Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana

Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

(1877-1930)

(biografija):Marija Pečkauskaitė augo lenkiškai kalbėjusių bajorų šeimoje. Jos vaikystė buvo laiminga ir saulėta, su motinos muzikavimu, tėvo knygomis, globa bei meile, su gražios gamtos įspūdžiais ir ypatingu namų jausmu. Iš mažens girdėdama visus aplinkinius kalbant žemaitiškai ir pati nesunkiai išmoko šios tarmės, kurią vėliau perteikdavo dažnam savo herojui. Marija turėjo seserį ir du brolius – abu jie mirė jauni. Talentingų brolių mirtys – skaudžiausi rašytojos išgyvenimai. Marija Pečkauskaitė buvo vientisos katalikiškos pasaulėžiūros. Labdara, asketiškas gyvenimo būdas iir kūryba, paremta krikščionybės principais, sukonkretino būsimosios rašytojos pasaulėžiūrą.

Marija mokėsi bitininkystės, vėliau įgijo teisę dirbti namų mokytoja. P.Višinskio rūpesčiu gavusi stipendiją, ji studijavo filosofiją, literatūrą Ciuricho ir Fribūro universitetuose. Susidomėjo pedagogika, auklėjimo problemomis. Parašė knygą ,,Rimties valandėlė“. Ilgus gyvenimo metus M.P. buvo mokytoja. Ji stengėsi akcentuoti esminius dalykus, ugdyti asmenybę, pradėdama nuo kultūrino elgesio įpročių ir palengva eidama prie žmogaus dvasios. Ji tikėjo ir pasitikėjo Dievo valia, bet bijojo ir nemėgo paviršinio, rodomo davatkiškumo. Iš jaunų žmonių rašytoja gaudavo laiškų, kkuriuose būdavo klausiama patarimų, kaip gyventi, kaip rasti gyvenimo prasmę. Šatrijos Raganai realybė – s i e l a. Ir savo kūryboje ji dažnai kalba apie meilę, pasiilgimą, ilgesį liūdesį, nerimą. Lietuvių literatūrai, ypač prozai, tai buvo dar gana nauja. ŠŠatrijos Ragana stiprina vidinę žmogaus raišką, mažiau dėmesio skirdama aplinkybėms.

(kūriniai):Šatrijos Ragana parašė kelias apysakas (,,Viktutė“, ,,Vincas Stonis“, ,,Sename dvare“), dramą ,,Pančiai“, keliolika apsakymų. Meniškiausi apsakymai ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“, ,,Iš daktaro pasakojimų“, ,,Irkos tragedija“. Reikšmingiausia apysaka – ,,Sename dvare“, iš esmės paskutinis rašytojos kūrinys, rašytas silpstant sveikatai, o vis neapleidžiant globos, šelpimo, pagalbos vargstantiems, dėl jų daug ko atsisakant. Rašytoja visada stengėsi savo poreikius apriboti, kad tik galėtų ką nors sušelpti, kam nors pagelbėti. Ji buvo krikščioniško elgesio pavyzdys, kantriai pakėlė visas negandas, sunkią ligą. Dar pilna dvasios jėgų, eidama penkiasdešimt trečiuosius metus, ji mirė Židikuose 1930 metais. Ten ir palaidota.

Amžinosios vertybės Šatrijos Raganos kūryboje

Š.R. mintyse visada buvo sutelktos į amžinąsias vertybes: kultūrą, knygas, muziką. Rašytoja jautė, kad menas kkelia ir taurina žmogaus sielą, veda ją toliau, negu siekia šios dienos rūpesčiai. Kaip ir daugeliui amžiaus pradžios lietuvių inteligentų, rašytojai didelis autoritetas buvo M.K.Čiurlionis, nors ne visada suprantamas. Skaitydami Šatrijos Raganą, jaučiame tą pačią lietuviškumo dvasią, kylančią iš žmonių gyvenimo, kalbėjimo, iš gamtos nuotaikų ir spalvų. Rašytoja ir apie gamtą kalba taip kaip apie žmogaus dvasią, įsikūnijusią gamtoje jos pavidalais. Mes lengvai galėtumėm palyginti Žemaitės pasakojimą ir Šatrijos Raganos, kadangi Žemaitė pasakoja ramiai, o Šatrijos Ragana gana sujaudintai. Ji ppirmoji žengė žingsnį nuo objektyvaus, ramaus lietuvių prozos pasakojimo prie sujaudinto, lyrinio kalbėjimo. Šatrijos Ragana iš karto siekia aukštųjų jausmo tonų.

