Narkomanija Lietuvoje

Įvadas

XXa. – tai analogijų neturintis civilizacijos triumfas.Šiuolaikinis žmogus įvaldė atominę energiją, sukūrė kosmines raketas, iššifravo DNR genetinį kodą, atlieka bandymus genetinės inžinerijos srityje, kuria globalinį informacijos tinklą ir dirbtinį intelektą.Šį sąrašą būtų galima ilgai tęsti. Tačiau XX a. istorija turi ir savo išvirkščiąją, tamsiąją pusę. Civilizacijos atneštų nelaimių ir problemų sąrašas netrumpesnis: nežabotas ginklavimasis, pasauliniai karai, koncentracijos lageriai, ištisų tautų genocidas, nuolatinė atominio karo grėsmė, augantis nusikalstamumas ir terorizmas, gamtos užterštumas, ekologinė krizė, apnuodytas maistas, vanduo bei oras, psichinių lligų ir savižudybių daugėjimas, naujų ligų atsiradimas, milijonai iš bado mirštančių žmonių, žiniasklaidos platinamas smurtas bei prievarta ir t.t.O dabar į Lietuvą atkeliauja kartu su civilizacijos pasiekimais plintantis reiškinys – narkomanija.

Dabartinę civilizuotą pasaulį apėmusią krizę teisingiausia būtų galima pavadinti pasaulėžiūros krize. Jos priežastys įvairios, tačiau viena iš svarbiausių priežasčių yra švietimo sistema. Kultūringasis pasaulis per keletą šimtmečių suformavo visiems gerai žinomą švietimo arba mokymo sistemą. Nors ši sistema yra visuotinai pripažinta, tačiau ji yra nenatūrali, nes neatitinka visų žmogaus poreikių. TTradicinis švietimas ir mokymas beveik visai nepaiso vidinių žmogaus išgyvenimų ir yra nukreiptas į išorę, į žinių kaupimą ir įrankių gamybą, kurie vis labiau padėtų apvaldyti fizinę materiją. Labiausiai gerbiami tie, kurie pagamina daugiau įrankių ir įgyja didesnę galią medžiaginiam ppasauliui apvaldyti.

Blogiausia yra tai, kad vidiniai žmogaus išgyvenimai lieka nepastebėti ar ignoruojami arba priskiriami prie patologijų, t.y. žmogui nebūdingų reiškinių. Taip automatiškai neigiamas dvasinis arba vidinis žmogaus gyvenimas. Esamas mokymo principas užslopina žmoguje paskutinius pirmapradės esmės arba sielos pasireiškimus. Žmogus nuo pat mažens mokomas žiūrėti vien tik į išorę, nes švietimo sistemoje praktiškai nėra beveik nieko, kas nukreiptų jo mintis nuo betarpiško susidomėjimo tik išoriniu medžiaginiu pasauliu.

Tokį žmogaus dėmesį medžiaginiam pasauliui transpersonalinė psichologija, kuri dar nėra visuotinai pripažinta, vadina hilotropine ( gr. hyle reiškia materija, o tropos – posūkis, atsigręžimas ) patirtimi arba visišku atsigręžimu į medžiaginį pasaulį.Vyrauja požiūris, kad normalus žmogus yra tas, kuris gyvena vien tik hilotropine patirtimi. Tačiau taip orientuotas žmogus yra atskirtas nuo savo dvasinės esmės. JJam labai trūksta darnos ir pusiausvyros, o jo būties

suvokimas yra linijinis.Svarbiausia jam yra išlikti – išsaugoti kūno gyvybę. Taip save ir pasaulį suvokiantiems žmonėms įprasta, kad kasdieninė veikla teikia mažai pasitenkinimo, todėl jie priversti sudarinėti sudėtingas schemas ir kurti ateities planus. Atsiranda pabaigos nuojauta, nesugebėjimas džiaugtis tuo, kas yra, ir ligotas, netgi skausmingas trūkumo pojūtis. Jiems visada kažko trūksta. Turtai nei pasiekimai neatneša laukiamo pasitenkinimo.

Tada kuriami planai ir projektai. Jeigu nepavyksta jų įgyvendinti, manoma, kad nebuvę tinkamų sąlygų ar pprojektas buvęs nevykęs. Bet jeigu projektas ir pasiseka, jis vis vien nesuteikia laukiamo pasitenkinimo, nes vien tik išoriniai pasiekimai niekada nesuteikia trokštamo džiaugsmo. Tokiu atveju nesėkmės priežastimi laikomas neteisingas pasirinkimas ir vienas projektas pakeičiamas kitu, dar sudėtingesniu.

Siekiantis tikslų žmogus nesugeba priimti gyvenimo su dėkingumu. Emocinis žmogaus gyvenimas užpildomas fantazijomis apie praeitį, sumanymų ir projektų vykdymu, o jų išsipildymas vis tiek neatneša laukto pasitenkinimo jausmo. Žmogus jaučia, kad jo gyvenimas yra beprasmis, netgi absurdiškas, ir to jausmo nepakeičia jokie matomi pasiekimai. Neretai būna, kad didelis pasiekimas sukelia ir gilią depresiją, t. y. visišką priešingybę tam, ko buvo tikėtasi.

