Sofoklio biografija ir jo kūriniai

Sofoklis

Kas be sielvartų gyvybės slenksčio nepasiekė.

Kas mirties dienos dar neišvydo, –

To šioj žemėj nevadinkite laimingu.

Edipas Karalius

Gimiau ne neapkęsti, bet mylėti.

Antigonė

Sofoklio gyvenimas (495-405). Aischilas jau buvo 60 metų, kai dramos rungtynėse jis susitiko jauną, dar tik 27 metų poetą. Kova tarp pagarbinto seno dramaturgo ir jauno konkurento sudominusi Atėnus. Išspręsti, katro laimėta, buvęs pakviestas tik grįžęs iš žygio Atėnų karo laivyno viršininkas Kimonas ir kiti kariuomenės vadai. Karo teisėjai skyrė dovanas jaunajam. Šita naujoji teatro žvaigždė buvo SSofoklis.

Sofoklis gimė 495 m. netoli Atėnų, Kolone, kurio vardą poetas vėliau įamžino Edipo tragedijoje. Turtingo ir garbingo ginklų fabrikanto sūnus Sofoklis buvo gražiai išauklėtas ir išmokytas. Nuo pat jaunystės per visą gyvenimą jis buvo ir liko menininkas, nors atėniečiai jam suteikė ir karo vado ir valstybės iždininko garbę. Gražios figūros ir veido, sveikas, ligų neliečiamas, visur saiką ir harmoniją išlaikąs Sofoklis buvo atėniečių garbinamas ir vadinamas net pačių dievų mylimuoju. Tik gyvenimo galą jam sudrumstęs tikrasis sūnus. Norėdamas greičiau paveldėti ttėvo turtus, jis apskundęs Sofoklį teismui, kad tėvas jau nesąs sveiko proto ir dėl to negalįs turto valdyti. Aštuoniasdešimt metų poetas teisme nesiteisinęs, o tik paskaitęs iš savo rašomos „Edipo Kolone“ tragedijos, ir teismas jį išteisinęs. Sofoklio gyvenimas sutapo su AAtėnų Periklio periodu; vaikas būdamas jį pradėjo, vadovaudamas chorui ir džiūgaudamas dėl Salamino pergalės, o mirė 405 m. prieš pat galą Atėnams nelaimingo Peloponeso karo, nesudrumstas savo ramios dvasios tautos nelaime – savo gimtojo miesto žuvimu.

Sofoklio dramaturgija. Iš 113-120 Sofoklio sukurtų tragedijų liko tik 7 – tiek pat kaip ir Aischilo.

„Ajaksas“ – tragedija didvyrio, kuris, degdamas pykčiu, kad Achilo šarvai teko ne jam, bet Odisėjui, pasiryžta savo konkurentą nužudyt, tačiau Atėnė sumaišo jam protą, ir jis Odisėjo vietoj ima žudyti avių ir jaučių kaimenę; atsikvošėjęs ir nebesitverdamas gėda, nusižudo.

„Filoktetas“ – graikų pamestas nelaimėj, užsidegė didele jų neapykanta ir atsisakė eiti prieš Troją, nors žinojo, kad tik nuo jo lanko, gauto iš Heraklio, žus Trojos miestas.

„Elektra“ – tragedija Agamemnono ddukters, kuri dega noru atkeršyti savo motinai, nužudžiusiai jos tėvą, savo vyrą.

Šitos trys tragedijos yra sudarytos iš Trojos mitų, kuriuos panaudojo ir Aischilas su Euripidu. Lygiai visi trys dramaturgai buvo sukūrę tragedijas iš Tėbų mitų apie Edipą, kuris nužudė savo tėvą ir vedė motiną. Sofoklis iš to mito sukūrė tris tragedijas – „Edipą Karalių“, „Edipą Kolone“, „Antigonę“. Šitos trilogijos tragedijos yra populiariausios ir geriausios.

