XVIII amžiaus literatūra

XVIII a. buvo pereinamasis laikotarpis Vakarų Europos literatūros istorijoje. Tuomet tebeegzistavo XVII a. susiformavusios literatūros ir meno kryptys (barokas, klasicizmas), bet atsirado ir nauji reiškiniai (sentimentalizmas, preromantizmas), artimi XIX a. pradžios romantizmo literatūrai.

XVIII a. vadinamas Švietimo epocha, arba Šviečiamuoju amžiumi. Šis pavadinimas prigijo dėl to, kad tuomet labai išaugo mokslo ir švietimo reikšmė, imta tikėti, jog, išmokius žmones, protui nugalėjus tamsumą ir prietarus, atsiras visuotinė gerovė. Terminas Švietimo epocha vartojamas įvairiomis kalbomis: rus. – эпоха Просвещение angl. – tthe Age of Enlightenment, vok. – die Epoche der Aufklärung, pranc. – siècle des lumières. Švietimo sąjūdžio trukmė buvo nevienoda įvairiuose kraštuose. Ten, kur Švietimo idėjos pradėjo plisti anksčiau (Anglijoje, Prancūzijoje), šis laikotarpis apėmė visa šimtmetį. Kitur (Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje) jis labiau pasireiškė antrojoje XVIII a. pusėje.

Švietimas – ne literatūros kryptis. Tai platesnis sąjūdis, apėmęs XVIII a. politinį-visuomeninį, kultūros ir meno gyvenimą. Šis sąjūdis buvo nukreiptas prieš feodalinę santvarką ir jos institucijas. Stipriausiai jis pasireiškė Prancūzijoje, kur kova prieš absoliutinę mmonarchiją pasibaigė Prancūzijos revoliucija (1789-1794). Švietimo idėjas čia skleidė rašytojai ir filosofai Monteskjė, Volteras, Didro, Ruso, kurie laikomi žymiausiais švietėjais.

Trečiajam luomui, sukilusiam prieš feodalizmą, vadovavo buržuazija, kuri istorijoje suvaidino pažangų vaidmenį. Kovodami prieš senąjį režimą, ji gynė ir trečiojo luomo ssluoksnių interesus. Žinoma, revoliucija neįgyvendino paskelbtų laisvės, lygybės ir brolybės šūkių, tačiau ji turėjo didelės reikšmės ne tik Prancūzijos, bet ir kitų šalių istorijai. Jos iškeltos piliečių lygybės idėjos prisidėjo prie tolesnės demokratinės minties raidos.

Švietimas ir mokslo raida. Didelę reikšmę Švietimo sąjūdžiui turėjo XVII a. pab. ir XVIII a. pr. mokslo atradimai. Anglų fizikas Izaokas Niutonas (Isaac Newton, 1643-1727) padėjo pagrindus klasikinei fizikai, suformuodamas tris pagrindinius mechanikos dėsnius (inercijos, jėgos, veiksmo ir atoveiksmio), visuotinės traukos dėsnį. Jis pagrindė absoliutaus judėjimo, absoliučios erdvės (erdvė – tai kūnų pripildyta trijų matmenų tuštuma, nepriklausoma nuo laiko ir materijos) ir absoliutaus laiko (laikas – tai gryna trukmė, nepriklausoma nuo materijos ir erdvės) sąvokas. Tokia laiko ir erdvės koncepcija atitiko to meto klasikinę mechaniką, klasikinę ggravitacijos teoriją. Vėliau mokslas įrodė laiko ir erdvės priklausomumą nuo įvairių gamtos ir žmogaus sąmonės procesų bei vienas nuo kito. Niutonas padarė reikšmingų atradimų optikos ir matematikos srityse. Jis moksliškai tyrinėjo gamtą ir visatą. Gamta jam buvo tarsi didžiulė mašina, kurią galima paaiškinti fizikos ir matematikos dėsniais. Mechanika turėjo didžiulį poveikį kitoms mokslo šakoms, ypač sparčiai XVII a. besivystančiai biologijai. XVII a. pab. mechanikos išradimai suformavo mechanistinę gamtos, visuomenės ir žmogaus sampratą. Matematikos ir mechanikos dėsniai buvo bandomi perkelti į ssocialines disciplinas, filosofiją, jurisprudenciją, net literatūrą ir meną.

Niutonas manė, kad pasaulis yra objektyviai realus ir pažinus. Absoliučios ir nenuginčijamos tiesos gali būti atskleistos tyrinėjimo būdu. Niutonas norėjo suderinti mokslą ir religiją. Inercija ir trauka aiškindamas begalinį dangaus kūnų judėjimą elipsėmis, jis pripažino pirmapradį dievišką postūmį. Jo idėjos turėjo reikšmės deistinės pasaulėžiūros susiformavimui.

