Savanoriškos donorystės problema Lietuvos visuomenėje

“PRIIMK MANO MEILĘ LIKIME IR SAUGOK MANE”

– tokius žodžius perskaitysite ant naujos donoro kortelės, kurią neseniai patvirtino sveikatos apsaugos ministras R.Alekna įsakymu “Dėl donoro kortelės ir asmens sutikimo, kad esant gyvam jo audiniai ir (ar) organai būtų paimti transplantacijai, formų patvirtinimo” (2000 08 02, Nr.435).

Vykdydama Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymą, suprasdama, kaip svarbu propaguoti organų donorystės svarbą visuomenei, dar metų pradžioje Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino Audinių ir organų donorystės propagavimo programą 1999-2002 metams.

Tarsi visi žžinome, kad organų transplantacija – efektyvi, ir neretai vienintelė, gydymo priemonė, gelbstinti ligonius, sergančius sunkiomis širdies, kepenų, plaučių, ragenų bei kitomis ligomis. Organų transplantacijai valstybė skiria nemažus pinigus, bet joks darbas nebus efektyvus, jei išliks dabartinis donorų trūkumas.

Kodėl stebime tokį donorų trūkumą? Pirmiausia, daugeliui žmonių sunku suvokti, kad žuvus galvos smegenims, žūna ir žmogus, nors medikų pastangų dėka plaka jo širdis, išlieka normali temperatūra, cirkuliuoja kraujas. Dėl šitų požymių giminėms dažnai būna sunku apsispręsti. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių ggiminės atsisako paaukoti mirusiojo artimo organus transplantacijai. Informacijos stoka pagimdo įvairiausių gandų, kenkiančių donorystei bei transplantacijai. Mūsų visuomenėje dar giliai nesuvokta, kad donorystė – altruistinis, vienas kilniausių poelgių, kokį tik gali atlikti žmogus. Donoro kortelė suteiks galimybę kiekvienam žmogui nuspręsti ppačiam – aukos jis savo organus ar ne.

Reikia pripažinti, kad ir medikai gana vangiai aiškina visuomenei organų donorystės svarbą, supažindina su dokumentais, reglamentuojančiais šį apsisprendimą. Todėl pagrindinis Audinių ir organų donorystės propagavimo programos uždavinys – informuoti visuomenę ir įtikinti, kad visi transplantacijos etapai ir procesai paremti įstatymais, kad nieko negalima daryti paslapčiomis, kad visada klausiama sutikimo donorystei, kad donorystė ir komercija nesuderinami. Tam, kad padaugėtų donorų, būtina keisti visuomenės ir medicinos profesionalų požiūrį į donorystę, informuoti apie problemas, su kuriomis susiduriama šioje srityje. Tuomet ir transplantacijos būklė Lietuvoje iš esmės pasikeis.

2001m. gruodžio 1 d. Kauno apskrities viršininko administracijoje buvo surengta konferencija, kurios tikslas – supažindinti visuomenę su donorystės problema Lietuvoje. Konferencijoje dalyvavo svečias iš Danijos – Pasaulinės kraujo donorų organizacijų ffederacijos generalinis sekretorius Nielsas Mikkelsenas, Nacionalinės donorų asociacijos prezidentas A.Macas, Kauno apskrities Socialinių reikalų bei švietimo departamento direktorė, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vyriausiosios valdybos narė V.V.Margevičienė, Donorų skyriaus vedėja R.Lembergienė ir kiti.

Konferencijos pranešėjų teigimu, Lietuvoje yra viena nacionalinė ir penkios regioninės donorų asociacijos. Lietuvos nacionalinės donorų asociacijos (NDA) būstinė yra Kaune. Dvi savaites NDA rengia susitikimus su akademiniu jaunimu. Šie susitikimai – Kraujo tarnybos plėtojimo (pagal Europos Tarybos ir Europos Sąjungos standartus) programos tęsinys. Programą finansuoja Valstybinis sveikatos ir Privalomojo sveikatos ddraudimo fondai, programą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Vykdant šią programą, iki 2004 metų turėtų būti visiškai pereita prie neatlygintinos ir savanoriškos donorystės.

