Bendravimo būdai

Įvadas

Iš visų žmogaus savybių gebėjimas bendrauti yra pats svarbiausias.

Bendraudami mes galime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame ar

jaučiame, kokiais matome save ir mūsų aplinką. Mes turime būdų perteikti

aplinkiniams savo požiūrį į juos, mūsų susidarytą nuomonę, susiformavusius

vertinimus. Savo ruožtu iš kitų žmonių galime sužinoti apie tai, kaip mes

patys atrodome iš šalies: ką kiti mano apie mus ir aplinkinį pasaulį. Tik

bendraudami žmonės gali ugdyti kitus ir tobulinti save, mokyti ir mokytis,

padėti kitiems ir ieškoti pagalbos bei paramos sau. Bendravimas – ttai viena

pagrindinių žmogaus vertybių, t.y. tai, ką žmonės laiko svarbiausiu ir

labiausiai vertina.

Šio darbo tikslas yra supažindinti kokie gali būti bendravimo būdai. O

taip pat: ką pasako veidas apie mus? Ką simbolizuoja mūsų turimi daiktai?

Su kuriais bendravimo būdais susiduriame savo kasdieniniame gyvenime?

Bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame

gyvenime minėdami bendradarbiavimą, turime galvoje visų pirma bendravimą

žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai

parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio tarp dviejų žmonių metu tik

trečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du

trečdalius –– kitais būdais. Iš jų svarbiausi yra:

Asmeninės erdvės valdymas

Akių kontaktas

Veido išraiška

Gestai

Kūno kalba

Apranga bei išvaizda

Mūsų turimi daiktai

Prisilietimai

Garsiniai būdai

Juos mes pirmiausia ir aptarsime.

Asmeninė erdvė – tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią

nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė

padidėja aarba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir su kuo mes esame.

Pavyzdžiui, gausiai lankomose viešose vietose, arba, sakysime,

perpildytame autobuse arba lifte mūsų asmeninė erdvė prisitaiko prie

realiai ten susidariusių aplinkybių. Amerikiečių antropologas E.T.Holas

(E.T. Hall) nustatė, jog žmonės bendraudami naudoja keturias pagrindines

erdvės zonas:

1. Intymi zona (nuo 15 iki 46 cm).

Ši zona skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa,

apsauga, nuraminimu, pamaloninimu ir pan. Esant tokiam atstumui, mus veikia

daugybė dirgiklių – kvėpavimo, kūno šilumos, kvapų ir kitokių. Dėl to

bendravimas pasidaro labai intensyvus. Į šią zoną leidžiama patekti tik

tiems žmonėms, kurie tikrai yra mums artimi. Tai vaikai, tėvai,

sutuoktiniai, artimi draugai ir giminės. Visų kitų žmonių įsiveržimą į šią

zoną laikome nederamu ir vertiname kaip nemandagumo arba agresyvių užmačių

raišką.

2. Asmeninė zona (nuo 46 cm iki 11,2 m).

Tai patogiausias artumas pokalbiui. Jis tarsi sako: “Jūs man patinkate”

arba “Norėčiau su jumis geriau susipažinti”.

3. Socialinė zona (nuo 1,2 m iki 3,6 m).

Tokia zona dažniausiai susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžia

bendras problemas, nagrinėja dalykinius klausimus, dalyvauja viename

susirinkime. Ji praneša pašnekovui: “Nepageidaučiau leistis į pernelyg

artimus santykius. Noriu būti su jumis mandagus ir taktiškas, bet ne

daugiau”.

4. Visuomeninė zona (toliau nei 3,6 m).

Panašų atstumą stengiasi išlaikyti mokytojai arba lektoriai per viešas

paskaitas. Jis leidžia nekreipti dėmesio į asmenis, kurie nepatinka arba

kurių norėtume išvengti. Kontaktai tarp žmonių šiuo atveju labai formalūs,

beasmeniai. Tokia zona sako: “Mums neturėtų rūpėti asmeniniai dalykai.

Verčiau susikoncentruokime ties veikla, kuria mums vertėtų užsiimti”.

Taigi erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra išorinė mūsų

vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiame kitų

žmonių atžvilgiu, ir ką, savo ruožtu, jie jaučia mums.

Psichologai yra pastebėję, jog mes nesąmoningai stengiamės stovėti

arčiau tų žmonių, kuriuos mėgstame, palyginus su tais, kurių nemėgstame.

