Vestuvinės dainos

Vestuvinės dainos yra gausiausios lietuvių liaudies dainuojamosios poezijos žanras. Katalogo duomenimis, yra užrašyta apie 90 000 jų variantų, o tai sudaro apie 20% visų lietuvių liaudies dainų.

Vestuvinės dainos yra skirtingos kilmės, amžiaus, tematikos bei meninės formos. Jos kilo iš senovinių vestuvinių liaudies apeigų bei papročių. Ilgą laiką šios dainos buvo dainuojamos tik vestuvėse. Jos papildė vestuvių apeigas, išryškino jų turinį. Dalies dainų apeigiškumas išbluko, o kai kurios dainos iš viso tebuvo silpnai su apeigomis suaugusios. Ryškių apeigiškumo bruožų nebeįgijo vėliau ((XIX – XX a.) sukurtos dainos. Apeigų silpimas veikė vestuvinių dainų repertuarą. Vienos jų drauge su atitinkama apeiga visiškai išnyko, kitos, atitrūkusios nuo apeigų, virto paprastomis lyrinėmis dainomis. Ilgainiui per vestuves imta dainuoti lyrinių dainų, nieko bendra neturinčių su šeimos kūrimo papročiais, nuotaika ar net tematika.

Vestuvinių dainų sukūrimo bei gyvavimo laikas labai nevienodas. Gilioje senovėje sukurtos dainos mūsų laikus pasiekė nuolat kisdamos: vienos jų nyko, atsirado kitos, į jas įsiterpė nauji motyvai ir poetiniai vaizdai, atspindintys konkretaus laikotarpio dvasią. Dauguma uužrašytų vestuvinių dainų sukurta feodalizmo laikais. Tačiau nemaža jų atsiremia į žymiai senesnes tradicijas, pirmykštėje bendruomenėje susidariusius papročius, jos išlaikė senosios patriarchalinės šeimos sudarymo momentų,senojo lietuvių tikėjimo, magijos, protėvių kulto pėdsakų, teisinių papročių liekanų.

Vestuvines dainas nuo kitų liaudies dainų skiria ppati liaudis: nusako jų funkciją, susieja jas su atitinkama apeiga. Prie daugelio dainų yra nuorodos, kad tas kūrinys yra vestuvinė daina, neretai pažymima konkreti jų funkcija: dainuojama per piršlybas, per pragėras, pinant vainiką ir t.t.

Vestuvinės dainos skirstomos į rūšis. Aš aprašysiu keletą iš jų: piršlybų dainos, sutartuvių dainos, išvažiavimo į jungtuves dainos, sugrįžimo iš jungtuvių dainos.

Piršlybų dainos. Šių dainų, Lietuvių liaudies dainų katalogo duomenimis, yra per 14 000 variantų. Piršlybų dainos yra sutapusios su vestuvių apeigų ir papročių ciklo pradžia, žinomos visame krašte, pastebėtos visų etnografų ir tautosakininkų. A. Juška “Svotbinėje rėdoje”, smulkiai aprašęs vestuvių apeigas, piršlybas skirsto dar į keletą dalių: stebėjimą, sanvedybas, pažintuves, mėglavimąsi, piršlybas, sanderybas bei sugertuves.

Pažintuvių, piršlybų ir žvalgytuvių dainose atsiskleidžia jaunųjų išgyvenimai, kuriuos jie patiria ssusipažinimo metu bendraudami, ieškodami savo išrinktųjų. Džiaugsmas radus savąją mergelę ar bernelį, ilgėjimasis ir kiti meilautiniai išgyvenimai yra būdingi šių dainų motyvai. Dainos atkuria vykstančio į piršlius bernelio ir piršlių belaukiančios mergelės nuotaikas, išreiškia pažiūras, svajones, kokio asmens vienas ar kitas trokšta.

