Palyginamoji Aisčio, Brazdžionio ir Miškinio lentelė

JONAS

AISTIS ANTANAS

MIŠKINIS BERNARDAS BRAZDŽIONIS

Bendra informacija Vienas didžiausių lietuvių lyrikų, derinęs intymų lyrinį kalbėjimą su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, turėjęs ypatingą gyvenimo, įsijautimo į tikrovę galią. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas, tautos pasaulėvaizdžio reiškėjas ir tautos gyvybės saugotojas („lietuvių tautos likimas – vienintelė mano gyvenimo mįslė“). Modernaus neoromantinio stiliaus poetas, programiškai siekęs poetinę kalbą suartinti su šnekamąja, tautosakinę tradiciją keitęs literatūrine kultūra, dainiškąją patirtį jungęs su avangardistine poetika. Aukštaitiškojo lyrizmo kūrėjas, susijęs su Aukštaitijos dvasia, tęsė to krašto poetų tradicijas. Vienas iš ppačių iškiliausių nepriklausomybės metais susiformavusių poetų, lietuvių literatūros klasikas, neoromantikas. Tai vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, įgijusių ne vien literatūrinį statusą: jis tapo istorine figūra, simbolizuojančia lietuvių kultūros atsparumą ir pasipriešinimo dvasią negandų metais. Tai literatūros žmogus: kritikas, mokytojas, žurnalistas, oratorinio meno poetas, pakreipęs neoromantinį eilėraštį nuo folkloro parafrazių į kultūrinių asociacijų tinklą, suteikęs poeto misijai – tautos gyvėjo misijai – bilinio pranašo didybės.

Pavardės, slapyvardžiai Tikroji pavardė (1904 – 1973m.) – Jonas Aleksandravičius; iki 1940 m. pasirašinėjo Jonas Kossu – Aleksandravičius iir Jonas Kuosa – Aleksandriškis; nuo 1952 m. oficiali pavardė – Jonas Aistis.

Slapyvardžiai: J. Brazaitis, Vytė Nemunėlis, J. Stebeikis, B. Nardis Brazdžionis, Jaunasis Vaidevutis.

Poetinė karta Priklauso „jaunajai rašytojų kartai“ – neoromantikams. Būdingi bruožai – individualumo ir visuotinumo dermės akcentai. Pasikliovė lyrika, nnors bandė plunksną ir kituose žanruose. Siekė grįžti prie tautos šaknų, jam buvo artimas ne tik idealizmas, bet ir šiuolaikiškumas, modernumas. Vienas ryškiausių prieškarinės Lietuvos poetų, vadinamų neoromantikais, atstovų. Būdingi bruožai – formos akcentai. Priklauso „jaunajai rašytojų kartai“ – neoromantikams. Būdingi bruožai – metafizinio pasaulio akcentai. Pasikliovė lyrika, nors bandė plunksną ir kituose žanruose. Siekė grįžti prie tautos šaknų, jam buvo artimas ne tik idealizmas, bet ir modernumas, šiuolaikiškumas.

Vaikystė Gimė 1904 m. liepos 7 dieną gausioje Kampiškių dvaro darbininko, kalvio šeimoje, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje. 1907 m. su tėvais persikėlė į Rumšiškes. Buvo žemo ūgio, strazdanotas, neturtingas, negražus, iš prigimties ligotas, suvargęs, bet turėjo nepaprastą lyriko talentą. Labai anksti išmoko skaityti, daug ko pasisėmė iš senelio, pirmojo gyvenimo mokytojo. Motina, nors ir bberaštė, buvo tikra lietuvė. Poetas iš paskutiniuųjų siekė mokslų. Gimė 1905 m. sausio 29 d. Juknėnų kaime, Utenos apskrityje. Turėjo vyresnįjį brolį Motiejų. Gimė 1907 m. vasario 2 d. Stebeikėlių kaime netoli Pumpėnų, Pasvalio krašte, Biržų apskrityje. 1908 m. šeima emigravo į JAV, bet 1914 m. vėl grįžo į Lietuvą.

