Jurgis Savickis

– lietuvių ekspresionistas. Jo novelių pasaulis. Žmogaus samprata.

Rašytojas pagrįstai laikomas ekspresionistu: tyrinėjo gyvenimą iš tolo, fiksavo stambiais, anot kritikos, grafiškais brūkšniais, jaudindamasis dėl grožio, meilės bei kitų amžinųjų vertybių likimo sumaterialėjusiame pasaulyje. Nuolatos ironizavo, net pabrėžtinai, su iššūkiu, ne gūždamasis prieš blogį, jo išsigandęs, o įveikęs jį dvasios giedra. Ekspresionizmo derinys, sąlygojamas temos, iš dalies chronologijos, – tai ir yra tikrasis J. Savickis. Jo intelektualioji proza moko gyventi per daug nesusikremtant dėl klaidų, nes jos, kaip ir gėris, nneišvengiamos. Svarbu pakilti virš dramatizmo. Visa kita išsispręs be ypatingos subjekto valios. Gyvenimo dėsniai tokie pastovūs, klostęsi šimtmečiais, individą valdą metafiziškai, kad juos telieka pripažinti arba atmesti. J. Savickis, regis, propagavo taikymąsi su neišvengiamybe. Iš tikrųjų ne visai taip. Atkakliai ilgėjosi gėrio, apvalyto nuo iracionalumo, paprastų žmogiškų jausmų pergalės prieš negarbingus materialinius sandėrius. “Lovoje, kad ir per karštį,- skaitome dienoraštyje “Žemė dega”, – iš knygų aš žinau, kad Lombrozo teorija apie “įgimtą nusidėjėlį” jau daugiau neegzistuojanti.

Gražuolė, moteriškumo įsikūnijimas, myli iir yra mylima. “Nežinoma ranka nuolat judina stygas ir supina baisią Meilės rapsodų nežinomą gaidą”, – šaiposi autorius, kaip jam įprasta, iš perdėto pakilumo, tačiau neneigia jausmų to, kuris liūdi ir kenčia neveidmainiaudamas. “Ilgą vlandą stovėjau šalimais, savo minčių negalėdamas ssugaudyti, net jų nustatyti. Upelio vanduo garsiai gurgėjo ir pavasaringai čiurleno taip pat dabar, kaip ir tūkstantį metų atgal”. Suvokiama, kad pasaulis nesikeičia, kad nuteikia kontempliacijai, tačiau tik mąsliai jį stebinčiuosius. Prigimtys, gyvenančios momentu, verda ir kunkuliuoja nuo tariamai lemtingų aistrų. “Suprask mane ir atleisk – kitaip negalėjo būti. Aš būsiu labai nelaiminga dėl Tavo kančios. Vienok taip turėjo būti”, – skaito mylimasis laišką, jam paliktą kartu su materialinėmis gėrybėmis iš nuvalkioto miesčionijos repertuaro (“Elegantiška lazda su parašu “Flirt” ir čekolados apypilnė dėžė”). Psichologiškumas – kaip praregėjimas, kad mylimosios rankasi ne gilų, pastovų jausmą, o turtus bei kūno geidulius, taip ir šviečia iš optiškai apgaulaus teksto. Autorius tartum nesigilina nei į žmogų, nei į aplinkybes, nei į jį formavusią aplinką, oo iš tiesų tipizuoja žinoviškai, liūdėdamas, kad neatsparios iliuzijoms prigimtys skaudina kitus ir pačios galų gale nepasiekia ar per brangiai pasiekia tai, į ką beatodairiškai veržiasi, “. savo apysakas rašau taip lėtai, ganėtinai atsidėjęs, tat ir atlyginimo atžvilgiu jos būtų nepigios, bent pretenduoju tiek, kiek mokama pas mus už eiles”, – derėjosi su “Kultūros” redakcija 1925.07.16 laiške, pagrįstai savo produkcijos nešliedamas prie standartinės beletristikos, kurioje daug aprašymų bei konstatavimų iš šalies, o ne kalbėjimo stilizuotais, kartu tiksliais, lakiais, nepastebimai psichologinančiais ssakiniais.

