Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, socialinės integracijos galimybės bendrojo lavinimo mokyklose

TURINYS

TERMINŲ ŽODYNAS 7

ĮVADAS 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA 14

1.1. Cukrinis diabetas, jo paplitimas bei įtaka socialiniam funkcionavimui 14

1.2. Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, socialinės integracijos galimybės

Lietuvoje 16

1.3. Užsienio šalių patirtis ginant vaikų, sergančių cukriniu diabetu,

teises mokyklose 17TERMINŲ ŽODYNAS

Žodyne pateikti kai kurie medicininiai bei socialiniai terminai, minimi magistro tiriamajame darbe.

Cukrinis diabetas – (lot. diabetes melittus) – sunki endokrininė liga. Jai būdingus angliavandenių , riebalų, baltymų, dažnai vandens bei elektrolitų apykaitos sutrikimus lemia arba hormono insulino stygius, arba šio hormono veikimo žmogaus organizme sutrikimai (Norkus ir kt., 1988).

Insulinas – kasos gaminamas hhormonas. Veikiant insulinui, žmogaus raumenys ir kiti audiniai iš kraujo įsisavina ir panaudoja gliukozę. Be insulino negalima gauti energijos iš suvartoto maisto. Cukrinio diabeto gydymui gaminami insulino preparatai, kurie įvedami į organizmą injekcijų pagalba (Kartheiser D., 2001).

Diabeto kontrolė – tai ligonio pastangos pasiekti, kad medžiagų apykaita būtų labai artima normaliai. Tuo tikslu ligonis turi: kelis kartus per dieną švirkštis tam tikrą kiekį insulino, laikytis dietos, tai yra valgyti tik tinkamai subalansuotą maistą, atitinkamą kiekį ir nustatytu metu kasdien; visiškai išbraukti iiš savo raciono cukrų ir maisto produktus su juo; reguliuoti savo fizinę veiklą ir pastoviai save stebėti: tikrinti savo kraują ir šlapimą (Šimkienė S., 1998).

Hipoglikemija – per mažas gliukozės (cukraus) kiekis kraujyje. Tai atsitinka, kai žmogus, sergantis diabetu, susileidžia per ddaug insulino, per mažai pavalgo ar nepavalgęs mankštinasi (Kartheiser D., 2001).

Hiperglikemija – per gausus gliukozės (cukraus) kiekis kraujyje; ženklas, kad diabetas yra nekontroliuojamas. Tai atsitinka, kai organizmas stokoja insulino ar negali jo panaudoti gliukozei paversti energija ( Kartheiser D., 2001).

Gliukagonas – hormonas, kuris pagausina kraujyje gliukozės. Gliukagonas švirkščiamas žmogui, ištiktam hipoglikemijos priepuolio (dažniausiai, kai prarandama sąmonę) (Kartheiser D., 2000).

Gliukozė – paprastas cukrus, esantis kraujyje. Jis gaunamas iš suvalgyto maisto ir yra svarbiausias organizmo energijos šaltinis (Kartheiser D., 2000).

Ketoacidozė – yra diabetinė koma. Ji gali ištikti trūkstant insulino, kai organizmas pradeda skaidyti riebalų atsargas, susidaro ketonai. Viena jų dalis pasišalina su šlapimu, kita kaupiasi kraujyje ir sukelia ketoacidozę (Kartheiser D., 2001).

Dieta – pagal sveikatos būklę rekomenduojamas mitybos režimas. Apima maisto kokybę, ccheminę sudėtį, gaminimo būdą, maitinimosi dažnumą (Medicinos enciklopedija, 1991).

Dietologas – mitybos ekspertas, kuris padeda žmonėms planuoti maisto rūšis ir kiekius pagal sveikatos reikmes (Kartheiser D., 2000).

Endokrinologas – gydytojas, gydantis žmones, kurių surikusi endokrininių (vidus sekrecijos) liaukų veikla (Kartheiser D., 2000).

Vaikas – asmuo, neturintis 18 metų.

Mokyklinio amžiaus vaikas – vaikas nuo 7 iki 18 metų amžiaus. Mokyklinis amžius apima tris tarpsnius: vaikystę, paauglystę ir ankstyvą jaunystę (Dzenuškaitė S., 1991).

Specialusis ugdymas – specialiųjų poreikių asmenų mokymas, lavinimas bei vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant ššių asmenų gebėjimus ir galias (LR specialiojo ugdymo įstatymas, 1998).

Specialieji ugdymosi poreikiai – pagalbos ir paslaugų reikmė, atsirandanti dėl to, kad ugdymo ir saviugdos reikalavimai neatitinka specialiųjų poreikių asmens galimybių (LR specialiojo ugdymo įstatymas).

Specialiųjų poreikių asmenys – vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime (LR specialiojo ugdymo įstatymas, 1998).

Socialinis darbuotojas – specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą (Dėl socialinio darbuotojo kvalifikacijos reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo, 2002).

Socialinio darbo tikslas – žmogaus socialinė integracija, atskleidžiant reikalingus jam vidinius bei išorinius išteklius ir visiškai, veiksmingai, koordinuotai juos panaudojant (Dėl socialinio darbuoto.jo kvalifikacijos reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo, 2002).

Integracija – apgalvotas ir planingas specialiųjų poreikių įtraukimas į bendruomenę, į bendrojo ugdymo sistemą ar kitokią veiklą su sveikaisiais (Zaborskis A. ir kt., 2002).

Visiška integracija – specialiųjų poreikių asmenų ugdymas bendrojo ugdymo įstaigos bendrojo ugdymo klasėje, grupėje (Zaborskis A. ir kt., 2002).

Integracija į bendrojo ugdymo mokyklą reiškia, kad įvairių (mokymosi, elgesio, intelekto, fizinių) sutrikimų turintys vaikai yra įtraukiami į bendrojo ugdymo aplinką ir mokomi draugia su bendraamžiais sveikais vaikais (Ruškus J., 2002).

Šiuolaikinė bendrojo lavinimo mokykla &– apibūdinama kaip savarankiška, demokratiškai organizuota, humanizmo principais ir bendrosiomis žmogaus vertybėmis savo gyvenimą grindžianti, išsikeltų ugdymo tikslų siekianti mokinių, jų tėvų ir mokytojų bendruomenė (Bendrojo lavinimo mokyklos paskirtis, 1997).ĮVADAS

Cukrinis diabetas (toliau CD) – tai dažniausia medžiagų apykaitos sutrikimo vaikų ir paauglių liga. Vaikai paprastai serga I tipo, nuo insulino priklausomu diabetu, kuris sudaro apie 10% visų sergančių diabetu (Žukauskienė S., 2000).

Tarptautinė Diabeto Federacija ir PSO tikina, kad reikia labai susirūpinti plintančiu diabetu. Pasaulyje šia liga serga apie 150 mln. žmonių, iš jų 1% sudaro vaikai. Nuo 1985 m. sergančiųjų šia liga skaičius padidėjo penkis kartus. Prognozuojama, kad 2025 m. jų bus apie 300 mln. (Rudinskienė E., 2001). Tai lemia ilgėjanti žmonių gyvenimo trukmė, didėjanti populiacija, ne judrumas, nesveika mityba, miestų plėtra. Lietuvoje per metus suserga apie 9-10 vaikų iš 100 000 (apie 75 per metus). Rūpestį kelia tai, jog pas mus ši liga, kaip ir visame pasaulyje, nuolat dažnėja. Suserga ir labai maži vaikai. Kasmet apie 60 vaikų sukanka 15 m. ir jie pereina į suaugusių registrą; ir apie 60 iki tol buvusiems sveikiems vaikams diagnozuojamas diabetas. Toks spartus ligos plitimas, ypač jaunų žmonių tarpe, verčia rimtai susimąstyti (Rudinskienė E., 2002).

Daugelis specialistų teigia, jog CD – tai ne liga, oo gyvenimo būdas. Sergantis vaikas yra priverstas keisti savo gyvenimo stilių, daugiau laiko skirti ligos kontrolei. Vaikas gyvena tartum važiuotų karieta, kinkyta keturiais baltais žirgais: dieta, insulinu, fiziniu aktyvumu ir žinojimu (Janulionytė J. E., 1997). Tinkamai suderinus šiuos komponentus vaikas gali dalyvauti tokioje pačioje veikloje, kaip ir sveiki jo bendraamžiai. Psichologė Miniotienė pastebėjo, kad yra reikšmingas ryšys tarp gero emocinio prisitaikymo ir geros diabeto kontrolės ir, kad gliukozės kiekio kontrolei neigiamos įtakos turi ne pats stresas, bet reagavimo į jį būdas (Miniotirnė E., 1996). Todėl labai svarbu nepalikti vaiko vieno su jo liga, kiek įmanoma padėti jam susigyventi su ja ir pabrėžti vaiko galimybes būti pilnaverčiu visuomenės nariu. Juk vaikas, sergantis CD, nėra izoliuotas nuo kitų, jis lanko tuos pačius darželius bei mokyklas, turi tokių pačių pomėgių bei svajonių, kaip ir bet kuris kitas vaikas. Savo veiksmais jis gali turėti įtakos kitų žmonių gyvenimams, bet dar daugiau yra žmonių įtakojančių jo prisitaikymo galimybes (Šimkienė S.,1998). Todėl labai svarbu, kad žmonės, nuo kurių priklauso vaikų, sergančių CD, integracijos visuomenėje procesas, neliktų abejingi ir tinkamai panaudotų savo galimybes. Šiai grupei žmonių galima priskirti šeimą, draugus bei mokytojus, tai yra, žmones, su kuriais vaikas bendrauja kiekvieną dieną. Šių žmonių požiūris į ligą bei

ja sergantį vaiką, didžiąja dalimi nulemia pačio vaiko požiūrį į save bei savo galimybes.

Sergantieji cukriniu diabetu žino – ši liga tarsi šešėlis persekios visą gyvenimą. Tačiau galima ir toliau kokybiškai gyventi, tereikia pakeisti požiūrį (Peičius E, 2002).

Šalyje vykstant švietimo reformai, kasmet vis daugiau specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, jų tarpe ir vaikai, sergantys cukriniu diabetu, ugdomi drauge su bendraamžiais ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokyklose.

Susirgus ikimokyklinio amžiaus vaikui jo priežiūra ligos kontrolė priklauso nuo tėvų sugebėjimo padėti. Be tto Kauno diabeto bendrijos „Likimas“ iniciatyva yra įkurta darželyje diabetu sergančių vaikų grupė.

Vaikui augant jis vis daugiau laiko praleidžia ne namie: mokosi mokykloje, lanko būrelius, bendrauja su bendraamžiais, vyksta į tolimesnes keliones. Šiuo laikotarpiu vis didesnę reikšmę įgauna mokytojų pagalba bei priežiūra. Todėl labai svarbu, jog mokytojai turėtų pakankamai žinių apie CD ir būtų motyvuoti jų siekti. Labai svarbu, jog vaikas, sergantis CD, mokykloje nesijaustų „kitokiu“, kad nebūtų ribojami jo siekiai bei galimybės, kad jam būtų sudarytos sąlygos siekti žžinių ir tapti žmogumi, kokiu jis svajoja.

Norint užtikrinti šių vaikų ugdymosi kokybę, įgyvendinti praktikoje lygių galimybių švietimo sistemos principus, būtina pedagogams sudaryti daugiau galimybių įgyti papildomų žinių, įgūdžių, būtinų ugdant spe.cialiųjų ugdymosi poreikių vaikus bendroje grupėje/ klasėje, rengti bendrojo llavinimo mokyklų mokytojus, taip pat sudaryti studijų programas, kad jie įgytų reikiamų žinių (Dėl nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos, 2002).

Problemos aktualumas. Didžiąją dienos dalį vaikai praleidžia mokykloje, ne išimtis ir vaikai, sergantys CD. Kiekvienas vaikas turi savo poreikių: fizinių, socialinių, emocinių ir kt. Kiekvienoje mokykloje susidaro grupė vaikų, turinčių specifinių poreikių. Vieną iš tokių grupių ir sudaro vaikai, sergantys CD. Nors tokie vaikai yra prilyginami neįgaliesiems, tačiau sąlygiškai jie yra sveiki, todėl nėra ir specialiai jiems skirtų mokyklų bei programų. Vaikai, sergantys CD, lanko tas pačias bendrojo lavinimo mokyklas, kaip ir sveiki jų bendraamžiai. Čia ir kyla begalė sunkumų. Visų pirma pats vaikas jaučia stresą, nes nenori būti “kitoks”. Jausdamiesi “kitokiais” vaikai sunkiau adaptuojasi aplinkoje, sunkiau bendrauja su žmonėmis. IIš kitos pusės mokytojai ir bendraklasiai nėra pasiruošią priimti tokio vaiko ir reikalui esant jam padėti (Šimkienė S., 1998). Tokiu būdu labai svarbu sudaryti tinkamas sąlygas ir padėti vaikams, sergantiems CD, pilnai integruotis į mokyklos gyvenimą. Į šį procesą būtina įtraukti pedagogus, nes nuo jų didžiąja dalimi priklauso klasės, kurioje mokosi sergantis vaikas ir kitų mokinių požiūris. Nuo to kokį pavyzdį rodys mokytojai ir kaip jie sugebės įtraukti kitus mokinius, priklausys kokia aplinka bus sukurta mokykloje: gerinanti ar stabdanti vaiko, ssergančio CD, integraciją.

Egzistuojanti situacija Lietuvos mokyklose nėra palanki skirtingus poreikius turinčių vaikų integracijai. Jose nėra tinkamų sąlygų bei specialistų, teikiančių kvalifikuotą specialiąją pedagoginę, psichologinę bei socialinę pagalbą (Dėl socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo pro., 1999). Tokiu būdu mokyklose atsiranda poreikis specialisto, kuris sugebėtų sudaryti palankias integracijai sąlygas ir būtų susipažinęs su neįgalių vaikų poreikiais.

Tokie specialistai, kaip psichologas ar socialinis darbuotojas, kurie dirbtų ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais – retas reiškinys Lietuvos specializuotose mokyklose bei ugdymo įstaigose (Butkevičienė R, 2000). Dėl tos priežasties vienas iš tyrimo uždavinių ir būtų išsiaiškinti ar socialinis darbuotojas yra vienas iš minėtų specialistų, galinčių atliepti neįgalių vaikų poreikius ugdymo įstaigose.

Problemos naujumas. Visame pasaulyje žmonėms, sergantiems CD, skiriamas ne mažas dėmesys, nes šių žmonių skaičius didėja. Yra ne mažai specialistų, kurie gilinasi į ligos medicininę puse, stengdamiesi pagerinti ligos kontrolę ir kiek galima išvengti komplikacijų. Tai labai svarbu užtikrinant pilnavertį sergančiųjų gyvenimą. Tačiau vien geros savijautos neužtenka, kad žmogus jaustųsi laimingas ir pilnavertis. Tam didelės įtakos turi visuomenės požiūris į sergančiuosius ir noras juos priimti į savo tarpą. Tuo tikslu buvo pradėti socialiniai tyrimai, siekiant nustatyti sergančiųjų socialinės integracijos galimybes ir kliūtis, trukdančias tai padaryti. Buvo tiriami pačių vaikų, sergančių CCD, bei jų tėvų poreikiai, problemos bei kiti klausimai. Tyrimai parodė, jog, tiriamųjų nuomone, visuomenė, tame tarpe ir mokykla nėra pasiruošusi priimti tokių vaikų. Tėvams atrodo, jog mokytojai abejingi jų vaikų poreikiams, nesistengia daugiau sužinoti apie ligą, žiūri į vaikų nusiskundimus kaip į “kaprizus”, nesuvokdami pagalbos būtinumo (Šimkienė S., 1998). Tačiau lig šiol niekas netyrė pedagogų, dirbančių su vaikais, sergančiais CD, nuomonės. Kokios pagalbos ir žinių jiems reikia ir kas tas žinias turėtų suteikti. Galbūt padėjus pedagogams suprasti kas yra cukrinis diabetas ir kaip reiktų elgtis su šia liga sergančiais vaikais, jie palankiau žiūrėtų į vaikų poreikius bei pagalbos būtinumą.

