Minčių pasaulis Renatos Šerelytės apsakymų knygoje „O ji tepasakė miau“

I. Įvadas

Renatos Šerelytės kūryba – vienas ryškiausių debiutų pastarojo dešimtmečio mūsų literatūroje. Būsimoji rašytoja gimė 1970m. Šimonių kaime, Kupiškio rajone. 1988m. baigė Šimonių vidurinę mokyklą, metus dirbo mokyklos bibliotekoje. 1994m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Vėliau dirbo vaikų žurnale Žvaigždutė, kultūros savaitraštyje 7 meno dienos, žurnale Jaunimo gretos. Šiuo metu dirba Vaivorykštės teatro literatūrinės dalies vedėja.

Renata Šerelytė debiutavo 1986 m., kai žurnale Moksleivis buvo išspausdinti jos eilėraščiai. RR. Šerelytė yra parašiusi šias knygas: romaną Ledynmečio žvaigždės (1999), novelių rinkinius Žuvies darinėjimas (1995), Balandų ratas (1997), O ji tepasakė miau (2001), Vardas tamsoje (2004), pjeses Žvakelė Šv. Pranciškui (1999), Šikpuodis (2001), Stoglangis (2001) ir istorines knygas vaikams Jundos lemtis (1997), Prakeiktas kardas (1997). R. Šerelytė yra gavusi Kultūros ir meno tarybos premiją. Keletas novelių išverstos į prancūzų, anglų, vokiečių, lenkų, gruzinų, švedų kalbas.

Jos novelės – tarsi mozaika, komponuojama iš atskirų dalelių: meilė, religija, viltys ir praradimai.

Pirmoji knyga Žuvies darinėjimas įvertinta kaip vienas geriausių metų debiutų. Jundos lemtis pripažinta geriausia 1997-ųjų metų lietuvių autoriaus knyga vaikams, už ją suteikta Šarūno Marčiulionio premija. Romanas Ledynmečio žvaigždės 2000 m. gavo Žemaitės premiją. 2001 m. už novelistiką, išspausdintą literatūros mmėnraštyje Metai, Renatai Šerelytei įteikta A. Vaičiulaičio premija. Pjesė Stoglangis 1999 m. laimėjo II vietą Atviros Lietuvos fondo paskelbtame pjesių, skirtų vaikų ir paauglių teatrui, konkurse.

Pirmajame R. Šerelytės novelių rinkinyje Žuvies darinėjimas ryškiausias motyvas – grubokas buitinis vyksmas, tačiau tikrąjį novelių procesą galima užčiuopti tarp dviejų polių – veiksmo ir minties. Novelėse daug spalvų bei įvairiausių atspalvių. Iš noro kuo atidžiau įsižiūrėti į pasaulį atsiranda tapybiškumas. Ryškus klausymas, girdėjimas, įsiklausymas. “Darinėjimo” motyvas – tai skverbimosi į gilesnius sluoksnius motyvas. Per šį skverbimąsi giliau ankstyvojoje R. Šerelytės kūryboje pradeda ryškėti sąmonės vaidmuo. Beveik kiekvienoje rinkinio novelėje dominuoja savęs ieškojimo, noro patekti į “kitą pasaulį”, bandymo įveikti žmogų kaustantį ribotumą aspektai. Tam dažniausiai pasitelkiami sapnai, “kur jautiesi lygus Dievui” (14). Taigi, nnovelėse neišsipildžiusios realybės siekiama sapnuose. Anot kritiko Sauliaus Repečkos, “šio rinkinio novelių tikrovė – gruboka, pilna realistinių detalių, tačiau nemažą vietą čia užima ir vizija, nuojauta, sapnas, tad šios detalės įgauna kitą, labai savitą kokybę ir pro šią šiurkščią kaimišką realybę ima švytėti gilesnė mitinė erdvė” . Dar kartą referuojant Saulių Repečką , svarbu paminėti, kad iš tiesų rašytojos prozoje jaučiama ne tik keletas skirtingų pasaulėjautų, lyg dar nespėjusių viena nuo kitos atsiplėšti (viena – ateinanti iš kaimo, iš tradicijos, kkita – iš miesto, iš savotiško chaoso), bet ir keletas kalbėjimo manierų: nuo sodraus donelaitiško vaizdavimo iki modernistinių palyginimų.

Pasirodžius R. Šerelytės rinkiniui “O ji tepasakė miau”, staiga iškilo dvejonių: ar teisinga jos kūrinius vadinti novelėmis? Lietuvių literatūros enciklopedija pateikia tokį novelės apibrėžimą: “trumpas prozos kūrinys, vaizduojantis vieną įvykį, pasižymintį vieninga veiksmo kryptimi, didėjančia įtampa ir efektinga pabaiga” . Tai tradicinės novelės apibrėžimas. R. Šerelytės novelėms apibūdinti tinka tik pirmoji šio tradicinės novelės apibrėžimo dalis – “trumpas prozos kūrinys”, nes beveik kiekvienoje novelėje rasime bent keletą nenuoseklių įvykių, kurie yra tarsi savarankiški, su savais siužetais, kurie nebūtinai siejami su kitomis novelės atkarpėlėmis. Visa tai sujungia viena, visoms atkarpėlėms bendra tema.

Dabartinėje lietuvių novelistikoje pastebimi du pagrindiniai pokyčiai, neaplenkę ir R. Šerelytės kūrybos – tai novelės žanro samprata ir miesto bei kaimo santykis. Jau minėtose novelėse kaimas ir miestas jau egzistavo kaip negrįžtamai vienas nuo kito nutolę poliai, tačiau knygoje “O ji tepasakė miau” tas nuotolis dar labiau padidėjęs, vietomis net iki sapno ir tikrovės žaismo. Kaip rašė Teresė Paulauskytė, “kaimo pakeitimas į miestą siejamas su nesibaigiančiu sapnu, tai lyg buvimas dviejose vietose ir laikuose, gyvenant du gyvenimus” .

Beveik visuose Šerelytės novelių rinkiniuose pasikartoja tas pats motyvas: novelių veiksmą jungia provincijos miestelio eerdvė, kurią stebi ir reflektuoja rašytoja, nuolat mintimis sugrįžtanti į savo gimtąsias vietas ieškoti praeities, gyvenimo prasmės. Iš pirmo žvilgsnio R. Šerelytės kūryboje dominuoja du poliai – kaimas ir miestas. Paklausta apie kaimo ir miesto santykį bei prototipų egzistavimą jos kūryboje, R. Šerelytė viename interviu atsakė: “Išsiveržti virš savęs yra ganėtinai sunku. Rašai apie save, kas tave supa, kas domina, ir to iš tikrųjų reikia, bet tai gali būti ir sekloka. Todėl nebūtinas absoliučiai autentiškas patyrimas. Juk egzistuoja begalinė žmonių ir temų įvairovė, ir pagaliau pasaulis yra visai ne toks, kokį jį matai. Esu dar labai jauna vilnietė. Kad galėtum rašyti miesto tema, reikia turėti šaknis” . Anot Viktorijos Daujotytės, “rašanti moteris rašymu grižta ten, iš kur yra išėjusi. Arba ten, kur jos nebėra” . Renatos vaikystė buvo sunki – kai jai tebuvo dešimt metų, nuskendo mama. Perskaičius jos apsakymus, pastebimas vandens motyvas – galima manyti, kad jis likęs rašytojos pasąmonėje dar iš vaikystės – tai pasaulio regėjimas tarsi pro vandenį.

