vidaus ligos

Ligonio nusiskundimai, jų rūšys, apibūdinimas.

Susipažinę su pacientu, pirmiausiai klausiame – “Kuo Jūs skundžiatės?”

Nusiskundimai gali būti trijų tipų:

· Skausmas.

· Funkciniai nusiskundimai.

· Morfologiniai nusiskundimai.

Esant skausmui, būtina nustatyti:

ü Lokalizaciją.

ü Iradiaciją (plitimas).

ü Pobūdį (pvz., bukas ar aštrus).

ü Intensyvumą (silpnas, vidutinis, stiprus, labai stiprus, nepakeliamas).

ü Laikotarpį ir aplinkybes, kada atsirado skausmas bei trukmę.

ü Faktorius, kurie palengvina ar pasunkina skausmą.

ü Požymius, kurie lydi skausmą.

Funkcinio pobūdžio nusiskundimai atspindi sutrikusią organų funkciją. Sutrikusią kvėpavimo sistemos funkciją atspindi dusulys, kosulys, skrepliavimas, kraujo atkosėjimas. Sutrikusią žarnyno funkciją atspindi viduriavimas, vidurių pūtimas, apetito stoka, vėmimas, vidurių užkietėjimas ir kt.

Morfologinio pobūdžio nnusiskundimai gali būti šie:

ü Darinio atsiradimas kurioje nors kūno vietoje (pvz., kirkšnies išvaržai būdingas minkšto darinio atsiradimas kirkšnyje, navikų metastazėms į supraklavikulinius limfmazgius būdingi kieti, nepaslankūs limfmazgiai) ir kt.

ü Pakitusi sąnarių, kaulų forma ir dydis.

ü Organo didėjimas ir stambėjimas (liežuvio, galūnių didėjimas, veido bruožų stambėjimas būdingas akromegalijai).

ü Odos ir gleivinių spalvos pasikeitimas ( pvz., ryškus odos ir gleivinių blyškumas būdingas mažakraujystei).

Ligos anamnezė

Ligos anamnezė – tai nusiskundimų chronologinė seka, jų kitimo pobūdis.

Ligos anamnezės yra šios sudėtinės dalys:

· Būklė prieš atsirandant ligos požymiams

· Kada ir kaip liga pprasidėjo.

· Kokiomis aplinkybėmis ir kokios buvo priežastys.

· Kokia buvo ligos eiga.

· Kokiose gydymo įstaigose pacientas buvo tirtas ir kokie gydymo rezultatai.

· Kaip ligonis buvo gydytas ir kokie gydymo rezultatai.

· Pastarojo kreipimosi į gydytoją priežastis.

Visi duomenys apie paciento ligą priskiriami ligos anamnezei. Laboratoriniai, radiologiniai, instrumentiniai tyrimai, aatlikti ankstesnių hospitalizacijų ar ambulatorinių apsilankymų metu – taip pat priskiriami ligos istorijai.

Sąmonės sutrikimai, priežastys

Ligonio sąmonė įvertinama:

· pokalbiu.

· vyzdžių ir kelių refleksų patikrinimu.

Akių vyzdžių refleksai nustatomi pašviečiant į akis žibintuvėliu arba delnais pridengiant ligonio akis (dešine ranka kairiąją ligonio akį, kairiąja – dešinę) ir 1-2 sekundę palaikius, rankos pakeliamos. Reaguojantys vyzdžiai tamsoje turi išsiplėsti, šviesoje – atitraukus rankas, susiaurėti. Kelio girnelės refleksas tikrinamas neurologiniu plaktuku ar delno kraštu stuktelėjus į apatinę kelio girnelės dalį, laikant kojas atpalaiduotas, truputį sulenktas.

Sąmonė gali būti aiški ir sutrikusi. Galimi keturi sąmonės autrikimo laipsniai:

Ų Dezorientacija (pritemusi sąmonė) – su pacientu galima palaikyti pokalbį, tačiau į klausimus atsako pavėluotai, sunkiai orientuojasi savyje, laike ir erdvėje.

Ų Stuporas – ligonis giliai miega, o pažadintas nerišliai ir neadekvačiai atsako į klausimus. Vyzdžių ir kkelių refleksai normalūs.

Ų Soporas – miega neprižadinami, tačiau vyzdžių ir kelių refleksai išlieka.

Ų Koma – miega neprižadinamai, išnykę vyzdžių ir kelių refleksai. Sąmonė gali sutrikti dėl smegenų pažeidimo bei sutrikus gyvybiškai svarbių organų funkcijai.

Yra penkios pagrindinės smegenų pažeidimo priežastys:

1. Smegenų kraujotakos sutrikimas (išeminis ir hemoraginis insultas).

2. Smegenų traumos (komocija, kontūzija, kompresija).

3. Toksinių medžiagų poveikis

1) egzogeniniai toksinai (alkoholis, medikamentai).

2) endogeniniai toksinai (ketoacidozė, uremija, kepenų-funkcijos nepakankamumas).

4. Smegenų infekcijos (meningitai, encefalitai).

5. Smegenų navikai.

Sąmonė gali sutrikti dėl kvėpavimo ir kraujotakos nepakankamumo.

Ligonio padėtis, variantai, semiotinės reikšmės

Ligonio padėtis įvertinama, atsižvelgiant į galimybę ją keisti ir jjos priimtinumą, t.y. kuri nors kūno padėtis pacientui yra patogiausia.

Aktyvi padėtis dar yra skirstoma:

Ų aktyvi laisva – pacientas laisvai, be jokių pastangų gali keisti savo kūno padėtį;

Ų aktyvi priverstinė – pacientui pakeisti kūno padėtį reikia nemažai pastangų ir jam patogiausia kuri nors viena kūno padėtis.

Pasyvi padėtis – pacientas pats negali pakeisti savo kūno padėties (nesąmoningi ligoniai, po insultų, esant galūnių paralyžiams ir t.t.).

Aktyvi priverstinė padėtis dar yra skirstoma:

Ų sėdima;

Ų gulima (nugarinė, šoninė, pilvinė);

Ų klūpima.

Priverstinė sėdima padėtis būdinga bronchinės astmos priepuoliui, plaučių edemai, širdinei astmai. Atsisėdus pagerinama pagalbinių kvėpavimo raumenų veikla, sudaromos geresnės sąlygos diafragmai judėti, padidėja plaučių kvėpuojamasis paviršius.

Ligoniai, sergantys peritonitu, apendicitu, paprastai guli ant nugaros. Esant tokiai kūno padėčiai, mažiau dirginama pilvaplėvė, ligoniai jaučia mažesnį skausmą.

Priverstinė šoninė padėtis būdinga ligoniams, sergantiems kvėpavimo sistemos ligomis: a) esant pleuros lapelių dirginimui (sausasis pleuritas, pneumonija, plaučių infarktas); b) pūlinės kvėpavimo sistemos ligos (bronchektazės, plaučių abscesas). Ligoniai paprastai guli ant nesveiko šono.

Priverstinė pilvinė padėtis būdinga stuburo ligoms, kasos galvutės vėžiui, esant praguloms nugaros, kryžkaulio srityje.

Priverstinė klūpima padėtis (kelių-alkūnių) būdinga eksudaciniam perikarditui.

Cianozė, rūšys, semiotika

Odos melsvumas (cianozė) gali būti:

1. Vietinis.

2. Bendrinis.

Vietinė cianozė gali būti veide, kakle, galūnėse ir atspindi venų obstrukcijos požymis. Veido ir kaklo cianozė, lydima išsiplėtusių paviršinių venų krūtinės ląstos srityje, gali būti tarpuplaučio navikų atvejais. Kojų ryški cianozė ggali būti tromboflebitų ir flebotrombozių atvejais.

Bendrinė cianozė yra skirstoma:

Ų Centrinė (šiltoji) cianozė būdinga plaučių ligoms.

Ų Periferinė (šaltoji) cianozė vystosi sulėtėjus kraujotakai (būdinga širdies ligoms, vystantis širdies nepakankamumui).

Yra skiriamos 4-ios grupės priežasčių, sąlygojančių bendrinę cianozę:

1. Sumažėjus deguonies pasisavinimui iš aplinkos plaučių alveolėse ( plaučių emfizema, pneumosklerozė, pneumonija).

2. Esant dešiniosios širdies nepakankamumui (mitralinė stenozė, lėtinė plautinė širdis).

3. Įgimtos širdies ydos, dėl kurių veninis kraujas pro patologinę jungtį patenka į arterinę sistemą (atviras Botalo latakas, aortos dekstropozicija).

4. Apsinuodijus kraujo nuodais, paverčiančiais hemoglobiną methemoglobinu (nitritai ir nitratai, anilinas, fenacetinas ir kt.).

Pabrinkimai, rūšys, priežastys

Norint įvertinti pabrinkimus, įspaudžiame duobelę. Duobelę bandome įspausti pėdose – dorsaliniame paviršiuje, kulkšnų – medialiniame paviršiuje, blauzdų – priekiniame paviršiuje.

Pėdų ir blauzdų paviršiuje duobelę bandome padaryti smiliumi arba didžiuoju pirštu. Kulkšnų medialiniame paviršiuje duobeles bandome padaryti 2-4 pirštais bandydami blauzdą apimti dešiniąją plaštaka. Įspaudę duobelę, pirštus palaikome – 5-6 sekundes. Normos atvejais duobelė tuojau pat išnyksta, oda išsilygina. Pabrinkimų atvejais duobelė išlieka.

Pabrinkimai yra skirstomi į:

1. Vietinius.

2. Bendrinius.

Dažniausios vietinio pabrinkimo priežastys yra šios:

Ų Kliūtis, trukdanti veniniam kraujui nutekėti (naviko kompresija į veną, venų trombozė ar uždegimas).

Ų Vietinis uždegimas, pvz., sąnario.

Ų Alerginis odos pabrinkimas.

Bendrinis pabrinkimas pasireiškia visame kūne, tačiau dažniausiai galūnėse ir veide.

