Liaudies medicina

Peršalimai, gripo simptomai – ligos, kuriomis perserga kiekvienas žmogus. Norint išvengti šių ligų reikia naudoti liaudies medicinoje paplitusiomis priemonėmis, kaip česnakas, įvairių žolelių nuovirai, antpilai ir t.t

Iki 1940 metų buvo paplitusi džiova, širdies ligos, sąnarių skausmai, o peršalimus gydydavo įvairiomis nuoviromis, žolelėmis, vaistažolėmis. Žmonės

naudodavo tas priemones, kuriomis gydėsi jų tėvai, seneliai, proseneliai. Gydytojų praktika, bei jų nauji gydymo būdai nekėlė labai didelio įspūdžio, bei pasitikėjimo, kaip seniai pagrįstos ir realiai išbandytos priemonės.

Galima užtikti ir šiandien gana įvairių ir ggana retų gydymo būdų. Norėčiau paminėti vaistažolių paruošimo būdus. Arbatas pagaminti nesudėtinga. Surinktas vaistažoles užpilti verdančiu vandeniu, uždengiant palaikyti 5 min. Tokios arbatos daromos iš melisos, meškauogių, mėtos, katažolės, ramunėlių, dilgėlių ir t.t. Žmonės gerai žinojo vaistažolių nuovirų ir gydomųjų savybių. Mešaauogių nuoviras vartojamas šlapimo pūsliai gydyti. Ciparibės geriamos nuo epilepsijos. Norint sustabdyti plaukų slinkimą, nuo kurių kenčia daugelis žmonių, reikia įtrinti plaukus dienmedžio nuoviru. Suktažolės nuoviras vartojamas, sutrikus miegui ir esant nerimui.

Kai kurios moterys žino būdų, kaip pagaminti gydomąsias aarbatas ir nuovirus iš keleto vaistinių augalų. Antai, R.Tamošiūnienė, iš Musninkų kaimo, papasakojo kaip sumažinti suirzimą. Reikia paimti ramunėlių žiedus, avižų šiaudus, anyžius, levandas, bei lipikus. Juos susmulkinti ir vieną šio mišinio valgomąjį šaukštą užpilti stikline vandens. Užvirinti, palaukti 10 mmin. ir nukošti. Tokį nuovirą pasaldinti medumi ir esant suirzus gerti 2 šaukštus per dieną. Širdies ritmo sutrikimus galima gydyti pupelių ankštimi. Reikia užpilti 30gr.sausų pupelių anksčių 300ml. vandens ir 15min. pakaitinti. Tuomet, palaikyti 45 min., nukošti ir tokį nuovirą gerti po 35ml. tris kartus per dieną prieš valgį.

Antpilai naudojami sąnarių, nugaros skausmams, sutinusioms vietoms gydyti, radikulito skausmams malšinti. Šiems skausmams malšinti reikia sutarkuoti kaštoną ir užpilti degtine, o paskui juos įtrinti į skaudančias vietas. Tokį vaistą žmonės vadino “ žemės tauku “. Kitas anpilas gaminamas iš bulvių daigų. Bulvių daigai turi būti ne ilgesni kaip piršto ilgio ( 7-9cm. ). Keletą tokių bulvių daigų nuskinti, nuplauti ir užpilti degtine. Šį antpilą įtrinti į skaudančias sąnarių, nugarų, sutinimų vietas. Jokiu bbūdu, antpilų negalima naudoti, esant atviroms žaizdoms, ar atviriems lūžiams.

Milteliai naudojami gydyti kūdikių išutimams. Visų pirma, reikės pataisų varpelių. Iš varpelių išimti sporas ir tom sporom pabarstyti išutusias kūdikio vietas. Galima naudoti ir vongerykščių žiedadulkes.

Tepaliukus gaminti sudėtingiau, bei reikalinga didesnė kantrybė. Nuo sąnarių naudojamas topolio pumpirų nuoviras sumaišytas su taukais. Tokį tepaliuką reikia įtrinti.