Prieš dešimt metų Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje donorystei buvo skiriamas didelis dėmesys, tačiau kurį laiką šios prioritetinės srities buvo atsisakyta. Padidėjęs kraujo produktų poreikis ir valstybės tikslas patekti į Europos Sąjungą vėl atgaivino šią itin svarbią sritį. Donorystės programai skirta 1 milijonas 725 tūkstančiai litų, didžioji šios sumos dalis bus skiriama donorams verbuoti. Plėtojama neatlygintinos donorystės programa.

Lietuvoje daugiausia kraujo (beveik 92 proc.) surenkama iš donorų, kurie kraują duoda už atlygį. Deja, pasak specialistų, šis kraujo surinkimo būdas yra visiškai neperspektyvus ir nesaugus recipientui, kadangi „apmokamas“ donoras dažnai yra asocialus, bet kokia kaina suinteresuotas duoti kraują, netgi jei tam reikėtų nuslėpti galimas ligas ir rizikos faktorius. Net ir naujausia Kraujo centrų įranga negali nustatyti kai kurių infekcijų „lango laikotarpiu“ (ir hepatitų, ir ŽIV).

Dauguma Europos valstybių jau atsisakė apmokamos donorystės ir perėjo prie nemokamos donorystės (Danija, Italija, Prancūzija, Ispanija). Europos Tarybos komisijos direktyvos ir rekomendacijos bus privalomos šalims kandidatėms.

Dėl šios priežasties Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija parengė programą, pagal kurią iki 2004 metų bus visiškai pereita prie neatlygintinos ir savanoriškos donorystės – neabejotinai perspektyvios ir beveik visiškai saugios bei moralios ((daug moralinių diskusijų sukelia dabartinė padėtis, kai kraujas ne dovanojamas, o parduodamas).

Šiandien visiškai neturime parengto nemokamų donorų kontingento. Iki 1990 metų beveik visas kraujas buvo surenkamas nemokamai, nors ne visiškai savanoriškai, o dabar per metus Lietuvoje turime tik apie 6 – 7 tūkstančius donorų, kurie kraują duoda nemokamai (tai sudaro tik 8 proc. viso šalyje reikalingo kraujo).

Visuomenė turi būti parengta pereiti prie nemokamos ir saugios donorystės.

Dažnai net neįsivaizduojama, kaip kraujas ir jo komponentai yra būtini vaikams, sergantiems gerai žinoma hemofilija, nėščioms moterims, gimdyvėms, onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms, traumas patyrusiems bei ligoniams operacijų metu ar po jų.

Donorystės programa numato apdovanoti pačius aktyviausius labdaringus donorus: davusiems kraują 40 kartų bus paskirta valstybinė pensija, 30 kartų – gaus Nusipelniusio donoro pažymėjimą, 20 – suteikiamas Donoro žymūno vardas.

Vienas pirmųjų pretendentų Valstybinei premijai gauti – Aloyzas Talmantas, neatlyginamai davęs savo kraujo jau 50 kartų. O kiti pretendentai į moraliniu ir socialiniu aspektu garbingų donorų eilę paaiškės maždaug po 5 – 6 metų, nes tapti valstybinės reikšmės pensininku ne taip paprasta: kraują galima duoti praėjus ne mažiau kaip 60 dienų nuo paskutiniojo donorystės akto.

Tapę neatlygintinais donorais, gražų pavyzdį tautiečiams jau parodė VDU, LŽŪU ir Teisės universiteto Kauno fakulteto studentai.

STATISTINIAI RODIKLIAI

Lietuvoje atliktų operacijų skaičius (iki 2000 mm. liepos):

Kas transplantuota Atlikta operacijų

Širdis 21

Inkstai 1057

Kepenys 2

Kaulų čiulpai 6

Ragenos 57

2000-jų metų duomenys:

Kas transplantuota Atlikta operacijų Laukia operacijų

Inkstai 23 apie 360

Širdis 2 apie 15

Ragenos 18 apie 70

Kepenys 2 apie 27

Kaulų čiulpai 6 apie 18

Pirmoji širdies transplantacija Lietuvoje atlikta 1987 m. 1986-1999 metais buvo ištirta virš 2500 potencialių recipientų. 112 iš jų buvo numatyta persodinti krūtinės ląstos organus, jie sutiko operuotis ir buvo įtraukti į laukiančiųjų sąrašą. Tačiau transplantacijos sulaukė, deja, tik 19 ligonių.Lietuvoje per metus reikėtų atlikti 18-24 transplantacijas.

