Vaisiai uogos ir daržovės

VILNIAUS KOLEGIJA

VERSLO VADYBOS FAKULTETAS

MAISTO PREKĖS

VAISIAI, UOGOS IR DARŽOVĖS

MV06A grupės studentė

(parašas)

Lektorė Skaistė Mickienė

(parašas)

2006/2007 m. m.

Vilnius

TURINYS

Įvadas ………………………… 3

Vaisiai ………………………. 4

Uogos ………………………… 6

Daržovės ………………………… 8

Vaisių, daržovių ir uogų užšaldymas, laikymas, atšaldymas ………. 17

Vaisių,daržovių ir uogų poveikis mūsų sveikatai …………… 19

Išvados ………………………… 21

Literatūra ………………………… 22

ĮVADAS

Visos gamtos dovanos – vaisiai, uogos ar daržovės – turi savo specifinių savybių ir medžiagų, reikalingų žmogui. Uoginiais augalais vadinami tie, kurių vaisiai yra uogos. Jie auginami uogynuose. Kultūrinės plačiai auginamos uoginių augalų rūšys: avietės, ggervuogės, serbentai ir agrastai. Uoginiai augalai auga krūmo arba kero forma ir augina uogas. Todėl vadinami uogakrūmiais. Pagal augalų pavadinimus uogynai vadinami serbentynais, avietynais, agrastynais. Uogakrūmių uogos labai vertingos maistui. Uogose yra cukrų, azotinių, rauginių, aromatinių, pektininių medžiagų. Uogos yra svarbus vitaminų šaltinis. Uogos padeda geriau įsisavinti ir kitus maisto produktus.

Vaisiai ir daržovės taip pat yra svarbus mitybos akomponentas. Daugiausiai C vitamino ( askorbo rūgšties) vyrauja juoduosiuose serbentuose, paprikoje, kopūstuose, šermukšniuose ir obuoliuose, o mažiausiai turi vynuogės ir bananai. <

Vaisiai, uogos ir daržovės ne tik praturtina mūsų mitybos asorimentą, bet ir yra naudingi mūsų organizmo funkcionavimui, bei mūsų sveikatos stiprinimui.

VAISIAI

Vaisiai yra klasifikuojami į sėklavaisiuis ir kaulavaisius. Sėklavaisiai yra sudaryti iš odelės, minkštimo, šerdelės ir sėklalizdžio su sėklomis. PPrie sėklavaisių grupės galėtume priskirti obuolius, kriaušias, svarainius, šermukšnius ir t.t. Kaulavaisiai yra sudaryti iš odelės, minštimo ir kaulo. Kaulavaisių grupei priklauso vyšnios, trešnės, slyvos, abrikosai, persikai, nektarinai.

Cheminė vaisių sudėtis. Vaisiuose daugiausiai yra vandens. Organinių rūgščių yra obuoliuose, agrastuose, citrinose, spanguolėse. Aitrų, gaižų skonį suteikiančių rauginių medžiagų yra šermukšniuose, neprinokusiuose obuoliuose. Vaisiai taip pat turi ir dažančių medžiagų, kurios suteikia jiems tam tikrą spalvą. Citrusiniai vaisiai, svogūnai, česnakai, ridikai ir krienai turi aromatinių medžiagų,omineralių medžiagų vaisiuose nėra gausu, tik 1% ar 2%. Be minėtų medžiagų vaisiuose yra angliavandenių, vitaminų (B, B9, E, K, U), baltymų, riebalų ir fitoncidų, kurie naikina bakterijas.

Vaisių skirstymas pagal kilmę:

• Paprastieji – išauga iš žiedo su viena piestele: aguona, slyva, vyšnia, žirnis

• Sutelktiniai – kilę iiš vieno žiedo su daug piestelių. Iš kiekvienos piestelės išauga vaisiukas: avietė, gervuogė, vėdrynas, puriena

• Sudėtiniai – kilę iš tankiažiedžio žiedyno: ananasas

Skirstymas pagal apyvaisio pobūdį:

• Atsidarantys vaisiai:

o Ankštis – vaisius vienalizdis. Atsidaro dviem išilginiais plyšiais: žirnis, pupa, vikis)

o Ankštara (ankštarėlė) – dvilizdžiai pailgi vaisiai. Prinokus sėklos pasilieka prikibusios prie pertvaros: kopūstas, rapsas, kiti bastutiniai augalai

o Dėžutė – pailgos ar apskritos formos vaisius. Nunokęs atsidaro išilginiais plyšiais arba skylutėmis viršutinėje dėžutės dalyje: linas, aguona, durnaropė pav.

o Lapavaisis – sudarytas iš vieno llizdo, kuriame daug sėklų. Prinokus, plyšta išilgai ir sėklos išbyra: puriena, bijūnas, kurpelė)

• Skeltavaisiai:

o Nunokę vaisiai skyla išilgai arba į dvi dalis: salieriniai

o Nunokę vaisiai lūžta skersai į tiek dalių, kiek yra sėklų: ridikas, svėrė

• Uždarieji vaisiai:

o Gilė – stambus vienasėklis vaisius su storu kietu apvalkalu: ąžuolas

o Grūdas (Grūdvaisis) – vienasėklis vaisius.Apyvaisis suaugęs su sėklos luobele: migliniai

o Lukštavaisis – vienasėklis vaisius su netvirtu apvalkalu, todėl sėklos lengvai išlukštenamos: astriniai

o Riešutas – stambus vienasėklis vaisius su kietu kevalu: lazdynas

o Riešutėlis

o Sparnavaisis – panašus į lukštavaisį, tik su sparneliais, kurie padeda vaisiams išplisti vėjo pagalba: klevas, uosis, guoba, vinkšna

UOGOS

Uogos auga visur: miške palaukėje, darže. Uogos būna įvairių dydžių, spalvų: vienos raudonos, kitos mėlynos, ružavos ar dar kitokios. Daug uogų auga miške: avietė, mėlynės, bruknės, žemuogės, dreskės ir kt. Yra ir nevalgomų uogų, pavyzdžiui viltuogė. Iš uogų verdą gardžias uogienes, spaudžia sultis.

Braškės

Braškės – vienos iš anksčiausiai prinokstančių uogų. Uogos pailgos arba apvalios, raudonos, rožinės arba baltos spalvos, saldžiarūgščio skonio, malonaus aromato. 100 g energinė vertė lygi 171 kJ (41 kcal). Braškės – vandeningos uogos, vanduo jose sudaro 89,1 %. Braškėse gausu vitamino C – 100 g braškių šio vitamino yra 66,6 mg. Šis kiekis pilnai patenkina suaugusio žmogaus vitamino C pparos poreikį. Kitų vitaminų randama maži kiekiai. Iš mineralinių medžiagų daugiausiai randama kalio – 1453 mg šimte gramų braškių.