XVIII a. filosofija. Vienas iš XVIII a. švietėjiškos ideologijos pradininkų buvo anglų filosofas Džonas Lokas (John Locke, 1632-1704). Didžiausią dėmesį jis skyrė pažinimo teorijai (,,Žmogaus proto apybraiža“, 1690). Lokas atmetė prancūzų racionalisto R.Dekarto įgimtų idėjų koncepciją ir teigė, kad žmogaus sąmonė iš pradžių yra tobula rasa (švari lenta), neturinti pasaulio vaizdo. Pažinimas įgyjamas per patyrimą. Idėjos atsiranda arba išoriniams daiktams veikiant jutimo organus (jutiminis arba išorinis pažinimas), arba stebint save (vidinis pažinimas arba refleksija). Iš šių dviejų pažinimo šaltinių atsiranda visos idėjos, kurios padeda suvokti pirmines, arba objektyvias (judėjimą, tįsumą, formą) ir antrines, arba subjektyvias (spalvą, kvapą, skonį) kokybes. Idėjos, įgytos patyrimu, dar nėra žinojimas, jos sudaro pažinimo pagrindą. Idėjų medžiaga turi būti apdorota proto veikla, kuri skiriasi nuo patyrimo ir nuo refleksijos. Nors Lokas teigė, kad mūsų gebėjimas pažinti substancijas yra ribotas, tačiau, jo nuomone, žmogus gali pažinti tai, kas svarbu jo elgesiui ir praktiniam gyvenimui.

Lokas buvo artimas ddeizmui, t.y. manė, kad sutvertas pasaulis veikia pagal savo dėsnius. Jis pripažino, kad tikėjimas yra kiekvieno žmogaus reikalas, ir jis gali bendrauti su Dievu, kaip jam nurodo protas. Pripažino jis ir kai kurias krikščionybės dogmas.

Loko pažinimo teorija, besiremianti patyrimu ir pripažįstanti objektyvų pasaulio egzistavimą, darė didelę įtaką prancūzų materialistams (D.Didro, P.A.Holbachui), o jo subjektyvių kokybių išskyrimas davė pagrindą subjektyvistinei pažinimo teorijai, kurią plėtojo XVIII a. anglų filosofai idealistai Dž. Berklis ir D.Hiumas. Nemaža įtakos XVIII a. minties raidai turėjo vokiečių mokslininko ir filosofo Gotfrydo Vilhelmo Leibnico (Gottfried Wilhelm Leibnitz, 1646-1716) idėjos. Atskirai nuo Niutono jis sukūrė diferencialinio ir integralinio skaičiavimo pagrindus. Materijos esmę Leibnicas aiškino iš objektyviojo idealizmo pozicijų. Teigė, kad visata sudaryta iš nedalių substancijų – monadų, kurios yra ne materialios, o dvasinės, savotiški dvasiniai atomai. Svarbiausia jų ypatybė – judrumas ir veiklumas, dėl to materija gali amžinai ir savaimingai judėti. Monados nepriklausomos viena nuo kitos. Tarp jų nėra fizinės sąveikos, tačiau jos nėra visiškai izoliuotos: kiekvienoje monadoje atsispindi visa pasaulio sandara, visų monadų visuma. Substancijos sudaro hierarchiją, jų veikla yra harmoninga. Ši visuotinė harmonija esanti Dievo nustatyta ir amžina. Mes gyvename geriausiame iš galimų pasaulių. Pasaulio harmonijos teorija buvo labai populiari XVIII a. Ypač ji buvo paplitusi tarp ddeistų, pripažįstančių pasaulyje esančių reiškinių tvarką ir tikslingumą, teigiančių Dievo, kaip protingo pasaulio tvarkytojo, reikšmę.

Švietimo epochos filosofija buvo nevieninga, joje reiškėsi ir idealistinės, ir materialistinės tendencijos, ir teistinė, deistinė, ir ateistinė kryptys. Tą lėmė nevienodi teoriniai šaltiniai ir susiklosčiusios istorinės sąlygos bei pačių filosofų pozicija. Anglijoje vyravo idealistinė filosofija, o Prancūzijoje didelę reikšmę turėjo materializmas, teigęs, kad gamta yra amžina ir begalinė, jos niekas nesukūrė. Visų gamtos procesų pagrindą sudaro materija ir jai būdingas judėjimas.

Loko mokymas apie tai, kad idėjos įgyjamos patirties būdu, turėjo didelės reikšmės XVIII a. teorijoms apie aplinkos poveikį asmenybės formavimui. Žmogus buvo laikomas aplinkos produktu. Jis negimsta nei tik blogas, nei tik geras. Žmogus tampa toks, kokį jį padaro aplinka. Patirtis formuoja jo moralę. Todėl XVIII a. didelę reikšmę įgijo auklėjimo problema, ji atsispindėjo ir literatūroje (Ž.Ž.Ruso „Emilis, arba Apie auklėjimą“, J.V.Gėtė „Vilhelmas Meisteris“).