Daugelis žmonių skundžiasi reumato skausmais. Juos sumažinti, ar net panaikinti galima kompresais. Sutarkuotus krienus uždėti ant gabalėlio marlės ir tokį kompresą dėti ant skaudamų vietų. Kompresus gamina ppagaminti ir iš garstyčių lapų. Nuplauti lapai dedami ant sąnarių ir užrišami bintu. Tokį kompresą reikia palikti kelias valandas. Taip pat, galima sutarkuoti ridikėlius arba ropes ir juos uždėti ant gabalėlio marlės. Tuomet, tokį kompresą palaikyti šiltai ant skaudamų sąnarių 1 – 2 val.

Kosuliui malšinti naudodavo liepžiedžių, šalavijų, šalpusnio, čiobrelių, ramunėlių, dilgėlių nuovirus. Pagyvenusių žmonių amžina liga – sąnarių skausmai, todėl yra labai daug įvairių būdų, receptų kaip numalšinti šiuos skausmus. Dėdavo gysločio, bei kopūstų lapus ant sąnarių, gerdavo melisos nuovirą . Nuo sumušimų, sąnarių skausmų vartojamas arnikos nuoviras. Visų pirma, arniką išvirdavo, o išvirtas žoleles dėdavo ant sąnarių, patinusių vietų, šiltai aprišdavo ir palaikydavo. Takažolės nuoviras geriamas nuo kraujagyslių užkrešėjomo, taip pat gerina kraujo sudėtį. Organizmą stiprina dilgėlių nuoviras, o pelūno nuoviras geriamas apetitui pagerinti, vidurių ir pilvo skausmams slopinti. Nuo šlapimo pūslės skausmų, uždegimų geriamas asiūklio nuoviras, o liepžiedžių nuoviras ir boro rūgštis nuima aukštą temperatūrą. Širdį stiprina ir jos sakusmus malšina cinturijų , pakalnučių, valerijono šaknų, gudobelės, čiobrelių nuovirai. Baltojo barkūno ir puplaiškių nuovirai mažina vidurių skausmus. Bijūno žiedų nuoviras geriamas nuo išgąsčio. Kad ir kaip bebūtų keista, balti bijūno žiedai skiriami berniukams, o mėlyni mergaitėms.

Išmintis, gydymo būdai – kitaip tariant, liaudies medicinos išmintis – buvo pperduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Niekam ne paslaptis, jog šios neįkainojamos žinios išliko ir mūsų jaunimo atmintyje.

Anksčiau buvo neįprastų ligų pavadinimų, kaip nuomaras – epilepsijos priepuoliai; gumbas – kuomet viduriuose atsiranda “gumbeliai”, ar išsigimusios ląstelės, teigia A. Jakiūnienė. Senieji kaimo žmonės infekcinę ligą vadindavo rože, o kuomet patenka plaukelis į atvirą žaizdą ir pradeda pūliuoti, vadindavo velniaplaukiu. Tokią žaizdelę plaudavo permanganato ir ramunėlių nuoviru.

Norint būti gyvybingu, sveiku žmogumi valgydavo daug daržovių, uogų, gerdavo daug arbatų ir vaistažolių su medumi. Ypač, naudodavo dilgėlių arbatą, kur yra labia daug vitaminų reikalingų mūsų organizmui. Tik nedaugelis apklaustųjų, Musninkų kaimo, žmonių apsisaugoti nuo susirgimų vartodavo vitaminus.

Kuomet pradeda viskas atgyti, sužaliuoja miškai, Musninkų kaimo moterys pradeda rinkti vaistažoles. Daugelis pritaria, kad tai yra malonumas ir laisvalaikio praleidimo būdas. Dažniausiai vaistažoles renka pagyvenę žmonės. Kuomet užpuola liga, žmonės kreipiasi į gydytoją, užuot bandę gydytis vaistažolėmis, kurios yra veksmingos, nuo senų laikų įrodyta, nekenksmingos gydymo priemonės. Antai, Veronika Dubetienė, Musninkų kaimo žmonių vadinama “vaistažolių daktare “. A.Kulesninkienė renka kačpedėles ir daro iš jų nuovirą nuo geltos. Pasak žmonių, anksčiau buvo daugiau, kas rinkdavo vaistažoles, o dabar labiau pasikliaujama vaistais. Daugelis apklaustųjų teigia, kad vaistažolių vaistinėse neperka, o gaminasi pačios.