Septinta tragedija – „Trachinietės“.

a) Tragedijų pasaulis. — Vardai rodo, kad foną, turinį, veikėjus savo tragedijoms SSofoklis pasirenka iš mitų, kaip ir jo pirmatakas Aischilas; ypačiai iš tų mitų, kurie yra susiję su jo gimtuoju miestu. Tačiau jau ir mituose Sofoklio akis pastebi ne aischiliškus dievus ir titanus, bet žmones; ne gyvenimo didingumą, bet gyvenimo darnumą, harmoniją. Sofoklis prieina arčiau prie žmonių; giliau žvelgia į jų sielą ir randa ją nesudėtingą; vienuose vyrauja pavydas („Ajaksas“), užsispyrimas („Filoktetas“), kerštingumas („Elektra“), tironija („Kreonas“); kituose stipri valia, gilus šeimos ir pareigos jausmas („Antigonė“), geraširdiškumas, artimo meilė („Tezėjas“), valdovo rūpestingumas („Edipas“), tiesumas, teisingumas ir kiti palinkimai, kurių yra pripildyta (daugiau ar mažiau – čia svarbiausia!) kiekvieno širdis visais amžiais. Iškeldamas šiuos būdo bruožus, Sofoklis sukūrė eilę nesudėtingų, bet stipriai apibrėžtų charakterių. Jie daug žmogiškesni už Aischilo charakterius: švelnesni, spalvingesni, moteriškesni, realesni.

Realistiškiau vaizduodamas žmones, Sofoklis vis dėlto, skelbdamas idėjas, kurios tvarko dievų ir žmonių santykius, lieka toks pat idealistas, kaip ir Aischilas. Visus jo žmones ir dievus valdo rūstusis likimas. Jis skaudžiai baudžia žmones ne tik už jų pačių, bet ir už tėvų ar senelių nusikaltimus; siunčia nelaimes net tiems, kurie, rodos, nieko pikta nėra padarę; jie baudžiami jau vien dėl to, kad pasijunta laimingi ir nustoja mąstę apie žmogaus menkybę. Dėl to Sofoklio žmonės daugiausia kenčiančios būtybės. Tačiau žmogaus kentėjimas, nnors ir didelis, Sofokliui neatrodo gėdingas. Kentėjimas nuplauna, nuskaidrina žmogaus sielą. Kas kančiose susitaiko su likimo jam siunčiamomis nelaimėmis, atgaus ir dievų malonę. Savo tragedijoje Sofoklis nepamiršta pamokyti: nors ir laimingiausias būtum, visados apmąstyk savo menkumą, visados būk pasirengęs priimti kentėjimą, kuris nuskaidrins tavo dvasią, o kovodamas su likimu, pats būsi sutriuškintas.

Čia Sofoklis dvilypis: ir poetas ir moralistas. Jo menas turi ir džiuginti žmogų ir moraliai kelti jo dvasią. Tuo jis panašus į Aischilą. Bet meniniu atžvilgiu juodu gerokai skirias. Jeigu Aischilo kūryba yra panaši į tamsią, šėlstančią, audros plakamą jūrą, kuri po debesų aptrauktu ir žaibų raižomu dangaus skliautu galingomis bangomis daužo krantus ir nuo kurios ūžesio žmogus apsvaigsta, – tai Sofoklio kūryba panaši į ramią, krantų apgaubtą, bet vis dėlto amžiną jūrą, kurios vaiskus veidrodis po šviesiu dangumi kilnoja žvejų valtis ir atspindi žvaigždes žvaigždynus (Busse). O Baumgartneris palygina juodu kaip ąžuolą ir palmę ir pastebi: „Tačiau milžinas ąžuolas yra ne mažiau gražus, kaip simetriškai išaugusi palmė“. Ąžuolas, suprantama, Aischilas, palmė – Sofoklis.

b) Tragedijų technika. — Tragediją Sofoklis žymiai apvalė nuo epiškų pasakojimų, nereikalingos lyrikos, kurių dar daug buvo likę Aischilo teatre. Jų vietoj Sofoklis plėtojo tikrąjį dramos elementą – veiksmą. Tam reikalui jis įvedė trečiąjį veikėją, sumažino cchorų roles, pačius chorus padidino iki 15 žmonių ir juos įtraukė į veiksmą. Antra svarbi jo reforma – atsipalaidavimas nuo trilogijos formos. Sofoklis rūpinosi visą tragedijos medžiagą suimti į vieną tragediją, bet padaryti ją vieningą, pilną, išbaigtą sau veikalą. Dėl to paveikslingai darni jo tragedijų kompozicija: scenos ir veiksmai be nereikalingo patoso ir kitų nedramiškų priedų.

Kompozicijos harmonijai atsako išdailinta, lanksti, žodinga, niuansuota kalba. Sofoklis kalba – taryt laidytų aštrias, taiklias strėles; Aischilas kalba – taryt svaidytų galingų uolų atlaužas (Solger).

