medicinos ir sveikatos priežiūros tikslai ir vertybės

Įvadas

„Medicina yra sudėtingas socialinis bei kultūros reiškinys, kuris formavosi veikiamas įvairių veiksnių: religijos, filosofijos, mokslo, dorovės, visuomeninių ir valstybinių struktūrų, ekonominių sąlygų, karų, ekologinių, biologinių, klimatinių ir kitų veiksnių. Medicina tarnavo kilniems žmonių tikslams ir neprotingoms žmonių aistroms, ji buvo nepakeičiama krikščioniško mielaširdingumo nešėja ir kartu ne vieno nusikaltimo bendrininkė. Ji yra ne tik vienas iš visuomenės kultūringumo kriterijų, bet ir svarbus socialinio ir kultūrinio progreso veiksnys.

Medicina atsirado ir egzistuoja, kaip natūralus visuomenės poreikių tenkinimo būdas. Ji yra vviena iš visuomenės posistemių, jos paskirtis – užtikrinti žmonių sveikatingumą. Ligonio kentėjimai visais laikais buvo blogis. Žmogus savo užuojauta tarsi protestuoja prieš nelaimę, nuo kurios niekuomet nėra apdraustas. Medicinos praktika nuo pat Hipokrato kodekso paskelbimo skirta be jokių socialinių ar turtinių išlygų kovai su fizinėmis ar psichinėmis žmogaus kančiomis.

Medicinos ir vertybių santykis visais laikais buvo aktuali problema, kuri ypač išryškėjo XX a. antrojoje pusėje, kai įvyko esminiai visuomenės pokyčiai technologijų ir dvasinėje srityse. Atsirado naujų medicinos praktikos rūšių: naujų rreprodukcijos technologijų, naujų mirties kriterijų, galimybė pailginti mirimą, eutanazija, klonavimas, genetinė medicina. Medicinoje įsigali rinkos santykiai, ji tampa viena iš verslo rūšių. Vis dažniau kalbama apie pasiūlą ir paklausą medicinos paslaugų rinkoje, apie pacientą pradedama kalbėti kaip apie medicinos paslaugų vvartotoją [.].

Aišku viena, kad medicina – tai veiksmų laukas, kurio centre yra žmogus, todėl svarbiausias klausimas – kokia galima intervencija į jo gyvenimą, kad nebūtų pažeistas paciento asmens integralumas, jo autonomija. Pagrįstai kyla klausimas: „Kokie yra medicinos tikslai ir paskirtis XXI amžiuje, ar neprasilenks jie su Hipokrato medicinos ir humanizmo principais?“ (Jakušovaitė, 2001, p.8).

Technologijų atsiradimo įtaka

Kiekvienas šimtmetis, kiekvienas amžius sveikatos priežiūros vystimuisi davė kažką naujo, sąlygojo esminius sveikatos priežiūros pokyčius.

XX amžius. „Šis amžius pasižymėjo naujų sveikatos priežiūros ir informacinių technologijų atsiradimu ir vystimusi (kompiuterinės tomografijos, branduolinio magnetinio rezonanso technologijos, internetas ir t.t.). Šios technologijos per pastaruosius 25 metus buvo svarbiausios inovacijos sveikatos priežiūroje“ (Janušonis, 2005, p.15).

„Pagrindinės globalizacijos varomosios jėgos yra technologiniai pokyčiai, politiniai, ekonominiai ir iideologiniai veiksniai. Jų poveikio mechanizmai gana sudėtingi, pradedant pasauline rinka, turinčia įtakos sveikatos populiaciniu lygmeniu ir baigiant namų ūkio ekonomika, nulemiančia sveikatos riziką individo lygmeniu. Nedaugelis žmonijos istorijos permainų gali prilygti toms, kurias atnešė biomedicinos mokslas ir medicinos praktika. XX a. antrojoje pusėje – pailgėjo žmogaus gyvenimo trukmė, beveik likviduota daugelis infekcinių ligų, genetinės anomalijos gali būti diagnozuojamos dar vaisiui, transplantuojami organai, kontroliuojamas gimstamumas, malšinamas skausmas ir žmogui grąžinama sveikata daugeliu priemonių, kurios buvo neįsivaizduojamos prieš šimtą metų. Jei prie mmedicinos pasiekimų dar pridėtume tas permainas, kurios pagerino mūsų mitybą, darbo ir gyvenimo sąlygas bei užtikrino saugumą, tai galime drąsiai teigti, kad daugelyje pasaulio šalių žmogaus gyvenimas pasikeitė iš esmės. Tai pakeitė žmonių požiūrį į gydymą, ligą ir mirtį, taip pat į sveikatos priežiūros tikslus „(Jakušovaitė, 2004, p.825).