Kadangi žmogų formuoja patirtis, tai, švietėjų manymu, reikia jam įdiegti protingą patirtį. Švietėjams protas tapo svarbiausias autoritetas. Jie teigė, jog, norint sukurti protingą visuomenę, reikia apšviesti, perauklėti žmones, sukurti turtingą, apsišvietusią asmenybę. Todėl didelę reikšmę jie skyrė idėjų propagavimui. Pripažindami, kad protas yra progreso variklis, jie kartu tvirtino, kad „idėjos valdo pasaulį“. Švietėjai buvo įsitikinę, kad moksline propaganda ir moraliniais pamokymais galima

priartinti proto karalystę. Jų nuomone, istorijos eigą lemia protinis procesas, švietimo ir mokslo pažanga.

Apie XVIII a. vidurį tikėjimas proto galimybėmis ėmė blėsti, pradėjo reikštis reakcija prieš jo kultą. Iškeliamas jausmas kaip svarbiausia žmogaus dvasinė jėga, jo poelgių kriterijus. Literatūros kūriniuose vis daugiau dėmesio skiriama personažų emociniams išgyvenimams, o kūrybos procese pabrėžiamas vaizduotės, originalaus meninio mąstymo vaidmuo.

Natūralaus (prigimtinio) žmogaus idėja. Švietėjų pasaulėžiūrai didelę reikšmę turėjo prigimtinės žmonių lygybės idėja. Tai buvo nenauja mintis. Ji buvo keliama jau antikoje, buvo žinoma vviduramžiais bei Renesanso epochoje, o XVIII a. tapo ypač populiari. Dvarininkija didžiavosi savo kilme, naudojosi visomis privilegijomis, o trečiojo luomo žmonės neturėjo politinių ir socialinių teisių. Švietėjai teigė, kad žmonės iš prigimties lygūs, o luominė sistema, paremta paveldėjimo principu, yra nutolimas nuo prigimties. Reikia sukurti visuomenę, paremtą prigimtine teise.

Švietėjų manymu, tokia buvo pirmykštė visuomenė. XVIII a. tapo labai populiari grįžimo į pirmykštę būklę idėja, kurią ypač propagavo Ruso. Ši idėja buvo išreikšta jo šūkiu ,,Atgal į gamtą!“. Grįžimo į gamtą iidėja nereiškė, kad žmonija vėl turi persikelti į pirmykštę stadiją. Ji reiškė, jog reikia gyventi arti gamtos, natūraliai ir paprastai, klausyti prigimties balso. Kilnaus žmogaus pavyzdžio buvo ieškoma pirmykštėje visuomenėje. Daugelio XVIII a. mąstytojų ir rašytojų dėmesį traukė gamtos kūdikio, kkilnaus laukinio paveikslas. Literatūros kūriniuose civilizacijos nesugadintas, gamtos prieglobstyje išaugęs žmogus vaizduojamas kaip teigiamas herojus.

Natūralaus žmogaus idėja taip pat reiškė tikėjimą žmogui įgimtu gerumu. Nemaža švietėjų teigė, kad Dievas įkvėpė žmogui protą ir gerumą. Tuo remdamasis, Lokas atmetė ne tik įgimtą idėją, bet ir įgimto nuodėmingumo teoriją. Kiti švietėjai manė, kad etinius žmogaus poelgius lemia ne tik protas, bet instinktyvi meilė gėriui (A.Šaftsberis), žmogiškumo jausmas (D.Hiumas), širdies balsas (Ruso).

Tačiau ne visi švietėjai idealizavo natūralų žmogų ir pirmykštę būklę. Visą XVIII a. vyko polemika tarp progreso ir primityvizmo šalininkų. Daugelis švietėjų tobulą visuomenę įsivaizdavo kaip išsilavinusią ir aukštą materialinės kultūros lygį pasiekusią bendruomenę. D.Defo, grąžinęs savo herojų Robinzoną Kruzą į gamtos prieglobstį, neleidžia jam pasilikti pirmykštėje stadijoje. Perėjęs pagrindinius žmonijos raidos eetapus, jis vėl pasiekia civilizuotą būklę. Voltero laukinis huronas („Atviraširdyje“) pilnavertis žmogus tampa tik įgijęs žinių.