Gyvenimas vien tik hilotropine patirtimi pasižymi specifiniais bruožais: per didelis rūpinimasis praeitimi ir ateitimi; nepakankamas esamo momento suvokimas; išskirtinis dėmesys išoriniam pasauliui; atitolimas nuo vidinio gyvenimo; skausmingas visų vykdomų projektų ribotumo suvokimas; per didelis noras kontroliuoti ir valdyti; nesugebėjimas susitaikyti su nepastovumu bei senėjimu ir giliai paslėpta mirties baime. Šalies mastu toks gyvenimo būdas žmogaus dėmesį nukreipia į išorinius dalykus, objektyvius dydžius ir pragyvenimo rodiklius. Gyvenimo kokybė matuojama materialinės gamybos gausa ir turėjimu, nekreipiant dėmesio į gyvenimo patirties pobūdį ir subjektyvų pasitenkinimą. Blogiausia, kad tokios pažiūros ir gyvenimo strategija laikoma natūralia ir logiška. Iš to kyla trumparegiška trauka į neribotą augimą, egoistinė ir lenktyniaujanti oorientacija, gamtos ciklų ir ryšių negerbimas.

Šitokia gyvenimo filosofija nulemia visuotinę žmonijos judėjimo kryptį į globalinę katastrofą, kuri yra dažna tema spaudos puslapiuose. Dalis jaunų žmonių ( tokių vis daugėja ), nujausdami tokios gyvenimiškos orientacijos beprasmiškumą ir gręsiančią katastrofą, patys ima save naikinti. Pasirinktas savinaikos būdas, tam tikra prasme, sugrąžina žmogų civilizuotai visuomenei, galima sakyti įveda į uždraustą vidinį išgyvenimų pasaulį, tačiau tai yra labai apgaulingas, sukeliantis sunkiausiai įveikiamą fizinę ir dvasinę priklausomybę, save naikinantis narkomanijos kelias.

Narkotikai jau Lietuvoje

Narkotikai. Tas žodis visai neseniai mums reiškė kažką tolima, svetima, nieko bendra neturintį su mūsų gyvenimu. Aguonos, kanapės buvo žinomi kaip kulinarijoje vartojami augalai. Žinojome, kad kažkur yra keistuolių, kurie save linksmina hašišu, marihuana ar dar kokiu kvaišalu. Praradę protą, daro nusikaltimus, žudo.

Po didelių permainų, sugriuvus sienoms, narkotikai atkeliavo ir į Lietuvą. Narkotikų prekeiviams atsirado nauja dirva rinkai ir tranzitui. Specialistai teigia, kad taip neseniai atkeliavę narkotikai jau renka savo derlių. Kasmet Lietuvoje nuo jų miršta 250 – 300 žmonių. Ši problema opi visai visuomenei. Geriausia būtų nieko nekaltinti dėl to ir, nelaukiant prognozuojamo didesnio narkomanijos protrūkio, kiekvienam iš mūsų paklausti savęs: o kur gi čia ir mano kaltės dalis? Kad savo vaikams galėtume perteikti kitokio pasaulio sampratą ir formuoti nnaują požiūrį į gyvenimą, nemažą darbą turime nuveikti patys.

Narkomanijos ir alkoholizmo mastai Lietuvoje

„O amžiau, prakeiktas ir mylimas amžiau!

Nuvertinai Dievą, nuvertinai žmogų,

Iškeldamas robotą – aklą mašiną

Dėsningas gyvybės idėjos smukimas,

Jos kelias atgal ( Jeigu norit – į priekį )“

Justinas Marcinkevičius

Lietuvoje narkomanija gal kiek mažiau išplitusi negu kaimyninėse valstybėse. Pirmoji narkotikų banga buvo pastebėta 7 – ojo dešimtmečio viduryje kaip hipių judėjimo atgarsis. Antrąkart paklausa padidėjo, kai buvo pradėtas gaminti naminis heroinas. Trečiasis – atkūrus nepriklausomybę, kai atsivėrė sienos, išaugo tranzitas iš Rytų.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais narkotikų vartojimo beveik nepastebėta. 1995 m. buvo užregistruota pavieniai atvejai. Pastarųjų metų statistika kelia didelį susirūpinimą, nes per paskutiniuosius 5 metus narkomanų skaičius išaugo 10 kartų. Pastebima tendencija, kad alkoholį ir kitas narkotines medžiagas pradeda vartoti vis jaunesnio amžiaus moksleiviai. Studentų apklausos rodo, kad 9 – 10 % akademinio jaunimo vartoja narkotikus. Rūkančių ir geriančių alkoholį nepalyginamai daugiau. Jau 1996 m. AIDS centras apklausė 288 atsitiktinius „sargio šventės dalyvius“: 28,5 % iš jų jau buvo mėginę narkotikų, 59% turėjo draugų, mėginusių narkotikų, net 34,5% apklaustųjų norėtų pamėginti, 37% 13 – 18 m. moksleivių teigė, kad jų mokykloje platinamos narkotinės medžiagos.