Tačiau kartu su inovacijomis ir pažanga į mūsų pasaulį įsiveržė ir novatoriškas gyvenimo būdas, kartu su savo pasekmėmis. Įvairios technologijos palengvino mūsų gyvenimo buitį ir būtį, tačiau kartu atnešė daug rizikingos elgsenos veiksnių. Žmogui suteiktos geresnės ir saugesnės darbo sąlygos, naudojama įvairi technika ne tik darbe, bet ir buityje turėtų vesti žmoniją sveikatinimo link. Tačiau. Atsiradus daugiau laisvo laiko žmonija ne visada susivokia ką daryti su atsiradusio laiko pertekliumi. Juk ir grįžus po darbo dienos nebereikia rūpintis būsto šiluma (prikapoti malkų), vandeniu (kai šulinys net gi ne kieme) ar maisto gaminimu (duoną reta šeimininkė bekepa). O nualinta įtemptos darbo dienos, nervų sistema reikalauja iškrovos. Ir šitas atsiradęs perteklinis laikas daugeliui žmonijos atstovų yra kaip rizikos veiksnys, įsigalėti rizikingai žmonių elgsenai, kuri žalinga sveikatos atžvilgiu, tai: per mažas judrumas, per gausi mityba, priklausomybes sukeliančių medžiagų vartojimas, televizorius, kompiuteris, prostitucija ir daugelis kitų rizikos veiksnių turinčių įtakos žmogaus sveikatai. Galų gale žmonija taip išlepo, kkad pamiršo elementariausią grūdinimąsi. Taigi, mes pamirštame rūpintis savo sveikata, nes neturime laiko ar noro ir galiausiai tingime tai daryti.

„Vienas iš blogiausių ankstesnių sveikatos sistemos padarinių – atsakomybės dėl savo sveikatos nebuvimas. Nevyriausybinių organizacijų ir pilietinio suinteresuotumo stoka sąlygojo pasyvų žmonių požiūrį į sveikatą, kaip į valstybės, o ne savo rūpestį“ (Nacionalinė sveikatos politikos konferencija, 2001, p.24).

Suprasdami medicinos naujovių reikšmę ir įtaką gyvenimo kokybės prailginimui, žmonės pradėjo nebebranginti prigimtinės teisės būti sveikam. „Stebėtinai greitai išplito vartotojų visuomenės nuostatos, gyvenimo šia diena principai, aklas pasitikėjimas absoliučia pinigų galia. Susiformavo narkomaniškas asmens tipas, kuriam be perstojo reikia maitintis naujais pojūčiais ir įspūdžiais. Vartotojas naudoja ne tik daiktus, bet ir mintis, pojūčius, įspūdžius. Jis juos perka ne tam, kad turėtų, bet kad sunaudotų, išeikvotų ir vėl galėtų pirkti kitokius, naujausius, vos tik išmestus į rinką. Tokiam tipui nerūpi sveikata ne tiek dėl to, kad yra stiprus ir gali ją užmiršti, – jis pačią sveikatą padaro paprasta vartojimo priemone. Su sveikata jis žaidžia, ją prievartauja, provokuoja, deformuoja, luošina, kad išgautų nepatirtų įspūdžių, pajustų iki tol nežinomų būsenų ir pabėgtų nuo absurdiškos realybės, kurią pats susikūrė. Be to, rūpinimasis savo sveikata reikalauja atsakomybės. Narkomaniškas tipas negali įsipareigoti, ir jam nereikia to ddaryti. Kaip jis nusiperka įspūdžių stimuliatorius, taip, jam atrodo, jis galės nusipirkti sau sveikatą, – tarytum tai būtų paprasta preke, užsakoma su pristatymu į namus. Jis nelinkęs sau sukti galvos, kad egzistuoja lemtingas ryšys tarp gyvenimo būdo ir sveikatos būklės“ (Stoškus. [žiūrėta 2007 m. sausio 3 d.]. Prieiga per internetą: http://bioetika.sam.lt).

Pasikeitus žmogaus požiūriui į sveikatą, o medicinoje atsiradus didesnių galimybių atitolinti senatvę ir išvengti daugelio sunkių ligų, pasikeitus požiūriui į žmogaus gyvenimo kokybę, turėjo įvykti perversmas ir pakeisti vertybines sistemas, tuo pačiu pakoreguoti medicinos tikslus.