Braškės – skanios uogos, jas mėgsta ir vaikai, ir suaugusieji, tik nepatartina jų vartoti alergiškiems asmenims. Jei alergijos problemų nėra, braškės – puikus vitamino C šaltinis.

Juodieji serbentai

Juodieji serbentai geriausiai auga šiauriniuose regionuose, kur oras paprastai būna vėsus ir drėgnas. Iš jų, kaip ir iš gervuogių, tradiciškai gaminami skanūs gėrimai, sirupai, verdamos arbatos. Neseniai išaiškinta, kad juodųjų serbentų sėklų aliejus naudingas odai – švelnina ją ir daro elastingą.

Juodųjų serbentų sėklų aliejuje yra nepakeičiamųjų riebalų rūgščių. Be to, tai vienas iš gausiausių gama-linolo rūgšties šaltinis – šios rūgšties jame maždaug 15 procentų daugiau negu dvimečių nakvišų aliejuje.

Vyšnios

Vyšniose gausu flavonoidų, kaip antocianidai ir proantocianidai, kurie suteikia uogoms tamsiai raudoną spalvą. Flavonoidai yra galingi antioksidantai ir naudingi sergant įvairiais uždegimais, nes apriboja histamino išsiskyrimą. Jie apsaugo kolagenus nuo laisvųjų radikalų daromos žalos, padeda išvengti raukšlių. Kasdien suvalgant po 200 g šviežių uogų, sumažėja šlapimo rūgštingumas, o tai apsaugo nuo podagros priepuolių.

Vynuogės

Vynuogės – labai sultingos, kekėmis augančios uogos. Vynuogių odelę sudaro keli sluoksniai, ji padengta vaškinėmis medžiagomis, todėl geriau apsaugo vynuogių minkštimą. Minkštimo ląstelės pilnos sulčių. 100 g vynuogių yra 80,3 gg vandens. Vynuogių minkštime esti stambesnių ir smulkesnių sėklų. Vynuogės aromatingos, jos kvepia muskatu bei žemuogėmis. Vynuogėse gausu angliavandenių, iš viso 17,6 proc. Vynuogėse randama pakankamai daug mineralinių medžiagų – kalio, fosforo, kalcio, magnio.Iš vitaminų vynuogėse daugiausia vitamino C. 100 g vynuogių energinė vertė lygi 69 kcal.

Spanguolės

Spanguolės – vėlyvos laukinės uogos, renkamos vėlai rudenį. Išvestos ir kultūrinių spanguolių veislės su stambiomis uogomis. Uogos rūgštokos, gerai išsilaiko šviežios, nes jų sudėtyje yra benzoinės rūgšties. Uogose daug vitamino C. Iš mineralinių medžiagų daugiausiai yra kalio – 100 g spanguolių šio mineralo yra 105 mg. 100 g spanguolių energinė vertė lygi 43 kcal arba 180 kJ.

DARŽOVĖS

Daržovės – vienmečiai, dvimečiai ir daugiamečiai žoliniai augalai, kurių įvairios sultingos dalys vartojamos maistui.

Žiemai daržovės rauginame, marinuojame, sūdome, šaldome, dedame į kaupą ar rūsį, užpilame smėliu. Vienų daržovių-agurkų, arbūzų, pomidorų, pupelių, žirnių – valgome vaisius, kitų – kopūstų, krapų, salotų – lapus, trečių – burokėlių, morkų, ridikėlių -šakniavaisius. Daržovės vienos su kitomis giminiuojasi. Viena šeimyna – pupos, pupelės, žirniai, kita – svogūnai ir česnakai, o trečia – agurkai, moliūgai, arbūzai. Daržovės turi vitaminų, mineralinių ir kitokių naudingų medžiagų. Jose yra žmogui būtinų baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių druskų ir organinių rūgščių. Daržovės labai svarbios maisto racione. Valgomos

kaip atskiri patiekalai, kaip užkandžiai, bei mėsos ir žuvies patiekalų garnyrai. Jos valgomos šviežios, virtos, keptos, troškintos. Gausiai vartojamos dietinei mitybai. Šiuo atveju daržovės yra ir kaip maistiniai, ir kaip vaistiniai augalai. Daugelis daržovių turi gydomųjų savybių. Iš jų farmacijos pramonėje gaminami vaistai. Jos populiarios liaudies medicinoje, nes jau senų laikų žmonės pastebėjo teigiamą daržovių poveikį sveikatai. Vaistai ne visada gaminami tik iš valgomų dalių, dažnai naudojamos maistui netinkamos dalys (šaknys, žievė), jei jos turi fiziologiškai aktyvių medžiagų.

Agurkai

Agurkai – tai vviena populiariausių daržovių mūsų šalyje. Juos valgome ir šviežius, ir raugintus, ir marinuotus. Rauginti ir marinuoti agurkai didina virškinimo liaukų sekreciją, todėl sergant skrandžio, žarnyno, kepenų, inkstų ligomis jų nereikėtų valgyti. Beje, ne visų veislių agurkus galima konservuoti. Rauginti bei marinuoti netinka salotinių veislių ilgavaisiai agurkai.

Agurkuose labai daug vandens – vidutiniškai 94-96 proc. Juose yra šiek tiek vitamino C, vitamino B1, karoteno. Iš mineralinių medžiagų daugiausiai randama kalio. Kalis – tai mineralinė medžiaga, kurios ypač reikia sergantiesiems širdies ligomis. AAgurkuose yra dažančiųjų medžiagų – chlorofilo ir karotenoidų.

Agurkai gerina apetitą, padeda pasisavinti baltymus ir riebalus. Jie šiek tiek laisvina vidurius, todėl tinka esant vidurių užkietėjimui.

Pomidorai

Patys skaniausi – prinokę, ką tik nuskinti pomidorai. Prinokę pomidorai būna raudoni, oranžiniai, rausvi, geltoni, kkartais – net juodi su raudonai violetiniu atspalviu. Valgomąją dalį sudaro sultingas mėsingas minkštimas. Pomidoruose gana daug vandens – apie 85-96 proc. Maistinių medžiagų juose nedaug, tačiau vertingų ir gana įvairių.

Pomidoruose daug vitamino C ir karoteno, nemažai B grupės vitaminų, vitamino PP. Iš mineralinių medžiagų daugiausia yra kalio, mažiau magnio, kalcio, fosforo, geležies. Yra mikroelementų – jodo, vario, cinko, fluoro.