1998 – 1999 m. Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklose vykę tyrimai parodė, kad Lietuvoje jaunimo

vartojamų alkoholio, cigarečių bei kitų narkotikų kiekis siekia pavojingą ribą.

2000 m. pavasarį UNICEF, UNDP ir PSO pasiūlė Baltijos šalims ir Lenkijai, naudojant greito vertinimo metodą, atlikti labiausiai pažeidžiamų grupių vaikų tyrimą dėl svaigiųjų medžiagų vartojimo. Tyrimo duomenys parodė problemų mastą. 81% tiriamųjų (beveik visi berniukai) bent kartą vartojo kokį nors narkotiką. Net 49% mergaičių ir 28,3% berniukų bandė bent kartą žudytis.

Jeigu žmogaus nebaugina net narkotikų vartojimo pasekmės, tai kas gi atsitiko žmogui? Kas tada didžiausia vertybė? Gal belieka prarastas vertybes ssusigražinti ar naujai jas atrasti?

Kas yra narkotikai?

Graikų kalba narkotiko reikšmė yra – „stingdantis, apsvaiginantis“. Tai – medžiagos slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliančios narkozę. Nedideliais kiekiais naudojamos jos sukelia ypatingą psichinę būseną, vadinama euforija. Žmogus jaučia jaudulį, jėgų antplūdį, žvalumą, pagerėja nuotaika, atsiveria neribotos galimybės. Kai kada lengviau ir stipriau apsvaigstama, atsipalaiduojama, jaučiama apgaulinga palaima.

Tačiau narkotikų sukelta būsena labai pavojinga. Žmogus praranda realybės pojūtį, nepajėgia spręsti iškilusių problemų, nes mėgaujasi apgaulinga cheminių medžiagų sukelta psichikos ekstaze. Narkotinės medžiagos paveikia gebėjimą llogiškai protauti ir neleidžia suvogti, kokios pasekmės laukia besimėgaujantiesiems jomis.

Pagal tarptautinių klasifikaciją medžiagos, kurios sukelia psichikos ir elgesio sutrikimus, skirstomos taip: 1) alkoholis, 2) opioidai, 3) kanapinoidai, 4) raminančios ir migdančios medžiagos, 5) kokainas ir preparatai iš kolos augalo, 6) sstimuliatoriai ir kofeinas, 7) haliucinogenai, 8) tabakas, 9) lakiosios medžiagos, 10) psichoaktyvios medžiagos ir kelių narkotikų mišinys. Minėtų medžiagų poveikis įvairus. Jos vartojamos nuskausminimui arba kaip migdomieji. Vienos iš jų malšina skausmą, kitos veikia stimuliuojančiai. Kai kurios sukelia haliucinacijas. Visos narkotinės medžiagos žmogų įklampina į priklausomybės liūną ir alina sveikatą.

Svaiginimosi priežastys

Paaugliai apie narkotikus sako taip:

Narkotikai – tai madinga!

Tik pabandęs narkotikų, gali suprasti, jog gyvenimas – puikus!

Kai vartoju narkotikus, visos mano problemos nutolsta.

Išgėręs tabletę, aš visą dieną galiu šokti, sportuoti, net rąstus nešioti.

Tik po dozės aš jaučiu ramybę.

Jeigu pavyktų prakalbinti suaugusius, kurie dažniau svaiginasi alkoholiu negu narkotikais, atsakymai būtų panašūs, nes potraukis svaigalams formuojasi vaikystėje. Jeigu vaikas šeimoje gaus tvirtus pamatus, suvok gyvenimo prasmę, visi gyvenimo sunkumai ir problemos bbus tarsi žaliava savosios asmenybės ugdymui.

Deja, šiuolaikinio žmogaus dvasinis pasaulis skurdus. Daugelis žmonių išgyvena baisias krizes, nuovargio sindromą, netiki ateitimi. Ir tokios būsenos priežasčių ieško išorėje. Šiandieniniam žmogui nelengva suvokti, kad jis pats yra jį supančio pasaulio, kuriame jis gyvena, dalis. Jis tarsi atskiria save: čia – aš, o ten – pasaulis. Atsiskyręs savo viduje jaučia tuštumą, pasigenda pilnatvės pojūčio. Pasakius mediciniškai – jaučia diskomfortą. Tuo tarpu komforto pasiūla garsėja dideliu asortimentu ir patraukia net tuos žmones, kurie nebūtų ryžęsi ssvaigintis dėl pasibaisėtinos išvaizdos. Narkotikai – tai būdas, kaip prarasti baimę, būti susmirdusiu, keturiom ropojančiu kitų akivaizdoje. Narkotikų poveikis labai klastingas. Jeigu nuo alkoholio dar gali atbaidyti stiprus apsinuodijimas, sunkios pagirios, tai narkomano negali niekuo atbaidyti.

Pirmą kartą narkotikų pabandoma iš naivaus smalsumo, siekiant patirti kažką nepaprasta, o gal sužadinti kūrybiškumą. Taip kartais pasielgia ir visiškai sveikos psichikos žmonės, kurie nė neįtaria, kad iki nelaimės – vienas žingsnis.