Pirmieji mokslo metai Pradžios mokslus poetas išėjo Rumšiškių mokykloje, 1919 – 1927 m. mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Čia jis pradėjo rašyti eilėraščius. Pirmasis eilėraštis išspausdintas 1927 m. „Ateityje“. 1914 m. įstojo į DDaugpilio realinę mokyklą, tačiau, prasidėjus karui, mokslą nutraukė. Brolio Motiejaus paruoštas, 1921 m. įstojo į Zarasų progimnaziją, kurią baigė 1922 m. 1923 – 1926 m. mokėsi Kauno ,,Aušros“ gimnazijoje. Čia jis pradėjo rašyti eilėraščius. Pirmasis eilėraštis išspausdintas 1925 m. „Lietuvoje“. Pradžios mokyklą poetas lankė Žadeikiuose ir Pasvalyje. 1921 – 1929 m. mokėsi Biržų gimnazijoje. Nuo 1924 m. pradėjo rašyti ir spausdinti savo eilėraščius.

Studijų metai 1927 – 1932 m. studijavo literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. Gavęs švietimo ministerijos stipendiją, 1936 – 1940 m. studijavo prancūzų viduramžių raštiją Grenoblio universitete Prancūzijoje. 1944 m. apgynęs disertaciją, gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1936 – 1935 m. studijavo lietuvių ir rusų literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. 1929 – 1934 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat pedagogiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete.

Darbai studijų metais Studijų metais duoną pelnydavo dirbdamas Žemės ūkio banke raštininku; parašė lingvistinį darbą apie Evangelijos vertimus į senąją provansalų kalbą. Vertė V. Vitmeno, A. Puškino, J. Slovackio, J. Tuvimo, V. Bronevskio kūrinius, V. Šekspyro dramas, rašė straipsnius. Studijų metais dalyvavo studentų ateitininkų „Šatrijos“ meno draugijoje, studentų humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, kuriai 1931 m. vadovavo. 1933 m. redagavo laikraštį „Lietuvos studentas“.

Tolimesnis gyvenimas Dėl karo ir okupacijų negalėdamas grįžti į Lietuvą, 11944 – 1946 m. dirbo Nicos archyvuose ir Paryžiaus bibliotekoje. 1946 m. su šeima persikėlė į JAV. Iki 1952 m. Marijanapolio kolegijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1952 – 1958 m. poetas dirbo „Laisvosios Europos komitete“ Niujorke, nuo 1958 m. gyveno Vašingtone, dirbo Kongreso bibliotekoje, buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku. 1935 m. gavęs Universiteto baigimo diplomą, poetas 1932 – 1948 m. mokytojavo Kauno gimnazijoje, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Be to, 1936–1940 m. dirbo radiofone redaktoriumi. Dalyvavo Lietuvių Rašytojų draugijos veikloje, savo poeziją skaitydavo literatūros vakaruose, buvo vienas iš laikraščio ,,Literatūros Naujienos“ (1934 – 1938 m.) steigėjų. 1944 – 1948 m. dirbo Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėju, 1945 – 1948 m. redaktoriumi Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, įsijungė į antisovietinę rezistenciją. 1948 m. vasario 11 d. kartu su kitais 23 asmenimis buvo suimtas, už akių nuteistas 25 metams kalėti ir ištremtas į Sibirą. 8,5 m. kalėjo Kauno, Vilniaus, Dabravlagos, Mordovijos, Ozerlago, Omsko kalėjimuose ir lageriuose. Tik 1956 m. rudenį jam buvo leista grįžti į Lietuvą. Baigęs universitetą, poetas dėstė lietuvių kalbą įvairiuose kursuose ir mokyklose, 1937 – 1939 m. dirbo „Sakalo“ leidykloje Kaune, o 1940 – 1944 m. buvo Maironio literatūros muziejaus kuratorius. Jis redagavo daugelį visuomeninių ir literatūrinių žžurnalų – „Ateities spinduliai“, „pradalgės“, „dienovidis“, skelbė kritikos straipsnius ir knygų recenzijas, išleido vaikams skirtas poezijos knygas. 1944 m. poetas pasitraukė į Vakarus. 1944 – 1949 m. gyveno Ravensburge (Vokietijoje), dalyvavo lietuvių tremtinių kultūriniame gyvenime, išleido poezijos rinkinių. 1949 m. persikėlė į JAV. Kurį laiką gyveno Bostone, dirbo Lietuvių enciklopedijos visuotinės literatūros skyriaus redaktoriumi ir linotipininku. Persikėlęs iš Bostono į Los Andželą, 1955 – 1972 m. redagavo žurnalą „Lietuvos dienos“. Amerikoje išleido daug poezijjos rinkinių.

