Karščiavimas

KARŠČIAVIMAS

yra sudetinga evoliucijos eigoje įgyta šiltakraujų gyvūnų reakcija į kenksmingus faktorius: sutrinka visos sergančio gyvulio funkcijos ir pakyla kūno temperatūra. Karščiuojant sutrinka santykis tarp fizikinės ir cheminės termoreguliacijos ir organizme susikaupia šilumos perteklius. Termoreguliacijos centras yra tarpinių pilkojo gumburo užpakaliniame trečdalyje.Termoreguliacijos centrą veikia ateinantys iš eksteroreceptorių bei interoreceptorių impulsai ir kraujo cheminės sudėties pakitimai – su krauju atnešti svetimi baltymai arba jų irimo produktai, įvairūs toksinai.

Karščiavima nuo hipertermijos skiriasi tuo, kad karščuojant kūno temperatūra smarkiai pakyla nepriklausomai nuo aplinkos temperatūros, oo hipertermiją sukelia tik aukšta aplinkos temperatūra.

KARŠČIAVIMO PRIEŽASTYS

Medžiagos, sukelenčios karščiavimą, vadinamos pirogeninėmis medžiagomis. Šių medžiagų turi mikroorganizmai, jų gaminami toksinai, baltymų skilimo produktai. Be to, kai invazija labai stipri, pirogenines medžiagas išskiria ir helmintai.

Karščiavimas gali būti infekcinis ir neinfekcinis.

Dažniausiai pasitaiko infekcinis karščiavimas. Jį sukelia mikroorganizmų toksinai, jų apykaitos produktai, uždegiminio židinio ekstraktas, audinių irimo produktai. Patogeniškiausios yra juodligės bacilos, raudonligės bakterijos. Mikroorganizmų savybė organizne daugintis, jame plisti, gaminti toksinus ir sukelti klinikinę infekcinę ligą nėra tiesiogiai proporcinga pirogeniškumui. PPavyzdžiui, pasiutligės virusas sukelia mirtiną ligą, o pasiutligę sergantys gyvuliai beveik nekarščiuoja.

Neinfwkcinis karščiavimas skirstomas į baltymų, hipertoninių druskų tirpalų, farmakologinių medžiagų sukeltą ir neurogeninį karščiavimą.

Karščiavimą sukelia suleisti parenterališkai, tai yra apliankent virškinamąjį traktą, baltymai. Taip pat atsitinka susidarius hhematomomis, išsiliejus kraujui į pooodinį audinį ar kitas kūno vietas arba taikant autohemoterapiją.

Iš farmokologinių preparatų karščiavimą sukelia adrenalinas, tiroksinas, kokainas ir kt. Jų veikimas įvairus. Vienos medžiagos termoreguliacijos centrą, siaurina periferines kraujagysles, todėl organizme susikaupia daugiau šilumos. Kitos veikia medžiagų apykaitą. Labai suintensyvėjus medžiagų apykaitai, gaminasi ir daugiau šilumos.

Neurogeninis karščiavimas pasitaiko dėl smegenų sutrenkimo, kraujo išsiliejimo į smegenis, mechaninio atitinkamos smegenų srities pakenkimo ir kt.

KARŠČIAVIMO STADIJOS

Yra trys karščiavimo stadijos: 1.temperatūros kilimo; 2.karščiavimo eigos, kai laikosi karšta temperatūra, 3.temperatūros kritimo.

Temperatūros kilimo stadija priklauso nuo karščiavimą sukėlusio agento virulentiškumo ir pirogeniškumo. Vienomis ligomis sergančių gyvulių kūno temperatūra kyla lėtai, kitomis staigiai.

Šioje stadijoje gyvulys dreba, blogai ėda arba visai neėda, jo plaukai pasišiaušia, sumažėja produktyvumas, sustiprėja cheminė termoreguliacija, ttai yra gaminasi daugiu šilumos, o šilumos išsiskyrimas sumažėja. Susitraukia periferinės kraujagyslės, todėl susilpnėja fizikinė termoreguliacija. Greit kaupiasi šilumos perteklius organizme ir kyla kūno temperatūrta.

Karščiavimo eigos stdija pasižymi tuo, kad kiek šilumos pagamina, tiek ir išskiria, tik jos lygis aukštas. Šioje stdijoje ne tik nustoja gyvulį „krėsti šaltis“, bet jis labai karščiuoja, periferinės kraujagyslės išsiplėčia. Jei esant aukštai temperatūrai nesuintensyvėtų šilumos išsiskyrimas, organizmas perkaistų. Ši stdija trunka nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Temperatūra ilgai būna pastovi, gali kiek nnukristi, paskui vėl pakilti.