Medicinos tikslai ir vertybės

Siekiant apibrėžti tradicinės medicinos tikslus, išsiaiškinkime kas yra medicina. Medicina – gydymo ir sveikatos saugojimo mokslas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) . Tačiau negalima medicinos traktuoti, kaip vien tik elementarios mokslo šakos. Tai įvairių mokslo rūšių, valstybės politikos ir visuomenės požiūrio sintezė.

Nuo seno medicina paprastai buvo apibrėžiama kaip ligos diagnozavimo, gydymo ir sveikatos palaikymo mokslas ir menas, turinti tam tikrų tikslų. Jau Hipokratas supratęs žodžio galią ragina atkreipti gydytojo dėmesį į darbo kokybę ir iškelia gydymo menui tam tikrus tikslus ir vertybes:

• „Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal savo sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ar skriaudos.

• Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu

mirtinų nuodų. Taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.

• Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai.

• Sergančių akmenlige pats neoperuosiu – tai atlikti pavesiu žmonėms, kurie tuo užsiima.

• Į kokį tik namą beužeisiu, žengsiu sergančiųjų labui, be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti, ypač be kūniško geismo moterų ar vyrų, laisvųjų žmonių ar vergų, kuriuos man teks gydyti.

• Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas ggydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti“(Hipokrato priesaika).

Kas atsitiko su Hipokrato tiesom, kur prasilenkė praktika nuo teorijos? Kodėl mes jaučiame Hipokrato tiesas atitrūkus nuo šiuolaikinės medicinos. Kur prasilenkė seniai pagrįstos tiesos su medicina ir kodėl mums iš naujo tenka „išradinėti dviratį“, kuris prieš daugelį metų buvo išrastas?

„Norint giliau suvokti mediciną kaip socialinį bei kultūrinį reiškinį tikslinga joje išskirti tris lygmenis: žinių sistemą (teorinė medicina), praktinę veiklą (praktinė medicina) ir iinstitucijų sistemą, per kurią realizuojama teorinė ir praktinė medicina.[.] Pirmojo lygmens raidą sąlygoja antrasis ir trečiasis. Būtų idealu, jei šie lygmenys vystytųsi sinchroniškai, tačiau taip nėra. Pirmasis lygmuo susiformavo vėliausiai. Medicina stengėsi padėti sergančiam žmogui bet kokiomis priemonėmis, nelaukdama jų mmokslinio įvertinimo. Žmogus į teorinės veiklos sritį įtraukiamas vėliausiai. Tas pats pasakytina ne tik apie mediciną, bet ir apie psichologiją, antropologiją ir kitus mokslus. Siekiant įveikti teorinį „vėlavimą“, šiuolaikinėje medicinoje aiškiai stiprinamos integracinės tendencijos, pasireiškiančios tradicinėse medicinos disciplinose sukauptos medžiagos apibendrinimu, tarpdisciplinine sinteze, t.y. intensyviu fizikos, biochemijos, biologijos ir kitų gamtos mokslų rezultatų vienijimu bei medicinos ryšiais su kitomis dvasinės kultūros formomis, ypač su filosofija. Dar prieš tris dešimtmečius I. Davidovskis labai taikliai apibūdino medicinoje susidariusią situaciją, sakydamas, kad medicina, atsidūrusi truputį nuošaliau nuo mokslų „kryžminio apdulkinimo“, už universiteto sienų, susikūrusi savo akademiją, daugiausia tobulina diagnozės ir gydymo techniką, kai tuo tarpu teorinėje srityje lieka daug neišspręstų problemų, kurios pirmiausia laukia filosofinės refleksijos. Šis filosofinis įprasminimas yra galimas tik suvokus mmediciną kaip socialinį bei kultūros reiškinį“ (Jakušovaitė, 2001, p.6).

Ir medicina nutolo nuo tikrųjų hipokratiškųjų tiesų, gilindamasi į žmogaus genetines gelmes, technologijas ir farmaciją. Medicina ėmė kovoti su ligomis, infekcijomis, diagnozėmis padarydama gydytoją ne menininku o mokslininku, kuris negali klysti. Mokslininkai juk dirba mokslinius darbus pasinėrę į atradimus savo laboratorijose. Žmogus ėmė nepasitikėti gydytoju-mokslininku, bijodamas, tapti eiliniu „laboratoriniu triušiu“.

