Satrijos Ragana

Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

(1877-1930)

Gal visų pirma aš jums papasakosiu kodėl Marija Pečkauskaitė

pasivadino būtent Šatrijos Ragana. Raganėle Mariją meilei mėgo vadinti

Povilas Višinskis, kuris mokė ją lietuvių kalbos, padėjo žengti pirmuosius

žingsnius į literatūrą. Jis labai mylėjo Mariją, bet nesulaukė iš jos tokio

pat jausmo. Taigi iš raganėlės tikriausiai ir kilo Ragana, o Šatrijos –

pagal aukščiausiąjį Žemaitijos kalną, esantį netoli jos gimtųjų vietų.

(biografija):Marija Pečkauskaitė augo lenkiškai kalbėjusių bajorų

šeimoje. Jos vaikystė buvo laiminga ir saulėta, su motinos muzikavimu, tėvo

knygomis, globa bei mmeile, su gražios gamtos įspūdžiais ir ypatingu namų

jausmu. Iš mažens girdėdama visus aplinkinius kalbant žemaitiškai ir pati

nesunkiai išmoko šios tarmės, kurią vėliau perteikdavo dažnam savo herojui.

Marija turėjo seserį ir du brolius – abu jie mirė jauni. Talentingų brolių

mirtys – skaudžiausi rašytojos išgyvenimai. Marija Pečkauskaitė buvo

vientisos katalikiškos pasaulėžiūros. Labdara, asketiškas gyvenimo būdas ir

kūryba, paremta krikščionybės principais, sukonkretino būsimosios rašytojos

pasaulėžiūrą.

Marija mokėsi bitininkystės, vėliau įgijo teisę dirbti namų mokytoja.

P.Višinskio rūpesčiu gavusi stipendiją, ji studijavo filosofiją, literatūrą

Ciuricho ir Fribūro universitetuose. Susidomėjo pedagogika, auklėjimo

problemomis. PParašė knygą ,,Rimties valandėlė“. Ilgus gyvenimo metus M.P.

buvo mokytoja. Ji stengėsi akcentuoti esminius dalykus, ugdyti asmenybę,

pradėdama nuo kultūrino elgesio įpročių ir palengva eidama prie žmogaus

dvasios. Ji tikėjo ir pasitikėjo Dievo valia, bet bijojo ir nemėgo

paviršinio, rodomo davatkiškumo. Iš jaunų žmonių rašytoja gaudavo laiškų,

kuriuose būdavo klausiama patarimų, kaip gyventi, kaip rasti gyvenimo

prasmę. Šatrijos Raganai realybė – s i e l a. Ir savo kūryboje ji dažnai

kalba apie meilę, pasiilgimą, ilgesį liūdesį, nerimą. Lietuvių literatūrai,

ypač prozai, tai buvo dar gana nauja. Šatrijos Ragana stiprina vidinę

žmogaus raišką, mažiau dėmesio skirdama aplinkybėms.

(kūriniai):Šatrijos Ragana parašė kelias apysakas (,,Viktutė“,

,,Vincas Stonis“, ,,Sename dvare“), dramą ,,Pančiai“, keliolika apsakymų.

Meniškiausi apsakymai ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“, ,,Iš daktaro pasakojimų“,

,,Irkos tragedija“. Reikšmingiausia apysaka – ,,Sename dvare“, iš esmės

paskutinis rašytojos kūrinys, rašytas silpstant sveikatai, o vis

neapleidžiant globos, šelpimo, pagalbos vargstantiems, dėl jų daug ko

atsisakant. Rašytoja visada stengėsi savo poreikius apriboti, kad tik

galėtų ką nors sušelpti, kam nors pagelbėti. Ji buvo krikščioniško elgesio

pavyzdys, kantriai pakėlė visas negandas, sunkią ligą. Dar pilna dvasios

jėgų, eidama penkiasdešimt trečiuosius metus, ji mirė Židikuose 1930

metais. Ten ir palaidota.