Tokiu būdu kilo ir šio darbo tikslas – išanalizuoti bendrojo lavinimo mokyklų pedagogų žinias apie cukrinį diabetą bei sunkumus, kylančius dirbant su vaikais, serganč.iais šia liga.

Šiame darbe analizuojamos vaikų, sergančių CD, integracijos galimybės bendrojo lavinimo mokyklose, pedagogų požiūriu, siekiant nustatyti integracijos galimybes bei socialinio darbuotojo reikalingumą šiame procese. Socialinis darbuotojas medicinoje yra nauja profesija ir jo veiklos reikalingumas buvo tirtas įvairiose srityse (daugiausia sveikatos priežiūros įstaigose), išskyrus ugdymo įstaigas.

Tyrimo objektas. Vaikų, sergančių CD, integracija bendrojo lavinimo mokyklose.

Tyrimo tikslas. Išsiaiškinti pedagogų požiūrį į bendrojo lavinimo mokyklose esančias vaikų, sergančių CD, integracijos galimybes ir parengti rekomendacijas šio proceso pagerinimui.

Tyrimo uždaviniai.

1. Išsiaiškinti pedagogų žžinias apie CD bei požiūris į jų reikalingumą.

2. Išsiaiškinti mokyklose esančias sąlygas vaikų, sergančių CD, integracijai.

3. Išsiaiškinti pedagogų pageidavimus bei poreikius darbui su vaikais, sergančiais CD.

4. Parengti rekomendacijas integracijos procesui pagerinti.

Tyrimo hipotezės.

1. Pedagogai nėra pasiruošę dirbti su vaikais, sergančiais CD, ir reikalui esant jiems padėti.

2. Mokykloje nėra sudarytos sąlygos vaikų, sergančių CD, sveikatos poreikiams patenkinti.1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Cukrinis diabetas, jo paplitimas bei įtaka socialiniam funkcionavimui

Cukrinis diabetas (diabetes mellitus) – tai sunki endokrininė liga, kuriai būdingas angliavandeniu, riebalų ir baltymų apykaitos sutrikimas dėl insulino sekrecijos, nepakankamo jo veikimo arba dėl šių abiejų priežasčių (Kartheiser D., 2000). CD – liga, sukeliama absoliutaus ar santykinio insulino trūkumo, dėl kurio sutrinka medžiagų, pirmiausiai angliavandenių, apykaita. Sergant šia liga kraujyje padaugėja gliukozės (cukraus) kiekis, vėliau išsiskiriantis į šlapimą (Norkus A. ir kt., 1996).

PSO diabetes mellitus apibūdina kaip multietiologinį metabolinį susirgimą, sukeliantį lėtinę hiperglikemiją, angliavandenių, riebalų bei baltymų apykaitos sutrikimus dėl pablogėjusių insulino sekrecijos, jo veikimo arba dėl abiejų šių priežasčių (Kartheiser D., 2001). CD yra neišgydomas, bet valdomas. Šito reikia mokytis visiems – medikams, ligoniams, ir tai trunka visą gyvenimą. Kontroliuojamas diabetas negresia komplikacijomis, jos lėčiau progresuoja, vėliau atsiranda.

Yra trys diabeto tipai: nuo insulino priklausantis (I tipo) diabetas, nuo insulino nepriklausantis (II tipo)

diabetas ir su nėštumu susijęs (kitaip- gestacinis) diabetas (Vaitiekūnas V.,2001).

Vaikai paprastai serga I tipo arba nuo insulino priklausomu CD. I tipo CD – vaikų ir jaunesnių žmonių liga, jos priežastis gali būti ir infekcija, ir išgyventas stresas. Susirgus kasa pradeda gaminti per mažai insulino, ir gana greit išryškėja ligos požymiai: ima varginti troškulys, pykinimas, vėmimas, dažnai ir gausiai šlapinamasi, skauda pilvą, iš burnos sklinda acetono kvapas. Negydant ligonį ištinka diabetinė koma. Susirgusiems I tipo diabetu skiriami insulino preparatai. Iš visų ddiabetu sergančių 10 proc. sudaro I tipo ligoniai (Vaitiekūnas V.,2001).

Vaiko ligą dažniausiai lemia:

• Genetiniai veiksniai. Tikimybė susirgti didesnė, jei serga tėtis ar jo giminaičiai, lyginant su rizika, jei sergama motinos pusėje;

• Aplinkos veiksniai: virusinių ligų (raudonukės, kiaulytės) poveikis organizmui;

• šgyvenimai (Kartheiser D., 2000).

Vaikų diabeto pradžia visuomet ūmi – liga išsivysto per keliolika dienų. CD – tai liga, kuri lydės vaiką visą jo gyvenimą. Todėl didelis dėmesys turi būti skiriamas ligos kontrolei, nes nuo jos priklauso gera sveikatos būklė ir pilnavertis ggyvenimas. Kasdien valgant tuo pačiu metu ir panašų maisto kiekį, palaikant vienodą fizinį krūvį, pastoviai tikrinant kraujo gliukozę ir švirkščiantis nustatytą insulino dozę, lengviau kontroliuoti diabetą, saugotis komplikacijų, patiems reguliuoti savo gyvenimą.

Cukriniu diabetu sergantiems paprastai gresia ūmios ir lėtinės komplikacijos. ŪŪmios komplikacijos yra hipoglikemija, ketoacidozė bei infekcijos. Lėtinės komplikacijos paprastai būna ilgą laiką neprižiūrint ligos. Iš jų dažniausiai pasitaiko akių, inkstų, širdies, periferinių kraujagyslių ligos, galūnių nejautrumas, pėdų išopėjimas (Kartheiser D., 2001).

Europoje yra apie 30 milijonų, pasaulyje apie 100 milijonų sergančių CD. Daugiausiai jų ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Ši liga plinta kaip epidemija, anksti sukeldama nedarbingumą ir invalidumą. 1985 m. pasaulyje šia liga sirgo tik apie 30 milijonų žmonių, o 2001 m. jau buvo diagnozuota 151 milijonas ligos atvejų. Vadinasi per 15 metų ligonių padaugėjo penkis kartus (Norkus A. ir kt., 1996).

Šia liga dažniausiai sergama Suomijoje – per metus iš 100 tūkst. vaikų suserga 30, Švedijoje – 23, Jungtinėse Amerikos Valstijose – 12-15. Rečiausiai sergama Japonijoje – 0,8 atvejo iš 100 ttūkst. vaikų per metus. Berniukai ir mergaitės serga vienodai dažnai. Sergamumas nepriklauso nuo šeimos socialinės padėties (Rudinskienė E., 2001).

Lietuvoje sergančių CD registruota daugiau kaip 40 000 žmonių (Norkus A., 1996 ). CD yra tarsi ledkalnis, kurio tik septintadalis kyšo iš vandens, o visa kita tūno vandenyje. Iš CD sergančių yra žinoma tik dalis, o visi kiti atvejai – slaptosios CD formos ir jos rizikos faktoriai (Jarmalavičiūtė I.,2002).

Lietuvoje nuo 1983 m. vykdomas iki 16 metų vaikų sergamumo I tipo CD reg.istras. NNuo 1983 iki 1996 m. diabetu susirgo 817 vaikų, iš kurių 66 – Kauno mieste, 1997 m. susirgo dar daugiau – 79 vaikai (Šimkienė S., 1998). 2000 m. gruodžio pabaigoje buvo užregistruota 415 atvejų, iš kurių apie 370 jaunesnių nei 15 metų (Žukauskienė S., 2000). 2001 m. Lietuvoje jau buvo užregistruota 600 vaikų, sergančių CD. Dažniausiai liga diagnozuojama 5-7 metų vaikams, tačiau ji jaunėja ir dažnėja (Kartheiser D., 2000).

Apibendrinant galima būtų teigti, kad CD – tai lyg “nematomas” sveikatos sutrikimas, tačiau jis stipriai paveikia žmogaus gyvenimą, sutrikdo jo socialinį funkcionavimą. Sergančiojo cukriniu diabetu medicininių problemų sprendimas eina lygia greta su socialinių problemų sprendimu (Lowe, 1997).

1.2. Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, socialinės integracijos galimybės Lietuvoje

Vaikui, kuriam diagnozuotas diabetas, prireikia daugiau sveikatos priežiūros specialistų pagalbos. Kas 1-2 mėnesius jam tenka apsilankyti pas endokrinologą ir slaugytoją diabetologą. Tai yra pagrindiniai patarėjai cukrinio diabeto klausimais (Kartheiser D., 2000). Šiuolaikinės medicinos galimybės: diagnostinė aparatūra, laboratoriniai tyrimai, nauji vaistai, ligos kontrolės priemonės sudaro geras galimybes ligos gydymui bei priežiūrai. Tačiau CD, tai liga, kuriai neužtenka vien tik medicininių žinių, jai būtina ir paties ligonio kasdienė priežiūra.

Nė vienas žmogus nesidžiaugia sužinojęs jog serga. Neretai jie patiria nerimą, depresiją, kreipiasi į psichologą. Tačiau patirtis rodo, jog dažniausiai gyvenimo džiaugsmą ssusigrąžinti padeda ne psichologas, o likimo broliai – sergantieji ta pačia liga (Kartheiser D.,2000).

Vienas iš būdų šeimos sunkumams įveikti yra bendruomenė Ir nesvarbu, kokia ji yra – tėvų, mokyklos, įstaigos, parapijos. Svarbiausia yra tai, kad žmogus, turintis negalių, būtų joje visavertis narys, ir toji bendruomenė būtų atvira, kad ji dalyvautų visuomeniniame gyvenime, įrodytų, kad žmogus yra reikalingas ir vertingas toks, koks jis yra (Ruškus J.,1997).

Siekiant, kad mūsų šalyje pagerėtų CD sergančiųjų socialinis gyvenimas, buvo įsteigta Lietuvos diabeto asociacija (LDA). Šiuo metu jos nariais yra 49 diabetu sergančiųjų klubai įvairiuose Lietuvos miestuose, Lietuvos slaugytojų diabetologių draugija, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių diabetikų draugija (Lietuvos diabeto asociacija, 2002). LDA narys turi didesnę galimybę gauti reikiamą paramą ir pagalbą gerinant savo ligos kontrolę, padėti kitiems, sergantiems šia liga. LDA organizuoja diabeto mokymo vasaros stovyklas vaikams ir jaunimui. Stovyklose padedama vaikams išmokti kontroliuoti ligą, vengti komplikacijų, būti nepriklausomiems, pasitikėti savimi ir integruotis į socialinį gyvenimą, susirasti naujų draugų, džiaugtis ir ilsėtis. Sveika mityba, reguliari mankšta, gera medicininė priežiūra bei džiugus socialinis gyvenimas naudingas visiems (Diabetes Slide Show, 1999).

Lietuvos diabeto asociacijos tikslas – siekti, kad mūsų šalyje gerėtų cukriniu diabetu sergančių žmonių gyvenimas (Kartheiser D.,2000). Ši asociacija remiasi Tarptautinės diabeto federacijos bei Pasaulinės sveikatos organizacijos rrekomendacijomis. Savo pasiūlymus jau ne kartą teikė Sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei ligonių kasai (Lietuvos diabeto asociacija, 2002).

Viena iš LDA narių yra ir Kauno bendrija “Likimas”. Ši bendrija buvo įkurta 1991 m. Laimutės Vitkauskienės iniciatyva. Tai yra viena pirmųjų organizacijų, sutelkusi šeimas, kuriose auga vaikai, sergantys cukriniu diabetu. Šiuo metu bendrijos nariais yra 39 vaikai ir juos atstovaujantys tėvai bei globėjai. Bendrija atlieka svarbų vaidmenį, gerinant sergančiųjų socialinį gyvenimą:

• Rūpinamasi, kad jos nariai turėtų savikontrolės priemones;

• Informuoja visuomenę apie CD;

• Ikimokyklinėse ir mokyklinėse įstaigose teikia pirminę informaciją apie šią ligą;

• Padeda spręsti savo nariams juridinius ir buitinius klausimus ir t.t.

Bendrijos pirmininkė Laimutė Vitkauskienė stengiasi kiek įmanoma daugiai informuoti visuo.menę apie CD, skelbia straipsnius spaudoje, kalba įvairiuose renginiuose, televizijos laidose, dalyvauja seminaruose bei konferencijose, susitinka su kitomis organizacijomis.

Pagrindinis bendrijos “Likimas” principas – “Mes galim, norim ir privalom gyventi pilnavertį gyvenimą”.

Šeimoms, auginančioms diabetu sergantį vaiką, reikia ne užuojautos ar smalsumo, jos nori turėti galimybę gauti tuos išteklius, kurie tinkamiausi jų išgyvenamu laikotarpiu. Šeimos tikisi pagalbos ir paramos, kad galėtų sukurti savo vaikui saugią ir sveiką atmosferą, suteiktų jam galimybę realizuoti savo iškeltus gyvenimo tikslus, užtikrintų jo vystymąsi, socializaciją; išmokytų gyventi su nauju savo įvaizdžiu (Šimkienė S., 1998).

1.3. Užsienio šalių patirtis ginant vaikų, sergančių

cukriniu diabetu, teises mokyklose.

Reguliarus mokyklos lankymas yra labai svarbus akademinis laimėjimas, formuojant vaikų tarpusavio santykius bei savigarbą (Weitzman M., 1986). Todėl labai svarbu, kad ir negalią ar sveikatos sutrikimą turintys vaikai lankytų mokyklas ir siektų mokslo.

Daugelis jaunų žmonių, sergančių CD, lanko mokyklas arba dienos centrus ir naudojasi mokslo pasiekimais sudarančiais saugią mokyklos aplinką (Diabetes Epidemiology, 1990). Amerikoje yra galimybės sukurti tokią aplinką, kad vaikai, sergantys CD galėtų pilnai dalyvauti mokyklos gyvenime. Tai garantuoja Amerikos įstatymai, tokie kaip:

• individualaus neįgalių žmonių uugdymo įstatymas (Individuals With Disability Education Act – IDEA). Tai įstatymas reglamentuojantis ugdymo įstaigų lėšų panaudojimą vietiniu ir valstybiniu mastu, kad užtikrinti tinkamą neįgalių vaikų, įskaitant ir CD sergančių ugdymą.

• Reabilitacijos įstatymo, priimto 1973 m. 504 skyrius . Pagal šį įstatymą tėvai turi teisę reikalauti, kad jų vaikams mokykloje būtų taikomas individualus ugdymo planas (IEP), kad jų vaikai galėtų aktyviai dalyvauti mokyklos gyvenime ir prireikus pasinaudoti medicinine pagalba. Remiantis šiuo įstatymu mokykla negali: diskriminuoti neįgalių vaikų, neleisti nedalyvauti užsiėmimuose, jeigu ttai susiję su sveikatos būklės pablogėjimu, uždrausti vartoti medikamentus ir riboti fizinę veiklą.

