Visuomenės požiūris į rašytojus ir poetus

Visuomenę sudaro įvairios rasės, išsilavinimo, lyties žmonės, su skirtingu požiūriu į gyvenimą. Šiais laikais visuomenė tapo žiauri visiems, nors kiek skiriantiems žmonėms. Dažnai galima žurnaluose perskaityti, kaip žmogus su fizine ar kitokia negale, tampa žiaurios visuomenės patyčių objektu. Jis bijo būti visuomenės dalimis. Bando nuo jos atsiriboti ir gyventi savo fantazijų pasaulyje. Tokie žiaurūs būna ne vien vaikai, bet ir suaugę. Gerai jei žmogus eidamas neužkabina šiek tiek išsiskiriančio žmogaus, bet yra daug tokių kurie ttiesiog gatvėse tyčiojasi iš kitokių nei jis žmonių: dėl aprangos stiliaus, negalios, kalbėjimo būdo ar tik šiaip.

Dažniausiai žmonės bandantys išsikirti ir nebijantys to padaryti yra perkeltine prasme vadinami “žmonės prie meno“. Tai gali būti dailininkai, muzikantai, rašytojai, aktoriai, poetai.

Tačiau šiandien aš norėčiau pakalbėti kaip visuomenė žiūri į rašytojus ir poetus. kad žmogus menininkas iš duoda jo darbai. Tai gi poetus ir rašytojus mes pažįstame iš jų išleistų knygų. Tikriausiai visi esame nors viena kartą buvę „LITEXPO“ parodų centre. Bet tten labiausiai išsiskiria kai būna knygų mugė tuo, kad jos metu niekas nesiskundžia vietų stoka automobilių aikštelėse, užtat takeliu nuo visuomeninio transporto stotelių visą laika plūsta lankytojų srautas.

Tai rodo, kad visuomenė neabejinga knygom. Dažniausiai perkami yra enciklopediniai leidiniai ir žodynai. Tačiau knygų pirkimas nesiekia didelių tiražų. Poezijos knygų tiražas Lietuvoje dabar retai kada viršija penkis šimtus egzempliorių. Dažnai išleistos knygos neatsiperka, jeigu jos nėra labai išreklamuotos ar knygos nepuošia garsi pavardė.

Bet kaip galvoja patys rašytojai:“ neskaitote mūsų- ir nereikia. Tegul jums dėl to būna blogiau“.

Poetai ir rašytojai labai užsisklendė savy, gyvenimą matantys kitokį, todėl dažnai visuomenė nelabai draugiškai nusiteikusi prieš juos. Dažnai jie smerkiami, užgauliojami. Tačiau visuomenei be galo naudingi jų patarimai, pasakojimai ir t.t. žmonės be knygų neįsivaizduotų savo gyvenimo. Šiais laikais atsirado tolerancija visuomenės, pardėta pagarbiau žiūrėti į poetus ir rašytojus. Tačiau vis dar dažnai galima išgirsti kaip kokie neišsilavinę žmonės, kurių bendravimas su Biliūno kūriniais nutrūko jau vidurinei, pasako negražesni žodi rašytoju ar poetu atžvilgiu. Nes laiko ttai nieko verta profesija. Mano, kad jie nieko neveikia ir galvoja, kad parašyti knyga lengva, o surimuoti eilėrašti nieko vertas užsiėmimas. Bet jeigu mes taip manome, kodėl mes nesame visi poetais ir rašytojais. Juk tam reikia turėti talentą, mokėti perduoti jausmus ir vaizdus žodžiais, ieškoti įkvėpimo. Taigi būti poetu ar rašytoju sunku, tačiau žmogui pašventusiam gyvenimą kūrybai tai vieni juokai.

Dažnai dėl ne kokių gyvenimo sąlygų poetai miršta anksčiau ypač tai puikiai atsispindi žiūrint kaip vystėsi lietuvių literatūra. Daug puikių rašytojų iir poetų mirė ir tik po mirties te sulaukė pripažinimo iš mūsų.