Amžinosios vertybės Šatrijos Raganos kūryboje

Š.R. mintyse visada buvo sutelktos į amžinąsias vertybes: kultūrą,

knygas, muziką. Rašytoja jautė, kad menas kelia ir taurina žmogaus sielą,

veda ją toliau, negu siekia šios dienos rūpesčiai. Kaip ir daugeliui

amžiaus pradžios lietuvių inteligentų, rašytojai didelis autoritetas buvo

M.K.Čiurlionis, nors ne visada suprantamas. Skaitydami Šatrijos Raganą,

jaučiame tą pačią lietuviškumo dvasią, kylančią iš žmonių gyvenimo,

kalbėjimo, iš gamtos nuotaikų ir spalvų. Rašytoja ir apie gamtą kalba taip

kaip apie žmogaus ddvasią, įsikūnijusią gamtoje jos pavidalais. Mes lengvai

galėtumėm palyginti Žemaitės pasakojimą ir Šatrijos Raganos, kadangi

Žemaitė pasakoja ramiai, o Šatrijos Ragana gana sujaudintai. Ji pirmoji

žengė žingsnį nuo objektyvaus, ramaus lietuvių prozos pasakojimo prie

sujaudinto, lyrinio kalbėjimo. Šatrijos Ragana iš karto siekia aukštųjų

jausmo tonų.

Impresionizmas

XIXa. pab.-XXa. pr.

1. Pranc. „impression“ – įspūdis.

2. Filosofinis pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje kinta.

3. Tikslas – parodyti kūrinių įspūdį.

4. Impresionizmas pirmiausia ėmė reikštis tapyboje. Čia svarbiausia

šviesos, spalvų ir lengvų potėpių žaismas, vizualiniai ieškojimai.

5. Rašytojas impresionistas greta vieno vaizdo deda antrą, trečią ir t.t.

Sujungti jų paprastai nesistengia. Juos dažniausiai sieja bendra

nuotaika. Vaizduojami žmonės tam tikrais gyvenimo momentais.

Atskleidžiami jų jausmai, o ne veikla.

6. Poetika sumišusi su simbolizmo ir kitų modernistų srovių principais.

7. Lyrikai būdingas vaizdo tarybiškumas, trumpalaikių reiškinio savybių

pabrėžimas, emocingumas, laisvas asociacijų žaismas, akustinė žodžių

harmonija.

8. Prozai būdingas fragmentiškas siužetas, savarankiški lyriški epizodai,

pasakojimo subjektyvumas, subtilumas, didelė potekstės reikšmė,

trūkčiojantis, nervingas ritmas.

(kūrybos analizė ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“): Šatrijos Raganos siekimas

žodžiais išsakyti ne tik ką žmogus veikia, dirba, kaip sprendžia, mąsto,

bet ir kaip jaučia tyloje vienas, išreikštas lyriniame apsakyme ,,Dėl ko

tavęs čia nėra?“. Jausmus išsakančių žodžių kalboje nedaug, jie labai

bendri: myliu, ilgiuosi, džiaugiuosi, kenčiu. O kiekviena būsena,

kiekvienas jausmas kitoks, individualus. Jis neturi išorinių požymių,

paslėptas, slaptas, slepiamas. Jo nėra ir kartu jis yra ir daug ką, kartais

ir viską, lemia. Apsakyme ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“ pasirodo ypatingas

pasakotojas, kuris iš anksto nežino, kas ir kaip vyks; jis yra ir

svarbiausiais veikėjas. Kūrinyje gamta apibrėžta kaip vyksmo vieta ir

laikas, bet svarbiausia – sumegzti ryšį tarp vidinio pasaulio ir iškalbių

gamtos ženklų. Apsakymo epizodai neišplaukia vienas iš kito, nuo vienas

kito ir nepriklauso. Jie priklauso tik nuo jausmo, nuo meilės, nuo ilgesio.