Renatos Šerelytės kūryboje gana svarbus atminties vaidmuo. Toji atmintis dažniausiai spontaniška, pavyzdžiui pamačius kokią nors spalvą, atsiranda tam tikras vaizdas arba pats vaizdas asocijuojasi su spalva. Punktyrinę siužeto liniją dažnai pertraukia pasakotojos autorefleksijos, dienoraštinės pastabos, siužetas dažnai staiga nutrūksta ir jjo vietoje personažas pasineria į autorefleksiją.

Bene dažniausiai minčių antplūdis Šerelytės veikėjas užlieja kaip vizijų ar fantazijų apraiškos. Nepatenkintos ir nesuprantančios realybės moterys nejučia stengiasi atrasti tai, ko joms trūksta, išgalvotų, kartais nesąmoningų minčių pagalba. Greta realybės – fantastiški dalykai, greta suprantamo – nesuprantama. Veikėjos egzistuoja tai realiame, tai sąmonės pasaulyje, tokiu būdu tarsi keičia novelių erdvę. Kaip sakė pati autorė, ji savo kūrinių erdvėlaikį sąlygiškai pavadintų “magiškuoju siurrelizmu” .

Rinkinyje “O ji tepasakė miau” yra ir vientisų, iš pirmo žvilgsnio nesudėtingo siužeto novelių: “Rudens medunešis”, “Tylus prakeikimas”, “Nugrimzdusio kaimo laiškai” ir kt. Čia, atrodo, nieko reikšmingo neįvyksta, tik fiksuojamos kasdienybės detalės, veikėjų jausmai, santykis su aplinka, kitaip tariant nupiešiama nereikšminga žmogaus gyvenimo atkarpėlė. Bene svarbiausias momentas yra suprasti, kaip novelėse vykstantys ir tarsi nieko nepasakantys įvykiai suteikia žinojimą apie tų įvykių pabaigą, kuri nėra pasakyta tiesiogiai. Šerelytei svarbu ne tiek veiksmas, kuris gali būti lemtingas jos personažo gyvenimui, jai svarbu tai, kas tuo metu vyksta veikėjų viduje – prisiminimai, jausmai, nuojautos, sapnai, mintys, jutimai, asociacijos.

Savo darbą „Minčių pasaulis Renatos Šerelytės kūryboje“ suskirsčiau į tris pagrindines dalis: „Vizija, fantazija ir sapnas“, „Atmintis“ bei „Laiškas ir dienoraštis“. Manau, tai pagrindinės temos, kurios kartu susijungusios ir sudaro Šerelytės veikėjų minčių pasaulį. Bandysiu

išsiaiškinti, kokią reišmę, įtaką personažų gyvenimui turi jų savianalizė. Savo darbui pasirinkau psichoanalizės metodą: 1. nagrinėsiu novelėse susipinančius pasąmonės ir sąmonės procesus bei reišmes; 2. rūšiuosiu juos ir siesiu su akivaizdesniais įrodymais.

II. Vizija, fantazija ir sapnas

Renatos Šerelytės veikėjos gyvenimo prasmės ieško praeities atspindžiuose ir pasinerdamos į autorefleksiją. Dažnai novelės siužetas staiga nutrūksta, sugriauna visumos įspūdį, kai veikėja nuklysta į minčių pasaulį. Anot Sigito Parulskio, „vaizdiniai kaitaliojasi gana sparčiai ir kartais labai netikėtai, beužsimezgąs veiksmas ar intriga staiga pertraukiami kokių nnors pasakotojos apmąstymų, ir po to jau nebegrįžtama į buvusių įvykių vagą“ . O kartais novelėse „hermetiški herojų pasauliai matomi tarsi perregimi sapnai “. Ko gero, novelės vaizdo daugiamatiškumą lemia tai, kad veikėjos nemėgsta tikrovės, yra nepatenkintos ja, o vizijos paslepia tai, ko nenorima matyti ir tarsi uždanga pridengia nepagražintą, nuogą tikrovę.

Dauguma novelių moterų fantazijų pasaulyje atsiduria būtent bėgdamos nuo realybės – novelės „Babelio volungė“ dalyje, pavadintoje „Balandos angelo glėby“, veikėja, pamiršusi nuravėti „priklausančią“ burokų dalį ir apibarta klasės vadovės, ssusigėdusi slepiasi malkinėje. Ir staiga ji atsiduria jau nebe burokų lauke, o danguje ir tikisi sutikti angelą, „nešantį glėbį purvinų žliūgių ir balandų“. Šis šuolis iš realios kasdienybės į fantazijų pasaulį įvyksta dėl veikėjos noro pasislėpti nuo ją supančios aplinkos.

Kitos nnovelės “Korektorė ir reptilija” herojė – laikraštyje dirbanti korektorė – taip pat turi savo troškimą – moteris svajoja pakilti karjeros laiptais ar bent jau būti išskirta iš kitų tarsi atlikusi kokį žygdarbį. Taigi, netyčia užklydusi į rašytojo Reptilijaus namus, veikėja jau vaizduojasi imanti iš jo interviu, o po to – ilgai lauktą momentą: „.honoraras.kolegų dėmesys ir pavydas.o gal net.juk iki gyvenimo galo netaisysiu korektūros klaidų!.“ (100). Mintyse moteris jaučiasi savo dvasios šeimininke, kur viską gali neigti, pasirinkti savo simpatijas ir antipatijas – šiuo atveju iki mėlynumo suspaustomis žiaunomis į Čefyro katiną panašus veikėjos šefas vizijos pagalba tampa mielu žmogumi, kurio balsas skamba tarsi „arfų muzika“. Tokiose iliuzijose išsipildo moters svajonės, nes šis pasaulis, kuriame ji gyvena dabar, – „visiškai nesuprantamas rreiškinys“.