Ir dabar mes žinome nemažai gydytojų-mokslininkų, kurie pamiršta, kad po skausmo, ligos ar negalios kauke, pasislėpęs išsigandęs žmogus, kuriam iš esmės jjokio skirtumo kokius sudėtingus ar brangius tyrimus reikia padaryti. Svarbiausias klausimas kirbantis žmogaus viduje „Ar man nuo to bus geriau?“, „Ar aš būsiu vėl toks pat sveikas kaip buvau?“ „Kaip man reikės toliau gyventi?“

„Gydytojas su pacientu elgiasi kaip su darbo objektu. Jis nesigilina į ligonio vidų, o dirba savo kasdienį darbą. Darbas vyksta tyliai ir šaltai. Gydytojai šalinasi atsakomybės savo tyrimų objektą vadindami medicinos tyrimų objektu. Kalbama taip, lyg būtų padaryta klaidinga diagnozė, ir vengdami atsakomybės gydytojai siekia anonimiškumo, o kartu bando įslaptinti ir ligonio asmenybę. Aš, mano kūnas, tampa pasyviu šios būtinybės (tyrimų) objektu. Norėdamas gauti medicinos pagalbą, aš turėjau atiduoti savo kūną gydytojų tyrimams, kurie pasirodo, dar ir anoniminiai. [.] Man viena po kitos buvo nustatomos diagnozės, kurios gydytojams buvo svarbesnės už mane, kaip žmogų. Ligoninė sukūrė naują mano asmens vaizdą. Aš tapau liga, pasyviu tyrimų, o vėliau gydymo objektu“ (Franko,1965, p.50-63.).

Kyla klausimas: koks gydytojo santykis su žmogumi; kaip vertinamas kūnas; ar labai nutolsta vienas nuo kito – žmogaus gyvenimas ir žmogaus kūnas? Ir iš esmės sveikata – tai teisė, vertybė, ar kažkieno pasekmė?

Žmogaus prigimtis – būti individu, asmenybe. Išoriniai lytiniai organai žmones išskirsto į vyrus ir moteris, o tik individualumas padaro mus iišskirtiniais. Taigi, mano individualusis fizinis kūnas yra mano tvirtovė, mano astralinio, mentalinio ir kokio tik nori kūno indas (tvirtovė). Tik norisi išsiaiškinti: „Ar kūnas – žmogaus nuosavybė?“

Žmogui kūnas duotas „iš aukščiau“, yra tarsi savarankiškumo ir saviraiškos priemonė. Tik gimęs kūdikis su pirmomis gyvenimo dienomis mokinasi valdyti savo kūną ir didžiuojasi kiekviena savo savarankiškumo pergale. Subrendęs žmogus tai supranta kaip savaime suprantamą mechanizmą ir kūną naudoja kaip saviraiškos, tikslo siekimo priemonę. Pagal aprangą, gestikuliaciją, kūno kalbą ir kt., daug gali pasakyti apie žmogaus padėtį visuomenėje, išsilavinimą, charakterio savybes ir t.t. Žmogaus esmė šiame pasaulyje ne egzistuoti, bet veikti. Ką ir kiek gali žmogus su savo kūnu veikti. Tai tarsi jo asmeninė erdvė, asmeninė nuosavybė, neatsiejamas nuo „EGO“- turtas, kurį gali valdyti, didžiuotis, projektuoti, konstruoti, rekonstruoti, statyti, tobulinti, manipuliuoti. Arba atvirkščiai: jo nekęsti, negerbti, parduoti, niekinti, naikinti.

Paskutinių laikų mados tendencijos iškėlė ant pjedestalo jaunystės ir tobulumo kultą. Tuo pačiu plastinei-grožio chirurgijai nešdama milijoninius pelnus. Žmonėms tarsi nepadoru būtų senti. Senatvė – nieko negalinčio, nukaršusio, pagalbos reikalaujančio žmogaus ženklas. Tai nieko gero nežadanti perspektyva, žadanti apriboti žmogaus savarankiškumą į jo paties kūną, grįžti į pirminę nuo kitų malonės priklausančią būseną. Tai reiškia, kad bus apribotos teisės į nuosavybę, į asmeninį turtą. AAr tai reiškia, kad kūnas nebebus mano nuosavybė?

