Japonija

Į V A D A S

Lietuvoje egzistuoja daug mitų apie Japoniją. Populiariausi jų: 1) japonės – nuostabios, paklusnios moterys; 2) vyrai – valdingi, kalbantys šaižiais samurajiškais balsais; 3) jaunimas- nepaprastai gabus; 4) jų technika – geriausia pasaulyje, ir japonai turi jos tiek daug, kad namuose laisvai apsisukti neįmanoma. Deja, stereotipai taip toli nuo tikrovės.

Dėl vieno mito – kad Japonijos gamta nuostabi,- galima neabejoti. Bet Japonijos salos taip išsidriekusios, kad norint jas visas apžiūrti, prireiktų mažiausiai poros mėnesių. Todėl keliaujant į ttą šalį geriau iš anksto pasirinkti, ką norėtųsi pamatyti. Jei traukia atogrąžos, povandeninis pasaulis, patartina vykti į Okinavą; jei norisi laukinės gamtos, kalnų, reikėtų keliauti į šiaurę -Hokaido arba į Honsiu salas; jei traukia didmiesčio tempas, dangoraižiai, prabangios parduotuvės,- tinkamiausias Tokijas; kas domisi Japonijos tradicijomis, senove, kultūra, tam kelionę geriausia pradėti nuo Kioto. Šis miestas- tai senoji Japonijos sostinė, tikras turistų magnetas. Čia geriausiai jaučiama senovės dvasia. Vien budistų ir sintoistų šventyklų jame – per du tūkstančius. Kiekviena šventykla žavi nne tik savo architektūra, bet ir dailiu japonišku sodu ( formuodami pušis, sodininkai po vieną pešioja spyglius) ar tvenkiniu, pilnu įvairiaspalvių japoniškų karpių bei vėžliukų.

Kiotą aplipę žavūs japoniški miesteliai:Uji , Arašijama – be galo graži kalvota vietovė. Užlipęs į kalvą pamatai pulkus laisvai gyvenančių bezdžionių. Iš Kioto mažiau kaip per valandą galima nukakti į Narsą – pirmąją Japonijos sostinę. Ten, Todaiji šventykloje, amžinai medituoja Didysis Buda.

ŠIUOLAIKINĖ JAPONŲ ŠEIMA

Šiandieninė japonų šeima visiškai kitokia nei senovėje, ir japonė – jokiu būdu ne nuolanki vyro nurodymų vykdytoja, o gana valdinga , gal net visus keturis namų kampus laikanti moteris.Dažnas japonas ar užsienietis sako: ”Japonų moteris valdo namus, vaikus ir piniginę”. Dažnai iš pažiūros rami, nuolanki būtybė tam tikromis situacijomis pademonstruoja visus savo charakterio “perliukus”.

Šeimoje taip pat viską tvarko moteris. Ji tradiciškai rūpinasi namais, tvrka, valgiu, pirkiniais, vaikų auklėjimu bei mokslu , tačiau, labai keista, neruošia pamokų kartu su savo mažuoju mokinuku. Tam yra visokių “zubrinimo” mokyklėlių, samdomi korepetitoriai. Vyras turi uždirbti pinigų. Dažnas, aatidavęs uždarbį žmonai, paskui iš jos gauna tik dienpinigių ir yra griežtai kontroliujamas, kur ir su kuo juos išleidžia. Žinoma , vyrai suranda būdų pagudrauti ir sutaupyti savoms reikmėms. Į darbą pasinėręs , tiksliau , įstaigai atsidavęs japonas labai mažai laiko praleidžia namuose su šeima, taip prarasdamas balso teisę auklėjant vaikus, ką jau kalbėti apie dvasinį ryšį su žmona. Neretai į pensiją išėjęs vyras nežino, kaip gyventi be darbo, bendradarbių, nes praktiškai visą gyvenimą praleido su jais. Namuose net švenčių ttradicijos nėra, nes japonai dažniausiai švenčia darbe , su kolegomis (ypač populiarios bendradarbių išvykos, puotos po žydinčiomis sakuromis), ir į tas šventes nekviečia šeimos narių, netgi per Naujuosius metus. Taigi galvokit kaip norit, – lyg šeima, lyg ir ne šeima.