• Amerikos neįgalių žmonių įstatymas, užtikrinantis neįgalių vaikų, tame tarpe ir sergančių CD apsaugą nuo diskriminacijos (American Diabetes Association, 2000).

Tai pagrindiniai įstatymai ginantys neįgalių vaikų, tame tarpe ir ssergančių CD, teises bei apsaugo juos nuo diskriminacijos sveikų vaikų atžvilgiu. Visos mokyklos, kuriose mokosi neįgalūs vaikai, privalo vadovautis šiais įstatymais. Jie galioja visoms valstybinėms mokykloms, dienos centrams bei privačioms mokykloms ir dienos centrams.

Kiekvienoje mokykloje yra skirtingų vaikų, kuriem reikia truputį daugiau dėmesio. Viena tokių vaikų grupė ir yra vaikai, sergantys CD (Johnson R.W., 1997). Kokie svertai galėtų užtikrinti, kad visiems vaikams nepriklausomai nuo jų rasės, kultūros, socialinės kilmės, lyties ar gebėjimų būtų užtikrintos lygios galimybės švietimo sistemoje? Kalbant apie dabartinę vaikų ugdymo būklę Europos šalyse, galima teigti, kad ši sritis yra perėjimo nuo kelio, siūliusio dvi alternatyvas arba taip vadinamojo medicininio modelio į vieningą – vieningą ugdymo planą siūlantį kelią, sudarantį sąlygas visiems moksleiviams būti ugdomiems drauge, nepriklausomai nuo jjų gebėjimų skirtybių (Aidukienė T, 2001).

Tačiau kyla klausimas ar tradicinė mokykla gali efektyviai ugdyti įvairių gebėjimų turinčius moksleivius? Ar vis dėlto tradicinis mokyklos modelis turėtų keistis? Buvo aiškiai suformuluota Salamankos deklaracija, kad :

“Mokykla visiems” turėtų suteikti galimybę ugdytis visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų fizinės, intelektinės, emocinės, lingvistinės, socialinės ar kitokios būklės. Mokyklos privalo rasti būdų, užtikrinančių sėkmingą šių vaikų ugdymą (si) (Eklindh, 1998).

Dabartinė Europos Sąjungos ir šalių kandidačių pasirinktoji kryptis yra specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymas drauge su bbendraamžiais, suteikiant mok.ytojams įvairios pagalbos (specialistų, specialiųjų mokymo priemonių ir įranga). Pagal tai, kokią politiką integracijos klausimais vykdo, Europos šalis galima būtų suskirstyti į tris kategorijas.

Pirmoji kategorija – (“one-track” category) arba “vieno kelio” priskiriamos Švedija, Norvegija, Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija, o tarp šalių kandidačių stojimui į ES – Kipras. Šiose šalyse yra plačiai išvystyta įvairių paslaugų, susijusių su specialiųjų poreikių vaikų ugdymusi drauge su bendraamžiais, teikimo sistema bendrojo lavinimo mokyklose.

Šalims, priskiriamoms Antrajai kategorijai – (“two- track” category) arba “dviejų kelių”, priskiriamos Belgija, Olandija (ES), o tarp šalių kandidačių – Bulgarija, Rumunija, Latvija. Jos turi sukūrusios dvi atskiras švietimo sistemas, reguliuojamas atskirų įstatymų – bendrajai ir specialiojo ugdymo sistemoms. Specialiųjų poreikių moksleivių skaičius jose siekia apie 3 proc. Visos moksleivių populiacijos. Specialiojo ugdymo sritis yra, bent jau iki šiol buvo, gerai išvystyta ir traktuojama gana atsietai nuo bendrojo lavinimo ugdymo sistemos. Specialiųjų poreikių moksleivių skaičius bendrojo lavinimo mokyklose yra labai nedidelis.

Šalys, priskiriamos trečiajai kategorijai – (“multi-track”) arba “daug kelių”, siūlo daugybę įvairių specialiųjų poreikių integracijos kelių ir būdų. Šios šalys nesiūlo vienintelio galimo sprendimo (ugdymasis drauge su bendraamžiais, gaunant daugybę įvairių specialiojo ugdymo paslaugų arba integracija specialiojo ugdymo institucijose), bet greičiau – įvairių paslaugų įvairovę tarp šių dviejų sistemų. Šios ššalys teigia turinčios gana žymų skaičių specialiųjų poreikių moksleivių ir 1-5 proc. ugdomi specialiose mokyklose. Šiai kategorijai priskiriamos Danija, Vokietija, Prancūzija, Islandija, Austrija, ir kt. (ES) ir Čekija, Slovakija, Lenkija, Vengrija, Estija, Slovėnija šalių kandidačių stoti į ES tarpe. Prie šios kategorijos šalių priskiriama ir Lietuva (Aidukienė T, 2001).

Europa ir JAV pasiekė stadiją, kai įstatymai, draudžiantys žmonių su negalia diskriminaciją, jau daro didelį spaudimą įvairioms institucijoms, kad būtų pripažinta, jog tokia didelė žmonių su negalia visuomenės grupė, tame tarpe ir sergantys CD, taip pat gali ir turi džiaugtis aplinka, paslaugomis, nauja technologija ir tai yra jų teisė (Jozėnaitė A.,2002).

1.4. Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, integracija Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose

Vaikams, susirgusiems cukriniu diabetu, nustatomas invalidumas iki 16 m. bei išduodamas invalidumo pažymėjimas – dokumentas, suteikiantis galimybę jo savininkui ar globėjui naudotis įstatymais įtvirtintomis teisėmis, socialinėmis garantijomis ir lengvatomis (Kartheiser D., 2000). Tokiu būdu vaikai, sergantys cukriniu diabetu, yra prilyginami neįgalintiems, nors iš pažiūros jie yra sveiki ir jų negalima priskirti nei prie fizinę, nei prie protinę negalią turinčių vaikų. Tačiau vaikai, sergantys CD, turi tam tikrų poreikių, susijusių su sveikata, todėl juos galima priskirti prie specialius poreikius turinčių vaikų grupės.

Ilgą laiką vaikams, sergantiems cukriniu diabetu, buvo nelengva mokytis drauge su bendraamžiais bbendrojo lavinimo mokyklose. Ne visi turėjo galimybes savarankiškai nueiti į mokyklą bei grįžti iš jos (ypatingai jei mokykla būdavo toliau nuo namų). Be to pačiose mokyklose nebuvo tinkamų sąlygų ligos priežiūrai. Todėl daugelis tėvų buvo linkę vaikus ugdyti namų sąlygomis, t.y. kviestis pedagogus į namus.

Buvo pastebėta, kad blogai vaiką veikia per didelis dėmesys jo sveikatai, „šiltnamio“ sąlygų kūrimas. Tuomet mažylis auga glebus, nepasitiki savimi, bijo atsakomybės, palieka tėvams savo ligos kontrolę, naudoja ją kaip priedangą įvairioms nesėkmėms spręsti (Kartheiser D., 2000). Tokiu būdu labai svarbu, kad vaikai, turintys sutrikimų (beje, ir kiti), drauge mokytųsi normaliose mokyklose, kad turėtų galimybę patirti, jog šalia gyvena vienokių ar kitokių trūkumų turintys žmonės ir kad jie yra tos pačios visuomenės dalis (Ban.k-Mikkelsen N., 1999)

Neužilgo po nepriklausomybės atkūrimo buvo priimtas Švietimo įstatymas (1991) ir Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991). Abu šie įstatymai apibrėžia specialiųjų poreikių vaikų teisę būti ugdomiems ugdymo institucijose, esančiose arčiausiai jų gyvenamosios vietos, taigi, ir bendrojo lavinimo mokykloje.

Per kelerius metus Lietuvoje įvyko esminių pokyčių neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo srityje. Neįgalių vaikų integracija bendrojo lavinimo mokyklose, nevyriausybinių tėvų organizacijų įsikūrimas ir veikla, profesionalios patirties perėmimas iš užsienio. Šie ir kiti veiksniai lėmė, jog susiformavo nauja Lietuvos specialiojo ugdymo situacija (Ruškus J.,

2001).

Specialiojo ugdymo sistema, šiuo metu egzistuojanti Lietuvoje, tai kartais atskiros programos, kartais egzistuojančios viena šalia kitos arba susisiejančios su bendrojo lavinimo sistema. Specialiojo ugdymo įstatymas pasirinko platų, leidžiantį taikyti įvairius specialiojo ugdymo paslaugų teikimo modelius, kelią. Tokiu būdu, Lietuva, kaip jau buvo minėta, priklauso prie “multy – track” kategorijai priskiriamų Europos šalių (Eurydice, 1999).

1999 m. Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą Dėl socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programos ir bendrojo ugdymo modernizavimo programos patvirtinimo. Šios programos paskirtis sudaryti socialines iir pedagogines ugdymosi sąlygas visiems Lietuvos vaikams ir pasiekti, kad tauta taptų labiau išsilavinusi. Dabar Lietuvos mokyklos nėra tinkamai pasirengusios priimti patekusius į asocialią aplinką ir neįgalius vaikus, sudaryti palankias sąlygas jiems adaptuotis ir ugdytis, nes mažai skiriama lėšų darbui su šiais vaikais, trūksta kvalifikuotų specialistų (socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų, psichologų). Be to, reikėtų mokyklas aprūpinti tinkamomis techninėmis mokymo priemonėmis, kurios užtikrintų sėkmingą integruoto mokymo sistemos funkcionavimą (Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo įstatymas, 2002).

Integruoto mokymo diegimas turi būti siejamas ssu paramos tarnybų (pedagoginių, psichologinių centrų, kitų ugdymo centrų neįgaliems vaikams) plėtimu ir centriniu, ir periferiniu lygiu .Mokyklos turi pripažinti savo mokinių poreikių įvairovę ir reaguoti į ją, pasirinkdamos skirtingus ugdymo būdus, metodus ir skirtingą mokymo tempą, teikdamos kvalifikuotą pagalbą. MMokymo kokybę jos privalėtų užtikrinti rengdamos mokymo strategijas, atitinkamus individualizuotus mokymo planus, išteklių naudojimo ir kitas organizacines priemones, taip pat palaikydamos ryšį su vietos bendruomenėmis. Įsteigti kuo daugiau įvairių tipų mokyklų ir sudaryti lygias galimybes siekti geresnio socialinio statuso visiems vaikams, turintiems socialinių, pedagoginių ir psichologinių problemų, vystymosi sutrikimų, taip pat kurti mokyklose kultūros židinius. Pasiekti šių tikslų padėtų įvairių tipų atvirųjų mokyklų sistemos plėtra. Svarbiausi atvirųjų mokyklų darbo principai yra šie: kur tik galima, mokyti visus vaikus kartu, nepaisant jų skirtumų ar mokymosi sunkumų; pripažinti savo mokinių poreikių įvairovę ir parinkti jiems skirtingus mokymosi būdus bei metodus; teikti visokią papildomą paramą, užtikrinančią rezultatyvų vaikų lavinimą; kurti geranorišką mokyklos bendruomenę, atvirumą visuomenei (LR vyriausybės nutarimas,1999).

Visi mokiniai yra skirtingi. Jie nėra ttiesiog grupė – jie individualybės. Aplinka ir kryptingas darbas turi būti sutelktas asmens galioms ugdyti, vengti tik patalpinti moksleivį į įprastinę mokyklą. Pravartu prisiminti, kad švietimo integracija gali būti skirtingų formų ir laipsnių:

• Fizinė integracija, kuria siekiama mažinti fizinę distanciją tarp neįgaliųjų ir įgaliųjų, kviečianti ugdymui įprastoje mokykloje.

• Funkcinė integracija, mažinanti funkcinę distanciją tarp neįgaliųjų ir įgaliųjų, to galima pasiekti įtraukiant į bendrą veiklą, pvz. muziką , dailę, dramą, sportą ir pan.

• Socialinė integracija, mažinanti socialinę distanciją tarp neįgaliųjų ir įįgaliųjų b.ei stiprinanti savaimingą kontaktą tarp neįgaliųjų ir įgaliųjų.

• Visuomeninė integracija, praplečianti socialinę sąveiką ir reiškianti visavertį dalyvavimą ir lygybę (Vėbraitė V., 2000).

Vaikai, sergantys cukriniu diabetu, kaip ir kiti sveiki vaikai turi teisę į sveiką ir saugią aplinką mokykloje. Tokios aplinkos sukūrimas didžiąja dalimi priklauso nuo švietimo sistemos lankstumo bei pedagogų geranoriškumo vaiko atžvilgiu.

1.5. Įvairių asmenų vaidmuo integruojant vaikus, sergančius CD, į mokyklos gyvenimą

1.5.1. Tėvų bei pedagogų vaidmuo

Paprastai tėvai rūpinasi savo vaiko ateitimi, net jei jis neserga. O susirgus tėvai gali manyti, kad nuo šiol jų vaikui bus sunku mokytis, o vėliau – susirasti darbą. Tai netiesa! Vertinant mokslą ir priimant į darbą dėmesys kreipiamas ne į ligos istoriją, o į mokymosi pažangumą ir darbo įgūdžius. Todėl tėvai ir mokytojai turi skatinti vaikus, sergančius CD, mokytis – jis turi teisę į tai. (Šimkienė S., 1998).

Su mokyklos darbuotojais geriausia pakalbėti prieš pradedant lankyti mokyklą. Tai turėtų būti direktorius, medicinos sesuo (jei ji yra), mokytojai, valgyklos darbuotojai bei kiti specialistai, prižiūrintys vaiką. Mokyklos personalas turėtų būti informuojamas, kad vaikas serga cukriniu diabetu, turėtų būti supažindintas su diabeto požymiais, savikontrolės priemonėmis bei apmokytas padėti vaikui (Johnson R. W., 1997).

Pagalba vaikams, sergantiems I tipo CD, yra mokytojų profesinės veiklos dalis (American Diabetes Association, 11997). Protiniams vaiko sugebėjimams CD neturi jokios įtakos. Todėl mokytojai neturėtų baimintis, kad toks vaikas mokykloje sukels ypatingų rūpesčių. Patartina, kad tėvai supažindintų mokytojus su savipriežiūros priemonėmis ir paaiškintų kaip atpažinti ligos simptomus. Tai padėtų mokytojams suprasti vaikų elgesio priežastis ir išvengti moralinės skriaudos. Pedagogai turėtų žinoti, kad net nežymiai svyruojant gliukozės kiekiui kraujyje, vaikui sunkiau sukoncentruoti dėmesį, sutrinka regėjimas, pasireiškia mieguistumas, galvos skausmai. Tačiau šie požymiai yra laikini ir laiku juos pastebėjus bei žinant kaip elgtis juos be problemų galima pašalinti. Dar nėra tiksliai nustatyta, kiek kai kurie mokymosi sunkumai yra sąlygoti vaiko negalios, kiek jie būdingi ir sveikiems vaikams dėl ugdymo programų sudėtingumo (Gradeckienė S., 2002).