Atsimerkusi moteris grįžta į realų pasaulį, kuriame jaučiasi nerami, priklausoma nuo kitų žmonių ir aplinkos, lydima nusivylimo („nespėjau nė atsidusti iš nusivylimo“, „tartum pasmerkta ketvirčiavimui“, 101) ir gyvenimo beprasmybės („gyvenimo beprasmybė vėl pasirodė akivaizdi ir net fiziškai juntama“, 101). Normalu, kad nuolat tai jausdamas, žmogus nori atsiriboti nuo jį slegiančio pasaulio. Todėl netgi įprastuose buities daiktuose veikėja regi fantastiškus dalykus: paprasčiausias arbatinukas jai panašus į „Dantės pragaro schemą“ (102). Be to, moters keliami klausimai, begalybė daugtaškių tekste bei metaforos visiškai „„išlaisvina“ vaizduotę, moteris niekieno nevaržoma gali skęsti savo sąmonės fragmentuose. Ir, pasak Kęstučio Lenkšo, „kartais nelengva spėti, ar tai sapnai, ar prisiminimai, ar dar kas nors.“ , nes veikėja dažnai manipuliuoja fantazuojamais vaizdiniais: žolelių arbata jai primena studijų metais prie bendrabučio augusius jazminus, o štai jau pats arbatos gėrimo procesas veda į meditaciją, panašią į sapną: „švelni miego šiluma tarsi sakė man, kad esu sapne“ (103). Taip pat dažnai kaip prisiminimai ar sapnai, realybę uždengia ir grynos fantazijos fragmentai: „Ak, jeigu jis papasakotų, kad ponas verčia jį apsiauti aukštakulniais ir vaikosi po kambarius, tvodamas per nugurą gyvatės odos bizūnėliu“ (103). Ir pati pasakotoja niekada nėra paneigusi, priešingai, ji netgi stengiasi kai kuriuos faktus tyčia pagražinti fantazijomis: „Aš būčiau viską įdomiai pateikusi – su anapusybės šiurpu, nelaimės nuojauta“ (103). Staiga pasikeitus skaičiui namo numerio lentelėje, kartu su juo tarsi apsiverčia ir visa realybė – netikėtas užklydimas į pono Reptilijaus namą pasakotojos kelionėje pas tetą gali būti interpretuojamas kaip dar viena didelė vizija, išpildanti eilinės laikraščio korektorės slaptas svajones.

Kartais tam tikras asociacijas sukelia koks nors pamatytas daiktas (jau minėtas arbatinukas), žmogus (čigonė novelėje „Tylus prakeikimas“) ar spalva. Novelė „Vėjo vėduoklė“ – tiesiog fantazijomis apipintų prisiminimų rinkinys, įrėmintas spalvų paletės fone. Kiekviena sspalva sukelia kokią nors asociaciją. Pavyzdžiui, raudona spalva neišvengiamai primena raudono molio tvartą, o pilka – senos trobos prieangį, grįstą pilkais akmenimis. Nesunku pastebėti, kas dėl vienos ar kitos spalvos įtakos vienas po kito kylantys vaizdiniai yra iš buvusios ar įsivaizduojamos praeities. Jie nuolat atsigręžia į veikėją, į jos jausmus. Tie vaizdiniai dažnai sukelia nepaaiškinamą nerimą: „[.] bijodama net kvėpuoti, lėkiau jai iš paskos“ (106), „žliumbdama daužiau rankomis“ (107), „su aistringa neapykanta smerkė pasaulį“ (108) ir t.t..

Kaip kartą viename interviu sakė Šerelytė, „sugalvoti žmonės nėra įdomūs; kiekvienas sugalvotas žmogus paženklintas nors trupinėliu to, kurį tu pažįsti, kurį kažkada matei“ . Galima daryti išvadą, kad visos rašytojos novelių moterys yra atkeliavusios iš praeities. Tos moterys pačios įvairiausios: čigonės gatvėse, mokytojos, pionierių būrelio vadovės, pardavėjos. Čigonė novelėje „Tylus prakeikimas“ ne veltui sąmonėje iškyla niūrioje aplinkoje („mėlynas vakaro šaltis“). Ji veikėjos Marijos atmintyje iškyla tarsi „jūrų raja“, šiugždanti sijonais lyg „sausais pelekais“, tačiau dabar, po daugelio metų vėl toje pačioje gatvėje sutikusi čigonę, jau būdama „brandaus moteriškumo“ amžiuje, jau nejautė jokio nerimo ir baimės kaip tada, būdama pirmo kurso filologė. Tai išryškinamas faktas, kaip gyvenimo teikiama patirtis pakeičia požiūrį į tuos pačius žmones. Patirtis taip pat atveria kelią į tiesą: iš pradžių viską nnorisi idealizuoti, o po kiek laiko pasirodo, kad iš tiesų „karaliai be karalysčių“ (76).

Novelėje „Tylus prakeikimas“ Marijos galva nuolat pilna „keistų sapnų ir vizijų“, sukeliančių neigiamų asociacijų ar „tobulą pirmavaizdį“ (76). Net sunku atskirti, kada veikėjos ištarti žodžiai yra tikri, o kada egzistuoja tik jos mintyse. Šioje novelėje Marijos ištartų žodžių negirdi niekas – nei sutiktas gatvėje „skrybėlėtasis“ žmogus, nei ji pati. Gal tie žodžiai nebuvo net ištarti. Šį sąmonės srautą veikėja pavadina prakeikimu. Siaubinga „kalbėti ir būti neišgirstam“, „klausytis ir nieko negirdėti“ (76). Tai gali būti suvokiama kaip prakeikimas, tačiau iš tikrųjų – Marijos pasinėrimas į autorefleksiją, nutrinant tikrų daiktų kontūrus ir šešėlius. Taip sąmonė slepia aplinką, susijusią su nemaloniais pojūčiais, kurioje Marija apatiška viskam: „Ji nesiryžo ištarti nei ‚meilužį‘, nei ‚vyrą, nei ‚draugą‘, tik nevykusiai veptelėjo – partnerį“ (77). Marija – sudėtinga asmenybė, per visą pasakojimo laiką ją lydi noras nugrimzti į nebūtį: „tiesą, kurios jai nereikia, ji visados stengsis paversti metafora, sapnu ar fantazija, o gal pasitaikius progai ir priežastimi“ (78). Bet kada viską galima paversti sapnu ar fantazija, neieškant jokių pateisinimų. Novelėje viskas vyksta lyg užburtame rate: kiekvieną Marijos žingsnį lydi autorefleksiniai potėpiai.

Dažnai novelių moterys persekiojamos ne tik paaiškinamų ir nepaaiškinamų vizijų, bet ir neaiškių

nuojautų. “Rudens medunešyje” Ona savo vestuvių dieną negalėjo atsiginti nuojautos, kad jos gyvenine viskas klosis galbūt ir ne visai taip, kaip ji tikisi, o novelės „Nebylioji” herojė negali atsikratyti kitokių bauginančių minčių: „Manęs nepalieka nuojauta, kad kada nors iš jos (vonios) nebeišeisiu, dingsiu kaip užmūrytas vienuolis” (11). Ir sunku suprasti, kodėl ji taip jaučiasi. Gal dėl to, kad visas jos meilužio Hario namas – tarsi apleistas dvarelis, o gal todėl, kad būdama bet kur veikėja nesijaučia saugiai ir stabiliai, visur jją persekioja “sapno tamsa”. Ko gero, šią veikėjos būseną tiksliausiai įvardija būrėja: „Tau dabar aktualiausia rasti ryšį su š i t u o pasauliu ” (12). Iš tiesų, moteris nesuvokia, ar gyvena realiame pasaulyje, ar sapne, kartais jai „viskas – sapno dalis.” (15). Veikėja, sėdėdama bare su draugu gurkšnoja vyną ir pasakoja savo sapną – obsesiją: ji nuolat regi „Aukštaitijos miestelį ir senąją trobą, pavirtusią apstulbusia senute”; veikėja stengiasi jos nepastebėti, nors pati atrodanti neką geriau; ji bėga nuo senosios įį savo nuomojamą palėpę. Tai galima interpretuoti kaip bėgimą nuo savęs, savo praeities. Tačiau pabėgti neįmanoma – sapnas „persekioja“.