Bendrinio pabrinkimo priežastys:

v Širdies nepakankamumas (dažniausiai pasireiškia kojose). Mechanizmas – hidrostatinio slėgio venose padidėjimas.

v Inkstų funkcijos nepakankamumas. Dažniausiai pasireiškia veide. Mechanizmas – skysčių ir elektrolitų ppusiausvyros sutrikimas.

v Hipoalbuminemija. Pasireiškia visame kūne. Mechanizmas – plazmos onkotinio slėgio sumažėjimas. Hipoalbuminemija išsivysto badavimo, kepenų cirozių, nefrotinio sindromo atvejais.

Ligonių sergančių kvėpavimo sistemos ligomis apklausa (rizikos veiksniai, nusiskundimai, jų charakteristika, semiotika)

Apklausa yra vienas svarbiausių kvėpavimo sistemos tyrimų. Pacientui užduodame šiuos šešis klausimus:

1. ar jo organizmą neveikė rizikos faktoriai

2. ar nekosi

3. ar neskrepliuoja

4. ar neatkosi kraujo

5. ar nevargina krūtinės ląstos skausmai

6. ar nedusina.

Rizikos veiksniai

Detalizuojame klausimą – ar paciento organizmą neveikė rizikos veiksniai:

v rūkymas

v kontaktas su oro teršalais

v profesinės žalingos medžiagos

v alergenai

v peršalimai

v bloga mityba.

Jei pacientas atsako, kad rūko , ar yra rūkęs anksčiau – būtina patikslinti:

ą Kiek cigarečių vidutiniškai surūko ar surūkydavo.

ą Kiek metų turėdamas pradėjo rūkyti.

ą Kiek metų pacientas rūko ar rūkė.

Turėdami šiuos duomenis, apskaičiuojame, kiek cigarečių pacientas yra surūkęs. Jeigu pacientas surūko po pokelį cigarečių per dieną, tai per metus surūko apie 7 000 cigarečių. Rūkaliams, kurie yra surūkę iki 100 000 cigarečių, LOPL rizika padidėja tris kartus, 100 000-200 000 – 4 kartus, > 200 000 cigarečių – apie 10 kartų.

Toliau pokalbio metu išsiaiškiname, kokios yra tiriamojo darbo ir gyvenimo sąlygos.

Klausiame:

· Ar nedulkėta darbo ir gyvenamojo būsto aplinka.

· Ar nėra kontakto su chemikalais.

· Ar nėra kontakto su alerginėmis medžiagomis (žiedadulkės, buitiniai alergenai).

Dulkėta aplinka bei chemikalai gali sąlygoti LOPL vystymąsi. Buitiniai alergenai, žiedadulkės, chemikalai gali būti egzogeninės bronchinės astmos priežastis.

Ligonių sergančių kvėpavimo sistemos ligomis auskultacija (metodika, normalūs

kvėpavimo garsai)

Plaučiai auskultuojami stetoskopu arba fonendoskopu. Stetoskopas neturi garsą stiprinančio įrenginio. Fonendoskopas turi membraną, kuri sustiprina garsą. Indikuotina auskultuoti stetoskopu šiais atvejais.

1. Plaukuotas krūtinės paviršius (plaukų krebždėjimas gali imituoti patologinius garsus).

2. Liesa, kaulėta krūtinės ląsta – fonendoskopo negalime glaudžiai prispausti prie krūtinės paviršiaus.

Plaučių auskultacijos metodika:

1. Stetoskopo ar fonendoskopo paviršius turi būti šiltas (jeigu šaltas – prieš auskultuodami sušildome rankomis.

2. Paprašome ligonio giliai pakvėpuoti per burną.

3. Stetoskopo varpelį ar fonendoskopo membraną glaudžiai pridedame prie krūtinės ląstos paviršiaus ir laikome dviem pirštais

4. Stetoskopas ar fonendoskopas vienoje vietoje llaikomas tol, kol tiriamasis asmuo du katus įkvepia ir iškvepia; po to perkeliamas į kitą vietą.

5. Klausomi ir įvertinami įkvėpimo ir iškvėpimo fazės metu girdimi garsai, jų pobūdis, trukmė; nustatome, ar garsai geriau girdimi įkvepiant ar iškvepiant.

6. Plaučiai auskultuojami tuose taškuose, kaip ir atliekant palyginamąją perkusiją – iš pradžių priekyje, pradedant nuo viršūnių, toliau šonuose ir nugaroje.

7. Nustatome kvėpavimo pobūdį ir pašalinius ūžesius.

8. Auskultuojant nugarą, rankos priekyje sukryžiuojamos, kad atitoltų mentės.

Plaučių auskultacijos etapai:

1. Kvėpavimo garso įvertinimas.

2. Patologinių garsų įvertinimas.

3. Auskultacija forsuoto iškvėpimo metu. Ligonio paprašome įkvėpti ir sstaiga iškvėpti. Forsuoto iškvėpimo metu auskultuojame tarpumentyje. Forsuotas iškvėpimas sergantiesiems bronchine astma gali išprovokuoti sausų švilpiančių karkalų atsiradimą.

4. Jeigu nustatome patologinių garsų, tiriame bronchofoniją. Bronchofonija – tai krūtinės ląstos auskultavimas, kai ligonis šnabžda ar kalba (šnabždesio arba kalbos auskultavimas).Tiriame visame plaučių pplote, simetriškose vietose: iš pradžių priekiniuose, paskui šoniniuose ir nugariniuose paviršiuose. Ligonio prašoma kelis kartus pašnabždomis žemu balsu ištarti “trisdešimt trys”.

Auskultuodami turime prisiminti 3 svarbius oro judėjimo kvėpavimo takuose principus:

1. Alveolės (plaučių audinys) veikia kaip filtras, silpninantis garsą, susidariusį gerklose, trachėjoje, bronchuose.

2. Plaučių audinio konsolidacija pagerina garso plitimo sąlygas.

3. Kuo patologinis židinys toliau nuo fonendoskopo membranos ar stetoskopo, tuo mažiau šansų išgirsti patologinius garsus.

Normalūs kvėpavimo garsai

1. Bronchinis.

2. Bronchovezikulinis.

3. Vezikulinis.

4. Trachėjinis.

Bronchinis – tai skardus garsas, susidarantis gerklose, girdimas ties trachėja iš priekio ir tarp menčių III-IV krūtinės slankstelio aukštyje.

Bronchovezikulinis kvėpavimo garsas yra bronchinio ir vezikulinio garsų derinys. Girdimas dviejose vietose:

Priekyje I ir II-ame tarpšonkauliniame tarpe.

Nugaroje – tarp menčių.

Vezikulinis – tai švelnus, žemas garsas. Anksčiau buvo manoma, kad šis garsas susidaro orui patenkant į alveoles ir smulkiuosius bronchus. Pastaruoju mmetu nustatyta, kad plaučių audinys atlieka filtro vaidmenį ir susilpnina garsą, susidariusį bronchuose. Vezikulinio kvėpavimo inspiracija gerokai ilgesnė už ekspiraciją (3:1). Vezikulinis kvėpavimas girdimas visuose klausymosi taškose, išskyrus ten, kur girdimas bronchinis ar bronchovezikulinis kvėpavimas.

Trachėjinis garsas girdimas ties ekstratorakaliniu trachėjos segmentu. Tai labai aukštas garsas.

Pašaliniai ūžesiai plaučiuose, jų semiotinės reikšmės

Patologiniai kvėpavimo garsai klasifikuojami, atsižvelgiant į garso trukmę ir pobūdį. Garsai, kurių trukmė ilgesnė nei 200 ms, vadinami užsitęsusiais, “muzikaliaisiais”. Garsai, kurių trukmė yra mažiau nei 20 ms, laikomi “nemuzikaliais”, trumpo sskambėjimo garsai. Užsitęsę, “muzikalieji” garsai gali būti aukšto ir žemo tembro. Užsitęsę, “muzikalieji”, aukšto tembro garsai primena švilpimą, cypimą, o žemo tembro – pleuros gurgždėjimą.

Taigi užsitęsę (ilgai trunkantys) papildomi garsai klasifikuojami:

· Sausi karkalai (angl.” Wheezes”).

· Pleuros trinties garsas.

Trumpos trukmės garsai klasifikuojami:

· Drėgni karkalai.

· Krepitacija.

Sausi karkalai – tai švilpimą, cypimą ar birzgimą primenantis garsas. Jis susidaro dėl bronchų susiaurėjimo, sąlygojamo spazmo ir edemos. Sausi karkalai girdimi ir įkvėpimo, ir iškvėpimo metu. Sausų karkalų sumažėja po kosulio (jeigu pacientas gerai atsikosi).

Sausi karkalai dar klasifikuojasi pagal garso tembrą:

· Sausi švilpiantys ( > 400 Hz).

· Sausi birzgiantys ( < 200 Hz).

Sausi švilpiantys karkalai yra monofoninio pobūdžio. Jie labiausiai būdingi BA.

Sausi birzgiantys karkalai yra polifoninio pobūdžio. Jie labiausiai būdingi LOPL, lėtiniam bronchitui.

Drėgni karkalai susidaro orui einant pro skystą turinį – formuojasi oro pūslytės ir jos sproginėja, sukeldamos traškesį. Drėgni kakalai girdimi abiejų kvėpavimo fazių metu, bet geriau – įkvepiant.

Pagal trukmę drėgni karkalai klasifikuojami:

· Stambūs ( > 1 ms).

· Vidutiniai ( ~ 1 ms).

· Smulkūs ( < 1 ms).

Smulkūs karkalai susidaro smulkiuose bronchuose; vidutiniai – vidutiniuose, stambūs – stambiuose bronchuose ar ertmėse (kavernose).

Drėgni karkalai dar klasifikuojami pagal garso pobūdį:

· Skambūs.

· Neskambūs.

Kai garso plitimo sąlygos pagerėja, girdimi skambūs karkalai. Kai garso plitimo sąlygos nepakinta ar pablogėja, girdimi neskambūs karkalai.

Smulkūs neskambūs drėgni karkalai būdingi:

· Širdies kairiojo skilvelio nepakankamumui.

