Kraujo grupes…
Nors nustatyta ir ištirta labai daug žmogaus eritrocitų antigenų ir prieš juos nukreiptų antikūnių, klinikinėje praktikoje, išskyrus retas išimtis, nagrinėjama tik palyginti nedidelė jų dalis. Gydytojui svarbesnės tik tos antigenų sistemos ir antikūnai, kurie gali lemti įvairias potransfuzines, nėštumo ar kitas komplikacijas.
Įvertinus pasitaikančias antikūnų ir antigenų sukeliamas potransfuzines reakcijas, jų padarinių sunkumą, nustatyta, kad svarbiausios yra 10-11 eritrocitų kraujo grupių. Kas gi lemia vienos ar kitos eritrocitų kraujo grupės klinikinę reikšmę?
Veiksniai, lemiantys klinikinę kraujo grupių (ypač perpilant kraują) svarbą, yra ššie:
1. aloantikūnų prieš eritrocitų antigenus dažnis ir jų koncentracija;
2. eritrocitų antigenų, prieš kuriuos nukreipti šie antikūnai, dažnis (paplitimas);
3. antikūnų prieš eritrocitų antigenus klasė, poklasiai, antikūnų gebėjimas aktyvintį komplimentą, pereiti placentą ir kiti veiksniai.
ABO arba ABH antigenų sistema
1900 m. Karlas Landšteineris, tyręs šešių kolegų kraujo agliutinacijos reakcijas, nustatė A, B ir O kraujo grupes. Jam nepavyko nustatyti AB kraujo grupės, nes tokioje nedidelėje žmonių grupėje nebuvo asmens, turinčio šią kraujo grupę. Mokslininkui už šį atradimą buvo paskirta Nobelio premija. Vėliau 1902 metais K.Landštainerio mokiniai DDecastello ir Sturli nustatė AB kraujo grupę. 1924 metais F.Beršteinas įrodė ABO kraujo grupių paveldimumo dėsningumus.
Vis dar svarstoma, kaip derėtų tarti ir rašyti – ABO (nulis) ar ABO (t.y. O raidė)? O grupės žymėjimas kilo iš vokiečių kalbos žodžio „OHNE“ ((t.y. be) pirmosios raidės. ISBT siūlo tariant ir rašant naudoti raidę O. Tačiau terminas „nulinė“ grupė praktiniame gyvenime labai prigijęs. Todėl šia prasme reikia bendro sutarimo. Mat ir pastarasis terminas logiškas, nes O grupėje nėra nei A, nei B antigenų. Didesnė painiava atsirado, kai Janskis ir Mossas nepriklausomai vienas nuo kito ABO kraujo grupes pasiūlė žymėti romėniškais skaičiais. Janskis šias grupes žymėjo taip: I(O), II(A), III(B), IV(AB), o Mossas – I(AB),II(A), III(B), IV(O). Anglijoje, Prancūzijoje ir kai kur JAV buvo prigijęs Mosso, kai tuo tarpu kitur – Jankio kraujo grupių žymėjimas. Todėl 1927 metais Landšteineris pasiūlė universalų keturių ABO kraujo grupių žymėjimą didžiosiomis raidėmis: O, A, B, AB. Taigi dabar ir derėtų naudoti šį ABO kraujo grupių žymėjimą.
Eritrocitų antigenų ABO ssistemai būdinga tai, kad plazmoje aptinkami natūralieji antikūnai – α ir β (anti – A ir anti – B) antikūnai (agliutininai), o eritrocitų membranų sudėtyje – antigenai A ir B. ABO ir Rh sistemos antigenai yra stipriausi eritrocitų membranose esantys imunogenai. ABO, H (taip pat ir vėliau nagrinėjamus Ii, Lewis ir P) sistemos antigenus formuoja angliavandenių molekulės. Šiuos antigenus turi eritrocitai, endotelinės ląstelės. Jų taip pat yra ištirpusių kraujo plazmoje.