Inkstų transplantacijos Lietuvoje atliekamos nuo 1970 metų. Iki šiol atlikta per 1000 operacijų, Yra ligonių, kurie po inksto persodinimo gyvena 20 ir daugiau metų. Šiuo metu Lietuvoje inksto persodinimo laukia per 400 ligonių.

Pirmoji ragenos transplantacija Lietuvoje atlikta 1982 metais. Per metus galima būtų atlikti 100-150 ragenos transplantacijų. Pacientai – dažniausiai jauni žmonės, kurie po operacijos galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą.

Lietuvoje veikiančiuose specializuotuose nudegimų centruose kasmet gydoma apie 100 ligonių, Odos persodinimas sutrumpintų gydymo laiką, mažiau reikėtų lėšų nudegimų komplikacijoms gydyti.

Iki 2000 m. liepos buvo gauti 32 pranešimai apie smegenų mirtį. Organai buvo paimti iš 15 donorų. 13 atvejų prieštaravo giminės. 4- netapo donorais dėl medicininių priežasčių (buvo infekuoti virusais, nepavyko išlaikyti kraujotakos organuose ir kt.).

Taip pat yra atliekamos odos, kaulų audinio, stambių kraujagyslių ir jų vožtuvų transplantacijos operacijos.

DONORO KORTELĖ – viltis gyventi!

Kas yra donoro kortelė?

Donoro kortelė suteikia teisę dar esant

gyvam išreikšti ir teisiškai įtvirtinti savo norą, kad po mirties audiniai ir organai būtų arba nebūtų panaudojami transplantacijai. Jei Jūs išreiškėte norą, kad po Jūsų mirties organai būtų transplantuojami, tą norą įteisinote (užpildėte asmens sutikimą, kad audiniai ir (ar) organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai, ir esate įtrauktas į donorų registrą, po Jūsų mirties artimųjų sutikimo dėl organų donorystės jau nebus teiraujamasi, nes bus įgyvendinama Jūsų valia.

Ką simbolizuoja donoro kortelė?

Donoro kortelės simbolis – akmeninis delnas. Gerumas ir pasiaukojimas – amžina vvertybė. Toks pat stiprus ir amžinas kaip akmuo. Delnas simbolizuoja atvirumą, sutikimą, palaimą, pritarimą. Ištikus nelaimei, mes visada ieškome šiltos, atviros mums padedančios rankos. Širdis akmeniniame delne – meilės, gyvybės, sielos simbolis. Kortelė kalba už žmogų, už mane, už tave .

Tai lyg kreipimasis į Žmogų, Viešpatį, Likimą. Šiandieną aš atiduodu tai, ką galiu, – meilę, pritarimą, užuojautą, o po mirties – visą save. Tačiau gyventi mes norime visi. Ir ligoniai, ir sveikieji.

Šio užrašo grafinis pavaizdavimas su dviem skirtingų spalvų rutuliukais ppradžioje ir pabaigoje simbolizuoja judėjimą ir tęstinumą. Vieni ateina, kiti išeina. Raudona rutuliuko spalva – kraujo, skausmo spalva. Geltona – šviesa, viltis, tikėjimas, šiluma.

Ar donoro kortelės turėjimas nekels grėsmės donoro gyvybei?

1. Įteisinus sutikimą, kad po mirties organai ir audiniai būtų ppanaudojami transplantacijai, asmeniui suteikiama Donoro kortelė kaip ženklas, patvirtinantis asmens moralinį apsisprendimą.

Kortelėje pateikiamas identifikacijos numeris ir kodas, nėra nei asmens vardo, nei pavardės ar kitų duomenų apie donorą.

