J.Biliūno „Brisiaus galas“

Jonas Biliūnas. “Brisiaus galas”. Teksto analizė ir interpretacija

Jonas Biliūnas – pirmasis pasirengęs lietuvių rašytojas, kėlęs sau aukštus reikalavimus. J. Biliūno kūryboje svarbiausia ne pats įvykis, o jausmai, kuriuos jis sužadina. Meistriška forma ir humanistinėmis idėjomis pasižymi apsakymas “Brisiaus galas”. Šį kūrinį J. Biliūnas rašė paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, tad nenuostabu, jog jame stiprus mirties motyvas.

Apsakymas prasideda siauru aplinkos aprašymu, pristatant pagrindinį veikėją – Brisių. Jis apibūdinamas autoriaus žodžiais – senas, žilas, apžabalęs. Mato Brisius “kaip per dūmus”. Dūmai – pilki, oo pilka spalva reiškia menkumą, senatvę, vienatvę. Šuo jaučiasi nereikalingas, tačiau iš paskutiniųjų stengiasi būti naudingu. Dažnai be reikalo loja, o susigėdęs mėgina atsiprašyti ir slepiasi. Namiškiai veja Brisių iš trobos, šaukia ant jo. “Verčiau ant spalių gulėti” – vis mažiau maišysis. “Taip ir skursta senatvėj.” Liūdna dabartis priverčia Brisių atsigręžti į idealią praeitį, kai buvo mylimas.

Laikas persikelia iš dabarties į praeitį, skaudi realybė virsta maloniu prisiminimu. Tuomet Brisius buvo jaunas, galėjo žaisti su vaikais, eiti medžioti, saugoti galvijus – jjis jautėsi naudingas, ko trokšta ir dabar. Besvajodamas šuo užmiega. Sapnas apie ančių medžioklę įrodo jo norą būti reikalingu. Tačiau ateia šeimininkas ir miegą nutraukia. Brisius negali patikėti tuo, ką mato: žmogus su šaudykle. O išgirdęs, kad jį šaukia, mano, jjog nori pasijuokti. Nenorom Brisius seka iš paskos lyg nujausdamas ką negero. Eina jis :”ne taip, kaip pirma – jaunas ir linksmas”, bet nuliūdęs, tartum kaltas būtų. Vedasi šeimininkas šunį iki pamiškės ir ten sustoja.

Ekspozicijoje Brisius guli šalia “dienadaržio durų”, atviroje erdvėje. Šuns prisiminimuose erdvė – laukas, miškas – taip pat ne uždara, o visiems prieinama. Paskutiniame epizode Brisius ir šeimininkas “pamiškėj sustoja”. J. Biliūnas vaizduoja konkrečią ir tikrovišką erdvę, nuolat besikeičiančią. Jos kaita susijusi su tuo, ką Brisius veikia: guli, prisimena, sapnuoja ar eina. Miegodamas kieme šuo jaučiasi saugus, tačiau, kai šeimininkas jį nusiveda už klojimo, saugumo jausmas dingsta. Sava erdvė pakeičiama svetima. Skirtingos erdvės atstovauja prieštaraujančioms jėgoms. Brisius nenoriai ėjo šeimininko vedamas: jis verčiau būtų likęs šalia dienadaržio, kkur sava, tačiau pakluso žmogui ir nukako už klojimo, už savo namų valdos.

Šeimininkas “nusiima nuo pečių šaudyklę” ir ima taikytis į Brisių. Šuo svarsto, kodėl iš jo, seno, juokiasi, “juk jisai nekaltas”. Brisius nori prisigerinti, tačiau “tupiasi ant paskutinių kojų” ir pravirksta. Šūvis – ir Brisius “griūva, sopulio pervertas”, o šeimininkas pabėga, nors šuo “tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti”. Brisius buvo labai prisirišęs prie savo šeimininko, tačiau paskutiniu gyvenimo momentu jis negalėjo parodyti ištikimybės ir lojalumo.

Visus įvykius iš ššalies stebi pasakotojas. Jis nesikiša į konfliktą tarp šuns ir žmogaus, tačiau išreiškia savo nuostabą. Šio kūrinio pasakotojas yra kaimietis, iš to paties ūkio, kur gyvena Brisius. Juk kitaip jis negalėtų žinoti, ką šuo jaučia ar išgyvena. Pasakotojas įvykiuose nedalyvauja, tačiau yra toks artimas Brisiui, jog viską apie jį žino. Pasakotojas kalba ne pirmuojju, kaip įiprasa J. Biliūnui, o trečiuoju asmeniu, tačiau ne tik apžvelgdamas įvykius, o ir juos komentuodamas, stebėdamasis poelgiais. Tiesiogine kalba pasakotojas parodo, jog Brisius neišgalvojato, kaip su juo elgiamasi.

J. Biliūno kalboje galma rasti nemažaianykštietiškos tarmės žodžių: “dienadaržis”, “ažumirštas”, “pradeda regėties”, “kam juokties”. Rašytojas vartoja retorinius klausimus išreikšdamas pasakotojo susidomėjimą, kodėl iš Brisiaus juokiasi, tačiau atsakymas taip ir nesulaukiamas. J. Biliūnas rašo tikroviškai, be iškraipymų, puošmenų, juk jis – rašytojas realistas. Tipiškiems kaimo gyventojams – tipiškos aplinkybės. J. Biliūno apsakyme veikėjų nedaug: pagrindinis – Brisius, labai svarbus – šeimininkas ir antraeiliai – namiškiai, vaikai, piemenys. Kiekvienas elgiasi pagal savo sąžinę, veiksmas vyksta taip, kaip lemta. Šeimininkas Brisių nušauna, nes tokia kolektyvinė nuomonė: senas ir trukdantis šuo yra nenaudingas ir nereikalingas.

Visame apsakyme šuo susilieja su žmogumi. Brisius personifikuojamas: jis mąsto, svajoja, prisimena. Žmogaus pranašumas išryškėja tik tada, kai šeimininkas nusiima šautuvą. Tačiau Brisiaus “gailios karčios ašaros” vėl jį ppriartina prie žmogaus. Iki šūvio Brisius mano, kad iš jo šaiposi, o šeimininkas elgiasi įprastai. Po šūvio – Brisius elgiasi įprastai – nori žmogui paskutinį kartą kojas palaižyti, tačiau šis tekinas pabėga, nes negali susitaikyti su tuo, ką padarė.

Gyvenimas trapus: Brisius buvo jaunas, laimingas, o dabar senas, atstumiamas, nenaudingas. Reikalingumas ir jautrumas – dvasinės vertybės, o J. Biliūnas dažnai pastebi jų nebuvimą gyvenime, dėl ko labai sielojasi. Autoriaus žmogiškumas kyla išjautraus požiūrio įkitą gyvą būtybę. Dažnai tik mirties akivaizdoje žmogus suvokia, kas jam brangu. “Brisiaus galas” – tai pagrindinis įvykis, suteikiantis apsakymui svarbiausią akcentą, kurio dėka parodoma viena didžiausių vertybių – prieraišumas.