Vaižgantas

(tikr. Juozas Tumas, 1869-1933)

Realistinio stebėjimo ir romantinės vizijos sintetikas, kaip ir V.Krėvė, bet jau ištrūkęs iš herojinės praeities hipnozės („klaidinga tomis senybėmis užtvenkti dabartį!“), ieškojęs dabarties laike teigiamų tautinio charakterio bruožų ir pozityvios veiklos.

Baigęs Daugpilio realinę mokyklą, kur vyravo pozityvistinio scientizmo dvasia, Tumas 1888 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, apsisprendęs darbuotis savo krašte. Uolus K.Jauniaus paskaitų klausytojas stropiai mokėsi lietuvių literatūrinės kalbos, versdamas L.Tolstojaus, A.Puškino, J.Chodzkos kūrinius. Paskirtas 1894 m. vikaru į Mintaują, pateko į „Varpo“ bendradarbių aplinką (J.Jablonskis, AA.Kriščiukaitis-Aišbė, P.Mašiotas, G.Petkevičaitė-Bitė, M.Lozoraitis, V.Kudirka), kuri skatino jį imtis literatūrinės kūrybos. Persikėlęs į Mosėdį, 1897 m. ėmėsi redaguoti Tilžėje leidžiamą laikraštį „Tėvynės sargas“, kur skelbė nacionalinio judėjimo katalikiškojo sparno šūkius: mylėk tėvynę labiau už save ir pasikliauk katalikų bažnyčia, kuri niekada nepasiduos „gudiškai dvasiai“. Kratomas žandarų ir skundžiamas sulenkėjusių konfratrų bažnytinei vyresnybei, rinko lėšas draudžiamajai lietuvių spaudai, važinėdamas iš parapijos į parapiją, telkė jaunąją kunigiją, pasiryžusią būti „savosios, lietuviškos visuomenės tarnu“. 1902 m. Žemaičių vyskupijos konsistorijos teismas uždraudė energingam „bundančios LLietuvos“ veikėjui skelbti straipsnius be vyskupo leidimo.

Tumas nesidavė sutramdomas. „Išdygęs laisvas, augau laisvas, galop apsisprendžiau laisvas.“ 1905 m. revoliucijos metu rėžė ugningas prakalbas miestelių turgavietėse: nemokėkime caro valdžiai mokesčių, kalbėkime visur lietuviškai, sujunkime „lietuviškuosius gaivalus į vieną valstybės dalį“. Tautiškumo iir katalikybės vienybė – lemiama atspirtis prieš rusifikacijos volą, kuris ritasi iš rytų, ir svarbiausia skirtingų luomų jungtis, būtina valstybingumui atgauti. Plėtokime pramonę, prekybą, amatus, kad mažaturtėje Lietuvoje atsirastų laisvas vidutinis luomas, kuris bus demokratinės santvarkos pamatas. Tokias idėjas skelbė Tumas, vienas iš krikščionių demokratų partijos steigėjų, laikraštyje „Viltis“, kurį 1907 m. pradėjo leisti ir redaguoti Vilniuje kartu su A.Smetona.

Kaip ir daugelis XX a. pradžios susipratusių lietuvių inteligentų, Tumas jautėsi pašauktas būti visuomenės švietėju: skleisti ekonominio, socialinio, kultūrinio progreso idėjas, kurios pakeistų esamą padėtį. Buvo įsitikinęs, kad lietuvių tauta, išlikusi europietiška ir po 100 okupacijos metų, turi savyje „milžiniškų pajėgų“, kurias tereikia sužadinti. Būti tarp žmonių, mylėti tuos, kuriems tarnauji, žinoti, kad esi naudingas visuomenei, jam – kunigui – atrodė ddidžioji gyvenimo prasmė. „Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui“.

