Kas padejo tremtiniams islikti gyviems?

……………………

VIDURINĖ MOKYKLA

XA klasė

………

Referatas

Kas padėjo tremtiniams išlikti laisviems?

Tikrino: ……

……. 2003

„O tėviške! Koks mielas kraštas, kurio taip netekau ūmai.“, – yra rašęs vienas Lietuvos poetų. Nelaimių banga užplūdo Lietuvą 1941 m. ir atslinko ji ne iš vakarų, ne iš ten, kur gintarinė Baltijos jūra, o šliūkštelėjo iš rytų – raudonas, nejaukus saulėtekis. Ne šviesią dienelę žadėjo, o grąsė ir stingdė. Stingdė kūną ir kraują, dvasią ir sielą. Baimę, siaubą ir mirtį nešanti banga nusinešė ne vieną šimtą ar ttūkstantį nekaltų, netgi dar nepradėtų gyvybių.

Tada atėjusi „raudonųjų“ santvarka buvo pagrįsta prievarta, priespauda, nuolatiniais persekiojimais, genocidu ir masiniais trėmimais. Neatskiriama Stalino režimo politikos dalis ir buvo būtent masinis teroras, nukreiptas prieš civilius gyventojus, kurį sovietinė vadovybė suvokė, kaip normalų visų problemų sprendimo būdą. Nedaug šalių pasaulyje patyrė tokius išmėginimus, kokie teko Lietuvai, o atrodo ji tokia nedidelė – ta mūsų Lietuva , o jos kančios – neapsakomai didelės, ir kiek niekuo nenusikaltusių žmonių tapo negirdėto smurto ir kančių simboliu. KKiek žmonių buvo išvežta, kiek žmonių išbarstė kaulus prie Laptevų jūros, Altajaus priekalnėse, ant Obės krantų, Vorkutos kasyklose, kiek žmonių grįžo į savo gimtąjį kraštą, neįmanoma pasakyti tikslaus skaičiaus. Ir kai pagalvoji, kad visą tai irgi darė žmonės, nors ar jjie yra verti žmogaus vardo. Niekas nežinojo ką jautė tremiamieji: seni, jauni, kūdikiai, kai juos atplėšė nuo Lietuvos, tarsi vaikus nuo motinos krūtinės.

Nuo mūsų šauksmo skaldos kalno uolos,

Nuo verksmo verčias marių sietuva;

Nužeminta po Tavo kojų puola

Rūsti Rūpintojėlių Lietuva.

(Antanas Miškinis)

Kas beliko vargšui lietuviui, ištremtam ir pažemintam svetimame krašte: darbas, malda, kūryba. Manau kiekvieno žmogaus mintyse, visą laiką kažkas krepždėjo. Laisvą minutę – kūryba, lengvesnę ir linksmesnę – lietuviška daina, sunkesnę – maldos žodis. Juk tikėjimas, ir padeda žmogui išlikti, nesvarbu koks jis bebūtų, ar tikėjimas geresne ateitimi, ar tikėjimas Dievu. Tremtiniams daug kuo dvasiškai padėjo tikėjimas Dievu. Būdavo kreipimasi maldomis, prašymais į Dievą, ir tikima, kad Viešpats išgirs jų maldas, padės atgauti laisvę, bei susigražinti ankstesnį gyvenimą. Tikėjo, kad kitą rytą bbus geriau, gal net nebebus tremtiniai, o kaip ir ankščiau paprasti valstiečiai, mokytojai, profesoriai. Net ir iki tol netikintys pradėdavo tikėti, prašyti pagalbos ir išeities iš šios susidariusios beviltiškos padėties. Žmonėms tremtis buvo tarsi pragaras, ir tremtiniai iš visos širdies laukė, kol atsiras, ar kas nors suteiks išeitį iš tremties. Taip pat ir tikėjimas į geresnę ateitį padėdavo gyventi toliau ir nepasiduoti, būdavo lengviau, kai tikėjai, kad viskas greit praeis ir vėliau bus geriau. Dalis tremtinių Dievo prašė ne geresnės aateities, o mirties, maldavo, kad atsiųstų mirtį, ir tikėjo, kad tik tada baigsis visos problemos.

Degu kaip žvakė vidury nakties

ir nežinau, o Viešpatie, kada

ateisi Tu manęs užpūsti.

Vidur nakties man tavo veidas švies,

o mano ašarų nuskaidrinta malda

nugins ir mano negales, ir mano priešų rūstį.

(Kazys Inčiūra)

Ir kiekvienoje širdies ir minties kertelėje buvo vietos prisiminimams, apie paliktus namus, artimuosius, stebuklingu būdu išvengusius tremties. Juk ten, namuose, liko nuo karščio garuojanti žemė, kuri šaukte šaukėsi darbščių rankų. Daug stiprybės suteikdavo artimųjų atsiųsti laiškai, kuriuose buvo surašytos geros naujienos iš tėvynės, taip pat raginimai nepasiduoti ir greičiau sugrįžti atgal į namus, į Lietuvą, nors tai budavo ne jų valioje.