SANTŪRUMAS

Neaišku, nuo kokio amžiaus tėvai liaujasi glamonėti savo vaikus,- tik mažyliai bučiuojami, tik jie glaustomi prie tėvų. Netgi svarbesnėmis progomis tėvai, sveikindami vyresnį vaiką, jo nepkabins, nepabučiuos, tik žodžiais ir veido išraiška reikš palinkėjimą. Japonai nešvaisto meilės žodžiais: vaikai niekada negirdi tėvų, vienas kitam sakančių:”Aš tave myliu”. Mama su tėčiu prie vaikų nesibučiuoja ir nesako mažiesiems, kad šie yra mylimi.Vaikai juolab nereiškia savo jausmų tėvams žodžiais. Užsieniečio akimis, santykiai šeimoje – be galo šalti ir formalūs.

Gan keista, bet jaunieji japonai to demonstruojamo šaltumo, atrodo, ir nepasigenda. Dažnas sako, kad jam nereikia , kad mama apkabintų, – ir taip jaučiąs jos meilę bei rūpestį. Mat meilė išreiškiama ne žodžiais, o veiksmais, supratingumu, pagalba. Viskas, ką tėvai daro dėl vaikų, yra meilės išraiška (taip pat ir bausmės).

Deja, jau ir patys japonai pripažįsta, kad tas baisus susvetimėjimas- modernios civilizacijos padarinys.Vaikai nuolat sėdi prie kompiuterių ar leidžia laiką prie televizorių ekranų ir labai mažai skaito. Šiuolaikinės mamos ieško įvairiausių laisvalaikio leidimo būdų: jungiasi į bendraminčių bbūrelius, lankosi klubuose arba . susigundo palošti žaidimų automatais ir per dienas sėdi prirūkytose , įvairiais garsais skambančiose “Pachinko” salėse (dažnai išvaistydamos galybę vyrų uždirbtų pinigų bei užmiršdamos namuose ar automobiliuose paliktus mažylius).Šiandieninėje Japonijoje “Pachinko” žaidimų automatai- civilizacijos rykštė, ir populiariausias atsipalaidavimo būdas.

TURTUOLIAI – VARGŠAI

Daugelis mano, kad japonai labai turtingi. Jie dažnai tampa sukčių aukomis vargingose šalyse: iš jų kišenių ar viešbučių kambarių dingsta įvairios sumos pinigų, jie viską perka už daug didesnę kainą negu kiti, už bet kokią paslaugą iš japono irgi negaila paimti daugiau, nes. jis daug turi. Išskyrus degradavusius benamius, gyvenančius stotyse, parkuose bei po tiltais, Japonijoje nėra tikro skurdo. Tačiau žmonės skurdūs psichologiškai: turtingoje šalyje viskas labai brangu, elementariems poreikiams tenkinti reikia tiek, kad (kaip ir vargingoje šalyje) tenka skaičiuoti , ką gali sau leisti, o kam tenka taupyti. Dažnas užsienietis nustemba sužinojęs, kad ne kiekvienuose namuose yra kompiuteris, kad ne visi turtingieji važinėja automobiliais (mat japonai važinėja tik gerais ir naujais automobiliai, o tai – ne kiekvienam įkandama) ir kad ne kiekviena šeima išgali savo vaikus leisti į aukštąją mokyklą.

VISAGALIS MIEGAS

Kai gyvenime svarbiausią vietą užima pinigai, visos jėgos skiriamos tik darbui , visiškai pamirštant poilsį , atostogas bei normalų miegą (ką jau kalbėti apie teatrą, kkiną, knygas). Tad nenuostabu, kad japonai bet kokia proga stengiasi nors truputį nusnausti, net tam nelabai tinkamose vietose. Pavyzdžiui, sumokėję šimtą ar pusantro šimto dolerių už bilietą, jie pusę koncerto ar spektaklio . pramiega. Tačiau, kaip ir dera , nuskambėjus paskutiniam akordui, visi entuziastingai ploja atlikėjams.

Apskritai susidaro įspūdis, kad japonai miega visur. Studentai sugeba užmigti “žiūrėdami dėstytojui į akis”. Universitete jų – miegančių pilna visur: ant kiekvienos kėdės, palangės, minkštasuolio. Mat jau nuo vaikystės japonui į galvą įkalta, kad jis privalo pirmauti, visur būti geriausias ir daug dirbti, – tik taip ko nors pasieks. Suprantama, kad ko nors siekdamas, privalai kai ko atsisakyti. Japonai daug dirba atsisakydami miego ir poilsio.

ATSIPALAIDAVIMAS

Vis dėlto žmogus – ne mašina, jam reikia atsipalaiduoti, pailsėti, kad vėl galėtų dirbti. Kaip atsipalaiduoja japonai Populiariausi būdai: karšta vonia, karaokė, amerikietiškieji kėglia , žaidimų automatai ir . prekybos centrai.

