Realizmo amžiaus idėjos ir faktai

Su ketvirtuoju 19 amžiaus dešimtmečio romantizmas blėsta. Žmogus kitaip ima žvelgti į pasaulį ir kitaip tvarkyti gyvenimą.Nuo idealinio dvasinio pasaulio akis nukrypsta į materialinį žemės pasaulį.Fantastiškas svajones pakeičia rūpestis kasdienine duona ir kova dėl jos.

19 amžiaus žmogaus lupose atsiranda nauji mėgstami vardai:vietoj ,,šviečiamojo amžiaus“ tolerancijos ir švietimo, vietoj romantikų absoliuto, laisvės ir begalybės su pamėgimu tariami – kova dėl būvio, paveldėjimas, evoliucija; populiarėja naujos sąvokos:

pozitivizmas, liberalizmas, evoliucija, socializmas, anarchizmas, kapitalizmas, proletaria-

tas.

Ir vvisose tose sąvokose glūdi susirūpinimas materialiniu gyvenimu, atmenant dvasinį arba jo vengiant.

Naują dvasią plėtotis paskatina gamtos mokslų pažanga, filosofija, socialinis gyvenimas.Šitų sričių gyvenimo naujumai pakeičia ir literatūros veidą.

19 amžiaus pradžioje suklėstėję gamtos mokslai kitaip žiūri į pačią gamtą.Romanti-

kai į gamtą buvo visų akis atkreipę; gamta jie žavėjosi.19 amž. Mokslininkai rūpinasi gamtos dėsnius pažinti ir juos panaudoti praktikos reikalams.Surandami nepaprastai svarbūs elektros savumai.Pastebimas energijos pastovumo dėsnis.Sugalvojamas elektro-

magnetinis telegrafas.Po penkerių metų Anglijoj paleidžiamas pirmas traukinys su 16 kilometrų per valandą ggreitumu, o į laivo mašinas įkinkytas garas jau 1807m. Tempė laivą per Hudsono įlanką.Susisiekimas gerėja.Gyvenimo tempas smarkėja.

Literatūrai technikos išaugimas duoda ne tik naujų siužetų, bet ir naujų žodžių- te-

chnikinių.

Gyvojoj gamtoj anglas Karolis Darvinas pastebi evoliucijos ir paveldėjimo dėsnius.Susidaro jjo vardu vadinama darvinizmo arba evoliucionizmo teorija.Ji skelbia,

kad aukštesnės gyvių rūšys esančios kilusios iš žemesnių.

Literatūrai darvinizmas duoda naujų temų: kova dėl būvio- paveldėjimo klausimai,

Prisitaikymo klausimai.

Su gamtos mokslais koja i koją žengia ir filosofija, nors jos vardas dabar nemėg-stamas, nors apie pasaulėžiūrą, kuri apimtų visą gyvenimą, vengiama kalbėti. 1840 metais prancūzo Augusto Conto paskelbtas pozitivizmas nori žmogų apriboti tik materialiniais reiklais.Tikrai pažinti galima tik ten, kur proto išvadas galima paremti eksperimentu arba patyrimu.Pats žmogus esanti tokia būtybė kaip kiekvienas gamtos daiktelis, kuris keičiasi taip, kaip aplinka veikia; žmogaus darbai priklauso ne nuo jo

laisvos valios, bet nuo laiko, rasės, aplinkos.Taigi sulaužytas romantikų didysis individualizmas.Tenas Conto pozitivizmą pritaikė literatūros istorijai: visa kūryba ir

kūrėjo asmenybė pareina nuo rasės, laiko, aplinkos.

Vokietija paleidžia mmaterializmo garsiausius skelbėjus populiarizatorius: Vogtą,

Malešotą, Buchnerį.Nieko nėra po mirties, nėra dvasios, mąstymas tai smegenų padaras, zmogus be laisvos valios- skelbė materialistai.

Praktiškajam gyvenimui tokios idėjos buvo labai reikšmingos.Jos sulygina su gyvuliu jo paties akyse ir paskatina jį gyventi tik žemųjų instiktų, egoistiniu gyvenimu.Jos ypač reikšmingos socialiniame gyvenime, kur susiduria žmogus ir visuomenės reikalai.