Potraukis į alkoholį atsiranda palengva, o į morfijų ar jo pakaitalus (neprinokusių aguonų pienelį) – po 10 – 15 injekcijų, į heroiną – po 3 – 5 injekcijų ar net greičiau. Abstinencijos reiškiniai taip pat pasireiškia anksčiau ir būna daug sunkesni nutraukus vartoti narkotikus, negu gerti svaigalus.

Pirmą kartą susileidus morfijaus, veikiai apima pakili nuotaika, nepagrįstas linksmumas, pasitenkinimas. Žmogus pasidaro vangus, nejudrus, viskam abejingas, užmiršta rūpesčius, nemalonumus. Prieš akis plaukia fantastiški reginiai. Gavęs kofeino, žmogus pagyvėja, garsiai ir greitai kalba, juokauja. Maloni narkotinė būsena trunka 3 – 4 valandas, tik ne visi vienodai ja išgyvena. PO to žmogus miega 2 – 3 valandas ir dažnai sapnuoja malonius sapnus. Vėliau prasideda vargai – pablogėja savijauta, skauda ir svaigsta galva, dreba rankos, pykina, apima nerimas, kartais didelis liūdesys.

Pavartoju narkotikų keletą kartų, organizmo apsigynimo reakcijos susilpnėja, jis pripranta, eeuforijai sukelti reikia vis didesnių dozių. Pagaliau atsiranda psichinis potraukis. Žmogus tampa irzlus, priekabus, prislėgtos nuotaikos, nerimastingas, be narkotikų negali gyventi. Jis nebetenka valios, nebesugeba kontroliuoti savo elgesio, veiksmų, o ilgiau negavęs narkotikų, pajunta baimę, labai susijaudina, viduriuoja, jam skauda raumenis, teka seilės ir kt. Narkotikai pradeda nebesukelti euforijos, o tik pataiso būklę, kuri labai nemaloni, net skatina žudytis. Narkomanas paprastai jos labai bijo, daro viską, kad įsigytų vis daugiau narkotikų. Sveikas žmogus miršta nuo 0,2g morfino, o štai morfinistas jų suvartoja 2 – 5 ar daugiau gramų per dieną. O kaip įsigyti tiek daug brangių narkotikų?

Pagrindinis narkomanų tikslas – gauti pinigų narkotikams įsigyti iš „juodosios rinkos“. Jei tai nepavyksta griebiamasi apgaulės, melo, receptų taisymo ir vagysčių.

Morfino paprastai leidžiama į veną arba į raumenis neprisilaikant jokios aseptikos, dažnai net pro drabužius. Galima įtart vartojant narkotikus, jei išbalęs, vangus, nusilpęs žmogus staiga pradeda trykšte trykšti energija.

Ilgai vartodamas morfina ar kitą narkotiką, žmogus pradeda greit pavargti, nebegali ilgai sukaupti dėmesio, krinta darbingumas, susiaurėja interesai. Narkomano emocijos pasidaro vangios, greit išsenkančios. Ne veltui sakoma, kad grįžęs namo alkoholikas muša žmoną, o grįžusį narkomaną muša žmona. Morfinistai sulysta, netenka daug svorio, nes sumažėja apetitas. Jie anksti pražyla, nuplinka, atrodo daug senesni, veidas susiraukšlėja. Išsenka oorganizmo atsparumas. Narkomanai miršta anksti, neretai nusižudo. Daug morfinistų miršta ne tiek dėl pačios ligos komplikacijų, kiek dėl asocialaus gyvenimo būdo.

Hašišo rūkymas yra labiausiai paplitusi narkomanijos rūšis – ypač tarp musulmonų. Beje, jų religija draudžia gerti svaigalus! Kai kuriose Vakarų Europos šalyse hašišą vartoja 60% 20 – 40 metų vyrų. Jis dar labiau paplitęs JAV.

Prie hašišo priprantama negreitai. Pirmuosius 5 – 10 mėnesių jis kelia baimę, įtarumą, o vėliau darosi lengva, išryškėja laiko, erdvės, spalvų, šviesos, daiktų dydžio, garsų intensyvumo suvokimo sutrikimai. Pasireiškia ir iliuzijos bei haliucinacijos. Mąstoma paviršutiniškai, emocijos dažniausiai būna malonios. Ilgainiui siaurėja interesų ratas, silpnėja valia, dėmesys, menkėja intelektas, įsmunka asmenybė. Atsiranda ir neurozei būdingų požymių (silpnumas, nuovargis, nemiga). Gali atsirasti ir psichozė ar silpnaprotybė. Kai kurie mokslininkai mano, kad hašišas gali sukelti šizofreniją. Jis pažeidžia vidaus organus ir net regos nervą. Ligonis greitai išsenka fiziškai, per anksti susensta, jam nuslenka plaukai, iškrinta dantys.