Klausyti ne pasaulio, rūsčiai diktuojančio savo sąlygas ir reikalavimus,

klausytis savęs, savo jausmų, klausytis, ,,ką mums sako prigimtis“. Jausmas

– didžiausia vertybė; dviejų žmonių santykiuose svarbiausia, kad tave

,,visiškai suprastų, atjaustų, mintimis pasidalintų“. Bet sutelkdama dėmesį

į jausmų pasaulį, Šatrijos Ragana juo neapsiriboja. Pozityvaus darbo

visuomenės labui idealų išauklėta ir jų besilaikanti rašytoja stengiasi

intymų dviejų žmonių jausmą susieti su pasiaukojimu žmonėms. Šatrijos

Raganą traukia medituojanti, į save ir į pasaulį įsižiūrinti žmogaus

būsena, giliosios žmogaus sielos akimirkos. Bet tradiciškai pirmenybė

suteikiama veiklai, konkrečiam darbui. Kūrinio erdvė užpildoma būties

daiktais: tikroviški medžiai, bičių aviliai, mylimos vietos ir nerealios

svajonės – minties ir jausmo reiškiniai. Žmogaus būtis itin intensyvi, kaip

medis išsišakojusi erdvėje ir laike. Tik iš šio taško žiūrėdami pajuntame

ir klausimo ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“ akcentą – ,,čia“. Apsakymas ,,Dėl ko

tavęs čia nėra?“ suskaidytas į šešis segmentus. Pirmajame – pavasario

vaizdas; antrasis, prasidedantis klausimu ,,Dėl ko, dėl ko tavęs čia

nėra?!“, įtraukia į lyrinį vyksmą; trečiasis labiausiai pagrįstas gamtos ir

žmogaus ryšio išgyvenimu; ketvirtasis – bičių tvarkymo epizodas; penktasis

– muzikos pasaulio atskleidimas; šeštasis – pabaigos. Šių segmentų

kompozicinė jungtis yra vidinė: tai nuotaikos, susietos su mylimo

atsiminimu ir liūdesiu, kad čia jo nėra, slinktis. Laikas apsakyme sudaro

tam tikrą ciklą: pradžioje yra pavasaris, toliau diena ir vakaras.

Pabaigoje laiko grandys sujungtos: ,,kur tik neinu dieną ar naktį, vasarą

ar žiemą – visur ir visados trūksta man tavęs!!“. Tačiau be šio gamtinio

laiko jaučiama ir atskiro žmogaus laiko slinktis. Gamtos laikas ramus ir

tikslingas, o žmogaus – baugus ir pilnas atsitiktinumų, bet kartu ir

dvasinių įvykių, nuojautų, klausimų, neįspėjamo ilgesio. Gamtos laikas

amžinai tekantis, o žmogaus laikas stabdomas mirties, neramių klausimų.

Atminties, atminimo, atsiminimo gijos visame apsakyme gana ryškios.

Atsimenamas laikas, kai būta kartu: dienos, vakarai. Praeitis yra

intensyvesnė už dabartį. Begalinis artumas gamtai gaubia Šatrijos Raganos

apsakymo žmogų. Žmogus yra su daiktais bei medžiais, kitais žmonėmis. Jis

ir pats yra ryšys, jungėjas. Todėl kūrinyje ilgimasi pilnatvės, džiaugsmo,

kurio neduota vienam. Todėl toks svarbus noras būti suprastam ir suprasti

kitą.