2. Jei asmuo įteisino savo norą, kad po mirties organai ir audiniai būtų panaudojami transplantacijai, medicininiai duomenys apie tai, ar asmens organai ir audiniai apskritai gali būti tinkami, kokie organai ir kokiam žmogui, bus nustatomi tik po donoro mirties, naudojant sudėtingą medicininę techniką ir metodus.

Kokius privalumus suteikia donoro kortelė?

1. Pagal audinių ir organų transplantavimo įstatymą žmogus turi teisę savarankiškai ir laisva valia priimti asmeninį apsisprendimą ir jį teisiškai įtvirtinti.

Viena iš priežasčių, kodėl pasaulyje kilo tokio “testamento” teisiško įtvirtinimo poreikis, buvo ta, kad donorai dažniausiai yra jauni žmonės, o asmenys, sprendžiantys apie organų ir aaudinių panaudojimą transplantacijai, paprastai yra kitos, vyresnės kartos atstovai. Taigi požiūriai gali skirtis. Tuo tarpu pagrindinė donorystės idėja – laisva valia daromas asmeninis apsisprendimas.

JAV atliktos visuomenės nuomonės apklausos parodė, jog daugiau negu pusė žmonių, įteisinusių savo apsisprendimą, kad po jų mirties organai būtų panaudojami transplantacijai, nėra to pranešę savo šeimos nariams.

Pagrindinės priežastys: nediskutuoja apie mirtį, nes tai kelia susierzinimą; įsitikinę, jog šeima nesupras; mano, jog tai asmeninis reikalas ir kt., nors net 92% apklaustųjų patvirtino, jog būtina apie savo apsisprendimą, kkad organai būtų arba nebūtų panaudojami transplantacijai, diskutuoti su artimaisiais.

Taigi registras ir donoro kortelės įvedimas suteikia galimybę pačiam apsispręsti.

2. Donoro kortelės turėjimas ir audinių bei organų registras žymiai palengvins organų ir audinių transplantacijos procesą, padės išvengti galimų klaidų.

Kiekvienas žmogus, kurio smegenys numiršta, yra miręs, tačiau, kol gaunamas artimųjų sprendimas transplantuoti ar netransplantuoti, neretai praeina daug laiko. Organų transplantacijai kiekviena minutė yra lemtinga, nes mirus smegenims pradeda mirti ir kiti organai, o transplantuoti galima tik gyvybingus organus.

Kiekvienas potencialus donoras bus tikrinamas, ar įrašytas į registrą. Jei žmogus, būdamas gyvas, apsisprendė, kad jo organai nebūtų panaudojami transplantacijai, operacija neatliekama, o jei žmogus buvo išreiškęs pritarimą, jo organai bus transplantuojami, nesiteiraujant artimųjų leidimo.

Jei žmogus nėra įrašytas į registrą, ieškomi jo artimieji ir teiraujamasi jų valios.

DAŽNIAUSIAI UŽDUODAMI KLAUSIMAI – KLAIDINGOS NUOMONĖS

klausimas: Organai bus parduoti juodojoje rinkoje?

atsakymas: Lietuvoje, net ir labai norint, komercinė organų transplantacija neįmanoma vien dėl įvairių medicininių organo transplantacijos ypatumų. Persodinimui tinka tik funkcionuojantys organai, o išlaikyti juos gyvybingus ilgą laiką reikia ypatingų sąlygų.

klausimas: Ar žmogus, kurio smegenys mirusios, dar gali būti atgaivintas?

atsakymas: Ne, negali. Tokio žmogaus atgaivinti nėra jokių galimybių.

klausimas: Ar turtingi ir žymūs žmonės turi pirmenybę laukiančiųjų persodinimo operacijos eilėje?

atsakymas: Organai transplantuojami pirmiausiai remiantis medicininiais kriterijais: kiek organas tinka pacientui ir kkiek pacientas gali ar negali laukti. Jei organas tinka ir yra gyvybiškai svarbus keliems pacientams, nors tai būna labai retai, tada kai kuriose šalyse pirmenybė teikiama jaunesniam pacientui arba pacientui iš to paties miesto ar regiono, iš kurio gautas organas.