Nesunku pastebėti, kad iš tiesų daugelio Šerelytės novelių vaizdai daugiamatiški: dabartis, į kurią įsiterpia fragmentai iš realios ar įsivaizduojamos praeities, sapnai, persipinantys ssu tikrove, ryškios metaforos, ironija, nukreipta į save ir aplinką – visa tai sukuria modernų pasakojimą.

III. Atmintis

Šerelytės novelėse įmanoma rasti pačių įvairiausių atminties išraiškų – sąmoningų, paslėptų ir spontaniškų. Dažnai novelių veikėjos kalba būtuoju laiku, prisimindamos ir pačios pasakodamos apie savo vaikystę, filologijos studijų metus, pirmuosius potyrius, naujų dalykų pažinimą.

Anot Teresės Paulauskytės, „R. Šerelytei svarbu ne tiek lemtingas veiksmas, iš esmės pakeičiantis pagrindinio personažo gyvenimą, mąstyseną ir pan., bet prisiminimai, jausmų, nuotaikų, minčių, jutimų, asociacijų empatiškas fiksavimas ir perteikimas .“ Rinkinio „O ji tepasakė miau“ novelėje „Rudens medunešis“ iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir vyksta esamajame laike: veikėja novelėje praleidžia dar vieną savo gyvenimo dieną. Ji atlieka darbus, skundžiasi vienatve, jaučia daug abejonių ir atrodo, kad tik netyčia pprisimena savo vestuvių nuotrauką. Novelėje išplėsta vidinio apmąstymo erdvė. Moteris mąsto apie savo likimą ir atsiminimai ją veda link nepaaiškinamo nerimo. Nors ši praeities diena – bendro gyvenimo pradžia, tačiau jau kupina būsimą jausmų atšalimą liudijančių ženklų („ginčijosi neišprašyti svečiai“, „juoda peteliškė krebžda tarp pustuščių stiklinių“, „apėmė nenumaldomas noras pasigerti“, 8). Ona žino, kad, nors ir praėjo nemažai laiko nuo jos vestuvių dienos, niekas iš esmės nepasikeitė – ji vieniša, nors ir ne viena,o ir dabartis kupina neišsipildžiusių troškimų. Tiesiogiai vveikėja apie tai nekalba ir nesiskundžia, tačiau netgi iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos smulkmenos (kiečio sėkla) jai mintyse kužda apie neišsipildžiusį troškimą – motinystės džiaugsmą, kuris praeityje gal dar neatrodė toks neįmanomas ir skaudus kaip dabar. Kiečio sėklos, pabirusios moteriai ant krūtinės iš kutenančios krūties spenelį, Oną nejučia nukėlė į nuojautų ir praradimų pasaulį. Lietimasis siejamas su motinyste. Šeima be vaikų – tarsi korys be medaus. Novelėje ryškus medaus, bičių šeimos motyvas patvirtina šį teiginį, nes Onos ir jos vyro šeima – tarsi bitės ir trano. Ona jaučia, kad jaukus šeimos židinys seniai užgesęs, ir to priežastis gali būti atžalų nebuvimas. Onai svarbi realybė (vyras, buitis), tačiau sąmonėje svarbus moteriškumo pajutimas.

Pasijusti moterimi ne mažiau svarbu ir novelės „Peteliškių sparnai“ veikėjai. Ji skundžiasi, kad „jos gyvenimas nėra pernelyg nusisekęs“ (27). Ir dėl to kaltas nežinia kas: gal vyrų trūkumas („nei tų vyrų per daug“, 28), gal jų nemokėjimas parodyti dėmesio moteriai („nei jų malonės ženklų“), o gal tiesiog praėjęs laikas, su kuriuo nebuvo suspėta padaryti tai, kas reikia („nepataikei laiku atsistoti, ir džiūk kai pelynas po balkiu.“, 28) , ir dabar belieka tik gailėtis, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti. Moteriai trūko „malonės ženklų“, kurių anksčiau galbūt buvo daugiau. Tačiau jji buvo laiminga, „pati to nežinodama“, tiesiog slegiama praeities atšvaitų, nuolat šmėkščiojančių šalia. Veikėjai skaudėjo širdį dėl to, kas neįvyko praeityje – dėl neišsipildžiusių troškimų: brolis neįgijo jokio amato, ir vyras, egzistavęs tik svajonėse, taip ir neatėjo į jos gyvenimą, todėl taip ir nebuvo progos išvirti jam kavos, o tam, kuris buvo šalia ir neseniai išėjo į miestelį, „kavos ji nė nemanė siūlyti“ (28).

Novelės „Peteliškių sparnai“ moters realybė ir mintys – du poliai. Realybės polis – tai vienkiemis, kur ji gyvena dabar, kitas – sąmonės polis – miestas, egzistuojantis jos praeityje. Akivaizdu, kad miestas moteriai reiškia kažką ypatingo, svarbaus, artimo: „Moteris krūpteli prisiminusi plytinį namą, [.] vienišą troleibuso balsą [.], šviesos ratą ant atskleistos knygos“ (29). Viktorija Daujotytė tiksliai įvardija tai, ką galima pavadinti daugelio Šerelytės moterų gyvenimo kredo: „Gali pabėgti nuo apčiuopiamos tikrovės, gali sunaikinti materialius daiktus, bet nuo minčių nepabėgsi, nuo gyvenimo realybės – taip pat” . Šios novelės herojė tarsi pasimetusi tarp minčių, tarp praeities ir dabarties, staiga jai pasirodė, kad miestas – tai „tariama būtis“, kurios realybėje nėra. Tai tik sapnas, iliuzija. Ji kratosi tokių minčių ir nemalonaus jausmo („lyg iš karštinės patalo būtų pakilusi“, 30): „Kodėl turėčiau keisti tai, kas tikra, į sapną?..“ (30). Ji aaiškai junta, kad „yra pasiilgusi plytinio namo, šviesos rato ant rašomojo stalo ir lovos raudonu užtiesalu“ (29). Veikėja negali nuvyti prisiminimų, kurie dažnai ją persekioja, nes tie daiktai, kiekviena smulkmena iš praeities yra jos gyvenimo dalis, tai ji pati. Veikėja negali išvyti iš minčių senatvės ženklų, jos „balsas“ jaučiamas pernelyg arti.