Temperatūros kritimo stadijai būdiga tai, kad šilumos šilumos gamyba sunormalėja, o išskyrimas dar būna padidėjęs, kol kūno temperatūra pasidaro normali. Kraujagyslė būna išsiplėtusios, gyvulys labai prakairuoja, todėl išskiria daugiau šilumos. Šilumos gamyba sumažėja dėl patogeninio agento veiklos susilpnėjimo arba visiško jo neutralizavimo bei pašalinimo iš organizmo, dėl imuninių kūnų susidarymo organizme.

Temperatūra gali krist staiga arba lėtai. Staigus temperatūros kritimas vadinamas kriziniu, lėtas – liziniu. Krizinis temperatūros kritimas organizmui nenaudingas, nes jo funkcijos kartais nespėja prisitaikyti prie naujų pakitusių sąlygų, todėl gyvulys gali nugaišti. Lizinis temperatūros kritimas trunka ilgiau ir organizmo funkcijos suspėja persitvarkyti. Lizinio temperatūros kritimo laikotarpiu temperatūra gali šiek tiek pakilti dėl nestiprių dirgiklių.

Temperatūros kritimo stadija sutampa su gyvuolio sveikimu. Šiuo metu organizmas nugali patogeninį faktorių, atsistato jo termoreguliacija.

Karščiuojančio gyvulio šilumos gamybos ir išsiskyrimo svyravimai priklauso nuo etiologinio faktoriaus, organizmo atsparumo bei reaktyvumo ir medžiagų apykaitos.

KARŠČIAVIMO RŪŠYS IR TIPAI

Yra kelios karščiaviomo rūšys: 1) subfrebrilus, kai temperatūra pakyla ne daugiau kaip vienu laipsniu, 2) febrilus, kai temperatūra pakyla dviem laipsniais, 3) piretinis, kai pakyla iki trijų laipsnių, ir 4) hiperpiretinis – pakyla daugiau kaip trimis laipsniais.

Pavyzdžiui, subfebrili temperatūra būnasergant virškinamojo trakto ligomis, febrili – raudonligės atveju, kai ligos eiga poūmė, ppiretinė – susirgus pažandėmis sepsiu ir ūminės eigos atveju.

Pagal temperatūros kreivę karščiavimas būna toks:

1) trumpalaikis – trunka nuo keleto valandų iki 2 dienų. Pavuzdžiui, taip karščiuoja sunkiai dirbantys arkliai, ankštuose vagonuose vežami gyvuliai;

2) pastovusis, kai kūno temperatūra būna aukšta, paros svyravimai nedidesni kaip vienas laipsnis(neliozė, žaibinė juodligė, kiaulių maras);

3) svyruojantis, atoslūginis kai svyravimai per parą didesni kaip vienas laipsnis. Jis būdingas stafilokokų ir streptokokų sukeliamoms infekcinėms ligoms;

4) protarpinis, kai taisyklingai kaitaliojasi temperatūros pakilimas ir normali temperatūra. Keletą valandų būna aukšta temperatūra kas dieną, kas dvi dienas arba kas tris dienas. Paroksizmas trunka kelias valandas, o apireksija – dieną arba keletą dienų. Toks karščiavimas būdingas lėtinei infekcinei arklių anemijai;

5) grįžtamasis – panašus į protarpinį, tik paroksizmai ir apireksijos trunka daug ilgiau;

6) išsekinantis karščiavimas trunka gana ilgai, būna dideli temperatūros svyravimai

(4-5 laipsniai). Taip karščiuja sergantys sepsiu gyvuliai;

7) atipinis karščiavimas yra toks, kai temperatūros kreivė be jokių dėsningumų. Jis būdingas pleuropneumonijai, sepsiniams procesams.

KARŠČIAVIMO ĮTAKA ORGANIZMO FUNKCIJOMS

Karščiuojančio žmogaus ar gyvulio įvairių organų funkcijos sustiprėja, susilpnėja arba kokybiškai pakinta.

