Lietuvių liaudies dainos

Alantos vidurinė mokykla

Manto Liobės,

8b klasės mokinio

Referatas

Alanta,2004

Turinys

Įvadas……………………

…………………3

Lietuvių liaudies dainų

švelnumas…………………..

……..4

Vestuvinės

dainos……………………

…………..5

Giesmės; jų įtaka

dainoms…………………..

……….6

Raudos……………………

…………………7

Išvados…………………..

…………………8

Įvadas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir

dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas,

anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji

laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo

XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies

dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos

evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į

kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.

Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam

tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu

bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines

grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų.Mažesnes

grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti

liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo

ir atlikimo aplinkybes.

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų

išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų

tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,

vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.

Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę

kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos

prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs

į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

 Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų

laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno

istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas

dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios

dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji

lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.“ Šio tvirtinimo visai

negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios

išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir

dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių

širdyje.“ Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia

švelnus, eelegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš

skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Vestuvinės dainos

Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų

grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per

vestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių

lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės

dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai

vestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.

Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities

atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami

didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės.

Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”.

Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada

žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti

senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas.

Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar

ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės

atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi

dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius

santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis

formulėmis išreikšti.Senoviškus motyvus kaimo daininikai kartojo

nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o

apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.

Giesmės, jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas

Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos

užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai

skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant,

dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių

asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena

melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos

dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik

suvienodino giesmių iir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą

(sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti

strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik

kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.

Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno

asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu

dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų

lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.

Raudos

Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir

sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės

žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių

metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir

kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji

giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą,

išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.

Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji

senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš

jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir

šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko

valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus

turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami

šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje iir Žemaitijoje

dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.

Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški

laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda

tik moterys: motinos, seserys, dukterys. Jų tekstai nusistojo tokiu pat

ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina

lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės.

Išvados

• Lietuvių liaudies dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo

pėdsakų. Jos visos „yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai

sunku būdavo įprašyti jas padainuoti“ (L. Rėza).

• Gausybė deminutyvų dainose, vokiečių kalboje žeistų ausį, tačiau

lietuvių dainoms jie suteikia „tokį malonų žavesį, tokį mielą

švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį“ (L. Rėza).

• Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra

senoji mitologija.

• Lietuvių dainų originalumas ir grožis glūdi jų lyrizme.“Niekas taip

nepavyksta išreikšti lietuviui dainininkui, kaip jo paties minorinę

nuotaiką“ (M. Miškinis)

• Lietuvių liaudies dainos skirstomos į grupes pagal dainavimo laiką,

situaciją ir ritmą.