Socialinė nelygybė ir būvis literatūrai turėjo didžiausią įtakos: davė naujų siužetų ,

naujų charakterių, naujo fono, naujų problemų ir tendencijų.

Tiesioginiu būdu dailiajailiteratūrai daug mažiau įtakos ppadarė religijos klausimai, bet pačiame gyvenime jos reikalai buvo aktualūs.

Romantizmo metu religija buvo žmonėse atgijus.Apie amžiaus vidurį vėl sustiprėja religinė kova- ir tai keliais frontais.Materialistai ir pizitivistai kovoja ne tik su dvasininkais, bet iš viso su religija.Vokietis Štrausas įrodinėja, kad Evangelijos tik mitai, o prancūzas Renanas, kad Kristus tebuvęs kartais kilnus žmogus, sykiais apsimetėlis ar silpno proto.Ir patys monarchai vėl nori palenkti Bažnyčią savo valdžiai, kaip Rusuose, kad pravoslavija buvo palenkta.

Tačiau didelė dalis mokytinių yra aiškioje pozitivizmo įtakoje.Jis duoda toną visam šio amžiaus gyvenimaui ir literatūrai.

Literatūra nebeieško vaizdų ir idėjų fantazijos pasauly; ji nusileidžia į kasdieninį realų

gyvenimą, kuriame, pasak pozitivistų, eina kova dėl būvio.Mažiau juos domina gamta, daugiau žmonių gyvenimas: darbininkai- proletarai ir jų skurdas, kapitalistai išnaudotojai

ir jų prabanga, valstiečiai mažažemiai, baudžiauninkai, o iš antros pusės dvarininkai.Šita

socialinė antitezė yra mėgstamoji literatūros sritis.Parodomas ir žmogus, naujų amžiaus idėjų pagautas.

Šita literatūra gavo realistinės literatūros vardą.

Realistinė literatūra nori vaizduoti tokį gyvenimą, kokis jis yra, vaizduoti objektyviai,

nerankiojant nė gražių ir negražių paveikslų, nerodant savo nuomonių ir jausmų; vaizduoti su visomis smulkmenomis.Dėl to iš rašytojo reikalaujama dabar ne lakios fantazijos, bet sugebėjimo gyvenimą pastebėti.

Šio amžiaus rašytojai stipriausiai išplėoja romaną ir novelę.Vietoj romantinio nuotykių romano išaugo socialinis romanas(Dikensas, TTurgovenas), papročių romanas(Balzakas, Floberas, A,Dode, Mopasanas), psichologinis(Dostojevskis, Burže),

Istorinis(Tolstojus), evoliucojos romanas (Zola).

Šiame amžiuje literatūroj skirtini du periodai- realistų ir natūralistų.Pirmieji mato šlykštumų ir gerumų; šlykščiųjų gyvenimo pusių jie privengia.Antrieji jas mėgsta iškelti.Pirmieji žmoguje pastebi ir dvasinių pradų, antrieji tik fiziologiją (kūną). Realistinė kryptis yra ankstesnė, kiek susijusi su romantizmu, be aiškių mokslinių tendencijų; natūralistinė vėlesnė aiškioje pozitivistų pusėje.

Visa Europa dalyvavo realistinės natūralistinės literatūros kūrime.Anglai pradeda pačią literatūra kurti, prancūzai neacilieka ir ilgainiui taisyklės sudaro.Bet pažymėtinos naujos jėgos, kurios į visuotinę literatūrą atneša savo duoklę: rusai realistinį ir psichologinį romaną, skandinavai dramą.Vokiečiuose kyla kraštutinė filosofija (materializmas ir socializmas).

Čarlzas Dikensas

Gyvenimas ir kūryba

Karolis Dikensas gimė Portsy, netoli Portsmuto.Jo tėvas, geraširdis, neapsiskaitęs optimistas, už skolas pateko į kalėjimą.Motina, likusi su aštuoniais vaikais, įsteigė mokyklą, į kurią neatėjo nė vienas mokinys.Mažas Karolis turėjo pats sau duonos pelnytis.Tepalo dirbtuvėj, tamsiame name, Temzės pakrantėje, kur šmirinėjo žiurkės, jisai prabūdavo ištisą dieną.