Pomidorai ypač tinka sergantiesiems širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, nes turi daug kalio.

Pomidorai gerina virškinimą ir apetitą, laisvina vidurius. Nors pomidorai laikomi rūgščia daržove, suvirškinti jie šarmina organizmą, todėl naudingi žmonėms, sergantiems padidėjusio rūgštingumo sukeltomis ligomis, pavyzdžiui, podagra. Pomidoruose yra antioksidanto likopeno, kuris neutralizuoja kenksmingą laisvųjų radikalų poveikį ir ypač apsaugo nuo virškinamojo trakto vėžio.

Pomidorai gali trukdyti pasisavinti kalcį. JJų turėtų vengti sergantys artritu. Nerekomenduojama suvalgyti daugiau kaip keturis pomidorus per dieną.

Svogūnai

Svogūnai maistui vartojami nuo neatmenamų laikų. Tai plačiausiai paplitusios prieskoninės daržovės, be kurių neišsiverstų nei viena šeimininkė. Be svogūnų sunku pagaminti skanius mėsos ar žuvies patiekalus. Iš svogūnų galima pagaminti skanių, pikantiškų patiekalų.

Svogūnai – maistinga daržovė. Juose yra angliavandenių – gliukozės, fruktozės, sacharozės, šiek tiek ląstelienos ir pektininių medžiagų. Svogūnuose nedaug baltymų, yra mineralinių medžiagų bei vitaminų, tačiau pats vertingiausias komponentas – eteriniai aliejai. Jie ne tik ssuteikia specifinį kvapą ir skonį, bet pasižymi stipriomis antiseptinėmis savybėmis. Svogūnų sudėtyje esantys fitoncidai naikina kenksmingus mikroorganizmus. Iš mineralinių medžiagų randama kalio, kalcio, fosforo, kiek mažiau – jodo ir geležies. Svogūnuose yra vitamino C, folio rūgšties, B grupės vitaminų. Svogūnai – nekaloringa daržovė. 100 gramų svogūnų tiekia 35 kcal arba 147 kJ energijos. Svogūnai turi didelę fiziologinę reikšmę. Juose esantys eteriniai aliejai žadina apetitą, suteikia maistui malonų skonį, skatina virškinamųjų sulčių gamybą ir išsiskyrimą, taip gerėja virškinimas. Eteriniai aliejai lakūs, todėl pjaustant svogūną jie dirgina akis. Jeigu peilį vis vilgysime vandeniu, akis dirgins mažiau.

Porai

Ši svogūnų šeimos daržovė tikriausiai yra kilusi iš rytinių Viduržemio jūros regionų. Mūsų laikais porai yra populiarūs šiaurinėse Europos šalyse ir dažniausiai vartojami sriuboms bei troškiniams pagardinti. Porai turi nestiprių sutraukiamųjų savybių, todėl naudingi viduriuojant.

Česnakai

Maistui vartojamos česnakų roputės arba jų laiškai. Tai plačiai paplitusi svogūninė daržovė. Česnakų roputės ir laiškai skiriasi cheminių medžiagų sudėtimi. Roputėse mažiau negu laiškuose vandens. Česnakuose yra angliavandenių – gliukozės, fruktozės, sacharozės, šiek tiek ląstelienos ir pektininių medžiagų, gana daug inulino. Baltymų česnakuose būna net 6-8 proc. Šiose daržovėse nedaug mineralinių medžiagų bei vitaminų. Vitamino C laiškiniuose česnakuose randama 80-90 mg%. Česnakų vertingiausias komponentas yra eteriniai aliejai. Jie ne tik suteikia aštrų sskonį ir kvapą, bet pasižymi stipriomis antiseptinėmis savybėmis. Ypač daug eterinių aliejų aštrių veislių ropiniuose česnakuose. Jų sudėtyje esantys fitoncidai naikina kenksmingus mikroorganizmus. Įvairių cheminių elementų gausa česnakai pralenkia visas prieskonines daržoves. Juose yra fosforo, kalio, geležies, sieros, jodo. Česnakuose yra vitamino C, ypač daug žaliuose česnakų lapuose ir stiebuose. Iš česnakų gaminami aštrūs prieskoniai, garnyrai, sriubos.

Visiems, kas nemėgsta aštraus česnakų kvapo, patartina juos valgyti kartu su šviežiomis petražolėmis, kurios jį panaikina.

Burokai

Burokai yra plačiai auginama daržovė. Jie vartojami ištisus metus. Pavasarį ir vasarą – lapkočiai su lapais, rudenį ir žiemą – šakniavaisiai. Šakniavaisiai ilgai išsilaiko švieži. Burokuose yra beveik visų žmogaus organizmui reikalingų medžiagų: fosforo, kalio, magnio, geležies ir mikroelementų – jodo, boro, stroncio, mangano, vario ir kt. Burokuose randama nemažai vitamino C, taip pat B1, B2, PP vitaminų. Burokuose yra biologiškai aktyvių medžiagų betanino ir betaino, todėl jie labai tinka sergančiųjų kepenų ligomis mitybai. Virti burokai tinka sergantiesiems hipertonine liga, nes jų sudėtyje esantis magnis mažina padidėjusi kraujospūdį, ramina nervų sistemą. Burokai tinka ir sergantiesiems skydliaukės ligomis, kadangi daugiausiai iš visų daržovių turi jodo. Nors paprastai valgomos šaknys, burokų lapai yra puikus betakaroteno šaltinis.

Morkos

Morkos – vertingos ir plačiai auginamos daržovės. Per dieną suvalgius tris ar penkias morkas aarba išgėrus nedidelę stiklinę jų sulčių galime užtikrinti, kad į organizmą pateks reikiamas kiekis betakaroteno – vitamino A provitamino, iš kurio mūsų organizme pasigamins vitaminas A. Morkų sudėtyje yra riebaluose tirpių vitaminų, taigi jie geriau įsisavins jei valgysime tarkuotas morkas, sumaišytas su riebalais. Į sultis galime įpilti šiek tiek grietinėlės ar šaukštelį aliejaus. Jei graušime šviežias morkas, į organizmą pateks maistinių skaidulų, kurios aktyvina žarnyno veiklą, mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje, tuo saugodamos nuo aterosklerozės, mažina puvimo procesus žarnyne, detoksikuoja organizmą – sujungia sunkiuosius metalus ir padeda juos pašalinti su išmatomis iš organizmo.