Paskutinieji gyvenimo metai Gyvendamas JAV, poetas sunkiai sirgo, iškentė kelias operacijas, tačiau sugebėjo stoiškai žvelgti į mirtį. Skaitė senąsias kronikas, galvojo apie prūsų likimą, nusirašinėjo lietuvių liaudies dainas. Mirė 1973 m. birželio 13 dieną, palaidotas Vašingtono kapinėse, o 2000 m. perladotas Rumšiškėse. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno pas žmoną Betygaloje, būdavo pas brolį Motiejų Juknėnuose. Dėl įrašo pase kurį laiką Kaune ir Vilniuje gyventi neturėjo teisės. Mirė 1989 m. gruodžio 16 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse. Gyveno JAV. Eidamas 96-uosius metus vyriausias Lietuvos rašytojų sąjungos narys Bernardas Brazdžionis mirė 2002 m. liepos 11 d. savo namuose Los Andžele. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Asmenybės bruožai Poetas buvo užsidaręs, susimąstęs, liūdnas, vienišo būdo, labai brangino jautrumą, gyvumą. Poetas buvo optimistas, gyvybingas, žaismingas, elegantiškas, bet katru labai paprastas. Buvo atlapaširdis, linksmas, pramogų, viešumos mėgėjas, žodingas,

kandus, neiškąs žodžio kišenėje. Tai buvo ekstravertiškiausia, išorinio pasaulio įspūdžiams atvira asmenybė. Jis buvo vienas iš aukštaitiškojo lyrizmo kūrėjų, skambus, dainingas, o kartu ir liūdnas, susimąstęs. Kartais ironiškas.

Pirmieji kūriniai Lietuvoje išleido keturis poezijos rinkinius: 1932 m. „Eilėraščiai“, 1934 m. „Imago nortis“, 1935 m. „Intymios giesmės“, 1937 m. „Užgesę chimeros akys“. 1935 m. parašė esė knygą „Dievai ir smūtkeliai“. Tai pirmasis poeto kūrybos etapas. Pirmasis rinkinukas ,,Balta paukštė“ išėjo 1928 m., lyrikos knygos ,,Varnos prie plento“ – 1935 m., ,,Keturi miestai“ – 1938 mm. Pirmąjį poezijos rinkinį „Baltosios dienos“ išleido 1926 m., dar tebedirbdamas gimnazijoje. Vytės Nemunėlio slapyvardžiu poetas yra sukūręs keletą poezijos knygelių vaikams. Populiariausia iš jų – poema „Meškiukas Rudnosiukas“ (1939 m.).Kiti svarbesni rinkiniai: „Amžinas žydas“, „Krintančios žvaigždės“, “Ženklai ir stebuklai“. Vokiečių okupacijos metais išėjo „Šaukiu aš tautą“ (1941 m.), „Iš sudužusio laivo“ (1943 m.), „Viešpaties žingsniai“, rinktinė poezija „Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943 m.).