Impresionizmas

XIXa. pab.-XXa. pr.

1. Pranc. „impression“ – įspūdis.

2. Filosofinis pagrindas – įsitikinimas, kad viskas pasaulyje kinta.

3. Tikslas – parodyti kūrinių įspūdį.

4. Impresionizmas pirmiausia ėmė reikštis tapyboje. Čia svarbiausia šviesos, spalvų ir lengvų potėpių žaismas, vizualiniai ieškojimai.

5. Rašytojas impresionistas greta vieno vaizdo deda antrą, trečią ir t.t. Sujungti jų paprastai nesistengia. Juos dažniausiai sieja bendra nuotaika. Vaizduojami žmonės tam tikrais gyvenimo momentais. Atskleidžiami jų jausmai, o ne veikla.

6. Poetika sumišusi su simbolizmo ir kitų modernistų srovių principais.

7. Lyrikai būdingas vaizdo tarybiškumas, trumpalaikių reiškinio savybių pabrėžimas, emocingumas, laisvas asociacijų žaismas, akustinė žodžių harmonija.

8. Prozai būdingas fragmentiškas siužetas, savarankiški lyriški epizodai, pasakojimo subjektyvumas, subtilumas, didelė potekstės reikšmė, trūkčiojantis, nervingas ritmas.

(kūrybos analizė ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“): Šatrijos Raganos siekimas žodžiais išsakyti ne tik ką žmogus veikia, dirba, kaip sprendžia, mąsto, bet ir kaip jaučia tyloje vienas, išreikštas lyriniame apsakyme ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“. Jausmus išsakančių žodžių kalboje nedaug, jie labai bendri: myliu, ilgiuosi, džiaugiuosi, kenčiu. O kiekviena būsena, kiekvienas jausmas kitoks, individualus. Jis neturi išorinių požymių, paslėptas, slaptas, slepiamas. Jo nėra ir kartu jis yra ir daug ką, kartais ir viską, lemia. Apsakyme ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“ pasirodo ypatingas ppasakotojas, kuris iš anksto nežino, kas ir kaip vyks; jis yra ir svarbiausiais veikėjas. Kūrinyje gamta apibrėžta kaip vyksmo vieta ir laikas, bet svarbiausia – sumegzti ryšį tarp vidinio pasaulio ir iškalbių gamtos ženklų. Apsakymo epizodai neišplaukia vienas iš kito, nuo vienas kito ir nepriklauso. Jie priklauso tik nuo jausmo, nuo meilės, nuo ilgesio. Klausyti ne pasaulio, rūsčiai diktuojančio savo sąlygas ir reikalavimus, klausytis savęs, savo jausmų, klausytis, ,,ką mums sako prigimtis“. Jausmas – didžiausia vertybė; dviejų žmonių santykiuose svarbiausia, kad tave ,,visiškai suprastų, atjaustų, mintimis pasidalintų“. Bet sutelkdama dėmesį į jausmų pasaulį, Šatrijos Ragana juo neapsiriboja. Pozityvaus darbo visuomenės labui idealų išauklėta ir jų besilaikanti rašytoja stengiasi intymų dviejų žmonių jausmą susieti su pasiaukojimu žmonėms. Šatrijos Raganą traukia medituojanti, į save ir į pasaulį įsižiūrinti žmogaus būsena, giliosios žmogaus sielos akimirkos. Bet tradiciškai pirmenybė suteikiama veiklai, konkrečiam darbui. Kūrinio erdvė užpildoma būties daiktais: tikroviški medžiai, bičių aviliai, mylimos vietos ir nerealios svajonės – minties ir jausmo reiškiniai. Žmogaus būtis itin intensyvi, kaip medis išsišakojusi erdvėje ir laike. Tik iš šio taško žiūrėdami pajuntame ir klausimo ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“ akcentą – ,,čia“. Apsakymas ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“ suskaidytas į šešis segmentus. Pirmajame – pavasario vaizdas; antrasis, prasidedantis kklausimu ,,Dėl ko, dėl ko tavęs čia nėra?!“, įtraukia į lyrinį vyksmą; trečiasis labiausiai pagrįstas gamtos ir žmogaus ryšio išgyvenimu; ketvirtasis – bičių tvarkymo epizodas; penktasis – muzikos pasaulio atskleidimas; šeštasis – pabaigos. Šių segmentų kompozicinė jungtis yra vidinė: tai nuotaikos, susietos su mylimo atsiminimu ir liūdesiu, kad čia jo nėra, slinktis. Laikas apsakyme sudaro tam tikrą ciklą: pradžioje yra pavasaris, toliau diena ir vakaras. Pabaigoje laiko grandys sujungtos: ,,kur tik neinu dieną ar naktį, vasarą ar žiemą – visur ir visados trūksta man tavęs!!“. Tačiau be šio gamtinio laiko jaučiama ir atskiro žmogaus laiko slinktis. Gamtos laikas ramus ir tikslingas, o žmogaus – baugus ir pilnas atsitiktinumų, bet kartu ir dvasinių įvykių, nuojautų, klausimų, neįspėjamo ilgesio. Gamtos laikas amžinai tekantis, o žmogaus laikas stabdomas mirties, neramių klausimų. Atminties, atminimo, atsiminimo gijos visame apsakyme gana ryškios. Atsimenamas laikas, kai būta kartu: dienos, vakarai. Praeitis yra intensyvesnė už dabartį. Begalinis artumas gamtai gaubia Šatrijos Raganos apsakymo žmogų. Žmogus yra su daiktais bei medžiais, kitais žmonėmis. Jis ir pats yra ryšys, jungėjas. Todėl kūrinyje ilgimasi pilnatvės, džiaugsmo, kurio neduota vienam. Todėl toks svarbus noras būti suprastam ir suprasti kitą.