Mokyklos mokytojai ir kitas personalas dar nėra pasiruošę susidurti su vaiku, sergančiu cukriniu diabetu. Pedagogai yra suinteresuoti kuo geriau išmokyti savo dėstomo dalyko, todėl natūralu, kad jie jaudinasi, susidūrę su ypatingų poreikių vaikais: gal tai pirmas atvejis, kai tenka ugdyti tokį vaiką. Kai kurie pedagogai nepritaria, kad jų klasėje atsirastų vaikas, kuriam reikalingas didesnis dėmesys. Tam jie turi visai suprantamų priežasčių: bijo, kad nesusidoros, jaučia, kad trūksta žinių ir įgūdžių. Jie baiminasi likti vieni ir už viską atsakyti tiek administracijai, tiek vaiko tėveliams (Kasparavičienė G., 2002).

Vienintelis tėvų pagalbininkas mokykloje šiuo metu yra tik ddiabeto draugijos paruošta atmintinė pedagogams, kurią patys tėvai turi išplatinti mokytojų tarpe. Tėvams praktiškai neįmanoma sukontaktuoti su visais pedagogais bei kitais mokyklos darbuotojais, bendraujančiais su vaiku ir asmeniškai perteikti informaciją apie diabetą. Dažniausiai tėvai pasikalba su mokyklos vadovu arba klasės auklėtoju. Likęs mokyklos personalas sužino iš nuogirdų ir informacija būna netiksli arba ne pilna.

1.5.2. Socialinio darbuotojo vaidmuo

Labai svarbu, kad vaiko integracija mokykloje nebūtų palikta vien pedagogų bei tėvų atsakomybei. Tėvai ir sveikatos priežiūros specialistai turėtų sudaryti bendradarbiavimo komandą su mokyklos personalu: mokytojais, medicinos seserimis, valgyklos darbuotojais bei kitais specialistais, kuriant mokyklos sistemą, būtiną vaikams, sergantiems CD, kad jie galėtų pilnai ir saugiai dalyvauti mokyklos gyvenime (Diabetes Care, 2002).

Vienas iš minėtos komandos narių gali turi būti socialinis darbuoto.jas, nes socialinio darbo turinys, jo etinių vertybių sistema, taikoma problemų aptikimo ir poveikio metodai suteikia socialinio darbuotojo veiklai specifikos, kuri ir atskiria jį nuo kitų profesijų atstovų (Bagdonas A, 1999).

Socialinis darbuotojas yra specialistas, kurio darbo paskirtis yra stiprinti žmogaus prisitaikymą prie aplinkos sugebėjimų, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą. Socialinio darbo tikslas – žmogaus socialinė integracija, atskleidžiant reikalingus jam vidinius ir išorinius išteklius (Socialinio darbuotojo kvalifikacijos reikalavimai, 2002).

Socialiniai darbuotojai turi galimybę panaudoti teorinius

ir praktinius pasiekimus darbe su individu, su šeima, grupe, bendruomene ar organizacija. Jų darbo tikslas:

• Padėti žmonėms padidinti kompetenciją ir gebėjimą spręsti problemas;

• Padėti žmonėms, kad jiems būtų prieinami reikiami ištekliai;

• Padaryti taip, kad organizacija būtų atsakinga už žmogų;

• Palengvinti individų santykius jų aplinkoje;

• Daryti įtaką organizacijų ir institucijų tarpusavio sąveikai;

• Lemti socialinę ir aplinkos politiką.

Socialiniai darbuotojai siekia atkurti abišaliai naudingą individų ir visuomenės tarpusavio sąveiką, siekiant pagerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą. Jie įsitikinę, kad:

• Aplinka (socialinė, fizinė, organizacinė) turi sudaryti ggalimybes ir duoti išteklių, kad visi individai galėtų kuo geriau realizuoti savo potencialą ir troškimus. Ji turi tenkinti bendruosius žmogiškuosius poreikius ir padėti įvertinti sunkumus ir stresą.

• Individai turi patys veiksmingai prisidėti prie savo ir kitų žmonių gerovės jų pačių aplinkoje ir visuomenėje.

• Žmonių tarpusavio santykiai turi stiprinti kiekvieno orumą, individualumą ir apsisprendimą. Su žmonėmis reikia elgtis humaniškai ir teisingai (Johnson C. Louise, 2001).

Socialinis darbuotojas, gerindamas vaikų, sergančių CD, integraciją mokyklos gyvenime, gali atlikti nemažai vaidmenų.

Ronda S. Connaway (1988) išskiria ššešis socialinio darbuotojo vaidmenis:

• Brokerio – agento;

• Advokato – gynėjo;

• Socialinės veiklos – reformatoriaus;

• Edukologo – mokytojo;

• Gydytojo – terapeuto;

• Tarpininko.

Tai dažniausiai socialinio darbo praktikoje taikomi vaidmenys. Šiuos vaidmenis darbuotojai pasirenka priklausomai nuo kliento sistemos bei situacijos. Išteklių ieškojimas kliento ssistemoje (brokerio vaidmuo), kliento teisių bei orumo gynimas ( advokato vaidmuo), politikos bei įstatymų keitimas (socialinės veiklos reformatoriaus vaidmuo), žinių bei įgūdžių suteikimas ir galimybių mokytis sudarymas (edukologo vaidmuo), švelnina vidinio streso pasireiškimą ( terapeuto vaidmuo), sumažina tarpasmeninius bei tarp sisteminius konfliktus (tarpininko vaidmuo).

Iš visų vaidmenų socialinis darbuotojas pasirenką tuos, kurie geriausiai padeda pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Brokerio tikslas atpažinti efektyviausius išteklius, egzistuojančius kliento aplinkoje arba įvairiose organizacijose bei institucijose. Šie ištekliai užtikrina palankias galimybes kliento sistemai funkcionuoti bei padeda išvengti ar palengvinti stresines situacijas (Curriculum Policy, 1982; NASW, 1981).

Kaip brokeris socialinis darbuotojas mokykloje ieškotų galimybių vaiko, sergančio CD, ligos kontrolei. Jo tikslas – surasti vaikui tinkamiausias bei saugiausias patalpas insulino injekcijoms bei kraujo gliukozės tyrimams. Kontaktuodamas su mokyklos valgyklos personalu socialinis ddarbuotojas užtikrina galimybę vaikui pavalgyti pietus pagal jo dietą bei suvalgyti užkandžiu pamokos metu, kad to nereikėtų daryti klasėje.

Advokato vaidmens tikslas kovoti prieš diskriminaciją bei nuvertinimą ir ginti žmogaus orumą, keičiant neteisingas normas bei požiūrius (Thursz D., 1977). Žmogaus teisės ir socialinis teisingumas – tai skatinamieji socialinio darbo veiksniai ir pagrindas. Socialinio darbuotojo pareiga ginti kliento teises ir padėti klientui suprasti bei pasinaudoti įstatymų numat.ytais įgaliojimais. Gindamas kliento teises įstatymų ribose, kalba ir veikia kliento vardu, tuomet, kai klientas pats nnegali to padaryti dėl negalios ar kitų priežasčių (Žilienė A., 2002).

Ne visada įmanoma užtikrinti lygias teises tam tikriems socialiniams sluoksniams visuomeniniu mastu, tuomet advokatavimas gali pasireikšti bendruomenės lygyje, organizuojant tinkamą jos veiklą (Lee Porter R., 1990). Socialinis darbuotojas gali atlikti advokato vaidmenį, kuris tarnautų gilesniam sergančiųjų poreikių supratimui tiek artimųjų ar draugų tarpe, tiek bendruomenėje, tiek darbo, mokymosi ar sveikatos priežiūros srityse (De Coster, 2001).

Mokykloje dirbantis socialinis darbuotojas atlieka advokato vaidmenį užtikrindamas vaikų, sergančių CD lygias teisias sveikųjų tarpe, kad jie nebūtų diskriminuojami dėl savo ligos, iš jų nebūtų šaipomasi bei tyčiojamasi. Be to socialinis darbuotojas gina vaikų teises ir mokytojų atžvilgiu, siekdamas, kad mokytojai neignoruotų vaikų poreikių, susijusių su liga bei nežemintų kitų vaikų akivaizdoje.

Edukologo vaidmuo yra vienas iš reikalingiausių socialinio darbuotojo vaidmenų. Kai kurios aukštosios mokyklos ruošia socialinius edukologus kaip atskirą profesiją. Edukacinis vaidmuo remiasi pagalba, sprendžiant socialinės adaptacijos bei socialinės – edukologinės pagalbos aspektus. Socialinis darbuotojas kaip edukologas sugeba:

• diagnozuoti žmogaus socialines ir edukacines problemas bei jų kilimo priežastis;

• padėti žmogui spręsti jo socialines, edukacines problemas bei numatyti edukacinius galimų problemų prevencijos kelius ir būdus;

• padėti žmogui numatyti ugdymosi per visą gyvenimą planą, o prireikus – jį koreguoti;

• padėti spręsti socialinius ir pedagoginius konfliktus, kilusius bendruomenėje, ššeimoje; konkrečiose socialinėse grupėse, taip pat tarp asmens, jo šeimos, iš vienos pusės, ir valstybinių bei visuomeninių struktūrų, iš kitos pusės (Ronda S. Connaway, 1988).

Socialinis darbuotojas sėkmingai gali atlikti ir diabeto mokytojo vaidmenį. Jis supažindina mokyklos personalą su cukriniu diabetu ir jo pasireiškimo būdais, apmoko patikrinti gliukozės kiekį kraujyje, atpažinti pagrindinius ligos požymius bei komplikacijas. Svarbiausia socialinis darbuotojas pamokina mokyklos personalą padėti diabetu sergančiam vaikui nelaimės atveju bei padeda suteikti pirmąją pagalbą.

Terapeuto vaidmens dėka socialinis darbuotojas parodo klientui jo vidines galimybes keisti savo elgesį, esant stresinei situacijai (Minahan A., 1989). Terapeutas dirba su atveju, įtakodamas asmeninius bei aplinkos veiksnius, spręsdamas daugelį klinikinių problemų.

Terapeuto vaidmuo taip pat labai svarbus mokyklos veikloje. Visų pirma tuo, jog socialinis darbuotojas dirba asmeniškai su vaiku, sergančiu cukriniu diabetu (darbas su atveju), didindamas pačio vaiko galimybes prisitaikyti prie esamų mokyklos sąlygų, padeda jam susitvarkyti su vidiniais išgyvenimais. Iš kitos pusės socialinis darbuotojas bendrauja su vaiko tėvais, spręsdamas iškilusius neaiškumus.

Tarpininko tikslas – padėti konfliktuojančioms sistemoms siekti sutarimo bei problemų sprendimo, stengiantis sumažinti konfliktą. Socialinis darbuotojas šiuo atveju yra trečias – neutralus asmuo tarp dviejų konfliktuojančių pusių. Jis nėra nei vienos pusės šalininkas, jo vaidmuo – švelninti konfliktą ieškant kompromiso (Ronda S. Connaway, 1988).

Socialinis darbuotoja mokykloje tarpininkauja tarp vvaiko, jo tėvų ir mokyklos personalo bei tarp mokyklos ir sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, slaugytojų, dietologo, diabeto edukologo ir kt.). Tai padeda užtikrinti pasiektos gydymo kokybės tęstinumą bei pagerina vaiko ligos kontrolės galimybes mokykloje.

Apibendrinant galima būtų konstatuoti, jog socialinis darbas yra orientuotas ne į žmogaus problemą, bet į konkretų žmogų ir jo problemą. Šiuolaikinis socialinis darbas siekia ne tik šį reiškinį įtakoti, t.y. spręsti konkrečią žmogaus problemą, bet ir šį reiškinį keisti – įgalinti žmogų spręsti šią problemą, t.y. įgal.inti žmogų efektyviai keisti savo veiklą (Jucevičienė P., 2002).

2. VAIKŲ, SERGANČIŲ CUKRINIU DIABETU, SOCIALINĖS INTEGRACIJOS GALIMYBIŲ BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE TYRIMO METODIKA

2.1. Tyrimo metodai

Tyrimo hipotezei patikrinti bei iškeltam tikslui pasiekti buvo naudojami tokie tyrimo metodai:

• Lietuviškos ir užsienio literatūros bei Lietuvos Respublikos įstatymų apžvalga, siekiant teoriškai pagrįsti pasirinktos temos aktualumą;

• Duomenų rinkimas, naudojant anketinę apklausą bei gautų duomenų statistinis apdorojimas.

Šiame darbe buvo taikoma vienkartinio/taškinio tyrimo metodika (Kardelis K., 2002). Atliktas kiekybinis tyrimas su kokybinio tyrimo elementais.

Specialiai tyrimui buvo parengtos dvi anketas. Pirmoji anketa „Tiriamųjų kontingento nustatymas“ (žr. 1 priedas), buvo skirta šeimų, auginančių vaikus, sergančius cukriniu diabetu, Kauno bendrijos „Likimas“ narių tėvams. Jos paskirtis buvo išsiaiškinti Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklas, kuriose mokosi šios bendrijos nariai bei problemas, su kuriomis

susiduria tėvai, bendraudami su vaiko mokytojais.

Antrąja anketa „Pedagogų nuomonės apie vaikų, sergančių cukriniu diabetu, integracijos bendrojo lavinimo mokyklose galimybes, tyrimas“ (žr. 2 priedą), buvo siekiama išsiaiškinti pedagogų žinias bei požiūrį į cukrinį diabetą ir juo sergančius vaikus, pedagogams iškylančias problemas bei pageidavimus darbo pagerinimui. Anketą sudarė trys dalys (remtasi Guščinskiene J, 2002):

1. Įvadinė dalis, kurioje respondentai supažindinami su anketavimo tikslu, kas atlieka anketavimą bei kaip pildyti anketą.

2. Socialinė – demografinė dalis, skirta surinkti žinias apie socialines-demografines respondentų charakteristikas, tokias kaip llytis, amžius, pareigos, darbo stažas mokykloje bei su vaiku, sergančiu cukriniu diabetu. Tai 1 – 4, ir 6 anketos klausimai (iš viso 5 klausimai).

3. Pagrindinė dalis – sudaryta iš klausimų, suteikiančių informacijos, reikalingos tyrimo uždaviniams įgyvendinti. Šią dalį sudaro 30 klausimų (tai 5, 7- 35 klausimai).

Pagrindinės anketos dalies klausimai buvo suskirstyti į atskiras temas:

• Pedagogų žinios apie vaikus, sergančius CD, bei pačią ligą: 5, 8, 10, 13, 17, 18, 19, 22, 23, 26, 29, 34, 35 klausimai;

• Mokykloje esančios sąlygos ddiabeto kontrolei: 18, 19, 32 klausimai

• Informacijos apie CD šaltiniai bei jų pakankamumas: 7, 9, 11, 30 klausimai;

• Pedagogų sugebėjimas padėti vaikui kritinėje situacijoje: 24, 25 klausimai;

• Problemos, kylančios darbe su vaikais, sergančiais CD, bei specialisto, galinčio padėti, reikalingumas mokykloje: 114, 15, 16 ir 33 klausimai;

• Pedagogų pasitikėjimas vaiku, kontrolė bei polinkis prisiimti atsakomybę: 12, 20, 21, 27, 28, 31 klausimai.

Paskutinysis 36 klausimas bei 33 klausimo dalis buvo laisvos formos. 36 klausimas buvo skirtas respondentų asmeniniai nuomonei bei pageidavimams. 33 klausimu buvo siekiama išsiaiškinti pedagogams kylančias problemas, dirbant su vaikais, sergančiais CD, ir palyginti jas su tėvų išsakyta nuomone.

