Odos lipidinio barjero struktūra ir savybės.

Odos lipidinio barjero struktūra ir savybės. Reikalavimai kosmetikai, odos lipidinio barjero atstatymui.

Įžanga

Šio darbo tikslas: išsiaiškinti odos lipidinio barjero struktūrą, jo būvimo vietą odoje, reikšmę odai, jo savybes, kokie reikalavimai kosmetikai odos lipidinio barjero atstatymui.

Kosmetinių preparatų prasiskverbimas į odą:

Kosmetinių preparatų veiksmingumą užtikrina tik tinkamas sudedamųjų dalių, galinčių patekti į odą pasirinkimas. Didžiausias odos barjeras patekti gydomąjai medžiagai per odą yra išorinis epidermio ląstelių sluoksnis – stratum corneum. Jį sudaro viena prie kitos prigludusios suragėjusios plokščios ląstelės, kurios susideda daugiausia iiš alfakeratino, šiek tiek lipidų ir tik 10% vandens. Taip pat lipidinis barjeras, kurio didžiąją dalį sudaro lipidai. Pagrindinės medžiagos susikaupia tarpląstelinėje erdvėje. Tačiau mokslo tyrimų įrodyta, kad vis dėl to galima paveikti epidermį, o kaikada ir dermą išoriškai. Tam reikia tam tikros preparatų konsistencijos, preparato komponentų tinkamų fizikochiminių savybių. Kad kosmetiniai preparatai patektų į odą, svarbu sudaryti sąlygas mechaniškai kuo geriausiai paruošti odą: tam padeda kosmetinės procedūros (masažai, raginio sluoksnio pašalinimas).

Į odą medžiagos patenka daugiausiai dviem būdais:

Pro epidermį –– tarpląsteline erdve ir pro ląstelių apvalkalėlį. Šiuo keliu į odą besiskverbiančios medžiagos turi nugalėti Reino barjerą – po raginių sliuoksniu esantį skaidrųjį sluoksnį. Nuo jo priklauso, kurios medžiagos pasieks gyvas ląsteles, o kurios liks negyvose, suragėjusiose. Reino barjeras praleidžia ttik dujas, spindulius, lipidus, riebaluose tirpias medžiagas, fitohormonus, oligoelementus, fermentus, aminorūgštis ir gliukozę.

Pro riebalinių liaukų angas (odos poras) ir plaukų maišelius. Juose nėra Reino barjero, taigi jis čia negali trukdyti praeiti medžiagoms. Šis kelias yra šalutinis, pasyvus difuzijos procesas.

Medžiagos, lengviausiai patenkančios į odą – tai koncentruoti mažų dalelyčių, neautralūs elektriškai, hidrofiliniai (besijungiantys su vandeniu) ir lipofidiniai (besijungiantys su riebalais) junginiai. Jų turi būti įmaišyta į emulsiją, kurios konsistencija artima natūraliai odos paviršiaus emulsijai. Ši emulsija yra tik „transporto priemonė“, bet ypač reikalinga medžiagoms patekti į odą pirmuoju keliu, nes Reino barjeras nepraleidžia nei riebalų nei vandens. O emulsijoje esančios biologiškai veiklios medžiagos gali prasiskverbti pro Reino barjerą ir patekti į dermo sluoksnius.

Kadangi emulsija yra riebalų nešėja, tai yypač svarbu tinkamai jai parinkti riebalus. Ji turi turėti tokių pat hidrofilinių savybių kaip odos riebalai. Geriausiai tam tinka augaliniai aliejai, kurie drauge yra vitaminų, mineralinių medžiagų, fermentų šaltinis. Šio tipo emulsijai netinka vazelinas ir mineraliniai aliejai, nes jie paviršiuje sudaro plėvelę, blokuojančią poras.

Biologiškai veikliųjų medžiagų fizinių – cheminių savybių įtaka joms skverbianti per odą.

Odai skirtos kosmetikos priemonės poveikis priklauso nuo:

• Veikliosios medžiagos filinių – cheminių savybių;

• Pagrindo rūšies ir jų savybių;

• Odos būklės;

• Kosmetikos priemonės, jos pagrindo, ir odos tarpusavio saveikos;

• Pagalbinių medžiagų.

Dažniausiai llipidinis barjeras pažeidžiamas įvairių kosmetinių procedūrų metu. Lipidiniam barjerui atstatyti po pylingų dažniausiai naudojami kremai.

Drekinamoji kosmetika turi pateikti vandens ir medžiagų, padedančių surišti vandenį giliausiuose epidermio sluoksniuose ir dermoje. Šios rūšies preparatuose svarbios tos medžiagos, kurios ne tik sujungia raginiame epirmio sluoksnyje esantį vandenį, bet svarbiausia neleidžia prarasti vandens, vykstant fiziologiniam garavimui. Tai pasiekiama dėl sukurto odos pralaidaus barjero, trukdančio vandeniui išgaruoti, netrukdančio odai kvėpuoti. Norint sudaryti tokį barjerą, galima vartoti mineralinius aliejus, vašką, angliavandenius, vazeliną ir parafino aliejų. Vartojami hidrofobinio poveikio silikoniniai aliejai, praleidžiantys vandens garus į odos ląsteles. Geriausios šios rūšies medžiagos yra augalinių riebalų ir aliejų natūralūs trigliceridai (bičių vaškas, riebaliniai alkoholiai, gauti iš natūralių žaliavų).

Kita drėkinamųjų produktų kategoriją sudaro tie, kurie ne tik sukuria riebalinį barjerą ant odos, bet ir geriasi giliau į odą, truputį sulaiko vandenį gilesnėse odos ląstelėse. Tos medžiagos yra klanolinas ir jo produktai, steroliai, kaikurie riebiųjų rūgščių esteriai (palmintinai, lecitinas, kvalenas ir skvalanas).

