Mikalojus Daukša
Mikalojus Daukša
Pirmieji M. Daukšos gyvenimo metai ir studijos
Mikalojus Daukša gimė tarp 1527-1538 m., atrodo, Babėnuose, netoli Kėdainių, smulkiųjų bajorų šeimoje. Nežinoma, kurią mokyklą lankė, bet išmokti skaityti ir rašyti, pramokti kalbų (lotynų, lenkų, rusų) galėjo Žemaičiuose, nepertoliausiai nuo savo tėviškės (Krekenavoje, Ariogaloje arba Kražiuose, Varniuose), taip pat ir Kaune, Vilniuje. Nežinoma irgi, ar Daukša studijavo. Tačiau jo vaikystės ir brendimo metu jau nemažai Lietuvos jaunimo siekė aukštojo mokslo, vykdavo studijuoti. Aukštosiose mokyklose (pvz., artimiausiuose Krokuvos ir Karaliaučiaus universitetuose) studijuodavo ne vvien didikai ar turtingieji bajorai. Jas baigdavo ir smulkūs bajorai, turtingesni miestiečiai, o kartais ir vienas kitas valstietis. Todėl reikia manyti, kad ir Daukša kur nors studijavo. Be tokios prielaidos būtų nesuprantamas jo mokytumas, platus humanistinis išsilavinimas, puikus lotynų kalbos mokėjimas, pagaliau jo kaip dvasininko karjera.
Mikalojaus Daukšos bendražygiai
Dvasininko luomą Daukša pasirinko apie 1551-1562 m. (nors tai galėjo būti ir vėliau), norėdamas, matyt, turėti neblogą pragyvenimo šaltinį ir tuo pačiu atsidėti mokslui. Iš pradžių jis greičiausiai ėjo kur nnors vikaro pareigas, o nuo 1570 m. buvo Krakių klebonas. Gyvendamas Krakėse, lengvai galėjo palaikyti ryšius su palyginti netoli buvusia tėviške ir dažnai joje lankytis. 1572 m. jis buvo paskirtas Žemaičių kanauninku ir persikėlė į Varnius, vyskupijos sostinę, kartu ir ttoliau likdamas Krakių klebonu. Varniuose Daukša dirbo drauge su istoriku Motiejumi Strijkovskiu, kuris irgi ten buvo kanauninkas. Kultūriniais interesais, atsidėjimu Lietuvos istorijai M. Strijkovskis turėjo traukti Daukšą, galėjo būti jam skatinančiu pavyzdžiu. Daukša gerai sugyveno ir su vyskupu Jurgiu Petkūnu (Petkevičiumi), kuris buvo studijavęs keliuose universitetuose ir pažino užsienio šalis. Galbūt, ir jis turėjo Daukšai teigiamos įtakos. Šis vyskupas rūpinosi Daukšos bažnytine karjera, paskyrė jį vienu iš savo testamento vykdytojų ir užrašė jam dovaną – baltą žirgą ir laikrodį. Po jo mirties Žemaičių vyskupu 1576 m. tapo Merkelis Giedraitis, su kuriuo Daukša ypač artimai bendradarbiavo. M. Giedraitis savo planų neribojo vien tikybiniais dalykais, todėl labai vertino Daukšos interesų platumą, gerą lietuvių kalbos mokėjimą, liaudies pažinimą. Vyskupas stengėsi jį geriau aprūpinti, ssudaryti palankesnes sąlygas jo darbui. 1580 m. Daukša paskiriamas pelningos Kražių koplyčios altarista, bet ir toliau lieka kanauninku ir Krakių klebonu. 1585 m. jis jau buvo Žemaičių vyskupijos oficiolas – artimiausias vyskupo padėjėjas, bažnytinis teisėjas. Jam tekdavo faktiškai valdyti vyskupiją, tvarkyti įvairius reikalus. Tas pareigas Daukša ėjo iki 1592 m. Iš jų buvo atleistas, matyt, dėl to, kad galėtų labiau atsidėti literatūriniam darbui ir užbaigti vertimus. Tais pačiais 1592 m. vietoj Krakių jis gavo daug turtingesnę Betygalos parapiją. Gyvenimo pabaigoje DDaukša pergyveno M. Giedraičio mirtį (1609 m.) ir trumpai bendravo su nauju vyskupu – Mikalojumi Pacu. Jis buvo M. Giedraičio testamento liudininkas, vyskupas užrašė jam dovaną – šermuonėlių kailius, paruoštus pamušti, ir sieninį skambantį laikrodį. Po M. Giedraičio mirties Daukša, seniausias kanauninkas, turintis didelį patyrimą, gerai pažįstantis dieceziją (vyskupiją), buvo išrinktas vyskupijos administratoriumi. Perdavęs vyskupiją naujam vyskupui M. Pacui 1610 m., Daukša neilgai begyveno. Mirė 1613 m. Varniuose ir ten buvo palaidotas. Jo knygos buvo atiduotos Kretingos vienuolyno bibliotekai.
Daukšos biblioteka
· Daukša iš visų amžininkų Lietuvoje išsiskyrė savo išsilavinimu, mokytumu, akiračio platumu. Tarkvinijus Pekulas, popiežiaus nuncijaus auditorius, 1579 m. vizitavęs Žemaičių vyskupiją, konstatavo žemą dvasininkų moralę, nepakankamą pasiruošimą, neišprusimą, abejingumą pareigoms, visišką nesirūpinimą religijos propagavimu, menką lietuvių kalbos mokėjimą. O apsilankęs Krakėse, Daukšos klebonijoje, pažymėjo, kad joje yra daugybė įvairių mokslo sričių knygų. Tarp jų buvo ir Erazmo Roterdamiečio „Adagia” ir dvi graikų kalbos gramatikos (F. Melanchtono ir J. Meclerio). Tas knygas T. Pekulas liepė Daukšai sudeginti arba suplėšyti, arba perduoti jėzuitams. Taigi Daukša, matyt, mokėjo ne tik lotynų, bet ir graikų kalbą, savo bibliotekoje turėjo ir graikiškų knygų. Jo biblioteka, atrodo, buvo viena didžiausių XVI a. Lietuvoje (šalia Albrechto Goštauto, Abraomo Kulviečio, Žygimanto Augusto, Motiejaus Strijkovskio, Merkelio Giedraičio, Jurgio Albino bbibliotekų). Dvasininkų tarpe knyga (ypač pasaulietinė) tuo metu mažai tebuvo paplitusi. Didesnius jų rinkinius turėjo tiktai humanistai, renesanso žmonės, siekę universalumo, troškę praplėsti savo akiratį. Be to, knygos tuomet buvo labai brangios, jei reikėdavo atsigabenti iš užsienio, nes Lietuvoje knygų prekyba buvo menka. Pvz., Žygimantas Augustas už vieną knygą mokėdavo vidutiniškai 48 lietuviškus grašius, o už arklį tada būdavo mokama 120-240 grašių, už jautį – 100-120, už aviną – 8-15. Karaliams, kunigaikščiams ir didikams tai buvo prieinama, bet Daukša dėl savo bibliotekos turėjo, be abejo, daug ko atsižadėti.