Apklausai naudotas anketas sudarė pati tyrėja. Pirmosios anketos sudarymui turėjo įtakos informacijos apie mokyklas bei klases, kuriose mokosi vaikai, sergantys CD, trūkumas. Antroji anketa buvo sudaryta remiantis pirmosios anketos duomenimis, cukrinio diabeto specifika, teorinėmis žiniomis bei specialistų patarimais.

2.2. Tiriamųjų kontingentas ir charakteristika

Naudojant tikslinės atrankos būdą, tyrimui buvo atrinkti Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai, tiesiogiai dirbantys su vaikais, sergančiais cukriniu diabetu. TTyrimui buvo atrinktos tik tos Kauno miesto mokyklos, kuriose mokosi šeimų, auginančių vaikus, sergančius cukriniu diabetu, Kauno bendrijos „Likimas“ vaikai. Anketos buvo dalinamos tikslingai tik tiems pedagogams, kurie dirba su diabetu sergančiais vaikais.

Iš 38 bendrijos narių 31 mokėsi vidurinėse mokyklose, iš jų 19 – Kauno mieste. Kai kuriose mokyklose mokosi po kelis diabetu sergančius vaikus, todėl tyrimui liko 16 bendrojo lavi.nimo mokyklų. Tyrime dalyvauti sutiko 10 mokyklų pedagogai. Likusių mokyklų vadovai atsisakė dalyvauti tyrime motyvuodami tuo, jog jų mokyklose ne sseniai vyko kitų tipų tyrimai ir pedagogai nori pailsėti bei daugiau laiko skirti ugdymui (jų nuomone anketų pildymas atima ne mažai laiko).

Tyrime dalyvavę pedagogai dirbo 8 vidurinėse mokyklose, 1– gimnazijoje ir 1– internatinėje mokykloje.

Buvo apklausti 91 pedagogas, dirbantis su vaikais, sergančiais cukriniu diabetu. Jų tarpe du pedagogai buvo pradinių klasių, 89 – vyresniųjų klasių pedagogai.

2.3. Tyrimo procedūra

Pirmame tyrimo etape buvo susisiekta su šeimų, auginančių vaikus, sergančius cukriniu diabetu bendrijos „Likimas“ pirmininke, kuri geranoriškai sutiko tarpininkauti tarp tyrėjos ir bendrijos narių bei jų tėvų. Iš viso buvo apklausta 23 tėvai, iš jų 18 anketos buvo išdalintos individualiai, kitiems 5 – išdalino bendrijos pirmininkė.

Antrame tyrimo etape buvo apklausti Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų pedagogai. Anketinę apklausą tyrėja atliko individualiai. Buvo sukontaktuota su kiekvienos numatomos apklausti mokyklos direktoriais ar jų pavaduotojais ir gautas leidimas atlikti anketinę apklausą jų vadovaujamoje mokykloje.

Pedagogams buvo išdalinta apie 100 anketų (maždaug po 12 anketų kiekvienai mokyklai, išskyrus pradinių klasių pedagogams). Iš respondentams išdalintų anketų 91 proc. (n= 91) sugrįžo, iš jų 6 buvo užpildytos nepilnai.

Tyrimas vyko 2002 – 2003 m.:

• pirmasis etapas 2002 m. vasario – gegužės mėn.;

• antrasis etapas 2003 m. sausio – vasario mėn.

2.4. Statistinis duomenų apdorojimas

Tyrimo anketinės apklausos duomenys buvo apdoroti statistiškai, taikant SSPSS (statistinis paketas socialiniams mokslams) programą. Duomenys buvo suskirstyti į dažnių (Frequencies) lenteles. Sąsajoms tikrinti panaudotos kryžminės/ sąsajų lentelės (Crosstabs). Iš viso buvo sudaryta 40 lentelių, kurios pateiktos darbo prieduose. Taip pat darbe pateikiamas kai kurių duomenų grafinis vaizdavimas. Iš viso 9 paveikslai.

Nustatant ryšius tarp kintamųjų šiame darbe buvo naudotas Samerio d (Somer’s d) koeficientas. Šis koeficientas yra skirtas apskaičiuoti ryšius tarp apjungtų ranginio lygio kintamųjų – būtent tokie kintamieji vyravo anketa surinktoje duomenų bazėje(Healey J.F., 1999). Plačiausiai vartojamas šios rūšies koeficientas yra Gudmeno ir Kraskelo gama (), kuris kaip ir Samer’s d parodo kokių porų imtyje yra daugiau – suderintų ar nesuderintų. Gama vis dėlto nėra ideali visiems atvejams, ir Somer’s d naudojama kai norima nustatyti vieno kintamojo įtaką ar nuspėti kito kintamojo vertę. Sameris pasiūlė  koeficiento modifikaciją 1962 metais, koeficientas d apskaičiuojamas pagal formulę (Janilionis V.):

d= (P-Q)/(P+Q+(Tx+Ty)/2)

Šioje formulėje P – suderintų porų skaičius imtyje, Q – nesuderintų porų skaičius imtyje, T – surištų porų imtyje skaičius (Tx – porų surištų su x kintamuoju skaičius, Ty – porų surištų su y kintamuoju skaičius). Jei tarp kintamųjų x ir y nėra simetrijos, galima apskaičiuoti vieno priklausomumą nuo kito dviem papildomomis formulėmis:

dxy= (P-Q)/(P+Q+Tx), dyx= (P-Q)/(P+Q+Ty).

Somer’s d koeficiento pranašumas lyginant su xx2 (chi kvadratu) yra tai kad pirmasis parodo ne tik statistiškai patikimo ryšio buvimą, bet ir jo stiprumą bei kryptį. Šio koeficiento pranašumas lyginant su  yra tai, kad Somer’s d parodo vieno kintamojo priklausomumą nuo kito kai ryšys asimetriškas.

Somer’s d koeficiento stiprumas:

• Silpnas 0,1 – 0,15;

• Silpnas vidutinis 0,15 – 0,25;

• Vidutinis 0,25 – 0,35;

• Vidutinis stiprus 0,35 – 0,45;

• Stiprus 0,45 ir daugiau.

Statistinis skirtumo tarp rodiklių reikšmingumas vertinamas pagal reikšmingumo lygmens (Significance level) koeficientą (p). Šis koeficientas rodo, kad pastebėtas ryšys tarp kintamųjų yra neatsitiktinis ir parodo sąsaja tarp jų. Šis koeficientas gali svyruoti nuo 0 iki 1. Statistikoje ryšys laikomas statistiškai patikimu, kai koeficientas p < 0,05 (Healey J.F., 1999).

3. TYRIMO DUO.MENŲ PRISTATYMAS BEI APTARIMAS

3.1. Respondentų demografinės charakteristikos

Tyrimo metu buvo apklaustas 91 Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų pedagogas Jų tarpe buvo 78 moterys (85,7 proc.) ir 13 vyrų (14,3 proc.) (žr. 1 lentelę).

Amžiaus grupėse vyrauja 36- 45 m. amžiaus respondentai (žr. 1 pav.). Šią grupę sudarė 34 proc. (n= 31). 56m. amžiaus ir vyresnių respondentų buvo mažiausiai 10 proc. (n= 9).

1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių (N= 91)

Didžiąją respondentų dalį sudarė įvairių disciplinų mokytojai (n= 49), mažiausiai buvo mokyklų vadovų (n= 3) (žr. 2. pav.).

Pagal darbo

stažą mokykloje respondentai pasiskirstė taip (žr. 2 lentelę): 1-5 m. grupę sudarė 14,4 proc. (n= 13) respondentų, 6- 10 m. -21,1 proc. (n= 19), 10 m. ir daugiau – 64,4 proc. (n= 58).

2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal pareigas mokykloje (N= 91)

Respondentų pasiskirstymas pagal patirtį dirbant su vaiku, sergančiu cukriniu diabetu, pateiktas 3 pav. Iš gautų duomenų matyti, jog pedagogai neturi didelės patirties dirbant su vaiku, sergančiu cukriniu diabetu. Didžioji respondentų dalis (65proc.) turėjo 1-5 m. darbo stažą su diabetu ssergančiais vaikais.

3 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo stažą su vaiku, sergančiu cukriniu diabetu (N=91)

3.2. Pedagogų vaidmens vaikų, sergančių cukriniu diabetu, integracijos bendrojo lavinimo mokyklose tyrimo rezultatai

Sergantys vaikai sunkiau adaptuojasi aplinkoje. Dauguma bando slėpti savo ligą, meluoti ir ignoruoti ligos reikalavimus (Šimkienė S, 1998). Tai gali sukelti sveikatos pablogėjimą bei ligos komplikacijas. Todėl labai svarbu, kad mokyklos darbuotojai būtų informuoti, jog mokykloje mokosi vaikas, sergantis cukriniu diabetu ir, kad jiems būtų sureiktos bent minimalios žinios apie ligą.

3.2.1. Pedagogų žinios aapie vaikus, sergančius CD, bei pačią ligą

Iš anketos rezultatų paaiškėjo, jog didžioji dauguma respondentų (96,6 proc.) žino apie tai, jog jų mokykloje mokosi vaikas, sergantis cukriniu diabetu (žr. 3 lentelę), tik 3 proc. apklaustųjų apie tai nežinojo. Tai rodo, jog kkai kurie vaikai, sergantys cukriniu diabetu, ar jų tėvai nenori patikėti savo asmeninių problemų žmonėms, su kuriais jie praleidžia tik keletą valandų per dieną. Yra tėvų, kurie laikosi tos nuomonės, jog sužinojęs apie vaiko ligą pedagogas į jį žiūrės kaip į „kitokį“. Dėl to vaikas gali jausti moralinę skriaudą.

96,7 proc. (n= 88) respondentų pritaria, jog pedagogas turi žinoti apie tai, kad jo klasėje mokysis vaikas, sergantis cukriniu diabetu, 3,3 proc. (n= 3) neturi nuomonės šiuo klausimu. Nei vienas iš 91 respondento neatsakė, jog mokytojui to žinoti nereikia (žr. 4 lentelę).

Paklausus pedagogų ar jie pakankamai žino apie cukrinį diabetą, daugiau nei puse respondentų (68 proc.) atsakė, jog žinių reiktų daugiau (žr. 4 pav.).

Kad pedagogai suprastų vaiko savijautos pokyčius, jie tturi žinoti dėl kokių priežasčių savijauta gali pablogėti. 73,9 proc. (n= 65) apklaustųjų, žino vaiko, sergančio cukriniu diabetu, sveikatos pablogėjimo priežastis (žr. 5 lentelę); 21,6 proc. (n= 19) – nežino; 4,5 proc. (n= 4) apie tai nesidomėjo. Nors didesnė dalis pedagogų teigia, jog žino sveikatos pablogėjimo priežastis, tačiau 26 proc. dirbančių su diabetu sergančiais vaikais apie ligą neturi supratimo. Tokia situacija yra labai nepalanki vaikui, sergančiam cukriniu diabetu, nes jis nėra saugus pamokos metu.

4 pav. Respondentų nuomonė apie turimas žinias CCD srityje (N= 91)

Diabetas yra neišgydoma liga, tačiau ji kontroliuojama insulino injekcijomis, gliukozės kiekio kraujyje kontrole, reguliuojama dieta ir fiziniais pratimais. Norint užtikrinti gerą kontrolę vaikas pastoviai turi su savimi nešiotis ir laiku panaudoti kontrolės priemones.

46,6 proc. (n= 41) pedagogų (žr. 6 lentelę) atsakė, jog apie diabeto kontrolės priemones nieko nežino; 42 proc. (n= 37) pedagog.ų- žino; 11,4 proc. (n= 10) – nesidomėjo. Kokias kontrolės priemones turi su savimi nešiotis vaikas, sergantis cukriniu diabetu, žino 62,5 proc. (n= 56) respondentų; 27,8 proc. (n= 25) – nežino; 9,9 proc. (n= 9) – nieko apie jas negirdėjo (žr. 7 lentelę). Dažniausiai pedagogai yra informuoti tik apie tai, jog vaikas su savimi būtinai turi turėti cukraus gabaliuką ar saldainį (kai kurie tėvai šiomis priemonėmis aprūpina ir pačius mokytojus). Dėl tos priežasties didžioji dauguma pedagogų žinojo kokias diabeto kontrolės priemones nešiojasi vaikas, bet nežinojo kokios priemonės iš viso naudojamos ligos kontrolei.

Tinkamai ligos kontrolei labai svarbu, kad diabetu sergantis vaikas pavalgytų laiku ir jam skirtą maistą. Sergantis vaikas turi 5- 6 kartus per dieną punktualiai ir nedidelėmis porcijomis pavalgyti. Valgyti patartina tris pagrindinius valgymus: pusryčius, pietus, vakarienę ir tris užkandžius tarp jų. Tokiu būdu mokykloje vaikui tenka pietauti ir užkandžiauti. Valgio režimą paprastai nustato gydytojas iir laiku nepavalgius vaiką gali ištikti staigi hipoglikemija.

63,3 proc. (n= 57) apklaustųjų (žr. 8 lentelę) teigia, jog žino kada ir kokį maistą gali valgyti diabetu sergantis vaikas; 28,9 proc. (n= 26) – nežino; 7,8 proc. (n= 7) – šiuo klausimu nesidomėjo.

36,7 proc. (n= 33) respondentų leidžia diabetu sergančiam vaikui užkąsti pamokos metu (žr. 9 lentelę). 2,2 proc. (n= 2)- to daryti neleidžia ir 61,1 proc. (n= 55)- teigė, jog vaikas niekada to neprašė. Tokie rezultatai rodo, jog pedagogai nesusipažinę su sergančių vaikų psichologija. Dauguma vaikų, žinodami jog per pamokas niekas nevalgo, vargu ar paprašys mokytojo leidimo, net ir labai prireikus.

Informuoti apie diabetu sergantį vaiką reiktų ne tik mokyklos personalą, bet ir to vaiko klasės draugus. Patiems vaikams, ypač paaugliams, būna labai sunku pasakyti draugams, kad jie serga diabetu, nes yra „kitokie“. Jie bijo būti nesuprasti, išjuokti ir netekti draugų. Net 51,9 proc. (n= 47) apklaustų pedagogų nežinojo ar visi klasės vaikai yra informuoti, jog su jais mokosi diabetu sergantis vaikas (žr. 10 lentelę). 31,9 proc.(n= 29) respondentų teigė, jog visi jų klasės vaikai yra informuoti apie diabetą, 15,4 proc. (n= 14)- kad ne visi.

Labai svarbu, kad klasės draugai būtų informuoti apie cukrinį diabetą. Taip būtų saugiau diabetu sergančiam vaikui. KKiekvienas draugas galėtų pasiūlyti saldainį ar ką nors saldaus arba esant reikalui kitaip pagelbėti (Naujanienė R., 1999).

Pasidomėjus respondentų dėl žinių įtakos darbui su vaikais, sergančiais CD, 63,2 proc. (n= 55) (žr. 11 lentelę) įsitikinę, jog gavus daugiau žinių apie ligą darbas su vaiku palengvėtų; 25,3 proc. (n= 22) – mano, jog žinios neturi jokios reikšmės. Likusi dalis (11,5 proc.) respondentų tvirtai įsitikinę, jog net ir gavus daugiau žinių apie ligą darbas su vaikais, sergančiais CD, liktų toks pat ne lengvas kaip ir iki tol.