Vėlyvieji kūriniai Antrasis kūrybos etapas prasidėjo išeivijoje.1942 m. išėjo rinkinys „Be tėvynės brangios“, 1947 m. – „Nemuno ilgesys“, 1951 mm. – mažytė lyrikos knyga „Sesuo buitis“, 1957 m. – rinkinys „Kristaliniame karste“, 1961 m. – rinktinė „Poezija“. Taip pat išleido dvi esė knygas („Apie laiką ir žmones“, „Milfordo gatvės elegijos“), parengė J. Baltrušaičio poezijos rinkinį, partizanų poetinės kūrybos leidinį „„Laisvės kovų dainos“. Kartu su A. Vaičiulaičiu – labai svarbią „Lietuvių poezijos antologiją“ (1951 m.) Išleido eilėraščių rinkinius Eilėraščiai (1960 m.), ,,Arti prie žemės“ (1965 m.), poemą ,,Svajonė ir maištas“ (1967 m.). Vėlesnieji rinkiniai – ,,Dienoraštis“ (1972 m.), ,,Ant Ligajo ežero krašto“ (1980 m.), ,,Klevai prie kelio“ (1982 m.), atsiminimų knyga ,,Žaliaduonių gegužė“ (1977 m.). 1989 m. išėjo eilėraščių, laiškų, atsiminimų apie A. Miškinį knyga ,,Sulaužyti kryžiai“. 1991 – 1995 m. išėjo du ,,Rinktinių raštų“ tomai, ,,Sibiro nuotrupa“ (1994 m.). Išeivijoje: „Svetimi kalnai“ (1945 m.), „Šiaurės pašvaistė“ (1947 m.), „Didžioji kryžkėlė“ (1953 m.), „Vidudienio sodai“ (1961 m.), „Vaidila Valiūnas“ (1989 m.), „Po aukštaisiais skliautais“ (1989 m.), visos jo poezijos sutelktinė knyga „Poezijos pilnatis“ (1970 m.). Atgimimo laikotarpiu Lietuvoje išleido paskutinius eilėraščių rinkinius –– „Vilčių valtys“ (1995 m.), „Šiapus ir anapus mūsų laiko“ (1997 m.).

Kūrybos bruožai Jonas Aistis laikomas grynuoju lyriku. Jo eilėse nesprendžiamos sudėtingos žmogaus būties problemos, o tik jautriai reaguojama. Poetas eilėse atveria naivią, skaidrią ir trapią emociją, jam svarbu perteikti įspūdį, sukrėtimą – gražu, graudu, liūdna. Pagrindinė Jono Aisčio poezijos tema – skausmas, kančia. Apie asmeninius išgyvenimus poetas kalba pasitelkdamas tautosakos motyvus, pasaulinės kultūros įvaizdžius, romanso stilistiką. Jono Aisčio eilėse jausmai nepasakomi tiesiai, neatkuriami realūs gamtovaizdžiai. Gamta verčiama menu: muzika, ddrama, tapyba, pasaka. Jono Aisčio poezijoje nėra ir tiesioginių vidinio pasaulio ir gamtos paralelių. Gamtovaizdis jo poezijoje virsta pasaka ar literatūrinių siužetų regėjimais. Ypač fantazijomis išplėtoti saulėlydžio gamtovaizdžiai. Jono Aisčio lyrikoje itin stiprus laiko tėkmės jutimas. Iš dainiškosios lietuvių literatūros tradicijos Jonas Aistis perėmė išskaidrintą leksiką, virpančią sintaksinių atkarpų ir intonacijų pusiausvyrą, lygiai plaukiantį ir plazdantį toną, gracingai linguojančią žiedinę kompoziciją, pagrįstą pakartojimų akordais. Nors Antano Miškinio poezijoje esama neoromantikams būdingų nuovargio, nusivylimo motyvų, jis – iš esmės optimistinės pasaulėjautos poetas. Antano Miškinio poezijai būdingos šnekamosios kalbos intonacijos, pokalbio forma, kuriama pagal folkloro pavyzdį, eilėraštyje neretai fiksuojamas akimirkos įspūdis. Poeto kūryboje svarbi tėvynės, jos likimo tema. Antano Miškinio lyrikoje vertybe laikoma gebėjimas jausti, asmeninio pasirinkimo teisė ir atsakomybė. Gyvenimo banalumui priešinamas romantinis polekis, sielos tiesa. Sielos atsivėrimas poeto lyrikoje itin demonstruojamas. Antanas Miškinis ypač mėgsta deklamacinio tipo eilėraštį – ritmingą, ryškių pauzių, pakartojimų, išdailinto garsyno. Bernardas Brazdžionis yra polifoniškas poetas. Jis jungia gamtos vaizdus ir emocinius išgyvenimus, civilizacijos ir religinės kultūros įvaizdžius, išskirtinę vietą suteikdamas krikščioniškųjų Rytų ir Bblijos simboliams, liturginei atributikai. Žmogaus ir tėvynės ryšys yra labai svarbi Bernardo Brazdžionio tema. Jo intonacijų skalė plati: ir oratoriaus kvietimas, ir biblinis rūstumas, ir eleginis susimąstymas, ir dinamiškas vaizdavimas. Poeto lyrikoje apmąstomas žžemiškos laimės trapumas. Bernardo Brazdžionio eilėraščiuose naudojami maironiški simboliai, vaizdai, abstraktai, kalami didngi moralinės ištvermės aforizmai. Lietuvos panorama, regima iš aukštai, tampa tautos identifikacijos ir jos amžino buvimo argumentu, kaip ir Maironio laikais. Bernardas Brazdžionis, intelektualinio tipo poetas, potekstės tekėjimą stengėsi įsprausti į aiškios minties kanalą.

