Maironis, „Skausmo balsas“

Lietuvių literatūros istorijoje Maironio kūryba tapo klasikiniu pavyzdžiu, vienaip ar kitaip veikusiu tolesnę poezijos raidą. Iškilusi tautinio atgimimo laikotarpiu J.Mačiulio poezija buvo gražiausias pavasario pranašas, puikia menine forma reiškė aktualias visuomenines, patriotines idėjas. Meniniu požiūriu vertingiausia Maironio kūrybos palikimo dalis – lyrika. Reikšmingiausias rašytojo kūrybos laikotarpis 1885 – 1905 metai, tada buvo sukurti patys žymiausi romantiko kūriniai.

Nagrinėjamasis eilėraštis – „Skausmo balsas” – parašytas 1895 metais. Tai tipiškas Maironio kūrybos pavyzdys kupinas jausmų, konfliktų, skausmo ir vilties. Eilėraščio laikas – subjektyvus. ŽŽmogus, jo nuodėmės ir džiaugsmai iškeliami virš visa ko. Eilėraštis – labai efektingas. Sujaudinimo efektas pasiekiamas naudojant aiškiai apibrėžtus, bet labai išraiškingus veiksmažodžius: prašneks, atgaivins, išlepę, mirste, uždarytas. Taip pat labai svarbų vaidmenį vaidina veiksmažodžių laikai, suteikdami viltį ar gailėdamiesi praeities. Visi žodžiai aiškūs, paprasti, suprantami – tai rodo autoriaus miestietišką kalbėseną, taip pat ir tokį būdą. Dalinai filosofinė kalba rodo rašytojo intelektualinį išsilavinimą. Griežta, tvirta Maironio iškalba, simbolistine, romantine, abstraktine leksika, įvilkta į švelnų poezijos rūbą. Eilėraštyje yra daugybė mmetaforų:„giedojau meilę”, „prašneks žaibai”, „krūtinę jauną šaldote ledais”, „rūstybės spindulys”, „širdį kietą”. Šiomis metaforomis atskleidžiami siaubo, mirties poetizavimo, paslapties, fantastikos motyvai. Lyrinis aš, šiame J.Mačiulio kūrinyje, skelbiasi esąs visažinis. Kūrinio vyksmas, tai tarsi monologas vienumoje, kuris adresato tiesiogiai nepasiekia. Lyrinis aaš smerkia visus tuos, kurie daug žadėjo ir norus gražius skelbė, bet nieko neįvykdė, visus tuos, kurie tik už vieną gerą norą tikisi Dangaus, kurie visą gyvenimą linksminęsi ir lyg „ir nieko pikto kaip neveikę” tikisi Aukščiausiojo globos:

„Žinau, dabar jums daug nereikia:

Pavalgius atilsio saldaus;

Ir, nieko pikto kaip neveikę,

Kai mirste, tikitės Dangaus.”

Eilėraščio „Skausmo balsas” esmė yra ta, kad lyrinis veikėjas pats kenčia dėl palaidūnų, silpnavalių „nuodėmių”:

„Giedojau meilę, jauną viltį,

Skambėjo stygos man saldžiai;

Šiandieną tenka ar nutilti,

Ar verkt už išgamas skaudžiai.”

Skaitant kūrinio posmus labai stipriai jaučiamas skausmas ir priekaištai „nedorėliams”.

Visa Maironio poezija yra kupina jausmų, prieštaravimų žmogaus širdyje ar tarp kelių asmenų, kupina troškimų atvesti visus į doros kelią ar bent kartą sulaikyti nepaklydus, kaip ir dera kunigui. Eilėraštis taip stipriai spinduliuoja gėriu, kkad iškart „užkabina”. Pirmą kartą perskaičiusi „Skausmo balsą”, aš jame nieko nemačiau be to, kad tai melodingai surimuoti skambūs žodžiai, tik skaitant paskutinį posmą kažką tokio pajutau, kad panorau dar kartą jį perskaityti. Skaičiau dar kartą ir dar, ir dar. Dabar aš suprantu – dabar ne tik matau skambius žodžius, bet ir jaučiu skausmą, girdžiu skausmo balsą, kuris tetrokšta visiems gėrio, bet niekas jo neklauso.