Lietuvoje tikslios nuostatos, pagal kurias bus nustatoma organo gavėjo pirmenybė, šiuo metu yra rengiamos.

klausimas: Ar žmonės, kuriems persodinami kito žmogaus organai, perima donorų charakterio savybes?

atsakymas: Ne. Nei transplantuojant organus, nei perpilant kraują donoro charakterio savybės gavėjui neperduodamos.

klausimas: Ar organų donorystei egzistuoja amžiaus limitas?

atsakymas: Ne. Dažnai biologinis žmogaus amžius neatitinka pase įrašytų metų. Ar organai tinkami persodinimui, medikai sprendžia tik po donoro mirties.

klausimas: Ar, paimant organus persodinimui, nebus sudarkytas donoro kūnas?

atsakymas: Ne. Išėmus organus, lieka tik pooperacinis randas.

klausimas: Jei gydytojai žinos, kad aš noriu būti donoras, jie nesistengs išgelbėti man gyvybės.

atsakymas: Ne. Mirtį nustato medikai, nesuinteresuoti organų donoryste. Ar žmogaus organai bus tinkami transplantacijai, kokiam pacientui jie tiks, tik po donoro mirties nustato didelė komisija, remdamasi sudėtingais medicininiais tyrimais.

klausimas: Aš sergu ar sirgau tam tikromis ligomis, ar dėl to mano organai negali būti panaudoti?

atsakymas: Tik po donoro mirties medikai sprendžia, ar organai tinkami transplantacijai.

klausimas: Ar galima paaukoti ne visus, o tik tam tikrus organus?

atsakymas: Taip, galima. Tai numatyta audinių ir organų registre.

klausimas: AAr žmogaus, kuriam persodinamas organas, šeima turi sumokėti už organų transplantavimą?

atsakymas: Ne. Už tai mokėti nereikia.

klausimas: Ar galima sužinoti, kam ar iš ko buvo persodintas organas?

atsakymas: Ne. Nei apie donorus, nei apie recipientus informacija neskelbiama.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS POŽIŪRIS Į ORGANŲ DONORYSTĘ IR TRANSPLANTAVIMĄ

Žmonės, manantys, kad katalikų bažnyčia nepritaria organų transplantacijai, ir dėl to smerkiantys tuos, kurie ryžtasi dovanoti organus, iš tiesų ne palaiko, bet prieštarauja bažnyčios valiai ir nuomonei. Tai patvirtina Romos popiežiaus kalba, pasakyta 1991 m birželio 21 d. Kalboje popiežius visapusiškai palaiko ir remia organų donorystę ir transplantavimą. Žemiau pateikiamos ištraukos iš šios kalbos.

“Su organų transplantacija,prasidėjusia nuo kraujo perpylimų, žmogus rado būdą išdalinti save, savo kraują ir savo kūną ,kad gyventų kiti.”

“Pirmiausia gydymo būdas ,apie kurį kalbama, neatskiriamas nuo žmogiškojo dovanojimo akto. Iš tikrųjų transplantacija neįmanoma be išankstinio ,aiškaus, laisvo ir sąmoningo donoro arba juridiškai jį atstovaujančių asmenų, dažniausiai artimųjų apsisprendimo. Tai sprendimas be atlyginimo atiduoti savo kūno dalį, kad kitas žmogus būtų sveikas ir galėtų gyventi. Taigi, medicininis transplantacijos įgyvendinimas padaro įmanomą donoro auką – nuoširdų savęs dovanojimą, išreiškiantį mūsų nenumaldomą norą mylėti vienybėje.”

“ Iš tikrųjų žmogaus kūnas visada yra kažkieno kūnas. Jo negalime vertinti tik kaip fizinio ar biologinio vieneto, jo organų arba audinių negalima

pardavinėti ar jais keistis. Požiūris į kūną kaip į materialų daiktą paverstų ir jį, ir asmenį, kuriam jis priklauso, įrankiu.”

“Visiškai aišku, kad gyvybiškai svarbūs organai gali būti atiduoti tik po mirties. Bet dar gyvam esant pasiūlyti, kad po mirties organus bus galima panaudoti, reiškia parodyti tikrąją meilę, meilę, kuri grąžina kitus gyvenimui. Biomedicinos mokslų progresas leidžia žmonėms ir po mirties mylėti savo artimą. Tai galima būtų palyginti su Velykų paslaptimi, kai Kristus prisikeldamas nugalėjo mirtį ir grįžo gyventi.”