Taip senatvė, – labai nemalonus reiškinys, bet tai vienintelis būdas ilgai gyventi. Ir tai natūrali žmogaus būsena, turinti ir savų privalumų ir trūkumų. Savaime suprantama kuo teisingiau ir prasmingiau nugyventas gyvenimas tuo mažiau trūkumų pastebėsime ir sugebėsime džiaugtis tuo kas mums duota. Bet jeigu gyvenimą prašvaistėm nereikšmingiems dalykams ir nekreipėme dėmesio į mums dovanotą prigimtinę teisę būti sveikam, ankščiau ar vėliau mes pajusime tokio gyvenimo padarinius.

O jeigu pakelsime nudribusią veido raukšlę, pakeisim susidėvėjusį sąnarį į dirbtinį, iškritusius dantis – inplantais, prarastą klausą atstatysime klausos aparatu, o pavargusią širdį pakeisime į donorinę. Ar kūnas, kurį galiu valdyti, vis dar bus mano nuosavybė? O donoro „padovanota“ širdis, kuri priverčia kraują tekėti venomis, bet ne savo buvusio „šeimininko“? Kieno nuosavybė širdis, kuri ne mano, bet plaka mano krūtinėje?.

„Kūno, kaip nuosavybės principas keičia požiūrį į kūno dalis. [.] Atsiranda galimybė jomis manipuliuoti. Kai kurios dalys (ragenos, čiulpai, sėkla), paimti iš įvairių kūnų, saugomi „bankuose“, ir tai išryškina jų dalinę – „įrankinę“ vertę ir komercinį nuosavybės aspektą. [..] kūnas tampa komercinės nuosavybės rūšimi, ir visai nesvarbu, ar kalbama apie organų pardavinėjimą, ar gimdos „nuomą“ per tarpininkus. Šio tipo praktika vadinama eksploatavimu, net vedamos analogijos su

vergove ir prostitucija.[.]

Reikėtų pabrėžti, kad kūno ar jo dalių nusavinimas yra neleistinas komerciniais tikslais, tačiau kūno vientisumo pripažinimas neprieštarauja suskaidyto kūno nusavinimui“(Jakušovaitė p.124).

Bet sako, dievas žmogui davė (paskolino) kūną kaip „tarą“ sielai laikyti. Tai gal tai dievo nuosavybė? O jeigu siela jau paliko kūną, bet to kūno dalys gali būti naudingos likusiajai visuomenės daliai ir padėti išvengti mirties ar pagerinti gyvenimo kokybę? Ar tai gali pereiti visuomenės nuosavybės žinion?

„Taigi valdymo objektas (kūnas), pasirodo, suderinamas su pagarbos nuosavybei principu. Vientisumo principo eesmė yra išreiškiama kūno, kaip neliečiamos šventovės ar šventumo, supratimu, kol abipusės pagalbos pareigos numato galimybę nusavinti kūną, jei jis tarnauja visuomenės gerovei. Vadinasi, reikalas ne tas, ar bendruomenė turi asmens valdymo arba konfiskavimo teises, bet greičiau tas, ar asmenys turi abipusės pagalbos įsipareigojimų visuomenės gerovei, kurios atmetimas yra nedėkingumo forma ir priklausomumo bendruomenei paneigimas“ (Jakušovaitė p.126).

Bet jeigu aš ne donoras ir mano kūnui mirus, artimieji nesutiks mano organų paaukoti kitų gyvybei gelbėti, – aš ir mano artimieji atsisako visuomenės ggerovės normų? O jeigu mano širdis ar kepenys atiteks tam, kuris visą gyvenimą nevertino savo kūno, ir dėl tos priežasties prarado sveikatą, bet dabar turi daug pinigų ir negalia jam baisiausias išbandymas. Ar tai reiškia, kad jis ir su mano kkūno dalimis elgsis taip pat, kaip ir su savosiomis, ar jau žinos ką reiškia sveikata ir ją vertins, kaip neįkainojamą vertybę. Ar galima į šiuos klausimus atsakyti vienareikšmiškai? Manau tai yra ne tik etiniai, bet ir filosofiniai klausimai, įgalinantys iš naujo peržvelgti jau susiformavusią ar dar besiformuojančią vertybių sistemą, ne tik medicininiu, etiniu, socialiniu, teisiniu, bet ir psichologiniu požiūriu. Manau šie klausimai dar ilgai neduos ramybės ne tik „VIP“ klasės sluoksniuose, bet ir kitose formaliose ar neformaliose bendruomenės grupėse, privers novatorišku požiūriu pažvelgti į sveikatą ir tam tikras vertybes.