„Edipas karalius“. Nelaimingojo karaliaus Edipo mitą panaudojo tragedijoms ir Aischilas („Septyni prieš Tėbus“), ir Sofoklis, ir Euripidas (jo tragedija dingus). Tačiau Sofoklis giliausiai ir pilniausiai parodo baisiuosius Edipo kentėjimus, sukelia užuojautą kenčiantiems ir pasibaisėjimą žmogaus laimės nepastovumu. Kokia to mito medžiaga, iš kurios Sofoklis sukūrė nemirštamą veikalą? Kaip jis tą medžiagą suėmė į tragedijos rėmus (kompozicija)? Kokią mintį į ją įdėjo, kuri verčia mus ir užjausti nelaimingą Edipą ir baisėtis?

a) Tragedijos medžiaga. — Tėbų karalių Lajų ir jo žmoną Jokastę orakulas kitados buvo įspėjęs, kad, jei gimsiąs jam sūnus, tai jis užmušiąs tėvą ir vesiąs motiną. Karalius nepatikėjo orakulu. Gimusį sūnų Edipą atidavė tarnui, kad nužudytų. Tarnui vaiko pagailo, ir atidavė jį sutiktam piemeniui. Vaikas pakliuvo pas Korinto karalių Polibą. Užaugęs

nuėjo į Delfus teirautis savo likimo. Jis užmušiąs savo tėvą ir vesiąs motiną – paskelbė orakulas. Edipas pas savo tariamuosius tėvus negrįžo, kad išvengtų orakulo lėmimo. Pabėgo. Pakeliui susitiko Lajų, nepažino, susiginčijo ir besigindamas jį nužudė. Atėjęs į Tėbus atspėjo baidyklės Sfinkso mįslę ir išvadavo nuo jos miestą. Dėkingi tėbiečiai išrinko jį karalium, o karalienė našlė atidavė jam savo ranką. Orakulo lėmimas įvyko.

Laimingai gyveno Edipas su savo žmona motina 15 metų. Bet dvilypis nusikaltimas – tėvažudystė ir kraujomaiša – reikalauja bbausmės. Tėbus ištiko maras. Edipas kreipėsi į orakulą, kad nurodytų maro kaltininką. Kada paslaptis iškilo aikštėn, Jokastė pasikorė, o Edipas išsidūrė akis.

b) Tragedijos kompozicija. — Tragedijos herojus – Edipas. Kur yra jo tragizmas? Nuo pat jaunystės jis kovoja su likimu: nori jo išvengti. Edipas triumfuoja: jis nuo likimo pabėgo, jis laimingas, laimingiausias žmogus. Tai viena Edipo gyvenimo dalis: jo pasisekimai, kilimas į viršūnes. Antroj – jo nelaimės, kritimas, kuris prasideda nuo to, kad Edipui ima aiškėti, jog, kovodamas su llikimu, jis yra įvykdęs likimo sprendimą. Čia tik ir prasideda Edipo tragizmas – baisiosios paslapties atskleidimas. Ir tragizmas juo didesnis, kad uždangą nuo paslapties pamažu atskleidžia pats Edipas – iš pradžių drąsiai, paskui pasibaisėdamas, o kai uždanga visai atskleista, kai iišgąsčio pagautas Edipas pamato įvykdęs orakulo sprendimą, jis pasijunta iš aukštybių visai nukritęs ir sudužęs. Čia jo katastrofa.

„Edipo kraliaus“ tragedija ir pradedama ne nuo Edipo kovos pradžios, bet nuo momento, kada maro ištikti tėbiečiai maldauja Edipą pagalbos, ir jis pažada surasti kaltininką. Šis kaltininko ieškojimas yra tragedijos ašis, pats veiksmas, varomas nuo pat pradžios nepaprastai nuosekliai; kaltininko veidas aiškėja laipsniškai, scena po scenos, veiksmas po veiksmo. Visa tragedija atrodo, nelyginant, rytas po žiaurios kruvinos kovos, nelyginant, saulė tekėtų, vis labiau ir labiau apšviesdama lauką, ir su kiekvienu jos spinduliu išvystum naujus lavonus. Ir kaip tekančios saulės nesulaikysi, taip nesulaikysi artėjančios katastrofos. Kiekvieno Edipo ar jo žmonos pastanga atrodo jau jau pašalins katastrofą, bet tai tik tam momentui malonus miražas, po kkurio katastrofa atrodo dar didesnė, nes jų pačių pastangos ją priartina.

Nuostabus veiksmo augimas geriau matyti, kai suskirstome tragediją, mūsiškai tariant, veiksmais.

