Lietuviu liaudies dainos

Lietuvių liaudies dainos

Tautosaką,arba folkorą,suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį,kasdieninę išmintį.Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę,į šiokiadienius ir šventes,darbus,žaidimus,ilgas vakaronių valandas,tautosakos kūriniai vis dėlto nėra tik buities trumpiniai.Dešimtys tūkstančių nors ir nežymiai varijuojančių kūrinių leidžia išgirsti milžiniško tolimą praeitį menančio kolektyvo balsą.

Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudies gyvenimo pulsą,nuspėjame slaptas žmonių dramas,rūpesčius,ilgesį.Rašytiniai šaltiniai,iš kurių suvokiame praeitį,paviršium prašliuožia pro gyventojų daugumos pasaulėvaizdį.Vien tautosaka gali juos papildyti.Folkloristikai pirmiausia talkina etnografija – mokslas apie tautų materialinį gyvenimo pagrindą,buitį,verslus,dvasines apraiškas.Etnografijos sąvokai artima,nors gerokai pplatesnė,bendresnė – kraštotyra,kuri krašto pažinimą praplečia geografiniu ir geologiniu vietos aprašymu,istorine apžvalga,tarmės bei toponimikos aprašu ir kitais atžvilgiais.Etnografiniai duomenys tautosakai tėra fonas,kurybos medžiaga.

Tautosakos neįmanoma apibūdinti nesiremiant etnografiniais faktais.Jie nusako aplinką,kurioje gyvuoja tautosakos kūrinys.Toji aplinka,tai valstiečio kiemas,namų papročiai,buitis ir darbai,tai apskritai feodalizmo kaimas,kuriame sukauptas ir išlaikytas pagrindinis tautosakos lobynas,jos klasika.

Tautosakos ir mitologijos santykiai dar sudėtingesni.Mitologija vadinama sankaupa mitų- pasokojimų apie dievus,pusdievius,dieviškos kilmės herojus.Tautosaka priklausoma nuo mitologijos,nes be pastarosios visiškai nepaaiškinama pradinė daugelio vaizdų,idėjų kilmė.

Atšlydama nuo mitologijos ,tautosaka artėja pprie literatūros.Tautosaka – žodžio menas. Žodinė išraiška joje pasiekusi tokį baigtumą,net tobulumą,jog jai galima taikyti tuos pačius reikalavimus kaip ir rašytinei literatūrai.

Tautosakos kūrimo ir gyvavimo būdas – plitimas iš lūpų į lūpas nesuskaičiuojamais variantais – lėmė neišmatuojamą nuotolį tarp kkūrinio ir konkretaus asmens.

Liaudies kultūra – tai kaimynavimas,taikus sugyvenimas ir nuolatinis bendravimas su kaimynais.Glaudus kaimynavimas reiškia ir kaimo viešosios nuomonės pripažinimą,kada mada turi atitikti visų skonį,negali griauti papročių.Kaimo išmintis rėmėsi senatvės autoritetu,anksčiau gyvenusių kartų patirtimi.

Kaip ir visoje Lietuvoje,šiauriniuose bei rytiniuose jos pakraščiuose tautosakos rinkimas ypač suaktyvėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.Žymesnių rinkėjų šiuo laikotarpiu užrašyti folkloro kūriniai,bent jau namažą jų dalis,yra išspausdinti.Tautosakos rinkimo ir skelbimo istorijoje visų pirma minėtinas garsusis A.R. Niemio ir A.Sabaliausko dainų bei giesmių rinkinys,seniai tapęs retenybę.Tuose kraštuose iki šiol gyvas liaudies poetinis žodis.

Seniai jau įprasta,kad dažnas Lietuvos regionas,apylinkė ar net kaimas turi toli už savo ribų žinomus,talentingus tautosakos kūrinių patekėjus.Neatsitiktinai susiklostė ir graži,prasminga tradicija: geriausių pateikėjų tautosaką skelbti atskiromis knygomis.Tokio pobūdžio lleidiniuose dienos šviesą yra išvydę vieni gražiausių dzūkų liaudies dainų ir kitų folkloro žanrų pavyzdžiai.