1911 m. Tumas keliauja į JAV rinkti aukų „Saulės“ rūmų statybai Kaune. 1914 m. atvyksta į Rygą redaguoti laikraščio „Rygos garsas“. Petrograde lietuvių seime kertasi su Lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos priešininkais. „Lietuva, vėl nepriklausoma, tai mano Saulė.“ – rašo 1918 m. Grįžęs į Vilnių, 1919 m. stoja dirbti į „Lietuvos aido“ redakciją. Rūpinasi visais gimstančios valstybės reikalais: kuo apauti basus ssavanorius, kur gauti ginklų, kaip atsispirti bolševikams, kurie ateina „išpjauti dvarininkų, kunigų ir buržujų“, ką daryti netekus Vilniaus – valstybės sostinės. 1920 m. suremontuoja Kaune apleistą Vytauto bažnyčią ir čia sako aštrius pamokslus, smerkdamas valdžios suponėjimą, teigdamas Bažnyčios atvirumą pasaulietinei visuomenei ir gyvenamajam laikui (drįso ginti net civilinės metrikacijos būtinybę). 1922-1929 m. Kauno universitete dėsto lietuvių literatūros istoriją, savo laisvu ir spalvingu pasakojimu sutraukdamas daugybę studentų iš visų fakultetų. Rašo recenzijas kone apie visas naujai išėjusias knygas, teatro spektaklius, dailės Parodas, ieškodamas „deimančiukų“ („Naujomis knygomis pirmiausia atsidžiaukime“). „Sprogstantis optimistas“, pasak V.Krėvės, dvidešimt trijų draugijų bei komitetų pirmininkas ar valdybos narys buvo Lietuvos gyvenimo „judinamoji dvasia“. Tik partijų rietenos Seime ir 1926 m. perversmas atšaldė jo – „tautininko“ (taip save įvardino) – entuziazmą. „Esame suskydę į daugybę „valstybių“ toje vienoje nepriklausomoje valstybėje ir maž kas bendra tarp mūsų beliko“.

Būdamas „apsigimęs kalbėtojas“, judraus temperamento ir lakaus žodžio publicistas, nenuilstantis pozityvių darbų pradininkas (nestovėk iš šalies, neverkšlenk, o ryžkis: „Aš tai padarysiu“), Tumas ilgai nedrįso prisipažinti pats sau esąs menininkas. Laikė save visų pirma laikraštininku – gyvuoju visuomenės nuotaikų barometru, pamirštų biografijų ir istorijos faktų atkūrėju, etnografu, kuris tik retkarčiais yra „gavęs progos romantiškai pasivaipyti“.

Pirmieji beletristiniai alegoriniai kūrinėliai, išspausdinti 1896 m. Vaižganto slapyvardžiu, bbuvo gožiami jo dygios anticarinės publicistikos. Pirmosios grožinės literatūros knygelės – „Vaizdeliai“ (1902), „Šis tas. Trys Vaižganto apysakėlės“ (1906),“Sceniškieji vaizdeliai“ (1906) taip pat turėjo didaktinę užduotį, kaip ir jo švietėjiški straipsniai. Alegorine forma brėžiama moralizuojanti mintis: nepasitikėk užvaizdo teikiamomis privilegijomis ir laisve, nesididžiuok ir nebūk godus, nemanyk, kad tu valdai gyvenimo situaciją – greičiau ji tave. Nuskamba aktualūs 1905 m. revoliucijos šūkiai: „Kokie mes čia vergai! Laisvės! Laisvos kovos už būvį!“ Tačiau nėra tvirtos racionalistinės konstrukcijos, būtinos alegoriniams kūriniams, ir perkeltinių prasmių planas ištirpsta plastiškų gyvūnijos aprašymų ir kaimo buities vaizdų stichijoje, kuri užlieja visą pasakojimo erdvę. Žodis fiksuoja judančią materiją, nes judėjimas yra pagrindinė gyvybės forma, į kurią atsišaukia impulsyvi rašytojo prigimtis, pasiduodama amžinosios dinamikos galybei.

Štai ji lekia, štai mušasi; štai krenta ant žolyno, apibėga aplink, siurbčiodama ir lyžterėdama; vieną paniekinusi, šoka ant kito, ant trečio, kol neranda gana. Tada godžiai įsmenga su visa galva čiulpti, bet ir tada nerimsta: galva kreta, užriestas geluonis vis linguojami ant pilvo galo, o sparnai – tik zvembt. tik zvembt.