Prologas. — Tauta maldauja Edipą išvaduoti nuo maro. Edipas pasisako jau ir pats (pažymėtina!) pasiuntęs Kreoną į Delfus teirautis kaltininko. Kreonas kaip tik grįžta ir praneša: dievai reikalauja ištremti arba nubausti mirtimi Lajo žudiką. Edipas imsis vykdyt dievų valią. Choras maldauja dievus.

I veiksmas. — Edipas kreipias į tautą (chorą), kad padėtų nurodyti žmogžudį. Jei pats prisipažins ir išeis iš mmiesto, jo niekas nebaus. Prakeikimas ir bausmė tam, kas žino, bet nepraneša. Prakeikimas, sako, man pačiam, jei jį priglausčiau savo pastogėj. Choras pataria paklausti pranašą Teirezijų. Pasisako Edipas, kad, Kreono patariamas (kodėl čia nurodomas Kreonas?), jau pakvietęs (pažymėtina – jau). Teirezijus ateina. Klausiamas tyli. Edipas karščiuojas, ima grasinti, meta priekaištą: matyt, Teirezijus pats esąs žmogžudystės dalyvis, kad tyli. Įžeistas pranašas rūsčiai atšauna: „Tu sutepei savo šalį nedorybe, nes tu esi žmogžudys, kurio tu ieškai“. Edipas per daug įsitikėjęs savo nekaltumu, kad pakęstų tokį senio kaltinimą. Galvoja: senis pats ne taip jau daug žino; nėra reikalo juo tikėt, juo labiau, kad išminties jis anksčiau neparodė: kur buvo ta jo išmintis, kai miestui sfinksas grėsė? Jei kaltina Edipą, matyt, ką negera prieš jį turi sugalvojęs. „Tau įkvėpė tokias mintis Kreonas, sumanęs mane nuo sosto nuversti!“ Reikalauja Edipas juos nubausti. Choras: „Vargas žmogžudžiui“.

II veiksmas. — Kreonas išmintingai pasiteisina, užtariamas choro ir Jokastės. Jam dovanojama. Veiksmas dabar lyg sustotų. Kas toliau? Veiksmą toliau pastumia Jokastė. Užtardama Kreoną, ji ramina Edipą: girdi, nesą ko per daug pasitikėti orakulais; juk jie buvo pranašavę, kad Lajas mirsiąs nuo savo sūnaus rankos, o iš tiesų jį nužudę kryžkelėje plėšikai. Tai pastūmėjimas, nuo kurio toliau veiksmas rieda, bet nauja kkryptimi: pirma Edipas ieškojo kaltininko kito asmens, o dabar žmonos žinia, ypač nužudymo vietos nurodymas, sukrečia paties Edipo sąžinę – ir jis juk nepažįstamąjį nužudė kryžkelėje: vadinas, karalių? Taigi, jis pats save prakeikęs? Skaudūs abejojimai, kuriuos norėdamas išblaškyti, Edipas toliau varo veiksmą ir artina sau katastrofą.

III veiksmas. — Jokastė su baime maldauja Apoloną. Rodos, jos maldos išklausytos: pasirodo iš Korinto pasiuntinys ir praneša, kad Polibas mirė, o Edipas išrinktas karalium. Lyg švystelėjo naujas įrodymas, kad orakulai neteisingi. Juk jie skelbė, kad Edipas nužudysiąs savo tėvą, o štai Polibas sava mirtim mirė. Kad tik išvengtų dabar su motina moterysitės ryšių. Dėl to atsisako vykti ir į Korintą. Bet čia jį pasiuntinys suramina: „Juk tu nesi joks giminė karaliui Polibui; aš pats parnešiau tave iš kalnų; tą pasakys ir piemuo, iš kurio buvau tave paėmęs, ir Jokastė“. Jokastė dabar supranta. Ji prašo vyrą daugiau nebetyrinėti. Bet Edipas jau sustoti negali. Paskutinis dar klausimas: „Jeigu Polibas nėra mano tėvas, tad kas gi aš esu?“ Dar sykį reikalauja, kad atvyktų piemuo, kuris išnešė Lajo sūnų nužudyt, ir Edipas įsitikintų, jog jis nėra vis dėlto likimo lemties įvykdęs. Jau antras paslapties etapas atskleistas. Lieka trečias ir paskutinis.

IV veiksmas. — Piemuo atvyko. Pasako. Paskutinė paslaptis iškilo aaikštėn: Edipas vedęs savo motiną. Dabar jis nelaimingiausias. „Kas yra žmogaus laimė!“ gieda choras.