Populiari daina “Gerk gėręs, broleli” išsako mergelės baiminimąsi tekėti už prasiskolinusio bernelio. Sprendžiant iš įvaizdžių, ji nėra labai sena: dainoje minimos ir “gazietos”, kur rašoma apie skolas, ir studentai, kurie tai perskaito. Tačiau dainos tema, matyt, buvo aktuali, nes jji labai paplito, jos užrašyta daugiau kaip 700 variantų iš visų Lietuvos kampų.

Iš piršlybų dainų išryškėja ne tik svarbiausi motyvai, dėl kurių nenorima tekėti, vesti. Jos atspindi ir idealias paskatas. Be darbštumo, tvarkingumo, dainose iškeliami ir kiti teigiami žmogaus būdo bruožai. Bernelis svajoja ir žvalgosi, kad mergelė būtų meili, protinga, gerai išmokyta, klusni. Ideali nuotaka turi būti graži ir iš išorės, ir iš vidaus, o kai tokios darnos nėra, kyla dvejonių. Bernelis gėrisi mergelės meilumu, gražumu, o kartu susimąstęs: kas žino būdelį, mergelės išmonėlę. Bernelis siekia, kad mergelė būtų ir “širdies patiekėlė”, ir “galvos priglaudėlė”. Tik tokių dvasinių savybių asmuo gali patenkinti natūralų laimės troškimą.

Sutartuvių dainos. Jau pats žodis rodo, kad per jas turėtų būti susitarta dėl vedybų. Per piršlybas prasideda derybos, – čia jos turi užsibaigti. Motyvai, į kuriuos ypač atsižvelgiama ruošiantis vesti ar tekėti, ilgainiui keitėsi.

Sutartuvių dainos dažnai prasideda apeiginio gėrimo vaizdu.

Dainos, iškeldamos berno šaunumą ir rodomą pagarbą būsimai nuotakai, itin derėjo prie simbolika ataustų vestuvinių ceremonijų, jų pakilios nuotaikos. Žinoma, variantuose turinys įvairiai modifikuojamas. Vienur daina pratęsiama ir pasirodo pats bernelis, kitur ji nutrūksta ties žodžiais “Tik su kita sukalbėjo” arba įsiterpia girtuoklio bernelio motyvas, mergelė klausinėja žirgo, koks bernelio būdas. Dar kitur jau iš pat pradžių bbernelis joja su žirgu, bernelį sodina žemėn, veda į klėtį ir t.t. Daina lyriškai išplėtojama, įvairuoja prijungiami motyvai, net kūrinio ribos lieka neberyškios. Kartais teapčiuopiama bendra pradžia, tipo branduolys, kamienas, o jo šakos – labai skirtingos.

Sutartuvių dainoms priskiriama daina “Gėriau alutį, saldų midutį” – bene visoje Lietuvoje populiarus kūrinys, skirtas “jaunų dienų” nugailėjimui. Pretekstą apraudoti bernišką gyvenimą duoda negrąžinamai pragertas žirgas, balnas, pentinai. Matome, kad ir čia toji pat įprastinė simbolika, kurios tolimiausios ištakos gal ir siekia pirktinio sandėrio laikus. Bet dabar tai tik sąlygiškas būdas vaizduoti atsisveikinimą su jaunyste. Atskiruose variantuose dar įsiterpia papildomų vaizdų, aukštinančių berniško gyvenimo smagumą ar skolintais iš kitų dainų posmais išreiškiančių svajonę eiti jaunų dienų ieškoti. Visa tai praplečia dainos prasmę, bet pagrindinė mintis dėl to nesikeičia.

Atskleisti sutartuvių dainų vaizdų kintančią prasmę nelengva. Net tiksliau susieti dainas su atskirais vestuviniais papročiais, apibrėžtais apeigų vaizdais nėra paprasta, nes ir jie keitėsi.