Vaistažolės – viena iš liaudies mmedicinoje paplitusių gydymo būdų. Jos renkamos vasarą. Geriausiai rinkti ryte, arba iki pietų, kuomet sausa, šviečia salė ir nėra rasos ant žolės. Vaistažoles patartina rinkti iki Šv.Jono dienos, nes vėliau gėlės pražįsta. Pririnktų vaistažolių kotelius reikia nupjauti, o lapelius supjaustyti ir padėti sausoje vietoje, kad išdžiūtų. Tokius žiedelius galima padėti palėpėje, ant aukšto, bet ne ten, kur saulėta. Kitas vaistažolių džiovinimo būdas – vaistažolių kotelius aprišant siūlu ir pakabinant sausoje vietoje, kad išdžiūtų. Tokias vaistažoles reikia laikyti dėžutėse, popieriniuose arba medžiaginiuose maišeliuose. Nederėtų vaistažoles laikyti celofaniniuose maišeliuose. Jas tinka vartoti 1 – 2 metus, o vėliau jos praranda kvapą ir pakeičia skonį. Reikėtų prižiūrėti kad nesupelytų.

Musninkų kaimo žmonės renka labiausiai paplitusias vaistažoles, kaip ramunėlių, mėtų, kmynų, čiobrelių, janažolių, berkūno, kaulažolių, šalpusnio, kiaulpienių, takažolių, ajaro šaknų, tramažolių nuovirus. Kuomet kraujuodavo žaizda dėdavo gysločio lapus ant žaizdos, tada jie sustapdydavo kraujavimą. Kaulažolių lapai dedami tuomet, jeigu esi nikstelėjęs koją, o kaulažolių šaknų nuovirą gerdavo nuo širdies skausmų. Berkūno nuoviras vartojamas išgąsčiui numalšinti, šalpusnio nuoviras nuo bronchito ir sunkumui nuimti nuo krūtinės. Takažolių nuoviras stiprina organizmą, malšina uždegimų, sąnarių, raumenų skausmus. Tramažolių nuoviras geriamas nuo anginos. Ąžuolo žievės nuoviras geriamas nuo viduriavimo.

Keletas apklaustųjų paminėjo vaistažolių knygas, kuriomis jos naudojasi ir dalina patarimus

artimiesiems. Irena Ramuškiekė skaito “ Gydomosios arbatos knygą “ , “ Žmogus ir sveikata “, “ Moters grožis “ ir t.t. Antai, Aldona Kalesninkienė skaito “ Namų daktaras “, o M.Galvosienė ” Kaip rinkti vaistažoles “. Ona Lubienė džiaugiasi savo knygomis – “Vaistingieji augalai “ ir “Apie miško dovanas “. Kitos moterėlės paskaito laikraščius, kaip “ Rankdarbis “, “Gydytojų patarimai “, ”Žiniuonės patarimai “. Tokios knygos labai padeda žmonėms, kurie gamina įvairiausius receptus, gydyti įvairioms ligoms.

Daugelis surenka nemažai vaistažolių, todėl mmainosi tarpusavyje, skolina draugams, pažįstamiems, giminaičiams, bet nepardavinėja. Anksčiau, Sovietų laikais, vaikai rinkdavo įvairiausias vaistažoles – kraujažoles, dilgėles, šalpusnio lapus, gysločio lapus, asiūklius, erškėtrožes, medetkas ir t.t. Tuo metu buvęs vienitelis Lietuvoje Švenčionių fabrikas supirkinėjo vaistažoles. Už 1 kg sudžiovintų rugiagėlių duodavo 2 rb., už 1kg erškėtrožių – 2,5 rb., už 1kg medetkų žiedų – 5 rb., už šalpusnio lapus – 1,5 rb. ir t.t