Egzodas. — Jau katastrofa įvyko. Veiksmas pasibaigė. Egzodas nebeplėtoja toliau jokios intrigos, tik parodo baisias ir graudžias scenas žiūrėtojams sujaudinti. Šiurpiais žodžiais paskelbia pranešėjas, kaip karalienė prakeikė tą lovą, kurioj nuo vyro gimdė sau vyrą, nuo sūnaus sūnų. Karalienė pasikorė, o Edipas jos rūbo sagomis išsidūrė akis. Jaudinanti scena, kada pasirodo Edipas aklas, paniekintas vejamas iš Tėbų. Graudu, kada atsisveikina savo dukteris, skelbdamas ir joms nelaimingą likimą:

Gyvenimas jums nesišypsos,

Malonaus žodžio neišgirsit.

Nelinksmos bus jums iškilmės šventovėj.

Su ašarom namo sugrįšit.

Kas jums, bedalėms, vyru būt norės?

Kas ant savęs sutiks paimti tokią gėdą?

O choras gieda pamokymą ir pasibaisėjimą dėl žmogaus laimės nepastovumo:

Štai jį nutrenkė likimas. Pasimokykite žmonės:

Kas be sielvartų gyvybės slenksčio nepasiekė,

Kas mirties dienos dar neišvydo, –

To šioj žemėj nevadinkite laimingu.

c) Tragedijos idėja. — Kurią mintį Sofoklis mokytojas įglaudžia į „Edipo karaliaus“ tragediją? Iš likimo neištrūksi.

Kodėl Edipas nužudė tėvą, vedė motiną? Likimo taip jau skirta, o tėvai dar nepaklausė orakulo lėmimo. Ir likimas juos baudžia jų pačių sūnaus ranka. Tebūnie jau, sakysim, Edipas likimo įrankis tėvams nubausti, bet už ką pats Edipas baudžiamas? Kam reikėjo jam atskleisti baisiąją paslaptį, kuri suardė jo ir jo vaikų laimę?

Viena, dėl tėvų kalčių kenčia ir vaikai. Antra, likimas skiria jam kentėti, kad parodytų, jog žmogaus laimė yra nepastovi: ji priklauso ne nuo žmogaus, bet nuo dievų. Ir tikrai Edipas buvo laimingas: liko gyvas, turi šviesų protą, kuriuo pasiekia karaliaus sostą; tėbiečiai jį myli kaip tėvą; ir jis tėviškai juos valdo ir jais rūpinasi; žmona myli. Ar bereikia žmogui, nors ir karaliui, didesnės laimės?! Bet laimė žmogų apakina: jis išpuiksta, kitus ima niekinti, pasisekimus priskiria sau, ne dievams. Matom išpuikusį jjau ir Edipą, niekinantį Teirezijų, abejojantį dievų lėmimais. Bet ne toks jau jo nusikaltimas, kaip didelė bausmė. Čia tik likimo sprendimas. Aukštai jį dievai iškėlė, žemai nutrenkė, kad parodytų ir kitiems, jog dievai visa valdo, jog žmogaus pastangos prieš juos yra tik dulkė prieš vėją. Didelė laimė Sofokliui yra jau iškrypimas iš normalaus, harmoningo gyvenimo ir dėl to baustina. Didžiausios „laimės kūdikis“ visados turi mąstyti apie savo menkumą.

Tačiau kentėjimas nėra gėda. Kenčiantį Edipą užjaučia ir choras ir žiūrovas. Kentėjimas nuskaidrina žžmogaus sielą ir daro jį malonų dievams. Tokį Edipą jau vaizduoja antroji trilogijos dalis, nors parašyta vėliausiai, – „Edipas Kolone“

„Edipas Kolone“. Lydimas Antigonės ir Ismenos, Edipas ateina į miškelį, paskirtą Kolono (poeto tėviškė) Eumenidėms – Atėnų deivėms globėjoms. Žmonės, sužinoję, kkoksai nusidėjėlis atėjo pas juos, išsigąsta ir reikalauja pasitraukti, kad ir jų neištiktų nelaimė. Bet atvykęs karalius Tezėjas maloningai priima tremtinį į Atėnus.