Istoriškai susiklosčiusiame papročių margumyne pastebėsime esminį bendrumą: visur piršlybų etapas (ir derybos dėl turto!) baigdavosi reikšmingu susitarimo aktu, vienaip ar kitaip išreikštu. Šituo remiantis ir įmanoma išskirti sutartuves ir su jomis susijusias dainas, nors toks išskyrimas, be abejo, yra sąlygiškas, mokslinės abstrakcijos dalykas, o realybė – įvairi ir kintanti.

Išvažiavimo į jungtuves dainos. Jaunajai važiuojant į jjungtuves, skirtingose Lietuvos vietovėse dainuojamos vis kitokios dainos. Dalis jų paplitusi tik nedidelėje apylinkėje. Tarp jų esama tikrai meniškų, įspūdingų kūrinių.

Šio vestuvių epizodo dainose dainuojama ir apie laukiančią kelionę, ir apie apeigas bažnyčioje. O emocinį bei prasminį jų foną galėtų nusakyti kad ir šis posmas: “Gana tau, sesute, dainelė dainuot, reikės tau, sesute, dalelė dejuot”.

Kai kurios šio vestuvių epizodo dainos yra labai paplitusios. Viena iš tokių – daina “Gieda volungėlė vyšnelių sodely”, jos užrašyta arti 600 variantų. Dainoje vaizduojama verkianti mergelė, ji raminama, raginama dar “paulioti”. Toliau ši daina įvairiai išplėtojama. Yra grupė variantų, kur verksmas motyvuojamas tuo, kad žmonės “kalbomis daužo”. Kituose variantuose raginama atsisveikinti su kiekvienu šeimos nariu, su rūtų darželiu.

Sugrįžimo iš jungtuvių dainos. Šias dainas, grįžtant jaunajai iš bažnyčios arba jai sugrįžus, dainuodavo jos namuose buvę vestuvininkai ir kaimo jaunimas. Dauguma tų dainų, kaip nurodoma pastabose, buvo skirtos jaunajai. Todėl iš jų visų pirma ir atsiskleidžia jaunosios dvasinis pasaulis: jos baimė ir nerimas suvokus žengto žingsnio lemtingumą, vis stiprėjantis prarastos nerūpestingos jaunystės jaukiuose tėvų namuose ilgesys ir būsimos nežinomybės baimė, nedrąsus džiaugsmo blyksnis ištekėjus už seniai laukto ir beviltiškas skausmas varu išvarytai už nemylimo. Ir kaip nuolat atsikartojantis aidas šiose dainose skamba pačių jungtuvių motyvas. Jungtuvės šiose

dainose įprasminamos nevienodai.

Nors sugrįžimo iš jungtuvių dainos ir buvo dainuojamos nustatytu laiku, tačiau jos nebuvo siejamos su konkrečiomis apeigomis. Todėl jose labiau galėjo atsiskleisti vidinis žmonių (besituokiančiųjų) pasaulis, jų jausmai ir išgyvenimai. Tuo tarpu stalo vadavimo ir persirengėlių dainos – apeiginės. Jos įkomponuotos į apeigas kaip sudėtinė jų dalis ir turi griežtą paskirtį, kuri lėmėjų turinį, o iš dalies poetiką.

Skelbiamos dainos sulaukia gyvo atbalsio ir šių dienų klausytojų širdyse. Savo laiko dvasios, nuotaikų nušviestos, jos patraukia jausmų nuoširdumu, tauriais tarpusavio ssantykiais, moters patiriamos nuoskriaudos, nedalios atjautimu, patraukia etiniu ir estetiniu grožiu. Žinoma, ne visų dainų pasaulis vienodai platus. Kitos tik fiksuoja, komentuoja apeigą, nurodo veiksmų seką. Bet daugumos dainų meninė prasmė visada platesnė, negu perša apeiginė funkcija. Jų idėjinę meninę vertę lemia ir išraiškos įspūdingumas, harmonija.

