Namų ir sodybos Dievai ir Deivės

Dievai

Lietuviai turėjo nemažą namų dievų ir deivių, kurių kultas dažnai siejosi su tolimų sudievintų pramočių, vėliau prosenelių vėlių kultu.Žinių apie namų dievus išliko rašytiniuose šaltiniuose,šeimyninėse,kalendorinėse agrarinėse,įvairiuose tikėjimuose.

Namų ir sodybos deivėms arba dievams buvo aukojama specialioje vietoje,paprastai prie svirno iškastoje duobėje,kuri buvo pridengiama akmeniu.Visi lietuvių namų dievai ir deivės gyveno pirkios kampe, užustalėje.Daugelyje Lietuvos apylinkių dar XIX a. pradžioje gyvenamųjų trobų kampai buvo užversti visokiais griozdais, po kuriais laikyta molinės šukės su valgiu ir gėrimu. Dangstė jas tam, kkad kartais klebonas nebartų už namų dievų maitinimą.Namų dievybės gyvenusios ir pakrosnyje. Ten buvusi visokių baubų, laumių, kitų dievybių ar dvasių vieta. Senovėje pakrosnyje žmonės laikydavo dar šventus žalčius, kurie išlindę valgydavo su vaikais vakarienę.

Namų ir sodybos deivės, vėliau dievai liaudies tikėjimuose globojo namus, juose gyvenančius žmones, visas trobas, svirnuose supiltus javus, tvartuose esančius gyvulius, paukščius ir kt.Vienas tokių dievų vadinosi Dimstipatis.

Dimstipatis

Jo vardas kilęs iš žodžių ,,dimstis” (sodyba) ir ,,pats” (valdovas). Apie šį dievą yra įvairių nuomonių : vvieni sako, kad jis esąs ugnies dievas, kuris saugoja namus ir židinį, jam aukojo gaidį, kurį išvirę patys suvalgo, o kaulus sumeta į židinį; kiti sako, kad jis esąs šeimininkių dievas, kuriam pačios šeimininkės aukoja kiaulaitę; ją laiko moterys, stovėdamos rratu, o paskerdžia vyriausioji; kiaulaitės mėsą suvalgo. Berniukai ir mergaitės prie tokių apeigų neprileidžiami, kad savo dalyvavimu bent kiek nesumažintų jų nuopelnų to dievo akivaizdoje. Dar kiti sako, kad Dimstipatis rūpinosi namais – visais trobesiais ir saugojo juos nuo gaisro. Žmonės šiam dievui aukodavo dvi juodas vištas jo garbei kartą per metus keldavo puotą, kurios metu stengdavosi viską, kas buvo paruošta, suvalgyti.Net paplavas, išplovus puotos indus, supildavo į židinį.

Pagirnis

Šiam dievui kai kuriose vietose vyrai aukojo tris kartus per metus paršą, kitur jautį, o moterys – gaidžius. Vyrų aukojimuose buvo draudžiama dalyvauti moterims, o moterų – atvirkščiai – vyrams. Tas dievas., kaip aiškinama, pavadintas pagal girnų akmenį, kuriuo malami grūdai. Po girnomis buvo saugojama jam skirta medine tvorele aaptverta buveinė. Be to, laikytasi seno papročio, kad nuotakai leidžiama valdyti namus tik po to, kai ji paaukos šiam dievui duonos kepalą ir rankšluostį. Žmonės tikėjo, kad jis kartais žalčio pavidalu išlysdavęs iš savo užkampių, bet dažniausiai gyvenęs nematomas, įsirausęs žemėje. Dievui Pagirniui skirta žemė papratai buvo laikoma juoduose moliniuose arba mediniuose induose, kai kada be indo po medžio dangčiu. Jei tai žemei ir namų dievui kas nepareikšdavo pagarbos, dievas dingdavęs. Jei kas paniekindavo dievą Pagirnį, jis smaugdavęs kūdikius, kenkdavęs ggyvuliams, o jei kas jį be reikalo paliesdavo, tam ranką sutraukdavo, kai kada ji nudžiūdavo.