Ne visi švietėjai tikėjo ir žmogui įgimtu gerumu. Kai kurie, palaikydami anglų filosofo T.Hobso etines pažiūras, pripažino, kad žmogui įgimtas savanaudiškumas, siekimas tenkinti savo poreikius. Todėl reikia sukurti įstatymus, kurie užtikrintų visuomenės gerovę. Švietėjų įsivaizduojama natūralaus žmogaus, atgavusio prigimtines, pačios gamtos jam suteiktas teises, idėja nebuvo istoriškai motyvuota. Jie įsivaizdavo ne istorinės eigos rezultatą, o idealą, kuris sukurtas pačios gamtos, tačiau laikinai buvo sugadintas neprotingų eegzistavimo sąlygų. Žmogus – ne tik aplinkos produktas, bet ir abstrakti būtybė, prigimties įsikūnijimas. Protas ir prigimtis buvo laikomos nesikeičiančiomis kategorijomis. Todėl ir literatūroje sukurtas teigiamo herojaus paveikslas, išreiškiantis proto ir prigimties principus, kartais būdavo vienareikšmis ir abstraktokas.

Švietimo literatūros sistema. Nors XVIII a. pasireiškė įvairių srovių ir tendencijų, tačiau galima kalbėti apie Švietimo literatūrą,. kuriai pagrindą davė bendri šio sąjūdžio ypatumai.

Pripažindami aplinkos poveikį žmogui ir idėjų reikšmę pertvarkant visuomenę, švietėjai didelį dėmesį skyrė literatūrai kaip auklėjimo priemonei. Jie buvo įsitikinę, kad menininkas turi sukurti vaizdus, kurie veiktų gyvenimo įvykių raidą, formuotų naujo tipo žmogų. XVIII a. poetai, dramaturgai, prozininkai save laikė mokytojais, tribūnais, pažangių idėjų propaguotojais. Jeigu S.Ričardsonui kas nors būtų pasakęs, kad jis rašo norėdamas suteikti skaitytojams malonumą, jis būtų atmetęs tokią prielaidą, nes kaip ir kiti švietėjai buvo įsitikinęs, kad literatūra turi skiepyti dorovės principus.

Švietimo literatūrai būdingas idėjinis kryptingumas, publicistiškumas, filosofiškumas. Joje atvirai gvildenamos filosofijos, politikos, socialinės, etikos ir estetikos problemos. Smerkiama tironija, despotizmas, fanatizmas, propaguojamos pilietinės teisės, įsitikinimų ir sąžinės laisvė, tolerancija. Švietimo literatūroje matyti kritinis pradas, pozityvių idėjų išraiška, satyriniai vaizdai ir idealizuoti paveikslai, dažnai realizuojami utopinėmis formomis.

Satyra XVIII a. literatūroje įgyja ypatingą reikšmę. Skirtingai nuo XVII a. klasicizmo poetikos, kuri satyrą apibūdino kaip vieną iš llyrikos žanrų (N.Bualo „Poezijos menas“), XVIII a. literatūroje satyra pasklinda po visus žanrus, tampa svarbia meninio mąstymo forma. Čia randame ir satyrinius dialogus bei pamfletus (Defo, Sviftas, Didro), satyrinę komediją (Fildingas, Šeridanas, Bomaršė) ir satyrinį romaną, kurio ryškiausias pavyzdys – Svifto ,,Guliverio kelionės“.

Ne mažesnis dėmesys Švietimo literatūroje skiriamas ir pozityvių idėjų išraiškai. Todėl svarbi tampa teigiamo herojaus problema. Daugelyje kūrinių nuo Defo „Robinzono Kruzo“ iki Gėtės „Fausto“ teigiamas herojus yra pagrindinė figūra. Jis įkūnija aktyvias epochos jėgas, išreiškia šviečiamąją humanistinę poziciją. Skirdama daug dėmesio teigiamam herojui, Švietimo amžiaus literatūra tęsė Renesanso tradicijas, kur herojus išreiškė humanistinius idealus. Kaip ir Renesanso epochos rašytojai – Petrarka, Servantesas, Šekspyras, švietėjai tikėjo žmogumi, matė jo gėrio siekimą. „Tauri žmogaus dvasia pati savaime vis vien tiesos ir gėrio sieks“,- rašė Gėtė „Fauste“. Bet Renesanso ir Švietimo literatūros herojus skiriasi vienas nuo kito. Renesanso herojus išreiškė žmogaus, kaip savarankiškos, kūrybingos, giliai mąstančios ir jaučiančios asmenybės idėją. Tai didinga, konfliktuojanti su pasauliu, neretai tragiška asmenybė. Švietimo literatūros herojus paprastesnis, buitiškesnis, labiau socialiai determinuotas (dažnai jis – trečiojo luomo atstovas), idėjiškai kryptingesnis: autorius jo lūpomis deklaruoja švietėjų pažiūras. Vėlyvojo Švietimo literatūroje, ypač Gėtės ir Šilerio klasiškojo laikotarpio kūryboje, herojus tampa universalesnis, skelbia žmogiškas etines ir filosofines idėjas.

