Petras Cvirka

R E F E R A T A S

Petras Cvirka gimė 1909 metų kovo 12 dieną senoviškame Klangių kaime

ant aukšto Nemuno skardžio į rytus nuo Veliuonos.

Petras buvo vyriausiais nemažame Cvirkiukų būryje. Nors vaikai anksti

neteko tėvo, tačiau jis spėjo tvirtai nulemti tolesnį Petro kelią.

Pastebėjęs sūnaus gabumus, jis prieš mirtį prisakė žmonai:

– Iš paskutiniųjų leisk Petrą mokytis. Žiūrėk, kad vaikui iš po žiponėlio

visada balti marškiniai matytųsi.

1918 metų rudenį būsimas rašytojas pirmąsyk atsisėdo į mokyklos suolą

Veliuonos pradinėje. Mokėsi ggerai, be didesnio vargo gaudavo gerus

pažymius, bet labiausiai iš visų išsiskyrė savo piešiniais. Dažniausiai

piešdavo ką nors linksma, juokinga. Taip pat Petriukas buvo bene

didžiausias klasės nepasėda ir išdaigininkas.

1922 metų rudenį trylikametis Cvirka paliko gimtąją pastogę ir

apsigyveno Vilkijoje, kur pradėjo mokytis progimnazijoje.

Menininko kalyje įdomiausia yra talento gimimas. Kodėl žmogus pradeda

kurti? Kas išjudina jo meninę vaizduotę, kas ją maitina? Jaunas Cvirka jau

turėjo ryškių prozininko talento bruožų. buvo apsigimęs pasakotojas.

Vilkijoje Cvirka žengė pirmuosius žingsnius į literatūrą. Klasėje jis

išsiskirdavo literatūriniais rašiniais. Ypač mmėgo kurti laisvomis temomis.

Dažniausiai aprašydavo vaikystės įspūdžius, gimtojo kaimo žmones, jų

vargus.

Cvirka apsisprendė mokytis dailės. 1926 metų vasarą jis išlaikė

stojamuosius egzaminus į Kauno meno mokyklą. Šį pasirinkimą greičiausiai

nulėmė praktiniai sumetimai. Tačiau slaptoji Petro svajonė buvo literatūra.

O slapta svajonė veik visada yyra stipresnė už viešąją, ji stiprėja, kursto

žmogų, kol jį įveikia. Jis pradėjo rašyti apsakymus. Cvirkos apsakymai –

ryškus meninis dokumentas apie rašytojom pragyventą laiką, visuomenę ir

žmogų. Cvirka apsakymuose vaizdavo nemaža svarbiausių buržuazinės tikrovės

bruožų, apnuogino skaudžių ir nepagydomų jos žaizdų. Dauguma Cvirkos

apsakymų pagrįsti aštriais konfliktais. Žmogus čia susiduria, grumiasi su

įvairiomis jėgomis – skurdu, beširdžiais šeimininkais, abejingais

valdininkais, žiauriais okupantais, buržuaziniais nacionalistais ir pan.

1930 metais išėjo pirmas Cvirkos apsakymų rinkinys ,,Saulėlydis Nykos

valsčiuje”.

1935 metų vasarą Marija Račkauskaitė Petras Cvirka sukūrė šeimą.

Apsigyveno Marijos tėvų namuose Fredoje. Rašytojui pagaliau pasibaigė

triukšmingų bendrabučių, tamsių pusrūsių gyvenimas. Bet svarbiausia, kad

dabar galėjo kurti, pamiršęs kasdieninius rūpesčius dėl duonos kąsnio.

Šiuose namuose užbaigė ,,Žemę maitintoją”, parašė ,,Meisterį ir sūnus”.

Reikšmingiausiais Cvirkos romanas – ,,Žemė maitintoja”. Ketvirto

dešimtmečio lietuvių prozoje ,,Žemė maitintoja” iš karto iišsiskyrė idėjiniu

ir meniniu šviežumu. Aktualias ir pažangias ano meto idėjas rašytojas

išreiškė sodriais, meniškais vaizdais, jo sukurti Monikos ir Juro

paveikslai tapo vienais ryškiausių mūsų literatūros personažų. Šiame romane

Cvirka plačiau, negu kituose savo kūriniuose, praskleidė herojų jausmų ir

minčių pasaulį. Juras ir Monika ne tik dalyvauja vaizduojamuose įvykiuose,

bet ir dėl jų jaudinasi – džiaugiasi ar sielojasi.

Dar viename savo romane – ,,Meisteris ir sūnūs” – Cvirka ryžosi

plačiau pavaizduoti dvasinį liaudies žmonių pasaulį, šviesiuosius jo

bruožus, mažiau pavaldžius socialinėms ir istorinėms sąlygoms – optimizmą,

dvasinę giedrą, llinksmumą, lakią fantaziją, polinkį į meną.

1947 metų gegužės 2 dieną Cvirka staiga mirė. Netikėta rašytojo mirtis

pačiame gyvenimo ir kūrybos vidurvasary sukrėtė visus jį arčiau

pažinojusius žmones, buvo skaudi visam kraštui, jaunai tarybinei lietuvių

literatūrai. Taip ir liko neišsipildžiusios šviesios, brandžios rašytojo

svajonės. Ilgesnį laiką pailsėti gimtuosiuose Klangiuose. Pasistatyti kur

nuošaliai ant kalno namelį, kad būtų matyti Nemunas, ir kurti, kurti.

Taigi Cvirka buvo tipiškas kovingojo XX amžiaus menininkas: augdamas

kaip rašytojas, jis kartu augo ir kaip savo krašto veikėjas.