Dievo Pagirnio vaizdiniai artimai siejasi su žalčių kultu. Žmonės tikėjo dievais esant žalčius, kuriuos laikė namuose ir labai rūpinosi, kad kas jų nenuskriaustų, tikėta, kad nuskriaudus žaltį, juos ištiks nelaimė. Tai buvo kilę iš pirminio tikėjimo, kad mirusiojo vėlė apsigyvenanti žaltyje. Vaizdiniai apie mirusiojo vėlės perėjimą į žaltį ar kitą gyvūną sudarė sąlygas vystytis prosenių, vėliau ir namų dievų kultui žalčių pavidalu.

Maumas

Namuose, sodybose gyvenusios ir blogosios mitologinės būtybės. Maumas buvo vaizduojamas negražiu padaru, gąsdinančiu, kenkiančiu moterims ir ypač vaikams. Jis atrodęs lyg aptašyto medžio statula, panaši į šešėlį. Pavakariais Maumas švaistydavęsis pakampėmis, dažniausiai apytamsėse priemenėse. Vaikai, įėję į priemenę ir pamatę tokią baidyklę labai nusigąsdavę ir bėgdavę į pirkią arba iš didelės baimės pargriūdavę. Tada Maumas bėgdavęs vaiko link, lipdavęs ant jo savo storomis kojomis ir pasišokėdamas mindžiodavęs. Vaikas netekdavęs sąmonės ir pradėdavęs merdėti, o Maumas imdavęs jį dar pikčiau slėgti. Atsitikdavę, kad Maumas vakarop įslinkdavęs į pirkią ir puldavęs kūdikius, gulinčius lopšyje, griebdavęs juos už kaklų ir pasmaugdavęs. Pasmaugtą kūdikį nešdavęs į pakrosnį ir ten numesdavęs.

Babaužis arba Baubas

Jis buvo vaizduojamas didele baidykle, turinčia ilgas rankas, ilgus išdžiūvusius pirštus ssu riestais nagais, nuolat besivartančias rusvas akis, rodantis iššieptus ilgus, smailius, retus tartum kaltai dantis.

Baisusis Baubas iš netyčių puolantis žmones. Kartais griebiantis juos už galvos ir draskantis arba čiumpantis už kaklo ir smarkiai smaugiantis. Suaugę ir stiprūs žmonės galintys apsiginti, tačiau silpnesnieji ir vaikai neįstengiantys iš jo nagų išsprukti sveiki. Baubas apdraskantis veidą, nuraunantis plaukus, vyrams – barzdas ir ūsus, apdraskantis ausis, sužeidžiantis kaklą. Nupeštų plaukų kuokštą, išplėštus odos ar mėsos gabalėlius nešantis į paslaptingą savo buveinę. Baubo pultas žmogus susergantis. Stiprieji ir drąsieji greitai pagyjantys, o silpnieji ir vaikai ilgai negaluojantys ar net mirštantys.

Žemyna ir Žemininkas

Pagal paties vardo prasmę, Žemininkas, arba Žemėpatis, gali būti deivės Žemynos vyras, sutampantis su brolio sąvoka, paveldėta iš grupinių santuokų, egzistavusių matriarchato laikotarpiu. Jis, kaip ir Žemyna, rūpinęsis žemės vaisiais, javais, augalija, gyvuliais, todėl kai kada buvo laikomas ir gyvulių globėju. Žemėpatis dažnai buvo garbinamas drauge su Žemyna, pradedant ir baigiant įvairius ūkio darbus, taip pat atliekant kai kurias šeimynines apeigas. Kartais Žemėpatis buvo laikomas dar namų ir sodybos dievu.

Sodybos dievo Žemininko, arba Žemėpačio, kultas buvo artimai siejamas su žalčio kultu. Taigi jis galėjo būti ir sodybos dievas, panašus į sodybos, trobų, žemės dievą Pagirnį.

Žemininkui paprastai aaukodavo miltus triskart per metus arba juodus viščiukus. Jo garbei žmonės laikė žalčius ir maitino juos pienu.