Tuo laiku, kai buvo parašytas šis Šatrijos Raganos apsakymas, iki nebylios jausmo viršūnės pajėgė

pakilti tik Maironis. Šatrijos Ragana pirmoji formavo savo kūrinio erdvę ne tik iš realių įvykių, detalių, charakterių, bet ir iš menamų, įsivaizduojamų, svajojamų. Ji sureikšmino vidinę žmogaus tikrovę, sudėtingą, kintančią, ieškančią savo ,,kalbos„ gamtoje, muzikoje. Rašytoja pirmoji lietuvių prozoje sukūrė žmogaus paveikslą, ištisai matomą ,,kito“ akimis. Tikrovės vaizdas įgavo tarsi antrąjį planą – gamtos, muzikos, jausmo. Išbandyta fragmento, nerišlaus, peršokančio pasakojimo stilistika. Įprasmintas pagrindinį motyvą išreiškiančios frazės pakartojimas, neturintis jokios informacijos, tik nuotaikos akcentą. Pasiekta frazės intonacinio išraiškingumo, subtilaus moduliavimo kkeičiant žodžio vietą, pakartojant: ,,Dėl ko tavęs čia nėra?“; ,,Dėl ko, dėl ko tavęs čia nėra?!“; ,,Dėl ko, ak, dėl ko tavęs čia nėra?!“. Tai kūrinys, sakytume, ,,iš nieko“, ,,apie nieką“. Jausmo būtis čia iš tiesų turi būti sukurta.

(,,Irkos tragedija“): Šatrijos Raganai, mokytojai ir auklėtojai, vaikų problemos, suprantama, buvo labai svarbios. Ir jai žodis ,,vaiko tragedija“ neatrodo per didelis, ir savo novelę apie tokio vaiko likimą ji pavadino ,,Irkos tragedija“. Irka – guvi, bet švelniasielė, smalsutė, bet trokštanti tėvų meilės, bbendravimo, norinti būti svarbi tiems, kuriuos ji myli. Irka iš pasiturinčios šeimos. Ji turi savo kambarį, žaislų, net ištikimą bičiulį šuneli Džimą. Mergaitės gyvenime nėra skurdo, vargo. Bet mažutė yra vieniša. Irka nujaučia, o ir žino, kas yra žmogui gera: ssantarvė, artimųjų buvimas kartu, motinos meilė ir atidumas, tėvo globa. Visos mergaitės viltys viena po kitos žlunga – mamytė neturi laiko pasikalbėti, neateina palinkėti labos nakties, negali kartu pasivaikščioti. Atsiranda už ją svarbesnis žmogus – ponas Gurskis. Nuoskauda tokia didelė, kad Irka ryžtasi važiuoti į Kauną pas tėvelį. Deja, ten ji randa nepažįstamą jauną ponią. Irka niekam nereikalinga – ir tai yra jos tragedijos priežastis.

