Autizmo apibūdinimas, priežastys ir simptomatika

Autizmas – tai vystymosi sutrikimas, priskiriamas kalbos ir komunikacijos sutrikimų grupei, taip pat gali būti priskiriamas emocijų ir elgesio (psichosocialinės adaptacijos) sutrikimams. V.Kagan, K.Lebedinskaja autizmą aiškina kaip savitą variantą psichinės disontogenezės, kurios išskirtinis požymis yra patologinė heterochronija- nesavailaikis, netolygus, asinchroniškas, įvairių CNS struktūrų ir funkcijų subrendimas. Autizmas – retokas sutrikimas, maždaug iš 10 tūkst. vaikų 4-5 pasižymi autizmo sindromu. Sutrikimas būdingesnis berniukams. Tik kas trečias ar ketvirtas autistas yra mergaitės.

Literatūros ir vaikų anamnezių analizė leidžia išskirti ir diagnozuoti autizmą, rremiantis keliais kriterijais: negalios pastebėjimo laikas (tarptautiniame autizmo apibrėžime akcentuojama, kad autizmo sindromas išryškėja iki 30-tojo vaiko gyvenimo mėnesio), regimojo kontakto nepakankamumas, kalbos plėtotės sutrikimas, intelekto ir socialinio bendravimo ypatumai, visų rūšių veiklos (pažinimo, žaidybinės ir t.t.), komunikacijos, sensorikos ir motorikos sutrikimai.

Jau ankstyvoje kūdikystėje atkreipiamas dėmesys į keistoką vaikų elgesį. Vienas iš pirmųjų autizmo požymių yra vaiko bendravimo stoka. Jis nemėgsta myluotis, glaustytis ir pan. Vaikai blogai miega, ‘‘supainioja‘‘ dieną su naktim, blaškosi lovytėje, bijo tamsos, rėkia ar verkia ssotūs ir sausi. Kiti kūdikiai ramūs, neverkia net norėdami valgyti, nereaguoja į šlapius vystyklėlius, šaltį, žadinimą. Dažnai nerodo jokių emocijų pamatę krūtį, nesiglaudžia prie jo, neieško spenelio, nesuaktyvėję prieš maitinimą pamatę buteliuką. Dažnoka anoreksija. Vyresniems vaikams būdingas menkas maisto pasirinkimas. NNeįprastas maistas gali sukelti šleikštulį ar net vėmimą. Didesnis dėmesys į vaiką atkreipiamas antraisiais trečiaisiais gyvenimo metais, kai jis nepradeda laiku kalbėti.

Autizmo priežastys

Nusakyti autizmo priežastis yra sudėtinga. Ilgą laiką buvo manoma, kad dėl sutrikusio vaikų elgesio kalti tėvai, kurie esą šalti ir nejautrūs, mažai bendrauja su vaikais.

Kai kurie psichiatrai manė, kad vaikai, pasižymintys autizmo sindromu, tampa uždari, stengiasi atsiriboti nuo aplinkos. Tai lyg reakcija į nepalankias ir priešiškas vaikui aplinkybes (įvairūs stresai šeimoje ir pan.). Apie 1980m. psichologinės autizmo atsiradimo priežastys buvo atmestos. Tėvų santykiai su vaiku gali turėti pozityvią ir negatyvią reikšmę juos ugdant, tačiau jokiu būdu negali nulemti aitizmo sindromo. Taigi, autizmo priežastys gali būti įvairios: organinės, neurologinės, genetinės, biologinės. Pastaruoju metu manoma, kad autizmo priežastis yra ssmegenėlių pažeidimas. Jos yra glaudžiai susijusios su frontaline skiltimi, todėl sutrikimas yra įvairialypis. Autizmas kartais asocijuojasi su genetiniais faktoriais. Manoma, kad lemtingiausias iš genetinių faktorių yra trapioji X chromosoma. Šios chromosomos pažeidimas paaiškina gausesnį berniukų skaičių bendroje vaikų, pasižyminčių aitizmo sindromu, populiacijoje. Tačiau genetinis poveikis yra dalinis ir sąveikauja su aplinkos veiksniais.

Neurologinės priežastys – įvairūs smegenų susirgimai, oksigeno trūkumas, uždegimai, fizinės traumos, išsigimimai. Dėl šių priežasčių tasiranda disfunkcija, sukelianti autizmą.

Kartais manoma, kad autizmo priežastis yra smegenų lateralizacijos disfunkcija. KKiekvienas žmogaus galvos smegenų pusrutulis atlieka specifinę funkciją. Dėl autizmo ryšys tarp abiejų pusrutulių sutrinka. R.Simpson ir p.Zionts duomenimis, smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos funkcijos, todėl atsiranda pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemų.

