FRYDRICHO KURŠAIČIO GYVENIMAS IR NUOPELNAI LIETUVIŲ KALBAI

Frydricho Kuršaičio gyvenimas

Liuteronų kunigas, kalbininkas prof. F. Kuršaitis gimęs 1806 balandžio 24 miręs 1884 rugpjūčio 23d. XIX amžiuje pagal darbų kiekį patys produktyviausi veikėjai buvo keturi: du D.Lietuvoje – tai Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius, ir du M. Lietuvoje – Liudvikas Gediminas Rėza bei Frydrichas Kuršaitis. Pastarąjį su kitais trimis sieja kūrybinės bei visuomeninės veiklos įvairumas, šakotumas. Nė vienas iš jų nebuvo „vienos knygos žmogus“. Kalbant apie F. Kuršaitį su M. Valančiumi artina dėmesys blaivybei: yra parengęs ir išleidęs du lleidinukus, raginančius žmones nevartoti svaigalų. Tai iš vokiečių kalbos versta Betcherio knygutė „Brangvynis tikra namų sloga“, išleista 1844 m. Karaliaučiuje, ir iš šaltinių žinomas tais pačiais metais spausdintas atsišaukimas „Brangvynis smarkiausias neprietelis žmonių“.

Visi keturi buvo aktyvūs Lietuvos tautosakininkai: F. Kuršaitis 1843m. Berlyne išleido pakartotinį L. G. Rėzos „Dainų“ (I leidimas 1825 m.) leidimą su nedideliais redakciniais pakeitimais. Taip pat savo „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (1876) jis skyrė lietuvių dainoms tam tikrą straipsnį, pridėjęs prie jo 25 paties užrašytas dainas su melodijomis. Tad šie faktai rodo, jog F. Kuršaičio nebūta abejingo lietuvių liaudies kūrybai, jog ji jo branginta. Deja, svaresnių darbų , prilygstančių L. G. Rėzos, S. Daukanto ar tuo labiau Antano Juškos veiklai srityje, jis nepadarė.

Skirtingai nuo vyresniųjų pirmtakų, F. Kuršaitis yypač pasižymėjo kaip laikraštininkas ir politikos veikėjas. Dar studentą (Karaliaučiaus universitete studijavo 1836 – 1844 m.), jį pasikvietė kalbos taisyti Johanas Ferdinandas Kelkis, redagavęs lietuvšką laikraštį „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Tačiau daugiausia jėgų F. Kuršaitis paskyrė laikraščiui „Keleivis“: 41 metus, nuo 1849 iki 1880 m., jam teko būti šio „savaitinuko“ (išeidavo kas trečiadienį) ir redaktoriumi, ir pagrindiniu autoriumi. Matyt, žurnalistika F. Kuršaitį privedė ir prie politinės veiklos: 1874 ir 1877 m. jis buvo statomas kandidatu į Prūsijos parlamentą, bet nesėkmingai. Apskritai iš visų F. Kuršaičio veiklos barų prieštaringiausiai ar net visai neigiamai vertinamas jo reiškimasis žurnalistikoje ir politikoje. Tokiam neigiamam F. Kuršaičio apibūdinimui dėl jo žurnalistinės ir politinės veiklos būta pagrindo: laikraštis „Keleivis“ buvo vokiečių valdžios ssubsidijuojamas. Tai varžė lietuvininką: jis jautėsi įpareigotas valdžios politikos nekritikuoti, prieš ją tiesiogiai nepasisakyti. Kaip ne vieno mokslininko, rašytojo ar menininko, F. Kuršaičio nuopelnai tautai remiasi ne politinėmis pažiūromis, bet konkrečiais darbais, šiuo atveju kalbos veikalais. Iš tiesų, jeigu nr F. Kuršaičio kalbotyros darbai, tai šiandien vargu ar daug daugiau jis būtu minimas už jo pirmąjį žurnalistikos vadovą J. F. Kelkį. Šie darbai padarė F. Kuršaičio vardą žinoma lyginamosios kalbotyros specialistams, kurie iš jo sėmėsi duomenų apie lietuvių kalbą. Kaip vvertino užsienio mokslininkai mūsų lietuvininką ryškiausiai rodo tas faktas, kad 1883 m. F. Kuršaitį nariu korespondentu išrinko Karališkoji Čekijos Mokslų draugija. Jos pradžia siekia 1770 metus (kai kas nurodo 1774m.), kai Prahoje bvo įkurta Privačioji mokslų draugija. 1784 m. ji gauna naują vardą – Čekijos mokslų draugija ir įgyja labiau apibrėžtą strukūrą. Draugija turėjo dvi sekcijas: vienoje būrėsi gamtininkai ir matematikai, o antroje – istorikai, etnografai ir kalbininkai. Buvo žmonių, kurie kadaise lankėsi Prahoje ir tuometinės Čekoslovakijos mokslų akademijos centriniame archyve jiems pavyko rasti du dokumentus, nušviečiančius F. Kuršaičio išrinkimo minėtos draugijos nariu korespondentu kai kurias aplinkybes. Visų pirma iš jų galime nustatyti, kad F. Kuršaitis draugijos nariu korespondentu tapo ne 1882 m., kaip teigiama įvairiuose lietuvių leidiniuose (enciklopedijose, taip patstraipsniuose), bet 1883 m. Tikslios išrinkimo datos, neturint draugijos posėdžio protokolo, šiuo tarpu negalima pasakyti.