Morkose yra 88,5 % vandens, 4-15 % angliavandenių, 1,3 % baltymų, eterinių ir riebiųjų aliejų,

mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, fosforo, magnio, jodo, natrio, geležies). Be jau minėto beta karotina morkose randama vitamino C, E, B grupės vitaminų, pantoteno rūgšties, fermentų. 100 gramų morkų suteikia apie 31 kcal energijos.

Baltieji ridikai

Baltieji ridikai valgomi švieži. Jie turi daug vitamino C, kalio ir kalcio, skatina žarnyno veiklą bei išvalo jį nuo toksinių medžiagų, mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje. Jie priskiriami prie tų daržovių, kurios tinka aterosklerozės profilaktikai. Ridikams būdingas karčiai aštrus skonis ir savitas aromatas, nes jų sudėtyje yra glikozidų ir eterinių aliejų. Baltieji ridikai tinka žmonėms, norintiems atsikratyti antsvorio. Jų labai maža

energinė vertė – 100 g lygi 16 kcal (65 kJ).

Ridikėliai

Ridikėliai – tai tikra pavasarinė daržovė. Mitybai dažniausiai vartojamos jų šaknys. Ridikėliai paprastai yra aštraus skonio. Šis skonis priklauso nuo juose esančių medžiagų – gliukozidų. Ridikėliai savo savybėmis panašūs į giminaitį ridiką – dvimetį augalą.

Ridikėliai ir ridikai vartojami salotoms gaminti ir kaip prieskoniai. Jie visada valgomi tik žali, todėl jų geriausia visai nepjaustyti. Ši pavasarinė daržovė vertinga kaip vitaminų, mikroelementų bei maistinių skaidulų šaltinis. Ridikėliai turi nemažai vitaminų, todėl svarbu jjuos vartoti pavasarį, kai organizmas jaučia vitaminų stygių. Ridikėliuose gausu mineralo kalio, taip pat geležies, natrio, chloro. Dėl to jie gali pakeisti druską įvairiuose patiekaluose ir jų nerekomenduojama papildomai sūdyti. Ridikėlių sudėtyje esančios maistinės skaidulos aktyvina žarnyno veiklą, padeda iš organizmo šalinti cholesterolį – tuo mažina riziką susirgti ateroskleroze.

Ridikėliai – vertinga ankstyvoji daržovė. Ridikėliai turi sutraukiamųjų savybių, varo šlapimą, skatina tulžies išsiskyrimą. Jie ir jų sultys tinka kosint, sergant reumatu bei tulžies pūslės ligomis. Augalo lapai, nors dažnai išmetami, yyra labai maistingi, juose beveik dešimt kartų daugiau vitamino C negu šaknyse. Be to, juose gausu kalcio, geležies, natrio, fosforo, sieros ir kalio.

Ropė

Šioje garstyčių šeimai priklausančioje šakninėje daržovėje gausu vitaminų A ir C, mineralų sieros, kalcio, kalio, natrio ir ffosforo. Ropės šarmina kraują, skatina prakaitavimą, gerina apetitą. Jos naudingos, sutrikus virškinimui, sergant diabetu ir gelta. Nors žalios ropės turi nemalonų kvapą, verdant jis dingsta.

Kaliaropė

Ši žalia daržovė auginama dėl didelių valgomų stiebų, kurių saldžiai karstelėjęs skonis panašus į ropių. Kaliaropė gerina virškinimą ir kraujo apytaką, padeda stabilizuoti kraujo cukraus kiekį, todėl naudinga sergantiems diabetu ir hipoglikemija.

Salotos

Kultūrinė salota, manoma, kilo iš Vakarų Europoje savaime augančios salotų rūšies. Lietuvoje daugiausia auginama lapinių ir gūžinių salotų. Lapinės salotos išaugina lapų gniužulą, bet gūželių nesudaro, dauguma lapinių salotų veislių greitai parauga. Gūžinės salotos išaugina rutuliškas arba rutuliškai suplotos formos gūželes.

Salotų cheminė sudėtis labai priklauso nuo auginimo sąlygų, laiko, rūšies bei veislės. Maistui vartojami salotų lapai. Juose yra 1,5 proc. baltymų, 1,5 proc. aangliavandenių. Mineralinės medžiagos sudaro 1 – 3 proc., daugiausia randama kalio, magnio, natrio, fosforo, geležies. Salotose daug vitaminų, ypač vitamino C bei karotino, yra chlorofilo, karotinoidų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Salotose mažai cukrų ir organinių rūgščių, todėl dažniausiai jos yra prėsko skonio. Salotose gausu vitaminų A ir C, chlorofilo, geležies, kalio ir silicio. Tamsialapėse rūšyse yra maždaug šešis kartus daugiau vitamino A ir tris kartus daugiau vitamino C negu šviesiosiose. Be to, jose daugiau kalio.

Salotos gerina virškinimą, saugo oorganizmą nuo aterosklerozės, nes jų lapuose yra daug rutino, stiprinančio kraujagyslių sieneles. Kaip ir visos daržovės, salotos yra vitaminų, mineralinių bei skaidulinių medžiagų šaltinis. Jos tinka vaikams, suaugusiems žmonėms, nusilpusiems ligoniams, sergantiems diabetu. Salotos naudingos pagyvenusiems žmonėms, tinka nutukusiems, nes jos nekaloringos. Salotos skatina motinos pieno gamybą, gerina šlapinimąsi. Salotų lapuose esančios karčiosios dalelės (Lactucarium) – puiki raminamoji priemonė. Vakare suvalgius didelį indą šviežių salotų, pagerėja miegas.

Baltagūžiai kopūstai

Baltagūžiai kopūstai – viena iš populiariausių ir seniai žinomų daržovių. Jų stiebas trumpas, lapai stambūs, mėsingi, lygūs, išgaubti, suka kietą gūžę. Jie valgomi švieži, taip pat virti, troškinti, rauginti. Dėl sudėties ypatumų jie tinkami žarnyno veiklai gerinti, sergant ateroskleroze, esant medžiagų apykaitos sutrikimams.

Kopūstų vertę labai didina juose esantis karotinas bei vitaminai B1, B2, K ir B6. kopūstai kaupia labai vertingą vitaminų P ir C derinį, kuris gerina kraujagyslių sienelių laidumą, elastingumą, didina organizmo atsparumą esant deguonies stokai, dalyvauja reguliuojant cholesterolio ir riebalų apykaitą organizme.

Kopūstuose daug kalio, kuris stiprina širdies darbą, aktyvina nervų sistemos veiklą. Juose yra ir kitų mineralinių medžiagų – kalcio, fosforo, geležies, magnio, sieros, vario, mangano, kobalto, cinko ir kt.