Tuo laiku, kai buvo parašytas šis Šatrijos Raganos apsakymas, iki

nebylios jausmo viršūnės pajėgė pakilti tik Maironis. Šatrijos Ragana

pirmoji formavo savo kūrinio erdvę ne

tik iš realių įvykių, detalių,

charakterių, bet ir iš menamų, įsivaizduojamų, svajojamų. Ji sureikšmino

vidinę žmogaus tikrovę, sudėtingą, kintančią, ieškančią savo ,,kalbos„

gamtoje, muzikoje. Rašytoja pirmoji lietuvių prozoje sukūrė žmogaus

paveikslą, ištisai matomą ,,kito“ akimis. Tikrovės vaizdas įgavo tarsi

antrąjį planą – gamtos, muzikos, jausmo. Išbandyta fragmento, nerišlaus,

peršokančio pasakojimo stilistika. Įprasmintas pagrindinį motyvą

išreiškiančios frazės pakartojimas, neturintis jokios informacijos, tik

nuotaikos akcentą. Pasiekta frazės intonacinio išraiškingumo, subtilaus

moduliavimo keičiant žodžio vietą, pakartojant: ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“;

,,Dėl ko, dėl ko tavęs čia nėra?!“; ,,Dėl ko, ak, dėl kko tavęs čia nėra?!“.

Tai kūrinys, sakytume, ,,iš nieko“, ,,apie nieką“. Jausmo būtis čia iš

tiesų turi būti sukurta.

(,,Irkos tragedija“): Šatrijos Raganai, mokytojai ir auklėtojai, vaikų

problemos, suprantama, buvo labai svarbios. Ir jai žodis ,,vaiko tragedija“

neatrodo per didelis, ir savo novelę apie tokio vaiko likimą ji pavadino

,,Irkos tragedija“. Irka – guvi, bet švelniasielė, smalsutė, bet trokštanti

tėvų meilės, bendravimo, norinti būti svarbi tiems, kuriuos ji myli. Irka

iš pasiturinčios šeimos. Ji turi savo kambarį, žaislų, net ištikimą bičiulį

šuneli Džimą. Mergaitės gyvenime nėra skurdo, vargo. Bet mažutė yra

vieniša. Irka nujaučia, o ir žino, kas yra žmogui gera: santarvė, artimųjų

buvimas kartu, motinos meilė ir atidumas, tėvo globa. Visos mergaitės

viltys viena po kitos žlunga – mamytė neturi laiko pasikalbėti, neateina

palinkėti labos nakties, negali kartu pasivaikščioti. Atsiranda už ją

svarbesnis žmogus – ponas Gurskis. Nuoskauda tokia didelė, kad Irka ryžtasi

važiuoti į Kauną pas tėvelį. Deja, ten ji randa nepažįstamą jauną ponią.

Irka niekam nereikalinga – ir tai yra jos tragedijos priežastis.

,,Irkos tragedija“ yra būdingiausia ir gražiausia Šatrijos Raganos

novelė. Šis kūrinys kelia kilnią ir teisingą idėją: vaikas turi mylėti ir

būti mylimas, reikalingas. Be šitų atramų jam labai sunku, o kartais ir

neįmanoma gyventi. Niekas negali atstoti tėvų meilės. Yra užmezgamas gyvas

ryšys tarp Irkos ir jos aplinkos, kuri patvirtina, kad mergaitės norai yra

teisingi, kad visi trokšta to paties. Ji pati su kitais elgiasi taip, kaip

trokštų, kad kiti su ja elgtųsi. Jos nemandagumas su ponu Gurskiu kyla iš

nevilties. Taip dažnai pažeistos dvasios vaikai šiurkštumu gina savo

bejėgystę. Kai elgiesi su kitais teisingai ir gražiai, tačiau iš jų to

nesulauki, nuoskauda darosi vis didesnė. Taip rašytoja įtikimai motyvuoja

Irkos tragediją, vesdama į ją pakopa po pakopos. Tai iš tiesų psichologinė

novelė, nes atskleidžiamas mergaitės vidaus pasaulis, sekami jo ,,įvykiai“

ir realybės atbalsiai. Sekama atitinkamai grupuojant epizodus, aprašymus,

naudojant paraleles, kontrastus, laipsnišką įtampos didinimą – iki

skaudžios minties: ,,Ir negaila jai mamytės, negaila“. Tai kulminacija –

didžiausias praradimas. Irka rengiasi kelionėn, važiuoja pas tėvelį, vėl iš

naujo bandydama atstatyti nors vieną atramą. Bet griūva ir ši viltis.