Nedidelis palikimas tėvui padėjo išsikasti iš kalėjimo.Karolis gavo lankyti mokyklą.Čia jis įsidėjo į galvą naujų tipų,- mokytojų, direktorių,- vėliau atgijusių romanuose.

1833m. Buvo išspausdinta pirma Dikenso apysaka.1836m. jis pradėjo leisti ,,Pikviko užrašus”, kurie autorių susyk išgarsino.Su didžiausiu darbštumu kuria romaną po romano.Eina ,,Oliveris Tvistas”, ,,Mykolas Niklbis”, ,,Senienų krautuvėlė”.Ypač jis tampa populiarus savo KKalėdų apsakymais (,, Šykštuolis Skrudžas” ir kt.)

Dikensas organizuoja ir vaidintojų grupę, steigia ir redaguoja laikraštį ir kt. ,,Dombey ir sūnus” , ,,Dovydukas Koperfildas”, ,, Mažoji Dorytė” ir kiti jo veikalai nesiliauja rodęsi iš spaudos.Jis pats važinėja po Angliją, viešai skaito savo kūrinius, vėl keliauja į Ameriką.Gydytojai jam pataria ilsėtis.Dikensas nepaiso jokių patarimų.Jo energija neišsemema, nors sveikata vis labiau silpsta.Sulaukęs 58 metų, visos tautos mylimas, staiga suserga ir per vieną dieną numiršta.Jis mirė 1870m.; visa tauta jo gailėjosi, kaip nė vieno kito didžio asmens dar nebuvo gailėjusis.

Dikensas jau visai naujo tipo rašytojas, palyginti su romantikais.Jis nebėga iš gyvenimo, nesidairo į praeitį, kad ja grožėdamasis dabartį užmirštų.Atvirkščiai- jis puolasi į dabarties gyvenimą, kad jį pataisytų.Jis yra viešumos, minios žmogus, jos socialinio klausimo sprendėjas.

Kad sušvelnintų luomų šiurkštumus, Dikensas prabyla ne tik laikraščiu, bet ir romanais į kapitalistą ir vargšą.

Tik nepataisomus piktadarius Dikensas nubaudžia, o šykštuoliams jis leidžia pasitaisyti.

Mylimiausi Dikenso veikėjai- vaikai.Savo romanuose ypaš nagrinėja vaikų mokymo, auklėjimo, skurdaus jų būvio klausimus, liečia mokymo reikalus, su vaikais elgesį prieglaudose.Dikensas žinomas kaip vienas iš linksmiausių anglų rašytojų.Jo ,,Pikvikas” yra tarsi antras ,,Don Kichotas”.Vis dėlto jo veikaluose pasitaiko daug liūdnų, skaudžių ir šiurpių momentų.Tai ligos, nusikaltimai, mirtis, dvasios ir kiti antgamtiniai

reiškiniai.Paskutinių dviejų elementų ,,Olivere Tviste” nėra.Jame ypaš daug nusikaltimų knibžda.

Dikensui galima prikišti perdaug supainiotos intrigos, kuriose netrūksta ir nereikalingų epizodų.Veikėjų jo romanuose labai daug, kai kurie tik šiaip sau pasirodo, nieko nepridėdami veismui.Jo skonis neretai linksta į karikatūrą, perdėtą jausmingumą.Stilius nėra lygus, šalia giliai atvaizduotų veikėjų yra ir paviršutiniškai tepaliestų.

Visi tie trūkumai nė kiek nežemina Dikenso reikšmės.Anglams jis yra pirmas iš didžiųjų beletristų.Jo raštai eina po visą pasaulį, ypač jaunimo tarpe.Bet ne tik jauni Dikensą vertina:jis buvo vienas iiš mėgstamiausių Dostojevskio ir Tolstojaus rašytojas.

Balzakas

Gyvenimas ir kūryba

Prancūzų pirmuoju relistu laikomas Onorė de Balzak, nors jis rašė dar pačiame prancūzų romantizmo įkarštyje. Romantiškieji intuicijos, įkvėpimo, genijaus žodžiai jau tenka išmesti iš žodyno, kalbant apue Balzaką. Jis naujo tipo rašytojas – literatas, amatininkas, literatūros ,, katorgininkas “ .