Novelės „Peteliškių sparnai“ veikėja tikisi sugrižti į miestą. Novelės pabaigoje jį vadina nebe tariama,o „tikrąja būtimi“. Moteris bet kokiomis sąlygomis to trokšta: tegu ta būtis ir „bus panaši į karštinės patalą“ (30). Čia, kaime, ji vieniša, gal ir mieste ji bus vieniša, tačiau tai bus „kitokia vienatvė“, nes ten palikti daiktai (cigaretė, rašomasis stalas, lova raudonu užtiesalu) nėra jai svetimi. Mieste likę daiktai nuolat tarsi atsiduria prie daiktų, esančių šalia jos dabar: nudaužtoje peleninėje palikta cigaretė ir karvė arba Bilhano posmai ir nešvari paklodė. Autorė, netgi kalbėdama apie šiuos nesusijusius dalykus, kartais net neatskiria jų pastraipomis ir pačiam skaitytojui tenka atsirinkti, kur tikrovė, o kur – iliuzija.

Šerelytės veikėjų atmintyje ryškūs praėję sovietiniai laikai. Novelėse nemažai kreipinių su šauktukais. Tuos kreipinius kartais norisi pavadinti „propagandiniais“ sušukimais: pionierių vadove, pilkas baudžiauninke ir kt. Novelėje „Babelio volungė“ į subjektą kreipiamasi „socialistinio periodo kūdiki“. Kreipiamasi tarsi su nuoskauda, tarsi su ironija. Šią

nuojautą sustiprina jaustukas „ak“ ir šauktukas. Novelės veikėja prisimena, kaip papiktino pionierių vadovę, kai į Arteką, „kiekvieno pionieriaus svajonę“, išvyko apsipylusi ašaromis. Paauglės tvirtai laikėsi savo įsitikinimų, kas nebūdinga to meto jaunimui, – ji nemėgo keliauti ir jokiu būdu nenorėjo išvykti iš namų. Svarbiausia, kad ji išdrįso maištauti. O maišto komunizmo ideologija nepripažino, kaip ir daugelio dalykų. Jurgita Perminaitė maišto motyvą aiškina taip: “Teksto vertę nusako jo prasmė; jei prasmės nėra, nėra ir teksto. Ši logika ir priverčia maištauti: stebėtis, kklausti ir, pasitelkiant savo dar ‘neišmuštom’ maksimalistinėm idėjom grįstą požiūrį, nesutikti” .

Net paprasta kaimo kūdra novelės „Babelio volungė“ (dalis „Metaforų vanduo“) moteriai, tada dar vaikui, nebuvo tiesiog įprastas vandens telkinys („Tu man nebuvai tik vandens stichijos simbolis“, 41). Kūdra prie apleistos viešosios pirties buvo ta vieta, kur veikėja galėdavo laisvai reikšti mintis, susikaupti rašymui, apmąstymams. Kūdra buvo jos įkvėpėja, „metaforų ir personofikacijų vanduo“ (41).

Moterys taip pat aiškiai prisimena dalykus, įpročius, gyvenimo būdą, įprastą sovietiniam laikotarpiui, pavyzdžiui, novelės „Babelio volungė“ ((dalis „Babelio volungė“) veikėjos atmintyje ryškūs tokie faktai: „Girtuoklystė kaime buvo tokia įprasta, jog galėjo egzistuoti kaip komunizmo statytojo moralinio kodekso dalis“ (39). Toje pačioje novelėje veikėja ironiškai žvelgia į „komunistinio kodekso“ taisykles: „Motinos sprendimas skirtis buvo baisus moralinio kodekso įįžeidimas“ (40). Tokio poelgio niekas negalėjo suprati – juk tėvas nemušdavo nei žmonos, nei vaikų, nesiplūsdavo, tik gerdavo. Argi šis „menkniekis“ – pateisinama priežastis skirtis?..

Tos pačios veikėjos atmintyje išlikusios socialistinio periodo „ideologijos“: „Tarybinis žmogus privalėjo nesigėdyti jokio darbo“ (43). O jei tas darbas būdavo „ne prie širdies“, tai niekas nedrausdavo jo „sudvasinti“, t.y. pritaikyti ar įteigti sau taip, kad jis taptų mielas. Tačiau novelės „Pirmininko žmona“ veikėja save atmintyje pateikia kaip „neprisitaikiusią“ prie sovietmečio „moralinio kodekso“ normų. Miestelio moterys matė tik karves ganykloje, tad, nieko stebėtino, kad, progai pasitaikius susispiesdavo šventoriuje ir pagrieždavo dantimis ant tų, kurie propagavo šiek tiek kitokį gyvenimo būdą nei jos. Šerelytė analizuoja „harpijų“ reakciją, kai trumpų sijonų nešiotoja, bažnyčios apleidėja ir kitokių „nuodėmių“ skleidėja turėjo pprogą ištekėti už kolūkio pirmininko. Sąstingio moterims tai buvo ne tik nesuprantama, bet ir atrodė neįmanoma. Anot veikėjos, „juk tai paties Dzeuso nusileidimas į žemę!“ (50). Tačiau novelės veikėja nepasirinko „laimingosios“ dalios, tuo nesuteikdama nei garbės giminei, nei arogancijos tėvui, kiaulių šėrikui. Moteris pasirinko tokį gyvenimą, kokio norėjo pati, o ne koks būtų patikęs kitiems. Ir todėl šį praeities laikotarpį dabar ji prisimena su pasididžiavimo skoniu. Ji toliau darė savas „nuodėmes“, tuo šiupindama „harpijas“. Pritarė tik miestelio moterims, vadinamoms „povėmis“, kkurios ilgai neužsibūdavo sąstingio gyvenvietėje, negalėdamos ištverti monotoniško provincijos gyvenimo – matyt, mintis „išskristi“ ne mažiau viliojo ir pačią novelės veikėją.

Šerelytės veikėjos sąstingio metus atsimena su ironišku šypsniu, tai atsispindi novelėse. Ypač ironiškas požiūris ryškus mokytose ideologijose: į galvas kaltos disciplinos, novelės „Gūdžiųjų naktų legendos“ veikėjos nuomone, „ne ką tesiskyrė nuo kurso apie traktoriaus sąrangą“ (94).

Įdomu tai, kad daug kas atmintyje išlikę vaiko akimis („kai buvome maži“, „man tada tebuvo dvylika“, „kai dar buvau vaikas“). Tačiau nors ir kaimo vaikas – visgi išsiskiriantis iš kitų. Novelės „Babelio volungė“ dalyje „Dama su krinolinais“ mergaitė pati pasisiuvo naujametinį apdarą. Daugiau kaukėtų šventiškai išpuoštoje salėje nebuvo, todėj veikėja manė: „Niekas to prizo netroško be manęs“ (46). Tos pačios novelės dalyje „Balandos angelo glėby“ mergaitė taip pat pavaizduojama išsiskirianti iš kitų: kai kiti vaikai rūpestingai atlikdavo jiems paskirtus darbus, novelės veikėjos galvoje buvo kitokios mintys: „Savo burokų normą buvau pamiršusi per akinamą meilę“ (48). Ir, nepaisant to, novelėje „Katilinės prižiūrėtojos eilėraščiai“ įmanoma sutikti ir kitokį požiūrį į vaikystę: „vaikystė yra rojus, iš kurio Dievas mus išvarė, kad niekados ten nebegrįžtume“ (56). Visgi novelių veikėjos suvokia, kad vaikystės laikas, nors tai ir gyvenimo etapas be gyvenimiškos patirties, buvo laimingesnis nei suaugusios moters: „Kas nnuvalys nosį, nupirks saldaimių?“ (57). Pasak Perminaitės, novelių moteris, „grįždama į tėviškę, tikisi grižti į vaikystę, kur pasijaustų sava tarp savų, nors ir visi ten kalbėsis žodžiais, kurie, kaip įprasta, nesuras vieni kitų” .