· Intersticinei plaučių ffibrozei.

Smulkūs ir vidutiniai skambūs karkalai būdingi:

· Pneumonijai.

· Infiltracinei TB.

Stambūs ir skambūs karkalai būdingi ertmėms:

· Kaverninė ir fibrokaverninė TB.

· Išsivalęs plaučių abscesas.

Esant pneumonijai, karkalai girdimi asimetriškai – tik vienoje krūtinės ląstos pusėje. Širdies kairiojo skilvelio nepakankamumui būdinga, kad karkalai girdimi simetriškai – abipus plaučių pamate.

Apskritai dažniausios drėgnų karkalų priežastys yra šios:

1. Kairiojo širdies skilvelio nepakankamumas.

2. Pneumonija.

3. Plaučių intersticinė fibrozė.

4. Alerginis alveolitas.

5. Bronchektazės.

6. Lėtinis bronchitas.

Krepitacija – tai smulkus traškesys, kuris atsiranda, esant alveolėse ir skysčio, ir oro. Tai švelnus, žemo tembro garsas, labai panašus į smulkius karkalus. Padeda atskirti tai, kad krepitacija girdima tik įkvepiant, o karkalai – abiejų kvėpavimo fazių metu. Kosulys krepitacijai įtakos neturi, o karkalų po kosulio sumažėja.

Kreptacijos priežastys:

· Krupinės pneumonijos pradžia (crepitatio indux) ir pabaiga (crepitatio redux).

· Širdies kairiojo skilvelio nepakankamumas.

Pleuros trinties garsas – tai “sniego gurgždėjimą” primenantis garsas, girdimas abiejų kvėpavimo fazių metu. Jį sukelia pleuros lapelių uždegimas ir pasidengimas fibrinu (sausasis pleuritas).

Dažniausios priežastys:

· TB.

· Pneumonija.

· Uremija.

Pleuros trinties garsui būdinga:

1. Nekinta nuo kosulio.

2. Geriausiai girdimas pažastų srityje.

3. Geriau girdimas spaudžiant stetoskopą (suartinami pleuros lapeliai).

4. Gali būti apčiuopiamas.

5. Lydi pleurinio pobūdžio skausmai.

Susikaupus skysčiui pleuros ertmėje, pleuros trinties garsas išnyksta.

Bendrasis peršalimas: pagrindiniai požymiai, diagnostika, gydymo ir profilaktikos principai

Ūminis bronchitas: pagrindiniai požymiai, diagnostika, gydymo ir profilaktikos principai

Lėtinis bronchitas: pagrindiniai požymiai, diagnostika, gydymo ir profilaktikos principai

Bronchitas – bronchų gleivinės uždegimas, dažniausiai sukeliamas virusų arba bakterijų.

Ligos priežastys:

Dažniausiai bronchitą sukelia virusinė infekcija (rinovirusinė, aadenovirusinė, respiracinė sincitinė, gripo, paragripo, Herpes simplex virusas ir kt.), kuri gali komplikuotis bakterine infekcija. Daug rečiau pirminio bronchito priežastis yra bakterijos (Streptococcus pneumoniae, Haemofilus influenzae, Staphylococcus aureus, Mycoplasma pneumoniae, Chlamidia pneumoniae ir kt.). Ligą gali sukelti įvairios augalinės ir mineralinės dulkės, rūgščių garai, amoniakas, organiniai tirpikliai, sieros dioksidas, tabako ir kitokių rūkalų dūmai. Bronchito atsiradimą skatina kontaktas su kenksmingomis medžiagomis, nuovargis, peršalimas, nutukimas, alkoholis, krūtinės ląstos deformacijos ir pan.

Simptomai:

· Dusulys

· Darbingumo sumažėjimas

· Gerklės skausmas

· Skausmas už krūtinkaulio

· Kosulys

· Skrepliavimas

· Nežymus karščiavimas

· Silpnumas

· Nuovargis

· Sloga

Ligos eiga:

Ūminio bronchito metu, kosulys pirmosiomis dienomis būna sausas, vėliau ligonis iškosti gleivingų ar gleivingai pūlingų skreplių. Lėtiniam bronchitui būdingas stiprėjantis kosulys: ligos pradžioje kosima ir skrepliuojama rytais, vėliau ir dieną; kosulys stiprėja, tampa varginančiu, ima trūkti oro. Ligonį vargina dusulys, stiprėjantis po fizinio krūvio, įkvėpus šalto oro, skausmas už krūtinkaulio, nedidelis karščiavimas (kūno temperatūra pakyla iki 38°C). Be to, ligonį vargina viršutinių kvėpavimo takų simptomai – sloga, čiaudulys, gerklės skausmas, balso užkimimas. Sergant bronchitu būdingi bendro negalavimo reiškiniai – prakaitavimas, greitas nuovargis, sumažėjęs darbingumas.

Dažniausiai bronchitas būna ūmus ir trunka 1-3 savaites (sunkesniais atvejais 4-6). Tačiau negydomas gali įgyti lėtinę formą: liga užtrunka ne mažiau kaip dvejus metus, per kuriuos apie 3 mėnesius būna paūmėjimų. Tuomet pakyla

kūno temperatūra, suintensyvėja kosulys, skrepliavimas. Paūmėjimas trunka 3-4 savaites.

Komplikacijos:

Ūminio bronchito komplikacijos retos. Kai laiku nepradedamas tinkamas gydymas. liga gali komplikuotis bronchiolitu, lėtiniu bronchitu, plaučių uždegimu.Dažniausiai lėtinio bronchito eiga daugelį metų būna stabili. Jei liga dažnai paūmėja, gali išsivystyti bronchektazinė liga. Rečiau komplikuojasi lėtine obstrukcine plaučių liga, lėtine plautine širdimi, kvėpavimo nepakankamumu.

Tyrimai:

Klausydamas plaučius gydytojas girdi pašiurkštėjusį kvėpavimą, sausų, rečiau drėgnų karkalų. Kraujo tyrime būna normalus ar šiek tiek padidėjęs leukocitų skaičius ir pagreitėjęs eritrocitų nusėdimo greitis. Atlikus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką, sstebimas paryškėjęs plaučių piešinys. Atlikus skreplių tyrimą, nustatomi patogeniniai mikroorganizmai, jų jautrumas antibiotikams. Bronchoskopijos metu nustatomas bronchų gleivinės paraudimas, paburkimas, pūlingas arba gleivingas sekretas.

Gydymas:

Gydant sergantį ūminiu bronchitu svarbiausia apsaugoti jį nuo pakartotino peršalimo. Esant aukštai temperatūrai (> 38°C) skiriami kūno temperatūrą mažinantys vaistai (aspirinas, paracetamolis).

Varginant sausam, įkyriam kosuliui vartojami kosulį slopinantys vaistai (libeksinas, tusupreksas, tabletės su kodeinu);

skrepliuojant pūlingais skrepliais, esant tirštam, tąsiam bronchų sekretui – atsikosėjimą skatinantys vaistai – mukolitikai (acetilcisteinas, ambroksolis).

Antibiotikai (penicilino grupė (ampicilinas, amoksicilinas), makrolidai (eritromicinas, klaritromicinas) skiriami eesant užsitęsusiam karščiavimui, sausam kosuliui, skrepliuojant pūlingais skrepliais.

Gydytojas, įvertinęs situaciją, sprendžia ar skirti antibakterinį gydymą. Savarankiškai gydytis pačiam antibiotikais nereikėtų. Antibiotikai tuo veiksmingesni, kuo rečiau naudojami. Bakterijos protingos, jos atpažįsta priešą – antibiotiką ir keičia ląstelių struktūrą, kad taptų nepažeidžiamos. KKai koks nors sukėlėjas susipažįsta su visais antibiotikais ir išmoksta atitinkamai gintis, kraujo užkrėtimas gali tapti mirtinai pavojingas. Taigi antibiotikų negalima vartoti kaip kokių ledinukų.

Lėtinis bronchitas gydomas tik paūmėjimo metu. Gydymas nesiskiria nuo ūmaus bronchito gydymo.

Patarimai:

Ligoniui, sergančiam bronchitu, reikalingas pilnavertis, daug baltymų ir vitaminų turinti maistas. Rekomenduojama gerti daug šiltų skysčių.

Gydant lėtinį bronchitą, svarbiausia pašalinti tuos veiksnius, kurie palaiko lėtinį ligos procesą: mesti rūkyti, pakeisti darbą, jei jis yra susijęs su dulkėmis, dūmais, kvėpavimo takus dirginančiomis medžiagomis.

Profilaktika:

Patariama vengti peršalimo, nešvaraus dulkėto oro, nerūkyti, grūdinti organizmą, pakankamai ilsėtis, vartoti vitaminingą maistą, skiepytis nuo gripo. Ryte ir vakare arba ilgai pabuvus dulkėtoje aplinkoje, patartina išplauti nosį virintu vandeniu arba 1% valgomosios druskos tirpalu. Esant dažniems bronchitams, patartina pneumokokinė vakcinacija (Broncho-Munal, Ribomunyl, Luivac).

Pneumonijos: ppagrindiniai požymiai, diagnostika, gydymo ir profilaktikos principai

Bronchinė astma: pagrindiniai požymiai, diagnostika, gydymo ir profilaktikos principai

Bronchinė astma – tai lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga, pasireiškianti dusulio ir/ar kosulio priepuoliais.