Pirmasis dokumentas – tai vokiškai rašytas pristatymas ar pasiūlymas, kur pateikiamos pačios pagrindinės žinios apie F. Kuršaitį: gimęs 1806 m., Karaliaučiaus aktualusis profesorius, universiteto lietuviškojo seminaro vedėjas (dirigentas) ir lietuvių evangelikų pamokslininkas. Išvardijami jo raštai: „Lietuvių kalbos tyrinėjimų“ abi dalys (pridėkime, kad jos išėjo 1843 ir 1849 m.), 1876 m. išleista „Lietuvių kalbos gramatika“, abu F. Kuršaičio žodynai (1870 ir 1874 m. vokiškai lietuviškas ir 1883 mm. lietuviškai vokiškas). Faktas, kad rekomendacijoje įrašytas 1883 m. išleistas veikalas, labiausiai patvirtina, jog mūsų lietubininkas kai tik tais metais tapo draugijos nariu korespondentu. Be kita ko, pristatymo sąraše pažymėta, jog F. Kuršaitis nuo 1849 iki 1880 m. leido lietuvišką laikraštį „Keleivį“. Rekomendaciją pasirašė du draugijos nariai – Jirečekas ir A. Ludvigas. Ko gero, iniciatyvą pasiūlyti F. Kuršaitį draugijos nariu parodė ne Jirečekas o, bet Alfredas Ludvigas (1832 – 1912), tiesiogiai susijęs su lingvistika ir lietuvių kalba mokslininkas. Jis buvo gimęs Vienoje. Baigęs aukštuosius mokslus, po kurio laiko 1871 m. tapo klasikinės filologijos ir lyginamosios kalbotyros profesoriumi Prahos universitete. Būdamas lyginamosios kalbotyros specialistasm, jis domėjosi ir lietuvių kalba. Algirdo Sabaliausko teigimu, Liudvigas yra net dėstęs lietuvių kalbą. 1871 m. išleido studiją „Bendratis Vedose kartu su lietuvių ir slavų kalbų veiksmažodžio sistema“. Tad neabejotina, kad F. Kuršaitičio darbai buvo jo akiratyje.

Iš antrojo dokumento, rašyto 1883 m. spalio 5 d. Karaliaučiuje, sužinome, kad F. Kuršaičio diplomas apie išrinkimą nariu korespondentu datuotinas tų pačių metų birželio 9 d. Padėkos rašte F. Kuršaitis didžiai dėkoja draugijai uz jam suteiktą garbę ir atsiprašo, kad dėl ligos negalėjęs gerbiamajai draugijai anksčiau išreikšti savo padėką ir dabar turįs prašyti už tai atleidimo. Padėkos rašto, matyt, pats FF. Kuršaitis nepajėgė parašyti: už jį tai padarė kitas žmogus. Nelengva jaw buvo jam ir pasirašti po šiuo raštu. Drebančia nuo senatvės ranka jis vos įstengė išvesti „Dr. Kuršaitis, profesorius ir lietuviškojo seminaro dirigentas“, t.y. vedėjas.

FRYDRICHO KURŠAIČIO DARBAI

Frydrichas Kuršaitis yra parašęs ir išleidęs nemaža darbų apie lietuvių kalbą ir kultūra.

Būdamas liuteronų kunigas, kalbininkas profesorius F. Kuršaitis 1865 m. perredagavo Kvanto Biblijos lietuviškąjį vertimą. Perredaguotas vertimas vėliau daug kartų perspausdintas.

Jis taip pat išleido lietuvių kalbos seminaro studentams skirtus „Lietuvių kalbos tyrinėjimus“, kuriuose pirmasis tiksliai aprašė lietuvių kalbos garsus ir priegaides, priegaidžių svarbą tarčiai ir žodžių reikšmei, nustatė 4 daiktavardžių kirčiuotes.

1876 m. pasirodė Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio vokiečių kalba parašyta „Lietuvių kalbos gramatika“ („Grammatik der litauischen Sprache“). Įvadinėje gramatikos dalyje pateikiama bendrųjų duomenų apie Lietuvą, lietuvius ir jų kalbą. Toliau plačiai aptariama lietuvių kalbos fonetika, akcentologija, žodžių daryba ir kaityba, siauriau – sintaksė. Ypač detaliai aprašomos lietuvių kalbos priegaidės. Visi lietuviški pavyzdžiai sukirčiuoti, pažymėta priegaidė. Jo pateikti priegaidžių ženklai / ~ tebevartojami ir dabar. Gramatikos pabaigoje pridedamas skyrelis apie lietuvių liaudies poeziją, skelbiami 25 dainų tekstai.

F. Kuršaitis taip pat išleido žodyną (iš tikrųjų F. Kuršaitis parašė du žodynus: lietuvių – vokiečių, išleista Halėje 1883 m., ir vokiečių – lietuvių, kurį sudaro

du tomai, pasirodę taip pat halėje 1870 m., ir 1874 m.), kuriame žodžius F. Kuršaitis rinko ne iš raštų, bet pirmiausia iš gyvosios Prūsijos lietuvių kalbos. Žodžiai užrašyti labai tiksliai, pažymėtas kirtis ir priegaidė, buvo remtasi M.Lietuvos aukštaičių tarme.

Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos seminaro vedėjas, profesorius 1848 m. gruodi parašė atsišaukimą („Broliai lietuvininkai“), raginantį M. Lietuvos lietuvius remti konservatorius.

1849 – 80 m. leido ir redagavo Prūsijos valdžios subsidijuojamą, jos politiką remiantį, bet palaikantį M. Lietuvos lietuvių prisirišimą prie savo kalbos savaitinį llaikraštį „Keleivis“.

Mano manymu Frydrichas Kuršaitis, nors ir ne visiems žinomas kaip lietuvių kalbininkas, jis tikrai yra daug naudos padaręs lietuvių kalbai ir kultūrai.