Vaikų integracijos procese labai svarbiu elementu tampa pedagogų turimos žinios apie cukrinį diabetą bei jo pasireiškimą. Ypač tai pasakytina apie vyresnės kartos pedagogus, dirbančius dalykinėje sistemoje. Švietimo ir mokslo ministerija nuolat skatina vietinius pedagogų profesinio rengimo centrus rengti kuo daugiau kvalifikacijos kėlimo programų, susijusių su specialiuoju ugdymu. Tačiau pastebėta, kad pedagogai dažniausiai renkasi kursus, kurie tiesiogiai susiję su jų dėstomu dalyku (Aidukienė T, 2001). Ši tendencija buvo pastebėta ir atliktame tyrime. Nors daugiau nei pusė respondentų sutinka, jog žinių apie cukrinį diabetą reiktų daugiau, tačiau net 35,6 proc. (n= 31) nesutiktų dalyvauti seminaruose apie ligą (žr. 12 lentelę). 55,2 proc. (n= 48) pedagogų sutiktų dalyvauti praktiniuose seminaruose, 9,2 proc. (n= 8) – jau teko dalyvauti.

Apibendrinant,

galima teigti, jog pedagogams trūksta žinių apie CD, jie norėtų daugiau sužinoti apie jo kontrolės būdus ir priemones.

3.2.2. Mokykloje esančios sąlygos diabeto kontrolei

Norint užtikrinti, kad vaikas, sergantis cukriniu diabet.u saugiai jaustųsi mokykloje, neužtenka vien to, jog vaikas turėtų su savimi diabeto kontrolės priemones. Labai svarbu ir tai, jog mokykloje būtų sudarytos tinkamos sąlygos šias priemones panaudoti reikiamu momentu. Kad mokykloje yra minėtos sąlygos atsakė tik 5,7 proc. (n= 5) respondentų (žr. 13 lentelę), kita dalis respondentų (50 proc.) teigė, jog ttokių sąlygų nėra , nieko apie jas nežinojo 44,3 proc.

Vaikai, sergantys diabetu, 4- 5 kartus per dieną turi susileisti insulino, kurio organizmas stokoja arba visai negamina. Be to keletą kartų (jeigu jaučiasi blogai ir dažniau) turi pasitikrinti kraują. Tam mokykloje turėtų būti tinkamos patalpos. Tai labai priklauso nuo paties vaiko. Vieni vaikai, pavyzdžiui jaunesnio amžiaus, nejaučia diskomforto atlikti reikiamas procedūras ir klasės draugų akivaizdoje. Todėl jie pilnai gali ligą kontroliuoti ir klasėje. Vyresni vaikai paprastai nepatogiai jaučiasi prieš savo ddraugus, todėl jiems reiktų sudaryti galimybes susileisti insuliną ar pasitikrinti kraują atskirose patalpose.

Pedagogų požiūriu vaikui, sergančiam cukriniu diabetu, savo ligos būklę pasitikrinti tinkamiausios sąlygos būtų medicinos punkte (žr. 5 pav.), šios nuomonės buvo 59 proc. (n= 47) respondentai. Net 12 rrespondentų į klausimą neatsakė. Galima būtų teigti, jog pedagogai ne labai žino kokiu būdu vaikas tikrinasi savo ligos būklę, todėl jie net neįsivaizduoja kurioje vietoje vaikas gali tai padaryti.

Be ligos kontrolės mokykloje turėtų būti sudarytos sąlygos diabetu sergančiam vaikui vieną kartą per dieną pavalgyti karštus pietus pagal jam skirtą dietą. Ankstesnių tyrimų metu, apklausus vaikų tėvus, buvo išsakyta nuomonė, jog mokyklos valgykloje vaikas, sergantis cukriniu diabetu, neturi iš ko rinktis. Vaikai valgo tai ką duoda, nes valgyti reikia (Šimkienė S, 1998). Apklausus mokyklų pedagogus, paaiškėjo, jog 31 proc. (n= 24) (žr. 14 lentelę) mano, jog valgykloje yra sąlygos vaikui pavalgyti pagal gydytojo nustatytą dietą; 16,1 proc. (n= 14) mano, jog tokių sąlygų nėra; 52, 9 proc. (n= 46) – apie vvalgyklos galimybes nežino. Toks didelis nežinančių procentas gali reikšti, jog iš tikrųjų mokyklos valgykloje pietūs netinka diabetu sergančiam.

5 pav. Respondentų nuomonė apie diabeto kontrolės sąlygas mokykloje (N= 91)

Apibendrinant galima pasakyti, jog mokyklose nėra sudarytos tinkamos sąlygos vaikams, sergantiems CD. Nėra tinkamų patalpų pasitikrinti ligos būklę, nes šiuo metu mokyklose medicinos punktai yra uždaryti. Taip pat mokyklos valgykloje nėra galimybių vaikui pavalgyti pagal jam skirtą dietą.

3.2.3. Informacijos apie CD šaltiniai bei jų pakankamumas

Apie tai, kad teks mokyti vaiką sergantį ccukriniu diabetu, dalis pedagogų (48,3 proc.) (žr. 15 lentelę) sužinojo iš mokyklos personalo, t. y. iš mokyklos vadovo, klasės auklėtojo ar per mokyklos posėdžius vieni iš kitų. 37,9 proc. (n= 33) respondentų sužinojo iš pačių vaikų bei jų tėvų ir 13,8 proc. (n= 12) – iš kitų šaltinių, pvz., iš medicininių dokumentų arba patys išsiaiškino.

Kad vaikas serga cukriniu diabetu pedagogus turėtų informuoti patys vaiko tėvai, t. y. pedagogai pageidautų asmeninio susitikimo bei pokalbio su tėvais. Šiai nuomonei pritarė net 45,6 proc. (n= 41) pedagogų (žr. 16 lentelę). 35,6 proc. (n= 32) respondentų mano, jog ir apie vaiko ligą turėtų informuoti tos srities specialistas. Greičiausiai jie norėtų didžiąją informacijos dalį gauti iš karto sužinoję apie tai, jog teks mokyti diabetu sergantį vaiką. Taip pedagogai jaustųsi saugesni ateityje. 18,9 proc. (n= 17) respondentų nebūtinas asmeninis kontaktas su tėvais ar specialistais, jiems pakanka apie vaiko ligą sužinoti iš mokyklos personalo.

Daugiau žinių apie cukrinį diabetą pedagogai pageidavo gauti iš gydytojų, nes jų požiūriu liga yra medicinos objektas ir apie ją daugiausiai išmano medikai. Tos nuomonės buvo 49 proc. (n= 45) respondentų (žr. 6 pav.).

6 pav. Respondentų nuomonė apie galimą informacijos apie CD šaltinį (N= 91)

Pedagoga.i mano, jog informacijos apie ligą gali suteikti ir bet kkoks specialistas daugiau nusimanantis apie cukrinį diabetą. Vaiko tėvais pasitiki tik nedaugelis pedagogų.

Klasės draugus apie bendraklasį, sergantį CD, pedagogų nuomone turėtų informuoti mokyklos personalas (žr. 17 lentelę). Tos nuomonės buvo net 67,3 proc. (n= 37) respondentų. Likusi dalis respondentų (32,7 proc.) norėtų, jog su klasės vaikais pakalbėtų tos srities specialistas.

Iš rezultatų matyti, jog daugiausiai informacijos apie vaiką bei jo ligą pedagogams suteikia tėvai bei mokyklos personalas, nors pedagogų požiūri jie nėra pilnai kompetetingi tai padaryti. Tokiu būdu matosi, jog šeimos gavę medicininę pagalbą, paliekamos vienos. Jos pačios turi rūpintis vaiko integracija į visuomenę, jos pačios yra edukologai apie diabetą savo aplinkoje (Šimkienė S., 1998).

3.2.4. Pedagogų sugebėjimas padėti vaikui kritinėje situacijoje

Tik įgudusi akis gali pastebėti, jog vaikui pasidarė bloga. Jeigu pedagogai nepasiteirauja kaip vaikas jaučiasi, vargu ar jie gali laiku užkirsti kelią nelaimei. Nepastebėjus vaiko, sergančio cukriniu diabetu, sveikatos pablogėjimo ir laiku nesuteikus reikiamos pagalbos, vaikas gali prarasti sąmonę, jam gali prasidėti traukuliai ar ištikti diabetinė koma. Tuo atveju vaikui reikalinga specifinė pagalba.

68,5 proc.(n= 61) iš apklaustų pedagogų nesugebėtų padėti vaikui nelaimės atveju 31,5 proc. (n= 28) – mano, jog jie susidorotų su situacija (žr. 18 lentelę).

Kritinėje situacijoje 58 proc. (n= 52) respondentų kviestųsi pagalbą (žr. 7 pav.), kiti bandytų patys ttvarkytis , panaudodami žinomas pagalbos priemones.

7 pav. Respondentų elgesys nelaimės atveju (N= 91)

Savo jėgomis pasitiki nedidelė dalis respondentų. Tai gali būti susiję su žinių apie cukrinį diabetą trūkumu bei praktikos stoka. Tikėtinas atvejis, jog tie pedagogai, kuriems bent keletą kartų teko padėti vaikui, nebepasimeta situacijoje ir neuždelsia suteikti pagalbą. Tie pedagogai, kuriems nei karto neteko atsidurti kritinėje situacijoje, suprantama jaučia baimę, jog nesusidoros, todėl yra linkę pasikviesti geriau nusimanantį žmogų ir nusiimti nuo savęs bent dalį atsakomybės už vaiką. Šie faktai parodo, jog mokykloje reikalingas specialistas daugiau nusimanantis apie vaikų problemas.

3.2.5. Problemos, kylančios darbe su vaikais, sergančiais CD bei specialisto, galinčio padėti, reikalingumas mokykloje

Vaikai, sergantys cukriniu diabetu, labai mažai skiriasi nuo kitų, mokyklas lankančių vaikų. 1997 – 1998 m. Toronto mieste Kanadoje buvo atliktas pilotinis tyrimas, kuriame dalyvavo 56 šeimos, auginančios diabetu sergančius vaikus. Atlikto tyrimo duomenimis buvo nustatyta, jog diabetu sergantys vaikai nuo sveikų skiriasi tik tuo, jog daugiau dienų per metus praleidžia pamokų dėl savo ligos (Daneman D., 2000). Nustatyta, jog vidutiniškai per metus 3,6 kartus dažniau (11.4 + 10.9 v.s. 5.3 + 5.8, p < 0.01) diabetu sergantys vaikai praleidžia pamokas nei sveiki jų bendraamžiai (Brown R., 1995). Be to pablogėjus vaiko sveikatai gali kilti

sunkumų mokymosi srityje: susilpnėja dėmesys, pablogėja atmintis ir kt.

Paklausus pedagogų ar jiems kyla problemų dirbant su vaikais, sergančiais cukriniu diabetu, 57 proc. (n= 49) (žr. 19 lentelę) respondentų atsakė, jog nedaugiau nei su kitais vaikais; 34,9 proc. (n= 30) respondentų teigė, jog jiems visiškai nekyla problemų ir tik 8,1 proc. (n=7)- teigia, jog turi problemų dirbdami su vaikais, sergančiais cukriniu diabetu.

Nors pedagogams nekyla ypatingų problemų dirbant su vaiku, sergančiu cukriniu diabetu, tačiau net 89,9 proc. (n= 80) respondentų aatsakė, jog mokyklai reikalingas specialistas, kuris galėtų padėti iškilus sunkumų (žr. 20 lentelę); 10,1 proc. (n= 9) – mano, jog toks specialistas jų darbe nereikalingas.

Specialisto poreikis mokykloje kyla dėl to, jog pedagogai yra paliekami vieni su vaiko problemomis ir labai dažnai tas sukelia pedagogams papildomą įtampą. Tuomet jie gali būti ir pikti, ir grubūs, kas turi .negatyvų poveikį vaiko savijautai, ypač cukriniu diabetu sergančiam. Be to ne visose mokyklose yra ir specialistas, dirbantis su vaiko šeima.

Pasidomėjus ar jų mokykloje yra sspecialistas, galintis padėti iškilus sunkumams, tik 20,9 proc. (n= 19) pedagogų atsakė teigiamai, 79,1 proc. (n= 72) – neigiamai (žr. 21 lentelę).

Kai kuriose mokyklose yra psichologo arba socialinio pedagogo etatas, kurių tikslas ir yra dirbti su asmeniu (individualus darbas) – vvaiku, tėvais ar teisėtais jų atstovais, pedagogais ir kitais švietimo įstaigoje dirbančiais specialistais. Jie bendradarbiauja su klasių auklėtojais, kitais pedagogais, specialistais, įstaigos administracija sprendžiant vaikų socialines – pedagogines problemas, ieškant efektyvių pagalbos būdų. Padeda geriau suprasti, kaip vaikų socialinės problemos veikia jų elgesį, pažangumą, lankomumą. Teikia siūlymų, kaip būtų galima gerinti socialinį – pedagoginį klimatą, sukurti jaukią, saugią darbo aplinką (Dėl antrojo švietimo reformos etapo patvirtinimo, 2002). Tačiau ne visose mokyklose yra patvirtinti šių specialistų etatai. Tų mokyklų, kuriose nėra minėtų specialistų, pedagogai neturi pas ką kreiptis dėl vaiko problemų. Be to ir vaikams bei jų tėvams nėra kas padeda susitvarkyti su jausmais, pergyvenimais, gauti reikiamą informaciją, spręsti iškilusius sunkumus (Šimkienė S., 1998).

Pedagogai pageidautų, kad mokykloje būtų toks specialistas, kuris pperimtų dalį atsakomybės dėl vaiko savijautos. Pedagogams būtų lengviau dirbti, jeigu jie galėtų rūpintis tik vaiko ugdymu, o problemomis, susijusiomis su vaiko liga pasirūpintų toje srityje kompetentingas asmuo.

Ne maža dalis pedagogų (30 proc.) pripažįsta, jog specialistu, sugebančiu padėti spręsti problemas, yra socialinis darbuotojas. Tai rodo, jog pedagogai jau susipažinę su socialinio darbuotojo veikla. Šiam požiūriui ne mažai įtakos turi pedagogų dalyvavimas įvairiose konferencijose, kuriose dalyvauja ir socialiniai darbuotojai asmeniškai pristatydami savo veiklą (žr. 8 pav.).

8 pav. Pedagogų požiūris į kkonkretaus specialisto reikalingumą mokykloje (N= 91)

Natūraliai pedagogams kyla pageidavimas, kad mokykloje būtų ir medicinos sesuo. Taip yra todėl, kad pedagogai yra įpratę, prie medicinos sesers buvimo mokykloje, pas kurią vaikai galėdavo gauti reikalingą pagalbą nelaimės atveju. Šiuo metu medicinos punktai mokyklose nebeveikia, todėl dauguma mokyklos personalo norėtų juos atgaivinti.

Daugumoje tirtų mokyklų nėra specialisto, pas kurį pedagogai galėtų kreiptis iškilus sunkumų. Pedagogai norėtų, jog darbe su vaikais, sergančiais CD, jiems pagelbėtų socialinis darbuotojas bei medicinos sesuo. Žinodami socialinio darbuotojo pasiruošimą bei galimybes dirbti su įvairiais klientais, pedagogai jo paslaugoms teikia pirmenybę , lyginant su spec. pedagogo paslaugomis.