Perpilant kraują ABH(O) sistema yra viena iš svarbiausių dėl:
• jos antigeninių determinantų iimunogeniškumo;
• fiziologinio šios sistemos antikūnų paplitimo;
Svarbu ir tai, kas:
• nustatomos ABO sistemos antikūnų koncentracijos yra didelės;
• antikūnams būdinga plati sąveikos su antigenais temperatūtinė amplitudė, stiprus ifinitetas;
• jie sugeba aktyvinti komplimentą, taigi hemolizuoti eritrocitus.
KRAUJO GRUPĖ
Kraujo tipas, pagrįstas paveldėtomis jo ypatybėmis. Nustatoma pagal 2 sistemas: ABO ir rezus.
ABO sistema pagrįsta antigenų (agliutinogenų) buvimu eritrocituose ir antikūnų (agliutininų) – kraujo serume. Jei agliutinogenų nėra, nulinė arba pirma; jei A agliutinogenų – A, arba antra; jei B – B, arba trečia; jei A ir B – AB, arba ketvirta.
Nustatoma maišant tiriamojo kraują su O(I), A(II) ir B(III) grupių kraujo serumais. Jų po lašą užlašinama skyrium ant baltos lentelės. Į kiekvieną lašą įlašinama tiriamojo kraujo. Po kelių minučių dviejuose lašuose gali įvykti agliutinacijos (antigenų sulipimo ir tirpimo) reakcija: lašai pasidaro smulkiai grūdėti. Agliutinaciją sukelia kraujo serume esantys antikūnai – agliutininai, kai pažeidžiamas natūralus jų santykis su antigenais.
A(II) antigenus sulipdo ir ištirpdo α, B(III) – β (agliutininai). Jei reakcija įvyksta O(I) ir B(III) serume, tiriamojo A(II), jei O(I) ir A(II) – B(III), o jei neįvyksta – O(I).
Be ABO sistemos, pagal kurią nustatoma donorui ir jo kraujo recipientui, ne medivcinos tikslais naudojamasi sudėtingesne sistema. Ji padeda teismo ekspertizei nustatyti tėvystę, kraujo dėmių kilmę.
Rezus sistema pagrįsta agliutinogeno rezus (Rh) buvimu eritrocituose. ŠŠį agliutinogeną, arba rezus faktorių, atrado K.Landšteineris ir A.Vyneris (1940; Austrija) bengališkos makakos Macacus rhesus kraujyje. Jis būdingas 85% baltosios rasės žmonių. Rh turintis žmogus vadinamas rezus teigiamu,o neturintis rezus neigiamu. Rh– ligoniui perpylus Rh+ kraujo, organizmui svetimas antigenas paskatina antikūnų gamybą. Vėl įpylus Rh+ kraujo, jie pradeda lipdyti eritrocitus, įvyksta rezus konfliktas. Jis gali įvykti Rh+ nėščiosios antram vaisiui, jei pirmasis iš tėvo paveldėjo Rh+, arba pirmam vaisiui, jei nėščiajai yra buvę perpilta Rh+ kraujo.
Paveldima tam tikru dėsningumu. Pvz., abiejų O(I) tėvų vaiko – O(I), abiejų A(II) – O(I) arba A(II) abiejų B(III) – O(I) arba B(III).
Kraujo grupių išskyrimas remiasi dviem molekulių grupėmis:
• raudonųjų kraujo kūnelių paviršiuje yra atitinkamų baltymų, vadinamųjų antigenų;
• kraujo plazmoje yra atitinkamų antikūnais vadinamų baltymų. Pagal dviejų tam tikrų antikūnų (A ir B) ant raudonųjų kraujo kūnelių buvimą išskiriamos 4 kraujo grupės – A, B, AB, O. Sumaišius skirtingų kraujo grupių kraują, įvyksta raudonųjų kraujo kūnelių sulipimas (antigeno ir antikūno sąveika).