Šviečiamųjų idėjų ppropagavimas buvo ne tik meninio paveikslo struktūros elementas. Jas autorius reiškė ir tiesiogiai savo vardu. Rašytojai kišdavosi į siužeto raidą įvairių digresijų, samprotavimų forma, atvirai rodydavo savo poziciją. Fildingo romanuose daug skyrių, kuriuose išdėstomas švietėjiškas požiūris į visuomenę ir moralę, reiškiamos estetinės pažiūros. Didro vaizduoja save kaip dialogo dalyvį apysakoje „Ramo sūnėnas“. Autoriai bendrauja su skaitytojais, kartais tiesiog į juos kreipiasi. Net ir tuomet, kai rašytojas nekalba savo vardu, jo požiūris jaučiamas.

XVIII a. proza. XVIII a. – prozos amžius. Anksčiau (viduramžiais, Renesanso epochoje, klasicizmo laikais) literatūroje vyravo poezija, o dabar įsigalėjo įvairūs prozos žanrai: romanas, apysaka, dialogas, prozinė (miestelėniškoji) drama. Juose žmogus vaizduojamas buitiškai, su konkrečiomis epochos detalėmis, visuomenės papročiais, moralinėmis nuostatomis. Meniškai įprasminami gyvenamojo meto faktai, o ne istoriniai ar mitologiniai siužetai. Tai realistinė literatūra (kartais vadinama šviečiamuoju realizmu), kurioje ryškiausiai matyti nauji XVIII a. literatūros poslinkiai. Ypač svarbus tapo romanas.

Kadangi švietėjai pripažino aplinkos poveikį žmogui, literatūroje jis vaizduojamas kaip tam tikros socialinės tikrovės produktas. Aplinkybės lemia personažo elgesį. Skurdas priverčia Molę Flanders (to paties pavadinimo Defo romano heroję) tapti prostitute ir vagile, o praturtėjusi ji pradeda padoriai gyventi. Didro herojus Ramo (apysakoje „Ramo sūnėnas“), nustumtas į visuomenės dugną, gyvena parazitiškai ir naudojasi visais būdais, kad išsilaikytų pasaulyje.

Tačiau švietėjai

pripažino ne tik aplinkos poveikį, ne tik konkretų, XVIII a. tikrovės suformuotą žmogų, bet ir žmogų apskritai, puoselėjo natūralaus žmogaus idėją. Jiems būdingas racionalus mąstymas pasireiškė kuriant charakterius. Personažai dažnai yra idėjų ir tam tikrų moralinių kategorijų reiškėjai. Švietėjų pažiūra, kad žmogaus prigimtis nesikeičia, lėmė charakterių statiškumą; kūriny jie iš esmės nepasikeičia. Jie gali fiziškai subręsti, tapti protingesni, įgyti daugiau patirties, tačiau psichologinė personažo evoliucija XVIII a. literatūroje labai reta.

Racionalus mąstymas pasireiškė ir griežtai skirstant personažus į teigiamus ir neigiamus. JJų paveikslais rodoma proto kova prieš tai, kas neprotinga, kas žaloja žmogaus prigimtį. Veikėjai paprastai skirstomi į teigiamus ir neigiamus ne tik pagal moralės nuostatas, bet ir pagal jų socialinę padėtį. Neigiami veikėjai dažniausiai atstovauja privilegijuotai visuomenei, teigiami – trečiajam luomui. Griežtas personažų skirstymas į teigiamus ir neigiamus daro juos vienpusiškus. Ypač tai pasakytina apie teigiamus veikėjus, kurie ir idealizuojami, kartais paverčiami dorovės norma, autoriaus idėjų ruporais. Bet vėlyvojo Švietimo prozoje matome ir sudėtingesnės meninės struktūros herojus: Fildingo Tomas Džonsas, DDidro Ramo, Bomaršė Figaro.

Tai, kad Švietimo epochos rašytojas buvo saistomas dviejų kriterijų – aplinkos poveikio ir proto jėgos, konkretaus žmogaus ir apskritai žmogaus idėjos – lėmė ir romano siužeto konstravimą. Stengiamasi pabrėžti vaizduojamo pasaulio tikroviškumą (nurodoma, jog tai tikrai gyvenusio žžmogaus memuarai, pateikiamos tikslios datos), bet kita vertus, siužetas konstruojamas ne kaip realaus gyvenimo atspindys, o kaip medžiaga Švietimo idėjoms atskleisti („Robinzonas Kruzas“, „Guliverio kelionės“, Voltero filosofinės apysakos). Dažnai pasirenkamas kelionių nuotykių siužetas, leidžiantis herojui daug patirti, patikrinti savo moralinį kodeksą, fizines ir proto galias.