Ligos priežastys:

Ligoniams, susirgusiems bronchine astma vaikystėje, dažnai nustatomas padidėjęs jautrumas įvairiems alergenams (tam tikroms baltyminėms medžiagoms, veikiančioms organizmą kaip antigenai). Dažniausi alergenai – dulkių erkės, plunksnos, gyvūnų plaukai, pelėsiniai grybeliai, žiedadulkės, kai kurie maisto produktai (pienas, kiaušiniai, žuvis, žemuogės ir kt.) ir vaistai (aspirinas, penicilinas ir kt.). Alergija – pagrindinė vaikų bronchinės astmos aatsiradimo priežastis. Ši liga glaudžiai susijusi su alerginiu rinitu, atopiniu dermatitu bei kitomis alerginėmis ligomis. Suaugusiems, sergantiems bronchine astma, alerginis komponentas nustatomas retai. Bronchinės astmos išsivystymui svarbūs ir kiti veiksniai: virusinė ir bakterinė kvėpavimo takų infekcija, rūkymas, stresas, cheminiai dirgikliai, fizinis krūvis, užterštas oras, gastroezofaginis refliuksas, bronchų ir plaučių formavimosi ypatumai, nespecifiniai klimato ir aplinkos pakitimai. Be to, manoma, kad yra genetinis šios ligos polinkis (dažnai serga paciento šeimos nariai).

Simptomai:

· Dusulys

· Apsunkintas kvėpavimas

· Spaudimo, gniaužimo, veržimo jausmas krūtinėje

· Sutrikęs miegas

· Kosulys

· Skrepliavimas

· Švokštimas krūtinėje

· Nerimas

· Būklės pablogėjimas naktimis, anksti ryte

Ligos eiga:

Bronchinei astmai būdingas dusulys, apsunkintas kvėpavimas, kosulys, sunkumo (veržimo) jutimas krūtinėje, švokštimas (švilpimas), rečiau skrepliavimas. Šios ligos sukelti negalavimai gali pasireikšti tik tam tikrais metų laikais, nepriklausyti nuo metų laikų arba būti visus metus. Bronchinės astmos simptomai atsiranda staiga, jie dažniausiai trumpalaikiai (trunka tik kelias minutes ar valandas), tačiau gali kartotis keletą kartų per parą. Paprastai astmos priepuolį išprovokuoja alergenai arba nealerginiai dirgikliai (kvapai, šaltas oras, fizinis krūvis ir pan.). Dažnai dusulio ir/ar kosulio priepuoliai pasireiškia naktį arba ankstyvą rytą. Ligoniai tarp priepuolių dažniausiai jaučiasi gerai. Esant ligos paūmėjimui, simptomai sunkesni, tęsiasi kelias dienas ar savaites, pasireiškia progresuojantis dusulys. Ilgainiui deguonies trūkumas pažeidžia ir kitas organizmo sistemas: sutrinka miegas, atsiranda nerimas, kkito priepuolio baimė ir pan.

Bronchinės astmos eiga labai nevienoda. Liga gali būti epizodinė ir nuolatinė. Epizodinė astma pasireiškia tam tikrais periodais, dažniausiai po trumpalaikio kontakto su alergenu. Jai būdinga lengva eiga ir ilgi pagerėjimo periodai. Esant nuolatinei astmai, bronchų uždegimas yra pastovus. Išgijimo požiūriu bronchinės astmos prognozė yra abejotina. Tik vaikų astma dažniausiai vėliau (bręstant) kartais išnyksta. Todėl jos prognozė daug geresnė nei suaugusių.

Komplikacijos:

Liga gali komplikuotis užsitęsusiu sunkiu bronchinės astmos priepuoliu – astmine būkle, kvėpavimo ir širdies nepakankamumu.

Tyrimai:

Ne priepuolio metu gali nepavykti rasti jokių pakitimų. Priepuolio metu stuksendamas plaučius, gydytojas girdi garsą, artimą dėžės garsui, nustatomi nusileidę plaučių kraštai. Klausydamas plaučius gydytojas girdi pailgėjusį iškvėpimą, šiurkštų arba susilpnėjusį kvėpavimą, švilpiančių, sausų karkalų.

Atlikus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką, stebimi skaidrūs (daug oro turintys) plaučiai, paryškėjęs plaučių piešinys, nusileidusi nelabai judri diafragma.

Kraujo tyrime gali būti padidėjęs eozinofilų skaičius ir imunoglobulino E koncentracija.

Skreplių tyrime gausiau aptinkama eozinofilų, eozinofilų irimo produktų ir gleivių lipdinių.

Atlikus plaučių funkcijos tyrimą (spirometriją), nustatomas kvėpavimo takų pralaidumo sutrikimas (obstrukcija). Be to, atliekami bronchus plečiantys mėginiai – kvėpavimo rodikliai didėja nuo bronchus plečiančių vaistų. Gali būti atliekami fizinio krūvio mėginiai (vaikams), provokaciniai mėginiai. Alerginės būklės įvertinimui dažniausiai atliekami odos dūrio mėginiai, kurie padeda nustatyti ligos formą.

Gydymas:

Jei įtariate, kad ssergate bronchine astma, būtinai kreipkitės į gydytoją – jis patars, kuriuos vaistus ir kaip vartoti. Bronchinės astmos gydymas yra individualus ir pakopinis. Iš pradžių skiriamas intensyvesnis gydymas, vėliau, jei yra įmanoma, vaistų dozė yra mažinama (pakopa žemyn). Skiriamas ilgalaikis (bazinis) ir ligos paūmėjimo (priepuolio) gydymas. Pirmenybė teikiama inhaliacinėms vaistų formoms. Šiai ligai gydyti vartojami uždegimą slopinantys vaistai: kortikosteroidai (hormoniniai vaistai) ir inhaliaciniai nesteroidiniai preparatai (Natrio kromoglikatas, Nedokromilis). Kortikosteroidai skiriami inhaliacijomis (beklometazonas, Flunizolidas, Budezonidas, Flutikazonas), į veną ir tabletėmis (Prednizolonas). Bronchinei astmai gydyti vartojami ir bronchus plečiantys vaistai: inhaliuojami antimuskarininiai preparatai (Ipratropiumo bromidas), andrenomimetikai (trumpo veikimo Fenoterolis ir Salbutamolis; ilgo veikimo Formoterolis ir Salmeterolis), kombinuoti vaistai (Ipratropiumas ir Fenoterolis; Ipratropiumas ir Salbutamolis), metilksantinai (teofilinai).

Trumpo veikimo adrenomimetikai vartojami priepuolio metu, todėl vadinami pirmos pagalbos vaistais. Vis plačiau vartojami sudėtiniai inhaliuojamųjų kortikosteroidų ir ilgo veikimo adrenomimetikų preparatai (Flutikazonas ir Salmeterolis, Budezonidas ir Formoterolis).

Bronchinei astmai gydyti vartojami ir kiti vaistai: leukotrienų receptorių antagonistai (Zafirlukastas, Montelukastas), antihistamininiai vaistai (Loratidinas ir kt.), mukolitikai (Ambroksolis) ir kt.

Specifinė imunoterapija skiriama tuomet, kai neįmanoma išvengti kontakto su alergenais arba nepavyksta vaistais kontroliuoti ligos simptomų.

Patarimai:

Venkite alergiją sukeliančių maisto produktų. Venkite prirūkytų patalpų, stenkitės būti gerai vėdinamose ar ventiliuojamose patalpose. Jei gyvūnai jums sukelia astmos priepuolį, stenkitės jų vengti. Jei

esate jautrus dulkėms, venkite namuose sausų puokščių ir kiliminių dangų. Jei po fizinio krūvio pradedate dusti, įkvėpkite bronchus plečiantį vaistą prieš fizinį krūvį. Jei turite PEF-metrą – didžiausios iškvėpimo srovės matuoklį, darykite atžymas ir koreguokite gydymą pagal gydytojo nurodymus. Sergantiems astma ligoniams rekomenduojami amžių atitinkantys fiziniai pratimai, organizmo grūdinimas ir stiprinimas. Dažnai ligoniaia neteisingai naudojasi inhaliatoriais, tuomet vaistas lieka burnoje, patenka į skrandį, bet ne į plaučius. Todėl yra svarbu, suderinti dozuoto inhaliatoriaus paspaudimą ir įpūtimą, turi būti pakankama įkvėpimo ssrovė, po inhaliacijų reikia išskalauti burną.

Profilaktika:

Šalinti rizikos faktorius – mesti rūkyti, vengti dulkių, šalto oro, per didelių fizinių krūvių, gydyti infekcijos židinius. Gerinti darbo ir buities sąlygas. Jei susirgote bronchine astma, vykdykite visus gydytojo nurodymus, tinkamai gydykitės ir išvengsite ligos paūmėjimų bei komplikacijų.

Plaučių vėžys: pagrindiniai požymiai, diagnostika, gydymo ir profilaktikos principai

Plaučių vėžys – tai plaučių piktybinis navikas.

Ligos priežastis:

Plaučių vėžio, kaip ir kitų lokalizacijų vėžio, tiksli priežastis nežinoma. Tačiau žinoma daug rizikos faktorių, kurie, ilgai veikdami organizmą, gali sukelti plaučių vėžį. VVienas svarbiausių plaučių vėžį įtakojančių veiksnių – tabako rūkymas. Cigarečių dūmuose yra apie 4000 cheminių medžiagų, iš jų daugiau kaip 40 žinomų kancerogenų (t.y. vėžį sukeliančių medžiagų). Kancerogeninės medžiagos ilgą laiką kaupdamosios žmogaus audiniuose ir kai kuriuose organuose sukelia vėžį bbei kitas ligas. Rizikos laipsnis susirgti plaučių vėžiu tiesiogiai priklauso nuo surūkomų per dieną cigarečių skaičiaus ir rūkymo trukmės. Tabako rūkymas didina riziką susirgti plaučių vėžiu nuo 2 iki 190 kartų. Pasyvus rūkymas (buvimas prirūkytoje aplinkoje) apie 2 kartus padidina tikimybę susirgti plaučių vėžiu lyginant su visai nerūkančiais žmonėmis. Nustatyta, kad nuo intensyvaus rūkymo pradžios iki to laiko, kai susergama plaučių vėžiu praeina vidutiniškai 20-30 metų. Kadangi daugiau rūko vyrai, tai tvirtinama, kad jie dažniau ir serga plaučių vėžiu. Dabar vis dažniau serga ir moterys, nes jos pradėjo kur kas daugiau rūkyti. Šios ligos išsivystymą įtakoja ir kai kurios pramonėje naudojamos medžiagos – arsenas, asbestas, uranas, degutas, chromas, nikelis, formaldehidas ir kt. Kitų ligų sukeltas bronchų pakenkimas gali turėti įtakos pplaučių vėžio išsivystymui (pvz., LOPL padvigubina tikimybę susirgti plaučių vėžiu). Be to, yra genetinis polinkis šiai ligai – 2-3 kartus didesnė rizika asmenims, kurių vienas iš tėvų sirgo plaučių vėžiu.