Mes taip pat linkę būti arčiau žmonių, kurių pritarimas mums svarbus, ir

laikomės atokiau nuo tų, kurių nuomonė mums nerūpi. Įtakos atstumui turi ne

tik simpatijos ir autoriteto laipsnis, bet ir tai, kiek mums žmogus

pažįstamas. Pažįstami žmonės stovi arčiau vienas kito negu nepažįstami. Kuo

artimesni draugai, tuo atstumas tarp jų mažesnis. Pastebimi ir lyčių

skirtumai: paprastai moterys stovi arčiau viena kitos negu vyrai.

Apie žmonių tarpusavio santykius galime spręsti ir pagal tai, kaip

pašnekovai susėda. Pavyzdžiui, klasėje galima pastebėti, jog tie

moksleiviai, kurie pamokoje dalyvauja aktyvia, mieliau nori sėdėti priekyje

bei centre, tuo tarpu pasyvesni mokiniai paprastai pasirenka vietą klasės

gale. Ir šis pavyzdys rodo tą patį dėsningumą, t.y. nori ar nenori žmogus

bendrauti su kitais, atskleidžia jo pasirenkamas atstumas tarp savęs ir

aplinkinių. Pastebėta, jog draugai dažniau sėdasi greta vienas kito arba

kampu, o priešininkai – vienas prieš kkitą. Antruoju atveju atstumas tarp

bendraujančių būna didesnis, o pašnekovus dažnai skiria koks nors barjeras,

pavyzdžiui, stalas. Tačiau ir čia egzistuoja tam tikri lyčių skirtumai.

Moteris labiau negu vyras erzina situacija, kai nepažįstamas arba nemalonus

žmogus atsisėda priešais.

Žmonės iš gyvūnų pasaulio perėmė ir poreikį žymėti savo asmeninę

teritoriją. Žinoma, mes tai darome kitaip negu gyvūnai: atsitveriame tvora,

pakabiname lentelę su savo pavarde ant buto ar kabineto durų ir pan.

Teritorijoje, kurią žmogus užima laikinai, naudojami laikini žymekliai.

Pavyzdžiui, užsiimdami vietą teatre ar paskaitų salėje, mes pasižymime savo

teritoriją padėdami kokį nors savo daiktą: švarką, megztinį, rankinuką,

palikdami laikraštį ar programėlę. Bibliotekoje, nenorėdami, kad mums kas

nors trukdytų, neretai paženkliname savo teritoriją knygų krūvele ar

sąsiuviniais tiek iš vienos, tiek iš kitos mūsų užimamos vietos pusės.

Autobuse ar traukinyje, vengdami artimesnės nepažįstamų pakeleivių

kaimynystės, atsitveriame krepšiais ar lagaminu. Panašių pavyzdžių,

rodančių, kaip saugoma asmeninė teritorija, rastume labai daug.

Bendraudami su skirtingų kultūrų atstovais, neturėtume pamiršti, jog

jų asmeninės erdvės supratimas gali būti labai nevienodas. Pavyzdžiui,

islamo šalių bei Lotynų Amerikos gyventojai įpratę stovėti arčiau vienas

kito negu europiečiai ar Šiaurės Amerikoje gyvenantys žmonės. Toliausiai

vienas nuo kito stovi baltieji amerikiečiai, anglai ir švedai. Arčiausiai –

pakistaniečiai ir arabai. Pietų Europos gyventojai – italai, graikai –

užima tarpinę padėtį. Stebėdami bendraujančius skirtingų kultūrų atstovus,

galime pamatyti nuolatinį nesąmoningą judėjimą. Sakysim, kalbantis Pietų

Amerikos gyventojui ssu europiečiu, pirmasis mano, jog jis stovi per toli ir

nuolat traukiasi artyn, tuo tarpu europiečiui šis atstumas atrodo per

glaudus ir jis vis traukiasi atgal.

Akių kontaktas. Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka

susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per

kurį mes galime žvelgti žmogui į akis, nepasirodydami nemandagiais,

agresyviais ar familiariais. Pavyzdžiui, lifte moralus žvilgsnio laikas

siekia kelias milisekundes. Maždaug tiek laiko mes leidžiame sau pažiūrėti

lifto pakeleiviui į akis. Visą likusį laiką, jeigu kylame ar leidžiamės

liftu kartu su nepažįstamu žmogumi, mes žiūrime į grindis, į lubas, į lifto

valdymo mygtukus, bet ne į šalia stovinčiojo akis. Šiek tiek ilgesnis

moralus žvilgsnio laikas bus perpildytame autobuse, dar ilgesnis – gatvėje.