Klasicizmas. Sentimentalizmas. Preromantizmas. XVIII a. dar tebebuvo stiprios klasicizmo tradicijos. XVIII a. klasicizmas (kai kurių tyrinėtojų vadinamas šviečiamuoju klasicizmu) apima gana skirtingus reiškinius. Voltero klasicizmas skiriasi nuo anglų klasicistų Dž. Adisono ir A.Popo kūrybos, Gėtės ir Šilerio Veimaro klasicizmas nepanašus į prancūzų klasicizmą XVIII a. pabaigoje. Tačiau juos sieja pagarba antikai ir kai kurie estetiniai principai.

Svarbiausias XVIII a. klasicizmo literatūros žanras – tragedija, dažniausiai vaizduojanti istorinius ir mitologinius įvykius. Meninis vaizdas siekia universalumo ir apibendrinimo, nesistengia aatkurti vietos ir laiko tikroviškumo, nacionalinio kolorito. Charakteriai nepriklauso nuo buitinių aplinkybių, herojai pakylėti virš gyvenimo kasdienybės. Jie gyvena idėjų pasaulyje ir patys išreiškia kokias nors idėjas, jų charakteriai statiški.

Švietėjams patiko racionali ir universali klasicistų mąstysena, nes ir jie tikėjo proto galia ir idėjomis. Tačiau XVIII a. klasicizmas susijęs su savo epochos situacija. Klasicizmo literatūros kūriniuose meniniai vaizdai išreiškia tiek kritines, tiek pozityvias švietėjų mintis. Jais atmetami neprotingi pasaulio reiškiniai ir stengiamasi įtvirtinti šviečiamuosius idealus. Ryškus pavyzdys – Voltero filosofinės ppolitinės tragedijos.

Prancūzų revoliucijos metu (1789-1794) vėl atgimsta klasicizmas, kuris išlaikė bendrus klasicizmo principus, nors įgijo ir naujų bruožų. Dabar rodomas žmogus kaip laisvas pilietis, nusimetęs feodalizmo jungą, skelbiantis laisvės ir lygybės idėjas. Ne mažiau reikšminga už atskirą herojų šio laikotarpio klasicizmo literatūroje yra ir liaudis, vaizduojama M.Ž.Šėnjė tragedijose, jo ir F.Lebreno, de Lilio odėse ir himnuose, Davido tapybos kūriniuose.

Vokietijoje klasicizmas atgijo Gėtės ir Šilerio kūryboje Veimaro laikotarpiu. Jis propagavo aukštus etinius idealus, žmogaus būties problemas, nacionalinės savimonės ugdymą.

Kartu su racionaliu pasaulio suvokimu XVIII a. literatūroje ėmė reikštis ir emocinis jo perteikimas. Ypač jis sustiprėja nuo šimtmečio vidurio. Susiformuoja sentimentalizmo literatūra, kurioje aukštinamas jausmas ir jausmingas žmogus. Sentimentalistai manė, kad, remiantis jausmais, galima sukurti humaniškus žmonių tarpusavio santykius. Jie reiškė nepasitenkinimą civilizacija, aukštino patriarchalinę praeitį, kaimo gyvenimą ir teigiamą gamtos poveikį žmogui. Gamtos motyvai tampa savarankiška poetine vertybe sentimentalizmo literatūroje, bet ypač svarbus žmogaus ryšys su ja. Herojus ieško nusiraminimo, užuojautos gamtoje, joje nori rasti savo jausmų ir nuotaikų atgarsį. Kita vertus, jis nuspalvina gamtos vaizdus savo išgyvenimais ir emocijomis.

Sentimentalizmas – sudėtingas literatūros reiškinys. Kai kurių autorių kūrybai (anglų poetų Dž. Tomsono, E.Jungo, T.Grėjaus; vokiečių jausmo ir tikėjimo filosofijos reiškėjų; prancūzų ašaringosios komedijos atstovų) būdinga refleksija, kontempliacija, kartais perdėtas jausmingumas, mistika ((kapinių lyrika Anglijoje) ir apskritai pasyvus žmogaus būties stebėjimas. Kiti, giliau suvokdami tikrovės prieštaravimus, stengėsi aktyviau skverbtis į žmogaus ir pasaulio santykius (L.Sternas, O.Goldsmitas, vokiečių „Audros ir veržimosi“ rašytojai). Ypatingą vietą sentimentalizmo literatūroje užėmė Ruso, kuris jausmo aukštinimą ir natūralios būklės idėją siejo su socialinės nelygybės kritika.