Kopūstai gerina virškinimą, laisvina užkietėjusius vidurius. Kopūstuose yra vitamino U, todėl šviežių kopūstų sultys tinka skrandžio bei dvylikapirštės žarnos opos bei uuždegimų atveju. Po pusę puodelio šviežiai išspaustų kopūstų sulčių patartina gerti sveikatinimo tikslu du ar tris kartus per dieną tarp valgių.

Rauginti kopūstai stiprina žarnyną, atgaivina jo mikroflorą.

Salierai

Salierai – tai prieskoninė daržovė, kuri mūsų virtuvėje greta kitų daržovių turi tvirtas pozicijas. Gelsvai pilkšvi mėsingi jų šakniagumbiai tinka ne tik salotoms ar mišrainėms, iš jų taip pat galima paruošti antruosius patiekalus, daug jų sunaudojama įdarant saldžiuosius ankštpipirius, pomidorus bei kitas daržoves. Ryškų kvapą turintys švieži ir džiovinti salierų lapai ar sudžiovinti ir susmulkinti šakniastiebiai – vertingi prieskoniai sultiniams, mėsiškoms sriuboms ar troškintiems antriesiems patiekalams pagardinti. Jaunais jų lapeliais skaninami šaltibarščiai, jais puošiami kiaušinių, mėsos patiekalai, sumuštiniai. Kaip prieskonį galima naudoti ir smulkias salierų sėklas. Jomis galima pagardinti dešras, o sutrintų dėti į sriubas.

Salierai auginami visoje Europoje, Azijoje, Amerikoje. Australijoje. Pagal maistui vartojamas dalis salierai skirstomi į lapinius, lapakotinius ir šakniavaisinius.

Salierai, kaip ir daugelis kitų daržovių, nėra kaloringi. Jų maistinę vertę lemia vitaminai, mineralinės medžiagos, eteriniai aliejai (jų čia sukaupia per 10%) bei panašių į inulino veikimą turintys hormonai. Salieruose gausu K, Na, Ca, P, Fe ir kitų mineralinių medžiagų, vitamino E, šiek tiek vitamino C (38-44 mg%), karoteno. B grupės vitaminų juose yra gana daug – be vitamino B12, salieruose dar rrandamas beveik visas B grupės vitaminų kompleksas – B1, B2, B6, pantoteno rūgšties, bioflavonoidų ir kt. Lapuose, lapkočiuose ar gumbuose esančios mineralinės medžiagos svarbios širdies raumens stiprinimui. Salierai gerina žarnyno peristaltiką, mažina vidurių užkietėjimą. Salierai padeda šalinti gleives kosint ar sloguojant, šiek tiek dezinfekuoja burnos ir ryklės gleivinę, skrandyje ir žarnyne naikina bakterijas ir grybelius, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina jų rūgštingumą, o tai labai svarbu virškinant ir įsisavinant baltymus. Be to, jie naikina bakterijas inkstuose ir šlapimtakiuose, šalina skysčių perteklių organizme, aktyvina angliavandenių apykaitą organizme, aktyvina smegenų ir visos nervų sistemos veiklą. Salierų stiebai, kuriuose daug geležies, magnio ir karoteno, paprastai valgomi žali salotose arba su padažais, iš jų verdamos ir sriubos arba jais puošiami kiti patiekalai.

Šparagas

Tai daugiametė maistinga žalioji daržovė. Jų daiguose, kurie dažniausiai valgomi virti, daug vitaminų ir mineralų. Ypač gausu vitamino E – penkiasdešimtyje gramų šparagų yra visos dienos dozė. Šparaguose yra aminorūgšties asparagino, kuris ramina nervų sistemą. Be to, šis augalas skatina skysčių pasišalinimą iš organizmo, o tai ypač svarbu edemos atveju. Šparagai mažina cholesterolio kiekį kraujyje, todėl yra naudingi sergant kraujagyslių ligomis, kaip hipertenzija bei aterosklerozė. Tačiau gausiai vartojami, šparagai gali erzinti inkstus.

Kiniški kopūstai (Pekino kopūstai)

Pekino kopūstai Lietuvoje tampa vis labiau mėgiama daržove.

Minkštos, cilindro formos gūželės užauga iki 30 – 40 cm aukščio, lapai raukšlėtai pūslėti, nuo gelsvai žalios iki tamsiai žalios spalvos. Jie valgomi švieži ir virti. Tinkami dietiniam maitinimui, rekomenduojami sergantiesiems širdies ligomis ir skrandžio opalige. 100 gramų Pekino kopūstų randama 202 mg kalio, būtino normaliai širdies veiklai, 40 mg kalcio, svarbaus kaulams, 30 mg fosforo, 11 mg magnio, reikalingų normaliai nervų sistemos veiklai, saugančių nuo nepalankaus streso poveikio. Jų sudėtyje yra organizmui svarbių vitaminų A, karotinų, vitamino C, vitamino EE, B grupės vitaminų. Tai biologiškai vertinga, nedaug kalorijų tiekianti daržovė. 100 g energinė vertė – 11 kcal arba 62 kJ.

Iš šių kopūstų daugiausia gaminamos salotos. Į žalių Pekino kopūstų salotas dedama grietinės ar majonezo, pridedama žalių pjaustytų obuolių, smulkintų graikinių riešutų. Mėgstantys aštresnius patiekalus gali įpjaustyti svogūnų.

Iš Pekino kopūstų galima gaminti ir karštus patiekalus – sriubas, apkepus bei troškinius. Patogu tai, kad juos greit galima išvirti arba ištroškinti. Svarbu atminti – verdant arba kepant su mėsos produktais, šiuos kopūstus rreikia dėti baigiant ruošti patiekalą, nes jie labai greitai išverda. Pekino kopūstų troškinį galima pagardinti įvairiomis kitomis daržovėmis, sviestu, grietine ar įvairiais padažais.

Žiediniai kopūstai

Šioje labai maistingoje daržovėje gausu vitaminų C, B1, B2, taip pat kalcio, magnio, fosforo, kalio ir ssieros. Paprastai žiediniai kopūstai verdami, bet gali būti valgomi ir žali, o kartais marinuojami. Patartina juos laikyti šaldytuve.

Briuselio kopūstai

Šios daržovės skoniu bei maisto medžiagų sudėtimi panašios į baltagūžius kopūstus. Tai puikus vitaminų C, B1 ir beta karotino šaltinis. Be to, juose gausu kalio, kalcio ir sieros. Priešingai baltagūžiams kopūstams ir brokoliams, kuriuos galima valgyti ir žalius, ir troškintus arba virtus, Briuselio kopūstai skanūs tik virti.