Šokinėdamas nuo daikto prie daikto, fiksuodamas tik judesį, o ne ramybės būseną, Vaižganto žodis stilizuoja regimą tikrovę, atsiremdamas į M.Valančiaus ištiktukus, N.Gogolio komiškąsias hiperboles, Aukštaitijos kaimo sakytinius pasakojimus. Apsakyme Rimai ir Nerimai (1914) besivaržančių kkaimynų panašumai suguldyti į žaismingas simetrijas („Jei Rimui gimė kūdikis, tai, žiūrėk, ir Nerimai betaisą krikštynas“), o skirtumai į ryškių kontrastų paraleles („Rimas buvo storokas, vidutinio stogo. Nerimas buvo liesas, labai ilgas.“). Tie panašumai ir skirtumai dar po kelis kartus išlaipsniuojami, ataudžiami stačiokiškais dialogais, įstatomi į anekdotines situacijas – šitaip visi veikėjai ir įvykiai įgauna perdėtai ryškius kontūrus, tarytum linksmoje karikatūroje. Mirtina kaimynų neapykanta, įsiliepsnojusi dėl menkniekio, – komiško piešinio kulminacija, kuri ūmai subliūkšta tikros nelaimės – karo akivaizdoje. Vaižgantas mėgsta šaržišką charakteristikos brūkšnį, įprastą Rytų Aukštaitijos kaimo lotynėse, bet nedrįsta nusmerkti nė vieno personažo. Jis – moralistas: kiekvienam žmogui duota galimybė pakilti iš savo menkystės, atgimti, pradėti naują gyvenimą. Karas sutaiko įnirtusius kaimynus – jie kartu skaito sūnų laiškus iš fronto, kartu važiuoja užpirkti iškilmingų mišių, kartu rauda, gavę žinią apie jų mirtį. Žmogaus gerumas prasimuša pro „pilko gyvenimo dulkes“, kurios buvo užstojusios „žmonišką ir dievišką“, atstato santykių harmoniją ir galų gale lemia pasaulio tvarką. Širdingas gerumas, nutildantis nuoskaudas ir konfliktus, Vaižganto supratimu, yra esminis lietuvių tautinio charakterio bruožas, tapęs šviesumos versme jo paties kūrybai.

Vaižganto prozininko talentą subrandino ir išryškino Pragiedruliai (I d. 1918 m., II d. 1920 m.) – pirmas stambaus formato jo kūrinys, gimęs karo metais iš

tėviškės ilgesio, vaikystės atsiminimų, artimos laisvės nuojautų. Jei V.Krėvės „Šarūnas“ buvo kuriamas kaip gimstančios tautinės valstybės epopėja, tai „Pragiedruliai“ sumanyti kaip lietuvių nacionalinio išsivadavimo epopėja, aprėpianti visus šalies regionus, socialines grupes, ideologines sroves, kultūros sluoksnius, nušviečianti ir pagrindžianti tautos valią į nepriklausomybę. Maitinama autentiškų draudžiamosios spaudos veikėjo išgyvenimų („Ag visa tai, ką rašau, yra buvę detaliuose.“), sklidinai prisodrinta margaspalvės laiko informacijos, išvagota aistringų apmąstymų, įtikinėjimų ir pamokymų, ši epopėja svyravo tarp daugiašakio romano, beletrizuotų atsiminimų, politinės alegorijos, istorinės studijos, etnografinių aaprašymų, suplakdama įvairias žanrines struktūras.