Simptomai:

· Dusulys

· Apetito stoka

· Kūno masės mažėjimas

· Krūtinės skausmas

· Kosulys

· Skrepliavimas

· Nežymus karščiavimas

· Silpnumas

· Nuovargis

· Atsikosėjimas krauju

Ligos eiga:

Plaučių vėžiu susergama palengva, o ligos požymiai yra įvairūs ir nespecifiniai. Simptomų intensyvumas priklauso nuo vėžio lokalizacijos ir išplitimo. Ligonį vargina dusulys, kosulys, krūtinės ląstos skausmas, skrepliavimas, neretai atsikosėjimas krauju. Gali būti bendro negalavimo požymių: ssilpnumas, nuovargis, pablogėjęs apetitas, kūno masės mažėjimas, šiek tiek padidėjusi kūno temperatūra. Navikui augant, ligos simptomai ryškėja.

Plaučių vėžys – tai progresuojanti liga. Efektyviai negydomas ligonis per keletą metų miršta. Tačiau anksti nustačius ir laiku padarius operaciją, plaučių vėžio progresavimą dar galima sustabdyti, ligonis gali pasveikti. Ligos eigą lemia morfologinė vėžio forma, jo išplitimo laipsnis, galimybė taikyti tam tikrus gydymo metodus.

Komplikacijos:

Plaučių vėžys gali komplikuotis plaučių uždegimu, plaučių pūliniu, pleuritu, perikarditu, diafragminio nervo ir peties nervinio rezginio dirginimu. Vėžiui išplitus į tarpuplautį, užkimsta balsas, sutrinka rijimas, patinsta veidas, kaklas, veidas, rankos. Plaučių vėžys metastazuoja į limfmazgius, smegenis, kepenis, odą, kaulus ir kt.

Tyrimai:

Atlikus krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką gali būti stebimas naviko sukeltas pritemimas, tačiau tikslesni duomenys gaunami atlikus kompiuterinę plaučių tomografiją.

Bronchoskopijos metu nustatomas darinys, deformuotas ar susiaurėjęs broncho spindis.

Šio tyrimo metu paimama medžiaga morfologiniam ištyrimui.

Skreplių tyrime gali būti randama atipinių ląstelių.

Gydymas:

Plaučių vėžys gydomas Onkologinėje ligoninėje. Kiekvienam žmogui gydytojas parenka gydymą individualiai, atsižvelgdamas į vėžio lokalizaciją plautyje, vėžinių ląstelių morfologinį variantą, išplitimą ir kitas ligas. Svarbiausi gydymo būdai – chirurginis (šalinama pažeista plaučio dalis arba visas plautis), spindulinis ir gydymas priešnavikiniais vaistais (chemoterapija). Chemoterapijai naudojamas arba vienas vaistas, arba dažniausiai vaistų deriniai. Papildomą reikšmę turi kosulį reguliuojantis, skausmą malšinantis, miegą koreguojantis gydymas bbei atidi ligonio slauga.

Patarimai:

Sergantiems plaučių vėžiu rekomenduojama reikalingas visavertis maistas, turintis pakankamai vitaminų A, C, E, seleno. Vidutinio amžiaus rūkoriui patartina vieną kartą per metus atlikti krūtinės ląstos rentgeno nuotrauką, kadangi anksti diagnozavus plaučių vėžį jį galimą sėkmingai gydyti.

Profilaktika:

Mesti rūkyti (atsisakius rūkymo rizika susirgti plaučių vėžiu kasmet mažėja), vengti vėžį sukeliančių gamybinių medžiagų, naudoti darbo saugos priemones, kai kontaktas su kancerogeninėmis medžiagomis neišvengiamas.

Eksudacinis pleuritas: pagrindiniai požymiai, diagnostika, gydymo ir profilaktikos principai

Ligonių sergančių širdies kraujagyslių sistemos ligomis apklausa (rizikos veiksniai, nusiskundimai, jų charakteristika, semiotinės reikšmės)

Širdies ir kraujagyslių sistemos patologijai yra būdingi šie nusiskundimai:

1. Širdies plakimai.

2. Skausmai širdies plote.

3. Dusulys.

4. Kosulys.

5. Pabrinkimai.

6. Šlapinimosi sutrikimai: nikturija, oligurija.

7. Sumažėjęs darbingumas.

8. Dešinės pašonės skausmai.

9. Kojų skausmai.

Nėra nei vieno subjektyvaus požymio, kuris būtų patognomiškas organinei širdies ligai. Ir tik kai kurie morfologiniai (fiziniai) požymiai besąlygiškai nurodo širdies ligos buvimą. Tai patikimi širdies išsiplėtimo požymiai, diastolinis katiškas murkimas (diastolinis ūžesys), auskultuojant išklausomas galopo ritmas, perikardo trinties ūžesys, kai kurie širdies ritmo sutrikimai.

Širdies plakimai

Žmogus gali skųstis pavieniais širdies permušimais ar širdies sustojimais, kurie būna dėl priešlaikinių širdies susitraukimų (ekstrasistolių) ir po jų sekančios kompensacinės pauzės. Svarbu yra nustatyti ekstrasistolių ryšį su išorinės aplinkos faktoriais: fiziniu krūviu, stresinėmis situacijomis, rūkymu, alkoholio vartojimu ir kt., nes tai padeda nustatyti aritmijos semiotinę reikšmę.

Ligonis pastoviai gali jausti neritmišką širdies veiklą, dažną aar retą. Šiuo atveju reikia pagalvoti apie prieširdžių virpėjimo ar netaisyklingo prieširdžių plazdėjimo galimybę.

Labai dažnas, ritmiškas, staiga prasidedantis ir staiga pasibaigiantis širdies plakimų priepuolis būdingas paroksizminei tachikardijai.

Tuo tarpu saikingai padažnėjusi širdies veikla, priklausanti nuo fizinio krūvio, emocijų ar kitų išorinės aplinkos faktorių poveikio labiau būdinga sinusinei tachikardijai.

Saikingai retesnė, ritmiška širdies veikla leidžia pagalvoti apie galimą sinusinę bradikardiją, tuo tarpu labai reta, ritmiška širdies veikla būdinga atrio-ventrikulinei blokadai ar skilveliniam ritmui.

Ritmo sutrikimo pobūdis patikslinamas užrašius EKG ar atlikus Holterio monitoravimą.

Krūtinės skausmai

Krūtinės skausmų pagrindinės priežastys yra šios:

Miokardo patologija – krūtinės angina, miokardo infarktas.

Aortos patologija – disekuojanti aneurizma.

Trachėja ir stambieji bronchai – tracheobronchitas.

Parietalinė pleura – pleuritas, perikarditas.

Stemplė – stemplės spazmai (kardiospazmos), refliuksezofagitas.

Krūtinės ląstos sienos patologija.

Greta esančių organų patologija.

Širdiniai skausmai, skirstomi į 4 tipus:

Išeminiai, kliniškai pasireiškiantys krūtinės angina ir miokardo infarktu.

Perikarditiniai. Šis terminas yra netikslus, nes perikarde skausminių nervinių receptorių yra labai mažai ir skausmas sergant sausu perikarditu sąlygojamas greta esančių pleuros lapelių dirginimo, faktiškai tai pleurinis skausmas.

Stambiųjų kraujagyslių (aortos ir plaučių kamieno) patologijos sąlygojami skausmai.

Atipiniai krūtinės skausmai (ankstesne terminologija – kardialgija).

Krūtinės angina (stenokardija, koronarinis skausmas)

Krūtinės anginą sukelia miokardo išemija (deguonies stoka). Kai širdies raumuo neaprūpinamas pakankamu deguonies kiekiu, jame pakinta medžiagų apykaita, susikaupia rūgštūs produktai, kurie ir dirgina nervines galūnes.

Pagrindine krūtinės anginos priežastimi

yra stenozuojanti vainikinių širdies arterijų aterosklerozė.

Priklausomai nuo koronarų pažeidimo pobūdžio ir trukmės, miokardo pažeidimas gali būti grįžtamas arba negrįžtamas. Pav., koronarinės kraujotakos sumažėjimas krūvio stenokardijos atveju sukelia laikiną deguonies stoką, negrįžtamų miokardo pakitimų nebūna. Ir priešingai, koronarų trombozė visiškai nutraukia kraujotaką atitinkamoje miokardo dalyje, vystosi jo nekrozė – kliniškai pasireiškia MI.

Krūtinės anginą sukelia fizinis krūvis (dažniausiai ėjimas). Skatinantys faktoriai yra:

greitas ėjimas

ėjimas prieš vėją

ėjimas į kalną

ėjimas šaltu oru

ėjimas tuoj pavalgius.

Skausmas priverčia žmogų sustoti – sustojus greitai ir visiškai išnyksta. Lokalizuojasi už kkrūtinkaulio viršūnės dalies. Iradiacija yra tipiška: vidiniu rankos paviršiumi, dažniau kairės. Galima iradiacija ir į abi rankas, apatinį žandikaulį.

Skausmo trukmė trumpa, apie 5 min.

Skausminio priepuolio pabaigoje galimi kai kurie pašaliniai reiškiniai, pvz., riaugėjimas, kurio nereikėtų sieti su skrandžio patologija. Ligoniai skausmą apibūdina kaip spaudžiantį, griaužiantį, deginantį. Šio skausmo intensyvumas nesikeičia giliai kvėpuojant, keičiant kūno padėtį. Jis nesikeičia taip pat ir nuo kosulio, ar krūtinės ląstos imobilizacijos. Jo nelydi kiti požymiai: bendras silpnumas, sąmonės praradinas, širdies plakimas, dusulys.

