lietuviu liaudies dainos

PANEVĖŽIO JUOZO BALČIKONIO GIMNAZIJA

REFERATAS

Lietuvių liaudies dainos

Vadovė

lietuvių kalbos mokytoja L. Miliukaitė

Darbą atliko 8 b klasės mokinė

R. Susnytė

PANEVĖŽYS 2002

ĮVADAS

Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis jau XVII- XIII a. Bet

pasaulinio pripažinimo jos susilaukė tik po 1745m.,vokiečių kalba išėjus

Pilypo Ruigio veikalui “Lietuvių kalbos tyrinėjimas”. Tuomet jomis

susidomėjo vokiečių rašytojai, filosofai ir mokslininkai G. E. Lesingas, J.

G. Herderis, J. V. Gėtė, F. Neselmanas. XIX- XX a. susirūpinta šių dainų

rinkimu, skelbimu ir išsaugojimu. 1825 m. Mažojoje Lietuvoje Liudvikas Rėza

išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį. Po trejų metų pačioje

Lietuvoje išėjo Simono Stanevičiaus “ Dainos Žemaičių”. Vis dėlto

reikšmingiausi yra brolių Antano ir Jono Juškų darbai. Beveik vien iš

Veliuonos apylinkių jų surinktos dainos yra skaičiuojamos tūkstančiais.

Vėliau į lietuvių liaudies dainų rinkimą įsitraukė daugiau įvairių

profesijų žmonių: Jonas Basanavičius, Vilius Kalvaitis, Adolfas

Sabaliauskas, Vincas Krėvė Mickevičius, Jurgis Dovydaitis, Augustas

Robertas Niemis, Teodoras Brazys ir kt. 1980 m. Lietuvos literatūros ir

tautosakos institutas pradėjo leisti “Lietuvių liaudies dainyną”. Jau

pasirodė dvylika iš daugiau nei dvidešimties planuojamų tomų.

Dainuojamoji ttautosaka

Taigi dainuojamoji tautosaka- ryškiausia lietuvių tautosakos dalis, ypač

klestėjusi XVI a. pab.- XVII a. Senovės lietuviai savo gyvenimą giliai

siejo su dainomis. Aplinkybės, formavusios lietuvių tautos dvasią, buvo

labai svarbios ir vystantis dainuojamajai tautosakai. Liaudies muzikoje

atsispindi senovės žmonių būdas, pomėgiai. Paprastai balsu, melodijomis

jie išreikšdavo giliausius savo jausmus. Tad lietuvių liaudies dainų

ryškiausias bruožas yra lyrizmas. Deja, šiais laikais, nepaisant

entuziastų, kaupiančių mūsų tautos dainas, jos sparčiai nyksta.

Lietuvių liaudies dainose dominuoja mintys, būsenos, nuotaikos, jausmai,

vidiniai išgyvenimai. Retai kada tiesiogiai minimas karas, kovos. Be to,

jose nemaža tokių meninių priemonių kaip deminutyvai, nuolatiniai epitetai

( močiutė sengalvėlė, mergelė jaunoji,žirgelis bėrasis), savotiški

palyginimai. Tad spėjama, jog dainuojamąją tautosaką daugiausia kūrė

moterys.

Neginčytina yra tai, jog tautosakos kūriniai- kolektyvinė kūryba.

Paprastai dainą sugalvodavo vienas žmogus, paskui iš lūpų į lūpas ji

sklisdavo pas kitus. Taigi nenuostabu, kad panašių dainuojamųjų kūrinių

galime rasti, sakykim, ir Aukštaitijoje, ir pas Žemaitijoje. Kadangi

dainos plisdavo nerašytine forma, jos įgaudavo naujų žodžių, posmų. Tad

viena daina gali turėti dešimtis variantų. Pvz., jau minėtame “Lietuvių

liaudies dainyne” yra pateikiami 23 vaikų dainos “Žvirblytis” variantai.

Verta paminėti, jog taip sklindant dainuojamajai tautosakai vykdavo ir

savotiška atranka- negražūs bei nevertingi kūriniai užsimiršdavo.

Norint suprasti liaudies dainas pravartu išmanyti lietuvių papročius,

etnografiją. Lietuvių, kaip ir daugumos šiauriečių, liaudies dainose yra

santūriai minima meilė, nedaug tėra humoristinių dainų, bet gausu simbolių.

Dažniausiai dainuojamoje tautosakoje realus gyvenimas perteikiamas labai

netiesiogiai, o užuominom, per detales.

Sakoma, jog lietuvius dainų gausumu ir įvairove aplenkia tik kinai. Juk

viena daina skirta dainuoti vakare, pavargus po dienos darbų, kita-

išlydint brolį į karą, trečia- ištekant. Tad lietuvių liaudies dainos,

pagal tai, kkaip, kur, kada ir kodėl jos atliekamos, yra skirstomos į

temines grupes. Kaip teigia Leonardas Sauka (Lietuvių tautosaka. 1998. P.

154.), didžiąją dalį dainų būtų galima suskirstyti į tris kategorijas:

1. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos.