Autorinėse kūrinio remarkose Vaižgantas aiškinosi ir neketinęs „romaną rašyti“, o tik pažerti „atskirų, ne ankštai susirišančių, vaizdų-miniatiūrų“. Vaizdas jam buvo pirminė meninės prozos ląstelė – beveik savarankiška. „Pragiedruliai“ lipdomi iš atskirų vaizdų-scenų, parašytų skirtingu laiku, kaip korys. Konkretų aplinkos ar įvykio piešinį gaubia politinis bei moralinis komentaras. Pasakojamąją intonaciją nutraukia direktyviniai šūkiai: „Kelkitės, kelkitės, lietuviai!“, o kaimo leksiką perskrodžia civilizacijos terminai ir kultūrinės reminiscencijos (Markonio bevielis telegrafas, Stiksas, Don Kichotas). Informacinis pranešimas (kiek kainavo veislinis bulius), pperimtas iš laikraštinės kronikos, ir pozityvistinio scientizmo padiktuoti natūralistiniai aprašymai („Žiūrėjo, žiūrėjo, visą savo gyvulinį magnetizmą įtempdamas.“) šakojasi greta poetinių himnų Lietuvos gamtai. Į dabarties vyksmą spraudžiasi pasakos ir legendos, o į personažo charakteristiką – literatūrinė medžiaga (du neišskiriami bajorėliai llyginami su N.Gogolio Dobčinskiu ir Bobčinskiu). Eksponuojama ištisa serija portretų, nutapytų rusų realizmo maniera (veido išraiška, drabužiai, eisena), bet nesukabintų vienas su kitu tampresniais vidiniais ryšiais ir susikertančiomis evoliucijos kreivėmis, neįtrauktų į vientisą veiksmą („intrigų sugalvoti nemoku“).

Vaižganto epopėja stovi šalia nusistovėjusių literatūrinių konvencijų, protarpiais bandydama prisitaikyti (meilės istorija, simetriškai apimanti dvi poras), bet tuoj pat ištrūkdama į netikėtus junginius ir neįprastas tonacijas. Daugiasluoksnėje ir įvairiabalsėje „Pragiedrulių“ struktūroje kryžiuojasi keli besiformuojančios lietuvių prozos stilistiniai modeliai – realistinis aprašymas, grindžiamas išoriniu stebėjimu, romantinė idealizacija, itin sava, pasak autoriaus, „kažko pasiilgusiai ir mistiškai lietuvių dvasiai“, poetinė tėviškės gamtos ir vaikystės namų vizija, jau J.Biliūno įvesta kaip lyrinės saviraiškos būdas, intelektualinė analitika, besiskverbianti iš publicistikos, aukštaičių sakytinių pasakojimų greita ir laki kalbėsena, tekanti palyginimų iir gradacijų virtinėmis. Nesušukuoti, pilni vidinio prieštaringumo, tie junginiai persmelkti unikalios vaizdingumo energijos, kur net tradiciniai literatūriškumo elementai (statiškas portretas) įgauna netikėtumo ir ekspresijos („Nebe vėjo patauška, dvidešimties ketverių metų; nuo mažens pratusi sunkių darbų dirbti; ir iš stuomens, ir iš liemens kresnai išaugusi, kaip dikčiausias ūkininko vaikis bernas; rankom nuo darbo ližėmis išplitusiom, kojom – kultuvėmis“).

Parašyti Rusijos imperijos griuvimo metais, „Pragiedruliai“ kaip nė vienas kitas lietuvių literatūros kūrinys alsavo triumfine istorijos kintamumo dvasia. Čia ryškiausiai koncentruota tautinio atgimimo epochos mmąstysena, tikėjimas, veikėjų tipai. Tai sintetinė bundančios Lietuvos panorama, nors pats Vaižgantas sakėsi rašęs tik kroniką, kuri, stigdama „literatinės vertybės, niekad nestinga istorinės“.

