Maliarija

Maliarija plačiai paplitusi Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos žemynuose. Kiekvienais metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkst. turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta. Maliarijos situacija pasaulyje blogėja, nes išsivystė įprastiniams vaistams atsparių sukėlėjų.

Šią ligą sukelia keturių rūšių sukėlėjai. Ligos sunkumas priklauso nuo sukėlėjo rūšies. Ligą platina uodai, priklausantys Anopheles uodų genčiai. Uodai užsikrečia įkandę sergantį žmogų ir kartu su krauju prisisiurbę maliarijos sukėlėjų. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau maliarijos parazitai vystosi uodo organizme ir uodas tampa pavojingas žmogui (įkasdamas ssveiką žmogų, kartu su savo seilėmis įleidžia ir daugybę maliarijos sukėlėjų). Parazitas, patekęs į žmogaus organizmą, pradeda vystytis, tačiau tam tikrą laiką jokių negalavimų nejaučiama. Šis slaptasis ligos periodas gali tęstis nuo kelių dienų iki 4 metų, priklausomai nuo sukėlėjo rūšies. Pavojingiausia ir tropiniuose kraštuose labiausiai paplitusi yra tropinė maliarija. Tropinės maliarijos slaptasis periodas tęsiasi 9 – 16 dienų. Patekę į žmogaus organizmą ligos sukėlėjai bręsta, dauginasi kepenyse, vėliau patenka į kraują, eritrocitus (raudonuosius kraujo kūnelius). Eritrocituose sukėlėjai dauginasi, kol ššie sprogsta, plazmodijų patenka į kraują ir vėl į naujus eritrocitus. Ciklai kartojasi. Masinio eritrocitų žuvimo metu į kraują patenkantys sukėlėjai ir nuodingi jų apykaitos produktai sukelia drugio priepuolį. Pauzė tarp drugio priepuolių priklauso nuo plazmodijų rūšies. Pavyzdžiui, tropinės maliarijos aatveju, priepuoliai kartojasi kas 48 valandas.

Paprastai maliarija prasideda būdingu karščiavimu. Priepuoliai gali kilti kas 72 val. arba kas 48 valandas – tai priklauso nuo sukėlėjo rūšies. Kai ligos eiga netipiška, jie gali kartotis ir dažniau. Priepuolis prasideda šalčio krėtimu. Ligonis negali sušilti net šiltai apsirengęs, apsiklojęs antklode. Po šalčio krėtimo temperatūra labai greitai pakyla iki 40 – 41 „C, atsiranda stiprūs galvos skausmai, kartais pykina, vemiama. Esant aukščiausiai karščio stadijai, ligonį pradeda troškinti, oda pasidaro sausa ir karšta, veidas parausta, kartais atsiranda traukulių, pritemsta sąmonė, imama kliedėti. Karščiavimas tęsiasi nuo 1 iki 12 valandų, po to temperatūra krinta, ligonis gausiai prakaituoja, jaučia silpnumą.

Susirgus būtina tuojau pat kreiptis į gydytoją. Vartodamas reikalingus vaistus, ligonis pasveiksta per keletą dienų. Jei lliga negydoma, po 2 – 3 savaičių ligonio būklė gali smarkiai pablogėti ir baigtis mirtimi.

Kiekvienas žmogus, vykstantis į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privalo vartoti vaistus. Reguliariai vartojami vaistai – viena iš svarbiausių maliarijos profilaktikos priemonių, apsauganti žmogų nuo šios pavojingos ligos. Žmogus, nereguliariai gerdamas antimaliarinius vaistus, vis tiek suserga. Jis tik nutolina ligos pradžią. Chemoprofilaktikai rekomenduojama vartoti Chloroquiną (Aralen, Avloclor, Nivaquine, Delagil, Chingamin), Proquanilą (Paludrine), Mefloquiną (Eloquin, Lariam, Mephaquin), Doxycycliną (Vibramicyn). Beveik visi antimaliariniai preparatai turi būti pradedami gerti vvieną savaitę prieš išvykstant į endeminę vietovę. Juos reikia vartoti visą buvimo toje vietovėje laiką ir dar keturias savaites sugrįžus. Vaistus reikia vartoti su maistu, gausiai užgerti vandeniu.

Preparatą chemoprofilaktikai parenka ir skiria tik gydytojas, atsižvelgdamas į tai, kokia situacija vietovėje, į kurią keliaujama. Reikia žinoti, kad antimaliarinė profilaktika negali užtikrinti absoliučios apsaugos, todėl sugrįžus ar būnant kraštuose, kur paplitusi maliarija, pakilus temperatūrai (praėjus savaitei nuo pirmo galimo kontakto su maliarijos sukėlėjais iki mažiausiai 2 mėnesių po galimo paskutinio kontakto), būtina tuojau pat kreiptis į gydytoją.