O kas žmogui yra sveikata? PSO 1946 metų deklaracijoje teigia: „sveikata yra ne tik ligos ar negalios nebuvimas, bet ir visiška fizinė, psichinė ir socialinė gerovė“. Bet vėlgi tai sąlyginiai veiksniai. Kas vvienam gerovė, kitam tai gali būti negerovė. Ir Merfio dėsnis sako, kad sveikas asmuo yra tas, kuris nėra gerai ištirtas. Kuo geriau žmogus jaučiasi, tuo mažiau galvoja apie savo sveikatą. Ir atvirkščiai, – kuo mažiau galvoja ar jis yra sveikas, tuo jis geriau jaučiasi. Ar žmogus kuriam skauda gali pasakyti, kad jaučiasi gerai? Skausmas, – geriausias žmogaus draugas, primenantis apie galimus sveikatos sutrikimus. Vienas iš pagrindinių tradicinių medicinos tikslų – mažinti skausmus, o žmogaus teisė – nekentėti skausmo. Ir visai nnesvarbu koks tai skausmas: rankos, pilvo, galvos, sielos ar kt. Skausmas tai negerovė, žmogaus įprastinio gyvenimo atžvilgiu. Tai reiškia, kad skausmo priežastis – liga, o kovoti su ligomis taip pat tradicinės medicinos tikslas. Norint išvengti ligos, – reikia vengti ligas sukeliančių rizikos veiksnių.

Stebint žmonių elgseną galima pastebėti tam tikras paradoksalias situacijas. Kuo geresnė individo prigimtinė sveikata, tuo mažiau jis ja rūpinasi iš esmės, net nesigilindamas į sveikatos ar ligos problemas. Jam ši dilema tarsi neegzistuotų. Jis tarsi tyčia provokuoja ligas savo rizikinga elgsena. O kuo prastesnė, gal būt genetiškai užprogramuota, individo sveikata, tuo daugiau dėmesio jis skiria ir rūpinasi sveikatos išsaugojimu. Ir tartum išsilygina svarstyklių lėkštelės į vieną lygmenį, tačiau tas kuris negerbė savo prigimtinės sveikatos ją praranda greičiau, o tas kuris gal būt iš esmės ir neturėjo sveikatos ją tarsi „prisijaukina“, ir tampa sveikesniu kito atžvilgiu. Taigi svarstyklių lėkštelės vėl pakeičia padėtį prigimtinės sveikatos turėtojo nenaudai. Sakysim paradoksas. Bet paradoksalesnė situacija yra tame, kad vos tik individas pasijaučia esąs geresnės „formos“ tuoj pat pamiršta, kiek visa tai jam kainavo ir per kokius išbandymus jam teko dėl to pereiti. Ir vėl sveikatos svarstyklių lėkštelės gali kisti iki begalybės. Sveikatos mes nejaučiame, nes ji natūrali būsena, kaip ir dievo mums dduotas kūnas. Šiuo atveju mes prarandame sveikatos kaip vertybės požiūrį.

Jei šiandien aš jaučiuosi gerai, tai nereiškia, kad ryt, po savaitės ar po metų aš jausiuosi taip pat. Mano manymu, kad žmogus nustotų klaidžiojas tarp sveikatos ir ne sveikatos (ligos) labirintų, jam kaip tai paklydusiai sielai reikia „parodyti šviesą tunelio gale“ ir eilinį kartą be smerkiančio žvilgsnio ar žodžio priminti, kad pagrindinė žmogaus teisė –teisė į gyvybę (t.y. teisė į sveikatą). Mano manymu sveikata yra vertybė, kol MES norime ją išsaugoti. Žodį „mes“ užkodavau ne vieno individo prasme, tai visos visuomenės reikalas.

Žmogui ne taip jau paprasta pakeisti sveikatai kenkiantį gyvenimo būdą. Net gana racionalūs žmonės supranta, kad „neteisingai“ gyvena, tačiau paprastai ir toliau gyvena taip, kaip gyvenę. Ir gyvena taip, kaip įpratę, ne dėl to, kad negalėtų savo žalingų įpročių pakeisti, bet iš baimės ir nežinomybės. Žmogaus prigimtis iš esmės bijo įvairiausių permainų. Permainos reiškia nežinomybę, nusistovėjusių normų kaitą. Keistis reiškia sugriauti kas jau pastatyta, sunaikinti nusistovėjusią tvarką ir gyvenimo ritmą. Kasdien mušama moteris žino, kad jos gyvenimo kokybė apgailėtina, bet ji tokį gyvenimą pažysta, ir jaučia savotišką saugumą. Baimė, kad gali būti dar blogiau, kad neturės kur gyventi, verčia ją kasdien išgyventi tą patį. Tai jos pastovumo kkriterijaus kaina. Norint stebėti žmogaus prigimtinį elgesį atkreipkime dėmesį į vaikus. Pabandykime įvesti mažą vaiką į tamsų kambarį, kurio erdvės vaikas nepažysta. Net ir įjungus šviesą, kažin ar vaikas išdrįs ten eiti. Tik tvirtai paėmus už rankos (vaikas turi jausti pasitikėjimą) ir sąžiningai pažadėjus, kad viskas bus tvarkoje, galbūt šiek tiek pasvarstęs, jis ryšis peržengti nežinomos erdvės slenkstį. Vaikas sutiko ten eiti, nes kažkas jau žinojo kas ten bus ir užtikrino, kad nieko baisaus. Mes visi esame maži vaikai. Taigi į nežinomybę, radikalias gyvenimo permainas, mus turi kažkas vesti už rankos.