Nors sentimentalizmas ir buvo reakcija prieš racionalų požiūrį į žmogų ir literatūrą, jis įėjo į bendrą Švietimo literatūros sistemą ir nenutraukė ryšio su tam tikromis jos tradicijomis. Sentimentalistai, kaip ir švietėjai racionalistai, gynė žmogaus prigimties teises, domėjosi aplinkos poveikiu žmogui, teigė moralinę literatūros orientaciją. Bet sentimentalizmo literatūroje jau glūdėjo tendencijos, išeinančios už Švietimo literatūros ribų. Sentimentalizmas, ypač vokiečių „Audros ir veržimosi“ sąjūdis, artimas XVIII a. pab. atsiradusiam preromantizmui, kuris nebepriklauso Švietimo literatūrai ir yra ankstyvoji romantizmo pakopa. Preromantikai, kaip ir sentimentalistai, skelbė jausmą esant žmogaus empirinės ir estetinės veiklos dominante ir kritiškai žiūrėjo į civilizacijos progresą. Tačiau, skirtingai nuo sentimentalistų, jie ieškojo teigiamo idealo ne savo meto aplinkoje (kaime, gamtos prieglobstyje), o tolimuose kraštuose ir epochose. Klasicistai estetinės normos pavyzdžiu laikė antikinę literatūrą, o preromantikai ėmė aukštinti viduramžių meną ir literatūrą, poetinio įkvėpimo ieškojo liaudies kūryboje. Pasirodė viduramžių literatūros kūrinių imitacijos (Dž. Makfersono ,,Osiano giesmės“, T.Čatertono poezija), vienas po kito leidžiami liaudies kūrybos rinkiniai. LLiteratūroje vartojami liaudies poezijos žanrai ir motyvai, joje ieškoma nacionalinio savitumo išraiškos (Bernso poezija, Herderio teoriniai veikalai). Preromantizmas, skelbęs jausmo galią, atpalaidavo rašytojo fantaziją, suteikė poetui valią pasinerti į neaprėpiamų kosminių vaizdų pasaulį (Bleiko poezija). Vienas būdingiausių preromantinės prozos žanrų buvo gotikinis, arba siaubo romanas (H.Volpolis, A.Radklif), vaizdavęs antgamtinius reiškinius, paslaptingas situacijas, kraupius įvykius.

XVIII a. vaizduojamajame mene – architektūroje ir dailėje – vyravo baroko ir klasicizmo kryptys. Baroko architektūrai būdingas puošnumas, laisvos, dinamiškos formos, dekoratyvumas. Dailės kūriniuose (tapyboje, skulptūroje) gausu puošybinių elementų, ištaigingų vaizdų. Vyrauja religinės, mitologinės, alegorinės kompozicijos, medžioklės ir erotinės scenos, dekoratyvūs portretai (Vato, Bušė, J.H.Fragonaro paveikslai).

Racionalus klasicizmo stilius skyrėsi nuo baroko. Jis siekė taisyklingumo, simetrijos, harmonijos, stiliaus vienovės. Kaip ir literatūroje, dailėje ir architektūroje XVIII a. klasicizmas buvo susijęs su Švietimo idėjomis. Antikinio meno formos ir motyvai buvo vartojami harmoningai žmogaus asmenybei, protui, pilietinei pareigai išaukštinti (Ž.A.Hudono, E.M.Falkonė, Ž.D.Pigalio skulptūros, T.Geinsboro, Dž. Reinoldso, Ž.L.Davido paveikslai).

Kartu su baroko ir klasicizmo stiliais reiškiasi ir nauji dailės principai, artimi XVIII a. realistinės prozos tendencijoms: tikroviškumas, paprastų žmonių gyvenimo poetizavimas, teigiamų moralinių savybių aukštinimas ir blogio smerkimas. Jie atsispindėjo Ž.Šardeno, Ž.Grezo, V.Hogarto ir kitų dailininkų žanriniuose paveiksluose, natiurmortuose, portretuose. Dailės ir dramaturgijos teorinius klausimus nagrinėjo Didro, Lesingas ir kiti autoriai.

Švietimo epochos

literatūros nacionaliniai savitumai. Šviečiamosios tendencijos buvo būdingos įvairių šalių literatūrai. Tačiau kiekvienos šalies literatūros raida priklausė nuo konkrečių jos istorinių aplinkybių bei nacionalinės literatūros tradicijų. Anglijoje, kur sparčiau keitėsi visuomeninės struktūros, šviečiamosios idėjos pradėjo formuotis jau XVII a. pab. Čia pirmiau nei kituose kraštuose susiformavo realistinis papročių romanas, miestelėniškoji drama. Anglijoje anksčiau pradėjo reikštis ir nusivylimas protu, dėmesys žmogaus jausmams ir gamtai.

Prancūzų Švietimo literatūroje buvo ypač stiprios antimonarchinės ir antibažnytinės tendencijos, propaguojama sąžinės laisvė, prigimtinė žmonių lygybė. Čia populiari buvo ffilosofinė apysaka, filosofinė politinė tragedija, romanas traktatas, satyrinė komedija. XVIII a. prancūzų literatūroje stipriau negu anglų pasireiškė klasicizmo tradicijos, išugdytos XVII a. literatūros.