Narkotikai –ne tik morfinas ar hašišas. Narkomanais gali tapti per dažnai vartojantieji migdomuosius, skausmą malšinančius, raminančiuosius, stimuliuojančiuosius ar kitokius vaistus. „Viskas – nuodai, ir viskas – vaistai“, – rašė garsusis viduramžių filosofas ir gydytojas Paracelsas. Toksikomaniją (gr toxikon – nuodai) sukelia per didelės vaistų dozės. Prie migdomųjų (barbitūratų) iš pradžių tik priprantama, o ilgainiui

gali atsirasti liguistas potraukis, aistra. Euforija kaitaliojasi su verksmingumu, liguistu jautrumu, depresija, svaiguliu, susilpnėja dėmesys ir atmintis.Degraduoja asmenybė, atsiranda silpnaprotystė. Mokslininkai teigia, kad barbitūratai sukelia daug sunkesnes komplikacijas negu hašišas.Staiga netekusį šių vaistų toksikomaną gali ištikti epilepsiją primenantis priepuolis, apimti sąmonės pritemimo būsena, prasidėti kankinanti nemiga.

Net ir nuo galvos skausmo vartojami vaistai nėra tokie „nekalti“, kaip dažnai manoma.Nuo didelių dozių fenacetino galva iš pradžių pradeda svaigti, o po to atsiranda euforija.Šiuos vaistus vartojant su kofeinu, atsiranda irzlumas, pablogėja miegas ,, gali atsirasti depresija, o pagaliau staiga nutraukus, gali apimti baimė, nerimas, depresija, dėl kurios kartais net nusižudoma. Fenacetinas gali pakenkti inkstams ir kepenims.

Raminamieji (trankviliantai) yra palyginti mažai nuodingi vaistai, tačiau juos vartoti reikia saikingai , tik gydytojui paskyrus, nes jie gali susilpninti valią, padidinti abejingumą apskritai, trukdyti grumtis su gyvenimo sunkumais. Nuo jų apima mieguistumas, viduriuojama, svaigsta galva, dreba rankos, kankina nemiga, gali atsirasti per didelis jautrumas. Šie vaistai nevartotini prieš egzaminą, labai supykus, susinervinus. Visa tai įveikiama kitomis ppriemonėmis. Bet koks sveikos psichikos koregavimas vaistais gali sutrikdyti asmenybės harmoniją.

Bene sveikiausi raminamieji – tai valerijonų šaknies preparatai. Nuo jų toksikomanijos neatsiranda.

Stimuliuojami vaistai – plačiausiai vartojamuose gėrimuose esantis kofeinas. Jis stimuliuoja galvos smegenų žievę, gerina mąstymą, nuotaiką, didina fizinį ir pprotinį darbingumą. Kofeinas veikia 5-6 valandas. Saikingai, nedideliais kiekiais ir ne kasdien geriama kava ir arbata sveikatai nepakenkia. Vis dėlto kai kurie žmonės kofeinui yra nepaprastai jautrūs. Jie nervingi, serga kraujotakos sistemos, virškinamojo trakto ar kitokia liga. Daugelis nuo kofeino tampa dar jautresni, irzlūs, prastai miega, juos kankina nerimas, skauda širdies plote, svaigsta galva, pykina ir pan.

Taigi palengva atsiranda potraukis į kavą arba arbatą.O štai kartais, ypač kalėjimuose, paplinta čifiromanija.Čifiromanai geria arbatos esenciją, vadinamąjį čifirą. Nuo jos svaigstama, pasireiškia euforija. Ilgesnį laiką negavę čifiro, narkomanai tampa vangūs, apatiški, mieguisti, irzlūs, blogai nusiteikę, gali pasireikšti ir haliucinacijos. Ilgainiui sumažėja protinis darbingumas, pasireiškia agresyvumas, gali ištikti epilepsiją primenantis priepuolis bei pasireikšti kitų psichikos sutrikimų.

Kartais svaiginamasi benzino garais – jie uodžiami arba benzinu ssudrėkintas skuduras dedamas ant galvos ir pridengiamas motociklininko šalmu.Žodžiu, pavojingo svaiginimosi būdų yra įvairių.

Rūkymas – ne narkomanija, tačiau tai ypač populiarus žalingas įprotis. Prie nikotino greit priprantama, todėl dozė vis didinama, tačiau malonus svaigulys vis tiek kaskart vis menkesnis, o organizmas vis labiau praranda atsparumą, rūkalius tampa vangus, irzlus, nervingas, jam užeina galvos skausmai, sunku dirbti. Nikotinas žaloja širdies ir kraujagyslių sistemą, kvėpavimo organus, virškinamąjį traktą.

Svarstymai, ką daryti

Jauni žmonės nepriėjo vieningos nuomonės, ką daryti dėl narkotikų pasekmių. Neužsiminta, kodėl kvaišalai ttarsi geležis magnetą taip traukia jaunus žmones. Kur slypi šio galingo potraukio priežastis? Kodėl buvęs normalus žmogus nepastebimai klimpsta į alkoholio ar narkomanijos liūną? Ir jam jau nesvarbu, kas tuo metu dedasi aplink, kokios bus pasekmės vėliau.

Narkobiznis – be galo pelningas verslas, todėl prekeivių nebaugina nei kalėjimai, nei kitokios sankcijos. Kolei bus paklausa, tolei jie ras kelius savo prekei.