Vaistų gamyba nebuvo paplitusi kaimo bendruomenėje. Jie buvo gaminami, tik keleto žmonių. Vaistai gaminami tamsioje vvietoje, ar namuose. Vastų gaminimo būdai nebuvo labai didelė paslaptis visuomenei. Mat, toks ritualas priklausė kiekvienam, atskiram kaimo nariui, begaminančiam vaistus. Vieni žmonės sako, kad gaminti vaistus geriausiai ryte, o kiti teigia, jog gaminti tuomet, kai nusileidžia saulė, kai viskas ppadvelkia tamsa ir paslaptimi. Vaistų gaminimo procese, didelis dėmesys buvo kreipiamas į dangaus kūnus, jų fazes renkant vaistažoles, o ypač vartojant vaistus. Sakydavo, kad delčios metu negalima sodinti bulvių ir rinkti vaistažolių.

Gydymui, kaimo žmonės, vartoja labai neįprastas priemones – grybus, medžių, bei krūmokšnių šaknis, pelenus, žiedus, žievę, lapus, uogas, augalų sėklas. Beržo grybas – labai paplitęs, o iš jo daromas nuoviras ir geriamas nuo vėžio. Nuo sąnarių skausmų naudojamas, taip vadinamas smirdantis grybas, arba bybgrybis. Jį reikia užpilti degtine ir įtrinti į skaudančius sąnarius. Nuo radikulito vartoja kaštono antpilą su degtine ir įtrina į nugarą.

Lūžiams gydyti naudodavo svarainius ir kauląžolių šaknų kompresus. Svarainius reikia sutarkuoti, pridėti taukų ir apdėti ant lūžusių vietų, šiltai aprišti ir tokį kompresą palaikyti per naktį. KKauląžolės šaknis tereikia tik sutarkuoti ir dėti ant lūžusių vietų. Kraujospūdį mažina ir stiprina širdies raumenį, toks antpilas – šunobelės žiedus, valerijono šaknis, kukurūzus, katpėdes, jūros kopūstus užpilti 2 stiklinėm verdavčio vandens ir palaikyit 2 savaites, o vėliau nukošti. Tokį antpilą reikia gerti, teigia regina Tamošiūnienė. Ji patarė, kaip reikėtų gydyti akių paraudimus ir uždegimus. Žalias bulves sutarkuoti , o jų masę dėti į švarų skudurėlį ir jį palaikyti ant užmerktų akių. Norint išnaikinti kirmėles organizme, sutrindavo anglius ir juos ggerdavo kartu su vandeniu. Liepos žiedų ir šalpusnio žiedų nuovirus gerdavo, esant kosuliui, ar peršalimams.

Medžio žievės turi savo privalumų, gydant peršalimus ir viduriavimus. Ąžuolo žieves padžiovina ir daro vonelias. Tokiose vonelėse kojas pamirkydavo 5-10 min., esant peršalimo, reumato skausmų, sąnarių skausmų simptomams. Tokią žievę ir virdavo, o šį nuovirą gerdavo nuo viduriavimo. Jį duodavo ir gyvuliui. Valerijono ir bijūno šaknys – nuo priemėčio. Šias šaknis supjaustydavo, suverdavo ant siūlo, padžiovindavo, o vėliau virdavo arbatas.

Vaisiai ir uogos stiprina ir gydo mūsų organizmą, saugo nuo mus klūpančių ligų. Juodųjų uogų nuovire yra geležies, o jį reikia gerti nuo viduriavimo. Šilo uogos turi be galo daug vitaminų. Šalpusnio uogų nuoviras – gydomoji priemonė skrandžio opoms gydyti. Nuo vidurių skausmų gerdavo sudžiovintų mėlynių nuovirą, o aviečių lapų ir jų stiebų nuoviras geriamas peršalus. Naktinyčios nuoviras duodamas vaikams nuo nemigos, o meškauogių nuoviras – šlapimo pūslei gerinti. Gydyti nuo gumbo virdavo nuovirą iš debesilo šaknų, babauninkų, valerijono šaknų ir pelūno. Tokiame nuovire reikėdavo maudytis. Aleksandra Jakiūnienė tegia, jog jaunažolių nuoviras geriamas “ nuo 99 ligų “. Sergant bronhitu su medumi sutrindavo putino uogas, valerijono šaknis, kukurūzus, katpėdes ir jūros kopūstus. Iš šios masės išspausdavo sultis ir gerdavo. Žarnyno ligas gydo bruknių, žemuogių, svogūnų, morkų, ridikų, kkrienų sultys. Raudonieji serbentai padėdavo skrandžiui ir žarnyno darbui gerinti, šlapimo išskyrimo skatinimui, valo tulžį, laisvina vidurius, padeda atsikratyti akmenų iš inkstų.