Hidroskopinės medžiagos turi pritraukti drėgmę ir ją sulaikyti raginiame sluoksnyje. Iš čia ir kilęs jų pavadinimas – drėlinamosios medžiagos. Kartais dar jos skirstomos į sudrėkinamąsias ir drėkinamąsias. Sudrėkinamosios – tai tos, kurios, nors ir sugeria vandenį, bet yra pastovios, tai yra, odos neprisotinta drėgme. Drėkinamosios atlieka aktyvų vvaidmenį ir palaiko vandens pusiausvyrą raginiame epidermio sluoksnyje. Iš hidroskopinių produktų tradiciškai vartojami: glicerinas, orbitolas, etileno ir propileno glikoliai, NDF medžiagos. Iš augalų vartojamų gaminti drėkinamuosius kremus ir emulsiją sausai odai, reikšmingiausi yra alijošius, miškinė dedešva, šalpusnis, vaistinė traukė, jonažolė.

Apsauginiai kremai:

Jų paskirtis – saugoti odą nuo aplinkos neigiamo poveikio, pramoninių teršalų, chemijos priemonių, taip pat nuo ultravioletinių saulės spindulių.

Apsauginisu kremus galima skirstyti į saugančius:

• Nuo vandens ir vandenyje tirpių medžiagų;

• No aliejų ir aliejuje tirpių medžiagų;

• Nuo aktyvios saulės, UV spindulių agresyvaus poveikio.

Apsauginiai kremai turi užtikrinti veismingą barjerą – kad odos nepažeistų kenksmingos medžiagos, būti lengvai užtepami ir nuplaunami, sudaryti apsauginį sluoksnį – elastingą, nepažeidžiamą. Taip pat šie preparatai turi užtikrinti naturalų odos pH, nepažeisti apsauginės – riebalinės odos plėvelės, nedirginti odos. Dažniausiai tai būna emulsijos, R/V su nedideliu riebalų kiekiu, geriau skystos, nei kietos konsistencijos.

MEDICININĖ DALIS

Odos sandara

Tai pats didžiausias žmogaus kūno organas. Oda dengia visą žmogaus kūną ir atriboja vidinę organizmo terpę nuo jam priešiškos išorės aplinkos. Mes odą „ matome“ ir „juntame“, ji atspindi mūsų fizinę ir psichinę būklę. Tad odos reikšmę sunku pervertinti ypač stiprų poveikį patiria veido oda, nes ji beveik visada atvira saulei, vėjui, šalčiui, tai pat aplinkinių žvilgsniams. Todėl nenuostabu, kad moterys didžiausią ddėmesį skiria veido odos priežiūrai.

Odos sandara ir fiziologinės funkcijos labai sudėtingos.

Odoje išskiriami trys sluoksniai:

• Antodis (epidermis)

• Tikroji oda (derma)

• Poodinis ląstelienas (hipoderma).

Kiekvienas iš odos sluoksnių, savo ruožtu skirstomi dar į keletą sluoksnių.

Visi odos sluoksniai sudaro funkcinę-estetinę visumą, kuri lemia žmogaus išvaizdą ir atspindi jo sveikatos būklę. Kosmetologus labiausiai domina būtent epidermis, nes visos kosmetinės procedūros ir odos priežiūros priemonės gražios odos išvaizdos išsaugojimui, labiausiai veikia būtent antodį.

Epidermis turi dvisluoksnę struktūrą: paviršinį negyvąjį ir gilųjį gyvąjį ląstelių sluoksnius. Jo plotas apie 1,5-2m , o ataugos įsiterpia į tikrąją odą. Bendras visos odos svoris sudaro apie 20kg., epidermis sveria apie 0,5kg.

Apie 90% epidermio ląstelių sudaro keratinocitai. Tai pati skaitlingiausia ląstelių populiacija odoje.

Keratinocitus sudaro epitelinės ląstelės, kuriose vyksta ypatingas procesas- keratinizacija, šio proceso eigoje formuojasi raginis sluoksnis epidermio sluoksnis.

Epidermyje epitelines ląsteles sudaro keratinocitai. Jeigu pažiūrėsime pro fotoninį mikroskopą, tai pamatysime, kad keratinocitai pasiskirsto į keturis, vienas prie kito prigludusius sluoksnius.

Gilusis sluoksnis sudarytas iš trijų dalių:

• Pamatinis (stratum basale),

• Dygliuotasis (stratum spinosum),

• Grūdėtasis (strarum granuliosum),

Tarp paviršinio ir giliojo sluoksnių įsiterpęs blizgusis (stratum lucidum), arba kaip dabar populiariai vadinamas Reino barjeras.

Gilusis epidermio sluoksnis dar vadinamas „gyvuoju“ ląstelių sluoksniu.

Epidermio ląstelės, turi skirtingą struktūrą ir vietą. Pačiame giliausiame, pamatiniame- vyksta nuolatinis ląstelių dauginimąsis. Tai vienintelis odoje, gyvų besidalijančių ląstelių sluoksnis.

Virš pamatinio

yra dygliuotasis sluoksnis, susidedantis iš 5-10 eilių, daugiakampės formos ląstelių su branduoliais. Protoplazminės ląstelių ataugos (dygliai) sudaro protoplazminius tiltelius, o tarpląsteliniuose plyšiuose cirkuliuoja limfa.

Grūdėtojo sluoksnio ląstelės panašios į ištemptą rombą. Jį sudaro 2-3 eilės sustorėjusių keratinacitų . Šiame sluoksnyje ląstelės pradeda ragėti.

Aukščiau grūdėtojo- blizgusis sluoksnis. Jis sudarytas iš 1-3 eilių plokščių ląstelių, kurių dauguma neturi branduolių. Šio sluoksnio ląstelių protoplazmų turi eleidino, – tolesnio ląstelių ragėjimo produkto. Blizgiojo sluoksnio viršutinės dalies reakcija yra rūgštinė, apatinės dalies šarminė.