J. Savickio žmogus – savo iracionalumo auka. Iš vienos kitos užuominos darosi akivaizdu, kad neatsparias pagundoms būtybes valdo arba kūno geiduliai, arba blizgantis metalas, arba viskas drauge: “Kojos jos buvo apautos vien tik kojinėmis, o kūnas per liemenįbuvo sujuostas vien tik juodu diržu. Vyriška ranka gulėjo ant jos liemens”. Rafinuotas begėdiškumas – esanti ar greit būsianti prostitucija. Rašytojas ją dar komponuoja kaip materialinę, lūkesčius pateisinusią sėkmę. (“ Ilgai dar buvo matyti vieškeliu du bejudą širmiai, blizgantis fajetonas. Dabi moteriškė, besėdinti jame su botagu rankoje.ji skaitanti Platono “Dialogus apie meilę”.) Pasiektas intelektualės kurtizanės lygis. Bet nusikaltimas – išdavystė prieš meilę – turi būti nubaustas. Heroję išvystame su visais “profesijos” atributais: “Plaukai, nepaprastai gelsvi, “lininiai”, žėrėjo rausvais kaspinėliais rūpestingai sumegzti. Kaklas buvo taip pat sujuostas rausvu kaspinėliu. Ant lūpų, paakių ir skruostų matės kosmetikos ir dažų gausios žymės. Vienok tas įstabusis menas – malda, kvepalai ir kosmetika, – dar ne visų pripažintas, nieko negalėjo pagelbėti, tik dar labiau pabrėžė šio sutvėrimo koktumą, senumą”. Bausdamas autorius net kiek be reikalo įsikarščiuoja – kuria perdėm anormalią būtybę. Susiduriame su bene keisčiausia J. Savickio, šmaikštaus ironizuotojo, nuostata: teisybė turi triumfuoti. Įskaudinęs kitą, pats nusiskriaus, o tas kitas, su laiku užgydęs žaizdas, triumfuos. “Kuomet ši mmoteriškė pamėgino sukreipti lūpas į malonų nusišypsojimą, mano širdis, gyvenimo įgadinta, ko tik nestraksėjo, bet, suėmęs teniso muštuvą, skubinau į žaislo aikštę, kur buvau numalšintas skaidrių balsų”. Lemtis, sakytume, Apvaizda, atsilygino nedorybei ir ištvermei, – mistina autorius situaciją. Kad ir kaip puoselėjęs formą, rašytojas buvo patriarchališkas, garbino tai, ką nuo amžių brangino lietuviai: gerumą, paprastumą, įgimtą išmintį, o labiausiai – darbą, palaikantį gyvybę žemėje (“Karnoms geležies pirkau! Žydas nulupo, bet ką padarysi, reikalinga! – turėtų sakyti jis. Pagaliau nesvarbu pati kalbos forma, svarbu tas amžinas gyvybės pradas, veiklumas ir rūpinimasis”). Nė per sprindį nepranoko ideologijos, pagal kurią miestas ir dvaras įtakoja blogį, o kaimas – fizinę ir dvasinę sveikatą. Apsakyme “Kova” motina būtų nebloga savo vaikui, bet ji neatsispiria dvaro faktoriaus vaišinama, “su pusbuteliu geros maderos” kurdama iliuzijų psaulį, kuriame “sukos krinolinuotos moterys ir jaukūs kavalieriai, elegantiškai darydami tylaus šokio pas”. Autorius žino, kad dvaras ir miestas žaloja sveiką valstiečio psichiką vos ne mirtinai (,,jis buvo smarkiai rato parblokštas ir gulėjo dabar karčemos kieme“), bet pakvailiojęs kaimas vėl atgaus tik jam vienam būdingą tikrumą: ,,Ūkininko šeimynos nariai turės vėl visi greitai susirinkti į krūvą“. Idealizuodamas valstietiją, beletristas kartkartėm lyg tyčiojasi iš tradicinio moralumo, įtikinėja, kad nėra klaidos ir net nusikaltimo, kkurio kaimas geravališkai nepaverstų priešybe. Prostitutė, vagies bendrininkė, nusigyvenusi iki visiško fiasko, grįžta į tėvų jau apleistą vietą, ilgai serga, bet pagaliau išgyja, kad šviesiai ir ramiai gyventų iš rankų darbo. Apsakyme ,,Ūkininkai” nedidelis būrys bendraminčių kaip vienas gina savo gražiausią narę, kai ši suklumpa nuo miesto nedorybės, tikėjimo meile kaip pasaka, o ne, kaip ūkininkei derėtų, laiko išbandytu prieraišumu savo socialinei padėčiai.