Tėbuose tuo tarpu Edipo sūnūs Eteoklas ir Polinikas susikivirčijo dėl valdžios. Eteoklas išvijo iš miesto vyresnįjį brolį Poliniką. Polinikas, surinkęs Arge kariuomenę, pakėlė prieš brolį karą. Karą – taip skelbė orakulas – laimės tas, katro pusėj bus Edipas. Atvyksta pas Edipą nuo Eteoklo Kreonas, gailis, kad leidęs seneliui bastytis po svetimus kampus, ir kviečia jį į Tėbus. Pažįsta veidmainį Edipas. Atsisako ir prakeikia. Kreonas jėga nori paimti senelį, tik Tezėjas užstoja. Atvyksta antrasis sūnus Polinikas ir maldauja tėvą žygiuoti su juo prieš Eteoklą. Ir tą sūnų, kuris jam, tėvui, pasigailėjo tėviškės duonos ir kampo, kuris kelia ranką prieš bbrolį, Edipas prakeikia. Polinikas prašo sesers palaidoti bent jo kūną, jei, tėvo prakeiktas, jis žus kovoje.

Sugrūmojo perkūnas. Tai ženklas Edipui, kad artinas jo kančių galas. Edipas vedasi Tezėją parodyti vietos, kur turi būti palaidotas jo kūnas, kad per amžius būtų miestas nenuveikiamas. Ir baigias tragedija pasiuntinio pranešimu apie Edipo mirtį: „Tai nebuvo dievų ugnis, nei griausmas, nei audra, o turbūt žemė prasiskyrė ir tyliai jį prarijo“. Ismena ir Antigonė raudodamos iškeliauja į Tėbus, kad išgelbėtų brolius nuo pražūties.

Šitoj tragedijoj Edipas jjau pasidavęs dievų valiai. Pats Dzeusas pašaukia jį mirti ir stebuklingu būdu paslepia jo kūną, kad jis būtų palaima Atėnams. Vadinas, tas nelaimingasis Edipas dabar virsta lyg šventuoju, kitų globėju. Bet jo šeimos tragedija dar nebaigta; dar vaikai turės žūti, dar gyvas jo žmonos brolis Kreonas – ir tas neišvengs nelaimės. Vaikų ir Kreono tragedija priklauso paskutinei trilogijos daliai, kuri, tiesą sakant, buvo parašyta pirmiausia. Tai „Antigonė“, kuri nemirštamais žmonių paveikslais yra tiek pat garsi, kaip ir „Karalius Edipas“.

„Antigonė“. Paprasta yra tragedijos fabula. Lygiai paprasta kompozicija, bet darniai dramiškai sudaryta. Nesudėtingi ir herojų paveikslai, bet ryškūs, nauji, niekados nepasensta.

a) Tragedijos fabula. — Tarp savęs kovodami Edipo sūnūs Eteoklas ir Polinikas vienas antrą nužudė. Valdžia paliko jų dėdei Kreonui. Nelaimingas vyresnysis sūnus Polinikas turės net miręs kentėti: jam priešas naujasis valdovas jo kūną uždraudė palaidoti – tebus jis pamestas šunims ir plėšriems paukščiams. O nepalaidoto ir neapgarbstyto žmogaus vėlė neturės ramybės amžinai. Mylėdama brolį karščiau nei savo gyvybę, Antigonė kalbina seserį Ismeną mirusiojo palaidoti. Baili mergaitė atsisako. Tada Antigonė viena laidoja brolį. Ją sugauna. Kreonas pasmerkia ją mirtį. Uždaro urve. Veltui karalių graudina jo sūnus Haimonas, Antigonės sužadėtinis. Tik pranašo Teirezijaus grasinimai nelaimėmis išgąsdina Kreoną. Jis eina pasmerktosios paleisti. Tačiau vvėlu. Antigonė urve pasikorus. Ant jos lavono nusižudo Haimonas, o sužinojus apie sūnaus mirtį, nusiduria ir karalienė Euridikė. Pamatė Kreonas savo beprotybės vaisius. Bet per vėlai.

b) Tragedijos kompozicija. — Sofoklis parodo, kad „galingąjį valdovą, jei dievų neklauso balso, veikiai pražūtis ištiks“. Taigi „Antigonėje“ kovoja prigimtoji teisė su valstybės teise, dievų įstatymai su žmonių įstatymais.

Dievų (žmogaus širdies, prigimtąją) teisę gina Antigonė, Haimonas, Teirezijus; valstybės teisę, savavališkai laužančią dievų įstatymus, gina Kreonas.

Kada šita kova prasideda? Kaip ji auga? Kokie jos rezultatai?