Skausmą nuramina nnitroglicerinas – tai labai svarbus angininio skausmo diagnozinis kriterijus.

Ramybės krūtinės angina. Ji dar vadinama spontanine krūtinės angina. Dažniausiai išryškėja sergantiems krūtinės angina, kuriems vis mažesnis ir mažesnis krūvis sukelia krūtinės skausmą. Vadinasi, tam tikru aspektu, ramybės krūtinės angina yra ttos pačios ligos (kuri sukėlė krūvio krūtinės angina) tolimesnio progresavimo stadija.

Tačiau, koronarografija parodo, kad ramybės krūtinės anginą neretai sukelia vainikinių arterijų spazmas. Šis spazminis skausmas kartojasi gana reguliariai, kartais net tą pačią valandą, dažniau naktį negu dieną. Kartais skausmo trukmė gana ilga.

Išskiriama Prinzmetalo tipo krūtinės angina – tai ramybės krūtinės angina su tik jai būdingas EKG pakitimais priepuolio metu. Šio tipo krūtinės anginos priepuolis dažnai yra lydimas širdies plakimo, ar net sąmonės pritemimo ar praradimo dėl skilvelinio ritmo sutrikimo. Ramybės krūtinės angina labai jautri nitroglicerinui.

Miokardo infarktas . Miokardo infarktą (MI) sukelia vainikinės arterijos okliuzija ir atitinkamos miokardo dalies nekrozė. Tipiškais atvejais jis pasireiškia labai būdingais požymiais: skausmas prasideda ramybėje, neretai naktį. Pusei ligonių MI išsivysto prieš tai nesirgus krūtinės aangina – tai yra IŠL debiutas.

Krūtinės skausmas MI atveju primena stenokardinį, bet turi ir savitą charakterį:

labai stiprus, sukeliantis didelį nerimo jausmą

būdinga iradiacija į apatinį žandikaulį, abi rankas

nitroglicerinas skausmo nesumažina

skausmo trukmė ilga (kelios valandos, jeigu nesuteikiama kvalifikuota pagalba)

dažnai skausmą lydi dusulys, didelis bendras silpnumas, šaltas prakaitas; kartais – pykinimas ir vėmimas (vagus reakcija)

Diagnozė patvirtinama užrašius EKG ir ištyrus plazmos fermentų aktyvumą.

Perikardialgija

Perikarditas – tai perikardo maišo serozinių dangalų uždegimas. Jo metu skausmas lokalizuojasi už krūtinkaulio vidurinės dalies. Plinta į pečius, rankas – ššiuo požymiu panašus į stenokardinį. Svarbiausias perikardito sukeliamo skausmo požymis – sustiprėja gilaus įkvėpimo metu (dėl to ligoniai negali giliai įkvėpti), taip pat kosint; gulinčiam skausmo sustiprėjimas sąlygojamas intratorakalinio spaudimo padidėjimo.

Skausmas trunka ilgai – valandomis ir dienomis, nitroglicerinas jo nesumažina. Susilpnėja nuo analgetikų.

Stambiųjų kraujagyslių patologijos sąlygojami skausmai

Plaučių arterijos embolija. Plaučių arterijos pagrindinio kamieno ir jos šakų emboliją sukelia trombas, daugumoje atvejų atkeliavęs iš giliųjų kojų venų. Skausmo pradžia labai staigi, dažnai nusakoma kaip peilio smūgis. Jis lydimas žymaus kvėpavimo padažnėjimo.

Neretai būna ir kosulys. Galimas skausmo sustiprėjimas giliai kvėpuojant (dėl to kvėpavimas gali būti paviršutininškas).

Aortos disekacija. Tai aortos intimos atsisluoksniavimas. Jo apimtis gali būti įvairi (susidaro intraparietalinė – kraujagyslės sienelės hematoma).

Aortos disekacija pasireiškia ypatingai stipriu skausmu. Galima jo iradiacija į nugarą. Tai labai reikšmingas semiotinis požymis. Laimei aortos disekacija – reta patologija.

Dusulys

Tai labai dažnas simptomas, bet nespecifinis širdies ligoms. Jis galimas daugelio ligų metu, ypač plaučių, bet taip pat ir kitų. Širdinis dusulys taip pat gali būti kelių tipų.

Adekvatus fiziniam krūviui dusulys. Apklausos metu privalome nustatyti ar dusulys yra patologinis ar ne. Normalu yra, kad fizinio krūvio metu kvėpavimas padažnėja. Jeigu šis padažnėjimas yra labai didelis, jis suprantamas kaip dusulys. Patologiniu vadinamas dusulys, atsirandantis įprastinėmis tam žmogui gyvenimo sąlygomis, saikingo ffizinio krūvio metu.

Vertingu diagnoziniu požymiu yra ir atsistatymo laikotarpio trukmė (per kiek laiko praeina dusulys, nutraukus fizinį krūvį).

Niujorko kardiologų asociacija siūlo tokią dusulio intensyvumo klasifikaciją:

Io – dusulio nėra.

IIo – dusulys atsiranda didelio fizinio krūvio metu.

IIIo – dusulys įprastinio tam žmogui fizinio krūvio metu.

IVo – ramybės dusulys.

Nuolatinis dusulys. Jis dar vadinamas ortopnoe. Stipresnis gulint, palengvėja atsisėdus. Gulint padidėja veninio kraujo pritekėjimas į širdį ir kvėpuoti pasidaro sunkiau. Ir priešingai, sėdint žmogui kvėpuoti yra lengviau, šie ligoniai guli ir miega esant aukštam lovos galvūgaliui (kelios pagalvės). Šis požymis yra labai reikšmingas širdinio dusulio charakteristikai.

Paroksizminis dusulys. Skiriami du jo tipai:

paroksizminis naktinis dusulys (širdinė astma);

plaučių edema.

Paroksizminis naktinis dusulys pasireiškia naktį, gulinčiajam horizontalioje padėtyje; ligonis nuo dusulio pabunda, atsisėda ant lovos krašto, nuleidžia kojas ir dusulys gana greitai praeina. Po to vėl gali užmigti. Tai toli pažengusios ligos, prognoziniu aspektu nepalankus požymis.

Plaučių edemą sukelia ūmus kairiosios širdies nepakankamumas. Kraujo spaudimas plaučių arterijoje tampa toks didelis, kad prasideda skystosios kraujo dalies (o vėliau ir eritrocitų) eksudacija į plaučių alveoles, kurios prisipildo skysčio, paprastai kalbant, plaučiai paskandinami. Plaučių edema gana dažnai prasideda kosuliu ir gargimo jutimo gerklėje. Ligonis sėdi ant lovos krašto, kvėpuoja dažnai. Kvėpavimas labai greit vis sunkėja. Palankios eigos atveju, ddusulio priepuolis baigiasi gausiu putotų, skystų, rausvų skreplių atkosėjimu. Nesant kvalifikuoto gydymo, ligonis gali mirti.

Dusulio atsiradimas sergant širdies liga yra blogos prognozės požymis. Merck siūlo tokią klinikinę dusulio klasifikaciją

Fiziologinis dusulys – adekvatiškas fiziniam krūviui. Jį sukelia metaboliniai faktoriai. Šiam tipui priklauso ir dusulys esant aukštai virš jūros lygio, tvankioje, nevėdinamoje patalpoje (hipoksemija ir hiperkapnija) ir pan.

Plautinis dusulys, kurio priežastys yra plaučių restrikcija ar bronchų obstrukcija

3. Širdinis dusulys – širdies nepakankamumo požymis. Jis yra adekvatus fiziniam krūviui. Jo metu pagreitėjus medžiagų apykaitai (padidėja O2 ir medžiagų apykaitos metabolitų poreikis), nusilpusi širdis negali to poreikio kompensuoti. Į kompensacinį procesą įsijungia kvėpavimo organų sistema – pagilėja ir padažnėja kvėpavimas, nes kvėpavimo centrą dirgina rūgštūs medžiagų apykaitos produktai (audinių ir galvos smegenų acidozė).

Vėlyvose širdies nepakankamumo stadijose deguonies apykaita plaučiuose labai pablogėja dėl kraujo stazės plaučiuose. Tiesiogine kvėpavimo pagilėjimo ir padažnėjimo priežastimi yra tarpalveolinių pertvarų refleksinis dirginimas (jas dirgina kraujo sąstovis).

Širdinė astma – tai ūmus kvėpavimo nepankankamumas, lydimas dusulio, hiperventiliacijos, sausų švilpiančių karkalų su bronchospazmu. Ją sukelia kairiojo skilvelio nepakankamumas.

Savitas dusulio variantas yra Čein-Stokso kvėpavimas. Jo dažniausia preižastimi yra organinė CNS patologija .

Ortopnoe – dusulys gulint, priverčiantis ligonį atsisėsti (šie ligoniai guli pusiau sėdimoje padėtyje). Jo tiesiogine priežastimi yra veninio kraujo sugrįžimo į dešinę širdį

padidėjimas (kairiojo skilvelio prieškrūvio padidėjimas) ir kairiojo skilvelio nesugebėjimas šio padidėjimo kompensuoti sistolinio ir minutinio tūrio padidėjimu. Kita ortopnoe priežastis – skystis perikardo ertmėje, kurio normoje yra apie 100-150 ml. Jeigu skystis joje kaupiasi greitai, jau 250 ml gali sukelti kardiogeninį šoką. Jeigu skystis kaupiasi labai lėtai, net 1000 ml. nesukelia žymesnių hemodinamikos sutrikimų. Širdies tamponados pagrindinės priežastys yra: infekcinis perikarditas, reumatinis perikarditas, uremija, vėžys, širdies plyšimas sergant miokardo infarktu, aortos aneurizmos plyšimas, trauma.

Astenija ir greitas nuovargis

Šiuos požymius sąlygoja dėl šširdies minutinio tūrio sumažėjimo nepakankamas organizmo aprūpinimas deguonimi ir krauju, reikalingais normaliai medžiagų apykaitai. Širdies nepakankamumo pradžioje šie požymiai būna tik nuo fizinio krūvio, galiausiai juntami ir ramybėje. Jie neišnyksta pailsėjus ar pakankamai išsimiegojus.

