Cukrinis Diabetas. Etiologija, Patogeneze, Rizikos veiksniai

Cukrinis diabetas (lot. diabetes mellitus) – tai liga, atsirandanti stokojant insulino, kai dėl absoliutaus ir santykinio jo stygiaus sutrinka angliavandenių, riebalų ir baltymų apykaita. Cukrinis diabetas charakterizuojamas hiperglikemijos, aterosklerozės, mikroangiopatinėmis kraujagyslių ligomis ir neuropatijomis. Tai labai plačiai paplitusi liga, kuria serga 1 – 4 % gyventojų ir pastaruoju metu kasmet ja suserga vis daugiau žmonių. Dėl cukrinio diabeto išsivysto retinopatijos, vėliau galimas apakimas. Širdies infarktas, diabetu sergantiems žmonėms yra 2,5 karto dažnesnis, nei sveikiems. 75% sergančiųjų miršta nuo kraujagyslių ligų.

CUKRINIO DDIABETO ETIOLOGIJA

Yra skiriami du cukrinio diabeto tipai:

1) Pirmasis tipas – priklausomas nuo insulino. Šis tipas dar vadinamas autoimuniniu, nes kraujyje randami antikūnai. Tada smarkiai stokojama insulino, ir ligoniui yra būtinos jo injekcijos. Dažniausiai juo serga nenutukę žmonės iki 30 metų. Šiam tipui būdinga ketozė.

2) Antrasis tipas – nepriklausomas nuo insulino tipas. Sergant antrojo tipo cukriniu diabetu, santykiškai stokojama insulino. Dažniausiai serga vyresni negu 40 metų žmonės, didžioji dauguma iš jų ( ~70%) yra nutukę, ketozės – retos, o kraujyje antikūnų nerandama.

Pirmojo ttipo cukrinio diabeto priežastys

Pirmojo tipo cukrinis diabetas atsiranda tuomet, kai yra pažeidžiamos Langerhanso salelių beta ląstelės. Jas pažeidus, sutrinka insulino sekrecija, nes šio tipo ląstelės ir gamina šį hormoną. Pažeidimą gali sukelti daugelis faktorių. 1) Tai kasos autoimuniniai procesai. Daugiau nnei pusei ligonių, sergančių pirmojo tipo cukriniu diabetu, kraujyje nustatomi antikūnai prieš Langerhanso salelių beta ląsteles ir jų paviršiaus antigenus. Šie antikūnai suardo apie 90% insuliną produkuojančių ląstelių. Aštresnėse formose beta ląstelės yra visiškai suardomos, ko pasekoje atsiranda insulopenija ir visi insulino stokos sukeliami metaboliniai sutrikimai. Autoimuninius procesus gali paskatinti ir tam tikrų vaistų naudojimas. Gali reikštis ir limfocitų infiltracija. 2) Langerhanso salelių beta ląstelių membranų specifinių gliukozės receptorių stoka ir/arba pažeidimas. 3) Sutrikęs signalo perdavimas iš membranos į ląstelės vidų. Taip būna dėl sutrikusio Ca++ patekimo į ląstelę ir jo susijungimo su kalmodulinu. 4) Gali būti įgimti Langerhanso salelių beta ląstelių genetinio aparato sutrikimai. Tai susiję su specifiniais audinių suderinamumo tipais. Ląstelių genetinio kodo vietos, koduojančios baltymus, kurie atlieka ppagrindinį vaidmenį monocitų ir limfocitų sąveikoje, yra pakitę. Šie baltymai po stimuliacijos moduliuoja T limfocitų atsaką, ir tuo pačiu metu moduliuoja imuninį atsaką. Optimaliomis sąlygomis pakitę genai gali būti neveiklūs ir suaktyvėja, tik veikiant tam tikriems rizikos faktoriams (Pavyzdžiui, raudoniukės, intoksikacijos atvejais). Tada sutrikusi T limfocitų funkcija lemia Langerhanso salelių beta ląstelių destrukciją. Kad paveldimumas turi reikšmės atsirasti pirmojo tipo cukriniam diabetui, įrodo dvynių tyrimai. Yra nustatyta, jog vieno kiaušinėlio dvyniai, turintys tą pačia genetinę informaciją, dažniausiai cukriniu diabetu serga aabu. Be to, dar yra ištirta, jog pirmojo tipo cukrinis diabetas dažniau pasireiškia tiems asmenims, kurie turi HLA-DR antigenų.

Antrojo tipo cukrinio diabeto priežastys

Antrojo tipo cukrinį diabetą sukelia genetiniai ir išorinės aplinkos veikiantieji faktoriai.