„Kad ir kaip keista, esame laiko paradokso liudininkai: kuo toliau tolstame nuo praeities, tuo artimesnė ji mums atrodo. Ar atgyveno Hipokratas , jo gydymo menas? Kvietimas „atgal prie Hipokrato“, susiformavęs dvidešimtaisiais praėjusio amžiaus metais, vėl išgyvena savo renesansą. Nors medicina istoriškai buvo pirmoji pažinimo šaka, kuri ankščiausiai atsiskyrė nuo filosofijos ir įgavo savarankiškumo, tačiau mūsų laikais medicina vis dažniau atsigręžia prie savo filosofinių ištakų. Medicinos ir vertybių santykis yra amžina problema“ (Jakušovaitė, 2001, p.154).

Pagrindinės globalizacijos varomosios jėgos – technologiniai pokyčiai, politiniai, ekonominiai ir ideologiniai veiksniai, šiandieninę mediciną privertė pakeisti požiūrį į gydymą, ligą ir mirtį, taip pat į sveikatos priežiūros tikslus. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO), jau

1977m. suprato, kad reikia pakeisti situaciją ir 1998m. pasaulio bendruomenė priėmė programą „Sveikata visiems – 21“. „Ši programa padėjo nustatyti pagrindinius prioritetus ir tikslus, padėsiančius žmonėms geriau rūpintis sveikata. Tai kvietimas visoms šalims atnaujinti ir keisti sveikatos priežiūros politiką. „Sveikata visiems – 21“ plėtoja pagrindinę nekintančią kryptį – sukurti visuotiną visapusišką sveikatos potencialą – bei iškelia du pagrindinius tikslus – žmonių sveikatos priežiūra ir nuolatinis jos saugojimas per visą gyvenimą bei įvairių ligų ir traumų atsiradimo bei sergamumo sumažinimas“ (Kriauza, NNacionalinė sveikatos politikos konferencija. Lietuvos sveikatos politika XXI amžiuje, 2001, p.145). Šiuos tikslus galima pasiekti ypatingą dėmesį skiriant visuomenės sveikatos stiprinimui, visuomenės įtraukimu į sveikatos problemų sprendimus, mažinant sveikatos skirtumus vienodomis teisėmis į sveikatos priežiūrą, atskirose visuomenės grupėse.

„Visuomenė turi garantuoti minimalią griežtai apibrėžtą sveikatos priežiūrą visiems, tačiau garantuoti minimalią sveikatos priežiūrą finansiškai yra įmanoma tik tada, jei yra ribojami kitų individų poreikiai.[.] tai reiškia, kad kiekvienas privalo gauti minimalią sveikatos priežiūrą, bet jis negali tikėtis, kad bus patenkinti visi jjo individualūs poreikiai (ten pat p.218).

Sveikatos priežiūros tikslas yra visuomenės sveikatos užtikrinimas. Reikia pabrėžti, kad skiriasi visuomenės sveikatos ir medicinos tikslai. Pagrindinis skirtumas yra tai, kad visuomenės sveikata orientuojasi į visuomenės, bet ne į individo sveikatą. O medicinos ttikslas – sergančiųjų gydymas. Visuomenės sveikata neieško ligų gydymo metodų, nors dažnai dirba kartu su tais, kurie tai daro. Ji neturi tiesioginės medicinos funkcijos, tačiau yra svarbiausia priemonė, kad būtų galima išvengti dažno lankymosi pas gydytojus . Jei visuomenės sveikatos priežiūra yra efektyvi, ji gali sumažinti sergamumą pirminės sveikatos priežiūros lygyje.