Jau garsusis psichologas K. Jungas sakė, kad priklausomybės priežastis yra pilnatvės troškulys.O pilnatvės pojūtį gali suteikti žmogui tik dvasios pokyčiai. Tobulinant dvasinę veiklą galėtų susitvarkyti santykiai su savimi ir su kitais, pagerėtų ir materialiniai dalykai.

Narkomanija – kaip didžiausia šiuolaikinės žmonijos rykštė – verčia kiekvieną iš mūsų išgirsti „atsiverkite – keiskite mastymą“.

Kuo kalti tėvai dėl jų vaikų noro svaigintis

Pirmiausia paklauskime savęs, ar vaikai jaučiasi saugūs pasaulyje? Ar mes bent porą kartų per dieną paklausiame savo vaiką, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi, ar patariame?

Jeigu taip nėra, mūsų ryšiai su vaiku yra silpni ir emocinio pasitenkinimo neteikia. Emocinės šilumos stoka sukelia blogą nuotaiką, nenorą žaisti, džiaugtis. Toks vaikas pamažu užsidaro savyje, nenori bendrauti su kitais.

Tėvų ir vaikų bendravimo stoka ypač išryškėjo paskutiniuosius 10-12 metų. Nutrūkus ryšiams su sena santvarka visuomenei sunku gyventi naujomis sąlygomis.Žymiai pablogėjo šeimų tarpusavio santykiai, padaugėjo konfliktų ir skyrybų ššeimose.

Vaikas nedorais keliais nueina ne todėl, kad jį „ paleidome“ , o dažnai todėl, kad mūsų reikalavimai pasirodo nerealūs.Priešintis dar nemoka.Išsakyti savo nuojautą nesugeba.Ir belieka bėgti!

Daugeliui vaikų mes, tėvai, kasdien kalame, kad jis turi būti geriausias, gabiausias, darbščiausias.Tačiau vaikas, nors ir mažas, kartais geriau skiria mūsų iliuzines vizijas nuo realybės.Ir matydamas, kad vargu ar kada pateisins tėvų lūkesčius, eina ten, kur jis „ savas“.

Žymiai dažniau svaigalų neatsisakys tas vaikas, kuris jaučiasi „niekas“ ir tėvų akivaizdoje, ir mokykloje, ir tarp bendraamžių.Apsvaigimas sušvelnina nuolatinius gyvenimo smūgius.

Ką daryti tam paaugliui, kuris tik ir girdi: tavo problemos! Dink, jei toks!Prisidirbai ir žinokis! Tokiais momentais paauglys savo problemą sprendžia slėpdamasis savyje, nebendraudamas.Jis tuo tarsi bando atsilyginti už visas būtas ir nebūtas skriaudas.

Kai šeimoje tėvai negali susitaikyti su pasauliu, kai manuose tvyro netikrumas, beviltiškumas, vaikas nenuleidžia rankų – jis ieško.Gaila, kad randa tik iliuzinę išeitį.Net ir šviesi namų erdvė, kur nuolat konfliktuojama su išorinio pasaulio blogiu, yra prielaida, kad paauglys pasipriešintų vyraujančiai netvarkai. O patraukliausia išeitis šiandien nuo viso to yra pabėgimas į rožines svaigalų fantazijas.

Gal ir labai keista, bet narkotikai ateina į šeimą ne dėl vaiko savybių.

Tik tada, kai tėvai savo vaikui yra ne baudėjai, ne prievaizdai, o autoritetas, vaikas su visomis problemomis skuba pas jjuos.Tokiose šeimose tėvai yra priešnuodis visoms vilionėms.Net ir tada, kai vaikas neatsispiria pagundai išbandyti – savo skaudžią patirtį patiki tėvams.

Jei vaikas jausis mylimas ir reikalingas ne dėl gerų pažymiu, ne dėl kitų gerai atliktų darbų, o todėl, kad jis pats – vienintelis nepakartojamas ir labai mylimas, jis nesisvaigins.

Paauglys jau narkomanas

Žinia, kad paauglys vartoja narkotikus, šiandien gali pasibelsti į beveik kiekvieną šeimą.Kas bevyktų tėvų širdyse ir galvose išgirdus žinią, kad sūnus ar dukra naudoja narkotikus, to negalima rodyti vaikui.Jausmai ir baimės kliudo patarti ir veikti.

Reikia nepamiršti savęs Jei palūšime ar nusivilsime, nedaug galėsime padėti vaikui, kuriuo rūpinamės.

Neignoruokime atirandančių sunkumų. Stenkimės suprasti, kas vyksta.Sunkumus reikia įveikti.

Kreipkimės pagalbos į patikimus artimuosius ir specialistus.

Nekaltinkime nei savęs, nei kitų, nes tai kenkia Kaltinant ar ieškant kaltų, prireiks daugiau laiko problemai spręsti. Be to, reikia žinių. Žmonės dažnai reaguoja per daug tragiškai arba nevykusiai, nes žino tik tiek, kad tai labai blogai.

Vaikas visuose tėvų veiksmuose turi matyti nuoširdų norą jam padėti, o širdyje jaustis suprastas ir besąlygiškai mylimas.