Kosmetinės medžiagos į odą ppatenka dviem būdais:

1) Pro odos poras ir plaukų maišelius. Čia Reino barjerą nėra ir šiuo keliu praeina visos medžiagos, kurioms praeiti trukdo būtent blizgusis sluoksnis.

2) Pro epidermio ląsteles ir tarpląsteline erdve. Šiuo keliu besiskverbiančios medžiagos turi nugalėti Reino barjerą t.y. po raginiu esantį blizgųjį sluoksnį.

Pastarojo meto mokslinių tyrimų duomenimis Reino barjeras praleidžia tik lipidus, riebaluose tirpias medžiagas, fermentus, amino rūgštis, gliukozę, spindulius ir dujas. Todėl tiriant odos ekosistemą ir kuriant kosmetinius produktus, Reino barjero reikšmę sunku pervertinti.

Viršutinį išorinį negyvąjį odos sluoksnį sudaro rraginis (stratum corneum) sluoksnis. Jis sudarytas iš 5-6 ir net daugiau eilių plokščių ląstelių (mikroskopiškų žvynelių)- korneocitų. Ląstelės neturi branduolių, užpildytos keratinu ir yra negyvos.

Raginio sluoksnio ląstelės kompaktiškai apvilktos hidrolipidine mantija, kuri sudaryta iš riebalų, klijingų medžiagų ir mirusių ląstelių. TTai pats pirmasis odos apsauginis barjeras nuo nepalankių išorinės aplinkos faktorių. Hidrolipidinė mantija dar vadinama srtatum compactum.

Viršutinė raginio sluoksnio dalis puri ir vadinama pleiskanojančiu sluoksniu ( stratum disjunctum ). Pleiskanojantis sluoksnis, kai kur literatūroje, vadinamas Ranvje sluoksniu, pagal jį atradusio mokslininko pavardę. Pleiskanojančio sluoksnio storis, – 5nm. Būtent šiame lygmenyje, mirusios ląstelės praranda ryšius su gretimomis ląstelėmis ir išmetamos į aplinką.

Pamatinė membrana ( dermo – epidermalinė jungtis ). Kad egzistuoja pamatinė membrana buvo sužinota, kai atsirado elektroninis mikroskopas. Pamatinė membrana sudaryta iš trijų sluoksnių, jos storis – 100nm. Dėl pamatinės membranos fiziko-cheminių savybių, tarp dermos ir epidermio vyksta tokių medžiagų kaip vandens, elektrolitų, maitinamųjų medžiagų ir metabolizmo produktų apykaita.

Derma yra vidurinis odos sluoksnis, kuris randasi tarp epidermio ir poodžio. Tikrąją odą sudaro du sluoksniai:

• Viršutinis spenelinis (stratum papillare)

• Žemutinis tinklinis (stratum reticulare).

Žiūrint mikroskopiškai, ši odos dalis atrodo kaip banguota linija. Bet tai galima laikyti optine iliuzija, nes iš tikrųjų gilusis epidermio sluoksnis išvagotas daugybiniais įdubimais, kurie susiformuoja dėl spenelinės dermos įsiterpimo į epidermį. Šie konuso formos dermaliniai dariniai vadinasi specialiais. Speneliai ženkliai padidina dermo – epidermalinės junties paviršiaus plotą ir sutvirtina audinius. Su amžiumi šis banguotumės mažėja ir taip formuojasi raukšlės, kurios atsispindi odos išorėje.

Dermoje yra kolageno , retikuliniai ir elastiniai pplaušai, kurie sudaro odos karkasą. Dermą vagoja kraujo indų, nervų ir jų galūnių tinklas, maitinantis epidermį. Kraujas iš kapiliarų teka į pospenelinį, odos ir poodžio veninius tinklus. Kapiliarų kilpas galime pamatyti tik speneliuose ir odos priedų srityse. Jaunoje sveikoje odoje kolagenas sudaro lygiagrečius pluoštus, sugebančius išsitempti ir vėl sugrįžti į pirmykštę būseną. Jie suteikia odai tamprumo ir elastingumo.

Tikrojoje odoje yra ir raumeninio audinio, kurį sudaro plaukų šiaušiamieji raumenys, skersaruožių raumenų skaidulos, veido mimikos raumenys. Savo cheminėmis ir fizinėmis savybėmis derma panaši į gelį, turintį stambiamolekulinių skaidulų. Šių skaidulų ( kolageninių, elastinių, retikulinių) tinkle išsidėstę įvairūs ląsteliniai elementai, odos priedai ( riebalinės, prakaito liaukos, plaukų svogūnėliai), limfiniai ir kraujo indai, nerviniai elementai.

Poodis jungia odą su po ja esančiais audiniais. Poodis suteikia kūnui harmoningą formą, apsaugo nuo traumų ir temperatūros svyravimų. Riebalų atsargos, sukauptos po oda, aprūpina organizmą energetiniais ištekliais, nes kaupia ir išlaisvina riebalines rūgštis. Poodis sudarytas iš jungiamojo audinio, kurio tarpai užpildyti riebalinėmis ląstelėmis adipocitais.

Odos apsauga

Oda turinti padidintą barjerinį skvarbumą, labiau reaguoja į dirginančius toksinius poveikius. Todėl, kol neatstatys savo fiziologinės barjerines funkcijas, odai reikalinga apsauga. Pirmiausia tam reikalingi antioksidantai ir kosmetika turinti odos paviršiaus plėvelę formuojančių medžiagų. Vienos iš tokių medžiagų yra biopolimerai gebantys sudaryti odos ppaviršiuje pusiau pralaidžią membraną. Svarbiausi iš jų – polisacharidai: haleruno rūgštys ir chitozanas.