M. Daukša – išsilavinęs ir Lietuvos kultūra besirūpinantis kanauninkas
Daukša buvo uolus katalikas. Iš šešių kanauninkų, buvusių Žemaičių vyskupijos kapituloje 1579 m., vizitatoriui T. Pekulai jis pasirodė rimčiausias. Buvo ne tik išsimokslinęs, bet turėjo ir kunigo šventimus, atlikdavo bažnytines pareigas. Jam nieko nebuvo galima prikišti moraliniu atžvilgiu, ir tuo Daukša išsiskyrė iš daugumos dvasininkų. Iš visų šešių vyskupijos kanauninkų vienintelis vilkėjo dvasininko drabužius ir turėjo tonzūrą. Tačiau kartu Daukša buvo tolerantas. Jis, kaip ir vyskupas M. Giedraitis, bendravo su reformatais, tuo nusikalsdamas bažnytinei drausmei. Drauge su evangelikais jis pasirašė reformato Morkaus Vnučkos testamentą; į teismus savo įgaliotinius siųsdavo ir reformatus. Gana liberaliai žiūrėjo ir į daugelį bažnytinių nuostatų (išpažintį, mišias, pamokslus). Nors Daukšos ppasaulėžiūra buvo religinė, nors jis buvo katalikas, kontrreformatorius, bet jį buvo stipriai paveikusios ir gaivios, pažangios renesanso idėjos. Dvasininkas neužgožė jame žmogaus, piliečio, patrioto. Feodalinę santvarką vertindamas kaip natūralų, savaime suprantamą dalyką, jis kartu matė jos negeroves, gilius prieštaravimus: didėjančią valstiečių priespaudą ir beteisiškumą, neribotą feodalų savivaliavimą, liaudies niekinimą, joje susikaupusią neapykantą. Į tai jis žiūrėjo kaip į šalintinas negeroves, tačiau manė, kad feodalų ir valstiečių konfliktą galima išspręsti moralinėje plotmėje. Tipiškos dvasininkų pažiūros į tai buvo reakcingesnės, negu Daukšos. Su socialinėmis Daukšos pažiūromis susijęs jo rūpinimasis švietimu, mokslo propagavimas. Pagrindinę epochos švietimo problemą – mokslo prieinamumą liaudžiai – jis, atrodo, sprendė taip, kaip pažangiausi ano meto pedagoginės minties atstovai. Vizitatorius 1579 m. rado Krakėse Daukšos išlaikomą mokytoją, kuris turėjo 12 mokinių. Su Daukšos švietėjiška veikla sietinas taip pat mokyklos atsiradimas Močėnuose, Babėnų apylinkėje.
Taigi Daukša buvo neeilinis, įžymus žmogus, ne vienu atžvilgiu praaugęs savo epochą, siekęs didžių dalykų. Jam būdingas humanistinis išsimokslinimas, platūs užmojai, veržlumas ir valingumas, gilus patriotizmas. Jis stengėsi kurti lietuvių nacionalinę kultūrą, kovojo dėl gimtosios kalbos teisių. Dėl to jį labiausiai ir vertiname.
M. Daukšos literatūriniai darbai
Daukšos raštai yra religiniai, susiję su kontrreformacija ir savo turiniu mažai tesiskiria nuo kitų religinių raštų. Tačiau jie
daug svarbesni už anuos savo kalba, patriotinėmis idėjomis.
Ne visi Daukšos darbai tiksliai žinomi. Išlikę tėra tik du neabejotini jo leidiniai – J. Ledesmos Katekizmo ir J. Vujeko Postilės vertimas. Tačiau buvo manyta, kad jis, be to, išvertė į lietuvių kalbą bulę „In coena Domini” („Surinkimas gromatos [.] Gregario trečio lieko popiežiaus”) ir 1588 m. išleido pamokslų rinkinį (homilijas). Su Daukša kartais siejamas ir P. Kanizijaus Katekizmo vertimas. Bulės lietuviškas vertimas įtrauktas tarp 1641 ir 1643 m. bažnytinių raštų, taigi praėjus kkeliems dešimtmečiams po Daukšos mirties. Neaišku, kodėl jis būtų taip ilgai užsigulėjęs. Be to, pats vertimas nesklandus, jame nemaža sunkokai suprantamų vietų, gausu svetimybių, rytų aukštaičių tarmybių, kurios kaip tik nebūdingos Daukšai. Dėl to galima tvirtinti, kad išlikęs lietuviškas bulės vertimas – ne Daukšos darbas. Daukšos 1588 m. pamokslų rinkinį pirmas paminėjo S. Daukantas savo veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių” (1845 m.). Tačiau S. Daukantas čia supainiojo Daukšos verstos J. Vujeko Postilės leidimo metus ir nurodė netikslų pavadinimą. KKad Daukša būtų išvertęs P. Kanizijaus Katekizmą, kol kas irgi nieko tikra nežinoma.
Kadangi J. Ledesmos Katekizmo ir J. Vujeko Postilės vertime matyti įgudusi Daukšos plunksna, galima manyti, kad tai ne pirmieji jo darbai, tačiau ką jis anksčiau yra nuveikęs, ššiaip ar taip pasilieka mums neaišku.
Kas išverstas pirmiau: Katekizmas ar Postilė?
Anksčiau buvo įprasta manyti, kad Daukša pirma išvertė ir išleido J. Ledesmos Katekizmą, o paskui parengė J. Vujeko Postilę. Tačiau nauji archyviniai dokumentai rodo ką kita: 1595 m. pradžioje Postilė jau buvo parengta, atiduota Vilniaus akademijos spaustuvei ir tais metais turėjo būti išleista. Tačiau 1595 m. išėjo tik J. Ledesmos Katekizmo vertimas. Todėl galimas atvejis, kad Katekizmą Daukša vertė tuo pat metu, kaip ir Postilę. Tačiau, palyginus Katekizmo ir Postilės vertimų kalbą, įtikimiau atrodytų manyti, kad Katekizmas verstas vėliau, kai Postilės vertimas buvo baigtas arba baigiamas.
Jokūbo Ledesmos, ispanų jėzuito, Katekizmą Daukša išvertė ne iš ispanų, o iš lenkų kalbos. Tai pažymėta tituliniame vertimo puslapyje („iš liežuvio lenkiško”). E. Zitingas (Sitting) nnustatė, kad Daukša vertė iš XVI a. pabaigos lenkiško Ledesmos Katekizmo, savo ruožtu versto iš italų kalbos.