,,Irkos tragedija“ yra būdingiausia ir gražiausia Šatrijos Raganos novelė. Šis kūrinys kelia kilnią ir teisingą idėją: vaikas turi mylėti ir būti mylimas, reikalingas. Be šitų atramų jam labai sunku, o kartais ir neįmanoma gyventi. Niekas negali atstoti tėvų meilės. Yra užmezgamas gyvas ryšys tarp Irkos ir jos aplinkos, kuri patvirtina, kad mergaitės norai yra teisingi, kad vvisi trokšta to paties. Ji pati su kitais elgiasi taip, kaip trokštų, kad kiti su ja elgtųsi. Jos nemandagumas su ponu Gurskiu kyla iš nevilties. Taip dažnai pažeistos dvasios vaikai šiurkštumu gina savo bejėgystę. Kai elgiesi su kitais teisingai ir gražiai, tačiau iš jų to nesulauki, nuoskauda darosi vis didesnė. Taip rašytoja įtikimai motyvuoja Irkos tragediją, vesdama į ją pakopa po pakopos. Tai iš tiesų psichologinė novelė, nes atskleidžiamas mergaitės vidaus pasaulis, sekami jo ,,įvykiai“ ir realybės atbalsiai. Sekama atitinkamai ggrupuojant epizodus, aprašymus, naudojant paraleles, kontrastus, laipsnišką įtampos didinimą – iki skaudžios minties: ,,Ir negaila jai mamytės, negaila“. Tai kulminacija – didžiausias praradimas. Irka rengiasi kelionėn, važiuoja pas tėvelį, vėl iš naujo bandydama atstatyti nors vieną atramą. Bet griūva ir ši viltis.

(,,Sename dvare“): Lietuvių literatūroje susiklostė daugiausiai neigiamas požiūris į dvarą: ten kalbama svetima kalba, ten ponai ir ponaičiai nedorai elgiasi, ten nesilaikoma moralės normų, ten skriaudos ir neapykanta. Tačiau Šatrijos Ragana į dvarą žvelgė kitaip: iš dvaro sklinda į sodžių knygos ir rašto šviesa, čia žmonės susilaukia pagalbos ir patarimo. Gražiausią savo apysaką ji pavadino ,,Sename dvare“, senąjį dvarą apgaubdama prisirišimo, gražiausių išgyvenimų šviesa. Rašydama šią apysaką, rašytoja galvojo apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas. Mirę jau buvo ir artimiausi jos žmonės: tėvas ir motina, abudu broliai. Ypatinga kūrinio nuotaika yra nulemta grįžimo į praeitį, pastangos susigrąžinti mylimus žmones. Į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško.

Apysakos pagrindinė veikėja – mamatė. Mamatė Marija – dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris. Mamatė padeda knygnešiui Levanardai, užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišą bobutę. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad jie augtų dori ir tteisingi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Užtat neišleidžia iš namų dukrelės Irutės, atsisakydama didesnių galimybių jai mokytis, kurias siūlo turtingi giminaičiai. Svarbiausia – nesužaloti vaiko. Mamatės dvasios pasaulį atskleidžia užrašai. Kadangi laiškai, dienoraščiai, užrašai yra pagrindinės moters saviraiškos formos. Tuo laiku, kai moterys mažai tesireiškė viešajame gyvenime, jų dvasios įvykiai, dažnai slepiami, prašyte prašėsi išsakomi, išreiškiami. Ji kalbasi su savimi apie pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Ji išsako ir tą ypatingą būseną, kurią amžiaus pradžioje išgyveno ne vienas nutautęs bajoras, pasiryžęs grįžti į tautą. Su nuostaba mamatė įsižiūri į paprastus sodiečius, taurius, išmintingus. Toks jai yra Levanarda. Graži, protinga mamatė jaučia artimumą atvirai jai simpatizuojančiam Jonavičiui, bet pasiryžta nukirsti bet kokį ryšį su juo – ji žmona ir motina pirmiausiai. Mamatės priešpriešos – bajorai, kuriuos regime Paulinos vestuvėse. Bajorų paveikslai rašytojos šaržuodami, piešiamos tarsi jų karikatūros. O kokia yra lietuvių valstiečių proto ir širdies kultūra, Šatrijos Ragana parodo Levanardos charakteriu. Svarbus yra ir bobutės, dvaro gaspadoriaus Kazimiero motinos, paveikslas. Bobutė tarsi gyva lietuvių tautos dvasia. Ji moka daugybę pasakų ir pati gyvena tarsi jų pasaulyje. Bobutė moka pasitenkinti mažu, ji darbšti ir tvarkinga. Gero linkinčiomis akimis rašytoja įžiūri į seną žydą – prekiautoją Šmulką. Individualus senojo klebono ccharakteris. ,,Sename dvare“ mūsų akys regi spalvingą žmonių visumą: bajorus, paprastus sodiečius, tarnautojus, vyrus, moteris, vaikus. Nėra kokių ypatingų įvykių, tik vestuvės, mažos mergaitės mirtis, svečių apsilankymai. Pagrindiniai veikėjai buvo pasirenkami pagal svarbumą, idėjinį reikšmingumą. Antraeiliai veikėjai – ir pagal įdomumą: įdomu kaip ginčijasi du valstiečiai, nepasidalijantys bičių spiečiumi; įdomu, kaip savo vestuvėse elgiasi keistas jaunasis arba kaip kalba juokingas ,,bočelis“. Rašytoja tarsi siekiasi pasirodyti, kad žmonės labai skirtingi, kad dvare – ne tik neteisybės, kad tarp sodiečių yra labai įdomių žmonių, bet yra ir tinginių, apsileidusių. Šatrijos Ragana nori, kad žmonės siektų doros, kad bajorai virstu susipratusiais lietuviais, tačiau labiausiai jai rūpi vidiniai artimų žmonių santykiai: žmonos ir vyro, motinos ir vaikų. Mamatės ir jos vaikų bendravimas yra idealus, labai artimas, subtilus. Mamatė yra savo vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja, iš lėto, atsargiai per gamtos, tėvynės, Dievo meilę, per muziką ir knygą kreipianti juos į aukštus žmoniškumo idealus. Vaikų, ypač Irutės, prisirišimas prie motinos begalinis.