Lygiagrečiai su fizine apsauga pažeistos odos lipidinį barjerą reikia apsaugoti nuo nepalankių aplinkos veiksnių, t.y. laisvųjų radikalų oksidacinių procesų. Dėl šių priežasčių pradėta gaminti kosmetika su antioksidantais, kurie neutralizuoja laisvuosius radikalus odoje.

Pats populiariausias antioksidantas- vitaminas E, kuris lengvai prasiskverbia į lipidinius pluoštus ir apsaugo juos nuo oksidacijos. Vieni iš dažniausiai naudojamų taip pat yra vitaminas C ir fermentinis antioksidantas- superoksidismutazė. Pastaruoju metu dažnai naudojami bioflavonoidai- augaliniai polifenoliai. Lygiagrečiai reikėtų, apriboti ardančių lipidinį barjerą faktorių veiklą:

• Vengti odos kontakto su šiurkščiais audiniais, skiedikliais, cheminiais reagentais, nenaudoti kosmetikos su abrazyvinėmis dalelėmis, jeigu tai nebūtina;

• Jeigu reikia, laikinai atsisakyti kosmetikos su bioaktyviaisiais komponentais, veikiančiais giliuosius odos sluoksnius, nes jie gali ardyti lipidinius sluoksnius.

Drėkinantys kremai tik iš dalies atstato lipidinį epidermio barjerą, bet jie negreitina atsistatymo, o atvirkščiai lėtina. Tam kad pilnai atsistatytų odos struktūra ir funkcijos, joje turi būti pakankamai lipidus gaminančių komponentų ir fermentų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad epidermio lipidinis barjeras pilnai atsistato per tris dienas, jeigu odoje yra viskas kas reikalinga endogeninių lipidų sintezei. Priešingu atveju, odai reikalinga papildoma pagalba.

Dažniausiai, oda statybinėmis medžiagomis aprūpinama panaudojant aliejus, turinčius pakankamai linolio ir linoleno, riebalinių rūgščių, kurios įterpiamos į kosmetinių priemonių sudėtį aarba naudojamos kaip maisto papildai (nakvišos aliejus, juodųjų serbentų seklų aliejus ir kt.).

Odos atsistatymo procesas vyksta lėtai, todėl emoliantų ar drėkinančių priemonių naudojimas duos greitesnį ir labiau pastebimą rezultatą, nei naudojant kosmetiką su polinesočiosiomis riebalinėmis rūgštimis. Pastarosios negali būti „greitoji pagalba“ lipidinio barjero atstatymui, jas reikia naudoti reguliariai.

Kai kada į valomųjų kosmetinių priemonių sudėtį įterpiami maitinantys odą komponentai- vitaminai, mineralai, amino rūgštys, baltyminiai hidrolizatai, augaliniai ar gyvuliniai aliejai. Kaip gydantys mikro įtrūkimus, raminantys ingredientai, naudojami augaliniai medetkų, jonažolių, ramunėlių, aloe ekstraktai, ar mėtų, šalavijų, kinrožės, levandų, citrinžolių ir kt. eteriniai aliejai, regeneruojantys- dumblių ekstraktai, sapropelis.

Visai kitokia odos atstatymo programa reikalinga esant jautriai odai, prie kuperozės, pigmentacijų. Odos nusluoksniavimo metodas čia netinka. Valomosios priemonės turi būti tausojančio pobūdžio, įterpiant kraujagysles stiprinančių, tonizuojančių komponentų. Turint tokią odą reikia apriboti buvimą saulėje. Retkarčiais atlikti bendrą organizmo valymą naudojant maisto papildus su ląsteliena, pektinais, dumbliais ir tam skirtais vaistiniais augalais. Spręsti odos problemas

rekomenduojama kompleksiškai. Ne tik vykdyti nustatytas individualias kosmetologines programas, bet ir valyti organizmą, naudojantys maisto papildais ar vaistažolių mišiniais ypač jeigu yra veido odos paburkimai, „maišeliai“ po akimis, virškinamojo trakto susirgimai, odos bėrimai, pigmentinės dėmės. Tokie organizmo valymo kursai gerina savijautą, potencijuoja kosmetinių preparatų poveikį, duoda pastebimą atjauninantį poveikį.

KOSMETOLOGINĖ DALIS

Labai

svarbu žinoti, kokie lipidai sudaro mūsų odą, kad galėtume pasirinkti tinkamas mūsų odai priemones ir atstatyti jos pažeistą lipidinį barjerą. Epidermio raginio sluoksnio hidrolipidinis barjeras sudarytas pagrinde iš trijų lipidų klasių:

• Keramidų

• Stearinų (cholesterino)

• Laisvųjų riebalų rūgščių

Iš jų tik keramidai sugeba sudaryti biologines molekules(taip vadinamas bipoles struktūras). Deja, menkas jų tirpumas vandenyje ir sudėtinga struktūra, o taip pat biotechnologinių procesų brangumas (bent kol kas), neleidžia plačiai panaudoti šias molekules kosmetinių produktų gamyboje.

Pastaruoju metu daugėja žmonių turinčių vienokias ar kitokias odos problemas- sausumą, jjautrumą, dirglumą, pleiskanojimą, spuoguotumą, uždegiminius procesus.

Nors kosmetika ir negali pakeisti vaistinių preparatų, bet atsirado poreikis kosmetinėms priemonėms, kurias galėtų naudoti žmonės turintys sausą, dirglią labai jautrią odą.

Todėl, pilnavertis kosmetinis produktas pirmiausiai:

• Negali ardyti lipidinio barjero struktūrą;

• Trikdyti odos funkcijas;

• Palaikyti lipidinio barjero homeostazę;

• Padėti atstatyti odos apsaugines savybes, užpildant lipidinio barjero struktūros pažeistas vietas.