Katekizmas
Daukšos „Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus” buvo išleistas Vilniuje 1595 m., atrodo, M. Giedraičio lėšomis, ir skirtas Žemaičių vyskupijai. Jį sudaro dvi dalys: 1) „Mokslas krikščioniškas” (katekizmas) ir 2) „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo nuodėmių”. Ilgą laiką jis buvo nežinomas, tik 1886 m. jį surado ir perspausdino E. Volteris, o 1926 m. dar kartą perspausdino (kartu su lenkišku originalu ir anoniminiu 1605 mm. vertimu) E. Zitigas. Ši siauro konfesinio pobūdžio knygelė, skirta pagrindiniams katalikų tikėjimo dalykams mokyti, yra svarbi dėl savo kalbinių bei stilistinių ypatybių. Katekizmą Daukša vertė gana laisvai, nesilaikė aklai originalo, taikėsi prie naujo skaitytojo – lietuvio. Kai ką jis praleido, pakeitė arba papildė bei praplėtė. Daugumas tų pakeitimų neliečia esmės, neišeina iš tikybinių katekizmo rėmų, bet vienas kitas yra įdomesnis. Pvz., į klausimą, kas nusideda pirmajam dievo prisakymui, lenkiškame originale atsakyta: Ypač tie, kurie užsiima stabmeldyste, prietarais, užkeikimais ir burtais, kurie prieštarauja jo šlovei (Ci osobliwie, którzy się parają bałwochwalstwem, zabobony, gusły, I czarami, które są przeciw chwale jego). Šią vietą Daukša išvertė taip: Šitie ypačiai, kurie garbina ugnį, žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius, alkus, medeines, kaukus ir kitus biesus, ir anie, kurie žyniauja, buria, nuodija, alvą ir vašką lieja, ant putos ir ant pauto veizdi ir kurie tą tiki, – šitie visi dievo atsižada ir pristoja velniop. Taigi versdamas Daukša sukonkretino mintį, išskaičiavo gausias senojo tikėjimo liekanas liaudyje. Jo žodžių teisumą patvirtina daug kitų šaltinių iš XVI a. ir vėlesnių laikų. Tačiau pagrindinė Katekizmo vertybė yra jo kalba. Atrodo, kad Daukša žinojo apie lietuviškas protestantų knygas (M. Mažvydo, B. Vilento, iš dalies J. Bretkūno) ir jomis pasinaudojo, bet kkartu neabejotina, kad jis savo pirmtakus pralenkė. Katekizmo vertimas, atrodo, buvo tiesiogiai skirtas Žemaičių vyskupijai, bet faktiškai Daukša jį skyrė visiems lietuviams. Tuo būdu jis susidūrė su bendrinės literatūrinės kalbos problema. Daukša norėjo įtikti ir aukštaičiams, ir žemaičiams. Gerai žinodamas Lietuvos tarmes, jis galėjo prie visų derintis. Jam ypač rūpėjo leksika, jos turtingumas ir grynumas. Labiausiai krinta į akis leksinių paralelizmų vartojimas. Daukša deda juos greta vienas kito, sujungdamas jungtukais arba, ir, jungiamaisiais žodžiais tai yra, taip pat prirašo paraštėse. Jokiame ankstesniame ir vėlesniame lietuviškame leidinyje, išskyrus Daukšos Postilę, jų nėra tiek sukaupta. Daugelis leksinių paralelizmų yra iš kasdieninės aplinkos ir apyvartos, pvz.: penas, valgymas, ėdesys; sakyti, tarti, byloti, kalbėti; pavirsti, tapti, stotis; karoti, kabėti; drugelis, peteliškė. Nemaža jų taip pat abstrakčios ir perkeltinės prasmės, pvz.: išganyti, išgelbėti, išvaduoti, atpirkti; paskandinimas, pasmerkimas, prapuolimas, prapultis; žymė, ženklas. Leksiniais paralelizmais, gausiais sinonimais Daukša norėjo padaryti savo kalbą įvairią, žodingą, įtikti įvairių tarmių skaitytojams, o kartais – paaiškinti svetimybes. Kadangi daug dvasininkų lietuviškai silpnai temokėjo arba visai nemokėjo, Daukša kad jiems būtų lengviau susigaudyti, paraštėse ties lietuviškais žodžiais rašė ir atitinkamus skolinius, pvz.: stonas (luomas), svietas (pasaulis), abrozas (paveikslas). Nors Daukša taip pat vartoja skolinių, bet jų kiekis Katekizme keliskart mažesnis, negu M. MMažvydo ir kitų pirmųjų rašytojų leidiniuose [Plačiau apie tai žr. Kruopas J. Leksiniai paralelizmai Daukšos katekizmo (1595) kalboje. – „Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. III. 1960, p. 223-255]. Daukša pralenkė savo pirmtakus ir vertimo menu. Apskritai imant, Katekizme, kaip ir kituose lietuviškuose XVI a. leidiniuose, dominuoja pažodinis vertimo principas.
Katekizmo kalba
Kalba, iš kurios verčiama, yra lyg modelis, kuriam stengiamasi prilygti. Dėl to mažiau paisoma savo kalbos specifikos, jos vidinių dėsnių. Tačiau Daukša turėjo gerą kalbos jausmą ir versdamas pažodinio principo aklai nesilaikė. Jis keitė daiktavardinį nusakymo būdą veiksmažodiniu, rasdavo tinkamų pakaitalų idiomoms, vieną gerą atitikmenį keliems žodžiams, išvengdavo to paties žodžio kartojimo. Jis ne tik tiksliai ir taisyklingai, daugiausia gražiai lietuviškai išvertė originalą, bet prilygo jam ir stilistiniu atžvilgiu. Ne kartą jaučiame visai laisvą, nė kiek originalo nevaržomą Daukšos žodį, natūralų iškalbingumą. Pvz., į klausimą, kaip turime laikytis šešto įsakymo, kuris draudžia svetimoteriauti, atsakoma: Sergėdamies, aplenkdami ir vengdami visokių bjaurybių. Vietoj vieno lenkiško žodžio (strzegąc się) čia Daukša pavartoja tris lietuviškus (sergėdamies, aplenkdami ir vengdami), tuo pačiu išbaigčiau, konkrečiau ir išraiškingiau nusako norimą dalyką. Dažnai jo sakinys, ištisas periodas skamba laisvai, lengvai, lyg prieš keliasdešimt metų, bet ne prieš šimtmečius būtų parašytas: Tu vaistą duosi, o ligonis nuodus geria,
tu ligą atitolini, o jis tave marina, tu žaizdas sutvarsčioji, o jisai žaizdą, kuri jau buvo užretėjus, atversto, tu ranka tava dangstai, o jisai ją atmėto. Ne vienas pasakymas Daukšos vertime gavo tokią formą, kuri jau nebekito, plačiai paplito ir visuotinai įsigalėjo (pvz., alkaną papenėt, trokštantį pagirdyt). Daukša įvedė Katekizme nemaža svarbių, kultūriniam gyvenimui reikalingų žodžių. Daugelį jų ėmė iš gyvosios kalbos, suteikdamas naują turinį, perprasmindamas. Kitus sukūrė pats, dar kitus perėmė iš ankstesnių rašytojų (pvz., mokytojas, skaitytojas) ir padėjo jjiems įsitvirtinti. Manoma, kad Daukšos naujadarai yra žodžiai abejojimas, įkvėpimas, nusižeminimas, privalomas, pasmerkimas, supratimas, tvirtai įsigalėję literatūrinėje kalboje. Katekizmo vertime vartojami įvairūs psichologiniai terminai – pojūčių pavadinimai (regėjimas, girdėjimas, ragavimas, pauostymas, palytėjimas), psichinių galių, procesų, jausmų, nuotaikų, ypatybių pavadinimai (išmintis, valia, meilė, džiaugsmas, kantrybė, romumas), pagaliau šiaip įvairių sričių žodžiai, išlikę iki šių dienų (autuvas, alga, darbininkas, esybė, elgeta, gydytojas, mylėtojas, tarnas, vietininkas). Gyvus, vaizdingus Daukšos pasakymus galima traktuoti kaip literatūrinio stiliaus užuomazgas. Pvz.: Žvaigždės nežiba prieg šviesai tavai, stiebai ddangaus dreba ir virpa po akim tavo. Apskritai, originalo vaizdinių elementų Daukša nesumažina, nesusilpnina, o juos pagausina ir sustiprina. Pagrindinė jo vaizdinė priemonė yra veiksmažodis – konkretus, gyvas, vaizdus, dinamiškas ir liaudiškas, susijęs su kasdieniška aplinka, alsuojąs betarpiška tikrove (pvz., iiš versmės išplūdo, esmi ugnimi neužblėstančia, daužytis ant žemės, naktys ant mūsų užgriūtų ir mus užslėgtų, dūsaujame šniupščiodami ir verkdami). Tuo tarpu originale veiksmažodis yra daugiau bendrinės, sąvokinės reikšmės, mažiau teturi vaizdinio atspalvio. Daukšai rūpejo ne tik vaizdingumas, bet ir stilistinis sklandumas, skambumas. Tuo tikslu jis sumaniai vartoja ilgesnes ir trumpesnes žodžių lytis. Pvz., lenkišką daiktavardį (dla zwyciężenia) jis išverčia dviem veiksmažodžiais, kurio vieno forma pilna, o kito sutrumpinta: idant pergalėtumbime ir pravytumbim visus mūsų pagundymus.