J. Savickis neslėpė simpatizuojąs būčiai be skrupulų, be civilizacijos ar katalikybės dirbtinumo. Galima jį vadinti hedonistu, kaip kritika mėgaudamasi darė, bet autoriaus žiūrėjimas iš “aukšto sosto” į žemę nieko bendro neturi su programiniu nesocialumu, mažo ar menko žmogelio vaizdiniu. Rašytojas paprasčiausiai nesidomėjo, šiandienos terminu, valingomis gyvenimo pertvarkomis, atrodžiusiomis jam, gyvenimą atidžiai stebėjusiai asmenybei, komiškomis. Ūkininkas Dalba staiga pasijunta pribrendęs neįprastai veiklai: “. buvo apimtas kažin kokio noro reformuoti visą savo gyvenimą ir pakeisti visą pirmykščią tvarką ūkėje”. “Rerformatoriaus” energija, kaip dažnai būna be priežasties kvailiojantiems, susikoncentruoja į persenusį šunį: “Imsiu ir nužudysiu!” Skandinimo eketėje scena simbolizuoja tokį nudvasėjimą, kokio nerasi lietuvių literatūroje, net garsiajame J. Biliūno “Brisiaus gale”. Besidarbuojąs kaip įkvėptas aukščiausios valios ūkininkas “nepastebėjo, kad, šuniui eketėn pliumtelėjus, ledas tapo sušvarkštytas vandens, ir jis, nenuskaitydamas savo lygsvaros, pačiūžėjo pasagaičių kaustytais batais tiesiog eketėn”. Autorius, detalizavęs eigą,

sarkatiškai linksminasi. “Dalbiškas” poelgis turi būti įvertintas ne tik kaip teisėta bausmė už antihumanizmą, bet svarbiausia – kaip priežasčių ir pasekmių nesuvokimas. Išgelbėtas ne kieno kito, o to paties skandinto ir nenuskandinto šuns, pirmo impulso pagautas, neprotingas ūkininkas lyg ir teisingai reaguoja (“Ciucka – Jis pabučiuotų šunį”), bet čia pat išsisuka nuo situacijai natūralaus dėkingumo, atsipirkdamas niekam nereikalinga, kaip pasirodys, vien žodine mistika. J. Savickis iš tiesų demaskavo vienui vienintelę žmonijos ydą – beprasmišką jėgų švaistymą visokiems įsikaltiems dalykams. Geriau ttylus, ramus tobulėjimas dirbant negu kapitališki, bet, pasirodo, amoralūs planai – šuo vis tiek pagal išankstinę programą nuskandinamas.

J. Savickis buvo pastovus, vos ne fanatikas; beveik kiekvienu apsakymu, keisdamas dekoracijas, realizavo sau brangią idėją. Įtaigesni tie kūriniai, kuriuose mažiau epiškumo, kur likimai atsiskleidžia kaip staigūs, įpročiams kontrastuoją sprendimai, kur ne tiek pasakojama, kiek vertinama.

Rinkinyje “Raudoni batukai” atgijo neapibrėžto istorinio laiko, prieškarinė Lietuva, kurioje sutikta nuostabių, neįtikinamai dosnios širdies žmonių (“Klevienė”), kurioje klostėsi pikantiškos meilės istorijos (“Jono Graužos nuotykiai”) ir vvyko mažiau dirginančios vaizduotę socialinės šeimyninės dramos (“Kapinėse”), kurioje būta visko po truputį: saulės, lietaus, darganų, beprasmiško klaidžiojimo po miškus, neskubrumo, stebinusio iš užsienio atvykusį inteligentą. Rašytojas mėgavosi būtimi, neįpareigojusia ilgai ir ištikimai draugystei su moterimi, išgyventa nestandartiškai. Impresionizmas stūmė įį pašalius ekspresionistinį rūpinimąsi žmogaus nuodėmingumu.