Įtarus maliariją, dauguma keliautojų paprastai turi galimybę gauti greitą medicinos pagalbą. Tačiau dalis keliautojų negali sulaukti pagalbos per pirmąsias 24 val. nuo simptomų atsiradimo pradžios, ypač jeigu jie yra atokiose vietovėse. Tokiais atvejais rekomenduojama, kad gydytojas prieš kelionę paskirtų vaistus, kuriuos keliautojas turėtų su savimi ir reikalui esant pats galėtų skubiai gydytis. Žmonės, kuriems skiriami vaistai, supažindinami su ligos simptomais, jiems pateikiamos tikslios instrukcijos apie gydymo režimą, galimą pašalinį poveikį, jie perspėjami, kad taikomas gydymas yra tik pirmoji pagalba ir būtina kaip galima greičiau ieškoti kvalifikuotos medicininės priežiūros.

Uodai yra maliarijos pernešėjai, todėl būtina stengtis nuo jų apsisaugoti. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant. Uodus gerai atbaido repelentai, kurių sudėtyje yra Dimetilftalato arba NN, N-diethyl-m-toluamido. Repelentais išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos, kojos. Pasitepti reikia kas 3–4 val., ypač jei klimatas karštas ir drėgnas. Preparato etiketėje turi būti nurodyta, kaip jį naudoti. Nurodymų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems vaikams. Viršutinius drabužius, galvos gobtuvus, specialius apsiaustus, pirštines, skareles ir kt. taip pat galima impregnuoti repelentais. Drabužius 1 – 2 val. reikia pamerkti į Dimetilftalato tirpalą ir išdžiovinti. Galima imtis priemonių ir gyvenamosiose patalpose: Pyretroidu impregnuo-tą virvutę, susuktą į tabletę, nakčiai galima padeginti miegamuosiuose; virš lovos pakabinamas Permetrinu ar Deltametrinu impregnuotas audeklas, atsigulus jo galai pakišami po čiužiniu. Laivuose, kuriuose nėra kondicionierių, saugantis nuo uodų būtina rūpestingai uždengti tinkleliais iliuminatorius, duris. Išorinės durys turėtų užsidaryti automatiškai. Patalpų langai ir durys turi būti uždaromi prieš saulėlydį. Būtina gerai išpurkšti insekticidais tamsius patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir kitas vietas, kuriuose gali būti uodų. Negalima miegoti ant stogų, ant denių po atviru dangumi. Laivams sustojus uostuose, būtina gerai apžiūrėti tas laivų vietas, kuriuose gali veistis uodai ir kauptis atmosferiniai krituliai, t.y. atviras, tamsias, nuolaidžias vietas ar talpas ant denio. Vandens sankaupas būtina apdoroti lervicidais.

Nėščioms moterims, mažiems vaikams ar kūdikiams nerekomenduojama vykti į vietoves, kur siaučia maliarija, ypač į tas šalis, kkur registruojami P. falciparum, atsparūs Chloroquinui. Maliarija nėščioms moterims padidina vaisiaus žūties, priešlaikinių gimdymų, savaiminių abortų, nėščiosios mirties riziką. Jeigu kelionės negalima išvengti, nuvykus į endeminę vietovę reikia ypač rūpestingai naudoti apsaugos priemones. Pirmus tris nėštumo mėnesius gali būti taikoma Chloroquino ir Prokvanilo chemoprofilaktika. Galinčios pastoti (fertilinio amžiaus) moterys, chemoprofilaktikai naudojusios Meflokviną ar Doxycycliną turėtų vengti nėštumo tris mėnesius po Meflokvino, vieną savaitę po Doxcycyclino naudojimo.

Vaikai taip pat priklauso didesnės rizikos grupei, nes užsikrėtę gali greitai ir sunkiai susirgti maliarija. Jeigu vaikui, buvusiam endeminiame maliarijos rajone, pakyla temperatūra, tai turi būti vertinama kaip maliarija, kol neįrodoma, kad tai kita liga. Visais atvejais būtina kreiptis į gydytoją, net jeigu ir buvo naudoti priešmaliariniai vaistai. Vaikams gali būti taikoma Chlorokvino ir Prokvanilo chemoprofilaktika. Mažiems vaikams vaistus galima susmulkinti ir sumaišyti su maistu.