Dievų teisė sulaužyta dar prieš prasidedant tragedijai (pal. su „Edipu karalium“). Kova su nedoru draudimu paskelbiama prologe, kada Antigonė ryžtasi palaidoti Poliniką. Užsimezgusi intriga laipsniškai auga. Iš vienos pusės didėja pasipriešinimas Kreono draudimui, iš antros – valdovo užsispyrimas. Prologe ir pirmam veiksme kovoja dar tik Antigonė, toliau jau prisideda ir Ismena (II veiksmas), paskui valdovo sūnus Haimonas (III v.); dar toliau choras užjaučia Antigonę (IV v.); pagaliau Teirezijus (V v.).

Kreono pasiryžimas vykdyti savo įsakymą ir bausti nusikaltėlę taip pat smarkėja laipsniškai: prieš prasidedant tragedijai savo įsakymą yra išleidęs; I veiksme jį paaiškina ir pateisina piliečiams (chorui); II v. susiremia su Antigone ir Ismena ir jas nuteisia; III v. susiremia su sūnum, jo nepaklauso ir nepagaili; IV v. paskubina Antigonei bausmę; pagaliau V vv. spiriasi net prieš pranašą Teirezijų. Tik jo pranašaujamų nelaimių gąsdinamas pabūgsta. Ligi pusės penkto veiksmo jo užsispyrimas kilo, o paskui jau lūžta: jaučias nugalėtas. Pagaliau egzode – katastrofos (ne katastrofa!): dievų valios paneigimo nekaltos aukos – Antigonė, Haimonas, Euridikė; dievų valios paneigėjo – Kreono. Kreonui atsivėrė akys, ir jis pamatė baisius savo užsispyrimo vaisius. Čia ir yra jo katastrofa. Jis žūsta ne fiziškai, tik morališkai, nors jam mirtis būtų mažesnė kančia.

Puikiai iš scenų pindamas veikalo pastatą, Sofoklis ir atskiras scenas gražiai kuria, gyvais dialogais plėtodamas veiksmą, charakterizuodamas žmones (pal. Kreono žodžių kovą su Antigone, paskui su Haimonu).

c) Charakteriai. — Nors pati tragedija pavadinta Antigonės vardu, nors šis charakteris yra gražiausias ir ryškiausias, bet tragedijos veiksme, kaip matėm, aktyviausiai dalyvauja Kreonas, tas dievų balso neklausąs valdovas. Kreonas tai žmogus, kuris vieną rytą pabudo su karūna ant galvos. Žmogus valdyti nelaukęs ir nepasirengęs. Jis, kaip kiekvienas netikėtai iškilęs į valdovus, nori tuojau išmėginti, kaip jam karališkasis rūbas pririnka ir kokį įspūdį jis daro kitų akyse: ar jo visi bijo ir klauso (pal. Kudirkos „paviečio dievą“, Vakchanalij Vziatkovič Kruglodurov). Kad patirtų, ar jo visi klausys, leidžia įstatymus, nepaisydamas, ar jie teisingi, ar nesipriešina svarbesniems dievų (krikščioniškai tariant – Dievo prigimtiesiems) įstatymams. Jis

negali pakęsti, kad atsiranda žmogus, kuris drįsta jo įsakymus kritikuoti, nurodinėti jų neteisingumą ir jų neklausyti. Dievai jam taip protą aptemdė, kad jis laikosi savo įsakymo tik dėl to, kad jis yra jo išleistas. Kada Antigonė jam įrodo, jog dievų nerašytas įsakymas yra aukštesnis už žmogaus įsakymą, Kreonas, jau neturėdamas ką atsakyti, kaip tikras užsispyrėlis, tik atsikerta: „Nešdinkis . manęs, kolei aš gyvas, nevaldys moteriškė“! Kodėl jam nepaklausius ir teisingo sūnaus patarimo! Bet ne! Toks jau tironų būdas. Tik kada jjam pačiam Teirezijus nelaimes išpranašauja, jis nuleidžia rankas ir pabūgęs klausia: „Sakykite, ką man daryti . Aš klausysiu“. Per savo apakimą anksčiau nelaimės nematė, o prašosi patariamas tik tada, kai per vėlu. Tada, žinoma, gailis, kai prieš savo akis pamato savo neišminties aukas. Pasibaisėjimas kyla, kai pamatai, prie ko prieina žmogus, peržengęs dievų įstatymus. Dėl to pabaigoj choras ir graudena: „Nepridera peržengti dievų noro . Užgaulios puikuolių kalbos, priversdamos juos kentėti, moko, nors ir vėlai, doros“. Kad tik juos priverstų kkentėti! Bet dėl jų nekaltai žūva ir kilnieji – Antigonė, Haimonas .