3.2.6. Pedagogų pasitikėjimas vaiku, kontrolė bei polinkis prisiimti atsakomybę

Kai kurie mokytojai galvoja, kad vaikai, sergantys CD, kartais apsimetinėja blogai besijaučiantys, norėdami išeiti iš klasės arba nenorėdami sportuoti, motyvuodami tuo, jog jų sveikatos būklė to neleidžia. Dažnai tokių vaikų poreikiai traktuojami kaip piktnaudžiavimas ar išsigalvojimas, ir dėl to kyla konfliktai, kurie blogina vaiko savijautą mokykloje (Šimkienė S., 1998). Tai ne visai tiesa, nes vaikai yra skirtingi ir daugelis iš jų nenori būti kitokiais, nenori, kad dėl ligos su jais elgtųsi kitaip. Paaiškėjo, jog 85,7 proc. (n= 78) apklaustųjų patiki vaiku. (žr. 22 lentelę); 13,2 proc. (n= 12) – kartais patiki. Greičiausiai tai priklauso nuo situacijos iir pamokos sudėtingumo. Tik 1 pedagogas pareiškė, jog nepatiki vaiko nusiskundimais. Galima daryti išvadas, jog mokytojai tiki vaikų sąžiningumu ir nenori jam pakenkti savo abejingumu nusiskundimams.

Į mokytojų pasitikėjimą vaikai atsako tuo pačiu ir nesistengia be reikalo piktnaudžiauti savo padėtimi. 80 proc. (n= 72) pedagogų teigia, jog vaikai, sergantys CD, nepiktnaudžiauja jų pasitikėjimu (ž.r. 23 lentelę); 20 proc. (n= 18) – vis dėlto mano, jog vaikai linkę papiktnaudžiauti mokytojų geranoriškumu.

Cukrinio diabeto poveikis vaiko savijautai labai priklauso nuo gliukozės kiekio kraujyje. Jo svyravimui didelės įtakos turi stresinės situacijos, įtampa, jaudulys ir kitos priežastys, kurios būdingos pamokų metu. Tokiu būdu labai svarbu, jog pedagogai laiku pastebėtų vaiko sveikatos pablogėjimą. Pastebėti pokyčius nėra lengva todėl būtina paklausti vaiko kaip jis jaučiasi.

Iš tyrimo rezultatų paaiškėjo, jog 60 proc. (n= 54) pedagogų asmeniškai pasidomi vaiko, sergančio cukriniu diabetu sveikata prieš, po, per pamoką (žr. 24 lentelę), tačiau net 40 proc. (n=36) respondentų nepasidomi vaiko savijauta.

Pablogėjus savijautai vaikas būtinai turi pasinaudoti kontrolės priemonėmis, kurias nešiojasi su savimi. Vaikai, ypač jaunesnio amžiaus, dažnai būna išsiblaškę ir ne retai pamiršta kontrolės priemones namuose.. Tokiu būdu pedagogui tampa svarbia užduotimi pasidomėti vaiko ar jis turi su savimi kontrolės priemones. Net 93,2 proc. (n= 82) pedagogų nepasidomi ar vvaikas, sergantis CD pasiėmė ligos kontrolės priemones (žr. 25 lentelę) ir tik 6,8 proc. (n= 6) – pakontroliuoja.

Kiekvienas vaikas, sergantis CD, yra skirtingas ir liga jų savijautą veikia nevienodai. Labai svarbu, jog pedagogai retkarčiais susitiktų su vaiko tėvais ir aptartų jo sveikatos būklę. Nors tėvai yra vienas iš informacijos šaltinių, tačiau pristatę savo vaiką jie paprastai visą tolimesnę vaiko priežiūrą mokykloje palieka patiems pedagogams. Tas faktas išryškėjo išanalizavus klausimą ar pedagogai kalbasi su vaiko tėvais apie vaiko savijautą mokykloje (žr. 26 lentelę). Net 53, 9 proc. (n= 48) apklaustųjų mokslo metų bėgyje nebendrauja su vaiko tėvais, 20,2 proc. (n= 18) – teigia, jog tam nėra būtinybės, nors abejotina, kad pedagogams nekyla jokių klausimų, susijusių su liga. 21,3 proc. (n= 19) respondentų teigė, jog jie pasikalba su vaiko tėvais apie vaiko savijautą; 4,5 proc. (n= 4) pedagogų nurodė, jog kalbėtis nenori vaiko tėvai. Taip gali būti tuo atveju kai vaikui liga diagnozuota neseniai ir tėvai dar patys nėra susitaikę su tuo faktu. Tuomet kiekvienas pokalbis apie ligą jiems yra labai skausmingas, todėl kiek įmanydami jie stengiasi jos vengti.

Pasitikėjimas savo žiniomis bei jėgomis, nulemia ir pedagogų norą prisiimti atsakomybę už vaikų sveikatą. Stengimasis išvengti atsakomybės, dažniausiai sudaro sąlygas vaikui,

sergančiam CD, jaustis mokykloje „kitokiu“ bei diskriminuojamu. Vaikai nori dalyvauti ne tik mokyklos veikloje, bet ir už jos ribų vykstančiose renginiuose. Tačiau tik 30 proc. pedagogų kviečia diabetu sergantį vaiką vykti į ekskursijas drauge su klase (žr. 9 pav.).

Kiti pedagogai arba visiškai nekviečia vaikų vykti kartu (12,3 proc.), arba atrenka į kurią ekskursiją galima kviesti, o į kuria ne (58 proc.). Net 10 respondentų į klausimą neatsakė. Tai gali reikšti, jog pedagogai stengiasi išsisukti nuo klausimo arba nenori parodyti, jjog jie išskiria vaikus, sergančius diabetu, iš sveikų vaikų tarpo vien dėl to, jog nenori prisiimti už juos atsakomybės.

9 pav. Respondentų požiūris į vaikų, sergančių CD, dalyvavimą užklasinėje veikloje drauge su klase (N= 91)

Apibendrinant galima būtų pasakyti, jog pedagogai patiki vaiko nusiskundimais bei pasidomi jo sveikata pamokų metu. Tačiau jie nelinkę pakontroliuoti vaiko bei prisiimti atsakomybės už jo sveikatą.

3.2.7. Pedagogų problemos dirbant su vaikais, sergančiais CD, bei pageidavimai darbo palengvinimui

Pirmos anketos pagalba (žr. 1 priedą) buvo išsiaiškinta tėvų nuomonė apie mmokytojams kylančias problemas darbe su vaikais, sergančiais CD. Pagrindinė iš jų yra žinių apie ligą stoka. Tėvai mano, jog pedagogams daugiau reiktų pasidomėti apie CD bei jo pasireiškimą, t.p. reiktų išmokti atpažinti hiperglikemijos ir hipoglikemijos požymius. Tėvai taip pat susirūpinę ttuo, jog mokyklose nėra tinkamų sąlygų ligos kontrolei: “Praleidžiame visas š.eštas pamokas, nes turi grįžti namo susileisti vaistus ir pavalgyti”.

Pedagogų nuomone pagrindinė problema, kuri kyla dirbant su vaikais, sergančiais CD, yra vaiko savijautos pablogėjimas pamokų metu, dėl ko vaikas prasčiau mokosi. Kita problema yra pamokų praleidimas dėl ligos. Kai kurie mokytojai išreiškė nuomonę, kad jiems problema yra ta, jog ne visada sugeba suprasti kada vaikas blogai jaučiasi, o kada tik piktnaudžiauja savo liga.

Paklausus kokių pageidavimų turėtų pedagogai, kad jų darbas su vaikais, sergančiais CD, būtų lengvesnis, paaiškėjo jog ne tik tėvai, bet ir pedagogai yra tos nuomonės, kad mokytojams trūksta žinių apie CD bei įgūdžių atpažinti ligos simptomus ir suteikti pagalbą. Kai kurie pedagogai pageidavo, jog mokykloje būtų specialistas, galintis ssuteikti kvalifikuotą pagalbą. Taip pat pedagogams reikalinga pagalba aiškinant klasės vaikams apie CD. Buvo ir tokių pedagogų, kurie norėtų, jog mokykloje gydytojai pravestų praktinius seminarus, susijusius su CD.

Peržvelgus pedagogų problemas bei pageidavimus galima daryti išvadą, jog mokykloje reikalingas socialinis darbuotojas, kuris tarpininkautų tarp mokyklos personalo, vaiko, jo tėvų bei sveikatos priežiūros specialistų. Taip pat jis būtų ir tas asmuo, kuris bendrautų su vaiko, sergančio CD klasės draugais , tokiu būdu palengvintų pedagogų bei tėvų darbą.

3.3. Ryšiai ir skirtumai tarp respondentų nnuomonės ir jų demografinių charakteristikų

Kad pedagogai dažnai linkę teigti žiną daugiau negu iš tikrųjų žino parodo ryšys tarp pareigų mokykloje ir žinių apie specialias dietas skirtas vaikams su CD. Auklėtojai, kurie paprastai turi daugiau kontakto su vaikais, sergančiais CD, buvo labiau linkę nei kiti mokytojai sakyti, jog neteko girdėti apie specialios dietos buvimą mokyklos valgykloje (65,6 proc. auklėtojų, 45,5 proc. kitų mokytojų). Tuo tarpu kiti mokytojai labiau pasitikėjo savo žiniomis, kad tokios dietos valgykloje egzistuoja, iš jų taip teigė 38,2 proc., o auklėtojų taip teigusių buvo tik 18,8 proc. Ryšys tarp šių kintamųjų yra vidutinio stiprumo (Somer’s d= 0,231, p= 0,036), bet statistiškai patikimas (žr. 27 lentelę).

Krizės atveju auklėtojų žinios pasirodo esą stipresnės nei kitų mokytojų: auklėtojai labiau linkę naudoti jau žinomas priemones iškilus krizei negu kiti mokytojai, o kiti mokytojai gerokai smarkiau vyrauja grupėje kuri būtų linkusi kreiptis pagalbos. Ryšys tarp pareigų mokykloje ir elgesio krizės atveju irgi statistiškai reikšmingas (Somer’s d= 0,215, p= 0,05) ir yra vidutinio stiprumo (žr. 28 lentelę).

Nors dauguma teigė žiną kokias priemones turi nešiotis CD vaikas, tik 6 mokytojai buvo linkę kontroliuoti ar vaikas turi būtiniausias priemones ir nė vienas iš jų nebuvo klasės auklėtojas (žr. 29 lentelę).

Pažvelgus į ryšius tarp klausimų kuriuose buvo tteiraujamasi pačių pedagogų įvertinti savo žinias vienoje ar kitoje srityje susijusioje su CD ir klausimą ar jiems pakanka žinių apie CD, buvo galima pastebėti kad buvo nemaža žinančių (83,3 proc.), bet manančių kad jiems pakanka žinių grupė, taip pat ir kita grupė kurie teigė žiną (70,3 proc.),bet taip pat manė jog jiems dar reikėtų daugiau žinių. Taip atsitiko palyginus pedagogų savo žinių įvertinimą apie CD kontrolės priemones ir žinias apie tai dėl ko gali pablogėti vaiko sveikata (žr. 30 lentelę).

Stipresnis ryšys (kai vyravo grupės kurioms pakako žinių ir jie teigė žiną apie konkretų aspektą, arba tie kurie nežinojo apie CD ir teigė kad jiems reikėtų daugiau žinių) buvo pastebėtas tik su žiniomis apie tai kokį maistą gali valgyti CD vaikas (Somer’s d= 0,245, p= 0,016) – vidutinio stiprumo statistiškai reikšmingas ryšys (žr. 31 lentelę), ir su žiniomis apie tai kokias priemones turi nešiotis vaikas, sergantis CD, (Somer’s d= 0,315, p= 0,002) vidutinis – stiprus statistiškai patikimas ryšys (žr. 32 lentelę).

Pastebėtas vidutinis statistiškai patikimas ryšys (Somer’s d= -0,292, p= 0,014) tarp klausimo ar pakanka žinių dirbant su CD vaikais ir ar darbas būtų lengvesni turi.nt daugiau žinių. Tie kurie teigė kad jiems žinių pakanka taip pat dažniau manė kad žžinios neturi reikšmės jų darbui su CD vaikais. O tie kurie manė kad reikėtų daugiau žinių taip pat dažniau manė kad papildomos žinios palengvintų jų darbą (žr. 33 lentelę). Iš to galima daryti išvadą, kad pedagogai, kai jie įgyja pakankamą žinių kiekį, supranta kad ne žinios o kiti dalykai tokie kaip darbo patirtis toje srityje ir specialus profesinis paruošimas turi daugiau reikšmės dirbant tu vaikais, sergančiu CD.

Peržvelgus ryšius tarp pedagogų darbo stažo mokykloje ir jų domėjimąsi vaiko savijauta pamokos metu, buvo pastebėtas vidutiniško stiprumo statistiškai patikimas ryšys (Somer’s d= -0,344, p= 0,001). Didesnį darbo stažą turintys pedagogai (virš 10 m.) labiau linkę (71,9 proc.) pasidomėti vaiko savijauta nei mažesnį darbo stažą (iki 10 m.) turintys pedagogai (37,5 proc.) (žr. 34 lentelę).

Užkąsti per pamoką dažniau leidžia didesnį darbo stažą turintys pedagogai (47,4 proc.), lyginant su mažesnį darbo stažą turinčiais (15,6 proc.). Tarp darbo stažo ir leidimo užkąsti pamokos metu pastebėtas vidutinio stiprumo statistiškai patikimas ryšys (Somer’s d= -0,316, p= 0,001) (žr. 35 lentelę).

Išanalizavus ryšius tarp darbo stažo ir žinių apie mokykloje esančias sąlygas ligos kontrolei (Somer’s d= -0,314, p= 0,004), pastebėta, kad didesnį darbo stažą turintys pedagogai mažiau žinojo apie jas, nei trumpiau dirbantys toje mokykloje. Tai išaiškėjo iš klausimo ar

mokyklos valgykloje vaikas, sergantis CD, gali pavalgyti pagal savo dietą (40 proc. virš dešimties metų pradirbę pedagogai teigė, jog galimybės yra; 16,1 proc. iki 10 m. pradirbę – jog nėra) (žr. 36 lentelę).

Nepriklausomai nuo darbo stažo pedagogai buvo tos nuomonės, jog ligos būklę vaikas turi pasitikrinti medicinos punkte. Tik leidimas tai padaryti klasėje išsiskyrė statistiškai patikimai (Somer’s d= -0,235, p= 0,035). Didesnį darbo stažą turintys pedagogai (19,1 proc.) nieko prieš, jog vaikas pasinaudos kontrolės priemonėmis tiesiog klasėje. Mažesnį darbo stažą tturintys pedagogai tos nuomonės buvo tik 6,5 proc. (žr. 37 lentelę).

Kritinėje situacijoje didesnės patirties turi daugiau kaip 10 m. mokykloje išdirbę pedagogai. Iš jų pagalbos priemones žino ir jomis pasinaudotų 26,3 proc. (mažiau pradirbusių tarpe – 12,5 proc.). Silpnas – vidutinis bet statistiškai patikimas ryšys (Somer’s d= -0,221, p= 0,045) pastebėtas ir tarp darbo stažo bei visiško sutrikimo nelaimės atveju (žr. 38 lentelę).