Gatvėje neretai galime pagauti priešais einančių žmonių žvilgsnį. Tačiau

žmonės ima jaustis nejaukiai, jei į juos žiūrime ilgiau nei tris sekundes.

Vieno tyrimo metu eksperimentatoriai stengėsi sąmoningai ilgiau žiūrėti

žmonėms, einantiems per gatvę, į akis. Atlikti matavimai parodė, jog šie

žmonės gatvę pereidavo sparčiau, negu tie, kuriems į akis nebuvo žiūrima.

Kodėl taip yra? Kodėl ilgesnis akių kontaktas tarp mūsų ir kitų

žmonių, ypač tarp mūsų ir tų žmonių, kuriuos pažįstame menka arba visai

nepažįstame, sukelia nepatogumo jausmą? Taip atsitinka todėl, kad akių

kontaktas yra labai aiškus mūsų ketinimo bendrauti su kitu žmogumi požymis,

Mūsų akys tarsi pačios sako: “Esu pasirengęs su tavimi bendrauti”.

Pastebėta,

jog su mums patinkančiu žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį

akių kontaktą, su nepatinkančiu – trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai

žvelgia vienas kitam į akis, o susipykę žmonės, priešingai, vengia vienas į

kitą žiūrėti. Taigi kodėl mus verčia pasijusti nejaukiai įdėmesnis

nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų pirma todėl, kad akių kontaktu

parodomas ketinimas užmegzti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome, ką jis

reiškia. Mes nežinome, ar žiūrintysis vertina mus palankiai, ar ne. Galbūt

mes jį sužavėjome, tačiau gal jis, priešingai, pamatė mumyse ką nors

neįprasto ar nemalonaus. Galime tikėtis, jog jis pasakys mums komplimentą,

tačiau lygiai taip pat galime laukti, jog mus išbars ar įžeis. Psichologų

tyrimai rodo, jog tais atvejais, kai įdėmiai žvelgiančių į mus tikslas yra

visiškai aiškus, mes nesijaučiame nepatogiai. Mūsų neerzina ir netrikdo

autostopu keliaujančio turisto žvilgsnis, padavėjo, restorane priimančio

mūsų užsakymą, arba pardavėjos, laukiančios, kokius pirkinius mes

išsirinksime, žvilgsniai. Priešingai , vairuotojai mieliau sustoja prie to

keliautojo, kuris prašo pavėžėti žvilgsniu, o ne dairosi aplinkui. Noriau

perkama tose parduotuvėse, kur pardavėjos išsyk parodo pastebinčios

pirkėją, užuot žvelgusios pro langą ar tyrinėjusios savo nagų laką.

Vadinasi, tais atvejais, kkai pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas,

mums nėra reikalo jo vengti – tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame.

Mūsų reakcija gali būti ir teigiama, ir neigiama. Pardavėjos dėmesys

parduotuvėje mus gali pamaloninti, tačiau, antra vertus, ilgesnis jos

žvilgsnis, tarsi priekaištaujantis, jog per ilgai neišsirenkame prekės,

gali nuteikti nesmagiai. Tačiau tokiais atvejais mūsų reakcija skirsis nuo

vengimo reakcijos, kylančios tuomet, kai žvilgsnio prasmė mums neaiški.

Psichologas D. E. Hamačekas (D. E. Hamachek) siūlo keletą patarimų,

kaip naudoti akių kontaktą sėkmingesniam bendravimui įvertinti:

1. Tam, kad sėkmingiau užmegztumėte gerus santykius su svarbiais

žmonėmis, stenkitės ilgiau išlaikyti žvilgsnį su jais susitikę,

prasilenkdami ar sveikindamiesi.

2. Žiūrėkite į žmogų, kuriam ką nors sakote ar kurio klausotės, tačiau

nesistebeilykite pernelyg atkakliai. Tiesiog parodykite jam, jog jo

klausotės, kad jums rūpi tai, ką jis arba ji sako.

3. Kai tenka ką nors kritikuoti, akių kontaktas turi būti trumpesnis.

Žmogus, kurį jūs kritikuojate, turi jausti tam tikrą saugumo pojūtį.

Trumpesnis akių kontaktas suteikia daugiau saugumo ir kartu leidžia

geriau įsiklausyti į tai, ką jjam sakote.