Kas vakarą japonai pasineria į karštą vonią ne tik higienos sumetimais. Karštame vandenyje jie atsipalaiduoja, pasnūduriuoja bei leidžia smegenims pailsėti. Be to, Japonijoje populiaru maudytis natūraliuose karšto vandens šaltiniuose – juose mirkstama ir šiltą vasaros dieną, ir ant galvos sniegui krintant. Dar egzistuoja tradicinės viešos pirtys, kur žmonės eina ne tik maudytis, bet ir pabūti su draugais, po pirties išgerti arbatos,

tiesiog leisti sau niekur neskubėti.

Alkoholio japonai geria nedaug. Mėgastamiausi gėrimai – sakė ir alus. Merginos paprastai užsisako kokteilio, vaikinai – alaus. Išgėrę japonai dainuoja karaokė- praktiškai visi, ir moka neprastai daug dainų.

Kitas labai populiarus atsipalaidavimo būdas – grožėjimasis žiedais. Žmonės tiesiog būriais eina grožėtis žydinčiomis sakuromis – vyšniomis. Tačiau ne tik sakuros pritraukia tūkstantines minias: nužydėjus joms, japonai žavisi azalijomis; paskui ateina laikas įvairiaspalvėms vandens lelijoms, vilkdagiams, ortenzijų sodams, lotosų tvenkiniams. Visi žydintys augalai Japonijoje sodinami gausiai, tad kai jjie pražysta, parkai, sodai , alėjos, tvenkiniai virsta žavia atgaiva.

DRABUŽIAI IR KOSMETIKA

Japonijoje žmonės rengiasi tik vakarietiškai. Jaunimas beprotiškai seka mada, tačiau jo rengimosi stilių sunku pavadinti skoningu ar madingu. Pagrindiniai jaunimo drabužiai – džinsai ir kokie nors labai aptemti drabužiai – palaidinukės, marškinėliai. Japonės nuo senų laikų vengdavo apnuoginti kūną, tačiau dabar gatvėse netrūksta nei trumpų sijonėlių, nei gilių iškirpčių. Patys japonai sako, kad jaunimas labai pasikeitęs. Vyresnės japonės taip pat rengiasi europietiškai. Kimono dėvimas tik per šventes – per Naujųjų metų ar Obom šventę, kai, pagal japonų religiją, į namus grįžta protėviai.

Japonai eidami miegoti nepersirengia. Jie miega nenusivilkę, su tais drabužiais, su kuriais vaikšto namie. Aišku, ir ryte, ir vakare prausiasi po dušu.

Japonės vartoja labai daug kosmetikos. Jos beveik nesidažo, bbet vartoja labai daug kremų, losjonų. Ypač balinamųjų. Japonės labai kremtasi dėl savo odos spalvos. Stebisi, kad užsieniečiai

deginasi saulėje, pačios į gatvę be skėčio neina. Japonės tikrai gražios.Kai kurios dar ir baltesnės bei skaistesnės negu lietuvių “iš pieno plaukusios” mergelės.

Aš pasirinkau rašyti apie Japoniją, jos gyventojus, jų papročius ir pomėgius, nes mane sudomino jos vaizdingas pavadinimas ”Tekančios Saulės šalis”. Ar yra kita tokia šalis, kurioje per žinias pranešama, kada ir kur pražydo vyšnios, kur traukinys sulėtina greitį, kad keleiviai galėtų pasigrožėti žydinčiais azalijų krūmais, tarsi kilimu nuklojusiais kalvų šlaitus.

Iš tikrųjų Japonija yra labai įdomus kraštas, kuriame gausu įvairiausių naujovių, grožybių ir įdomių žmonių.

Į V A D A S

Lietuvoje egzistuoja daug mitų apie Japoniją. Populiariausi jų: 1) japonės – nnuostabios, paklusnios moterys; 2) vyrai – valdingi, kalbantys šaižiais samurajiškais balsais; 3) jaunimas- nepaprastai gabus; 4) jų technika – geriausia pasaulyje, ir japonai turi jos tiek daug, kad namuose laisvai apsisukti neįmanoma. Deja, stereotipai taip toli nuo tikrovės.

