pilvaplėvės uždegimas (peritonitas)

ĮVADAS

Pilvaplėvė – peritonem – didžiausia žmogaus organizmo serozinė plėvė, dengianti daugumą pilvo ertmės organų ir jos sienas. Pilvaplėvę sudaro du lapeliai: pasieniais ir vidurių. Vyrų pilvaplėvė yra lyg uždaras maišas, moterų pro kiaušintakius jungiasi su išore.

Peritonitas (lot. peritonitis) – tai ūminis visos pilvaplėvės (pilvo ertmę iš vidaus dengiančio lapelio) ar tik jos dalies uždegimas, dėl kurio pilvo ertmėje atsiranda skaidraus, o ligai progresuojant – pūlingo uždegiminio skysčio.

Peritonitų klasifikacija:

• Pagal sukėlėja – žarninės lazdelės, kokų, anaerobų ir kt.:

• Pagal peritonito židinį – apendicitinis, ttulžinis, pooperacinis, trauminis ir kt.:

• Pagal išplitimą – vietinis, difuzinis, totalinis:

• Pagal stadijas – reakcinis, toksinis, terminalinis.

Darbo tikslas: išanalizuoti pilvaplėvės uždegimo priežastis, simptomus, ligos eigą, komplikacijas, gydymą. Profilaktiką ir ligonių slaugą..

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti peritonito ligos priežastis, simptomatika ir diagnostika

2. Išanalizuoti ligos eigą, gydymą ir komplikacijas

3. Susipažinti su peritonito ligonių slauga

Ligos priežastys

Tai labai sunki, gyvybei pavojinga liga. Dažniausiai peritonitą sukelia į pilvo ertmę patekusios bakterijos (dažni sukėlėjai – Esherichia coli, klebsielės, klostridijos, stafilokokai, streptokokai). Uždegimo priežastis gali būti ir keli sukėlėjai. Į pilvaplėvės ertmę bakterijų ppatenka dėl pilvo organų ligų, per traumuotą pilvo sieną, per diafragmą, gali būti atneštos su krauju ar limfa iš kitų uždegiminių židinių, esant sepsiui. Tačiau ne visuomet į pilvo ertmę patekusios bakterijos sukelia uždegimą – tai priklauso nuo jų kiekio ((jei nedaug – organizmas pats jas apriboja ir nukenksmina), virulentiškumo (sugebėjimo sukelti uždegimą), paties organizmo atsparumo. Retesniais atvejais peritonitą sukelia ne bakterijos, o dirginančios medžiagos – į pilvaplėvės ertmę išsiliejusi tulžis, kraujas, kasos sekretas, skrandžio rūgštis, toksinai.

Dažnai iš pradžių uždegimas apima tik pilvaplėvės dalį, esančią aplink pažeistą organą (lokalus peritonitas), tačiau procesui progresuojant išplinta ir į kitas pilvaplėvės sritis (difuzinis peritonitas).

Dažniausiai pilvaplėvės uždegimą sukelia įvairios uždegiminės pilvo organų ligos (apendicitas, tulžies pūslės, kasos uždegimas, pilvo ertmės pūliniai, inkstų uždegimas ir kt.), pilvo organų prakiurimas dėl opų, akmenų, vėžio, svetimkūnių, ginekologinės ligos (pvz.: negimdinis nėštumas, kiaušidės cistos apsisukimas, cistos plyšimas), žarnyno nepraeinamumas, žarnų kraujotakos sutrikimas.

Peritonito simptomatika ir diagnostika

Pagrindinis peritonito – pastovūs ir pasyvūs pilvo skausmai. Greitai ligonis pradeda vemti ir vvemia po kelis kartus per dieną (pradžioje skrandžio turiniu, vėliau – tulžimi ar žarnų turiniu). Susilaiko dujos ir išmatos. Kūno temperatūra pakyla iki 380C – 390C. Pažasties ir tiesiosios žarnos temperatūrų skirtumas viršija vieną laipsnį (normoje 0,50 C – 0,60 C).

Ligonis būna išblyškęs, „sukepusiomis“ lūpomis, guli lyg sukaustytas. Priekinės pilvo sienos raumenys įtempti (defense musculaire). Raumenų įtempimas priklauso nuo peritonito išplitimo: ar ribotos srities, ar visos pilvo sienos raumenys. Teigiamas Bliumbergo simptomas (paspaudus pilvo sieną ir staiga ją atleidus, sskausmas esti didesnis). Žarnyno peristaltika neišklausoma ar būna silpna.