Lietuva – dainų šalis.Lietuviams daina – antroji kalba,jos gaida.Kai žmonės pradėjo kalbėti,pradėjo ir dainuoti.Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių.Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys.Niūniuodavo motinos,supdamos kūdikį,ir jaunos marčios,sukdamos girnų akmenį,susimąsčiusios apie savo sunkią dalį.Dainuodavo jauni broleliai,tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami.Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant,tai pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama.Ją traukdavo ir jaunas žvejys,išplaukdamas į jūrą,su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vvaikščiojančios žvejų mergytės.O ką besakyti kai ateidavo darbo pabaigtuvs,vestuvės ar šiaip linksmos sueigos,pobūviai,kada kiekvienas,savo vargą,skurdą ir nedalią pamiršęs,traukdavo dainas,giesmeles iš pilnos krūtinės.

Taip žmonės dainavo ir kūrė savo dainas,perduodami jas iš kartos į kartą – motina dukteriai,tėvas sūnui,vis naujais vaizdais jas praturtindami,naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami.Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.

Liaudies dainose daug metaforų,epitetų,palyginimų.Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja.Saulelė šildo,globoja piemenėlius,našlaitėlius.J.Čiurlionytė rašo,kad lietuviui „šiaurus vėjas – nelaimė,negandas likimo permaina.Tamsūs debesys – vargeliai,rūpestėliai.Aukšti kalnai – didi vargai,žemuogėlės – ašarėlės.Tipingi taip pat yra palyginimai dainose : motinėlė – su „balta gulbele“,su „mėlynų marių putele“.Tėvas lyginamas su ąžuolu,klevu „pilku kareivėliu“.Bernelis liaudies poezijoje – „dobilėlis“, „bijūnėlis“, „sakalėlis“, „berželis“.Mergaitė lyginama su „balta lelijėle“, „šilo uogele“, „liepele“..Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai,jie personifikuojami kaip savarankiai veikiantieji asmenys,ypač epinėje,mitologinėje poezijoje.

Lietuvių liaudies dainos yra nepaprastai poetiškos,švelnios,pilnos tyro džiaugsmo,svajonių,prasmės,kaip ir pati Lietuvos gamta,kaip ir jos žmonės.

Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas – žodžių ir melodijos vienovė.Ir žodžiai,ir melodija beveik visuomet atitinka dainos turinį,įdėją,nuotaiką.

Melodija įprasmina,išryškina žodžius,suteikia jiems meninę,jausminę išraišką.Jei ji ir plėtojama,keičiama,tai tik glaudžiai siejant su žodžiais.Dainos meninę vertę,populiarumą dažniausiai lemia melodijos grožis.Todėl labai gražioms melodijoms žmoės prikudavo vis naujų žodžių.Yra dainų,turinčių dvidešimt ir daugiau posmelių.

Lietuvių melodijos neilgos,dažniausiai vienos dalies.Lietuvių melodijos gerokai skiriasi nnuo Vakarų Europos tautų liaudies melodijų ir tuo labiau pramoginės muzikos melodijų

Lietuvių liaudies dainos atliekamos savita maniera,kuri gerokai skiriasi nuo profesionalaus chorinio ar solinio dainavimo: dainuojama natūraliu,truputį atviru balsu.Jei dainuoja vienas žmogus,- dainuoja atviriau,dažniausiai šauksmingai ir skambiai,kad būtų smagu ir kuo toliau girdėtųsi.

Didžiulė tautos dvasinių turtų saugotoja buvo ir tebėra liaudies daina.Kiekvieno Lietuvos krašto savitumas,be tarmės,atspindi ir dainų melodijos.Šiuo požiūriu etnografai išskiria dzūkų,suvalkiečių,aukštaičių,žemaičių bei Mažosios Lietuvos dainas.