Labai padėjo ir kūryba. Kiekvienas žmogus savo liūdesį, nerimą, ar šiokį tokį džiaugsmą, galėjo išreikšti kūryboje, ir kiekvienas savaip. Vienas gal rašydavo eiles, kitas dainuodavo dainas. Kai kur buvo tokios sąlygos, kad net neturėjo popieriaus, kur galėtų užrašyti eilėraštį ar dainą, tad rašė kitur, net ant beržo tošies, bet rašė. Kai kur buvo šiokios tokios sąlygos mokytis. Dažniausiai buvo nedidelės mokyklėlės, kuriose mokslo sąvoka, kaip ir laisvė, buvo ribojama. Buvo galima mokytis ne viską, pavyzdžiui, negalėjo mokytis apie Lietuvą, jos istorijos ar geografijos, taip pat tremtiniai negalėjo ir rašyti bet ką, negalėjo rašyti kaip jie čia, tremtyje, ggyvena, kaip su jais elgemasi ir t.t. Ne visi mokėsi, tik ištvermingiausi, nes dar be mokslo turėdavo ir dirbti, kai kurie neturėjo jėgų dirbti nepakeliamus darbus, o dar mokytis.

Rašiau anglim ant beržo tošies,

Ant maumedžio gelsvos skiedros,

Kada pūga per kūną košės,

Kai tirpo veidas nuo kaitros.

(Vytautas Cinauskas)

Tik ar liko viltis sugrįžti? Juk jie važiavo į neviltį, į nežinią, į mirtį. Ir kokie stiprūs buvo tie žmonės, žmonės iš didžiosios raidės, mokėję mylėti ir gerbti Tėvynę, žemę, jos didžiausią turtą – duoną kasdieninę. O dabar mes apie šias sąvokas net negalvojame ir nesusimąstome kokią jos turi reikšmę. Ar daug kalbame kasdienybėje apie vandenį, orą ir duoną? Tiesiog geriame, kvėpuojame ir valgome. O apie stiprią žmogaus dvasią, tik pasvajot, nes jeigu visa tai įvyktų mūsų dienomis. Stipraus žmogaus, stipri ir dvasia. Nors ir tada daug žmonių neištvėrė, mirė nuo šalčio ir bado, nuo ligų ir išsekimo. Kur jie palaidoti? Daugelio ir kapelių nė žymės.

Vieną kartą, prieš visų šventų dieną, nugirdau močiutę kalbant su savo kaimyne Stasele, apie savo mirusius tėvelius. Ji irgi buvo tremtinė. Kai aš paklausiau, kur palaidoti jos tėveliai, kur jų kapinės, ji nuliūdo ir pasakė, kad net nežino. Papasakojo, kad ten kur jie buvo ištremti, buvo nežmoniškai šalta, aplink vien sniegas iir ledynai. Kai žmonės numirdavo juos tiesiog užkasdavo sniege, o kai ateidavo pavasaris ir oras atšildavo, ištirpdavo sniegas ir vanduo tekėdavo upeliais, nešdamas sustingusius, apirusius mirusiųjų kūnus ir jų kaulelius. Po to mes dar ilgai tylėjome, nerasdami žodžių, tinkamų apibūdinti tuos žmones, jų neapsakomas kančias, atsidavimą ir meilę Tėvynei, bei artimui.

Ne už šimto mylių – prie ledinės jūros,

kur ne vandenėlis – ašarėlės srūva,

lietūs veidą prausia, vėjas nudžiovina,

pasiguodžiu kartais žvaigždei vakarinei.

Pasiguoščiau žemei – svetima, nešildo,

užsisklendžia uolos akmeninę širdį.

Ne už šimto mylių – prie ledinės jūros,

kur ne vandenėlis – ašarėlės srūva.

(Anastazija Kanorverskytė – Sučylienė)

Žinau, kad niekada nepajėgsiu suprasti tremtinių skausmo iki galo. Mes visi, trečioji karta, dažnai pamirštame esą skolingi tėvams, seneliams, o ką jau kalbėti apie prosenelius, kurie yra gyva mūsų tautos istorija. Mes vis tolstame nuo skaudžios praeities, nes ja mažai domimės. O tuos, kurie gyvens po šimto, šimtų metų, ar pasieks dramatiškų tautos išgyvenimų aidas, ar bejaudins jų širdis? Juk jie nebeturės tiesioginio ryšio su tremtiniais.

Naudota literatūra: 1. Lina Rimavičiūtė „Literatūra X klasei“.