Patiems tėvams geriausia būtų pasikonsultuoti ir nedaryti ne vieno neapgalvoto veiksmo, kuris nulemtų liūdnas pasekmes.Nuo tėvų takto, lankstumo, elgesio su savo paaugliu priklausys tiek gydymas, tiek tolesnių tarpusavio santykių kokybė.

Kaip padėti vaikui patekusiam į priklausomybę

Labai svarbu, kuo anksčiau pastebėti.Tada

gali padėti nuoširdus pokalbis ir tolesnis šiltų tarpusavio ryšių palaikymas. Patyręs tėvų rūpestį ir šilumą, vaikas nesunkiai nutrauks ryšį su kvaišalais.

Jeigu vaikas giliau įklimpęs į narkotikų priklausomybę, tada būtina specialisto pagalba. Tėvai gali išlikti nuoširdžiais padėjėjais, ieškančiais reikiamos pagalbos.Patiems tėvams aiškinti vaikui, kaip turėtų būti, nepatartina, nes jis ir pats tai žino.Pagalba narkotikų pavergtam galima tik tada, kai pats esi asmenybė, visa savo esybe trokštanti teigiamos permainos.Dažnai tėvai tik kliudytu pagalbai, nes jų svarstymai, ko vaikui trūksta – ar nepamaitintas, aar neaprengtas – net neišsakyti veikia neigiamai. Vaikas, deja, tuo pernelyg jau nesvarbiu, nereikšmingu savo paties egzistavimu ir piktinasi labiausiai.Tai ir yra priežastis, dėl ko jis atsidūrė kvaišalų glėby.Tėvų požiūrio į vertybes pasikeitimas būtų pergalė tiek vaikui, tiek jiems patiems.

Nors narkotikų pavergti vaikai atrodo abejingi, šalti, bejausmiai, ignoruoja siūlomą paramą, patyrusių psichologų įsitikinimu, jie trokšta dėmesio, bet nesiryžta to daryti, ilgisi atjautos ir griežtumo, bet vengia tai pripažinti. Todėl agresyviai kaunasi su „neteisingu, žiauriu“ pasauliu ir visus „Įžeidimus“ skuba ppridengti nauja doze.

Narkotikus vartojantiems sutrinka ne tik psichika, bet ir fizinė sveikata. Todėl būtina detoksikacija – organizmo išvalymas nuo narkotinių medžiagų.

Vėliau reikalinga ilgalaikė socialinė ir psichologinė reabilitacija.

Atsidūrus paaugliui pačiame egzistencijos dugne lieka vienintelė drastiška išeitis – griežtas rėžimas ir ddraudimai. Čia gali padėti tik tėviška „kieta“ partnerystė (jei prireikia – net grubi fizinė jėga).

Grumtynės rezultatais nedžiugins. Prašviesėjimus keis depresijos tamsumos, reikės kilti vėl ir vėl.

Būtent tada, kada žmogiškosios vilties, atrodo, nebėra, vyksta skausminga būties operacija. Po tokios operacijos, pergyvenus įtampą ir pažeminimą, šeimos tampa tvirtesnėmis ir šiltesnėmis nei iki tol.

Jaunas narkomanas prisikels pilnaverčiam gyvenimui tik tada, kai jį „atpažins“ buvę bendramoksliai, draugai, kurie nenaudoja kvaišalų nuo gyvenimo vargų, ir su juo artimai bendraus. O jo namuose visi bus tikri, kad ateity bus viskas gerai!..

Priklausomybės vystymasis

PSO priklausomybę apibrėžia taip: „Periodiško ar chroniško centrinės nervų sistemos apnuodijmo vaistais būsena, kuri sukelia psichinę ar fizinę priklausomybę ir taip žaloja individą, o per jį ir visuomenę“.

Žodis „priklausomybė“ reiškia, kad žmoguje slypi slaptas nnoras būti priklausomu, turėti ryšį. Tokį lemtingą žmogaus siekį galima paaiškinti taip: žmogus yra pasaulio dalis, todėl kažkokiu būdu išskyrus ar pažeidus jo santykį su pasauliu, jis pajunta slystant pagrindą, ant kurio stovi. Toks žmogus jaučia vienišumą, baimę, nepasitikėjimą ir ieško išeities iš tokios būsenos. Pavyzdžiui, auga vaikas šeimoje, kuris neturi su kuo bendrauti.Tėvai rūpinasi tik materialiąja vaiko aprūpinimo puse – daiktais, žaislais, stengėsi skaniau pamaitinti, nenuvarginti darbais, bet pamiršta, kad vaikui labai reikia bendravimo. Nauji žaislai TV laidos veikia eemocijas, bet neplečia vaiko akiračio, neteikia reikiamos mažo žmogučio ugdymui informacijos. Augančiam besiformuojančiam žmogui reikalinga ugdyti pajautimą, kad jis, būdamas dalimi pasaulio, kuriame gyvena, yra neįkainuojama vertybė, vienintelis, nepakartojamas, apdovanotas neišsemiamomis galimybėmis, kurti tiek save patį, tiek jį supantį pasaulį.