Dėl vieno mito – kad Japonijos gamta nuostabi,- galima neabejoti. Bet Japonijos salos taip išsidriekusios, kad norint jas visas apžiūrti, prireiktų mažiausiai poros mėnesių. Todėl keliaujant į tą šalį geriau iš anksto pasirinkti, ką norėtųsi pamatyti. Jei traukia atogrąžos, povandeninis pasaulis, patartina vykti įį Okinavą; jei norisi laukinės gamtos, kalnų, reikėtų keliauti į šiaurę -Hokaido arba į Honsiu salas; jei traukia didmiesčio tempas, dangoraižiai, prabangios parduotuvės,- tinkamiausias Tokijas; kas domisi Japonijos tradicijomis, senove, kultūra, tam kelionę geriausia pradėti nuo Kioto. Šis miestas- tai senoji Japonijos sostinė, tikras turistų magnetas. Čia geriausiai jaučiama senovės dvasia. Vien budistų ir sintoistų šventyklų jame – per du tūkstančius. Kiekviena šventykla žavi ne tik savo architektūra, bet ir dailiu japonišku sodu ( formuodami pušis, sodininkai po vieną pešioja spyglius) ar tvenkiniu, pilnu įvairiaspalvių japoniškų karpių bei vėžliukų.

ŠIUOLAIKINĖ JAPONŲ ŠEIMA

Šeimoje taip pat viską tvarko moteris. Ji tradiciškai rūpinasi namais, tvrka, valgiu, pirkiniais, vaikų auklėjimu bei mmokslu , tačiau, labai keista, neruošia pamokų kartu su savo mažuoju mokinuku. Tam yra visokių “zubrinimo” mokyklėlių, samdomi korepetitoriai. Vyras turi uždirbti pinigų. Dažnas, atidavęs uždarbį žmonai, paskui iš jos gauna tik dienpinigių ir yra griežtai kontroliujamas, kur ir su kuo juos išleidžia. Žinoma , vyrai suranda būdų pagudrauti ir sutaupyti savoms reikmėms. Į darbą pasinėręs , tiksliau , įstaigai atsidavęs japonas labai mažai laiko praleidžia namuose su šeima, taip prarasdamas balso teisę auklėjant vaikus, ką jau kalbėti apie dvasinį ryšį su žmona. Neretai į pensiją išėjęs vyras nežino, kaip gyventi be darbo, bendradarbių, nes praktiškai visą gyvenimą praleido su jais. Namuose net švenčių tradicijos nėra, nes japonai dažniausiai švenčia darbe , su kolegomis (ypač populiarios bendradarbių išvykos, puotos po žydinčiomis sakuromis), ir į tas šventes nekviečia šeimos narių, netgi per Naujuosius metus. Taigi galvokit kaip norit, – lyg šeima, lyg ir ne šeima.

SANTŪRUMAS

Neaišku, nuo kokio amžiaus tėvai liaujasi glamonėti savo vaikus,- tik mažyliai bučiuojami, tik jie glaustomi prie tėvų. Netgi svarbesnėmis progomis tėvai, sveikindami vyresnį vaiką, jo nepkabins, nepabučiuos, tik žodžiais ir veido išraiška reikš palinkėjimą. Japonai nešvaisto meilės žodžiais: vaikai niekada negirdi tėvų, vienas kitam sakančių:”Aš tave myliu”. Mama su tėčiu prie vaikų nesibučiuoja ir nesako mažiesiems, kad ššie yra mylimi.Vaikai juolab nereiškia savo jausmų tėvams žodžiais. Užsieniečio akimis, santykiai šeimoje – be galo šalti ir formalūs.

Deja, jau ir patys japonai pripažįsta, kad tas baisus susvetimėjimas- modernios civilizacijos padarinys.Vaikai nuolat sėdi prie kompiuterių ar leidžia laiką prie televizorių ekranų ir labai mažai skaito. Šiuolaikinės mamos ieško įvairiausių laisvalaikio leidimo būdų: jungiasi į bendraminčių būrelius, lankosi klubuose arba . susigundo palošti žaidimų automatais ir per dienas sėdi prirūkytose , įvairiais garsais skambančiose “Pachinko” salėse (dažnai išvaistydamos galybę vyrų uždirbtų pinigų bei užmiršdamos namuose ar automobiliuose paliktus mažylius).Šiandieninėje Japonijoje “Pachinko” žaidimų automatai- civilizacijos rykštė, ir populiariausias atsipalaidavimo būdas.

TURTUOLIAI – VARGŠAI

bei po tiltais, Japonijoje nėra tikro skurdo. Tačiau žmonės skurdūs psichologiškai: turtingoje šalyje viskas labai brangu, elementariems poreikiams tenkinti reikia tiek, kad (kaip ir vargingoje šalyje) tenka skaičiuoti , ką gali sau leisti, o kam tenka taupyti. Dažnas užsienietis nustemba sužinojęs, kad ne kiekvienuose namuose yra kompiuteris, kad ne visi turtingieji važinėja automobiliais (mat japonai važinėja tik gerais ir naujais automobiliai, o tai – ne kiekvienam įkandama) ir kad ne kiekviena šeima išgali savo vaikus leisti į aukštąją mokyklą.