1) Nutukimas. Nutukus gali sumažėti insulino receptorių skaičius ląstelėse-taikiniuose, todėl atsiranda rezistentiškumas insulinui ir kompensacinė hiperinsulinemija, kuri vėliau palaipsniui pereina į hipoinsulinemiją. Insulino molekulės susiriša su specialiais ląstelių paviršiaus receptoriais ir taip pradeda intraceliulinių reakcijų kaskadą, kuri sąlygoja gliukozės transporto per ląstelių membranas susilpnėjimą. 2) Blogas gliukozės toleravimas. Jeigu žmonės, suvartoję gliukozės, ją blogai toleruoja, tai po kelerių metų jie dažniausiai suserga antrojo tipo cukriniu diabetu. Blogas gliukozės toleravimas reiškia, jog neišskiriama pakankamai hormono insulino, kuris mažina gliukozės kiekį kraujyje, kaupdamas ją kepenyse glikogeno pavidalu. Insulino išsiskyrimo kiekis, išgėrus gliukozės, yra paveldimas. 3) Gausus lengvai įsisavinamų angliavandenių ir riebalų kiekis maiste. 4) Ateroskleroziniai pakitimai, kurie paveikia kasos kraujagysles. Dėl to Langerhanso salelės prasčiau aprūpinamos deguonimi ir maisto medžiagomis, o tai sutrikdo insulino sekreciją. 5) Langerhanso salelių struktūriniai pakitimai. 6) Nėštumas. Jo metu padidėja hormonų sekrecija, kurie didina atsparumą insulinui. Moterys, turinčios paveldėtą polinkį sirgti cukriniu diabetu, nėštumo metu turi didesnę tikimybę juo susirgti.

Cukrinio diabeto patogenezė

Cukrinio diabeto patogenezės esmę sudaro absoliuti arba santykinė insulino stoka ir gliukagono perteklius. PPažeidžiama visų medžiagų apykaita, o ypač angliavandenių. Gliukozė blogiau patenka į ląsteles. Sumažėja fermento heksokinazės aktyvumas, dėl to susilpnėja gliukozės fosforilinimas ir gliukozės-6-fosfato susidarymas kepenų ląstelėse. Slopinamas pentozinis angliavandenių ciklas, mažiau gaminasi NADPH2 ir dėl to lėtėja riebiųjų rūgščių sintezė, mažiau angliavandenių virsta riebalais. Dėl insulino stokos ir gliukokortikoidų hipersekrecijos suaktyvėja gliukoneogenezė. Gliukagono perteklius aktyvina glikogenolizę ir daugiau gliukozės išsiskiria į kraują. Mažėja glikogeno kiekis kepenyse ir dėl to aktyvėja lipolizė riebaliniame audinyje. Krebso ciklas sulėtėja ir acetil – coA, susidaręs angliavandenių ir riebalų tarpinėje apykaitoje, panaudojamas ketoninių kūnų (acetono, acetoacto rūgšties, beta oksisviesto rūgšties) ir cholesterolio sintezėje. Sutrikus Krebso ciklui, sutrinka ir ATP gamyba. Dėl to stokojama energijos baltymų sintezėje. To pasekoje sutrinka antikūnų gamyba ir susilpnėja imuninis reaktyvumas. Amino rūgščių liekanos, susidarančios baltymų katabolizmo metu, naudojamos gliukoneogenezėje. Kraujyje kaupiasi ketoniniai kūnai, didėjant jų koncentracijai, jie pradeda išsiskirti su šlapimu. Ketoniniai kūnai intoksikuoja organizmą, o tai – viena iš pagrindinių diabetinės komos priežasčių.

Rizikos veiksniai

Susirgti cukriniu diabetu didelę reikšmę turi rizikos veiksniai, tokie, kaip nutukimas, stresas, vaistai, ir kt.

Nutukimas. Apie 80% žmonių, sergančiu antrojo tipo cukriniu diabetu, yra nutukę. Kyla klausimas, ar nutukusių žmonių hiperglikemija yra diabetinio sindromo pasireiškimas, ar tai tiesiog susiję su nutikimu. Hiperglikemija rodo ir kitas diabetinio ssindromo savybes, įskaitant pagreitėjusią aterosklerozę, mikrovaskulinius sutrikimus, neuropatija ir ketoacidozę. Tarp nutukimo laipsnio ir angliavandenių apykaitos sutrikimų yra nuoseklus tiesioginis ryšys. Nutukusiems žmonėms reikalinga didesnė insulino sekrecija, kad palaikyti normalią angliavandenių apykaitos homeostazę bei riebalų ir baltymų metabolizmą.

Stresas taip pat yra susijęs su sutrikusia angliavandenių tolerancija. Hiperglikemija stebima streso ir kitų būklių bei ligų metu, o pilnai gliukozės koncentracija sunormalėja po pasveikimo. Po įvairių ligų, sužeidimų, traumų, padidėja gliukokortikoidų, gliukagono, katecholaminų ir somatotropino sekrecija. Šie hormonai didina gliukozės kiekį kraujyje ir turi reikšmės atsirasti cukriniam diabetui, ypač nutukusiems žmonėms ar nėštumo metu.

Vaistai. Jie gali sukelti netoleranciją angliavandeniams ir hiperglikemiją. Vaistai su gliukokortikoidais ir estrogeno komponentais, padidina rezistentiškumą insulinui. Sveiki žmonės, naudodami saikingas vaistų dozes, sugeba kompensuoti papildomą insulino sekreciją, bet, kai kompensaciniai mechanizmai išsenka, išsivysto hiperglikemija. Angliavandenių apykaita pagerėja ar atsistato nutraukus vartoti diabetogeninius vaistus.

Literatūros sąrašas:

1. „Patologinė fiziologija“ A. Vileišis, R. Kazakevičius, A. Kondrotas, V. Meškelevičius, V. Stankaitis, S. Ročka – „Mokslo“ leidykla, 1991

2. Patologinės fiziologijos paskaitos, 2004 03 15.

3. „Vidaus ligų propedeutika“ M. Krištopaitis, A. Žiugžda – „Mokslas“, Vilnius, 1982