Šį pajautimą vaikas gali įgyti kopijuodamas tėvų tarpusavio santykius ir kaupdamas nuorodas, kaip ir kokiais atvejais elgtis. Natūraliais ryšiais su tėvais ir artimaisiais vaikas tarsi įsikomponuoja į bendrą būvimą, jaučia pilnatvę, meilę. Meilė teikia saugumą. Vaikas džiugus, linksmas, pilnas nuostabos, jei aplink jaučia meilę ir švelnumą. Jeigu su vaiku tiesiogiai nebendraujama, tada natūralūs ryšiai silpnėja, o patologiniai – stiprėja. Bendravimo su tėvais alkis stiprėja, o jo malšinimui reikalingos vis didesnės dozės „vaistų“. Priklausomybė vystosi, tuo tarpu asmuo nuo pasaulio, kurio dalimi jis yra, izoliuojasi ir nesivysto. Gali būti, kad ir suaugęs žmogus, kuris prarado ryšį su kolektyvu, ar pergyveno artimo žmogaus mirtį, prisiriša prie kvaišalų. Toks žmogus nebuvo brandi asmenybė, nejautė visuotinių ryšių, jį palaikė tik fizinis kontaktas su atskirais žmonėmis. Tvirtų dvasinių ryšių nebuvimas veda į patologijas.

Toks suaugęs žmogus gal ir nevartos kvaišalų, gal lankysis pas gydytojus, gers raminančius vaistus. Iki pirmos taurelės ar ekstazi tabletės būna nueitas netrumpas būsimos priklausomybės kelias, todėl labai svarbu šiai blogybei užbėgti už aakių dar tada, kai iki taurelės toloka.

Dėmesys priklausomybės ligų prevencijai

2001 m. balandžio 20 d. Seime vyko nacionalinė konferencija „Psichikos sveikata XXI a.“.

Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas doc. Emilis Subata supažindino su sveikatos priežiūros reforma kuri orientuota į alkoholio ir narkotikų žalos profilaktiką. Programoje numatyta narkomanijos prevencijos kabinetų steigimas 8 – se psichikos sveikatos centruose. Kad patrauktų pacientus sergančius priklausomybėmis į psichikos sveikatos centrus, numatoma žymiai išplėsti teikiamų paslaugų spektrą ir pagerinti jų kokybę.

Vilniaus universiteto doc. Dainius Pūras pranešime pastebėjo, kad psichikos sveikatos problemos vis dažniau suvokiamos kaip strategiškai svarbios valstybėms, esančioms pereinamajame laikotarpyje į demokratijos ir laisvos rinkos visuomenę.

Visuomenės atsparumas permainoms pasirodė esąs sutrikęs. Daugelį piliečių apėmė bejėgiškumas, nusivylimas, apatija ar paslėpta agresija. Socialiniai duomenys rodo Lietuvą esant ypatingoje rizikos grupėje, kurioje labai daug bejėgiškumo, netikėjimo savimi ir kitais. Todėl visuomenės sveikata tampa strateginiu valstybės rūpesčiu. Valstybės institucijos privalo bendradarbiauti prioritetiškai remdamos psichikos sveikatos priežiūros paslaugų integraciją į bendruomenės lygio sveikatos, socialinių ir švietimo paslaugų infrastruktūrą bei prevencines programas, stiprinančias natūralius individo, šeimos, bendruomenės ir visuomenės resursus.Atėjo laikas, kai šiuolaikinės visuomenės sveikatos nuostatas būtina pritaikyti ir psichikos sveikatai.

Uždaviniai

1. Gauti kuo tikslesnę informaciją apie asmens narkotikų vartojimą ir bet kurias su tuo susijusias problemas.

2. Pabandyti nustatyti, susijusius su piknaudžiavimu narkotikais veiksnius.

3. Pažinti stipriąsias iir silpnąsias asmens vartojančio narkotikus ir jo šeimos puses, taip pat galimybes susidoroti su problemomis ir padėti jas išspręsti.

Išvados

Narkotinės medžiagos egzistavo visais laikais ir visose kultūrose. Sparčiai pažengus mokslui ir technikai į priekį, jų paklausa dar labiau išplito. Visuomenė sunkiai adaptuojasi prie naujų gyvenimo sąlygų. Materialinis gėrybių troškimas užgožė žmogaus dvasinį pasaulį. Trūksta bendravimo tarp tėvų ir vaikų. Mūsų protus užvaldė televizija. Džiaugiamias gyvenimo malonumais, nesuprasdami, kad dalis mūsų visuomenės su kiekviena diena vis gilyn klimpsta į narkotikų bei alkoholio liūną.

Literatūra

1. A.Davidavičienė, N. Dailidienė, L. Žemelienė „Asmens higiena“, Kaunas „Šviesa“, 1977 m.

2. A. Kriščiūnas „Psichikos ligos ir mes“, Vilnius virtuali leidykla, 2002 m.

3. O. Kuorienė „Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo“ Vilnius „Mokslo aidai“, 2002 m.

Turinys

Įvadas…………………..

Uždaviniai………………..

Analitinė dalis. Narkomanija Lietuvoje…..

Išvados…………………

Literatūra………………..