Apysakos ,,Sename dvare“ pasakojimas savitas. Pasakojama tarsi dviem balsais: dukrelės Irutės ir mamatės. Kartais pasigirsta ir objektyvaus, visažinio pasakotojo balsas. Pasakojimo energija kyla iš atsiminimo, iš praradimo, iš gailesčio, iš tos šviesos, kuri gaubia vaikystę ir jos šalį. Kūrinio pradžia yra stiprus nuotaikos impulsas, išreikštas

gražiai, poetiškai. Toliau pasakojama tarsi pasaka: „už miškų, už upių, tarp daubų ir kalnų stovi seno dvaro medinis rūmas“. Tarsi girdime: „Už devynių upių, už devynių kalnų.“. Taip, be abejonės, rašytoja prisimena savo vaikystės namus – dvarą Užventyje. Mažoji Irutė – taip ir pati rašytoja vaikystėje. O mamatė – ir jos motina, ir ji pati, nors rašytoja neturėjo vaikų, nebuvo motina. Daug kas šioje apysakoje biografiška, atpažįstama, o kartu ir kita. Palengva rodomi veikėjai, įvykiai. Bet svarbiausia lieka „pasikalbėjimo su ssavim“ intonacija, intymaus ir paslaptingo žmogaus vidinio pasaulio atskleidimas. Dažnai cituojamas Šventasis Raštas, krikščionybės idealai šiame kūrinyje yra suvokiami kaip svarbiausi žmogaus orientyrai. Žmogaus dvasia kviečiama į amžinybę, tačiau į ją einama išsižadant kasdieninių rūpesčių, kietos žmoniškumo pareigos.

Apie Šatrijos Raganos apysaką „Sename dvare“ V. Mykolaitis – Putinas yra sakęs, kad tai didžiausias, įdomiausias ir tobuliausias jos kūrinys, kad tai ne vien jos, bet ir visos mirštančios bajorijos gulbės giesmė.

Šatrijos Raganos reikšmė lietuvių literatūroje

Ji atskleidė iki tol mažai tepažįstamą bbajorijos, dvaro gyvenimą, bajorus, nutolusius nuo lietuvių kalbos, kvietė bendriems tautos rūpesčiams. Būdama įsitikinusi katalikė, Šatrijos Ragana sukūrė meniškus katalikiškos pasaulėžiūros žmonių charakterius, žmoniškus ir gyvus. Į vaiką rašytoja žiūrėjo kaip į besiformuojančią asmenybę, o ne tik kaip į skriaudžiamą bbūtybę. Šatrijos Raganos kūryboje pasirodė savitai mąstančios, individualiai jaučiančios moterys. Ši rašytoja daugiausiai dėmesio sutelkė į žmogaus dvasią, lyrine nuotaika apgaubia gamtą. Kaip Šatrijos Ragana kalba apie meilę, ilgesį, grožį, amžinybę, jos stilius lyriškas, poetiškas. Kai vaizduoja juokingus dalykus – subtiliai ironiška. Kai apie buitį – konkretus ir dalykiškas. Tokias plačias šios rašytojos stiliaus galimybes matome geriausiame kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“.