O kaip yra iš tikrųjų, su visa šita gausa įvairiausių ploviklių, valiklių, skalbiklių, patenkančių ant mūsų odos? Kaip jie visi veikia mūsų odos paviršių: jos rūgštinę mantiją, lipidinį barjerą iir t.t.?

Lipidai, sudarantys raginio sluoksnio lipidinius pluoštus turi hidrofilinę galvutę ir dvi hidrofobines uodegėles. Jų erdvinė konfigūracija primena statinę. Todėl sudėti kartu jie suformuoja plokščias dvisluoksnes struktūras.

Emulgatoriai turi komuso formos konfigūraciją ir vieną hidrofilinę galvutę bei vieną hidrofobinę uodegėlę. Sudėti kkartu jie suformuoja sferinės formos miceles,

Kai preparatai turintys emulgatorių patenka ant odos, emulgatoriaus molekulės įsiterpia į raginio sluoksnio lipidinius pluoštus ir padaro juos porėtais. Tokios emulgatorių savybės keičia mūsų odos Ph.

Šiuolaikinės kosmetologinės odos priežiūros strategijos kuriamos būtent pažeisto raginio epidermio sluoksnio atstatymui ir apsaugai.

Žiūrint mikroskopiškai, raginis sluoksnis atrodo kaip plona, beveik permatoma, pusiau pralaidi, dengianti odą membrana. Bet būtent raginis sluoksnis atsakingas už odos barjerines savybes. Tarp raginio sluoksnio žvynelių kaip tarpinės, guli pailgi lipidiniai sluoksniai, praktiškai nepralaidūs vandeniui ir vandenyje ištirpusioms medžiagoms. Kai šios lipidinės „tarpinės“, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pažeidžiamas odos skvarbumas žymiai padidėja ir ji netenka drėgmės, įvyksta dehidratacija.

Atkurti lipidinį barjerą nėra taip lengva. Pirmiausia dėl to, kad dėl sutrikusių barjerinių funkcijų, oda tampa jautresnė ffaktoriams, iššaukiantiems lipidinio barjero pažeidimus. Kuo didesnis odos pralaidumas vandeniui, tuo giliau į odą patenka PAM (paviršiuje aktyvios medžiagos), mikrobai, toksinai, kurie sukelia odos uždegimines reakcijas ir gamina laisvuosius radikalus.

PAM, patenka į gilesnius epidermio sluoksnius, ardo pamatinio sluoksnio ląsteles, dėl ko sutrinka epidermio lipidų sintezė, o laisvieji radikalai, susidarę uždegiminių procesų ir toksinų poveikyje, toliau naikina lipidinius bisluoksnius. Kuo labiau pažeistas epidermio barjeras, tuo lengviau jis yra pažeidžiamas.

Dauguma kosmetiniuose produktuose esančių aktyvių ingredientų vienaip ar kitaip gali pažeisti lipidinį barjerą, iir sutrikdyti ne tik raginio, bet ir gilesnių odos sluoksnių biocheminius procesus. Todėl, lipidinio barjero renovacijai, kuriems kosmetiniams produktams parenkami bioaktyvūs komponentai, giminingi odos lipidams, kurie reikalingi visuose odos struktūros lygmenyse.

Kadangi daugelis kosmetinių ingredientų vienaip ar kitaip gali pažeisti lipidinį barjerą, kosmetinės kompanijos nukreipė savo pastangas kurti kosmetiką, neardančią lipidinių pluoštų ir atstatančią raginio sluoksnio barjerines funkcijas.

Ceramidai – idealus kosmetinis komponentas, galintis atkurti pažeistą lipidinį barjerą. Kai kurių tarpląstelinių keramidų cheminė sąveiką su keratinu gali ženkliai drėkinti, stiprinti ir išlyginti odą.

Riebiųjų rūgščių monoetanolamidai palmitinio rūgšties monoetanolamidas- palmitil MEA savo struktūra labai panašūs į ceramidus. Šios medžiagos panašiai kaip šlapalas ir alantoinas (amidai su žema molekuline mase ) gali nuimti odos niežėjimą.

Praturtintas linolo rūgšties fosfatidilcholinas, liposomų ir nanosomų pavidalu puikiai įsiskverbia į raginį sluoksnį. Linolo rūgštis dalinai metabolizuojama jau raginiame sluoksnyje.

Lecitinas reikalingas ir giliasniuose odos sluoksniuose: fosfocholino grupė dalyvauja keramidų virsme į sfingomieliną, taip lėtinami ląstelių senėjimo procesai.

Kartais, pagreitintam epidermio atkūrimui yra naudojama kosmetika su glikolio rūgštimi. Glikolio rūgštys sukelia raginio sluoksnio pleiskanojimą ( pažeisti lipidų dvisluoksniai pašalinami kartu su raginėmis plokštelėmis) ir stimuliuoja epidermio ląstelių asinaujinimą. Ląstelės pradeda intensyviai daugintis ir gaminti naujus epidermio lipidus.

Kosmetinių produktų rinkoje pasirodė du nauji komponentai, padedantys odai atkurti savo

apsaugines funkcijas:

• Fitosterilsulfatas (phytosterol sulfate )) – augalinis cholesterilsulfato analogas. Jis tirpina barjerines odos savybes. Jau po 30min. po aplikacijos, odos drėgmės lygis padidėja 60% (ekspertinių tyrimų duomenys).

• „baltymų kokteilis“, gautas iš Thermus Thermophilus, savo sudėtyje turi fermentų, pasižyminčių antioksidacntiniu veikimu. Užtepta ant odos fermentinė kompozicija stimuliuoja įvairius biocheminius procesus, kurie vyksta formuojantis odos barjerui. Po aplikacijos matomi morfologiniai pasikeitimai korneocitose, didėja keramidų sintezės greitis (eksperimentinių tyrimų duomenys).

