Henrikas Radauskas

Henrikas Radauskas (1910-1970) – Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje.

Henrikas Radauskas gimė 1910m. Krokuvoje (Lenkijoje). Augo Gikonių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Pirmąjį pasaulinį karą praleido Rusijoje, Sibire (Novo-Nikolajevske) lankė pradžios mokyklą. 1921m. grįžo į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje. Studijų metais pradėjo rašyti poeziją. 1929m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Kazokiškio pradžios mokykloje. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936m. buvo Klaipėdos radiofono ppranešėjas lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1937-1941m. dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje redaktoriumi. 1944-1945m. gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Reutlingeną. Dirbo prancūzų įstaigoje. 1949m. atvyko į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, nuo 1959m. Vašingtone dirbo Kongreso bibliotekoje.

Mirė 1970m. rugpjūčio 27d. Vašingtone.

H. Radausko kūryba — originali, savita, autonomiška. Ji nepriklauso jokioms apibrėžtoms literatūrinėms kryptims nei srovėms. H. Radauskas — moderniosios literatūros atstovas, — pagal savitą stilių, anot kritikų, jo poeziją galima priskirti modernistinei neoklasikinei srovei.

H. Radauskas poezijoje siekė meninio tobulumo, kkūrė estetinę tikrovę. Kasdieniniai daiktai suspindi ypatingu grožiu, poeto sukurtoje Pasakoje jie praranda natūralias savybes, vyksta nuolatinė daiktų metamorfozė, pavidalų transformacija. H. Radauskui svarbu tik meninės pasaulio reikšmės, nes pati poeto pasaulėvoka artima estetizmui.

Eilėraščių centre — daiktų ir reiškinių pasaulis, jjame nesimato tiesioginio „aš“. H. Radauskas teigė, kad menas yra savaiminė vertybė, todėl atsisakė mesianizmo, politinio bei tautinio angažavimosi, bet kokios ideologijos.

H. Radauskas — egzodo poetas, nors pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Fontanas“ išleistas Lietuvoje. Jo poezija pulsuoja europinės kultūros ženklais (nerasime lietuvių literatūrai būdingų etninių motyvų). Dominuoja žmogaus snatykiai su aplinka, daiktais, gamta. Emigracijoje parašyti eilėraščiai persmelkti liūdesio, mirties, tragiškumo motyvų.

H. Radauskas kūryboje neieško atvirų emocinių išgyvenimų. Jis tarsi stebėtojas, išlaikantis distanciją vaizduojamo pasaulio atžvilgiu. Eilėraščiai kupini veiksmo, dinamikos: vaizdiniai nuolat kinta, mainosi, žiburiuoja, blykčioja. Daiktai kupini gyvybės impulsų, todėl sudaiktėja žmonės. Jie vaizduojami kaip meno, kultūros, pasaulio ženklai, detalės. Vyraujančiame chaose viešpatauja daiktiškumas. Daiktai gali būti gąsdinantys, agresyvūs, grėsmingi, grasinantys, nenuspėjami, nepastovūs, nekontroliuojami. bet gali murkti kaip katės, šypsotis, ččiulbėti, giedoti, švytėti. Tačiau žmogui jie yra šalti, žiaurūs, bejausmiai, indiferentiški. Transformuotame estetiniame eilėraščio pasaulyje viešpatauja beprotybė, chaosas, netvarka. Bet H. Radausko žmogus nesigraudina, yra stoiškas.

Daiktai, praradę objektyvumą, tampa: daiktais-žmonėmis, daiktais-jausmais, daiktais-gamta, daiktais-kultūra. Todėl daiktai netiesiogiai išreiškia žmogaus vidinį pasaulį.

H. Radauskas savo poezijoje geba sugretinti visiškai skirtingus dalykus, poetizuoti „nepoetiškas“ temas. Kai kurie eilėraščiai atrodo lyg vertimai iš kitos kalbos, universalūs savo poetiniu skambesiu. H. Radauskui nesvetima ironija. Poetas puikiai geba pasišaipyti iš kasdieniškų situacijų, be to, žvelgiant su ironija įį pasaulio absurdą, jis neatrodo toks kraupus.

H. Radausko žmogus grįžta į save: jis yra vienišas, kaip ir pats poetas. Žinodamas, kad neras atsparos taško, jis stoiškai susitaiko su likimu. Šiame gyvenime viskas laikina, sąlygiška, napastovu, žmogus — tik laikinas svečias. Amžinas yra tik grožis, menas. Žmogus užsidaro poetinėje Pasakoje, nes tik per jos prizmę pasaulis įgyja žmogišką prasmę. Žmogus niekuo negali pasikliauti, nes viskas nyksta, tirpsta, kinta. Lieka tik daiktų pavidalai. H. Radausko žmogus žvelgia į gyvenimą kaip į Pasaką, žaidimą, spektaklį, sapną, vykstantį sąlygiškoje kultūros erdvėje.