Labiau negu Žemininką senovės žmonės garbino senesnės kilmės deivę Žemyną (Žemynėlę, Žemynelyną). Iš pradžių ji buvo žemės, duodančios vaisius, ir viso, kas gyva, deivė. Žemyna buvo laikoma šventa, visų motina. Ji esanti deivė, kuri tvarkanti javų derlių ir apskritai turinti reikalų su žemdirbiais. Nusikalsdavo jai tas žemdirbys, kuris tingėdavo dirbti, gerai žemės neišpurendavo. Žemyna tokio nelaimindavusi, jį aplenkdavusi, javų neaugindavusi, ant kiekvieno žingsnio klupdydavusi, nelaimė po nelaimės siųsdavusi. Kurie permanydavę, kaip Žemynai įtikti, tokiems ji padėdavusi.

Žemę maitintoją ir rengėją iš didelės pagarbos žmonės įvairiais atvejais bučiuodavo. Dažniausiai bučiuodavo eidami gulti, atsikėlę arba pradėdami įvairius darbus. Kai kur reikėdavo per dieną pabučiuoti Žemę dvylika kartų. Kai pavasarį pražysdavo vaismedžiai ir kiti augalai, ją bučiuodavo septynis kartus. Bučiuodami Žemę, žmonės kalbėdavo maldas.

Senovėje mūsų protėviai Žemei aukodavo aukas. Dažniausiai tai darydavo pradėdami ir baigdami įvairius žemdirbystės darbus, pradėdami ir baigdami statyti namus, kurdami gyvenvietes ir panašiai. Žemininkui, Žemelei, arba Žemynėliai, aukodavo, pradėdami pirmąjį arimą.

Žemėpačiui arba Žemynėlei aukota aukos gimimo proga, per sutuoktuves ir laidotuves. Jie drauge globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybą, namus,

jų gyventojus. Kaip gyvulių globėja, Žemyna dažnai figūruoja per arklių pašventinimo apeigas.

Lietuviai, nuėmę nuo laukų visą derlių, iš pirmųjų nupjautų devynių saujų rugių, sumaišytų su miežiais, darydavo alų. Šventę pradėdavo vyriausiasis dalyvis, pripylęs ąsotį ir prašydamas palaiminimo, nuliedamas alaus ant žemės ir gerdamas Žemynėlės garbei. Išgėrę trečdalį alaus, aukodavo gaidį, kuris turėjo būti tais metais gimęs ir juodas, baltas arba raibas, bet ne raudonas, o paskui aukodavo neraudoną vištą ir gerdavo likusi alų.

Pastačius naują namą, per įįkurtuves greta Žemynos buvo garbinamas ir sodybos dievas Žemėpatis. Į šį namą pirmiausia šeimininkas įleisdavo guvius, stiprius, sveikus ir ne jaunesnius kaip metų gaidį ir vištą. Višta turėjo būti dedeklė.Žemėpačiui skirtas dvi vištas įleisdavo ir į naujai pastatytą tvartą. Šitie paukščiai vėliau vaikščiodavo ir lesdavo su kitomis vištomis, tačiau buvo laikomi dievo Žemėpačio paukščiais. Vėliau šeimininkė paritindavo į naujus namus du kepalus duonos, kurių vienas buvo skirtas jai pačiai, o kitas – šeimininkui. Stebėdavo, kuris kepalas pariedėjęs atsistos ant apatinės pplutos, kuris – aukštielninkas. Kuriam skirtas kepalas nukris aukštielninkas, tas pirma numirs. Tai padarius, duona buvo suraikoma ir išdalijama neturtingiesiems arba elgetoms.Vėliau šeimininkas linkėdavo dievo Žemėpačio vardu laimingo gyvenimo ir lengvos mirties. Baigdami vėl prašydavo Žemėpatį, kad jis saugotų visus ttrobesius ir gyvenamąjį namą. Vėliau pradėdavo ruošti įkurtuvių vaišes: gamindavo alų, kepdavo duoną, skersdavo kiaulę, avį. Kviesdavo kaimynus. Paskui prasidėdavo vaišės, kurių metu melsdavosi sodybos dievui. Užrūstinus Žemėpatį, nesisekdavęs gyvenimas nei šeimininkui, nei jo šeimai, nei jo gyvuliams.