2. Kasmetinių darbų ir papročių dainos.

3. Visuomenės gyvenimo dainos.

Prie išvardintų grupių dar priskiriamos žaidimų, šokių, vaišių dainos ir

talalinės.

Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiąją dalį lietuvių liaudies

dainų. Pagal temines grupes jas dar būtų galima išskirstyti į jaunimo,

vestuvių, vaikų, meilės, krikštynų ir kt. dainas. Vestuvių dainos- pačios

gražiausios, turtingiausios ir įvairiausios lietuvių dainuojamoje

tautosakoje. Jos giliai susijusios su senosiomis vestuvėmis. Kiekvienai

ceremonijos daliai buvo skirtas tam tikras dainų žanras. Vestuvinėse

dainose atsispindi švelnūs santykiai tarp šeimos narių, žmonos ištikimybė,

nuotakos pagarba namiškiams. Nemažai yra vestuvėms skirtų jumoristinių

dainų. Pačiose seniausiose vestuvėse būdavo atliekamos ir sutartinės.

Būdingiausi vestuvinių dainų bruožai- hiperbolizmas, komizmas ir

emocionalumas.

Kasmetinių darbų ir papročių dainos susijusios su metų laikais. Kasmet

žmonės eidavo pjauti šieno, javų, rauti linų, grikių. Tad juos lydėdavo

šienapjūtės, javapjūtės, rugiapjūtės ir kt. dainos. Šalia kalendorinių

darbo dainos yra laikomos seniausiomis iš lietuvių dainuojamosios

tautosakos. Paprastai tokių dainų tik pradžia skirta darbui. Likusioje

dalyje ryškėja lyrizmas, dainininko svajonės, troškimai. Skiriamos dvi

pagrindinės darbo dainų grupės- namų ir lauko darbų.

Kalendorinės šventės- svarbi kaimo žmogaus gyvenimo dalis. Tai proga

džiaugtis, linksmintis. Tad šventes dažniausiai llydėdavo ir dainos- Kalėdų,

Joninių, Užgavėnių ir kt. Šiose dainose ypač išsiskiria švenčių simboliai.

Pvz. Joninių dainoms būdingi gamtos, šviesos motyvai. Labai įdomios yra

advento dainos. Jos turtingos specifiniais priedainiais, tokiais kaip

aleliumai, leliumoj, aleliuma loda, aleliuma rūta ir pan.:

Žaliam sode obelėlė, Tai ji gražiai žydėjo,

Aleliuma rūta, obelėlė. Aleliuma rūta, žydėjo.

Kalendorinių apeigų dainos ypatingos tuo, kad atsirado dar tada, kai žmonės

išpažino pagoniškąjį tikėjimą, taigi jose ryškiausia įvairūs pagoniški

kultai. Tai išskirtinis šių dainų bruožas.

Visuomeninių dainų grupei priskiriamos karo, sukilimų, tremties ir kitos

istorinės dainos. Gausiausia sukurta karo dainų. Kaip ir kitose lietuvių

liaudies dainose karo dainų tekstuose gausu deminutyvų, kovų vaizdai

supoetinti. Kadangi dažniausiai tokias dainas, laukdamos grįžtančių sūnų,

vyrų, brolių, kūrė moterys, tiesiogiai apie karą šiuose kūriniuose

neužsimenama:

Devynios kulkos Kur galva krito-

Pro šalį lėkė, Rožė išdygo,

O ta dešimta Kur kraujas tiško-

Brolelį kirto. Žemčiūgai blizga.

Juose svarbiausia laukimas, tarpusavio santykiai, jausmų išsakymas. Karo

dainos yra labai nekonkrečios, jas galima pritaikyti įvairiems asmenims.

Vis dėlto šios dainos ir svarbus istorijos šaltinis. Žinomos karo dainų

melodijos šiek tiek skiriasi nuo, sakykim, darbo dainų melodijų. Jos čia

labiau išplėtotos, ilgesnės. Laikui bėgant dauguma lietuvių kovų dainų

virto karo baladėmis.

Lietuvių liaudies dainuojamajai tautosakai priskiriamos ir raudos.

Dažniausiai buvo raudama per laidotuves, taip pat ir per vestuves, ištikus

kokiai nors nelaimei ir pan. Ypatingas raudos bruožas- lankstumas. Jos

tekstas nuolat kinta priklausomai nuo situacijos. Viena iš svarbiausių

laidotuvių raudų ypatybių- velionio idealizacija. Juk sakoma, kad apie

mirusį arba gerai, arba nieko. Taigi raudose, pasitelkiant įvairius

įvaizdžius, jis poetizuojamas. Taip pat raudose gali būti vardijami

velionio darbai, jis raginamas grįžti į kasdieninį gyvenimą, skaudžiai

išgyvenama jo netektis:

Ai Dievuliukai mana, kur aš pasdėsiu be draugela!

Ai Dievuliukai mana, ku aš dirbsiu be ja!