V. Kavolis straipsnių rinkinyje „Kultūrinė psichologija“ rašo apie asmenybės krizę: „Kai kurie praeityje įvykę asmenybės pokyčiai tam tikrais esminiais atžvilgiais gali pasikartoti“ . Įmanoma, kad taip gali būti įvykę ir su Šerelytės herojėmis. Novelės „Korektorė ir reptilija“ veikėja blaškosi: „Gal teks kurti ne naują atmintį,o gyventi senąja, nepapratai sustiprėjusia, išsaugojusia menkiausias ir nereikšmingiausias smulkmenas?..“ (105). Daugelio novelių moterys nesijaučiasi psichologiškai stiprios, jos gyvena tarsi praeities šešėlyje, dažnai prisimena vaikystę, kuri taip pat nebuvo laiminga, o anot Daujotytės, „mąstant apie žmogaus sąmonės pokyčius, kuriuos neišvengiamai ir nepasirenkamai fiksuoja literatūra, iš Šerelytės romano matyti, kaip sunyksta laimingos kūdikystės ir vaikystės mitas” .

Išanalizavus keletą novelių, kuriose ryškiausiai atsispindi atminties atšvaitai, aiškiai suprantama yra viena – žvilgsniai į praeitį visada atneša negatyvius jausmus, nemalonias asociacijas, nusivylimą praėjusiu laiku, nors atrodo, kad kaip tik praėję – jaunystės – metai turėtų būti gražiausi, mintyse keliauti į šią dieną su saldaus skonio džiaugsmu. Deja, taip nėra, ir nežinia, kas tam turėjo daugiausia įtakos – ar istorinis laikmetis, tuo metu stipriai formavęs žmogaus pasaulėjautą, ar aaplinka, ar žmonės.

IV. Laiškas ir dienoraštis

Renatos Šerelytės novelėse veikėjų mintys dažnai reiškiamos laiško ar dienoraščio forma. Pasakotoja užrašinėja, išreiškia, kartais net padrikai pažymi savo mintis, išgyvenimus, jausmus, juos įvertina (dažniausiai kritiškai). Nors kartais pasakojama ir trečiu asmeniu, tačiau dėl to subjektyvumo nemažėja. Veikėjos rašo laiškus ir išsiunčia juos arba ne, taip pat gauna juos nuo kitų žmonių ar. iš nugrimzdusio kaimo. Skaito, plėšo, degina juos. Veikėjos varto savo ir svetimus gyvenimus tarsi dienoraščio lapus, pažymėdamos svarbiausias praeities, dabarties ir net ateities detales.

Novelių moterys dažnai renkasi dienoraščio ar laiško formą išsakyti savo potyriams, nes „mintys sklinda viena nuo kitos tartum vandens ratilai“ (56). Mintys dažnai padrikos, jų be galo daug veikėjų galvoje. Arba atvirkščiai – veikėjos kartais jaučiasi panašios į „gėlavandenę žuvį, norinčią kažką pasakyti, bet nepajėgiančią – vanduo slegia liežuvį ir smegenis“ (74). Vienišoms, niekuo nepasitikinčioms, besijaučiančioms nesuprastomis moterims sunku sudėlioti mintis galvoje, todėl jos neretai pasirenka kitą būdą joms išreikšti – rašyti. Veikėjos rašo popieriuje („rašysiu tau laišką – taip bus geriau“, 56), sniege („raitau sniege raides, trepsėdama aulinukais“, 64), ant sienų („ant mūrinės sienos su žalia žmogbeždžione“, 56), ant durų („rašysiu ant katilinės durų, už kurių girdisi krosnies ūžimas“, 56). Bet kur, kur galima užrašyti, įbrėžti, įspausti, pažymėti,

palikti bet kokį pėdsaką kitiems ar sau.

Laiškai ir mintys jų forma rašomi ar skiriami įvairiems, veikėjų gyvenimą kaip nors paženklinusiems ar šiaip į atmintį įsirėžusiems žmonėms: vaikystės draugei, draugui, senelei. Kartais laiško adresatas tiksliai nurodomas po novelės pavadinimu: Emilijai, Klaros Marijos M. atminimui. O dažniausiai gavėjas nustatomas iš kreipinių: brangi Laimute, pionierių vadove, Viešpatie maloningas, socialistinio periodo kūdiki, tamsioji kūdra, mano broli, gerbiamas direktoriau, . Kartais su objektu veikėja kalbasi apie visą gyvenimą, o kartais tik kreipiasi į jį, norėdama ppaminėti kokį praeities faktą („direktoriau, jūs buvot pernelyg jaunas ir išvaizdus šiam postui“, 45), pasiguosti („Viešpatie, ar atleisi, [.] ar atsiras vietos vaikui, kuris nori eiti į tavo namus “, 42). Novelė „Babelio volungė“ – tarsi ištisas laiškų rinkinys, kurio kiekvienoje dalyje pasakotoja trumpai į ką nors šiltai ar su nusivylimu kreipiasi.

Pats tikriausias parašytas laiškas atsispindi novelės „Katilinės prižiūrėtojos eilėraščiai“ turinyje. Adresantė, nors ir baigusi filologijos studijas, dirba toli gražu ne pagal specialybę – katilinės prižiūrėtoja. Šerelytė neveltui pasirinko tokį nnovelės personažą ir pateikė jį kiek neįprastai – turintį išsilavinimą ir rašantį laišką. Autorė šią moterį pavaizdavo kaip „siūlą, jungiantį socialines grupes“ (60), tačiau tos grupės šio siūlo nepastebi. Viktorija Daujotytė sako: „Reikia eiti į visuomenę. Aš manau, kad rašytojai ššiuo metu labai apsnūdę, nekalba aktualiom temom. Rašytojas turi būti pilietis, juk yra tiek daug skaudžių dalykų, ir jei nenori tapti masinės kultūros vergu, neturi tylėt ir būti abejingas” . Renata Šerelytė šį uždavinį išpildo – ji pati tarsi rašo laišką visiems socialinių sluoksnių atstovams.