Per Žemėpačio šventę ypatingu būdu vyrų kepami duonos paplotėliai buvo ne kas kita kaip seno derliaus aukos duonos pavidalu. Duona, kaip ir ožys, pirmiausia buvo aukojama javų dievams ir dvasioms. Iškilmingų apeigų metu ją reikėjo suvalgyti drauge su dievais.Tikėta, kad tai sustiprins žmonių, mirusių prosenių ir dievų tarpusavio ryšį. Taip pat tikėta, kad javuose esanti įsikūnijusi dievybė ar dvasia, todėl lietuviai duoną vadino šventa, ją nepaprastai gerbė, laikė lyg ir žmogiška būtybe, kuri viską jaučia, supranta žmogaus mintis.

Lietuviai dar XIX aa. pabaigoje ir XX a. pradžioje, pradėdami pavasarinį arimą, aukodavo dievui Žemininkui gaidį arba vištą. Vyrams pirmą kartą išėjus arti, šeimininkė papjaudavo gaidį, išvirdavo ir vaišindavo sugrįžusius artojus. Gaidiena dalydavosi ir valgydavo visi šeimos nariai. Žmonės tikėjo, kad tas valgymas sustiprins jų darbingumą, šeimos vienybę ir meilę. Gaidžio galvą turėdavo suvalgyti šeimininkas, kad visi šeimos nariai jo klausytų.

Gabija

Lietuviai ugnį laikė dieviška jėga, viso pasaulio gyvenimo simboliu.Iš pradžių namų židinio, kaip ir bet kuri kita, ugnis dar nebuvo ssuasmeninta ir sudievinta, – ji buvo tik apgaubta didelio kulto. Galiausiai ugnis pradėta vaizduoti deive ir pavadinta Gabija. Ji tapo ugnies valdove. Sudievinta ugnis vadinta ne tik Gabija, bet ir Peleno deive. Ugnies deivės buvo vaizduojamos moterimis, apsirengusiomis raudonais drabužiais, kai kada moterimis su sparnais.

Ugnis dar vadinta Ramute, Ugnija, Ugnine. Greičiausiai, šie žodžiai nebuvo namų židinio deivės vardai, bet aiškumo dėlei juos pridėdavo prie žodžio ,,Gabija”.

Deivės Gabijos vardu vadinta ne tik židinio, bet ir kiekviena namuose deganti – balanos, vaškinės žvakės ar kt. – ugnis.

Namų židiniui lietuviai, kaip ir kitų kraštų gyventojai, ne tik aukojo aukas, bet rūpinosi juo kaip žmogumi, kad būtų sotus, netgi ,,klodavo” patalą, guldydavo, paguldę užklodavo, migdydavo. Galvota, kad ugnis, kaip ir žmogus, po dienos darbo turi nusiprausti. Todėl kai kur dar XX a. pradžioje būta papročio prie sutvarkytų nakčiai žarijų pastatyti puodelį švaraus vandens. Pakloti ugniai patalą reiškė stropiai ir gražiai sutvarkyti žarijas, o apkloti-apgaubti žarijas pelenais, kad jos ilgai neišblėstų. Pasak žmonių pasakojimų, ugniai klodavo patalą ir ją apklodavo kasdien. Jeigu šeimininkė neapklodavo ugniai patalo ir jos neužklodavo, tai ugnis pykdavusi ir kartais išeidavusi iš savo šeimininkų namų, tai yra uždegdavusi namus.

Klodami ugniai patalą, kalbėdavo maldas Gabijai, prašydami, kkad šventa židinio ugnis būtų rami, gera, nesukeltų gaisro.