Mažesnį darbo stažą mokykloje turintys pedagogai mano, jog mokykloje turėtų būti socialinis darbuotojas problemoms spręsti (34,4 proc. Dirbančių iiki 10 m. lyginant su 25,5 proc. Dirbančių virš 10 m.) (žr. 39 lentelę). Tai rodo, jog jaunesni pedagogai labiau linkę įsileisti naujoves į savo darbo vietą nei vyresni jų kolegos.

Tų mokytojų, kurie mokykloje yra pradirbę daugiau metų, klasių vaikai yyra labiau informuoti apie CD, nei mažiau pradirbusių (38,6 proc. lyginant su 18,8 proc.) (žr. 40 lentelę).Ryšys tarp darbo stažo ir klasės informavimo apie CD yra statistiškai reikšmingas (Somer’s d= -0,231, p= 0,035).

Išanalizavus visus gautus duomenis galima daryti išvadą, kad tyrimo pradžioje iškeltos hipotezės pasitvirtino:

1. Pedagogai nėra pasiruošę dirbti su vaiku, sergančiu CD ir reikalui esant jam padėti. Šią hipotezę patvirtino duomenys apie pedagogų nesugebėjimą savarankiškai suteikti pagalbos atsitikus nelaimei. Tiek žiūrint ryšiu pagal pareigas (žr. 28 lentelę), tiek pagal darbo stažą mokykloje (žr. 38 lentelę) didesnė dalis pedagogų kreiptųsi pagalbos kritinėje situacijoje.

2. Mokykloje nėra sudarytos sąlygos vaikų, sergančių CD, sveikatos poreikiams patenkinti. Šią hipotezę patvirtina ryšiai tarp respondentų demografinių charakteristikų ir mokyklos valgyklos galimybių (žr. 27 ir 36 lenteles), taip ppat ryšys tarp darbo stažo mokykloje ir ligos būklės pasitikrinimo galimybių mokykloje (žr. 37 lentelę).

4. IŠVADOS

1. Tyrimo rezultatai parodė, kad pedagogams (68 proc.) reiktų daugiau. žinių apie CD. Ne visi pedagogai, dirbantys su vaikais, sergančiais CD, žino vaiko sveikatos pablogėjimo priežastis, diabeto kontrolės priemones bei mitybos režimą.

Didesnė dalis respondentų (63 proc.) pripažįsta, jog žinios apie CD yra reikalingos darbui su šia liga sergančiais vaikais. Todėl jie norėtų pagilinti savo žinias CD srityje ir sutiktų (55 proc.) dalyvauti praktiniuose seminaruose.

2. Tirtose mmokyklose, nėra galimybių vaikų, sergančių CD, visiškai integracijai (taip teigė 94 proc. respondentų):

• valgykloje nėra galimybių pavalgyti pagal nustatytą dietą;

• nėra specialisto, galinčio padėti spręsti emocines problemas;

• ne visi klasės vaikai yra informuoti apie CD;

• ne visi pedagogai žino pirmosios pagalbos priemones ir sugebėtų padėti nelaimės atveju.

3. Ne visi pedagogai abejingi vaikų gerbūviui mokykloje:

• 60 proc. pasidomi vaiko, sergančio CD savijauta pamokų metu;

• 86 proc. neignoruoja vaiko nusiskundimų ir leidžia jam užkąsti per pamokas ar išeiti iš klasės;

Pedagogų geranoriškumas vaikų, sergančių CD, atžvilgiu sukuria palankias sąlygas socialinės integracijos gerinimui mokyklose.

4. 90 proc. pedagogų buvo tos nuomonės, kad jų darbas būtų lengvesnis, jei mokykloje dirbtų specialistas, galintis suteikti kvalifikuotą pagalbą tiek vaikams, sergantiems CD, tiek patiems pedagogams. Pedagogai pageidautų informacijos apie CD bei pasiūlymų iš kompetentingų asmenų, tokių kaip medicinos sesuo ar socialinis darbuotojas.

5. Mokykloje reikalingas specialistas, kuris dirbtų individualiai su vaikais, jų tėvais, pedagogais bei tarpininkautų tarp mokyklos personalo ir sveikatos priežiūros specialistų.

5. REKOMENDACIJOS

1. Mokyklos administracija turėtų užtikrinti vaiko, sergančio CD, savipriežiūrai reikalingas sąlygas, specialų maitinimą.

2. Pedagogai turėtų siekti daugiau žinių apie CD. Tuo tikslu turėtų dalyvauti seminaruose bei konferencijose.

3. Vaikų tėvai ar jų globėjai turėtų dažniau susitikti su mokyklos personalu ir pasidalinti savo patirtimi bei pastebėjimais vaiko sveikatos ssrityje.

4. Mokyklose turi būti socialinis darbuotojas, kuris tarpininkautų tarp vaiko, sergančio CD, jo tėvų ir pedagogų bei kito mokyklos personalo, sveikatos priežiūros specialistų.

5. Socialinis darbuotojas mokykloje turėtų dirbti su vaiko bei pedagogo emocinėmis problemomis ir pagerinti tarpusavio supratimą. Turėtų užtikrinti ligos kontrolei reikalingas sąlygas bei maitinimosi galimybes.

6. Socialinis darbuotojas turėtų organizuoti mokykloje paskaitas bei seminarus CD temomis, skirtus mokyklos personalui bei atskirų klasių moksleiviams, atsižvelgiant į jų amžių ir pažinimo galimybes. Šių paskaitų skaitymų turėtų kviesti kvalifikuotus specialistus, tokius kaip endokrinologas, sesuo dietologė, sveikatos psichologas.

6. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aidukienė T. Lietuva šiandien: demokratinės visuomenės ir atviros mokyklos kūrimo kelyj?”. 2001 metų seminaras “Normalizacija ir integracija: iš kur ateini, kur eini ir kaip eini.”.Kaunas,2001-07-11-14

2. Bagdonas A. Skandinavai juos vadina socionomais: magistro darbas. VU; 1999.

3. Baršauskienė V., Mačerinskienė I. Studijų darbų parengimo tvarka. Mokomoji knyga. Kaunas – Technologija, 2002. 79 p.

4. Bendrojo lavinimo mokyklos paskirtis. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos I – X klasės. Vilnius. Leidybos centras, 1999. p. 9 – 21.

5. Butkevičienė R. Socialinis darbas sveikatos priežiūroje. Paskaitų medžiaga. Kaunas, 2001.

6. Butkevičienė R. Šeimų, auginančių vaikus sergančius klausos negalia, socialinė charakteristika. Daktaro disertacija. KTU. Kaunas, 2000.

7. Dzenuškaitė S. Mokinių nepamokinės veiklos tobulinimas (metodinės rekomendacijos). Vilnius – PMTI, 1991.

8. Gradeckienė S. Vaiko negalės įtaka visos šeimos gyvenimo kokybei. Biomedicina TT. 2, Nr. 1, 2002 m. gegužė.

9. Guščinskienė J. Taikomoji sociologija: struktūrinės loginės schemos ir komentarai. Kaunas – technologija, 2002. 78 p.

10. Jakimavičienė E. Vaiko priežiūra šeimoje. Dia.betas Nr. 1 (37) vasario 10, 2003. P 15- 16.

11. Janilionis V. Požymių priklausomumo lentelių tyrimas [interaktyvus]. 9 modulis. Priėjimas per internetą .

12. Janulionytė J. E. Endokrininių liaukų ligos. Šeimos daktaras. Vilnius: Avicena; 1997. P. 409 – 429

13. Jarmalavičiūtė I. Socialinės pagalbos poreikis CD sergantiems ligoniams medicinos darbuotojų požiūriu: magistro diplominis darbas. Kaunas: KMU; 2002.

14. Johnson C. Louise Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius, 2001. p. 93.

15. Jozėnaitė A. Europa be barjerų žmonėms su negalia. Mūsų žodis Nr. 2, 2002.

16. Jucevičienė P. Integruotas požiūris į socialinio darbo teoriją ir praktiką: XXI amžiaus iššūkio žmonėms atsakas – Tarptautinės ECSPRESS konferencijos “Socialinės profesijos socialinei Europai – kelias į ateitį” pranešimas, 2000.

17. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas, Judex, 2002. 398p

18. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodai ir metodologija. Kaunas – Technologija, 1997.

19. Kasparavičienė G., Sabaliauskienė R. Ir Rimkienė R. Jūs ne vieni. Šeimoms, auginančioms specialiųjų poreikių vaikus. Vilnius, 2002. – 63 p.

20. Kartheiser D. Gyvenimas ir diabetas. Kalendorius – atmintinė 2002. Vilnius: Senoja; 2001.

21. Kartheiser D. Vaikas serga cukralige. Atmintinė tėvams. Vilnius: Senoja; 2000. 39 p.

22. Lietuvos diabeto asociacija. 1999 – 2001 ataskaita. Senoja, 2002. – 68 p.

23. Lietuvos

Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas Dėl socialinio darbuotojo kvalifikacijos reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo Nr. 127/ 2002 m. spalio 16 d.

24. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas Dėl socialinių paslaugų katalogo 2000 m. patvirtinimo Nr. 70/ 2000 m. liepos 10 d.

25. Lietuvos respublikos socialinės integracijos įstatymas.LR Seimas / Įstatymas / I- 2044 / 1991.11.28 // Valstybės žinios. – 1998, Nr. 98- 2706.

26. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro įsakymas Dėl antrojo švietimo reformos etapo patvirtinimo Nr. 906/ 2002 m. ggegužės 21 d.

27. Lietuvos respublikos specialiojo ugdymo įstatymas. LR Seimas/Įstatymas/VII – 969/ 1999.12.15//Valstybės Žinios – 1998, Nr. 115 – 3228.

28. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Socialinio pedagogo profesinio rengimo standartas. Projektas. Vilnius 2002.

29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos 2003 -02012 m. programos patvirtinimo. 2002 m. birželio 7 d. Nr. 850, Vilnius.

30. Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimas Dėl socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programos ir bendrojo ugdymo modernizavimo programos Nr. 764/ 1999 m. Birželio 9 d.// VValstybės žinios – 1999, Nr. 52 – 1696.

31. Medicinos Enciklopedija. Tomas 1. A – M. Vilnius 1991. 178 p.

32. Moniotirnė E. Psichologiniai cukrinio diabeto aspektai. Diabeto panorama 1996, 2: 34 – 36.

33. Naujanienė R. Nuo 16 iki 16. Spindulys, 1999. 16 p.

34. Norkus A., DDanilavičius J. Cukrinis diabetas. Vidaus ligos III knyga. Vilnius: Mokslas ir enciklopedija; 1996. P. 375 – 376

35. Norkus A. Šiuolaikinės diabetologijos problemos Lietuvoje ir jų sprendimo būdai. Lietuvos diabetologija; 1997; 4: 1 – 3

36. Peičius E. Cukrinis diabetas: susigyventi ir gyventi. Sveikas žmogus [interaktyvus]. 2002, susis. Priėjimas per Internetą: .

37. Rudinskienė E. Ar Jūs žinote skaičiai ir faktai. Diabetas, 2002; 4 (36): 4.

38. Rudinskienė E. Diabetas: faktai ir skaičiai. Diabetas 2001; 4 (32): 16.

39. Ruškus J. Negalės fenomenas. Monografija. Šiauliai, 2002. 203 p.

40. Ruškus J. Negalės psichologija. Neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo modeliai. Mokomoji knyga. Šiauliai, 2001. 104 p.

41. . Ruškus J. Neįgalus asmuo ir visuomenė. Sąveikos raida ir perspektyvos. Šiauliai, 1997. 43 – 60 p.

42. Šimkienė S. Jūsų vaikas ir diabetas. Vilnius: Spindulys; 1998.

43. Šimkienė S. Šeimų, auginančių vvaikus, s.ergančius cukriniu diabetu, poreikių analizė: magistro tezės. Kaunas: VDU; 1998.

44. Valackienė A. Sociologinis tyrimas: metodologija ir atlikimo metodika. Kaunas – Technologija, 2002. 114 p.

45. Vaitiekūnas V. Cukrinis diabetas. Sveikata. Gyventojų sveikata. Kauno visuomenės sveikatos centras. 2001.

46. Vėbraitė V. Švietimo reforma ir specialusis ugdymas [interaktyvus]. Kalba, pasakyta Kauno apskrities specialiųjų pedagogų ir tėvų draugijos konferencijoje, 2000-11-18. Priėjimas per Internetą .

47. Zaborskis A., Bliumbergienė V., Gradeckienė S. ir kt. Veiksminga pagalba neįgaliam vaikui ir jo šeimai Kauno mieste. Informacija tėvams, medikams, pedagogams. Kaunas, 2002. P 226.

48. Žilienė A. Socialinio darbuotojo profesinė veikla etinių reikalavimų kontekste: Kauno medicinos kolegijos ir socialinių mokslų studijų centro konferencijos “Etinės socialinio darbo problemos: teorija ir praktika” pranešimas. Kaunas, 2002.

49. Bank- Mikkelsen, N. E. Living Conditions for People with Mental Handicap. 1991.

50. Browwn R.: More on secondary school absenteeism. Research Review: The Weekly Circular. 24 November 1995, p. 1-2.

51. Care of Children with Diabetes in the school and Day Care Setting. Diabetes Care, valume 25, Supplement 1, January 2002.

52. Curriculum Policy for the Master‘s Degree and Baccalaureated Degree Programs in Social Work Education Adaptec by the Council on Social Work Education, Board of Directors, May 1982.

53. DeCoster VA. Challendes of type 2 Diabetes and Role of Health care Social Work: A Neglected Area of Practice. Health & Social Work 2001; 26 (1): 26 – 38.

54. Diabetes Epidemiology Research International Group: Secular trends in incidence of childhood IDDM in 10 countries. Diabetes 39: 858 – 8646 1990.

55. Diabetes Slide Show. A presentation pack for diabetes speakers addressing non – specialist audiences IDF, Belgiuk. 1999.

56. Eklindh K. Memorandum. Joint Nortic Co- operative Project with the Baltic States concerning the Development of a School for All. 1998.

57. Healey J.F. Fifth edition. Statistics: a tool for social research. Wadsworth Publishing Company, Belmont, CA. 1999, 540 pp.

58. Information for Teachers. American Diabetes Association.Updated 9 september 2001.

59. Johnson R. W., Johnson S., Johnson C. And Kleinman S. Before school starts .Managing Your child`s Diabetes. Original posting 7 September 1997.

60. Lee Porter R. Social Work: Cause and Function in. Proceedings of the National Conference of Social Work. Chicago, IL: The University of Chicago Press, 1990).

61. Lowe JI. A Social-Health Model. In: Reisch M, Gambril E, editors. Social work in 21th century. California, 1997. P. 209-218.

62. Major Federal Employment Laws Affecting people with Diabetes. American Diabetes Association. April 2000.

63. Minahan A. What is Clinical Social Work? Social Work 25 (5), 1989.

64. National Association of Social Workers (NASW). Reporting of a task force on Labor Force clasification. NASW News 26 (10), 1981; 7.

65. Ronda S. Connaway, Marth E. Genty. Social Eork Practice. College of Social Work University of Kentuky Lexington. New Jersey 1988. 5, 57 – 144.

66. Thursz D. Social Action. In John B. Turner (ed), Encyclopedia of Social Work. Washington, D. C.: NASW, 1977; 1274 – 1280.

67. Weitzman M. School absence rates as outcome measures in studies of children with chronic illness. Chronic Dis: 799 – 808, 1986)..