Nesunku nujausti, kad katilinės prižiūrėtojos laiškas, skirtas vaikystės draugei Laimutei, rašomas iš nevilties, skausmo, nusivylimo gyvenimu, nors pati ir bando tai paneigti: „Tik nepamanyk, kad aš prasigėrusi vargšė!.. Mano gyvenimas tikrai laimingesnis nei tos poniutės, kurią regėjau grožio salono lange“ (60). Iš tos jaučiamos nevilties, j inetgi bando griebtis ironijos kaip išsigelbėjimo ir pateisinimo, kad ne jai vienai tai blogai: „tu savo kaime irgi ne parketais vaikštai, o kai užgeri, tai dar ir vištas į ttrobą suleidi, kad nulestų trupinius nuo stalo“ (56). Novelės veikėją kartais norisi pavadinti degradavusiu žmogumi ar moterimi, priklausančia žemiausiam socialiniam sluoksniui, – pagal dabartines jos gyvenimo aplinkybes („Iš liūdesio įjunkau į buteliuką“, 59). Tačiau moteris skaito Dostojevskio „Demonus“. Jei jau būtų visiškai degradavusi, ar beskaitytų? Be to, didžiuojasi savo darbu: „Esu ne šiaip kūrikė, o katilinės prižiūrėtoja, [.] man tereikia stebėt prietaisus“ (56), nors skaitytojui šie žodžiai gali sukelti ironiją. Šios veikėjos gyvenimas suvokiamas paraleliai kaip katilinėje vykstantis gyvenimas, moteris ppati pastebi: „Esu amžina žiema, vėlyvas ruduo ir šaltas pavasaris“, nes būtent tais metų periodais katilinė „gyva“ – taigi „gyva“ ir jos prižiūrėtoja.

Akivaizdu tik viena – moters gyvenimas nenusisekė, ji nesurado savo laimės kaip ir daugelis kitų novelių veikėjų. Ji sako: „Esu negraži, neištekėjau, negavau redakcijoj darbo.“ (59). Moteris kaltina likimą, kuris tiesiog „negražiai pajuokavo“ su ja. Veikėja nebežino, kuris laikas yra geresnis – praėjęs ar esantis, nebežino, ar gailėtis praėjusių dienų, ar džiaugtis įgijus „gyvenimiškos patirties“, būti patenkintai gyvenimu tokiu, koks jis yra, ir laimingai sulaukti mirties. Dar viena moters rašymo priežastis – ji neturi kam papasakoti tai, kas ją slegia, nes dabartiniai ją supantys žmonės – kvailys porininkas, šnypščiantis nosį į saują, ir „sava chebra“, ateinanti į katilinę „pasiglamžyt, parūkyt ar šniukštelėt kaifo“ (58) – vargu ar ją suprastų. Taigi ji rašo mokytojai, dar rašančiai eilėraščius ir gražiai, su vieninteliu vyru gyvenančiai visą gyvenimą. Moteris – moteriai, panašiai į ją (išsilavinimu) ir kartu visai kitokiai.

Katilinės prižiūrėtoja ant katilinės durų parašė laišką, kilusį iš nusivylimo gyvenimu ir, be abejo, vienatvės. Tačiau vienatvė nelygi vienatvei. Novelės „Nelygios vienatvės“ herojė taip pat rašė laiškus draugui „R.“, nes jautėsi vieniša. Jos draugas – taip pat gyveno vienatvės prieglobstyje, nors ir turėjo meilužę VViktoriną. Tiek veikėjos, tiek draugo R. laiškuose atsispindėdavo vienatvės apraiškos, tačiau jos buvo skirtingos: jo laiškuose – džiaugsminga vienatvė (pats pabėgo „į pusiau išmirusį kaimelį Jonavos miškuose“ ir nepaprastai džiaugėsi, 126), o veikėjos laiškuose – vienatvė, kilusi iš nevilties (ar „skurdžių viešnagių pas pažįstamus“, 129). Laiškuose kalbėjosi ne žmonės, o dvi vienatvės („Tegu kalba šie laiškai, tegu šnekasi ir nesusišneka dvi vienatvės“, 129).

Du vieniši žmonės, rodos, neturintys nieko bendro, rašė vienas kitam be tikslo, kartais ir be logikos, o iš laiškų turinio, detaliai atpasakojamo veikėjos, nesunku suprasti, kad laiškus šie žmonės, kaip ir katilinės prižiūrėtoja, tarsi dienoraštį rašė sau: „Nebeatsakiau, nes darėsi aišku, kad abu rašom patys sau, ir klausdami, ir atsakydami“ (131).

Šerelytės veikėjos ne tik rašo laiškus, bet ir gauna jų – t.y. kažkas rašo ir vienišoms, nesuprantančioms ir nesuprastoms moterims. Jos gaudavo laiškų nuo draugo (jau minėto „R.“, kuris veikiau rašė sau, o ne novelės veikėjai), nuo brolio ar klasės draugų – nuo žmonių, egzistuojančių tik praeityje, nes dažniausiai jie gyvi tik tik novelių personažų atmintyje: „laikas blukina tik plunksnas, bet ne atmintį“ (69).

Novelių veikėjos laukia laiškų – žinių iš pasaulio. Jos netgi atpažįsta garsus, skleidžiamus pašto dėžutės – kai į ją įmetamas laiškas, ji „klankteli“. Novelės „„Nugrimzdusio kaimo laiškai“ veikėja ankstyvą rytmetį išgirdusi šį garsą, spėlioja, ar tai laiškas, ar reklaminis popierėlis. Moteris, radusi reklaminį lapelį, nusivilia – tai juk ne laiškas, nes „gyvybės neturi nė kibirkštėlės“ (72). Vadinasi, veikėjai gaunami laiškai yra „gyvi“, tarsi personifikuoti su tikrų žmonių gyvenimais, istorijomis. Veikėja laukia būtent tokių – tikrų laiškų – tokių, kuriuos gauna iš draugės ir kuriuose su žiniomis „apie pakaruoklius“ kartais randa „fosforu švytintį mirties plauką, panašų į smilgą, ant kurios vaikystėj verdavom žemuoges“, 70). Laiškas iš nugrimzdusio kaimo ir švytintis mirties plaukas jame veikėjai atneša prisiminimus apie vaikystę (jau „mirusį“, praėjusį gyvenimo tarpsnį), gimtuosius namus („mūsų namai, aidintys nuo vaikų spiegimo, buvo pernelyg pilni gyvybės“, 70), artimus žmones, kurių jau nebėra (teta Konvalija, dėdė Jeronimas, senelė Emilija). Veikėja laiškuose regi vizijas, įsiliedama į minčių pasaulį („pirmykštis pasaulis turėjo atrodyti tobulas“, 71). Sunku atskirti, kur veikėjos mintyse praeities detalės, kur vizijos, nes visa tai susipynę.

Laiškus, žinutes veikėjos gauna ir iš mirusiųjų – iš Anapus. Tie laiškai siunčiami per „mįslingus žemės rašmenis“, kuriuos skaityti „baisu ir pavojinga“, ko gero todėl, kad sunku suvokti jų prasmę. Visas gyvenimas – tarsi mįslė, kurią novelės „Nugrimzdusio kaimo laiškai“ veikėja skaito kiek neįprastuose „laiškuose“. Ji suvokia, kad nieko nėra amžino ir

tai akivaizdu – kai žmogus miršta, jam nebereikia nieko, ką turėjo gyvenime – net materialių vertybių („Tavo pinigai turėjo pradžią ir pabaigą“, 73).