Protarpinis šlubavimas (claudicatio intermittens)

Jo priežastimi yra kraujotakos nepakankamumas kojose dėl stambiųjų arterijų spindžio sumažėjimo (aterosklerozės plokštelė). Ramybėje kraujotaka dar pakankama, kojų išemija išryškėja fizinio krūvio metu. Protarpinis šlubavimas atsiranda einant. Svarbu nustatyti, kokį atstumą ligonis gali nueiti, kol neprasideda skausmas.

Protarpinio šlubavimo požymiai:

Skausmo lokalizacija – blauzda; skausmas gali bbūti vienpusis ir abipusis.

Jis nusakomas kaip traukuliai, spaudimas, gniaužimas.

Skausmas priverčia sustoti.

Pastovėjus skausmas išnyksta ir po kurio laiko žmogaus vėl gali eiti.

Ligos eigos patikslininmui svarbu išsiaiškinti sindromo požymių progresavimo intensyvumą. Šiuo tikslu paklausiame ligonio kokį atstumą jis galėjo nueiti iki skausmo aatsiradimo prieš 3 mėnesius, prieš 6 mėnesius ir pan. Tai leidžia optimizuoti gydymą.

Skausmo lokalizacija ir jo pobūdis priklauso nuo arterijos pažeidimo (stenozės) lokalizacijos. Esant aukštai stenozei (pvz.: a. iliaca) skauda šlaunis ir sėdmenis – ligonis jaučia nutirpimą, sustingimą. Skausmas gulimoje padėtyje nurodo toli pažengusią ligą: vadinasi ir ramybės būklėje (nesant padidėjusio aprūpinimo krauju poreikio, kurį sukelia fizinis krūvis) kraujotaka kojose yra nepakankama.

Ramybės skausmai dažniausia atsiranda naktimis; jie priverčia ligonį atsikelti ir ieškoti patogesnės padėties, kurioje mažiau skaudėtų – tai paprastai patogi sėdima padėtis fotelyje. Skausmai gali būti ir labai stiprūs, ilgalaikiai.

Ligai toliau progresuojant, vystosi trofikos sutrikimai, nekrozė, prisideda infekcija.

Kosulys

Kosulys ir skrepliavimas būdingesni yra plaučių ligoms, bet gali būti ir dėl širdies patologijos.

Kairiojo skilvelio nepakankamumo metu vystosi kraujo stazė mažajame kkraujo apytakos rate, skystoji kraujo dalis transuduoja iš kraujagyslių į smulkius bronchus, vystosi taip vadinamas stazinis bronchitas, lydimas nestipraus kosulio su negausiu tąsių gleivių išsiskyrimu. Šio tipo kosulys sustiprėja po fizinio krūvio (padideja stazė plaučiuose), o kartais ir naktimis (padidėja cirkuliuojančio kraujo kiekis ir krūvis kairiajam skilveliui).

Kosuliu baigiasi plaučių pabrinkimo priepuolis. Šiuo atveju atkosima gana daug skystų, putotų, su kraujo priemaiša skreplių.

Labai didelė kraujo stazė plaučiuose būdinga sunkiai mitralinei stenozei. kol dar yra patenkinama dešinio skilvelio būklė (daugiau kraujo išstumiama įį mąžąjį kraujo apytakos ratą, o jo nutekėjimas apsunkintas), galimi plaučių pabrinkimo priepuoliai (taip vadinamas kairiojo prieširdžio nepakankamumas) su kosuliu ir skrepliavimu kruvinais skrepliais.

Staiga atsiradęs kosulys su kruvinais skrepliais būdingas plaučių infarktui. Plaučių arterijos tromboemboliją reikia įtarti sergantiesiems flebotromboze ar tromboflebitu, taip pat esant prieširdžių virpėjimui, didelio laipsnio širdies ertmių išsiplėtimui (abiem šiais atvejais pagerėja sąlygos susiformuoti trombams širdies ertmėse) bei sergant infekciniu endokarditu (plaučių kraujagyslę užkemša nuo vožtuvų atplyšę karpelės).

Oligurija ir nikturija

Bendras šlapimo išskyrimo sumažėjimas ir jo padidėjimas naktį – būdingas dešinės širdies ir totaliniam nepakankamumui, lydimam edemų susidarymo. Nikturija būna dėl to, kad gulint pagerėja kraujotaka, sumažėja stazė inkstuose ir šlapimo išsiskiria daugiau.

Dešinės pašonės skausmai

Jie sąlygojami kraujo stazės kepenyse, kai padidėjus jų tūriui labiau tempiama Glisono kapsulė. Būna esant žymiam dešinės širdies nepakankamumui (šiuo atveju apčiuopiamos padidėję kepenys). Skausmai nestiprūs, ilgalaikiai, maudžiančio, spaudžiančio pobūdžio, gali kiek sustiprėti po fizinio krūvio. Neretai, dėl stazės skrandyje, virškinimo sulčių išskyrimo sutrikimo, sulėtėjusios skrandžio motorikos būna ir dispepsijos simptomai.

Reikšminga anamnezės sudedamąja dalimi yra širdinės rizikos faktorių paieška. Tai išeminės širdies ligos (IŠL) rizikos faktorių paieška. Jais laikoma:

· Hipercholesterolemija.

· Hipertonija.

· Cukrinis diabetas.

· Rūkymas.

· Nutukimas.

· Apsunkintas paveldėjimas.

· Hipodinamija.

Cholesterolemijos vertinimas.

Pagrindiniais kraujo plazmos lipidais yra cholesterolis ir trigliceridai. Kraujuje jie ciruliuoja susijungę su baltymais ir vadinami lipoproteinais.

Skiriami šie kraujo plazmos lipoproteinai:

· Chilomikronai.

· Labai žemo santykinio ttankio lipoproteinai (LŽSTL).

· Žemo santykinio tankio lipoproteinai (ŽSTL).

· Aukšto santykinio tankio lipoproteinai (ASTL).

Chilomikronai yra stambios dalelės, kurios transportuoja iš žarnyno į kepenis. LŽSTL (preβ – lipoproteinai) sudaryti iš trigliceridų (3/4) bei cholesterolio (1/4) ir perneša trigliceridus iš kepenų į audinius. ŽSTL (LDL, β-lipoproteinuose) yra daug cholesterolio, apoproteinų B. Jie perneša cholesterolį į ląsteles (aterogeninis poveikis). ASTL (HDL, α-lipoproteinuose) yra daug apoproteino A. Cholesterolio perteklių perneša iš audinių atgal į kepenis (antiaterogeninis poveikis).

Cholesterolemijos normatyvai yra kiek skirtingi įvairiose populiacijose (Europos valstybėse, JAV), be to priklauso ir nuo tiriamojo asmens amžiaus. Asmenims iki 20 m. cholesterolio norma laikoma iki 6,7 mmol/l, trigliceridų – iki 1,4 mmol/l; iki 40 m. amžiaus – cholesterolio iki 7,4 mmol/l, trigliceridų iki 1,5 mmol/l; iki 60 m. amžiaus – cholesterolio – iki 8,2 mmol/l, trigliceridų – iki 1,7 mmol/l.

Vertinant cholesterolio kiekį kraujuje, reikia atsižvelgti ir į kitų širdinės rizikos faktorių buvimą. Pvz., turint du ir daugiau rizikos faktorius, cholesterolo kraujuje turėtų būti ne daugiau 5,2 mmol/l, o jau sergantiems išemine širdies liga – ne daugiau 4,5 mmol/l. Vidutinio laipsnio hipercholesterolemija laikomas cholesterolio lygis 6,6-7,8 mmol/l; didelė hipercholesterolemija – virš 7,8 mmol/l.

Mirtingumas nuo IŠL komplikacijų tiesiog proporcingas cholesterolio kiekiui kraujuje. Žmonių, kuriems cholesterolio kiekis kraujuje yra virš 2,64 g/l mirtingumas yyra 4 kartus didesnis palyginus su mirtingumu žmonių, kuriems cholesterolio kiekis kraujuje yra iki 1,8 g/l. Hipercholesterolemijos poveikis ryškesnis vyrams, nepriklauso nuo amžiaus. Pavojinga šiuo aspektu yra žemo santykinio tankio cholesterolio frakcija. Tuo tarpu aukšto santykinio tankio frakcijai būdingas apsauginis (antiaterogeninis) poveikis.

Arterinė hipertenzija dviem būdais skatina širdies komplikacijų (širdies nepakankamumo, miokardo infarkto, galvos smegenų insulto, aortos disekacijos) vystymąsi.

Aukštas AKS labai skatina stambiųjų ir vidutinio kalibro arterijų aterosklerozės atsiradimą ir progresavimą, ypač jaunesniame amžiuje. Yra nustatytas glaudus tiesioginis ryšys tarp AKS lygio (tiek sistolinio, tiek diastolinio) ir širdinių komplikacijų dažnio. Tai būdinga ir vyrams ir moterims.

Hipertenzijos sąlygojama kairiojo širdies skilvelio hipertrofija savo ruožtu taip pat pagreitina širdies nepakankamuo, miokardo išemijos vystymąsi.

Cukrinis diabetas sukelia tinklainės, inkstų mikroangiopatijas, polineuropatijas. Jų vystymąsi reikšmingai skatina arterinė hipertenzija.Be to, cukrinis diabetas skatina aterosklerozės vystymąsi – ji pasireiškia jaunesniame amžiuje, yra labiau išplitusi, žymiai greičiau progresuoja. Ypač akivaizdu tai CD sergančioms moterims. Pvz., miokardo infarkto rizika padidėja vyrams du kartus, moterims – 3 kartus, panašiai ir galvos smegenų insulto rizika; kojų arterijų aterosklerozės rizika padidėja net 4-5 kartus. Ypač reikšmingas CD aterogeninis poveikis derinyje su kitais širdinės rizikos faktoriais.

Rūkymas labai reikšmingai padidina širdinių komplikacijų pavojų. Jos priklauso nuo surūkytų per dieną cigarečių skaičiaus ir bendro rūkymo stažo.