Išvados

Taigi nuo Hipokrato laikų nepasikeitė nei medicinos tikslai, nei vertybės. Manau tik kad buvo pamiršta senoji Hipokrato laikų mokykla. Kalbant apie mediciną reikėtų nepamiršti, kad tai mokslinio-fantastinio-interpretacinio meno rūšis, o gydytojas menininkas-kūrėjas, bet ne visagalis. Sugebėti išlaviruoti informacijos pertekliniame labirinte ir nepamiršti žmogaus-ligonio gyvenimo ir patirties, be to įsitekti į teisines ir etines interpretacijas, ir po viso to nepaskęsti popierizmo liūne, būti mokytoju ir išlikti žmogumi, yra ne kkas kitas, o tik menas. Reikėtų atskirti šitą daugiaaukštį „transformerį -hibridą“ ir supaprastinti gydytojo darbą paliekant vietos elementariam bendravimui.

Medicina virsta verslo rūšimi, įprastomis tampa sąvokos „sveikatos gamintojai“ ir „sveikatos vartotojai“. Rinka tampa svarbiu medicinos naujovių varikliu, ji greitina technologinį procesą, leidžia individui pasirinkti atviros konkurencijos sąlygomis, ji gali patenkinti vis daugiau asmeninių poreikių. Tačiau akivaizdūs ir pavojai: didėjantis skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų, gali įtakoti sveikatos priežiūros kokybę; gali atsirasti nepasitenkinimas dėl netikrų ar nerealių lūkesčių, kurie viršija ne ttik ekonomines galimybes, bet ir etikos normas. Iškyla pavojus, kad į mediciną įsiskverbs ekonominės vertybės, svetimos medicinai.

Sveikatos priežiūros sistema – tai viena iš sistemų, kurioje vyksta didžiausi technologiniai pokyčiai ir kuri labai įtakojama aplinkos ir joje vykstančių pasikeitimų (Janušonis, 2005, p.11). Norint pakeisti požiūrį į visuomenės sveikatą, neužtenka vien tik efektyvaus visuomenės specialisto darbo. Ar gerai parengtų sveikatos priežiūros programų. Į šitą „žaidimą“ turi įsijungti ir kitos vyriausybinės ir ne vyriausybinės organizacijos, nes visuomenės sveikatos problemos jau nėra vien tik medicininės problemos. Tai kartu ir socialinės- asmeninės gerovės, nusikalstamumo, skurdo ir moralės problemos. Tai turi būti visos valstybės politika. „Sveikatos priežiūros problemos nebus išspręstos, kol nebus pereita nuo individualiai orientuoto prie bendruomeninio (visuomeninio) požiūrio į žmogaus sveikatą ir jo gerovę. Tai nereiškia, kad bus ignoruojami individo poreikiai, tik jie priklausys nuo visuomenės poreikių“.(Jakušovaitė, 2001, p.218).

Literatūros sąrašas:

1. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas

2. GRABAUSKAS, Vilius. Nacionalinė sveikatos politikos konferencija. Lietuvos sveikatos politika XXI amžiuje., Vilnius, 2001. p. 145.

3. GRABAUSKAS, Vilius; KALĖDINĖ, Ramunė; VALIUS, Leonas. Visuomenės sveikatos mokslas ir studijos: atsakas į laikmečio iššūkius. Kaunas: KMU leidykla. 2004. p.221. ISBN 9986-451-94-9.

4. JAKUŠOVAITĖ, Irayda; Medicina ir filosofija. Kaunas: KMU leidykla. 2001. p.230. ISBN 9955-479-15-9.

5. JAKUŠOVAITĖ, Irayda; DARULIS, Žilvinas. Medicinos ir sveikatos priežiūros tikslai ir vertybės. In MMedicina. Kaunas, 2004, 40(9), p.825 -832.

6. JANUŠONIS, Vinsentas. Rizikos valdymas sveikatos priežiūros organizacijose. Klaipėda: Klaipėdos rytas, 2005. p.267. ISBN 9986-499-86-0.

7. FRANKO, A.W. Kūno išmintis. 1965, p.50-63.

8. STOŠKUS, Krescentius. Sveikata ir liga. [žiūrėta 2007 m.sausio 3 d.]. Prieiga per internetą: http://bioetika.sam.lt

9. PAULAUSKIENĖ, Alina. Hipokratas vėl su mumis: [Hipokrato priesaika ir kt.]. Kaunas: Farmacija, 1997. p.20. ISBN 9986-419-12-3.