Technologinė dalis

Pylingai

Pylingai (nuo angliško žodžio peel off – nulupti, išvalyti, nuimti odelę, nusluoksniuoti)

Kosmetikoje žodis pylingas taikomas tam, kad charakterizuoti būdą, kurio pagalba pašaliname nuo odos paviršiaus suragėjusias negyvas ląsteles. Pylingas yra atliek amas įvairių specialių medžiagų pagalba, kurios įeina į įvairių rūšių ir paskirties pylingų sudėtį. Tai įvairios keratologinės (eksfoliantai) medžiagos- kaip rezorcinas, salicilo rūgštis, karbolio, vaisinės rūgštys, o taip pat mikrodalelės iš abrikosų kauliukų, pemzos, polimerų ir kt. Pylingai gali būti atliekami rankų pagalba ir kosmetine aparatūra.

Pylingo paskirtis – aktivizacija natūralių procesų vykstančių odoje, jos atsinaujinimas, odos paruošimas tolimesnėms procedūroms.

Pagrindinis pylingų tikslas – veido išvalymas, odos paviršius išlyginamas. Pašalinus nuo odos paviršiaus senas, suragėjusias ląsteles, odos paviršiuj lieka labiau jaunos ląstelės, kurios turi pakankamai drėgmės ir odos paviršiuj lieka labiau jaunos ląstelės, kurios turi pakankamai drėgmės ir oda todėl atrodo labiau šviesesnė, gaivesnė, jaunesnė.

Pylingas padeda veido oodą maksimaliai išvalyti nuo nešvarumų ir makiažo likučių.

Daug procedūrų prasideda būtent pylingu. Labai naudingas pylingas prie riebios problematikos su seborėjos požymiais odos. Pylingą galima atlikti praktiškai visiems salono klientams nuo 14 – 15 metų, prasidėjus brendimo laikotarpiui, atsiradus veido odos problemoms. Pylingo rūšis parenkama pagal veido odos ypatumus ir jos tipą.

Pylingų rūšys:

1. Mechaniniai pylingai

2. Biologiniai pylingai

3. Cheminiai pylingai

4. Mikrodermabrazijos

BIOLOGINIAI – FERMENTINIAI

TIKSLAS: atsloksniuoti, nušlifuoti raginį sluoksnį, lyginti, paruošti odą sekančioms procedūroms.

PRIEMONĖS: mentelė, kutipai, vatos tamponėliai, pylingas Dr. Renaud tender gommage, pienelis, tonikas Mineral aromatics facial milk, facial toner; kremas Anna lotan balancer.

DARBO EIGA: visų pirma demakiažas, oda paruošiama, nuvalomi makiažo ir riebalų likučiai. Demakiažo eiga: veidą sudrėkiname vandenuku, nuplauname prausikliu, vėl vandenuku, tada pašaliname prausiklio likučius ir tonizuojame veido odą toniku. Tada užtepame pylingą,

palaikome 10-15 minučių ir pamasažuojame. Po to nuplauname vandenuku ir patepame kremu.

INDIKACIJOS: biologiniai-fermentiniai pylingai, naudojami bet kokiam odos tipui po demakiažo. Minkština ir lygina,gerina odos turgorą, šviesina pigmentines dėmes. Gerėja ir greitėja ląstelių atsinaujinimas. Valosi užkimštos poros, nesiformuoja pūlinukai ir miliumai.

KONTRAINDIKACIJOS: negalima atlikti biologinio- fermentinio pylingo jei: oda sudirginta, nepriklausomai nuo sudirginimo pobūdžio. Po gydymo rūgštimis, arba preparatais turinčiais vitamino A arba jo išvestinių produktų. Po saulės nudegimų.

DARBO SAUGOS REIKALAVIMAI: kosmetologė būtinai prieš aptarnaudama klientą turi būtinai nusiplauti rankas. Naudoti

tik sterilizuotas priemones. ( teptukus, kempinėles,menteles ir t.t.) Ant kosmetinio stalelio ar šalia jo, turi būti kibirėlis vienkartinėms priemonėms išmesti. ( vatos tamponėlius, kutipus ir t.t. )

MECHANINIAI PYLINGAI

TIKSLAS: palyginti , nušlifuoti raginį sluoksnį, paruošti veido odą sekančiai procedurai.

PRIEMONĖS: tonikas Bioline, puriderm; gelis Bioline, puriderm phytogel, pylingas SPA profesional, gentle peeling mask, losjonas Bioline, help vintage 79, kremas Help equelibrum cream.

DARBO EIGA: demakiažas. Jei akytės padažytos, jas nuvalome. Vatos tamponėliai perkerpami per pusę sudrėkinami toniku ir uždedami po blakstienomis, tada su kkutipais ir akių valikliu Maria galland, Eye make upremover nuvalomos blakstienos ir vatos tamponėliai su nykščio ir smiliaus pagalba nubraukiami link vidinio akies kampo. Veidas sudrekinamas vandenuku, nuprausiamas prausikliais, sukamaisiais judesiais, pagal masažines linijas. Nuprausiamas vandenuku ir tonizuojamas toniku. . Tada užtepame pylingą,

palaikome 10-15 minučių ir pamasažuojame. Po to nuplauname vandenuku ir patepame kremu.

INDIKACIJOS: mechaniniai pylingai, naudojami bet kokiam odos tipui po demakiažo. Minkština ir lygina,gerina odos turgorą, šviesina pigmentines dėmes. Gerėja ir greitėja ląstelių atsinaujinimas. Valosi užkimštos pporos, nesiformuoja pūlinukai ir miliumai.

SKRABAI gali būti švelnūs, kremo pavidalo, sausai ir normaliai odai, ir skrabai skirti storesniam epidermio sluoksniui, riebiai veido odai- stambesnės frakcijos.