Vokietijoje ir Italijoje švietėjams iškilo kitokios problemos. Jiems aktualus buvo nacionalinės vienybės klausimas, keltas ir to meto literatūroje. XVIII a. italų literatūroje populiari papročių ir charakterių komedija (K.Goldonis), pilietines patriotines idėjas kėlė klasicistinė tragedija (V.Alfjeris). Vokiečių literatūra XVIII a. pab. padarė milžinišką idėjinį ir estetinį šuolį. Vėlyvoji Gėtės ir Šilerio kūryba universaliais meniniais vaizdais apibendrino visą Švietimo epochos lliteratūros procesą ir susiejo jį su XIX a. literatūros raida.

Švietimo idėjos greit sklido iš vienos šalies į kitą, nes plėtėsi tarptautiniai ryšiai. Anglų autorių keliamos mintys apie žmogaus prigimties esmę, žmonijos raidą ir visuomenės susidarymą buvo perimtos ir toliau plėtojamos pprancūzų švietėjų. Pirmasis jas perėmė Volteras, kuris, apsilankęs Anglijoje, išleido „Angliškus laiškus“ (1734), Prancūzijoje propagavusius Loko filosofiją ir Niutono mokslinius atradimus. Ričardsono epistoliniai romanai padarė didelį įspūdį Didro, kuris labai vertino anglų rašytojo gebėjimą kurti sudėtingus psichologinius charakterius. Tomsono poema „Metų laikai“ (1730) turėjo daug sekimų Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Netrukus prancūzų švietėjai tampa didžiaisiais protais, užvaldžiusiais daugelio kitų kraštų pažangiųjų veikėjų mintis. Monteskjė ir Voltero, Didro ir Ruso idėjos plito ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Be abejo, ne visuose kraštuose susidarė palankios sąlygos priimti ir skleisti šviečiamąją programą. Tačiau anglų, prancūzų ir vokiečių mąstytojų ir rašytojų suformuluoti demokratiniai humanistiniai Švietimo principai tapo svarbus įvairių šalių ideologinio ir literatūrinio gyvenimo faktorius.

Lietuvoje Švietimo idėjos pradėjo plisti XVIII a. antrojoje pusėje. Jos aatėjo iš Prancūzijos, populiariausios buvo Ruso ir Kondijako teorijos. Pastarasis, Edukacinės komisijos prašomas, parašė logikos vadovėlį Lietuvos ir Lenkijos mokykloms. Šviečiamojo sąjūdžio židiniu tapo Vilniaus universitetas. Čia dėstoma XVII ir XVIII a. anglų, prancūzų ir vokiečių filosofija, buvo paplitusi prigimtinės teisės teorija. Universiteto mokslinė ir visuomeninė mintis ypač suklestėjo XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Universitetas buvo ir literatūrinio gyvenimo centras.

Šviečiamasis sąjūdis Lietuvoje vyko sudėtingomis istorinėmis sąlygomis. Padalijus Lietuvos-Lenkijos valstybę (1795), didžioji Lietuvos dalis pateko į Rusijos imperiją. Carinės priespaudos sąlygomis aktuali bbuvo ir socialinė, ir nacionalinė kova. Kita vertus, lietuvių kultūra jau nuo Unijos laikų buvo glaudžiai susijusi su lenkų kultūra. Šviečiamasis sąjūdis, plintąs tarp Vilniaus universiteto profesorių ir auklėtinių, iš pradžių buvo lenkiškas, bet vėliau ėmė ryškėti ir lietuviškos tautinės tendencijos.

Be to, Švietimo idėjos Lietuvoje plito kartu su Vakarų Europoje jau pasireiškusiomis romantizmo tendencijomis. Romantinės nuotaikos (domėjimasis istorija, Lietuvos praeities aukštinimas) jaučiamos lietuvių švietėjų kūryboje ir pasaulėžiūroje.

Būdingas šio laikotarpio lietuvių literatūros bruožas – jos antifeodalinis kryptingumas. Lietuvių rašytojai smerkė baudžiavą, reiškė užuojautą valstiečiams, aukštino jų darbą. Literatūroje keliamos ir tautinio sąmoningumo idėjos. „Šio periodo lietuvių literatūros visuomeniškumą lydi filosofinis racionalizmas, volteriška dvasia“. Poetikoje susipina klasicizmo ir sentimentalizmo elementai, kuriuos lietuvių rašytojai daugiausia perėmė iš lenkų literatūros. Žymiausi rašytojai švietėjai – D.Poška, A.Strazdas, L.Rėza, S.Stanevičius, S.Daukantas ir kt.