Giesmių, išspausdintų Katekizme, vertimai
Katekizme Daukša išspausdino ir dviejų giesmių vertimus: Tomo Akviniečio giesmės (Kloniojuos žemai, tiesa uždengtoji”) ir „Salve regina” („Sveika, karalyčia”). Tai buvo pirmos lietuviškos giesmės, išspausdintos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ir kartu tai pirmos išlikusios lietuvių katalikiškos giesmės. Pirmoji iš jų eiliuota, o aantroji parašyta ritmine proza. Daukša, matyt, didesnių eiliuotojo gabumų neturėjo. Vėlesniuose giesmynuose jo verstomis giesmėmis, atrodo, nebuvo pasinaudota.
Svarbiausias M. Daukšos darbas – J. Vujeko Postilės vertimas
Pagrindinis Daukšos darbas, su kuriuo susijusi jo šlovė, yra Jokūbo Vujeko Postilės vertimas. Tai stambiausias XVI a. lietuvių raštijos paminklas greta J. Bretkūno Biblijos vertimo. Postilė, kaip minėta, 1595 m. buvo atiduota spausdinti, bet išėjo tik 1599 m. Spėjama, kad Daukša ją išvertė 1582-1595 m. J. Vujekas, lenkų jėzuitas, vienas stambiausių kontrreformacijos šulų, parašė ddvi postiles: didžiąją ir mažąją. Didžioji buvo skirta siauresniam, mokytesniam skaitytojų ratui, dvasininkams, o mažoji – neturtingiems kunigams ir mažiau išsilavinusiems skaitytojams. Ypač populiari buvo jo mažoji Postilė. Kadangi lenkų reformatai buvo išleidę daug gerų postilių, J. Vujekas turėjo parašyti tokią, kuri atsvertų visas reformatų postiles. Dėl savo nuopelnų kontrreformacijai J. Vujekas buvo vadinamas Lenkijos Ciceronu. Kurį laiką jis gyveno ir Lietuvoje, 1578-1579 m. buvo Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius. Todėl vyskupas M. Giedraitis, o gal būt, ir Daukša galėjo būti su juo pažįstami.
Dėl Postilės vertimo autorystės
Išversti Postilę buvo labai sunkus darbas. Kalbininkai (K. Būga, E. Tanglis, E. Zitigas), pastebėję vertime skirtingų tarmių lyčių ir žodžių, nevienodą kirčiavimą, buvo pradėję abejoti, ar Daukša vienas tą Postilę išvertė. Tačiau tos abejonės, atrodo, yra be pagrindo. Postilės tituliniame puslapyje vertėju pažymėtas Daukša. Lotyniškoje ir lenkiškoje prakalboje jis vertimą vadina savo paties darbu. Jokie kiti vertėjai ar talkininkai niekur neminimi. O kalbos skirtybių ir prieštaravimų galėjo atsirasti dėl to, kad Daukša norėjo įtikti platesniam skaitytojų ratui – žemaičiams ir vidurio aukštaičiams.
Postilės skyriai
Pilnas Postilės pavadinimas yra toks: „Postila katolicka. Tai est: išguldymas evangelijų kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus”. Be J. Vujeko pamokslų, joje yra originalių priedų, kurie ne visuose egzemplioriuose vienodi. TTačiau iš skirtingų egzempliorių padarius vieną, knygą sudarytų:
1. Lotyniškas ketureilis, skirtas M. Giedraičio herbui. Jame dirbtinai mėginama poetizuoti vyskupo veiklą, kelti jo nuopelnus tėvynei.
2. Lotyniška 8 eilučių epigrama, skirta M. Giedraičiui. Joje su daug didesniu užmoju aukštinamos vyskupo dorybės ir nuopelnai, užtikrinamas jam neblėstantis atminimas. Laikas sunaikina didžių karalių sostines, marmurą, piramides, užmarštin nugramzdina karvedžių garsą, bet vyskupo šlovė būsianti nemari, nes jis savo liaudžiai parūpinęs šventąjį peną. Kai kuriuose egzemplioriuose po epigrama pažymėtas autorius Vaclovas Labunauskis, o iš tikrųjų, kaip išaiškino K. Jablonskis, tai Vaclovas Daujotas iš Labūnavo. S. Daukantas savo turėtame Daukšos Postilės egzemplioriuje ranka įrašė lietuvišką šios epigramos vertimą, po kuriuo taip pat pažymėtas Vaclovas Labunauskis. Tačiau ligi šiol neišaiškinta, ar tai senas vertimas, ar S. Daukanto laikų.
3. Lotyniška Daukšos prakalba į M. Giedraitį. Tai lyg atviras laiškas vyskupui. Čia jis idealizuojamas, šlovinamas, prilyginamas žymiausiems amžiaus vyrams, iškeliamas kaip vyskupas, valstybės veikėjas ir žmogus. Panegiriškai atsiliepiama ir apie pačią Postilę bei jos autorių. Postilė vadinama puikiu veikalu, vertu išplatinti visame pasaulyje, o J. Vujekas – mokyčiausiu ir religingiausiu vyru. Postilės išleidimas lietuvių kalba laikomas nemirtingu ir beveik dievišku vyskupo sumanymu. M. Giedraičiui būsią dėkingi: 1) tėvynė – už atsidavimą, 2) dvasininkai – už darbo palengvinimą, 3) ppiliečiai – už išganingą mokslą, 4) visi kiti – už gimtosios kalbos išgelbėjimą nuo apleidimo ir pražūties. Visi kiti – tai visi nekatalikai, reformatai (kalvinistai ir liuteronai). Taigi Postilės vertimas turėjo būti reikšmingas visai tautai, visiems lietuviams, nepaisant kokio jie bebūtų tikėjimo. Daukšos kultūriniai patriotiniai interesai čia aiškiai pranoksta religinius. Postilė taip pat skiriama ne tik dvasininkams ir per juos liaudžiai, bet visiems luomams, visiems feodalinės visuomenės sluoksniams: didikams (summis), bajorams (mediocribus) ir valstiečiams (infimis).
Daukša didžiuojasi atliktu darbu. Jis lygina save su orfėju, paaukojusiu dievams lyrą, kuria nuolat naudojosi, taip pat su romėnų kariu, prie Heraklio šventovės durų sudėjusiu ginklus, kuriais daug kartų buvo nugalėjęs priešą.
4. Lenkiška „Prakalba į malonųjį skaitytoją”. Ji yra programinio pobūdžio, geriausiai parodo Daukšą kaip kovotoją dėl gimtosios kalbos teisių.
5. Patys pamokslai. Juos versdamas, Daukša naudojosi ir reformatų raštais – B. Vilento „Evangelijomis bei epistolomis”, bet neištisai. Postilėje dominuoja savarankiškas vertimas.
Postilės prakalba
Svarbiausias dalykas Daukšos Postilėje yra jos lenkiškoji prakalba. Joje matyti gilus Daukšos susirūpinimas savo tauta, jos ateitimi. Ji yra lyg koks naujo etapo manifestas. Iš jos Daukša išryškėja kaip vienas žymiausių Lietuvos patriotų. Lenkų filologas A. Briukneris pavadino ją patriotiniu manifestu. Vokiečių filologas A. Becenbergeris pabrėžė, kad Daukša reikalavo
lietuvių kalbos lygių teisių. Buržuaziniai filologai ir istorikai žiūrėjo į Daukšą kaip į sporadinį, atsitiktinį reiškinį – „balsą, šaukiantį tyruose”. Tačiau Daukša nebuvo vienišas. Jis buvo subrendęs savo meto aplinkoj, jį veikė visokios įtakos, ir jis pats išryškėjo tiktai jų veikiamas. Jo prakalba irgi yra istoriškai sąlygotas reiškinys.