Augalų sėklos buvo naudojama liaudies medicinoje, kaip gydomoji priemonė. Aguonas duodavo valgyti nuo nemigos, ar numalšinti nerimą. Krapų ir petražolių nuoviras geriamas nuo aukšto kraujospūdžio. Jeigu suviduriuodavo gyvulys jam į ėdalą įpildavo linų sėmenų. Esant praguloms, į “ paklodę “ įpildavo linų sėmenų ir ant jos gulėdavo.

Kad ir kaip bebūtų keista, bei neįprasta gyvatės, varlės ir rupūžės – vaistas nuo daugelio ligų. Sudžiovintą rupūžę užpildavo spiritu ir tokį antpilą gerdavo nuo vėžio. Nuo deftarito ( grklės liga ), sudžiovintą rupūžę išvirdavo ir tą gėrimą gerdavo nuo vidurių vėžio. Nuo psoriaso (išbėrimai), elergijos buvo daroma rupūžių, gyvačių antpilai. Reikėdavo į 1 stiklinę įdėti rupūžę ar gyvatę, užpilti degtine ir palaikyti 2 savaites.Vaistais laikė ir gyvačių nuodus. Gyvatę užpildavo verdančiu vandeniu ir palaikydavo per naktį, o vėliau šį nuovirą gerdavo nuo menstruacinių skausmų.

Senovėjė žmonės išbandydavo viską, kad išgydyti ligą. Gydant ligą didelės reikšmės turi ir mėnulio fazės. Kai kuriems žmonėms, keičiantismėnulio fazei, pradeda skaudėti galvą, sąnarius, todėl į tai vertėtų atsižvelgti. Gydymui naudodavo gyvulių, paukščių plaukus, išmatas, vabzdžių gaminius..A.Jakiūnienė teigia, kad sudeginus juodos vištos plunksnų pelenus ggerdavo kartu su vandeniu, nuo kirminų. A. Pilipavičienė davė patarimą, kaip reikia išgydyti sukančius pirštų sąnarius. Jos nuomone, pirštus reikia įkišti į karvės mėšlą. Sinusitui gydyti naudojo vištų kiaušinius. Kiaušinį reikėdavo išvirti, įvynioti į skudurėlį ir paridenti virš nosies. O kad skanesnė degtinė būtų, dėdavo vištų išmatų.

Musų močiutės, išmokę iš savo mamų, žąsų ir vištų plunksnas panaudodavo pagalvėms prikimšti. Ne be reikalo sakoma, kad Lietuviai – taupūs žmonės. Vabzdžių gaminiai, taip pat labai efektyvus vaistas gydyti peršalimus. Nuo krūtinės užgulimo, įtrindavo medų į krūtinę. Pikis – įpatingai veiksmingas vaistas, nuo dantenų skausmų ir išviršinių pūlių. Jeigu supūluodavo pirštas ir atsirazdavo žaizdelė, tas vietas apraizgydavo voratinkliu.