Dzūkija – Lietuvos pietryčiai.Tai dainingiausias Lietuvos kraštas.Dzūkų dainos be galo melodingos,vingrios,kaip ir pati Dzūkijos gamta – kalvos,šilai,Nemuno ir Merkio vingiai.Dainos švelnios,kaip ir dzūkų žmonės,liūdnos,minorinės,nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas.

Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu – nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo,vestuvinių,kalendorinių dainų.Dzūkijoje išliko daugiausiai advento,Kalėdų,Jurginių,sūpuoklinių bei kupolinių dainų.

Mėgsta dzūkai dainuoti ir būriu.Dainuoja tas pačias minorines dainas ir dažniausiai vienu balsu.Be abejo kolektyvinis dainavimas varžo atlikėjų laisvę,melodijos supaprastėja,taigi ne visuomet pavyksta išsaugoti savitą dzūkų dainavimo manierą ir originalumą.

Senovėje Suvalkų dainos buvo tai pat vienbalsės,minorinės,melodiniais vingiais ir netgi atlikimo maniera artimos dzūkų dainoms.Vakarinėse Suvalkijos žemėse,vienbalsės dainos tebeskamba ir dabar.Tačiau čia jau nebėra kalendorinių,žiemos,pavasario ciklo,darbo dainų,nėra tokios kaip Dzūkijoje žanrų įvairovės ir tokios gausybės.

Aukštaitija išsiskiria dviem skirtingomis dainų rūšis: dar iki XX a.pradžios gausiai skambėjusiomis tūkstantmečių senumo ssutartinėmis ir kur kas vėlesnio laikotarpio homofoninėmis dvibalsėmis ir tribalsėmis dainomis.

Sutartinės – unikalaus dainų žanras Europoje, o gal ir visame pasaulyje.Sutartinės ilgiausiai išsilaikė Šiaurės rytų Lietuvoje.

Kad sutartinės yra savarankiškai gyvavusi dainų rūšis,rodo ir tai,kad jų tematika įvairiausia: vaikų gyvenimas,kalendorinės šventės ir apeigos,vestuvės,darbas,senovės karai ir kitokie istoriniai įvykiai.

Sutartinės pagal atlikimo būdus yra dvejinės,trejinės ir keturinės.

Žemaitijoje,kaip ir Aukštaitijoje,vyrauja daugiabalsė mažorinė muzika,nors nevengiama ir vienbalsio – solinio dainavimo.Senosios vienbalsės dainos skamba labai savitai,su žemaičiams būdingais pratęsimais,išvingiavimais,priegaidėmis,atsikvėpimais žodžio viduryje,staigiais užšaukimais.

Nors žemaičių dainos mažorinės,dažnai atliekamos gana garsiai,daugumai jų yra būdingas lyrizmas,net skaidrus,graudingas ilgesys.

Dauguma Prūsų lietuvių dainų buvo vienbalsės,jų melodijos savitos sandaros,archaiško skambesio,dažniausiai minorinės,sudėtingesnių dermių.Pamario krašto dainoms būdinga marių tematika.Daugiausia Mažosios Lietuvos dainų užrašė XIX a. pradžioje užrašė Liudvikas Rėza.

Intonacinio dainavimo – tai yra dainavimo,giedojimo – reikšmė žmogaus jausmų ir apskritai dvasinio pasaulio ugdymui nesikeičia ir šiais laikais,nors dabar dauguma gyvename miestuose.Sumenkus visuotinio dainavimo tradicijoms,žmonėms kyla pavojus prarasti protinę ir dvasinę pusiausvyrą.

Taigi dainuokime toliau,nepamirškime mūsų protėvių kurtų liaudies dainų.Neužmirškime jų,pratęskime tautos dainavimo ir giedojimo tradicijas.Dainuokime visur ir visada,kad mus girdėtų visa Lietuva.Gyvenimas bus gražesnis ir prasmingesnis jei gyvensime taikiai ir nepamiršime lietuvių liaudies dainų.

Donatas Sauka „Lietuvių Tautosaka“/Onos Bluzmienės Tautosakos ir Atsiminimų rinktinė „Linelius Roviau,Dainavau“/Eduardas Balčytis „Lietuvių Muzika“