VISAGALIS MIEGAS

Kai ggyvenime svarbiausią vietą užima pinigai, visos jėgos skiriamos tik darbui , visiškai pamirštant poilsį , atostogas bei normalų miegą (ką jau kalbėti apie teatrą, kiną, knygas). Tad nenuostabu, kad japonai bet kokia proga stengiasi nors truputį nusnausti, net tam nelabai tinkamose vietose. Pavyzdžiui, sumokėję šimtą ar pusantro šimto dolerių už bilietą, jie pusę koncerto ar spektaklio . pramiega. Tačiau, kaip ir dera , nuskambėjus paskutiniam akordui, visi entuziastingai ploja atlikėjams.

Apskritai susidaro įspūdis, kad japonai miega visur. Studentai sugeba užmigti “žiūrėdami ddėstytojui į akis”. Universitete jų – miegančių pilna visur: ant kiekvienos kėdės, palangės, minkštasuolio. Mat jau nuo vaikystės japonui į galvą įkalta, kad jis privalo pirmauti, visur būti geriausias ir daug dirbti, – tik taip ko nors pasieks. Suprantama, kad kko nors siekdamas, privalai kai ko atsisakyti. Japonai daug dirba atsisakydami miego ir poilsio.

ATSIPALAIDAVIMAS

Alkoholio japonai geria nedaug. Mėgastamiausi gėrimai – sakė ir alus. Merginos paprastai uužsisako kokteilio, vaikinai – alaus. Išgėrę japonai dainuoja karaokė- praktiškai visi, ir moka neprastai daug dainų.

Kitas labai populiarus atsipalaidavimo būdas – grožėjimasis žiedais. Žmonės tiesiog būriais eina grožėtis žydinčiomis sakuromis – vyšniomis. Tačiau ne tik sakuros pritraukia tūkstantines minias: nužydėjus joms, japonai žavisi azalijomis; paskui ateina laikas įvairiaspalvėms vandens lelijoms, vilkdagiams, ortenzijų sodams, lotosų tvenkiniams. Visi žydintys augalai Japonijoje sodinami gausiai, tad kai jie pražysta, parkai, sodai , alėjos, tvenkiniai virsta žavia atgaiva.

DRABUŽIAI IR KOSMETIKA

Japonijoje žmonės rengiasi tik vakarietiškai. JJaunimas beprotiškai seka mada, tačiau jo rengimosi stilių sunku pavadinti skoningu ar madingu. Pagrindiniai jaunimo drabužiai – džinsai ir kokie nors labai aptemti drabužiai – palaidinukės, marškinėliai. Japonės nuo senų laikų vengdavo apnuoginti kūną, tačiau dabar gatvėse netrūksta nei trumpų sijonėlių, nei gilių iškirpčių. Patys japonai sako, kad jaunimas labai pasikeitęs. Vyresnės japonės taip pat rengiasi europietiškai. Kimono dėvimas tik per šventes – per Naujųjų metų ar Obom šventę, kai, pagal japonų religiją, į namus grįžta protėviai.

Japonai eidami miegoti nepersirengia. Jie miega nenusivilkę, su tais drabužiais, su kuriais vaikšto namie. Aišku, ir ryte, ir vakare prausiasi po dušu.

Japonės vartoja labai daug kosmetikos. Jos beveik nesidažo, bet vartoja labai daug kremų, losjonų. Ypač balinamųjų. Japonės labai kremtasi dėl savo odos spalvos. Stebisi, kad užsieniečiai

deginasi saulėje, pačios į gatvę be skėčio neina. Japonės tikrai gražios.Kai kurios dar ir baltesnės bei skaistesnės negu lietuvių “iš pieno plaukusios” mergelės.

Iš tikrųjų Japonija yra labai įdomus kkraštas, kuriame gausu įvairiausių naujovių, grožybių ir įdomių žmonių.

NAUDOTA LITERATŪRA

1.Žurnalas “Laima” 1997m. balandžio mėn. Nr.4

2.Žurnalas” Laima” 2001m. balandžio mėn. Nr.4

NAUDOTA LITERATŪRA

1.Žurnalas “Laima” 1997m. balandžio mėn. Nr.4

2.Žurnalas” Laima” 2001m. balandžio mėn. Nr.4