Kiek kitaip sukomponuotas romanas “Šventoji Lietuva” – siužetiškai nedisciplinuotas pasakojimas apie tėvynę Nepriklausomybės priešaušryje. Generalgubernatoriaus sūnus, atsibastęs iš tolimojo Kaukazo, užpuola upėje besimaudančią merginą – fizinį ir dvasinį grožį, ne itin aišku, išniekina ar, aukai aktyviai ginantis, kapituliuoja, peršasi, bet nepapirkęs dovanomis išdidaus, pasiturinčią ūkininkaitę vėliau vesiančio berno, dingsta iš horizonto kaip nebuvęs. Autorius prikišamai simbolina ir nacionalinius, ir socialinius santykius: kunigas yra tik geras žmonėms, klierikas aistringai myli ūkininkaitę, bet, nesulaukęs atsako, ramiai eina pasirinktu keliu, vargoninko sūnus irgi myli skaistuolę, kaip magnetas traukiančią visų vyrų akis, tačiau, būdamas socialistas, plėšia valdišką kasą tariamai idėjiniais, o iš tiesų savanaudiškais sumetimais, žandaras paslaptingai kažkur važinėja, žandarienė nuoga kariasi ant stogo, ūkininko antroji žmona mylisi ssu gražuoliu bernu, caro kariuomenės pažiba, kuris, suviliojęs podukrą, emigruoja į Ameriką. Niuansai niuansėliai gožia siužeto eigą, atrodo savitiksliai. Sykiu autorius brėžia liniją, kurios vienoje pusėje – Lietuvos žalojimas iš piktavališkumo, nedorumo, stichiško potraukio prabangiai gyventi mažai dirbant, iš tarnybinio kvailiojimo, antroje – šventenybių šventenybės kūrimas, pasitelkus laisvus, drąsius, sumaniai dirbančius žmones, surandančius vienas kitą nelengvai, bet suradus neatsidžiaugiančius vienas kitu.

J. Savickio kelionių apybraižos panašios į prozą – nestandartiškos. Beletristas tiesiog buvo gimęs laužyti įgrisusius šablonus, drumsti monotoniją. KKeliaudamas smalsiai stebėjo aplinką, bet kaip ugnies bijojo nuosekliai aprašinėti, kurti įspūdį, kad visa mato, visa žino,- ar dėl apsiskaitymo, ar toks jau būdamas iš prigimties. Geriau atsitiktiniausia, bet tiksli detalė; geriau nurodyti šaltinį, iš kurio sėmeisi informacijos, negu apsimesti, kad akimoju pats apibendrinai. Kelionių knygomis rašytojas ne papildė savo grožinę kūrybą, o pratęsė; tiek jose savito talento blykčiojimų, laiko ir vietos atmosferos tikroviškumo.

“Kelionėje per Lietuvą” pasakotoją stebina ne tik kalbų ir uniformų, bet ir įvykių maišalynė, “golcininkų” veiksmai, važiuojant traukiniu per Prūsų Lietuvą, neįprastos žmonių kalbos, atvykus į Kauną, intensyvus karinis judėjimas, garlaiviu pasiekus tėviškę, artimųjų įsibaiminimas dėl apylinkėje siautėjančių plėšikų. Visur juntma pokario žmogaus išplėšti kuo daugiau pinigo už paslaugą, anksčiau patriarchališkam valstiečiui lyg ir psichologiškai privalomą.

Apybraiža “Atostogos” – žmogaus, stebinčio po karo atsistatančią tėvynę, skaidrumas. Neslepia nusivylimo, kad, ilgai buvęs užsienyje, tiek Lietuvą, tiek Latviją su Estija rado per vangiai slenkančias į priekį, progai esant ir be progos besiilsinčias, nesugebančias iš nieko daryti jaukumo, tuo labiau biznio. Vakarietiška kultūra nenukrenta iš dangaus su politinėmis, nors ir pozytiviomis permainomis, paveldima iš kartos į kartą kaip savaiminiai gabumai, – konstatuoja autorius be ypatingo liūdesio, bet visgi išsiilgęs tvarkos ir švaros, – tų nechaotiškai asmenybei organiškų dalykų.

Vadinamasis aalbumas “Truputis Afrikos” , kaip liudija pavadinimas, – pažintis su miniatiūrine kontinento dalimi Tunisija, autoriaus nesužavėjusia, primenančia prieškario Kauną, dulkiną, netaisyklingiausiai užstatytą, naikinantį savo pasididžiavimą – ąžuolyną.

Į Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos šalis atveria langą stambiausioji apybraiža “Kelionės”, kurioje, kaip autoriui įprasta, lakus, beveik nematerialus stilius jungiamas su psichologiniu nuotaikingumu. Naują aplinką, pirmiausia tai, ką pats mato keliaudamas nuosavu, gana prabangiu automobiliu po iki tol nepažintas vietas – vertina ir rimtai, ir juokaudamas, čia pat viešbučiuose, regis, fiksuodamas pirminius įspūdžius; tokie jie lengvi, gracingi, nepakartojami.