“Viešpaties mirtis ir pprisikėlimas yra tikriausias meilės aktas ir jis suteikia prasmės donoro sutikimui atiduoti savo organus, kad būtų išgelbėtas kitas žmogus. Krikščionims Jėzaus pasiaukojimas yra esminis dalykas, įkvepiantis meilę ir pasiryžimą dovanoti dalį savo kūno ir taip parodyti solidarumą, kuris ypač svarbus dabar, visuomenėje, vis sparčiau tampančioje nebejautria nesavanaudiškai aukai.”

“Artėjant III-ajam tūkstantmečiui, didžiųjų istorinių vilčių periodui, o kartu ir laikui, kai grėsmė gyvybei vis didės( prisiminkim abortus ir eutanaziją), visuomenei reikia tokio konkretaus vienybės ir pasiaukojamos meilės demonstravimo.”

“Baigdamas norėčiau, kad prisimintumėte šiuos JJėzaus žodžius, pasakytus gydytojui Šv. Lukui – Evangelistui: “Duok ir tau bus duota; gerai atseikėta ,suspausta, sumindžiota, bus atiduota į tavo glėbį” (Lk 6:38)

“Tegul dangaus ir žemės Viešpats laimina Jus ir Jūsų siekius ginti gyvybę visomis nuostabiomis priemonėmis, kurias mmedicinos mokslas Jums duoda. Tegu Jis laimina Jus ir Jūsų mylimuosius, suteikdamas taikos ir džiaugsmo.”

KAIP TAPTI DONORU?

Jei nusprendėte tapti donoru

Iki 2000 m. vasaros persodinti mirusio žmogaus organus buvo galima tik gavus artimųjų sutikimą. Dabar kiekvienas veiksnus pilnametis asmuo gali pats pareikšti apie savo sutikimą arba nesutikimą, kad jo audiniai ir organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai.

Jei Jūs pritariate donorystei ir sutinkate, kad Jūsų organai po mirties būtų panaudoti transplantacijai, darbo metu kreipkitės į bet kurį asmens sveikatos priežiūros gydytoją ir užpildykite formą:

„Asmens sutikimas, kad jo audiniai ir organai po jo mirties būtų panaudoti transplantacijai“

.Pildydami formą turėkite asmens dokumentą.

Asmens sveikatos priežiūros įstaiga Jūsų užpildytą dokumentą išsiųs Nacionaliniam organų transplantacijos biurui, kuris šiuos duomenis įrašys į registrą. Sutikus būti donoru, Jūsų nnurodytu adresu bus išsiųsta donoro kortelė.

Nacionalinis organų transplantacijos biuras

Nacionalinis organų transplantacijos biuras įsteigtas prie Lietuvos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 metais. Biuro paskirtis: propaguoti donorystę, tvarkyti žmogaus audinių ir organų donorų bei recipientų registrą, organizuoti, koordinuoti, kontroliuoti ir analizuoti donorų ruošimą, audinių ir organų paėmimą, pervežimą ir paskirstymą, recipientų parinkimą, audinių bankų veiklą. Pagrindines organų transplantacijos biuro veiklos kryptis nustato Sveikatos apsaugos ministerija.

Biuro direktorė: gydytoja nefrologė dr.Asta Bžėskytė

Adresas: Vilnius, Santariškių g. 2

Tel./faks.: +370 2 79 60 96

NAUDOTA MEDŽIAGA:

1. http://www.sam.lt/presslt/update/inf_2000_03_02_donor.htm

2. http://www.sam.lt/presslt/update/inf_2000_08_16_don.htm

3. http://www.lrytas.lt.lsostine/20001129/lso29vsp.htm

4. http://www.lrytas.lt/lsostine/20001202/lso02bad.htm

5. http://www.donoras.lt.apie_kortele.htm

6. http://www.donoras.lt/duk.htm

7. http://www.donoras.lt/kaip.htm

8. http://www.donoras.lt/statistika.htm

9. http://www.donoras.lt/dirb.htm