Tai linksma buva! Vagi vis aš pasiradavadavau su juo. Ajajajai.

Šioje dainuojamosios tautosakos rūšyje žmogaus išgyvenimai paprastai

išsilieja realiais vaizdais, bet dažnai peržengia tikrovės ribą. Vestuvinės

raudos dar vadinamos virkavimais. Tai būdavo merginos atsisveikinimas su

rūtų darželiu, tėvų namais, mergyste. Raudoms būdinga melodijos slinktis

žemyn, laisva ritmo tėkmė, dūsavimo intonacija. Kaip ir dauguma lietuvių

liaudies tradicijų, raudos paprotys baigia išnykti. Kai kur Dzūkijoje jis

dar gyvas.

Lietuvių skirstymas į aukštaičius, dzūkus , suvalkiečius bei žemaičius

susijęs ir su liaudies dainomis. Galima teigti, kad kiekvienos etnografinės

grupės ne tik papročiai, apranga, bet ir dainos skiriasi.

Aukštaičių dainos yra dvejopos- įprastos, dvibalsės bei tribalsės ir

sutartinės. Mokslininkai mano, kad sutartinės atsirado dar akmens amžiuje.

Tai labai savitas, kituose Europos kraštuose nežinomas dainų žanras.

Sutartinės daugiausia šiaurės rytų aukštaičių liaudies dainos. Joms būdinga

polifoninis balsų vedimas, sinkopuoti ritmai, sekundinis balsų derinimas,

dažnai kartojami priedainiai, aštrus skambesys. Melodijos gan trumpos,

siauros apimties. Sutartinės yra skirstomos į

dvejines, trejines ir

keturines. Dvejinės atliekamos dviejų dainininkų arba grupių, abu balsai

dainuoja skirtingas melodijas, bet dažniausiai tais pačiais žodžiais.

Sutartinės paprastai būdavo atliekamos per šventes, sueigas, dirbant

įvairius darbus ar ilsintis. Panašiai atliekamos ir trejinės bei keturinės.

Daugiabalsės aukštaičių dainos- gyvos, tyros, turi daugiausia priedainių.

Dzūkai, kaip ir rytų aukštaičiai- dainingiausi lietuviai. Vis dėlto jų

dainuojamoji tautosaka ryškiai skiriasi nuo aukštaičių. Pietryčių Lietuvos

dalyje ilgiausiai išlaikytos senovinės tradicijos, papročiai, tad ilgai

neužmirštos ir liaudies dainos. Dzūkų etnografinė grupė turi itin

specifinių dainų žanrų. Tai jau minėtos raudos, Kalėdų, advento dainos.

Vienbalsės dzūkų dainos ypač pasižymi savo turtinga melodika. Jos yra labai

jausmingos, gražios, dažniausiai liūdnos. Dzūkų dainų ritmas sukuria laisvo

pasakojimo įspūdį. Galbūt dėl tokių dainų šis kraštas dar pramintas

Dainava.

Vakarų aukštaičių, paprastai vadinami suvalkiečiais, dainos yra

daugiabalsės, bet balsai derinami laisviau, negu aikštaičių daugiabalsėse

dainose. Vienbalsės suvalkiečių dainos- grakščios, giedros, tyros. Vakarų

aukštaičių dainuojamoje tautosakoje matomas panašumas su kitų sričių

liaudies dainomis. Greičiausiai taip atsitiko dėl glaudžių ryšių su

artimomis etnografinėmis grupėmis.

Kaip ir aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik pastarųjų jos

yra šiek tiek švelnesnės, dainingesnės, paryškinama aukščiausioji nata.

Žemaičių dainų repertuaras yra kur kas skurdesnis nei kitų etnografinių

sričių. Didžiąją dalį jų dainuojamosios tautosakos sudaro vėlesnės kilmės

dainos. Ryškus žemaičių liaudies dainų bruožas- komizmas. Palyginus

aukštaičių ir žemaičių dainuojamąją tautosaką matome, jog rytų lietuvių

dainos yra gerokai turtingesnės, grakštesnės.

Lietuvių liaudies dainos atspindi mūsų tautos istoriją, būtį ir yra

vertingas informacijos šaltinis mokslininkams. Daug įvairių iškilių žmonių

prisidėjo jas renkant ir išsaugant. Lietuvių dainuojamoje tautosakoje

vyrauja panaši tematika, bet skirtingi jos raiškos būdai, priklausomai nuo

etnografinio regiono. Lietuvių liaudies dainos yra nacionalinis turtas,

kurį reikėtų ne tik kaupti bei saugoti, bet ir pasistengti, kad jos gyvuotų

toliau.

Naudotos literatūros sąrašas:

Gaudrimas J., Jasinskas K., Tauragis A. Muzika IX- XI klasei. 1974. P. 96.

Sauka L. Lietuvių tautosaka. 1998. P. 149- 249.

Aleksynas K., Puteikienė Z. Lietuvių tautosakos chrestomatija IX klasei.

1984. P. 16. Umbrasienė V. Muzikos literatūra. 1989. P. 10- 11.