KONTRAINDIKACIJOS: negalima atlikti mechaninio pylingo jei: oda sudirginta, nepriklausomai nuo sudirginimo pobūdžio. Po gydymo rūgštimis, aarba preparatais turinčiais vitamino A arba jo išvestinių produktų. Po saulės nudegimų.

DARBO SAUGOS REIKALAVIMAI: kosmetologė būtinai prieš aptarnaudama klientą turi būtinai nusiplauti rankas. Naudoti tik sterilizuotas priemones. ( teptukus, kempinėles,menteles ir t.t.) Ant kosmetinio stalelio ar šalia jo, turi būti kibirėlis vienkartinėms priemonėms išmesti. ( vatos tamponėlius, kutipus ir t.t. )

RŪGŠTINIAI PYLINGAI

TIKSLAS: palyginti , nušlifuoti raginį sluoksnį, paruošti veido odą sekančiai procedurai.

PRIEMONĖS: pienas Academie scientifique de beaute, Lait hyposensible, tonique hyposensible, valanti žele 10-15% Gel peeling aha.

DARBO EIGA: demakiažas. Jei akytės padažytos, jas nuvalome. Vatos tamponėliai perkerpami per pusę sudrėkinami toniku ir uždedami po blakstienomis, tada su kutipais ir akių valikliu Maria galland, Eye make upremover nuvalomos blakstienos ir vatos tamponėliai su nykščio ir smiliaus pagalba nubraukiami link vidinio akies kkampo. Veidas sudrekinamas vandenuku, nuprausiamas prausikliais, sukamaisiais judesiais, pagal masažines linijas. Nuprausiamas vandenuku ir tonizuojamas toniku. Tada užtepame pylingą,

palaikome 10-15 minučių ir pamasažuojame. Po to nuplauname vandenuku ir patepame kremu.

INDIKACIJOS: rūgštiniai pylingai, naudojami bet kokiam odos tipui po demakiažo išskyrus jautrią, sausą odą. Minkština ir lygina,gerina odos turgorą, šviesina pigmentines dėmes. Gerėja ir greitėja ląstelių atsinaujinimas. Valosi užkimštos poros, nesiformuoja pūlinukai ir miliumai. Balina odą.

Poodis jungia odą su po ja esančiais audiniais. Poodis suteikia kūnui harmoningą formą, apsaugo nuo traumų ir temperatūros svyravimų. Riebalų atsargos, sukauptos po oda, aptūpina organizmą emergetiniais ištekliais, nes kaupia ir išlaisvina riebalines rūgštis. Poodis sudarytas iš jungiamojo audinio, kurio tarpai užpildyti riebalinėmis ląstelėmis adipocitais

Pagringiniai sanitariniai ir higieniniai reikalavimai

Mus supančioje aplinkoje yra labai daug įvairių mikroorganizmų, tarp jų ir patogeninių (bakterijų, virusų, grybelių, pirmuonių),kurie įsiskverbia į organizmą, sulekia infekcines (užkrečiamąsias) ligas. Patekti į žmogaus organizmą infekcinių ligų sukėlėjai gali įvairiais būdais: per kvėpavimo takus, su užkrėstu maistu ir vandeniu, transmisinių (įkandus kraują siurbančiam vabzdžiui) ir kontaktiniu – per pažeistą odą ir gleivinę.

Infekcinių ligų sukėlėjų atsparumas išorinėje aplinkoje nevienodas. Vieni jų žūva labai greitai, kiti gyvibingi išlieka savaites, ar net mėnesius ir metus. Dideliu atspatumu aplinkai pasižymi tuberkuliozės, grybelinių, pūlinių, hepatito B, AIDS ir kitų ligų sukėlėjai. Jai gali būti užteršti ir kirpyklose, bei kosmetikos kabinetuose naudojami įrankiai ir instrumentai. <

Dirbant užterštais įrankiais dėl galimų odos ir gleivimės mikrotraumų infekcinių ligų sukėlėjai patenka į organizmą. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio gyditojo higienisto patvirtintuose kirpyklų ir kosmetikos kabinetų įrengimo ir eksplotacijos higieninėse taisyklėse nurodyta, kad klijentus aptarnauti leidžiama tik steriliais kosmetikos procedūrų, manikiūro, pedikiūro įrankiais, elektrinių mašinėlių peiliukais, žirklėmis, skustuvais, šukomis ir kt.

Naudoti instrumentai turi būti dezinfekuojami prieš juos plaunant ir sterilizuojant draudžiama plauti tekančiu vandeniu nedezinfekuotus instrumentus. Dezinfekciniai tirpalai pašalina arba sunaikina labiausiai paplitusius išorinėje aplinkoje ir pasižyminčius nedideliu atsparumu infekcinių ligų sukėlėjus. Kad visi mikrooganizmai ir jų sporos būtų sunaikinti, išdezinfekuoti instrumentai turi būti nuplauti tekančiu vandeniu ir sterilizuojami.

Naudoti kosmetikos procedūrų manikiūro įrankiai turi būti dezinfekuojami vienu iš tirpalų: „Daconex 50 FF“, 0,25 – 2%, „Lysetol AF“, „Deconex dental BB“; 70% spiritu arba kitais aprobuotais bei LR SAM patvirtintais dezinfekciniais tirpalais, įregistruotais dezinfekcijos medžiagų higieninio reglamento komisijoje. Dezinfekciniai tirpalai turi būti laikomi uždengtuose tamsaus siklo, plasmasiniuose arba emaliuosuose induose.

Sterilizacijai gali būti naudojami garų sterilizatoriai: nominali temperatūra sterilizacijos kameroje – 132oC, sterilizacijos trukmė – 20 min. arba sauso karšto oro sterilizatoriai: nominali sterilizavimo temperatūra sterilizacijos kameroje – 180oC, o sterilizavimo trukmė – 60 min. sterilizatoriai turi būti aprobuoti LR SAM Naujos medicinos technikos diegimo komiteto.