Veiksniai, formavę Daukšos pažiūras į gimtąją kalbą
Veiksnių, nulėmusių Daukšos pažiūras į gimtąją kalbą, buvo keletas. Pirmas veiksnys – paties Daukšos vaikystės ir darbo aplinka. Gimtoji jo kalba buvo lietuvių. Vaikystėje jis kitokios kkalbos tikriausia negirdėjo. Su lenkų kalba susidūrė, turbūt, tik mokydamasis. Todėl jis buvo iš prigimties prisirišęs prie lietuvių kalbos. Su tuo susijęs kitas veiksnys – Daukšos ryšys su liaudimi ir smulkiąja bajorija. Nuo XVI a. vidurio, o ypač po Liublino unijos, viršūniniuose feodalų sluoksniuose ėmė vis labiau įsigalėti lenkų kalba, bet ji ilgą laiką dar liko svetima smulkiajai bajorijai (ypač Žemaičiuose). Lenkų kalba darėsi stambiųjų feodalų kalba, kuria jie norėjo atsiskirti nuo smulkiųjų bajorų ir liaudies. Smulkieji bajorai buvo labai pprisirišę prie savo gimtosios lietuvių kalbos ir XVI amžiuje ją tebevartojo. Tokia aplinka skatino ir Daukšą, kilusį iš smulkiųjų bajorų, laikytis gimtosios kalbos ir ginti jos teises. Prisidėjo čia ir trečias veiksnys – kova dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino uunijos. Vienas aktyviausių tos kovos dalyvių buvo tiesioginis Daukšos viršininkas – M. Giedraitis. M. Daukša su Giedraičiu gerai pažino to meto politinį gyvenimą ir suprato, koks pavojus gresia Lietuvai. Jis norėjo likviduoti pražūtingas Liublino unijos pasekmes. Stambieji feodalai, gindami Lietuvos politinį savarankiškumą, tautinių tikslų dažiausiai neturėjo. Tačiau smulkiesiems bajorams, kurie tekalbėjo lietuviškai ir nemokėjo lenkiškai, valstybingumo gynimas savaime siejosi su savo papročių ir kalbos gynimu. Kova dėl valstybinio savarankiškumo žadino ir tautinį jų sąmoningumą, skatino rūpintis lietuvių kalbos likimu.
Tie trys veiksniai sudarė prielaidas išaugti Daukšai kaip kovotojui dėl gimtosios kalbos teisių. Tačiau jį subrandino ir teoriškai apginklavo ketvirtas veiksnys – būtent renesansas. Renesanso epochoje vyko persilaužimas iš lotynų kalbos į tautines kalbas. XVI amžius kaip tik buvo kovos dėl tautinių kkalbų ir jų įsigalėjimo Europos literatūroje laikotarpis. Kova dėl tautinių kalbų kartu buvo kova dėl kultūros demokratizavimo, kad ji būtų prieinama platiesiems sluoksniams ir kad jie galėtų dalyvauti jos kūrime. Ši kova, vienur (pvz., Italijoje) prasidėjusi dar XIV amžiuje, sustiprėjo ir labiausiai išsiplėtė XVI a. antrajame ketvirtyje ir viduryje, kitur antrojoje pusėje, ir tada buvo lemtinga. Todėl visai dėsningai XVI a. pabaigoje ji stipriau pasireiškė ir Lietuvoje. Italijoje XVI amžiuje toriškai pagrindė ir gynė italų kalbos teises P. Bembo, Speronė, SSperonis, Prancūzijoje – Ž. Diu Belė, jo draugas „poetų princas” P. Ronsaras, A. Etjenas, Vokietijoje – M. Liuteris, kuris, kaip sakė F. Engelsas, „sukūrė šiuolaikinę vokiečių prozą” [Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai dviem tomais, t. II V., 1950, p. 51]. Labai smarki kova dėl gimtosios kalbos teisių tuo metu vyko ir kaimyninėje Lenkijoje. Antrojoje XVI a. pusėje lenkų literatūra pergyveno savo „aukso amžių”. Visa tai, be abejo, veikė Daukšą, sąlygojo jo pažiūras. Taigi Daukšos pažiūros į gimtąją kalbą susiformavo bendroje renesanso epochos atmosferoje.
Tautos sąvoka Daukšos Postilės prakalboje
Lietuvoje ir Lenkijoje XVI amžiuje vyravo pažiūra, kad tauta – tai feodalai, didikai ir bajorai. Liaudis į tautos sąvoką nebuvo įjungiama. Be to, tauta buvo tapatinama su valstybe. Kalba neįėjo į tautos sąvoką, nebuvo laikoma esminiu dalyku. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyvenę įvairių tautybių žmonės (baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai, lietuviai) neretai buvo vadinami tiesiog lietuviais. Taigi lėmė ne etninė priklausomybė, o pilietinė, teritorinė. Feodalai, vadindami save lietuviais, kalbėdavo kitomis kalbomis, daugiausia lenkiškai. Daukša išsiskiria iš amžininkų, ypač Lietuvos feodalų, daug gilesniu tautiniu sąmoningumu, nauja tautos koncepcija. Tautą jam sudaro: 1) teritorija – tėvų žemė, 2) papročiai – istoriškai susiformavęs kultūrinis bendrumas, 3) kalba.
Svarbiausiu iš jų Daukša laikė kalbą. Nors jis neišvengė bajoriškojo tautos supratimo įįtakos (svarbiausiu luomu, sudarančiu tautą, laikė bajoriją), bet iš tautos sąvokos neišskyrė ir liaudies (prastuomenės). Vadino ją mūsų pačių krauju, mūsų pačių sąnariais, mūsų broliais, pabrėžė, kad visi mes esame vienas kūnas [.] tėvynėje. Taigi Daukša skelbė tautinį bendrumą su liaudimi. Feodalinėje visuomenje luomus skyrė neperžengiama privilegijų ir prietarų siena. Į liaudį buvo žiūrima iš aukšto, stengiamasi ją vis labiau pavergti ir išnaudoti, nuo jos atsiriboti. Todėl bendrumo su liaudimi skelbimas ir propagavimas buvo pažangus. Feodalizmo laikams taip pat buvo būdingas provincinis uždarumas. Žemaičiai ir aukštaičiai dažnai laikydavo vieni kitus kone svetimšaliais. O Daukša gerai suvokė žemaičių ir aukštaičių tautinį bendrumą. Jis kalba tik apie visus lietuvius kaip vieną tautą, apie visiems bendrą lietuvių kalbą. Tuo jis pralenkė ne tik daugumą amžininkų, bet ir žymiai vėlesnių (net XIX a. pirmos pusės) rašytojų.