4. Palaikydami akių kontaktą, turite daugiau galimybių įrodyti, jog

sakote teisybę. Aplinkiniai yra įpratę abejoti žodžiais žmogaus, kuris

nežiūri jiems į akis.

Jeigu jūsų santykiai labiau dalykinio, o ne asmeninio pobūdžio, akių

kontakto laikas taip pat turėtų būti trumpesnis. Trumpi ir su pertraukomis

žvilgsniai pokalbio metu tarsi pasako, jog jums rūpi ne tiek pašnekovas,

kiek problema, kurią jūs aptarinėjate. Pastebėta, jog įprasto pokalbio metu

dauguma žmonių žiūri vienas kitam į akis maždaug trečdalį viso pokalbio

laiko arba šiek tiek ilgiau, ir to pakanka abipusiam dėmesiui palaikyti.

Akių žvilgsniu reguliuojama ir pati pokalbio eiga. Akimis tarsi perteikiama

pokalbio gija. Baigę šnekėti, mes pažvelgiame į pašnekovą ir žvilgsiu tarsi

perduodame jam pokalbio estafetę. Savo ruožtu, mūsų bendravimo partneris,

baigęs kalbėti, taip pat tai parodo žvilgsniu. Kalbant šiek akių signalai

yra tiesiog būtini. Jei jais nesinaudotume, būtų labai sunku palaikyti

tvarkingą pokalbį.

Mes minėjome, jog bene ilgiausiai vienas į kitą žvelgia įsimylėjėliai.

Tačiau intensyvus akių kontaktas gali būti skirtas ne vien meilei ir

prieraišumui išreikšti. Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui.

Agresyvūs ar linkę dominuoti žmonės taip pat mėgsta žvelgti į akis atkakliu

ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę, mes galų gale nuleidžiame akis.

Tokiu žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai – į pavaldinius, kai

šie kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai

vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba

žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Nuleistas akių žvilgsnis nebūtinai

reiškia, jog pašnekovas mūsų nemėgsta ar sako netiesą: galbūt mes tik

bendraujame su droviu, linkusiu užsisklęsti savyje žmogumi. Akių kontakto

taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akių

kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra

išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas.

Istoriniuose filmuose dažnai matome, kaip valdovui pasirodžius, jo

pavaldiniai pagarbiai nuleidžia akis. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių,

šis bendravimo signalas gali turėti daugelį reikšmių, ir jį teisingai

suprasime tik gerai žinodami visą bendravimo situaciją.

Kalbant apie akių kontaktą, negalima nepaminėti ir egzistuojančių

kultūrinių skirtumų. Pietų Europos gyventojai žiūri vieni kitiems į akis

gerokai dažniau ir ilgiau negu šiaurės europiečiai ar amerikiečiai.

Bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms, tai gali sukelti problemų.

Pavyzdžiui, anglui gali pasirodyti, jog italas savo ilgais žvilgsniais

darosi pernelyg įkyrus, tuo tarpu italas pamanys, jog anglas pernelyg

šaltai ir atsainiai su juo bendrauja.

Veido išraiška. Kiekvienas veidas mums neišvengiamai ką nors sako.

Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti – labiau, tačiau visi jie

yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Jau seniai žinoma, jog

mokėjimas “skaityti” aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ir nuspėti,

kokie jausmai juos tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia

vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegzti pokalbį, o ko geriau

nekalbinti.

Daugelis mūsų žino arba bent jau spėja, jog ta pati veido išraiška

atspindi vienodas žmonių emocines būsenas net ir tuomet, kai žmonės labai

įvairūs, priklauso skirtingoms rasėms arba kultūroms. Taip iš tiesų ir yra.

Skirtingose šalyse atlikti tyrimai rodo, jog viso pasaulio žmonės daugmaž

vienodai supranta veido išraiškų reikšmę. Yra panašių išraiškų, nusakančių

svarbiausias žmogaus emocijas: pyktį, liūdesį, laimę, nuostabą,

pasibjaurėjimą ir baimę. Amerikiečių mokslininkas P. Ekmanas (P. Ekman) su

savo kolegomis atliko daugybę tyrimų, kurių metu rodė nuotraukas su

šešiomis ppagrindinėmis mūsų paminėtomis emocijomis penkių skirtingų šalių

atstovams – japonams, amerikiečiams, brazilams, čiliečiams ir

argentiniečiams. Nepaisant gana ryškių kultūrinių skirtumų, visi

apklaustieji pademonstravo stebėtiną vieningumą apibūdindami nuotraukose

pavaizduotas emocijas. Dar įtikinamesnių įrodymų P. Ekmanas ir jo kolegos

rado atlikdami tyrimus įvairiuose nuošaliuose Naujosios Gvinėjos rajonuose.