Iki šių laikų yra išlikę, bet ne visiems priimtini, gydymo būdai, vartojant žmogaus kūno sekrecijas ir ekskrementus. Šlapimas – stiprina sveikatą ir gydo organizmą. Jame lieka labai daug mūsų organizmui reikalingų medžiagų ir vitaminų. Šlapimo kompresai dedami, esant akių perštėjimui, uždegimams, o geriamas nuo vidurių uždegimų, skrandžio ligų, plaučių uždegimų, bronchito. Kuomet suserga kūdikis ant pečių ir šonų dėdavo šlapimo kompresus, bet tokį šlapimą galima duoti, tik pačio vaiko. Kiekvienas patyrėme įdrėskimų, žaizdelių, pūliuojančių vietų. Kuomet tai pasireiškia, mes šias vietas palaižome arba uždedame seilių ant pažeistos kūno vietos. Seilės gydo. Ne

be reikalo žinome, kad ir šunys išsilaižo giliausias žaizdas.

Moters piene yra be galo daug vitaminų ir reikalingų maisto medžiagų. Jis naudojamas kaip vaistas. Kuomet užpūliuoja kūdikio akys ant jų motinos deda pieno kompresus.

Buvo tikima ne tik šventu vandeniu, jo galia, bet ir gydymo būdais su žeme, druska, miltais, ugnim bei metalais. Vilniuje buvo cedrono upelis ir žmonės tikėjo, jog jis – šventas. Čia jie plaudavosi veidą, akis „šventu“ vandeniu, eidavo keliais per upelį ir melsdavosi. F.Vaicekauskienė mano, kkad šventinto vandens negalima gerti, o šaltinio vanduo – sveikas ir jį gerti gali kiekvienas. Organizmui stiprinti padeda užšaldytas vanduo. Į aliuminį puodelį įpildavo vandens ir įdėdavo į šaldymo kamerą, o vėliau ant jį atšildydavo ir gerdavo. Sako, kad toks vanduo padeda šalinti įvairias ligas. Kuomet užsidegdavo namas, apeidavo jį ratu ir apšlakstydavo šventintu vandeniu, kad ugnis nepereitų ant kitų namų. Gydydavo ir žeme. Nuo sąnarių reumato, kojų skausmų į medžiaginius maišelius pildavo šiltą smėlį ir dėdavo ant skaudamų vietų. KKuomet užpuola sloga, skauda gerklę ir jautiesi peršalęs, reikia pamerkti kojas į karštą vandenį su druska ir palaikyti 5-10 min., arba į stiklinę įdėti vieną šaukštelį druskos ir pagargaliuoti gerklę. Rožės gydymui naudodavo ruginius miltus. Juos paberdavo ant merlės ir ddėdavo ant rožės pažeistų vietų.

Ugnis – karšta, pavojonga bet veiksminga gydymo priemonė. Jeigu panagėse atsiranda žaizdelė, reikia pasmilkyti kadagio šakelę ir ant šių dūmų palaikyti tą pirštą, kuriame buvo žaizdelė.

Regėjimui pagerinti buvo vartojami metalai. Daugelis moterų yra prasidūrę ausis ne vien dėl grožio etalono, bet ir regėjimui pagerinti. Net nuo strūmos nešiodavo gintarinius karolius. Šaltas geležies gabalas dedama ant sumuštų vietų, kad nuimtų skausmą.

Daugelis žino nuo kokių ligų naudojamos dėlės. Dažniausiai jos naudojamos, esant aukštam kraujo spaudimu, nuo galvos svaigimo, kuomet užkrešėja kraujagyslės, po žmogui ištikusio insulto. Iš pradžių reikia palaukti kad jos išalktų, o vėliau jas dėti ant kaklo. Būdamos žmogui ant kaklo, prie ausies, jos iščiulpia kraują, tada žmogui susinormalizuoja kraujo spaudimas.Dėles deda iir ant žando ,esant dideliam danties skausmui. Nuo aukšto kraujo spaudimo nuleisdavo kraują. Į veną buvo duriama adata ir nuleidžiama apie 50 ml. kraujo.

Atsipalaiduoti nuo rūpesčių, pasikalbėti, gerai išsivanoti beržo ar dilgėlių lapais, kaimo žmonės renkasi pirtyje. Vanojasi, kuomet kankina sunkus kosulys ar radikulitas, skauda sąnarius. A.Pilipavičienė pataria išsitrinti kūną kavos tirščiais ir soda, o vėliau eiti į pirtį. Po tokio „gydymo“ jausies sveikesnis ir “ drūtesnis „. Sakoma, norint būti sveiku, reikia praustis po šaltu vandeniu. Esant aukštai ttemperatūrai naudoja ledą. Jį deda ant kaktos.