Brokoliai

Šias bastutinių šeimos daržoves galima valgyti virtas arba žalias. Juose labai daug maisto medžiagų – sieros, geležies, kraują valančio chlorofilo, vitaminų A, B ir ypač C. Brokoliuose vitamino C daugiau negu apelsinuose – puodelyje brokolių yra 70 mg vitamino C, kurį priešingai dirbtiniam vitaminui, organizmas lengvai pasisavina ir panaudoja.

Brokolių reikėtų nevartoti, esant skydliaukės nepakankamumui arba ttrūkstant jodo, nes juose yra medžiagų, trukdančių pasisavinti jodą.

Paprikos

Kilusios iš Pietų Amerikos ir atvežtos į Europą šešioliktame amžiuje, dabar paprikos auginamos beveik visame pasaulyje – kaip daugiametės tropiniuose regionuose ir kaip vienmetės vidutiniuose. Spalvinguose šio augalo vaisiuose – raudonuose, oranžiniuose, geltonuose ir žaliuose – yra daug beta karoteno, vitamino C, kalcio, fosforo, natrio ir kalio. Paprikos gerina apetitą, virškinimą ir kraujo apytaką, padeda išvengti pabrinkimų.

Kai kurių rūšių vaisiai apvalūs. Jie specifinio, kiek saldoko skonio, vartojami kaip daržovės. Skonį lemia juose eesantis kapsaicinas. Paprikos nekaloringos – 100 g tiekia tik 29 kcal (123 kJ). Tai labai sultinga daržovė – 86,5 proc. sudaro vanduo. Iš mineralinių medžiagų jų 100 g sudėtyje randama 310 mg kalio, 37 mg fosforo, 18 mg magnio. Iš vitaminų – 100 g g vitamino A, 0,08 mg vitamino B1, 0,12valgomosios pipirų dalies randama 500 g folio rūgšties, o daugiausiai vitamino C – 144 mg.mg vitamino B2, 52

Arbūzai

Arbūzai – tai saldaus gaivinančio skonio, malonaus aromato daržovė. Arbūzai labai patvarūs, todėl galima juos pervežti dideliais atstumais. Minkštimo paraudimas – arbūzo brandos požymis. Savo sudėtyje arbūzai turi labai didelį vandens kiekį – 100 g arbūzo yra 92,9 g vandens. Arbūzai nekaloringi, 100 g energinė vertė lygi 27 kcal. Arbūzų sudėtyje randame kai kurių mineralinių medžiagų – magnio, fosforo, natrio, kalio, kalcio, šiek tiek geležies ir cinko. Vitaminų kiekiai arbūzuose nedideli.

Arbūzai valgomi vieni, tačiau juos galima dėti ir į desertus.

Baklažanas

Baklažanas – tropinis augalas, kuris puikiai dera su kitais maisto produktais ir vartojamas gaminant troškinius, padažus bei salotas. Baklažanuose gausu skaidulų, mažai riebalų ir daugybė maistiniųo medžiagų, kaip vitaminai A ir C, niacinas ir folio rūgštis, mineralai geležis, kalcis, magnis ir kalis. Be to, baklažanuose gausu antioksidantų bioflavonoidų. Jų gleivėtos skaidulos ssumažina cholesterolio kiekį, o kalio gausa neleidžia organizme kauptis skysčiams.

Baklažanai turi sutraukiamųjų savybių, todėl rekomenduojami viduriuojant. Indelis virtų baklažanų kubelių turi tik 27 kalorijas, 3 mg natrio ir labai mažai riebalų, tačiau dėl didelio skaidulinių medžiagų kiekio jie sukelia sotumo jausmą.

Artišokas

Tai didelis, į dagį panašus daugiametis augalas, kilęs iš Viduržemio jūros regiono. Valgomi jo pumpurai. Artišokai plačiai kultivuojami vidutinio klimato regionuose, įskaitant JAV, ypač Kaliforniją.

Žiedų pumpurai paprastai valgomi kaip daržovės. Artišokuose gausu vitaminų ir mineralų. Jie stimuliuoja tulžies išsiskyrimą, šlapimo išsiskyrimą. Kai kuriose šalyse manoma, kad artišokai gerina lytinę funkciją.

Ankštiniai

Maistui vartojama daugelis ankštinių augalų – žirniai, pupelės, pupos soja, lęšiai. Tai puikus augalinių baltymų šaltinis. Ypač daug baltymų sojoje. Šie baltymai vertingi, nes juose yra nepakeičiamų aminorūgščių. Pavyzdžiui, sojos baltymai savo sudėtimi artimi gyvūniniams baltymams.

Ankštinių augalų sėklose angliavandenių kiekis įvairuoja. Krakmolo žirniuose ir pupelėse yra gana daug, tuo tarpu sojoje tik 3,5%. Riebalų žirniuose ir pupelėse randami nedideli kiekiai, o sojoje, priešingai, nemaži – 17,3%.

Ankštinių sėklose randama nemažai B grupės vitaminų bei mineralinių medžiagų. Kalio žirniuose randama 873 mg, pupelėse – 1100 mg, sojoje – 1607 mg šimte gramų produkto.

Maistui Lietuvos gyventojai iš ankštinių kultūrų plačiausiai naudoja žirnius, pupeles ir pupas. Žirniai būna lukštenami ir cukriniai. LLukštenamų žirnių sėklos vartojamos atskirtos nuo lukšto, cukrinių žirnių – kartu su ankštimis. Iš jų gaminami konservai. Pupos ir pupelės vartojamos konservams gaminti, o kulinariškai paruoštos – tiesiog maistui. Soja Lietuvoje neauginama. Ji paplitusi tropinio drėgno klimato zonoje. Iš sojos gaminami miltai ir aliejus.

Žirniai. Kilę iš vidutinio klimato regionų, švieži žirniai yra saldūs ir sultingi. Tai viena iš lengviausiai virškinamų ankštinių daržovių, nuo kurios žarnyne nesikaupia dujos. Žirniuose yra 78 procentai vandens, labai mažai riebalų, natrio ir daug geležies, vitaminų A, C. B1, B2 bei niacino. Žirniai varo šlapimą šiek tiek laisvina vidurius ir gerina virškinimą. Jie valgomi žali, dedami į salotas, sriubas ir troškinius.

Lęšiai. Tai švelnaus kvapo ankštiniai augalai, kurie būna labai įvairių spalvų ir yra daug kur auginami. Vien Indijoje auga daugiau kaip penkiasdešimt rūšių lęšių. Vakarų šalyse labiausiai paplitę žalieji, rudieji ir raudonieji lęšiai. Visose rūšyse yra vitaminų B, geležies ir maistinių skaidulų. Lęšiai greičiausiai išverda iš visų ankštinių augalų. Vartojami ir daiginti lęšiai.