Pirmajame „Pragiedrulių“ tome, pavadintame „Gondingos kraštas“, gydytojas Gintautas, varpininkas, „naujalaikio žmogus“, skelbia aktyvumo nuostatą kaip būtiną išsilaisvinimo sąlygą: „Šalin apatiją, neveiklumą, „oblomovščiną!“ Visi pagrindiniai šio tomo veikėjai – Šešiavilkiai, Vidmantai, Gintautas – yra gyvenimo reformatoriai, racionaliai veikiantys praktikai, laužantys konservatyvumo tradiciją: kaip yra, taip gerai. Jie realizuoja „Varpo“ ir „Vilties“ skelbtus šūkius – perimti į lietuvių rankas nusigyvenusių dvarininkų žemes, pakelti ūkininkavimo kultūrą (veisliniai galvijai ir sėklos iš Rytprūsių), steigti lietuviškas mokyklas, sujungti šeimos ryšiais ūkininkų luomą ir inteligentiją, kuri yra svarbiausia „tautos gynėja ir gaivintoja“. Šitie pozityvios veiklos žmonės realiai keičia krašto ekonomiką, politinę ir kultūrinę padėtį, pritraukia į tautinį sąjūdį sumanius žydų prekybininkus ir nutautėjusius dvarininkus (Sviestavičius pradeda kalbėti lietuviškai, džiugiai žingsniuoja kartu su dainuojančių aukštaičių būriu), konsoliduoja visuomenę, į kurią turės atsiremti nepriklausoma Lietuvos valstybė. „Gondingos krašto“ personažai, perėmę iš autoriaus tautinio idealizmo ir kuriančios energijos impulsus, išlaiko savo charakterių individualumą ir realistinį žemiškumą. Vaižgantui pirmajam pavyko sukurti teigiamų herojų – dabarties žmonių galeriją, kurios ilgėjosi Šatrijos Ragana ir J.Biliūnas.

Pirmajame „Pragiedrulių“ tome lietuviško ekonominio potencialo kilimą motyvavęs istorinio laiko aplinkybėmis, antrajame tome – „Vaduvų kraštas“ &– Vaižgantas atsisakė deterministinės logikos ir nukėlė lietuviškumo esmę į slėpiningų pajautų, idealybės potroškių, pirmykščio susiliejimo su gamta sritį, kaip Vydūnas ir V.Krėvė.

„Vaduvų krašto“ – rašytojo gimtinės – žmonės jaučiasi esą „neatskiriama gamtos dalelė“. Iešmantų Sauliukas, gilių akių, vienišas ir keistas vaikas, dar patamsyje kariasi ant stogo šelmens, kad išvystų saulės tekėjimą. Prasikalus iš rytų pirmiesiems spinduliams, „džiaugsmo šaltis jam ūžteli per nugarėlę“. Ūkininko sūnus, „mažprotis“, anot tėvo, susikuria „savo atskirą pasaulį“ iš pasakiškų įsivaizdavimų, vizijų, haliucinacijų. Jo centre stovi saulė – „gamtos majestotas“ ir piliakalnis, kur miega Lietuvos kareiviai ir Lietuvos valstybė. Vaikas – romantiškas svajotojas – ėmė „permatyti kiaurai žemę, kaip miega Lietuvos kariuomenė“. Regėjo ten kunigaikščius Vytautą, Kęstutį, Algirdą ir daugelį barzdotų vyrų, susėdusių pamūrėse. „Kur Saulius ėjo, kur buvo, vis jis kankinosi tuo Lietuvos žodžiu, kurį kažin kas turėjo jam atminti“.

Lietuviui – „gamtos vaikui“ – reikalinga pasaka, kuri „kasdienį daro nekasdieniu“, pasak Vaižganto. „Mums, daugiau romantikams, neg praktikams“, būdingas žvelgimas į pasaulį dvasios akimis, daiktų ir įvykių suvokimas „gyvu jausmu“. „Vaduvų krašte“ sutelktas kylantis tautos kūrybinis meninis potencialas, kurį gaubia pasakos ir padavimai apie piliakalnius, kur „viskas gyva ne šio pasaulio gyvybe“, kurį lydi dainos, „išspausdamos ilgesio ašaras“. Per ilgus nelemties amžius tautinės savimonės ir tautinės kkultūros gyvybingumą išsaugojo artojo siela, „lyg tyli sietuva, pilna slėpinių“. Gimtojo kaimo moraliniai pamatai – „būdo švelnumas, širdies gerumas“ – yra didžioji lietuvių dvasios ir kultūros stiprybė. Kaip ir V.Krėvė, Vaižgantas kūrė tautos charakterio įstabumo mitą iš poetizuotų kaimo gyvenimo ir kaimo kultūros klodų (liaudies dainų citatos, kaimo mergelės audinių aprašymas).