Namų židinys, nuolat besikūrendamas, prarasdavęs savo švarumą. Be to, jį galėdavę užteršti žmonės, kurie buvo laikomi ,,nešvariais’’- įvairūs nusižengėliai. Pirmykštis žmogus nusižengimą siejo su nešvarumo supratimu. Itin nešvariais buvo laikomi ir išskiriami iš kitų tarpo žmonės, įvykdę kokį nors nusižengimą prie religiją. Kad būtų galima vėl bendrauti su tokiais žmonėmis, turėjo apsivalyti ugnimi, kuri nuplauna nusikaltimo dėmes. ,,Nešvariomis’’ laikydavo ir moteris menstruacijų metu bei keturiasdešimt dienų po gimdymo. Ugnį buvę galima užteršti ir metant į ją nešvarius daiktus, spjaudant į ją, mindžiojant kojomis.

Žiloje senovėje žmonės manė,kad ugnis turinti akis,-taigi užpilant ją nešvariu vandeniu, akys užkrečiamos. Dažniausiai už tokį nuskriaudimą ugnis stengdavosi atkeršyti. Užteršta ji turėjusi valytis, o besivalydama galėjusi sudeginti trobesius.

Užterštą ugnį žmonės privalėjo ,,prausti’’. Ją šlakstydavo švariu vandeniu.

Jeigu, bekūrenant krosnį, iškrisdavo žarijų ar nuodėgulių, tai juos suimdavo ir sudėdavo atgal. Iškritusios iš krosnies ugnies nespardydavo, nemindydavo kojomis, nes tai buvo laikoma dideliu nusidėjimu.

Gabijos ugnis, degdama ilgesnį laiką, galėjusi ir pati užsiteršti, todėl ją reikėdavo atnaujinti iš bendro ugnies šaltinio, kuris simbolizavo amžinąją šviesos deivę Saulę. Paprastai senoji židinio ugnis buvo užgesinama ir sukuriama nauja. Atrodo, kad senovės lietuviai savo namų židinio ugnį aatnaujindavę per vasaros šventes, kai buvo su kuriamas apeiginis laužas. Laužą uždegdavo nauja, švaria, neužteršta ugnimi, gauta trinant vieną medžio gabalą į kitą.Naktį to laužo ugnies atsinešdavo į namus ir, užgesinę židinį, įkurdavo jį iš naujo.

Plačiai yra paplitęs tikėjimas, kad židinio bendruomenės laimė ir gerovė priklauso nuo amžino jo degimo. Tai buvo laikoma nepaliaujamu ugnies gyvenimu. Tikėta, kad židinio ugnies užgesinimas reiškiąs mirtį ir kad tai turį atsiliepti visos bendruomenės gyvenimui. Todėl židinys buvo stropiai saugomas, kad neužgestų. Pačios ugnies užgesinimas buvo laikomas jos mirtimi.

Ypač rūpestingai žiūrėta, kad namų židinys neužgestų per žiemos šventę, kai žemę gaubia tamsa ir šaltis.Senovinė žiemos šventė (trumpiausios dienos ir Saulės sugrįžimo proga) truko kelias savaites.Žmonės tikėjo, kad tuo metu visur buvę pilna visokių antgamtinių baisybių.

Patriarchato laikotarpiu, siekiant visus dievus suvyriškinti, ir ugnies deivės pradėtos vadinti vyriškais vardais. Greta deivės Gabijos atsiranda ugnies dievaitis Gabikis. Šis dievaitis išblėsinantis pirkelėje žiežirbas, tramdantis kibirkštis, saugantis, kad ugnis neuždegtų trobos.

Visi šie dievai globojo namus, trobas, gyvenančius juose žmones, gyvulius, paukščius, javus – supiltus svirnuose.

Naudota literatūra:

1. Pranė Dundulienė Senovės lietuvių mitologija ir religija; Vilnius ,,Mokslas” 1990m.

2. Nobertas Vėlius Chtoniškas lietuvių mitologijos pasaulis; Vilnius ,,Vaga” 1987m.

3. Vincas Vyčinas

Didžiosios deivės epocha; Vilnius ,,Mintis” 1994m.

4. Lietuvių mitologija I ir II tomas Vilnius ,,Mintis” 1995 – 1997 m.

5. Algirdas Julius Greimas Tautos atminties beieškant; Vilnius – Čikaga ,,Mokslas” 1990 m.