Sojos pupelės. Senovės Azijoje sojos pupelės buvo pagrindinis maisto produktas. Jose labai daug augalinio baltymo (38 procentai).

Šiandien iš sojų pupelių auginamas augalinis aliejus, jos dedamos į daugelį maisto produktų, įskaitant ledus, sojos padažą ir tofu. Sojos piene nėra sočiųjų riebalų, cholesterolio ir nuodingų nuosėdų

kaip karvės piene. Jis pakeitė įprastinį pieną daugelio žmonių racione.

Sojos pupelėse yra fotochemikalų – naudingų antioksidantų, kaip saponinai, fitosterinai ir fenolio rūgštis. Jie apsaugo organizmą nuo laisvųjų radikalų žalingo poveikio, sumažina degeneracinių ligų pavojų. Sojoje esantys augaliniai estrogenai saugo nuo krūties vėžio, o genisteinas neleidžia daugintis vėžio ląstelėms. Sojos pupelės mažina cholesterolio kiekį kraujyje.

VAISIŲ, DARŽOVIŲ IR UOGŲ UŽŠALDYMAS,

LAIKYMAS IR ATŠALDYMAS

Užšaldymas. Užšaldant konservuojamų produktų ląstelėse ir audiniuose vyksta žymūs struktūriniai pokyčiai, susiję su protoplazmoje susidarančiais ledo kristalėliais ir iintraląstelinio slėgio padidėjimu. Kai kuriais atvejais šių procesų įtakoje įvyksta negrįžtami pokyčiai ir atšildžius užšaldytus produktus, jie labai skiriasi nuo šviežių.

Su mažiausiais struktūriniais pokyčiais ir maksimaliu grįžtamumu gaunami produktai, kurie užšaldomi greitai. Kuo didesnis užšaldymo greitis, tuo mažesni kristalėliai susidaro ląstelės viduje ir tuo jų daugiau. Taip mažiausiai pažeidžiama ląstelių struktūra, jos nedeformuojamos. Be to, greitai užšaldytuose maisto produktuose gerai išsilaiko vitaminai. Lėtai užšaldant susidaro dideli ledo kristalai, kurie suardo ląstelės struktūrą, deformuoja ląstelės elementus. Atšylant vanduo nepilnai grįžta į kkoloidus ir produktas dehidratuojasi, t.y. praranda vandenį su vandenyje ištirpusiais vitaminais, mineralinėmis medžiagomis ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis.

Vaisiams ir uogoms defrostuoti labiausiai tinka aukšta temperatūra.

Pačios vertingiausios yra šviežios daržovės, uogos ir vaisiai. Tačiau ir užšaldytose labai gerai išsilaiko vvitaminai. Taigi užšaldymas labai geras daržovių, vaisių ir uogų konservavimo būdas.

Gerai laikosi užšaldyti žalieji žirneliai, šparaginės pupelės, įvairūs kopūstai (žiediniai, briuseliniai), brokoliai, špinatai, morkos, netgi žalumynai – rūgštynės, špinatai. Šaldyti galima ir sveikas, ir supjaustytas daržoves. Daržoves sriuboms geriausia padalinti porcijomis. Sušaldytos daržovės iškart įleidžiamos į verdantį vandenį. Nerekomenduojama šaldyti bulvių, nes pakinta jų konsistencija, jos pasidaro saldžios. Šaldytos daržovės nelabai tinka mišrainėms, tačiau puikiai tinka sriuboms ir antriesiems patiekalams. Atšildyti pomidorai tinka tik padažams ir sriuboms, o, pavyzdžiui, agurkai gali būti panaudoti ir šviežioms salotoms, tačiau jie laikomi supjaustyti griežinėliais.

Šaldymui skirtus vaisius ir uogas pirmiausia reikia nuplauti ir labai kruopščiai nusausinti, po to vienu sluoksniu suberti ant padėkliukų. Visiškai sušalę perpilami į hermetiškai uždaromus indelius arba polietileno mmaišelius. Atšildyti vaisiai būna ne tokios konsistencijos kaip švieži, tačiau tinka kompotams, kepiniams, desertams, kremams, padažams.

Užšaldyti galima visus valgomuosius grybus – ir šviežius, ir virtus, ir keptus. Šaldyti grybai taip pat nepraranda maistinės vertės. Šaldomi tik jauni, tvirti, nelabai vandeningi grybai, pvz., baravykai, kelmučiai, pilkosios stirnabudės. Šie užšaldyti grybai nepraranda maistinės vertės, o pavyzdžiui

voveraitės gali apkarsti.

Prieš užšaldant šviežius grybus būtina švariai nuvalyti, bet jokiu būdu neplauti. Tuomet įvynioti į folijos lapą ir sudėti į šaldiklį. Galima užšaldyti iir keptus ar troškintus grybus, tačiau jie turi būti kepti su sviestu, bet ne su augaliniu aliejumi. Keptus užšaldytus grybus galima laikyti 3-4 mėnesius. Šviežius užšaldytus grybus tokiomis sąlygomis galima išlaikyti maždaug metus.

Šaldytų vaisių, uogų ir daržovių laikymas

Šaldytus vaisius, uogas, daržoves galima laikyti suvyniotus į polietileninę ar aliuminio foliją. Jai nekenkia drėgmė, ji nelaidi orui, nepraleidžia kvapų. Nevirtas daržoves galima laikyti ir hermetiškai užlydytuose polietileno maišeliuose. Virtas daržoves, virtus ar nuplikytus vaisus, uogas galima šaldyti specialiuose plastikiniuose indeliuose su hermetiškai užsidarančiais dangteliais. Šaldiklyje stiklo indų laikyti nepatartina, nes jie gali sprogti.

Užšaldyti vaisiai, uogos ir daržovės laikomi 18 laipsnių šalčio temperatūroje. Labai svarbu kad ši temperatūra būtų stabili. Namų sąlygomis tokia temperatūra palaikoma tik šaldiklyje. Tokiose sąlygose nepakinta maistinė ir biologinė produkto vertė. Daržoves ir kai kuriuos vaisius prieš dedant į šaldiklį reikia šiek tiek apvirti, tokiu būdu jų kokybė bus šiek tiek geresnė.