Lyrinis subjektas Jono Aisčio eilėraščių lyrinis subjektas – nelaimingas, nusivylęs, pavargęs žmogus, nebeturįs jėgų priešintis nelemtoms istorinės būties aplinkybėms, nebejaučiąs jokios antgamtinės tvarkos, sergstinčios pasaulyje teisingumą ir gėrį. Poeto lyrinis žmogus yra susiję su paties poeto išgyvenimais, bet ne tiek su jausmais, kiek su patirtimi ir patyrimais. Dvilypiais siužetais subjektas pasakoja savo sielos istorijas. Lyrinio subjekto išpažintis nėra jau tokia tiesi, ji pridengta poetinio regėjimo siužeto, jame veikiančių personažų. Lyrinis subjektas turi romantinio herojaus ir avangardistinio maištininko bruožų. Lyrinio subjekto emocijų skalė labai plati: nuo vėjavaikiško džiaugsmo iki nusiminimo, nuo meilės iki abejingo mosto, nuo pykčio iki atlaidumo, nuo sarkazmo iki graudulio, menančio liaudies dainų šviesų liūdesį. Emocija reiškiama tiesiai, atvirai. Lyrinis subjektas kalba keliais balsais; jis – ir liaudies dainos bernelis, ir bravūriškas plevėsa, ir rafinuotas inteligentas, ir rimtas pilietis. Jis kalba tarsi čia pat esančiam pokalbio partneriui: reaguoja audringai ir karštai, provokuoja klausimais, ironizuoja, pasakoja istoriją, prieštarauja, įtikinėja. Bernardo Brazdžionio lyrinis subjektas visada negailestingai atviras ssavo būčiai. Laikas suvokiamas kaip nuolatinė tėkmė iš nežinios į nežinią, į nebūtį, pas Dievą į namus. Žmogaus namai žemėje laikini. Poeto eilėse lyrinis subjektas kalba apie pasirodančią ir pasislepiančią būtį. Jis stebisi pasaulio paslaptimi ir grožiu.

Premijos Buvo apdovanotas Valstybine literatūros premija už poezijos rinkinį – „Užgesę chimeros akys“ (1937 m.). Už pasakojimų knygą „Žaliaduonių gegužinė“ (1977 m.) 1978 metais buvo paskirta Žemaitės literatūrinė premija. 1981 m. poetas tapo Poezijos pavasario, o 1983 m. Valstybinės premihjos laureatu. Už poezijos rinkinį „Kunigaikščių miestas“ (1939 m.) poetas buvo apdovanotas Valstybine literatūros premija, rinkinys „Ženklai ir stebuklai“ (1936 m.) „Sakalo“ leidyklos premiją.