Minėti autoriai nurodo, kad kita autizmo priežasčių grupė – biologinės priežastys (biocheminiai nenormalumai). Jie aiškinami taip: smegenys susidaro iš daugelio ląstelių – neuronų. Jie priima ir perduoda informaciją cheminiais komponentais, vadinamais neuroperdavėjais. Tų cheminių elementų trūkumas ir esanti autizmo priežastis. Biologinės priežastys nėra tiksliai apibrėžtos, todėl teigti, kad jos yra autizmo priežastis, nėra tikslinga. Be to, bandymas gydyti vaistais, kaip teigia dauguma autorių, nėra efektyvus.

Autizmo simptomatika

Kokios bebūtų autizmo priežastys, išoriniai požymiai yra panašūs. Jie yra skirstomi į tris grupes:

Pirma grupė. Socialinės sąveikos trūkumai:

1. žymūs jausmų ir santykių su kitais asmenimis trūkumai;

2. nenoras ir nepakankamas siekimas ką nors keisti (atsisakyti blogų įpročių);

3. negali ir nepakankamai geba mėgdžioti;

4. nėra arba nepakankami socialiniai vaidmenys (nesugeba keistis);

5. sutrikęs gebėjimas bendrauti su bendraamžiais.

Antra grupė. Komunikacijos ir vaizduotės sutrikimai:

1. neturi poreikio bendrauti;

2. sutrikusi neverbalinė kalba;

3. menka vaizduotė;

4. sutrikusi kalba;

5. sutrikusi kalbos forma ir turinys (kartojasi tai, kas anksčiau pasakyta);

6. negali palaikyti pokalbio.

Trečia grupė. Riboti interesai ir aktyvumas:

1. stereotipiški kūno judesiai;

2. išsiblaškę ir pasimetę;

3. liūdi ir kenčia paskeitus aplinkai;

4. primygtinai reikalauja tis pačios aplinkos;

5. neišmintingi ir riboti interesai.

Svarbesni autizmo bruožai, padedantys laiku nnustatyti šį sutrikimą, yra šie: sunkiai bendrauja su kitais žmonėmis, nesupranta instrukcijų, priešinasi mokytis, nebijo realių pavojų, vengia ką nors keisti, neturi poreikio rodyti gestais, ne vietoje juokiasi ar kikena, reikalauja to paties objekto, sutrikęs motorinis aktyvumas, ribotas akių kontaktas, keistai žaidžia.

Vieni autistai yra ribinės socialinės savireguliacijos, kompetetingos veiklos ir gali gyventi savarankiškai. Kita grupė autistų gali gyventi savarankiškai tik iš dalies. Du trečdaliai tokių žmonių yra gerokai atsilikę ir savarankiškai gyventi negali.

Vaikų, pasižyminčių autizmo sindromu, ugdymas

Taigi autizmas yra ypatingas visaapimantis sutrikimas – nukenčia vaiko socialiniai santykiai su aplinka, nesusiformuoja verbalinė ir neverbalinė komunikacija, nepilanaverčiai esti pažinimo procesai ir bendroji bei smilkioji motorika. Tai patologinis uždarumas, atitrūkimas nuo pasaulio, ieškojimas nusiraminimo atliekant stereotipiškus judesius ir įvairiais būdais save stimiliuojant. Skurdus vizualinis dėmesys, nes fiksuojamas į vieną požymį ar smulkią detalią, nesuvokiama daikto visuma. Ilgai „ tuščiu žvilgsniu“ klaidžiojama nuo objekto prie objekto. Esukoncentruotas ir klausos dėmesys – neatsiliepia šaukiamas vardu ir t.t. nuolat keičiasi vaiko elgesys ir nuotaikos, gali būti agresyvūs sau ir kitiems, beprasmiškai juokiasi, rėkia ir verkia, juos vargina nerimas ir įvairios baimės. Dėl motorikos sutrikimo ir aplinkinio pasaulio nepakankamo suvokimo vaikams nesusiformuoja savitarnos įgūdžiai, todėl vieni gyventi savarankiškai yra nepajėgūs. Tik labai nedaugelis autistų turi unikalių gabumų iir įgūdžių. Jie sprendžia sudėtingus uždavinius, girdėtą dainą pagroja instrumentu, įsimena sunkią mokomają medžiagą, išssiskiria ypatingais gabumais įvairiose srityse.

Sudėtinga autizmo simptomatika lemia ypatingą, vaikų pasižyminčių šiuo sindromu, ugdymą. Ugdymo tikslas – pagal galimybes parengti savarankiškam gyvenimui ar bent suformuoti pagrindinius savitarnos įgūdžius. Šių vaikų ugdymas apima keturias pagrindines priemonių grupes: 1) medicinines; 2) psichologines; 3) pedagogines.