Digitaliniu storosios žarnos tyrimu konstatuojamas skausmingas, paburkęs, pilvaplėvės skliautas. Kraujuje randama liaukocitozė, neutrofilų branduolinis poslinkis į kairę, toksinis grūdėtumas. Trauminio peritonito atveju ar pratrūkus skrandžio opai, apžvalginėje pilvo rentgenogramoje matosi laisvo oro po diafragma. Jei peritonitas prasidėjo dėl užgegimo židinio, oro gali nebūti.

Ligos eiga ir gydymas

Pilvaplėvės uždegimui būdingas labai stiprus pilvo skausmas, kuris iš pradžokalizuojasi vienoje vietoje, o po to išplinta po visą pilvą. Dėl stiprėjančio skausmo stengiamasi nejudėti, gulima susirietus, skaudama sritis būna įtempta („kaip lenta“). Atsiranda karščiavimas, kuris gali būti su šaltkrėčiu, pykinimas, rečiau – vėmimas, organizmo intoksikacijos požymiai: dažnas pulsas ir kvėpavimas, žemas kraujospūdis, prislopinta sąmonė, dėl atsiradusių komplikacijų blogėja būklė. Kartu būna pilvaplėvės uždegimą sukėlusios ligos simptomų. Pilvaplėvės uždegimas – tai kitų ligų komplikacija, labai sunkinanti pagrindinės ligos gydymą ir ligonio būklę. Iš anksto prognozuoti, kiek laiko užtruks gydymas, sunku – tai priklauso nuo pilvaplėvės uždegimą sukėlusios ligos sunkumo, organizmo sugebėjimo priešintis infekcijai, bakterijų piktybiškumo ir kitų veiksnių. Lokalaus peritonito eiga gerybiškesnė, gydymas lengvesnis nei difuzinio uždegimo.

Atsiradus pilvaplėvės uždegimo požymiams būtinas gydymas ligoninėje! Operacijos metu šalinama peritonitą sukėlusi priežastis – uždegiminis židinys, prakiurusi opa, plyšusi cista ir pan. Po operacijos pilvo ertmėje gali būti palikti drenai, pro kuriuos ddar kurį laiką pilvaplėvės ertmė praplaunama, pašalinami pūliai. Visuomet skiriama plataus veikimo spektro antibiotikų (dažnai cefalosporinų, aminoglikozidų, karbapenemų, chinolonų grupės ar kiti), neretai – jų derinių. Skiriama lašinių skysčių infuzijų, nuskausminamųjų vaistų (tramadolis, analginas), gydomos atsiradusios komplikacijos (kraujotakos, kvėpavimo, inkstų nepakankamumas

Komplikacijos

Dėl pilvaplėvės uždegimo atsiranda gyvybei pavojingų komplikacijų – sepsis (būklė, kai ligos sukėlėjas patenka į kraują, su krauju išnešiojamas į kitus organus, kuriuos pažeidžia), daugybinis kitų organų – kraujotakos, plaučių, inkstų – nepakankamumas, paralyžinis žarnų nepraeinamumas, pilvo ertmės pūliniai.

Slauga ligonių, sergančių peritonitu

Prabudęs po narkozės ligonis guldomas pusiau sėdimoje padėtyje. Tai palengvina kvėpavimą, sumažina priekinės pilvo sienos įtampą. Skrandyje kelias dienas paliekamas zondas, pro kurį evakuojamas besikaupiantis skandžio turinys. Tai sumažina aspiracijos vėmalais pavojų, dekompresuoja virškinimo traktą, pagreitina peristaltikos atsiradimą. Zondas išimamas, kai skrandis :ištuštėja“ ir prasideda peristaltika. Po to leidžiama ligoniui po truputį gerti.

Pro pilvo ertmėje pakitus drenus du kartus paroje švirkščiami plataus veikimo spektro antibiotikai. Kasdieną perišama operacinė žaizda, nes galimas pūliavimas. Jei žaizdos kraštai parausta ir patinsta, pakyla kūno temperatūra, tai įtartinoje vietoje nuimama siūlė ir žaizda revizuojama iki dugno. Išsiskyrus pūlingam eksudatui, nuimamas kitos siūlės ir gydoma pagal pūlinių žaizdų gydymo nuorodas.

Išvados

Atliekant darbą pilnai buvo įgyvendintas darbo tikslas ir visi uždaviniai buvo pilnai įgyvendinti. Išanalizavus visą lliteratūra galima teigti išvadą, kad peritonitas yra sunki liga, kuri sukelia nemažai komplikacijų ir yra sunkiai gydoma.

Literatūra

P. Plepovas, A. Gradauskas „ Chirurgijos pradmenys II“ psl. 113-117. Vilnius 2000.

„Medicinos enciklopedija“ psl. 140, Vilnius 1994.

http://www.sveikas.lt/ligos_placiau2.asp?IID=293&id=&id2=&linkID=#

Paskaitų konspektai