Daukšos patriotizmas
Šitaip pažangiai suprasdamas tautą, Daukša buvo ir savitas patriotas. Jo patriotizmas skyrėsi nuo vyravusio feodalinio patriotizmo, kuris ribojosi klasiniais feodalų interesais. Feodalai norėjo užsitikrinti išimtinę teisę šeimininkauti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, išlaikyti seniai užimtas svetimas teritorijas, užgrobti naujų. Dėl to literatūroje buvo šlovinami daugiausia kunigaikščiai ir karvedžiai, didikai – jų garbinga (romėniška) kilmė, narsumas, karai. Jiems išaukštinti buvo rašomos poemos, istorijos veikalai. Daukšos patriotizmas visai kitoks. Daukša nė žžodžiu neužsimena apie tariamą lietuvių kilmę iš romėnų, nekalba apie valstybę nuo jūrų iki jūrų. Rūpindamasis tėvynės likimu, jos valstybiniu savarankiškumu ir gerove, kaip ateities laidą jis nurodo visai kitą dalyką – tautinę kultūrą, kuriamą gimtąja kalba. Tačiau, ragindamas vartoti lietuvių kalbą, Daukša anaiptol nepasisako prieš kitas kalbas, jų mokėjimą, mokymąsi ir vartojimą. Į pirmąjį planą jis iškelia visų tautų natūralią teisę vartoti savo kalbą, visoms kalboms pripažįsta lygybę. Jis nekalba, kaip daugelis kitų anuometinių kalbos gynėjų, apie tobulas ir netobulas, gražias ir negražias kalbas. Savaime suprantamu dalyku laiko visų kalbų vartojimą, branginimą, ugdymą ir išlaikymą, todėl nori, kad ir lietuvių kalbai būtų pripažintos lygios teisės. Taigi Daukša pasirodo kaip vienas pažangiausių kovotojų dėl tautinių kalbų teisių XVI amžiuje. Jo pažiūrose nė ženklo nematome tautinio ribotumo, uždarumo, horizonto siaurumo. Prakalboje išryškėja taurus jos autoriaus humanizmas. Pavyzdžiu nurodydamas kitas tautas, Daukša siekia dviejų pagrindinių dalykų: 1) įvesti lietuvių kalbą į viešąjį valstybinį gyvenimą, padaryti literatūrine, rašto kalba ir 2) kurti lietuvių literatūrą, savąją raštiją, duoti jai pradžią. Prakalboje Daukša išreiškė ne vien savo ir pažangiosios ano meto šviesuomenės pažiūras, bet ir plačiųjų liaudies masių, taip pat smulkiosios bajorijos nuotaikas. Joje atsispindėjo augantis „lietuvių tautoje nepasitenkinimas ir pasipriešinimas dėl
prasidėjusio Lietuvių feodalų nutolimo nuo lietuvių kalbos ir jų lenkėjimo” [Lietuvos TSR istorija. T. I. V., 1957. P. 244].
Renesanso idėjos Postilės prakalboje
Daukšos Postilės prakalbai būdingos ne tik humanistinės idėjos, bet ir renesansinė argumentacija. Plačiai pagrįsdamas ir įrodinėdamas būtinumą vartoti savo gimtąją kalbą, Daukša remiasi ne Biblija, ne Bažnyčios tėvais, ne scholastiniais išvedžiojimais ir silogizmais. Pagrindinis jo argumentų šaltinis yra gamta, žmogaus prigimtis, jos dėsniai. Ta dingstimi jis užsimena ir apie gyvulių gyvenimą: kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu vvarnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Juo didesnis sąmyšis kyląs, kai žmonės dėl kitos kalbos paniekina gimtąją. Daukša, kaip ir daugelis renesanso filosofų, žiūri į prigimtį, gamtą kaip į nepajudinamą dalyką. Jos įstatymų turi visi paisyti, laikytis, iš jų neiškrypti. Visi turi klausyti jos balso, taigi visi turi vvartoti ir savo gimtąją kalbą. Antras Daukšos argumentų šaltinis yra istorija, tautų ir valstybių – Persijos, Romos, Graikijos, Arabijos – likimas. Daukša teigia, kad tos valstybės išsilaikė tiktai išsaugodamos savo kalbą. Tokiais argumentais irgi pasireiškia renesanso epochos dvasia. Daukša taip ppat, kaip ir daugelis renesanso humanistų, kalbą laikė ne kokia absoliučia „dievo dovana”, o tokiu žmonių prigimties dalyku, kurį pats žmogus turi ugdyti ir tobulinti. Kalbos negimsta pačios savaime, kaip žolės ar medžiai, vieni menki ir silpni, kiti sveiki ir stiprūs. Visos teigiamos kalbų ypatybės priklauso nuo žmonių valios ir noro. Jeigu ilgainiui vienos pasidarė turtingesnės už kitas, tai priklausė ne nuo jų pačių, bet nuo žmonių pastangų ir išmonės. Daug renesanso bruožų yra ir prakalbos formoje, išraiškoje. Ji glausta, bet labai turtinga, daro iš karto įkvėptai parašyto kūrinio įspūdį. Nėra joje jokio dirbtinumo, erudicijos demonstravimo, tuščiažodžiavimo, ilgų išvedžiojimų, citatų. Viskas atrodo natūralu, paprasta, organiškai susieta, sumaniai ir įtaigiai sukomponuota. Jaučiama aukšta literatūrinė autoriaus kultūra, antikinės retorikos išlavinta įgudusi plunksna. PPakiliausiu tonu parašyta centrinė prakalbos vieta – kulminacija: ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą. [.] Tai aforizmais skambąs himnas gimtajai kalbai. V. Mykolaitis-Putinas teisingai yra pažymėjęs, kad Daukšos Postilės prakalboje matome „tokį gilų ir prasmingą kalbos aukštinimą, kokio nerandame visoj lietuvių literatūroj” [Mykolaitis-Putinas V. Literatūros etiudai. K., 1937. P. 177].
Postilės reikšmė lietuvių literatūrai
Daukša, ką skelbė prakalboje, stengėsi pritaikyti gyvenime. J. Vujeko Postilės vertimas tturėjo pastovią, ilgalaikę reikšmę lietuvių literatūrai. Savo gausia leksika jis žymiai praturtino besiformuojančią lietuvių literatūrinę kalbą. Versdamas Daukša parodė ir individualius stilistinius polinkius, siekė išraiškos vaizdingumo ir išbaigtumo, davė nemažai literatūrinio stiliaus, iš dalies ir grožinės prozos užuomazgų.