(,,Sename dvare“): Lietuvių literatūroje susiklostė daugiausiai

neigiamas požiūris į dvarą: ten kalbama svetima kalba, ten ponai ir

ponaičiai nedorai elgiasi, ten nesilaikoma moralės normų, ten skriaudos ir

neapykanta. Tačiau Šatrijos Ragana į dvarą žvelgė kitaip: iš dvaro sklinda

į sodžių knygos ir rašto šviesa, čia žmonės susilaukia pagalbos ir

patarimo. Gražiausią savo apysaką ji pavadino ,,Sename dvare“, senąjį dvarą

apgaubdama prisirišimo, gražiausių išgyvenimų šviesa. Rašydama šią apysaką,

rašytoja galvojo apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas. Mirę jau

buvo ir artimiausi jos žmonės: tėvas ir motina, abudu broliai. Ypatinga

kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį, pastangos susigrąžinti

mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių

taško.

Apysakos pagrindinė veikėja – mamatė. Mamatė Marija – dvaro ponia,

trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, patarėja,

labai subtilios dvasios moteris. Mamatė padeda knygnešiui Levanardai,

užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišą

bobutę. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad jie augtų dori ir

teisingi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Užtat neišleidžia

iš namų dukrelės Irutės, atsisakydama didesnių galimybių jai mokytis,

kurias siūlo turtingi giminaičiai. Svarbiausia – nesužaloti vaiko. Mamatės

dvasios pasaulį atskleidžia užrašai. Kadangi laiškai, dienoraščiai, užrašai

yra pagrindinės moters saviraiškos formos. Tuo laiku, kai moterys mažai

tesireiškė viešajame gyvenime, jų dvasios įvykiai, dažnai slepiami, prašyte

prašėsi išsakomi, išreiškiami. Ji kalbasi su savimi apie pareigas, meilę,

atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Ji iišsako ir tą ypatingą būseną, kurią

amžiaus pradžioje išgyveno ne vienas nutautęs bajoras, pasiryžęs grįžti į

tautą. Su nuostaba mamatė įsižiūri į paprastus sodiečius, taurius,

išmintingus. Toks jai yra Levanarda. Graži, protinga mamatė jaučia artimumą

atvirai jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet pasiryžta nukirsti bet kokį

ryšį su juo – ji žmona ir motina pirmiausiai. Mamatės priešpriešos –

bajorai, kuriuos regime Paulinos vestuvėse. Bajorų paveikslai rašytojos

šaržuodami, piešiamos tarsi jų karikatūros. O kokia yra lietuvių valstiečių

proto ir širdies kultūra, Šatrijos Ragana parodo Levanardos charakteriu.

Svarbus yra ir bobutės, dvaro gaspadoriaus Kazimiero motinos, paveikslas.