Nepaisant itin ribotų žmonių, kuriuos tyrė mokslininkai, kontaktų su

kitomis kultūromis, Naujojoje Gvinėjoje išgirsti emocijų apibūdinimai

beveik sutapo su rezultatais, gautais kitose pasaulio dalyse.

Žinoma, tai anaiptol nereiškia, jog veido išraiška sugebame perduoti

tik šešias skirtingas emocijas. Įmanomi labai įvairūs deriniai. Pavyzdžiui,

galia vienu metu atrodyti laimingu ir nustebusiu, išsigandusiu ir piktu ir

pan. Be to, šios emocijos gali būti įvairaus stiprumo. Todėl gyvenime

susiduriame su gausybe įvairiausių galimų variantų.

Nereikėtų pamiršti, jog veidas visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų

jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:

1. Žmogus gali būti išmokęs rodyti ne tas emocijas, kurias išgyvena.

Pavyzdžiui, aktorius gali būti labai gerai nusiteikęs, tačiau pagal

scenarijų jam reikia atlikti tragišką vaidmenį tos dienos spektaklyje.

Geras aktorius tai padarys meistriškai.

2. Žmogus gali būti suinteresuotas nerodyti savo jausmų. Pavyzdžiui,

profesionalus lošėjas stengiasi, kad jo veidas neišduotų

priešininkams, ar jo šansai laimėti dideli, ar beveik lygūs nuliui.

Patyręs derybininkas taip pat nenori, kad jo veidas rodytų tikruosius

jausmus sudėtinguose derybų etapuose

3. Mes galime neteisingai suprasti vieną ar

kitą žmogaus veido išraišką.

Pavyzdžiui, jei žmogus labai susimastęs, mums gali pasirodyti, jog jis

liūdnas arba piktas. Nustebusią veido išraišką galime suprasti kaip

išgąstį ir pan.

Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų?

Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto,

nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati

tikriausia. Emocijoms nuslopinti arba jas pakeisti visada reikia šiek tiek

laiko. Pavyzdžiui, jei pasakojant juokingą istoriją, klausytojų juokas

pasigirs tik po tam tikros pauzės, tai gali reikšti, jog klausytojai jos

nesuprato arba jūsų aanekdotas buvo nevykęs.

Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimtina atvirai rodyti savo

jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar viena

priežastis, dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką.

Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis,

paprastais stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės

vadinamąją socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas

mums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas. Socialinės

šypsenos nereikėtų painioti su tikraisiais jausmais, tačiau, antra vertus,

be jos sunku įsivaizduoti mandagų bendravimą, ypač ten, kur tenka nuolat

susidurti su įvairiais klientais: paslaugų, aptarnavimo, informacijos

teikimo sferose ir kitur.

Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška,

bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai

taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti, pritaria mums pašnekovas

ar abejoja, simpatizuoja ar ne.

Gestai. Gestai, kkaip ir veido išraiška, gali parodyti, ar žmogus

pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai

palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Yra

žmonių, kuriems gestai ir šnekamoji kalba tiesiog neatsiejami. Apie juos

sakoma, jog surištomis rankomis jie paprasčiausiai negalėtų šnekėti. Gestų

kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme.

Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, bet ir nurodo jo kryptį

bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti

žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti, ir pan. Gestų

įvairovė tokia didelė ir jų reikšmė tokia įvairialypė, jog visiems jiems

apibūdinti reikėtų atskiro katalogo.

Deja, nėra tikrai patikimo gestų žodyno. Gestų prasmė dažnai priklauso

nuo konkrečios situacijos bei kultūros, kurioje bendraujama.