Postilės leksika
Postilės vertimui dar labiau negu Katekizmo būdingas leksikos turtingumas. Daukša sąmoningai stengėsi įvairinti vertimo kalbą, padaryti ją žodingesnę. Jis pažymėjo, kad žodžių gausumas knygoje lengvai praturtins uolų skaitytoją. Pagrindinė priemonė kalbos žodingumui ir įvairumui didinti buvo sinonimika. Daukša sinonimus Postilėje vartoja panašiai kaip Katekizme, bet iš dalies ir skirtingai. Katekizmui būdingas pusiau mechaninis sinonimų įvedimas. Jie daugiausia įrašyti vertimo paraštėse, mažiau jų pačiame tekste, ypač skirtingose jo vietose. Postilėje sinonimai dažniausiai įjungti į tekstą, tik maža dalis pridėta paraštėse. Sinonimai yra nevienodos paskirties. Dalis jų tolygūs savo reikšme, neturi stilistinių niuansų, pvz.: žvejais arba žūklijais, vienturtį arba vienatijį, išgydyt arba išvaistyt. Dažnai, kaip ir Katekizme, greta pateikiamas skolinys ir jo lietuviškas atitikmuo, pvz., slibinas arba smakas, iečia (ietimi) arba ragotine, prekiautų arba handliavotų, pirmuonis (protėvius, pirmtakus) arba predkus. Svarbesni yra sinoniminiai žodžiai, leksiniai paralelizmai su skirtingais prasmės, vaizdumo atspalviais: šapelį arba šiaudelį. Užburkt ir užmušt, arkliai arba žirgai ir kuinas. Kartais vieno originalo žodžiui duodami net 5 lietuviški sinonimai: apveizdėkimės, pasergėkimės, aapkuopkimės, apvokimės, apliuobkimės. Labai turtinga žodžio vargšas sinonimika: bėdulis, benamis, nuvargęs, pavargėlis, pavargęsis, rudulis, vargeta. Daukša nesitenkina bespalviais, perdaug bendros reikšmės originalo žodžiais, ieško tikslesnių lietuviškų atitikmenų, geriau išreiškiančių ir nusakančių kalbamą dalyką. Pvz., vietoj originalo kraujo lašai jis verčia kraujo šlakai, vietoj tekančio žemėn – srūvančio žemėn, vietoj pradėjo mirti – pradėjo merdėt, vietoj iš dulkių ir molio nulipdytą – iš dulkių ir molio nužiestą. Postilėje gausu įvairių gyvenimo sričių leksikos, pradedant kasdienine buitimi ir baigiant filosofiniais terminais. Joje minimi darbo įrankiai (arklas, žuobris, piautuvas), ginklai (kalavijas, strėla, ietis), apranga (apdas, autuvas). Nemaža žodžių atspindi feodalinę visuomeninę aplinką, socialinius sluoksnius, jų santyklius (ūkis, ūkininkas, tijūnas, vergas, prekijas, alga, čyžė). Yra ir kultūrinių-literatūrinių terminų. Daukša, atrodo, pirmasis pavartojo žodį rašytojas artima dabartinei reikšme. Postilėje ne kartą minimi, nors ne visuomet įprasta reikšme, kai kurie tautosakos terminai (pasakos, sekmės, priežodžiai, prilyginimai, giesmės). Čia randame tokius abstraktesnės reikšmės žodžius kaip draugystė, mergystė, moterystė, priežastis, šviesybė, tamsybė, vienybė. Daukša dar neturi žodžio mintis, bet jau vartoja žodį mąstyti (klausykime karštai žodžių jo ir mąstykime juos dieną ir naktį). Apskritai Daukšai būdingas siekimas išsiversti be skolinių, juos pakeisti lietuviškais žodžiais. Kur tai nepavykdavo, jis mieliau vartodavo tarptautinius žodžius – lotyniškus arba graikiškus, bet ne sslavizmus. Tačiau slavizmų Postilėje irgi neretai pasitaiko. Daukša turtino savo vertimo leksiką ir naujadarais. Jis mėgo darytis abstrakčius daiktavardžius su priesaga – umas (atskilumas, kitokumas, niekumas), -imas (įkvėpimas, pašaukimas), -ėjas (pranokėjas, veikėjas), su neigiamu ne- (nekaltė, nemirtis, nemokslas). Daug darėsi ir sudurtinių žodžių: daugbylis (ilgas šnekėjimas), niekbylis (tuščia kalba), gerabylis (gerai kalbantis), piktabylis (piktai kalbantis). Svarbus Daukšos naujadaras buvo vakarinė (vakarienė).
Postilė kalbos išraiškingumas
Daukšai rūpėjo ne vien žodžių gausumas, bet ir jų išraiškingumas. Laikydamasis daugiausia pažodinio vertimo principo, jis siekė tolygios ar net stipresnės išraiškos, įtaigumo. J. Vujeko Postilėje vyrauja intelektualinis pradas, išraiškingesnis žodis rečiau pasitaiko. Daukšai būdingas didesnis vaizdingumas, emocingumas. Pagrindinė jo vaizdinė priemonė yra veiksmažodis. Jis jautė veiksmažodyje slypinčias neišsemiamas vaizdingos išraiškos galimybes ir jas gausiai panaudojo. Veiksmažodžiais ir dalyviais jis ne tik sustiprino, bet ir sudinamino išraišką. Jais daugiausia remiasi literatūrinio stiliaus užuomazgos Postilės vertime. Blankius originalo žodžius Daukša pakeičia vaizdingais, sugeba parinkti tiksliausius, specifinius kiekvienam atvejui veiksmažodžius, pvz., kaip višta sugūžia vištelius savus po sparnais savais; idant užkartų girnų pusę ant kaklo jo; kraujas plūdo; daug išvadžiotojų paplūdo po pasaulį; teneišsigąsta širdis jūsų nei krūpauja. Daukša nenori pasitenkinti bespalviu žodžiu, jis linkęs visur vaizdžiau, įtaigiau pasakyti, sustiprinti ir pagyvinti išraišką, pvz., talentą savą
įrausęs buvo žemės; kaip dūmas, kurį vėjas išpūkština; nudangino jį ing svečių namus ir prikuopė jį. Tokius žodžius Daukša galėjo paimti tik iš gyvosios kalbos, iš liaudies lūpų. Ir visame Postilės vertime jaučiamas liaudiškas kalbos pagrindas. Iš liaudies šnekamosios kalbos Daukša pasisavino ir patį nusakymo būdą – gyvą, vaizdų, dažnai gruboką, pvz., nutvėręs ligonį, išgydė jį ir paleido; ten žmogų blokšt ing žemę; miestus jų sukūlė ir pačius išbarstė po visą pasaulį. Daukša, kaip ir kiti renesanso epochos rašytojai (iš ddalies ir J. Vujekas), vadina daiktus tikraisiais vardais, nevengia šiurkštesnių pasakymų, palyginimų, neskirsto žodžių į kastas, maišo aukštąjį ir žemąjį stilių: esmi kaip kalė paskirdusi; nardo kaip kiaulė purve visokio kūniškumo; nuodėmes lakame kaip vandenį.
Be vaizdingumo, išraiškos liaudiškumo, Daukšai būdingas aiškumo, nusakymo pilnumo, išbaigimo siekimas. Vertime daug kur išsireikšta plačiau, konkrečiau, išsamiau ir kartu kasdieniškiau, negu originale. Vertėjas dažnai išryškina ir akcentuoja pagrindinį dalyką sakinyje, praplečia ir papildo jį naujais bruožais ir detalėmis. Tuo tikslu jis paprastai vartoja sinonimus, sinoniminius ppasakymus bei sugretinimus. Sinonimų sugretinimą ir kitas žodžių grupes, kaip retorinę priemonę, jau vartojo M. Mažvydas eiliuotoje Katekizmo prakalboje ir J. Bretkūnas savo Postilėje. Tačiau J. Bretkūnas dažnai juos sugretindavo inertiškai. Jo sinoniminės grupės antrasis žodis dažnai yra trumpesnis ir bblankesnis už pirmąjį, šio nepapildo, nesustiprina (pvz., lojoja ir peikia, išlojojusi ir apibarusi). Tokie sinonimai beveik neatlieka jokios stilistinės funkcijos, tik pagausina žodžius. O Daukša mėgsta sugretinti žodžius, kurių antrasis savo reikšme yra svarbesnis, stipresnis už pirmąjį arba bent papildo, praplečia (pvz., plėšo ir drasko, ūžimai ir staugimai baisūs, išdrikumai ir pasileidimai). Pasitaiko ir asindetinis sinonimų sugretinimas, kai du žodžiai sudaro tarsi vieną sąvoką, yra tariami be pauzės (pvz., vargstate dirbate, šoko nutekėjo, ant gėrių ant grožių kūno). Daukša mėgsta ir kitas dvinares, nesinonimines žodžių grupes, išplečia jomis kai kurias originalo vietas (pvz., atsitiesė ir sėdos, neapykantą ir pavydą, valgė ir gėrė).