Kai užklumpa liga žmonės bando atsikratyti liga, įvairiomis priemonėmis ir būdais, prašosi pagalbos ne vien pas daktarą,, bet ir į šventuosius. Iki šiol yra išlikusi tradicija užsakyti mišias mirusiesiems, kad jų sielos ilsėtųsi ramybėje, neklaidžiotų ir rastų savo vietą. Daug kas prašydavo pagalbos ir sveikatos mirusiųjų, bei šventųjų. Norint, kad liga išeitų iš tavo kūno reikia apkabinti medį ir pabūti, tuomet tavo liga persiduos medžiui. F.Vaicekauskienė davė daug patarimų, kaip išnaikinti karpas. Reikia išvirti viržius ir pamerkti karpą į šį nuovirą arba dėti tokius kompresus ant karpų. Karpas gerai išnaikina kalio permanganato tirpalas. Senovėje žmonės naikino karpas su kaulais. Reikėdavo surasti žmogaus kaulą kapinėse, patrinti juo karpą ir mesti tą kaulą per galvą. Kitas būdas, kaip išnaikinti karpas yra su virvute. Virvutėje užmegzti tiek mazgų, kiek yra karpų ir mesti per galvą. Kas tą virvutę suras, pas tą ir atsiras karpos.

Anksčiau buvo žmonių pagarsėjusių gydymu naminėmis priemonėmis ypač kaimuose. Vėliau jų sumažėjo, bet yra išlikę keletas tokių moterėlių Musninkų kaime. Daugelis mini Saltanavičienę, kuri buvo gydytoja ir gydė įvairias ligas. Ji užkalbėdavo vandenį ir sakydavo, jog šis vanduo yra slaptas. Žmonės jį gerdavo kaip vaistą 3 kartus dienoje po 1 šaukštą. KKita moteris, pagarsėjusi naminėmis priemonėmis – Šalkauskienė. Tokiom „daktarėm“ už gydymą atsijygindavo maistu, vaišėmis, padėkodavo, o dabar atsilygina pinigais.

Šaptūnai, šamanai, gadatkos – žmonės, kurie mokėją užkalbėti ligas. Iki 1940 metų jos buvo labai paplitę, o dabar jų išlikę, tik keletas. Pas šamanes kreipdavosi tik tuomet, kai nepadėdavo nei gydytojų patarimai, nei vaistai. Šamanės užkalbėdavo ne patį žmogų, bet cukrų, vandenį, sviestą ir liepdavo cukrų ir duoną valgyti, vandenį gerti, o sviestą įtrinti į kūną. Viena iš tokių šamanių, Musninkų kaime, Jakiūnienė. Mano pašnekovei R.Tamošiūnienei užkalbėjo geltą. Jai davė 2 butelius “ švento “ vandens, liepė jį gerti, bei žiūrėti į blizgančius daiktus. Sėkmingiausiai užkalbėdavo rožę, gyvatės įkandimus, odos ligas. Jeigu skaudėdavo riešą, šamanės užrišdavo vilnonį siūlą ant riešo ir užkalbėdavo. Ant vilnonio siūlo turėdavo būti surišta kaškiek mazgelių. Atskleisti savo paslaptis ir žinias šamanės gali tik vienam artimam žmogui, o tai padarius išgaruotų visi kerai ir jų galios nustotų veikusios. Šios žinios eina karta iš kartos. Už suteiktas paslaugas šamanėm atsilygindavo pinigais, o maistu atsilyginti nepatartina. Buvo tikima ne tik šamanių galiomis, bet ir blogomis akimis. Musninkų kaimo žmonės sakydavo, jeigu pas žmogų žalios akys, tuomet jos gali nužiūrėti. Nuo tokių akių apsisaugoti smilkydavo šventas žoleles. Kuomet motina baigia mmaitinti krūtimi vaiką ir jį peržegnoja, o vėliau vėl pradeda maitinti krūtimi, sakoma, kad vaikas turės blogą akį. Bloga akis kenkia ne vien žmogui, bet ir gyvuliui.

