Ar sunku myleti be atsako?

Ar sunku mylėti be atsako?

Meilė – nežinoma, neištirta, nesuprantama. Niekas nežino, iš kur ji

ateina, niekas nežino, pas ką ji eina, niekas nežino, kiek ji atneša ir

kiek išsineša. Ir už ką ji didelė – ar už suteiktą džiaugsmą, ar skausmą.

Kai širdį užplūsta taurus jausmas, meilė, nieko nebesinori daryti.

Daugelis mėgstamų užsiėmimų netenka prasmės. Kinas, kavinės,

diskotekos,vakarėliai, sportas ir galų gale draugai užsimiršta, nublanksta

prieš tą stiprų, širdį veriantį jausmą – meilę.

Kai pamilsti žmogų, rodos, nebegali be jo gyventi, kasdien svajoji apie

to žžmogaus prisilietimą, švelnų žodį, kuris nudegina visą krūtinę. Norisi

paskęsti mylimojo akyse, panerti ir nebeišnirti niekados. Jo stiprus ir

kartu toks švelnus apkabinimas sukausto visus kaulus. Net ir menkas

prisilietimas ar švelnus žodis nublanksta prieš visus žodžius, išgirstus iš

aplinkinių.

Bet ne visada meilė pripildo širdį džiugesiu ir laime. Daug dažniau ji

prisipildo skausmu. Kai mylimas žmogus tavęs nepastebi, kai tu jam toks

pat, kaip ir kiti. Tada tas taurus jausmas kankina, graužia, plėšo širdį į

mažus gabalėlius, bet jokie vaistai nepadeda. Ašaros rieda skruostais,

šlapindamos ir negailestingai ddeginančios juos. Lūpos suskirsta lyg

mėnesius negavusios nė lašelio vandens, o akys – jos sustingsta, pasidaro

tuščios ir nematančios nieko aplink – tik jį, tą, kuris suteikė tiek

skausmo ir privertė taip kentėti. Bet kad ir kaip norėtus isplėšti jį iš

krūtinės, pastangos bergždžios iir tu lieki laukdamas nors menkiausio

ženklo, kad meilė dar gali pasibelsti ir į tavo duris.

Meilė neklausia tavo vardo, ir kiek tau metų – nesvarbu. Sustoja ji

ties tavo langu ir tyliai sako – ateinu.