Lietuvių etninis savitumas – pagrindinė Vaižganto kūrybos problema – meniškiausiai išplėtota apysakoje Dėdės ir dėdienės (1920-1921), parašytoje tarsi vienu atsikvėpimu. Čia išlaikytas vientisas pasakojimo ritmas ir vientisa stilistinė tonacija, kurios nedrumsčia prieštaringų balsų įtampa. Čia pasiekta darni pusiausvyra tarp panoraminių senojo kaimo nuotraukų ir individualizuoto psichologinio vyksmo. Čia autorius neišeina į veiksmo sceną pasakyti agituojančios prakalbos, bet stovi visiškai arti apysakos personažų, spinduliuodamas mylinčio gerumo šviesa. Čia natūraliai skamba šūksmingi dialogai, o į autorinę kalbą įsilieja aprašomo veikėjo garsiai neištartų minčių intonacijos. Žodis čia alsuoja gaivališku tikrumu, nepaliestu literatūrinės stilizacijos, kuria meistriškai naudojosi V.Krėvė.

Polemizavęs spaudoje su stereotipiniais lenkų literatūros vaizdiniais (lietuvis – primityvus, laukiniškas), Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ užsimojo atskleisti paprasto kaimo žmogaus „aukštą vidinę kultūrą“, jo dvasinio pasaulio sudėtingumą, nesužalotą svetimų įtakų. Apysakos herojai, įstatyti į primityvias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas („Lyg dangus jam tai valandai būtų prasivėręs.“), kaip

ir Stendhalio ar I.Turgenevo romanų herojai inteligentai. Jų vidinių išgyvenimų subtilumas išsitenka nusistovėjusių darbų, santykių ir papročių sekoje, natūraliai įsiliedamas į kasdieniškus pašnekesius, kasdieniškus įprastus veiksmus, ritualinius gestus, kuriuos nepastebimai peršviečia ir sureikšmina („Severja, dabar jau marti, užrišo Mykoliukui pačią gražiąją juostą šaliką, žalią žalią, geltonais, raudonais kvietkais, kaip Aužbikų pieva. Tai už muziką“). Pajungti nekintančiai kaimo gyvenimo eigai, apysakos herojai turi „paprastą savo erdvę“, kuri niekam kitam nepavaldi. Grįždamas iš dvaro į brolio namus, kur jam nėra „nei savo llovos“, Mykoliukas šypsosi pats sau vienas, „šypsosi kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu būdu“. Jis jaučia greta savęs ir pats savyje begalinę gamtos ramybę, kurioje nugrimzta be ženklo visos sumaištys. Šitam ramybės dėsniui jis nuolankiai paklūsta, nebandydamas laužyti esamos tvarkos, kuri atima iš jo mylimąją. Jis tuoj pat pasitraukia į šalį, kai tik ima kryžiuotis priešingi interesai ir link jo pajuda stipresnė jėga. Gindamas save, jis turėtų griauti kitų žmonių gyvenimus; tad geriau paslėpti „viduje širdies sopę“, aklinai uužsidaryti savo melancholijoje – „savo valstybėje“, negu daryti bloga kitam. Mykoliukas – Šarūno antipodas; jame sutelkta elegiška rezignacija kaip tautinio charakterio ypatybė, ryškiai matoma liaudies dainose ir skulptūrose. Įkvėptai aukštinęs europietišką aktyvaus žmogaus koncepciją (tai būdinga švietėjui, moralistui, kovotojui), Vaižgantas, kkaip ir J.Biliūnas, pasiekė meninės kalbos vientisumo ir emocinės gelmės, išliedamas elegiškos rezignacijos pasaulėjautą.