Yra gestų, kuriuos vartojame nevalingai ir kurie nėra sskirti žodžiams

pakeisti. Kaip tik šie gestai laikomi tikraisiais signalais, pasakančiais,

ką žmogus galvoja. Tai tam tikras “emocijų nutekėjimas”, vykstantis ir

tuomet, kai žmogus nori ką nors nuslėpti. Pavyzdžiui, studentas gali

tikinti savo draugus, jog nebijo egzamino, tačiau jį išduos rankų drebulys,

nervingas pieštuko vartymas tarp pirštų ir kiti nevalingi judesiai. Žmogus,

dalyvaudamas svarbiame pokalbyje, gali stengtis atrodyti ramus, tačiau

pagal dažną kaklaraiščio taisymąsi, švarko sagos sukiojimą ar šukuosenos

taisymą įžvalgesnis pašnekovas bematant supras, jog žmogus nervinasi.

Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus

tikriesiems jausmams nuslėpti. Jeigu smarkiai gestikuliuosime, pašnekovui

atrodys, jog esame susijaudinę, kai iš tiesų galime būti visiškai abejingi

tam, kas sakoma. Priešingai, jeigu, žinodami nevalingų gestų reikšmę,

sugebėsime juos suvaldyti, mus gali palaikyti labai santūriu žmogumi, nors

tokiu galime ir nebūti. Todėl požiūris, kad gestai, skirtingai nuo žodžių,

visada atskleidžia tiesą, yra gerokai suprastintas. Abiem šiais bendravimo

būdais galima pateikti ir teisingą, ir klaidingą informaciją.

Kūno kalba. Garsus amerikiečių psichologas V. Džeimsas (W. James) dar

šio amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį, parodant savo

požiūrį į bendravimą, atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Jis surinko

trisdešimt nuotraukų, kuriose buvo nufotografuoti žmonės skirtingomis kūno

pozomis, ir paprašė tiriamųjų pasakyti, kokį bendravimo ketinimą šios pozos

galėtų išreikšti. Gauti atsakymai parodė keturias pagrindines kūno padėtimi

reiškiamas tendencijas, kurias V. Džeimsas apibūdino taip:

1. Artėjimas – dėmesinga poza, pasireiškianti kūno palinkimu į priekį.

2. Pasitraukimas – negatyvi poza, pasireiškianti pasitraukimu atgal arba

nusisukimu.

3. Išsiplėtimas – išdidi, arogantiška poza, pasireiškianti išpūsta

krūtine, stačia laikysena, aukštai pakeltais pečiais bei galva.

4. Susitraukimas – depresiška, prislėgta poza, pasireiškianti į priekį

pasvirusiu liemeniu, nuleistais pečiais ir galva bei įdubusia krūtine.

Šiuolaikinėje psichologijoje šios pozos dažniau vadinamos šilta,

atšiauria, dominuojančia ir paklūstančia.

Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei,

todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali mums

atskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Jei pašnekovas jus mėgsta, jis

nevalingai orientuos savo kūną taip, kad šis būtų pasisukęs link jūsų ir

kiek pasviręs į priekį. Jei šią kūno pozą lydės dar ir intensyvus akių

kontaktas, tai bus rimtas signalas, jog pašnekovas yra palankiai jūsų

atžvilgiu nusiteikęs ir bendravimas su jumis jam tikrai svarbus. Priimta

manyti, jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o

nuo pašnekovo atšlijęs – labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir

galvos linkčiojimas. Priešingai, nuleista žemyn arba aukštyn užversta

galva, jos purtymas ar kraipymas demonstruoja abejojantį arba neigiamą

požiūrį.

Neretai manoma, jog jeigu žmogus bendrauja įsitempęs, tai pašnekovas

jam nepatinka, jeigu atsipalaidavęs – tai patinka. Iš tikrųjų yra ne visai

taip. Atlikti tyrimai parodė, kad su nemėgstamu asmeniu bendraujama arba

stipriai įsitempus, arba visiškai atsipalaidavus. Su mėgstamu – tik

saikingai atsipalaidavus. Juk jeigu pašnekovas mūsų nedomina ir netgi varo

nuobodulį, nematome reikalo savo kūno kalba reikšti jam bet kokį dėmesį.

Tuo tarpu mėgstamam žmogui stengiamės pasirodyti palankiai, todėl ir

kontroliuojame savo kūną, kad nebūtume pernelyg atsainūs.