Pervertusi savo ir kitų žmonių praeitį tarsi dienoraščio lapus, veikėja supranta, kad nėra „nieko liūdnesnio už gyvenimą, šviečiantį danguje, ir už kūną, kurio žolė neištraukia“ (72). Šiuo momentu ji supranta, kad dabartyje yra viena, jos praeitis su artimais žmonėmis nugrimzdo kartu su vaikystės kaimu, ir praeitį dabar jai primena tik laiškai, siunčiami įvairiais ženklais. Veikėja regi vizijas, jungiančias jjos praeitį su jos ateitimi: „išvysiu senelę Emiliją [.] ir lauksiu savo vaikų“ (73).

Kartą, užtikusi savo „praeitį“, t.y. krūvą senų laiškų palėpėje, novelės „Gūdžiųjų naktų legendos“ (dalis „Popieriniai kankiniai“) veikėja nusprendė juos sudeginti, tikriausiai sąmoningai norėdama, kad su jais sudegtų ir praeitis: „Mesdama į krosnį vokus ir primargintus lapus, žiūrėjau, kaip jie šoka paskutinį tango“ (89). Moteris tikisi pamiršti žmones, kurie jai rašė laiškus, „išmesti“ juos iš atminties. Tačiau, kaip sakė Viktorija Daujotytė, “laiškai suglamžomi ir išmetami į šiukšliadėžę, bbet niekaip nepranyksta iš gyvenimo, tarsi būtų svarbiausioji jo dalis, ir turbūt jau niekada nepranyks.” .

Degindama savo praeitį, tos pačios novelės veikėja neišvengiamai prisimena kiekvieną, jai rašiusįjį. Tie žmonės pasirodo tarsi „džinai iš butelio“. Šioje fantazijoje tartum prakalba veikėjos sąžinė, ppriekaištaudama jai: „Ir ką tu čia dabar darai?.. Argi tau negėda?.. Juk prisiekėm amžinai saugoti draugystę!..“ (89). Tačiau norėdama kuo greičiau nuvyti šias mintis, pamaišė žarijas žarstekliu ir „Suparna, trumpaplaukė kirkizė, išnyko“ (90). Degindama laišką po laiško, ugnyje veikėja regėjo, kaip smilksta jos kadaise pažinotų žmonių sielos su graudžiomis „tartum veršelio“ akimis. Kartu su veikėjos praeitimi degė viso pasaulio praeitis, nes laiškai buvo atkeliavę iš ne vienos pasaulio šalies: „Krosnis ūžė kaip pragaras – visa Vidurinė Azija degė jame, grūmodama ir dejuodama“ (90). Laiškų autoriai – „nužudytų popierių dvasios“ – pranyko pelenuose. Novelės „Popieriniai kankiniai“ veikėja pajuto nepaaiškinamą ramybę, lengvumą, sunaikinusi praeitį, kuri ją galbūt slėgė. Jos praeitis kartu su laiškais „žengė į dangų drąsiai ir iškilmingai, [.] žinodama, kad aangelai jau atveria vartus, ir Dievas jau laukia jų“ (91).

Šerelytės veikėjos, nors ir panašios, tačiau ir gana skirtingos: vienos jaučiasi laimingos, prisimindamos vaikystę, žmones iš praeities, o kitas tie atsiminimai dėl įvairių priežasčių slegia, norima jais atsikratyti ir atgauti prarastą ramybę. Kiekvienai novelių veikėjai paimtas į rankas laiškas sukelia skirtingus pojūčius, primena skirtingus dalykus. Todėl sąmoningai arba ne, sunaikinant laiškus, tikimasi atsikratyti ir praeities.

V. Išvados

Skaitant Renatos Šerelytės kūrybą, aiškiai juntamas modernus rašymo stilius, labiausiai atsispindintis šiuolaikinės moters gyvenimo, jausmų ir mminčių pasaulio aprašyme. Šerelytės veikėjos jaučiasi vienišos, išsiblaškiusios, pasimetusios ir nerandančios savo vietos pasaulyje. Tai yra pagrindinė priežastis, skatinanti novelių moteris persikelti iš realaus pasaulio į minčių. Apmąstydamos savo aplinką, supantį pasaulį ir žmones jame, pasinerdamos į tikrą ar įsivaizduojamą praeitį, jos tarsi dėlionę lipdo atskiras savo gyvenimo detales, kurias Šerelytė dažnai pateikia dienoraščio ar laiško forma. Dienoraštis ir laiškas novelių rinkinyje „O ji tepasakė miau“ – vienas iš pagrindinių renatos Šerelytės rašymo žanrų. Akivaizdu, kad taip, neretai netgi padrikai reikšdama savo mintis, beveik kiekvienos novelės veikėja siekia vieno – suprasti pasaulį, žmones ir priežastis, kodėl ji jaučiasi kitokia, tarsi nepritapusi. Bandydama rasti atsakymą, pirmiausia moteris logiškai ir nuosekliai dėlioja mintis. Tačiau, kai logika nepadeda, veikėja griebiasi kito būdo paaiškinti nesuprantamą pasaulį – ją užplūsta vizijos, ji įsivaizduoja būtus ir nebūtus dalykus. Autorei labiausiai rūpi pagrindinio romano personažo – bevardės savęs, o per save ir kitų žmonių, aplinkos pažinimas.

Šerelytės sukurtoji XX amžiaus pabaigos moteris gyvenimo džiaugsmą ir harmoniją dažniausiai stengiasi pasiekti pasinėrusi į autorefleksiją, atsiduodama mintims.

Naudota literatūra

Baranauskaitė, Audra, 1999: „Nerami ramybė“, http://www.moteris.lt/99june/woman/karjera.htm (žiūrėta 2004 03 10)

Daujotytė, Viktorija, 2001: Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001.

Kavolis, Vytautas, 1995: Kultūrinė psichologija, Vilnius: Baltos lankos, 1995.

Knygos, http://www.booksfromlithuania.lt (žiūrėta 2004 03 10)

Lenkšas, KKęstutis, 1998: „Pilkas ‘Balandų ratas‘“, Literatūra ir menas 33, 1998, 5.

Lietuvių literatūros enciklopedija, parengė K. Aleksynas, Vilnius: Vilspa, 2001.

Parulskis, Sigitas, 1995: „Ne Viešpaties žodis“, Metai 11, 1995, 96-98.

Paulauskytė, Teresė, 2002: „Nauja ir sena“, Metai 5, 2002, 171-174.

Perminaitė, Jurgita, 1998: „Pasidavus provokacijai“, Metai 5-6, 1998, 138-141.

Repečka, Saulius, 1998: „Žuvies darinėjimas“, Literatūra ir menas 40, 1998, 7.

Vazbutaitė, Jolanta, 1999: „Bohemiškų prisiminimų bliuzas“, http://www.moteris.lt/99august/kita/bohema/htm (žiūrėta 2004 03 10)