Bobutė tarsi gyva lietuvių tautos dvasia. Ji moka daugybę pasakų ir pati

gyvena tarsi jų pasaulyje. Bobutė moka pasitenkinti mažu, ji darbšti ir

tvarkinga. Gero linkinčiomis akimis rašytoja įžiūri į seną žydą –

prekiautoją Šmulką. Individualus senojo klebono charakteris. ,,Sename

dvare“ mūsų akys regi spalvingą žmonių visumą: bajorus, paprastus

sodiečius, tarnautojus, vyrus, moteris, vaikus. Nėra kokių ypatingų įvykių,

tik vestuvės, mažos mergaitės mirtis, svečių apsilankymai. Pagrindiniai

veikėjai buvo pasirenkami pagal svarbumą, idėjinį reikšmingumą. Antraeiliai

veikėjai – ir pagal įdomumą: įdomu kaip ginčijasi du valstiečiai,

nepasidalijantys bičių spiečiumi; įdomu, kaip savo vestuvėse elgiasi

keistas jaunasis arba kaip kalba juokingas ,,bočelis“. Rašytoja tarsi

siekiasi pasirodyti, kad žmonės labai skirtingi, kad dvare – ne tik

neteisybės, kad tarp sodiečių yra labai įdomių žmonių, bet yra ir tinginių,

apsileidusių. Šatrijos Ragana nori, kad žmonės siektų doros, kad bajorai

virstu susipratusiais lietuviais, tačiau labiausiai jai rūpi vidiniai

artimų žmonių santykiai: žmonos ir vyro, motinos ir vaikų. Mamatės ir jos

vaikų bendravimas yra idealus, labai artimas, subtilus. Mamatė yra savo

vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės,

Dievo meilę, per muziką ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumo

idealus. Vaikų, ypač Irutės, prisirišimas prie motinos begalinis.

Apysakos ,,Sename dvare“ pasakojimas savitas. Pasakojama tarsi dviem

balsais: dukrelės Irutės ir mamatės. Kartais pasigirsta ir objektyvaus,

visažinio pasakotojo balsas. Pasakojimo energija kyla iš atsiminimo, iš

praradimo, iš gailesčio, iš tos šviesos, kuri gaubia vaikystę ir jos šalį.

Kūrinio pradžia yra stiprus nuotaikos impulsas, išreikštas gražiai,

poetiškai. Toliau pasakojama tarsi pasaka: „už miškų, už upių, tarp daubų

ir kalnų stovi seno dvaro medinis rūmas“. Tarsi girdime: „Už devynių upių,

už devynių kalnų.“. Taip, be abejonės, rašytoja prisimena savo vaikystės

namus – dvarą Užventyje. Mažoji Irutė – taip ir pati rašytoja vaikystėje. O

mamatė – ir jos motina, ir ji pati, nors rašytoja neturėjo vaikų, nebuvo

motina. Daug kas šioje apysakoje biografiška, atpažįstama, o kartu ir kita.

Palengva rodomi veikėjai, įvykiai. Bet svarbiausia lieka „pasikalbėjimo su

savim“ intonacija, intymaus ir paslaptingo žmogaus vidinio pasaulio

atskleidimas. Dažnai cituojamas Šventasis Raštas, krikščionybės idealai

šiame kūrinyje yra suvokiami kaip svarbiausi žmogaus orientyrai. Žmogaus

dvasia kviečiama į amžinybę, tačiau į ją einama išsižadant kasdieninių

rūpesčių,

kietos žmoniškumo pareigos.

Apie Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“ V. Mykolaitis – Putinas

yra sakęs, kad tai didžiausias, įdomiausias ir tobuliausias jos kūrinys,

kad tai ne vien jos, bet ir visos mirštančios bajorijos gulbės giesmė.

Šatrijos Raganos reikšmė lietuvių literatūroje

Ji atskleidė iki tol mažai tepažįstamą bajorijos, dvaro gyvenimą,

bajorus, nutolusius nuo lietuvių kalbos, kvietė bendriems tautos

rūpesčiams. Būdama įsitikinusi katalikė, Šatrijos Ragana sukūrė meniškus

katalikiškos pasaulėžiūros žmonių charakterius, žmoniškus ir gyvus. Į vaiką

rašytoja žiūrėjo kaip į besiformuojančią asmenybę, o ne tik kaip į

skriaudžiamą būtybę. ŠŠatrijos Raganos kūryboje pasirodė savitai mąstančios,

individualiai jaučiančios moterys. Ši rašytoja daugiausiai dėmesio sutelkė

į žmogaus dvasią, lyrine nuotaika apgaubia gamtą. Kaip Šatrijos Ragana

kalba apie meilę, ilgesį, grožį, amžinybę, jos stilius lyriškas, poetiškas.

Kai vaizduoja juokingus dalykus – subtiliai ironiška. Kai apie buitį –

konkretus ir dalykiškas. Tokias plačias šios rašytojos stiliaus galimybes

matome geriausiame kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“.