Produkto laikymo trukmė šaldiklyje priklauso nuo jo sudėties, šaldymo būdo ir įpakavimo. Namų sąlygomis užšaldyto maisto vartojimo laikas yra mažesnis negu užšaldyto pramoniniu būdu. Paprastai šaldytuvuose įtaisytose kamerose maistas užšaldomas palaipsniui. Jo ląstelėse esantis vanduo sušąla į stambius kristalus, todėl atšildytame produkte vitaminų bus mažiau, o jo skonis prastesnis. Tuo tarpu maistą užšaldant šaldiklyje net jjo vidurys sušąla per labai trumpą laiką. Pramoniniuose šaldikliuose temperatūra siekia nuo 20 iki 50 laipsnių šalčio. Todėl maisto produktuose esantis vanduo sušąla į labai smulkius kristalus, kurie neardo ląstelių.

Atšaldymas. Jo metu produkto temperatūra būna 0 – 4o C. Atšaldymas sustabdo nesporinių mikroorganizmų dauginimąsi, taip pat sustabdo autolitinius ir oksidacinius procesus laikotarpiui iki 20 parų.

VAISIŲ, DARŽOVIŲ IR UOGŲ POVEIKIS

MŪSŲ SVEIKATAI

1. Amerikiečių mokslininkai nustatė, kad obuoliai, tiksliau jų odelė, apsaugo nuo daugelio ligų, įskaitant ir onkologines. Būtent odelėje Kornelo universiteto darbuotojai rado maždaug dešimtį cheminių junginių – triterpenoidų, kurie gali slopinti arba naikinti vėžio ląsteles. Trys iš šių junginių dar niekada anksčiau mokslinėje literatūroje nebuvo aprašyti.

Pasak vieno svarbiausių tyrimo autorių, Kornelo lyginamosios toksikologijos instituto bendradarbio Rui Hai Liu, mokslininkai „nustatė, kad keletas tokių junginių sugeba prislopinti kepenų, storosios žarnos ir pieno liaukos vėžio ląstelių plitimą žmogaus organizme“. Mokslininkai savo tyrimuose naudojo daugiau nei 100 kilogramų „Red Delicious“ obuolių, surinktų universiteto sode, ir išskyrė junginius. Vėliau laboratorijos sąlygomis jie patikrino būtent šių junginių poveikį vėžių ląstelių vystymuisi. Mokslininkų nuomone, kasdien suvalgant nuo 5 iki 12 patiekalų iš įvairių vaisių ir daržovių sumažėja lėtinių ligų ir vėžio rizika.

2. Regėjimas ir mityba

Labai svarbi sąlyga norint išsaugoti sveikas akis – taisyklinga mityba. Svarbiausio akims vitamino AA yra morkose, pomidoruose, visose lapinėse daržovėse, petražolėse, garstyčiose, jūros gėrybėse, saulėgrąžose.

Vitaminas C suriša ląsteles, esant jo trūkumui raumenys (taip pat ir akių) praranda savo tonusą. Pagrindiniai jo šaltiniai – kopūstai, saldieji pipirai, citrusiniai vaisiai, visos uogos, lapinės daržovės, svogūnai, pomidorai, špinatai, obuoliai, ananasai. Trūkstant vitamino B1 (tiamino) išsivysto nervų sutrikimai. Šio vitamino būtina gauti į mitybą įtraukiant riešutus, nesmulkintų grūdų produktus

Vitaminas B2 (riboflavinas) padeda ląstelėms naudoti deguonį, kuriam padedant krakmolas ir cukrus virsta energija raumenų darbui. Geriausi šaltiniai – žalios lapinės daržovės, obuoliai.

3. Dvi maisto rūšys, kurios sugrąžins kvėpavimo gaivumą

Yra dvi nemalonaus kvėpavimo kvapo priežastys: bloga burnos ertmės higiena ir skrandžio-žarnyno trakto darbo sutrikimas. Ir vienu ir kitu atveju nemalonaus kvapo kaltininkais yra bakterijos.Visų pirma, įsitikinti ar teisingai maitinatės. Kai kurie maisto produktai gali pašalinti nemalonų kvapą iš burnos ir išvengti tolesnio jo atsiradimo.

Petražolė. Šis žolinis augalas geriau nei kiti neutralizuoja nemalonų kvapą iš burnos, tarp jų ir tabako kvapą. Bet jei nepavyko surasti petražolės, vietoje jos tiks kalendra, mėta, kietis, eukaliptas, rozmarinas ar kardamonas. Tam, kad pasiektume geriausią rezultatą, reikia šias žoles kiek galima ilgiau kramtyti arba gerti jų arbatą. Išvardintos žolės turi dvigubą poveikį – jos ne tik pašalina nemalonų burnos kvapą, bet ir teigiamai veikia virškinimą.

Vaisiai ir daržovės, turtingos ląsteliena. Šiai kategorijai priklauso obuoliai, morkos ir salierai. Šie vaisiai ir daržovės sąlygoja gausų seilių susidarymą, kurios sudrėkina burnos ertmę, tuo pačiu pašalina pačias mažiausias maisto daleles, kurios buvo likusios ant dantų arba tarp jų. Labai dažnai būtent šios dalelės ir yra nemalonaus burnos kvapo atsiradimo priežastimi.

IŠVADOS

Žmogaus sveikatai svarbūs tik švieži vaisiai ir daržovės, nes juose gausu vitaminų ir mineralų, būtinų sveikatai stiprinti. Šviežiuose vaisiuose ir daržovėse yra antioksidantų, kurie saugo organizmo ląsteles nnuo pažeidimų (netgi gali apsaugoti nuo vėžį sukeliančių medžiagų). Taip pat juose gausu maistinių skaidulų, padedančių pašalinti iš organizmo kenksmingas medžiagas. Tik šviežiuose vaisiuose ir daržovėse yra fitoaktyviųjų medžiagų, kurias jie patys natūraliai gamina, siekdami apsisaugoti nuo virusų, bakterijų ir pelėsinių grybelių. Fitoaktyviosios medžiagos mažina riziką susirgti daugeliu ligų: vėžiu, širdies ir kraujagyslių ligomis, osteoporoze, katarakta, diabetu, šlapimo sistemos infekcijomis. Fitoaktyviosios medžiagos suteikia vaisiams spalvą, todėl mitybai svarbu vartoti skirtingų spalvų vaisių ir daržovių, kad organizmas gautų kuo daugiau šių mmedžiagų.

LITERATŪRA

R. Lažauskas „Sveika mityba ir sveikata“ 2005m., KMU leidykla

Stukas, Rimanats „Mityba ir maisto sauga“ 2005m., VU leidykla

Internetinės svetainės: www.vaisiaijum.lt

www.wikipedija.lt