Reikšmingas šis poveikis ir vyrams, ir moterims. Pvz.: MI rizika padidėja net 5 kartus, išeminės kardiopatijos – 4 kartus; kartotino MI rizika padidėja apie 3 kartus. Ypatingai didelis rūkymo poveikis kojų arterijų aterosklerozės vystymuisi. Nerūkantys šia patologija serga labai retai.

Dar pavojingesnė yra rūkymo ir kitų širdinės rizikos faktorių kombinacija. Rūkymas derinyje su peroraliniais kontraceptikais jaunoms moterims koronarų aterosklerozės riziką padidina net 20 kartų.

Poveikio mechanizmas:

Poveikis į arterijos sienelę: tabako komponentai skatina endotelio pažeidimą savo tiesioginiu toksiniu poveikiu. Įrodyta, kad tabako dūmai iir anglies monoksidas didina arterijos sienelės pralaidumą lipidams, skatina raumeninių skaidulų proliferaciją.

Poveikis į lipidų metabolizmą: rūkančiųjų kraujuje yra mažiau aukšto santykinio tankio cholesterolio, padaugėja trigliceridų.

Trombogeninis poveikis: tabakas yra galingas trombogeninis veiksnys, didinantis bendrą kraujo klampumą, fibrinogeno kiekį, trombocitų skaičių ir jų agregaciją.

Poveikis į vazomotorinę funkciją: nikotinas slopina prostaciklino sintezę kraujagyslių endotelyje (pastarasis yra stiprus vazodilatatorius, be to slopina trombocitų agregaciją); padidėja tromboksano A sintezė – jis skatina vazokonstrikciją ir trombocitų agregaciją. Minimi poveikiai ryškiausiai stebimi vainikinėse širdies arterijose.

Hemodinaminis poveikis. Nikotinas ddidina katecholaminų išsiskyrimą į kraują, širdies susitraukimų dažnį ir deguonies poreikį, miokardui didina sistolinį AKS.

Aritmogeninis efektas – rūkymas didina širdies automatizmą – didėja visų aritmijų pavojus, mažėja skilvelių virpėjimo slenkstis. Žinoma, kad rūkantiems staigios širdinės mirties rizika yra didesnė.

Patikimai įrodytas ppasyvaus rūkymo pavojus, pvz., MI riziką jis padidina 30 proc.

Nutukimas yra nepriklausomas širdinės rizikos faktorius. Pvz., esant viršsvoriui nuo 17,5 iki 22,5 kg, bendras vyrų mirtingumas padidėja 31 proc., moterų – 22 proc. Kai viršsvoris yra nuo 32,5 iki 40 kg, vyrų bendras mirtingumas padidėja 65 proc., moterų- 57 proc.

Gana dažnai nutukusiems randami ir kiti rizikos faktoriai: hipertonija, hipercholesterolemija, CD.

Apsunkintas paveldėjimas. Paveldėjimas apsunkintu laikomas tada, kai kraujo gimimų tarpe (tėvai, broliai, seserys) buvo sergančių MI, insultu ar mirusių nuo staigios širdinies mirties iki 55 metų amžiaus. Jo įtaka IŠL pasireiškimui bei komplikacijų vystymuisi yra neabejotina. Tačiau sunku yra įrodyti kokiomis dalimis veikia paveldėtos organizmo savybės, bei persidavę šeimos įpročiai (dietiniai, gyvenimo būdo ir kt.).

Hipodinamija yra nepriklausomas širdinės rizikos faktorius. Dirbantys ssėdimą darbą MI serga du kartus dažniau. Gerai organizuota fizinė ir psichinė poinfarktinė reabilitacija labai sumažina kartotinio MI pavojų. Be to, fizinis aktyvumas didina aukšto santykinio tankio lipoproteinų kiekį kraujuje.

Socialinė anamnezė Kai žmonės keičia darbą, gyvenamą vietą, jų gyvenime vyksta dideli pasikeitimai. Tuomet širdies ligų rizika išauga 2-3 kartus, nepriklausomai nuo individo amžiaus, lyties, rasės, rūkymo įpročio, cholesterolio lygio, padidėjusio AKS, fizinio aktyvumo ar nutukimo. Iš kitos pusės, kai aplinka supanti individą, turi mažai stresą sukeliančių faktorių, tai reiškia mažą šširdies patologijos riziką. Užtrukęs stresas, esant palankiai dirvai organizme (genetinis polinkis hipertenzijai, perdidelis druskos, skysčių vartojimas), gali tapti paleidžiamuoju mechanizmu stabiliai arterinei hipertonijai, skilvelinėms aritmijoms. Nerimas sukelia katecholaminų išsiskyrimą, kuris gali išprovokuoti tachikardiją, ritmo sutrikimus, sistolinio kraujospūdžio pakilimą. Tai savo ruožtu dar labiau pasunkina kardiovaskulinės sistemos veiklą. Dėl to atsinaujina ar sustiprėja krūtinės angina, manifestuoja ŠN požymiai ir pan. Suintensyvėję ar atsiradę širdiniai simptomai dar labiau padidina ligonio nerimą. Taigi susidaro ydingas ratas. Daugeliui tokių pacientų nereikalinga speciali medikamentinė pagalba.

Sergančių širdies ligomis bendroji apžiūra; požymių semiotinės reikšmės

Bendrosios apžiūros metu gali būti randami šie širdies ligų požymiai:

Priverstinė sėdima padėtis

Cianozė.

Blyškumas.

Saikinga gelta.

Edemos.

Ksantelazmos.

Būgno lazdelių formos pirštai.

Hemoraginis bėrimas (petechijos).

Bendroji apžiūra

Priverstinė sėdima padėtis

Sergantieji širdies ligomis, nesant dar širdies nepakankamumo požymių, juda laisvai, gali gulėti bet kokioje padėtyje. Tuo tarpu sišsivysčius širdies nepakankamumui, ypač kairiojo širdies skilvelio, ligoniai stengiasi gulėti pusiau sėdimoje padėtyje, nes gulint horizontaliai, juos labiau vargina dusulys.

Sunkaus dusulio metu (širdinė astma, terminalinė totalinio širdies nepakankamumo stadija) ligoniai visą laiką sėdi, nuleistomis kojomis (priverstina sėdima padėtis – ortopnoe).Tokia padėtis yra labai būdingas širdies nepakankamumo požymis.

Esant ligoniui pusiau sėdimoje ar sėdimoje padėtyje, daugiau kraujo deponuojama kojose, sumažėja jo pritekėjimas į dešinę širdį ir plaučius – palengvėja kvėpavimas. Be to, sėdint diafragma būna žemiau.Esant periferinės kraujotakos nnepakankamumui (šokas, kolapsas) ir kvėpavimo nepakankamumui ligoniai guli horizontalioje padėtyje.

Eksudaciniam perikarditui būdinga sėdima, pasilenkus į priekį padėtis.

Esant didesnio laipsnio kairiojo skilvelio išsiplėtimui, ligoniai guli ant dešiniojo šono, nes ant kairiojo šono gulint juos vargina įvairūs, nemalonūs širdiniai pojūčiai (širdies plakimai, permušimai, skausmai ir pan.), dėl glaudesnio širdies kontakto su krūtinės ląstos siena.

Cianozė (cyanosis)

Širdies nepakankamumo sindromui būdinga melsva odos ir gleivinių spalva. Pradinėse sindromo stadijose odos melsvumas būna nežymus; nepakankamumui progresuojant, cianozė intensyvėja iki ryškiai tamsiai mėlynos spalvos. Ryškiausiai cianozė pastebima lūpose, nosyje, skruostuose, kur oda plonesnė; rankų ir kojų pirštai pamėlynuoja (akrocianozė) jau vėliau.

Mitralinei stenozei būdinga cianozė vadinama mitraliniu veidu (cianotiškos lūpos, saikingai pablyškusio su nežymiai gelsvu atspalviu veido odos fone, rausvi skruostai).

Didelio laipsnio cianozė būna kai kurių įgimtų širdies ydų metu (taip vadinamosios mėlynosios širdies ydos, kai pačioje širdyje maišosi veninis ir arterinis kraujas). Ryški veido ir galūnių cianozė būna ir sergant lėtinėmis plaučių ligomis, bet šių ligų metu galūnės būna šiltos. Melsvą odos spalvą sąlygoja redukuoto hemoglobino (jo spalva tamsesnė) kiekio kraujyje padidėjimas. Paryškina cianozę ir veninė stazė (dešinės širdies nepakankamumo požymis).

Širdies ligų metu būna taip vadinama, periferinė cianozė, kurios pasireiškimo pagrindine patogenezine grandimi yra sulėtėjusi kraujotaka ir didesnio deguonies kiekio atidavimas audiniams. Tuo tarpu plaučių ligomis būdinga ccentrinė cianozė (oksigenizacijos plaučiuose sutrikimas). Neretai būna mišrus cianozės tipas. Staiga išsivysčiusi cianozė, lydima intensyvaus dusulio priepuolio, būdinga plaučių arterijos trombinei embolijai.

Vietinė cianozė (rankų ar kojų) būdinga sutrikusiam veninio kraujo nutekėjimui – flebotrombozė, tromboflebitas, taip pat padidėjusiems limfmazgiams ar vėžiniam dariniui užspaudus stambesnes venas. Izoliuota kaklo ir galvos cianozė būna tumorui užspaudus viršutinę tuščiąją veną.

Blyškumas

Blyškus veidas būdingas aortinėms širdies ydos – aortos vožtuvų nesandarumui ir ypač aortos stenozei – dėl mažo sistolinio širdies tyrio ir periferinių kraujagyslių spazmo.

Sergant infekciniu endokarditu odos blyškumą sąlygoja anemija dėl eritrocitų hemolizės. Saikingas odos blyškumas būdingas ir periferinės kraujotakos nepakankamumui – kolapsui.

Saikinga gelta

Šis požymis būdingas užsitęsusiom dėšinės širdies nepakankamumui, ypač sergant mitralin