Antigonė yra vienas gražiausių pasaulio literatūroj moters paveikslų. Jos išdidžiam veide blykčioja stipri valia, gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmo jūros. Ji jaunutė, bet jau suspėjo surinkti gyvenimo llaimės ir paniekos vainikus. Juk ji Edipo duktė, pasmerktojo aklojo tėvo palydovė. Šeimos gėda išskyrė juos iš visuomenės kaip raupsuotuosius. Kas tokiam belieka? Arba nusilenkti prieš visus, arba pakilti aukščiau visų. Ismena pirmoji, Antigonė antrasis tipas.

Gyvenimo panieka išmokė Antigonę nieko daugiau iš gyvenimo nesitikėti, kas ją galėtų padaryti laimingesnę ar nelaimingesnę. Su skaisčiuoju gyvenimu ir jo džiaugsmu Antigonės ryšiai nutraukti. Iš visuomenės gyvenimo išstumta ji, kaip paukštis, prisiriša prie savo mažučio lizdelio – prie šeimos; jame palieka savo širdį. Mylėdama vedžiojo tėvą. Tėvas mirė. Mylėjo brolius. Broliai žuvę. Net dar baisiau: Polinikas bus nelaimingas ir miręs. O Antigonė myli jį labiau nei vyrą kad mylėtų, labiau nei vaikus. Jei jie numirs, dar gali turėti kitą vyrą ar sūnų, o numirė bbrolis, jau nebus jai kito. Myli Antigonė brolį labiau nei savo gyvybę, nes gyvųjų tarpe jai nieko jau nebeliko. Tiesa, ji turi sužadėtinį, bet kas jai sužadėtinis: jos širdyje dar nematom erotizmo, ten glūdi tik gryna šeimos meilė. Bet ji turi dar ir seserį. Taip. Dėl to ir kalbina ją eiti sykiu brolio laidoti. Bet Ismena pabūgsta: kaipgi drįs priešintis valdžios norams. Dabar dar labiau, viena pasijunta Antigonė, juk Ismena taryt išsiskiria iš to lizdelio. Ir kyla tada jos širdyje nnet užgauli seseriai ironija, išdidumas. Antigonė viena vyks brolio laidoti, viena vykdys širdies ir dievų liepiamą pareigą. Kas jai Kreono draudimas! Nubaus ją mirtimi – ji su džiaugsmu numirs; tada ji bus viename kape su mylimuoju broliu; tenai ją linksmai priims tėvas, motutė ir mieli broliai.

Antigonę suima, atveda pas karalių. Ji nedreba, nebūgštauja. Ji drąsiai, išmintingai, šaltai, nors liūdnai, įrodinėja, kad žmogus neturi peržengti amžinųjų dievų įstatymų. Nerašytieji amžinieji dėsniai turį viešpatauti aukščiau nei rašytoji nedorybė. Antigonė eina mirti, bet mirties momentas pažadina jai gyvybės instinktą. Jai pagailo gyvenimo, pagailo, kad turi mirti nepažinus nei meilės, nei motinos jausmų, nei kūdikius auginti laimės.

Mirė Antigonė – kaip tėvų nusikaltimo auka, kaip neteisingo karaliaus įsakymo auka. Bet šita mirtis Antigenei garbinga, lygiai, kaip kiekvienam yra garbė nukentėti dėl teisybės priešinantis nedorybei.

Ismena, antroji Edipo duktė, tyli, lėta, bailios širdies mergaitė. „Juk mudvi moteriškės, ir ne mudviem tesėti kovą su vyrais; juk yra valdžia, ir mes turime klausyti jos paliepimų“. Tai moteris, iš tradicijos papratusi būti valdoma; ji nepaiso, nei kas ją valdo, nei kaip. Iniciatyvos gyventi savo širdim ir protu nėra. Bet Ismena ne visada tokia, ne veltui ji karaliaus duktė. Sesers pasiryžimas ir jos nelaimė įkvepia ir jai noro ir drąsos pasiaukoti, nnors ir niekam jau nereikalingas jos pasiaukojimas. Ji sutinka nukentėti sykiu su Antigone, nes koks jai gyvenimas be sesers. Pavojaus valandą ji net mėgina griebtis iniciatyvos seseriai gelbėti: „Ir tu žudysi savo sūnaus sužadėtinę?“ apeliuoja ji į Kreono tėviškuosius jausmus.

Jei Antigonė sau moteris, tai Ismena – vijoklis, be ramsčio nepajėgiąs gyventi.