Naudota literatūra:

1. B. Kazlauskienė, “Lietuvių liaudies dainynas II: Vestuvinės dainos I”, Vilnius, 1983.

2. B. Kazlauskienė ir B. Stundžienė, “Lietuvių liaudies dainynas IV: Vestuvinės dainos II”, Vilnius, 1988.

3. B. Kazlauskienė, “Lietuvių liaudies dainynas VIII: Vestuvinės dainos IV”, Vilnius, 1994.

4. N. VVėlius, “Lietuvių liaudies dainynas XI: Vestuvinės dainos V”, Vilnius 1996.

Piršlybų daina “Gerk gėręs, broliukai”

1. Gerk gėręs, berneli, Rūpinkis namo: Rūgoja mergelė, Kodėl nelankai. 3. Aukštieji kalneliai Neužlipami, Bėrieji žirgeliai Neišvedami. 5. Sulaužiau tiltelį Pirmu karteliu Pravirkdžiau panelę Pirmu žodeliu. 7. Ne savo žirgeliu Pas mane jojai, Ne savo žiedelį Man dovanojai. 9. – Mergyte jaunoji, Kas tau pasakė, Iš katros šalelės Gazeta rašė?

2. Rūdynai purvynai Neišbrendami, Aukštieji kalneliai Neužlipami, 4. Kirsdyčiau klevelį Ir ąžuolėlį, Dirbdyčiau tiltelį Per rūdymėlį. 6. – Bernyti jaunasis, Ką sudūmojai? Ne savo žirgeliu Pas mane jojai, 8. Brolelio žirgeliu Pas mane jojai, Seselės žiedelį Man dovanojai. 10. – Iš Vilniaus miestelio Gazeta rašė, To kaimo bernyčiai Tai ma pasakė.

Sutartuvių daina “ Gėriau alutį”

1. Gėriau alutį, Saldų midutį Per visą naktį Ligi gaidelių. 3. Eičiau dvarelin, Klausčiau tėvelį, Ar netvaduotų Man juodbėrėlio. 5. Bus tau žirgelis, Bus kamunėlės, Tik nebus nebus Jaunų dienelių. 7. Pragėriau žiedą Ir vainikėlį – Tai vis del tavį, Jaunas berneli. 9. Močiutė tarė, Dukrelę barė: – Neįpulk jauna Į rūpestėlį.

2. Pragėriau žirgą Ir kamunėlas –– Tai vis del tavį, Jauna panela. 4. Tėvelis tarė, Sūnelį barė: – Neįpulk jaunas Į Rūpestėlį. 6. Gėriau alutį, Saldų midutį Per visą naktį Iki gaidelių. 8. Eičiau dvarelin, Klausčiau motutės, Ar netvaduotų Man vainikėlio. 10. Bus tau žiedelis, Bus vainikėlis, Tik nebus nebus Jaunų dienelių.

Išvažiavimo į jungtuves daina “Gėst volungėlė”

1. Gėst volungėlė Eglės pašakėlėj, Verkė mergėlė Į rūtų daržėlį. 3. Eisau per bažnyčią, Klaupsau pri altoriaus, Tėvui mamužei Sudievu sakysau. 5. Kils kils vėjėlis, Nulaužys šakėles, Taip mudu jaunu Svėts kalboms apleis.

2. Cit, neverk, mmergėlė, Graži nėgėlkėlė, Dar prisiverksi, Kol reiks vinčiavoti. 4. Ims vainikėlį Nu mano galvėlės, Maus aukso žėdą Ant mano pirštėlio. 6. Tyks tyks vėjėlis, Neblaužys šakėlės, Paliaus žmonėlės Kalbėlius kalbėti.

1. Vai, augin augin Močiutė dukrelę Kai darže aguonėlę. 2. – Vai, renkis renkis, Mano dukrele, In šventą bažnytėlę 3. Su valnia valnystėle, Su rūtų vainikėliu, Su jaunom dienelėm. 4. Oi, ir parvažiavo Močiutės dukrelė Iš šventos bažnytėlės

Sugrįžimo iš jungtuvių daina “Vai, augin augin”

5. Be valnios valnystėlės, Be rūtų vainikėlio, Be jaunų dienelių.