Taip pat pastebėta, kad žmonės, kurie stengiasi būti su mumis atviri,

sėdi laisvai, rankas pasidėję ant kelių arba jas nuleidę. Uždaresni,

nenorintys atsiverti mums žmonės sėdi susidėję rankas ant krūtinės ir

sukryžiavę kojas. Ne veltui sakoma, jog žmogui užsidarius nuo mūsų

dvasiškai, užsisklendžia ir jo kūnas. Tačiau nevertėtų šio principo

absoliutinti, kadangi sėdėjimui gali turėti įtakos kultūriniai bei lyčių

skirtumai (pavyzdžiui, mergina, vilkinti trumpu ir siauru sijonėliu

paprasčiausiai negali užsikelti koją ant kojos), auklėjimo ypatybės. Kita

vertus, mūsų paminėtas tendencijas pastebi dažnas psichologas praktikas ar

šiaip įžvalgus žmogus.

Kūno ženklai gali mums ir padėti, ir trukdyti. Padeda tuomet, kai

pabrėžia ir sustiprina tai, ką norime perduoti žodžiais. Trukdo tais

atvejais, kai nesiderina arba net tiesiogiai prieštarauja tam, ką sakome.

Nesėkmes, naudojant kūno ženklus, galima išskirti į kelias pagrindines

grupes:

Nesiseka naudoti kūno kalbą apskritai: ji neišvaizdi, neišraiškinga,

statiška.

Kūno kalba pertiekiamos ne tos žinios. Pavyzdžiui, stengiantis nuslėpti

drovumą, kūnas įgauna agresyvią pozą.

Pirmuoju atveju sakoma, jog žmogus nori bendrauti, tačiau nesugeba.

Antruoju – jam atrodo, jog bendrauja tinkamai, tačiau jis nepastebi, jog jo

kūnas klysta, perteikdamas žinias. Toks žmogus nesuvokia arba per menkai

suvokia, kokį poveikį jo kūno perteikiama informacija daro aplinkiniams.

Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams. Moterys ne tik sugeba

geriau perprasti be žodžių, vien tik kūno pozomis siunčiamas žinias: jos ir

pačios sėkmingiau negu vyrai naudoja kūno signalus savo vidiniams jausmams

reikšti. Manoma, kad moterų kūno kalba labiau išlavėjus todėl, kad joms

tenka didžiausias vaidmuo auginant vaikus, ypač pirmaisiais jų gyvenimo

metais. Kol kūdikiai nemoka šnekėti, tenka bendrauti su jais vien kūno

kalba.

Kūno kalboje nesunku įžvelgti ir gana ryškius kultūrinius skirtumus:

šiauriečių kūno kalba santūresnė, ne tokia raiški, pietiečių – labai

spalvinga, dinamiška. Bene geriausiai

tai parodo atliekami šokiai.

Prisiminkime Viduramžių Europos riterių pilyse šokamus šokius – statiškas

kūnas, itin santūrūs, suvaržyti liemens, rankų ir kojų judesiai. O dabar

palyginkime juos su ritualiniais Afrikos genčių šokiais arba šiuolaikinėse

diskotekos paplitusiais šokiais.