Temperatūros kilimo stdijoje smarkiau negu normaliai irsta eritrocitai, padaugėja leukocitų, kraujo plazmoje pagausėja baltynų skilimo produktų, padidėja kraujo rūgštingumas (acidozė). Dėl periferinių kraujagyslių spazmų kraujas suteka į vidaus organus, padidėja kraujospūdis, sustiprėja širdies ddarbas, pagreitėja širdies ritmas. Kartu rtu padažnėja ir kvėpavimas. Be to, sulėtėja virškinimo liaukų veikla, todėl gyvulys blogai ėda. Dėl padidėjusio kraujo pritekėjimo į inkstus ir inkstų receptorių dirginimo pirogeninėmis medžiagomis padidėja šlapimo išsiskyrimas, susilpnėja prakaitavimas. Medžiagų apykaita suintensyvėja. Intensyviau skyla baltymai, o baltymų skilimo produktai sustiprina pirogeninį poveikį. Kraujyje padaugėja gliukozės. Mineralinių medžiagų apykaita irgi sutrinka. Organizme susilaiko chloridai.

Aukštos temperatūros stdijoje acitozė vis stiprėja, kraujospūdis šiek tiek sumažėja, pasidaro nepastovus, ryškiai padažnėja širdies darbas ir kvėpavimas. Virškinimas beveik sustoja, nes visos virškinimo liaukos išskiria mažai sulčių, gleivinė džiūsta. Dėl prasto virškinimo ir aukštos temperatūros plonosiose žarnose ar storosiose žarnose susilaiko turinys arba dėl sulėtėjusios peristaltikos jis visiškai sukietėja. Vandens rezorbcija labai pagreitėja, dėl to dar labiau pasunkėja chimuso evakuacija. Šlapimo išsiskyrimas sulėtėja, nes sumažėja kraujospūdis vidaus organuose. Oda būna hiperemiška, ir dažnai įvyksta inkstų parenchimos distrofija. Todėl šlapimo išsiskiria 3 kartus mažiau negu normaliai. Šlapimo santykinis tankis oadidėja, nes padaugėja įvairių cheminių medžiagų. Irstant inkstų parenchimai, šlapime atsiranda baltymų. Prakaitavimas labai suintensyvėja. Dėl aukštos temperatūros medžiagų apykaita būna intensyvi ir gyvuliai pradeda liesėti. Todėl karščiuojančius gyvulius reikia šerti angliavandeningais pašarais, nes ypač pagreitėja angliavandenių skilimas. Dėl intensyvaus riebalų skilimo kraujyje ir šlapime atsiranda nuodingu riebalų skilimo produktų. Sustiprėjus

audinių irimui,iš organizmo išsiskiria daugiau fosforo ir kalio druskų. Suintensyvėjusi disimiliacija ir yra viena iš karščiuojančių gyvulių liesėjimo priežasčių.

Temperatūros kritimo stdijoje visos organizmo funkcijos pamažu normalizuojasi. Pradeda išskirti daugiau šlapimo, jame daugiau randama išsiskyrusių iš audinių ląstelių chloridų. Kai temperatūros kritimas krizinis, o temperatūros kritimas labai trumpas, visos organizmo funkcijos turi pasikeisti staiga, todėl gali staiga sumažėti kraujospūdis. Ūminė hipotonija gali baigtis šoku arba kolapsu.

KARŠČIAVIMO REIKŠMĖ ORGANIZMUI

Karščiavimas yra patologinis reiškinys, būdingas beveik visoms infekcinėms ligoms. Karščiuojant sutrinka visos oorganizmo funkcijos. Tai lemia pakilusi kūno temperatūra, kuri tiesiogiai veikia organus. Kai kuriomis infekcinėmis ligomis žmonės ir gyvuliai nekarščiuodami ar silpnai karščiuodami serga sunkiau negu karščiuodami.

Tačiau ribotas temperatūros pakilimas vis dėlto gali turėti teigiamos įtakos. Šiek tiek pakilus kūno temperatūrai, fagocitai geriau atlieka apsauginę funkciją, greičiau susidaro antikūnai. Vakcinuojamų nuo juodligės gyvūnų karščiavimas yra būtina patvaraus imuniteto susidarymo sąlyga.

Pakilus kūno temperatūrai, žūva kai kurie mikroorganizmai ir iš organizmo greičiau pašalina kenksmingas faktorius. Taigi infekcinėmis ligomis sergančių gyvulių pakilusi kkūno temperatūra, kaip organizmo apsigynimo reakcija, yra teigiamas reiškinys. Tačiau labai aukšta ir ilgai trunkanti temperatūra yra žalinga, nes ji gyvukį nuvargina, išsekina.

Kai aukšta temperatūra pasidaro žalinga, būtina skirti antipiretines medžiagas, mažinančias karščiuojančio gyvulio kūno temperatūrą.