Išmokęs lyrinio tono apysakoje supinti personažų santykių gijas į vieną psichologinį mazgą, Vaižgantas bandė ir „auklėjimo romaną“ – Šeimos vežtai (1929) pagrįsti vieno bręstančio charakterio istorija. Tačiau tradicinė nacionalinio judėjimo tema – lietuvio inteligento ir sulenkėjusios bajoraitės meilė pražūtinga Lietuvai – neįgavo naujų aspektų, buvo perkrauta prieškarinio Kauno – rusų tvirtovės miesto – aprašymais bei pirmą kartą į meninės prozos tekstą įvestomis autentiškomis pavardėmis (A.Dambrauskas-Jakštas, J.Stakauskas, Karnavičiai). Klasikinės novelės užuomazga, darni intrigos plėtotė, psichologinių konfliktų dramatizmas išlaikytas meistriškame realistinio pasakojimo kūrinyje Nebylys (1930), kur senojo kaimo buities vaizdai lūžta per S.Freudo teorijos atgarsius (sūnus myli moterį – motinos antrininkę savo išvaizda ir būdu). Senstantis rašytojas nebesiginčijo su lliteratūrinėmis konvencijomis, sukurdamas realistinės kaimiškos prozos meninius šedevrus.

Lietuvio etninis charakteris ir tautinė savimonė Vaižgantui buvo svarbiausias kūrybos šaltinis. „Kalbėti apie tautybės žalingumą kūrėjui būtų lygu, kaip kalbėti apie savo kraujo žalingumą ir ieškoti medijono jam nuleisti“, – rašė jis 1932 m. Tautiškumo kriterijumi jis vadovavosi ir savo kultūros istorijos darbuose, pasakodamas su pagarba ir meile nacionalinio judėjimo ir nepriklausomybės kovų veikėjų biografijas, lietuviškų laikraščių įsteigimo ir persekiojimo istorijas. „Pragiedrulių“ autorius – Kauno universiteto docentas – sudėjo savo paskaitas į 11 kknygelių, kuriose sukaupta unikali istorinė medžiaga. Pats pažinęs ir artimai bendravęs su daugeliu aprašomų „objektų“, jis kūrė ryškius jų psichologinius portretus, deterministiškai pabrėždamas artimiausios aplinkos (šeimos) poveikį ir nevengdamas dramatiško kontrastiškumo (A.Baranausko, V.Kudirkos biografijos). Nedidelės studijėlės „Romantiškasis idealizmas grįžta“ autorius XIX a. lietuvių kultūroje įžvelgė dviejų europinio mąstymo tipų – romantizmo ir pozityvizmo – sankirtą, kategoriškai neigdamas materialistinės pasaulėžiūros kūrybinį vaisingumą („grynajai literatūros kūrybai – grabas“).

Šviesi Vaižganto asmenybė, kupina meilės ir pasiaukojimo gimtajam kraštui („Aš per visą savo amžių temylėjau žemę, jos ligomis tesirgau, jos sielvartais tesisielojau“), iškilo tautinio „atgimimo simboliu“, pasak Šatrijos Raganos. Ji paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūrinėje atmintyje ( J.Paukštelio, A.Miškinio, J.Aisčio, A.Venclovos memuarai), tapdama kultūrinės mitologijos vienetu (K.Ostrausko drama „Vaižgantas“). Kritika Vaižgantą – menininką – statė greta M.K.Čiurlionio, Vydūno, V.Krėvės „kaipo vaizdžiausį ir galingiausį lietuviškos dvasios reiškėją mūsų prozinėje-epinėje literatūroje“ (V.Bičiūnas) ir „tautinės ideologijos“ įkūnytoją (V.Alantas). Jo kūryba, anksti pasišiaušusi prieš literatūriškumo kanonus, skatino bėgimą nuo glotnaus profesionalumo standartų. Iš „Vaduvų krašto“ regioninė leksika ir smulkūs augmenijos aprašymai nutekėjo į P.Andriušio knygą „Anoj pusėj ežero“ (1947), o Napalio Šešiavilkio vitališkas žemės jausmas ir džiaugsminga darbo apoteozė atsimušė J.Meko poezijos knygoje „Semeniškių idilės“ (1948).