Garais sterilizuojami instrumentai ssupakuojami į minkštą dvigubą drobę, pergamentą, maišinį popierių, didelio atsparumo pakavimo popierių, arba krepinį popierių.

Sausu ir karštu oru sterilizuojami tik sausi instrumentai – neįpakuoti (atviruose induose) arba įpakuoti atvirame maišiniame, didelio atsparumo pakavimo popieriuje, krepiniame dvisluoksniame popieriuje.

Galimas ir cheminis sterilizacijos būdas: 6% vandenilio peroksido tirpale instrumentai išlaikomi 6h.

Išvados

Odos lipidinis barjeras yra labai svarbus mūsų odai, nes reguliuoja medžiagų patekimą į odą ir iš jos. Jei lipidinis barjeras yra pažeidžiamas, kurios nors iš grožio procedūrų metu, jį būtina tuoj pat atstatyti, tam tikromis priemonėmis, nes pažeidus lipidinį barjerą padidėja medžiagų pralaidumas į gilesnius odos sluoksnius. Atkurti lipidinį barjerą nėra taip lengva. Pirmiausia dėl to, kad dėl sutrikusių barjerinių funkcijų, oda tampa jautresnė faktoriams, iššaukiantiems lipidinio barjero pažeidimus. Kuo didesnis odos pralaidumas vandeniui, tuo giliau į odą patenka PAM (paviršiuje aktyvios medžiagos), mikrobai, toksinai, kurie sukelia odos uždegimines reakcijas ir gamina laisvuosius radikalus.PAM, patenka į gilesnius epidermio sluoksnius, ardo pamatinio sluoksnio ląsteles, dėl ko sutrinka epidermio lipidų sintezė, o laisvieji radikalai, susidarę uždegiminių procesų ir toksinų. Dauguma kosmetiniuose produktuose esančių aktyvių ingredientų vienaip ar kitaip gali pažeisti lipidinį barjerą ir sutrikdyti ne tik raginio, bet ir gilesnių odos sluoksniu biocheminius procesus. Todėl, lipidinio barjero renovacijai kaikuriems kosmetiniams produktams parenkami

bioaktyvūs komponentai, giminingi odos lipidams, kurie reikialingi visose odos struktūros lygmenyse.

Kadangi daugelis kosmenitnių ingredientų vienaip ar kitaip gali pažeisti lipidinį barjerą, kosmetinės kompanijos nukreipia savo pastangas kurti kosmetiką, neardančią lipidinių pluoštų ir atstatančia raginio sluoksnio barjerines funkcijas.

Santrauka

Kosmetinių preparatų prasiskverbimas į odą:

Kosmetinių preparatų veiksmingumą užtikrina tik tinkamas sudedamųjų dalių, galinčių patekti į odą pasirinkimas.

Į odą medžiagos patenka daugiausiai dviem būdais:

Pro riebalinių liaukų angas (odos poras) ir plaukų maišelius.

Pro epidermį – tarpląsteline erdve ir pro ląstelių apvalkalėlį. <

Dažniausiai lipidinis barjeras pažeidžiamas įvairių kosmetinių procedūrų metu. Lipidiniam barjerui atstatyti po pylingų dažniausiai naudojami kremai. Apsauginiai kremai turi užtikrinti veismingą barjerą – kad odos nepažeistų kenksmingos medžiagos, būti lengvai užtepami ir nuplaunami, sudaryti apsauginį sluoksnį – elastingą, nepažeidžiamą. Taip pat šie preparatai turi užtikrinti naturalų odos pH, nepažeisti apsauginės – riebalinės odos plėvelės, nedirginti odos. Dažniausiai tai būna emulsijos, R/V su nedideliu riebalų kiekiu, geriau skystos, nei kietos konsistencijos.

Oda turinti padidintą barjerinį skvarbumą, labiau reaguoja į dirginančius toksinius ppoveikius. Todėl, kol neatstatys savo fiziologinės barjerines funkcijas, odai reikalinga apsauga. Pirmiausia tam reikalingi antioksidantai ir kosmetika turinti odos paviršiaus plėvelę formuojančių medžiagų. Vienos iš tokių medžiagų yra biopolimerai gebantys sudaryti odos paviršiuje pusiau pralaidžią membraną. Svarbiausi iš jų – ppolisacharidai: haleruno rūgštys ir chitozanas.

Drėkinantys kremai tik iš dalies atstato lipidinį epidermio barjerą, bet jie negreitina atsistatymo, o atvirkščiai lėtina. Tam kad pilnai atsistatytų odos struktūra ir funkcijos, joje turi būti pakankamai lipidus gaminančių komponentų ir fermentų. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad epidermio lipidinis barjeras pilnai atsistato per tris dienas, jeigu odoje yra vviskas kas reikalinga endogeninių lipidų sintezei. Priešingu atveju, odai reikalinga papildoma pagalba.

Pilnavertis kosmetinis produktas pirmiausiai:

• Negali ardyti lipidinio barjero struktūrą;

• Trikdyti odos funkcijas;

• Palaikyti lipidinio barjero homeostazę;

• Padėti atstatyti odos apsaugines savybes, užpildant lipidinio barjero struktūros pažeistas vietas.

Naudota literatūra:

1. Dorothee Bourgues. „Grožio knyga“. 1999m. Vilnius.

2. „Kirpėjo menas“. 2000m. Vilnius.

3. Wladyslaw S. Brud, Ryszard Glinka. „Kosmetikos pagrindai“. 2003. Vilnius.

4. Silvija Vasiliauskienė. „Kosmetologijos užrašai“. 2004m. Klaipėda