Kaip ir jo tėvas, Balzakas yra stipraus organizmo, kovai užsigrūdinusi figūra, praktikas.Jo biografija yra paprasta. Tai biografija tūkstančio to meto žmonių, kurie visomis keturiomis stengėsi išplaukti į gyvenimo viršų. Tam reikėjo pinigų. Pinigai ttampa ir Balzako viso gyvenimo ir darbo ankstinu. Balzakas steigia spaustuvę, raidžių liejyklą. Bankrutuoja. 90.000 frankų skolą jis ryžtasi išmokėti romanus berašydamas. Palėpėj, nedideliam kambarėly pradėjęs literato karjerą, visą sveikatą skiria rašytojo amatui.

Balzakui stinga tik pinigų ir laiko, bet niekados nnestinga siužetų. Jis turi net po kelis iš karto. O medžiagos jam duoda nepaprastai stiprus pastabumas, gyvenimo pažinimas, pati vaizduotė, gyva atmintis.

Literatūros darbą Balzakas pradėjo avantiūriniu ir istoriniu romanu, iš Skoto pasimokydamas, bet jau apie 1830 metus jis ima juoktis iš romantizmo. Jis pasijunta, kad jo romanų sritis – plati gyvenimo tikrovė. Jis imasi atvaizduoti visą ano laiko prancūzų gyvenimą, nieko neužmirįdamas, nieko nepridėdamas ir neidelizuodamas.Geriausi romanai yra ,,Eugenija Grandė “ , ,,Tėvas Gorio “ , ,,30 metų moteris “

Gogolis

Gyvenimas ir kūryba

Iškelti gyvenimo menkybę, kuri slegia moralinį gyvenimą, ginti skriaudžiamus žmones ir klases, parodyti žmogaus vertingumą net pačiose menkiausiose, gyvenimo užmirštose būtybėse, atvaizduoti tą vidaus kančią, kuri tenka žmonėms norintiems su gyvenimo neteisybe stoti į kovą – yra rusų rrealizmo linkmė. Tai žymus idealizmas, palyginti su prancūzais. Ta linkme pradėjo žengti rusų realizmo kūrėjas Gogolis.

Nikolaj Vasiljevič Gogol, kilęs iš senos kazokų giminės, anksti pradėjo rašyti. Bet kai pirmą jo eiliuotą idilę kritika pakedeno, ambicingas autorius surankiojo neišparduotus egzempliorius iš knygynų ir sudegino, o pats pabėgo į užsienį. Tik laive susiprato negerai padaręs ir iš Liubeko pasileido atgal.

1831 m. Susipažino su Puškinu, kuris tapo geriausiu Gogolio patarėju. Tais pačiais metais išleido apysakų pirmą rinkinį. Kritikai priėmė palankiai. Kilo Gogoliui noras ttoliau dirbti. 1835 m. Parašė ,,Taras Bulba “ , ukrainietišką apysaką, ir ,,Revizoriaus “ komediją, kurioj pajuokė rusų provincijos valdininkų gyvenimą. Komedija sukėlė daug triukšmo, ir Gogolis išvažiavo į Švricariją, Prancūziją, paskui į Italiją, kurią vadino antrąja savo tėvyne. Ten rašė ,, Mirusias sielas “. Norėjo atvaizduoti jose visą Rusiją. Bet susirgo. Nuo mažens gyvas religinis jausmas pavirto misticizmu. Gogolis ėmė laikyti save pašauktuoju žmonėms pamokyti, dorinti. Jis dar labiau susigriaužė. Tik maldoje rasdavo paguodos. Aplankė Jeruzelėje Kristaus karstą. Sugrįžęs į Petrapilį, vieną naktį sudegino savo ,, Mirusiųjų sielų “ tęsinį, kuris jau buvo visai paruoštas spausdinti. Po kelių dienų mirė.

Gogolis tik tai, ką jis matė. Jis visada geriau pastebi ir atvaizduoja gyvenimo blogybes. Teigiami tipai jam mažiau rūpėjo.