Postilės vertimo sintaksė arba grožinės literatūros užuomazgos Daukšos Postilės vertime
Postilės vertimo sintaksėje, sakinio kostrukcijoje gyvosios kalbos bruožų jau labai mmaža. Tai aiškintina pirmiausia vertimo pažodiškumu. Daukša turėjo prieš akis ne tiktai originalo mintį, bet ir sakinio modelį, nuo kurio nenorėjo nutolti. Be to, jį traukė antikinė meninė proza, jos periodų konstrukcijos. J. Vujekas labiausiai mėgo dvinares konstrukcijas, jas derino su trinarėmis ir keturnarėmis, o Daukša dažniausiai vartoja trinares ir dvinares konstrukcijas, ypač trinares. Trinarės konstrukcijos buvo vienos mėgstamiausių antikinėje prozoje. Trinariai, derinami su dvinariais, žymiai paįvairina periodų struktūrą, ir padeda ją geriau išbaigti ritminiu atžvilgiu. Pvz., trinarė konstrukcija – ggimdytojai turi rūpintis savo vaikais: idant kur neužeitų, // idant kur neužklystų, // idant jiems kas pikto netiktųs. Dvinarė konstrukcija: Vieną piemenį ir vietininką jo ant žemės, kuriam jisai padavė, // kuriam jisai prisakė avis savas. Daug dėmesio skyrė Daukša periodo pabaigai – klauzulei, tur būt, sekdamas antikiniais autoriais ir retorikos teoretikais. Nuo klauzulės žymia dalimi priklausė viso periodo efektyvumas. Daukša mėgo originalo klauzulę praplėsti, pailginti – vienanarę paversti dvinare. Dvinarės klauzulės harmoningai išbaigia periodo visumos struktūrą, sudarydamos baigiamąjį atitikmenį sudėtingoms konstrukcijoms viduryje. Daukšai rūpėjo ir sakinio, periodo ritmas. Jis rinko ir derino žodžius, atsižvelgdamas į jų ilgumą, ypač periodo pabaigoje. Vienur žodžiai tolygio ilgėja, sąlygodami kylančią intonaciją (pvz., artimus savus kramto, novija, persekioja). Kitur jie tolydžio trumpėja, sąlygodami krintančią intonaciją (pvz., ateidavai ties jų namais elgeta grynu, ligonimi, nuogu). Daukša, sekdamas J. Vujeko originalu, arba antikine proza, kartais rimuoja periodo narius, tuo sustiprindamas ir paryškindamas sintaksinius paralelizmus (pvz., moteries niekad neturėjo, rūbais švelniais niekad nevilkėjo, ašutinėje vaikščiojo, daug pasninkavo ir gavėjo). Daukša vengia kartoti tuos pačius originalo žodžius, kad nesusidarytų monotonija, kad būtų stilistiškai sklandu ir įvairu. Pvz., originalo sakinyje dukart pavartota jokio daikto (żadnej rzeczy). Daukša tai išvertė dviem skirtingais pasakymais: aš jiemus nedaviau nė vieno daikto ir nnežadėjau nieko gero. Siekdamas sklandumo, skambumo ir įvairumo, Daukša lygiagrečiai vartoja sutrumpėjusias ir nesutrumpėjusias žodžių formas. Pvz., šauk, o nepaliauk, pakelki balsą savo; eikite, eikit ir apvaikščiokite šitą laimią dieną; kas mane regi, reg ir tėvą mano. Daukšos vertime gana tobulą meninę išraišką gavo kai kurie priežodžiai, patarlės, posakiai. Pvz., tie nei sėja, nei pjauja, nei kluonuosn sukrauja; kurie sėja su verksmu, piaus su džiaugsmu; kas šykščiai sėja, šykščiai ir piaus; ne visa auksas, kas žiba; nei vilkas vilko, nei meška meškos nepjauja, ir varnas varnui akies neiškerta; kas galva, tai išmintis; juo kas aukščiaus užlips, tuo sunkiaus nupuola; puola kaip musios ant medaus; vienu žodžiu kaip kirste pakirto; buvo visi kaip šunes sunirtę. Daukša jautriai ir kūrybiškai išvertė literatūriškesnes Postilės vietas. Pasitaiko fragmentų, kur beletristiškai suvokiami ir apibūdinami įvairūs reiškiniai, dvelkteli poetinė nuotaika, nekasdieniškas požiūris į tikrovę. Pvz.: dabar buvo nematęs anos upės, giedrios kaip krikštolo, ir ano medžio, ant kriaušiaus jos įsodinto; Antonijus didysis daugiaus grožėjos nakties tylėjime ir tamsumuose, neg dienos šviesume; Satyras išprašė krikščionims truputį sakramento duonos pavidalu ir, suvyturęs jį skepeton, parišo po kaklo ir įšoko mariosn, ir išplaukė sveikas. Visi minėti stilistiniai vertimo bruožai ir sudaro grožinės prozos užuomazgas Daukšos Postilėje.
Daukšos darbų vertinimai <
Atsidėjimu lietuvių raštijai Daukša neturėjo sau lygių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, išskyrus nebent K. Sirvydą, nei XVI, nei XVII-XVIII amžiais. Abejingai arba priešiškai nusiteikusių dvasininkų aplinkoje jam teko susidurti su daugybe sunkumų ir juos nugalėti, remiamam beveik vien M. Giedraičio. Daukša turėjo įtakos katalikų raštams XVII a. pirmojoje pusėje: 1605 m. Katekizmui, skirtam Vilniaus vyskupijai, aukštaičiams, taip pat K. Sirvydo pamokslams ir žodynui, S. Slovočinskio giesmynui. XVII a, antrojoje pusėje prasidėjus lietuvių raštijos smukimui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Daukšos poveikis susilpnėjo. Jis vėl sustiprėjo tik XIX a. pradžioje, feodalizmo irimo laikotarpiu, susidarius naujoms sąlygoms lietuvių literatūrai vystytis. Tuo metu susilaukė gyvo ir plataus atgarsio patriotinės Daukšos idėjos, rašytojai iš jo mokėsi kalbos. Kajetonas Nezabitauskis Daukšos postilę laikė dideliai reta ir reikalinga knyga. Ilgą laiką Daukšos Postilę skaitė ir studijavo S. Stanevičius, palikdamas joje įrašus. Viename jų iškėlė Daukšos atlikto darbo nemarumą:
Kurs mane rašė, jau seniai supuvo,
Ale jo vardas lig šiol nepražuvo.
S. Stanevičius 1823 m. dviem leidinėliais perspausdino Daukšos Postilės ištraukas su „Prakalba į malonųjį skaitytoją”, o lietuvių kalbos gramatikos (1829 m.) pratarmėje pageidavo, kad Daukšos Postilė dėl kalbos gražumo būtų perspausdinta. Daukšą labai vertino, studijavo ir propagavo S. Daukantas, vadino jį nemirtinguoju. Jis ragino M. Valančių nedelsiant perspausdinti Postilę.
Glaustose lietuvių literatūros apžvalgose, kurios XIX a. pirmojoje pusėje ėmė rodytis įvairiuose leidiniuose, Daukša minimas kaip vienas žymiausių lietuvių rašytojų. Jis buvo įtraukiamas ir į platesnės apimties bibliografinius leidinius, panaudojamas leksikografijoje. XIX a. antroje pusėje, išaugus lyginamajai kalbotyrai, Daukšos Postilė pasidarė dar aktualesnė mokslininkams kalbininkams. Čekų kalbininkas slavistas L. Geitleris 1875 m. ir 1885 m. paskelbė Daukšos Postilės ištraukų. 1898 m. E. Volteris Rusijos Mokslų akademijai pateikė projektą perspausdinti Daukšos Postilę. Projektas buvo priimtas, leidimo priežiūra pavesta akademikams F. Fortunatovui iir A. Šachmatovui. Išspausdinta buvo tik Postilės dalis (I sąs. – 1904, II – 1909, III – 1927 m.). 1900 m. buvo pirmą kartą išversta į lietuvių kalbą ir paskelbta „Varpe” lenkiškoji Postilės prakalba. XX a. pradžioje K. Būga ir kiti kalbininkai ne kartą kėlė reikalą išleisti Postilę fotografuotiniu būdu. 1926 m. ją išleido Lietuvos universitetas Kaune. Nežiūrint trūkumų, fotografuotinis leidimas padarė Postilę visiems prieinamą, ir mokslininkai be vargo galėjo ja naudotis. (.)