Nėštumas – pats atsakingiausias gyvenimo momentas, motinai. Atsitinka labai daug nepageidaujamų atvejų, kaip persileidimas, apsigimimas, paveldėjimas. Kad neįvyktų persileidimas negalima kilnoti sunkių daiktų, sunkiai nedirbti, neišsigąsti, nesinervuoti, nebėgioti. Jeigu nėsčia moteris lįs per tvorą, tuomet apsisuks virkštelė vaikui aplink kaklą arba jis bus žvairas. Jeigu nėsčia moteris žengia per slenkstį ir koks nors supykęs vyras suduoda su kirviu per tą slenkstį, tuomet vaikeliu ant lūpos atsiras randas. Kuomet nėsčioji išsigąsta arba pamato gaisrą, tuo momentu jai negalima savęs liesti, nes vaikas išsigims. Motina maitinanti kaire krūtimi savo vaiką, derėtų žinoti, jog jis bus kairiarankis. Senaisiais laikais nebuvo jokių priemonių nutraukti nėštumui, buvo tik liaudies medicinoje paplitę būdai. Vienas iš tokių būdų buvo karšta vonia. Visų pitma, reikia išgęrti pusę butelio degtinės, tuomet atsigulti į karštą vonią. Po šio proceso vaisius atitrūksta nuo gimdos ir įvyksta persileidimas. Buvo kilnojami sunkūs daiktai. Moteris paimdavo didelį akmenį, užsidėdavo sau ant pilvo ir taip kartodavo keletą dienų. Tai pat, geriamas ir virtų svogūnų lukštų antpilas, išvengti nėštumui.

Kiekviena jauna mergina svajoja apie aistringą ir tyrą meilę. Jai sukelti,

prisivilioti jauną jaunikaitį, kur merginos juos užkalbėdavo ir naudodavo burtus. Norint, kad vyras tave mylėtų amžinai, moterys jiems į arbatą prilašindavo savo mėnesinių kraujo.

Manau, kd daugelis esate girdėję apie “ bobutes „, pribuvėjas. Musninkų kaime jų buvo 1-3. Tokias “ bobutes “ visi gerbė. Dažniausiai jų pragyvenimo šaltinis būdavo ūkininkavimas. Jos gimdančioms moterims padėdavo iš geros valios, malonumo padėti kitam žmogui. Kuomet “ bobutės “ priimdavo vaikelį sakydavo, kad jos sugavo vaikelį. Priimant vaikelį jos naudodavo šiltą vandenį, žirkles ir ssterialius vystyklus. Vaikelį priimdavo kur nors nuošaliau, kad negirdėtų vaikai. Dažniausiai priimdavo lovoje, arba ant šiaudų. Šioms “ bobutėms „atsilygindavo maistu, drabužiais, retai kada pinigais. Kiti žmonės „bobutes“pakviesdavo į krikštynas. Džnai atsitinka taip, kad kūdikiai suserga. Anksčiau sergančius kūdikius prausdavo ramunėlėm arba į vandenį įberdavo druskos. Dažniausiai gydydavo įvairiomis arbatomis, vaistažolėmis, nuovirais. Nuo temperatūros darydavo liepžiedžių nuovirą, dėdavo kompresus su degtine. Tokia degtine įtrindavo kojeles ir rankeles. Dauguma motinų savo vaikus maitina iki veinerių metų. Būdavo atvejų, kai motina neturėdavo ppieno, tuomet vaikui duodavo praskiestą karvės pieną. Jeigu liga sunkesnė vaikelis mirdavo, nes vaistų beveik nebuvo. Anksčiau labai daug kūdikių mirdavo nuo kokliušo. Tokių „bobučių “ paslaugomis nustojo naudotis, kuomet paplito ligoninės, gydytojai ir ginekologai.