Apranga bei išvaizda. Rengtis žmonės pradėjo visų pirma norėdami

apsiginti nuo šalčio. Ir šiandien drabužiai skirti šilumai palaikyti, taip

pat apsaugoti kūną nuo aplinkos poveikio (pavyzdžiui, batai ar darbinės

pirštinės). Tačiau tai ne visos paminėtos funkcijos. Drabužiai taip pat

slepia tam tikras kūno dalis, tiesa, labai skirtingai. Čadra

musulmoniškuose kraštuose paslepia beveik visą moters kūną tuo tarpu

maudymosi kostiumėliai moterų paplūdimiuose slepia labai nedaug ką. Tokie

skirtumai priklauso tiek nuo kultūros, tiek nuo laikmečio, kuriame

gyvename. Dar šio šimtmečio pirmojoje pusėje slėpimo diapazonas ir pas mus

buvo kur kas platesnis. Tačiau drabužiai skirti ne vien tik šilumai

palaikyti, kūnui apsaugoti ar slėpti. Jie beveik visada skirti ir

informacijai perteikti. Šią informaciją mums suteikia drabužių spalva,

sukirpimas, nešiojimo stilius, jų buvimas ar nebuvimas. Drabužiai nusako

žmogaus socialinę padėtį, grupinę priklausomybę, agresyvumo laipsnį, lytinę

orientaciją ir kt. Vien iš aprangos atskirsime futbolo sirgalių, valstybės

tarnautoją arba sunkiojo roko gerbėją ir pagal tai suprasime, bendrauti su

juo ar ne ir koks bus šis bendravimas. Ypač daug ir labai aiškios

informacijos apie bendravimo pobūdį mums suteikia uniforma. Puikiai

suprantame, kokio bendravimo stiliaus galime laukti, susitikę uniformuotą

policininką, lėktuvo stiuardesę ar ssporto komandos narį. Be abejo, apranga

kartais apgauna. Ne vienas esame girdėję arba skaitę pasakojimus apie

skurdžiai apsitaisiusius milijonierius arba elgetomis persirengusius

princus. Didžiulį aprangos poveikį žino ir patyrę sukčiai aferistai, visada

daug dėmesio skiriantys nepriekaištingai pasiūtiems, prabangiems

drabužiams. Apie tai, kiek galima pasiekti pasinaudojus svetima uniforma,

liudija filmai apie žvalgus bei bankų plėšikus. Minėtieji pavyzdžiai rodo

apie apranga perduodamos informacijos svarbą bei jos daromą įtaką.

Mus puošia ne tik drabužiai. Moterys pasidabina auskarais, apsimauna

žiedus, dažosi veidą arba lakuojasi nagus. Kartkartėmis apsikerpame, vyrai

gali užsiauginti arba nusiskusti barzdą. Visi šie grožio atributai taip pat

yra saviti informacijos šaltiniai. Pavyzdžiui, kai kurie sociologai ilgus

plaukus sieja su siekimu išsiskirti iš visuomenės, o jų nusikirpimą – su

įsiliejimu į ją. Jų manymu, nukirpti plaukai yra akivaizdus socialinės

kontrolės simbolis. Neatsitiktinai kareiviai, vienuoliai ar kalinai kerpasi

arba yra kerpami labai trumpai.

Daugumas mūsų minėtų išvaizdos elementų yra laikino pobūdžio: auskarus

galima išsisegti, žiedus nusimauti, laką ir dažus – nusiplauti, plaukus ar

barzdą – nusikirpti ar vėl užsiauginti. Tačiau kai kurie papuošimai yra

nuolatiniai. Pavyzdžiui, labai įvairiose kultūrose yra paplitusi

tatuiruotė. Tai nuolatinė kūno papuošimo forma. Tatuiruotės paprastai būna

labai informatyvios. Jos gali pasakyti apie žmogaus profesinę priklausomybę

(pavyzdžiui, jūreivio tatuiruotė – inkaras), ideologinę orientaciją,

kalinio tatuiruotė – apie padaryto nusikaltimo rūšį. Tatuiruotėms aiškinti

skirti moksliniai darbai, leidžiami katalogai – savi tatuiruočių žodynai.

Mūsų turimi ddaiktai. Dažname romane apie žvalgus aprašoma, jog kaip

sutartą atpažinimo priemonę susitikimo metu ryšininkas laiko rankoje kokį

nors ženklą, pavyzdžiui, tam tikros dienos laikraščio numerį arba septynių

baltų chrizantemų puokštę. Tai puiki iliustracija, rodanti, kokią svarbią

informacinę reikšmę gali įgyti mūsų su savimi turimi daiktai. Jie gali

atstoti simbolius, pavyzdžiui, karaliaus laikomas skeptras yra valdžios

simbolis, o autoinspektoriaus lazdelė simbolizuoja jo galią tvarkyti eismą.

Daiktai gali rodyti žmogaus ketinimus: pavyzdžiui, sunkus lagaminas

praeivio rankoje sako, jog šis žmogus kažkur išvyksta, o ginklas

nusikaltėlio rankoje – jog jis turi agresyvių ketinimų mūsų arba kitų

aplinkinių atžvilgiu. Daiktai gali suteikti informacijos apie mūsų apie

mūsų fizinę būseną, sakysim, akiniai rodo silpną regėjimą, o lazda – su

vaikščiojimu susijusius sunkumus. Jie taip pat atskleidžia ir dvasinę

būseną: rankoje laikoma gėlių puokštė – džiaugsmingą susitikimo

laukimą,kumštyje sugniaužta nosinė – sielvarto ašaras ir pan. Neretai

daiktai rodo asmens profesinę priklausomybę, pavyzdžiui, laiškanešio

krepšys ar kiemsargio šluota, pagal turimus daiktus bei jų kokybę galima

spręsti ir apie žmogaus užimamą padėtį visuomenėje; neatsitiktinai jiem

tiek daug dėmesio skiria tie asmenys, kuriems yra itin svarbu pabrėžti

turim socialinį statusą. Geros odos rankinukas, brangus skėtis, įmantri

pypkė ar meniškai drožinėta lazda – visa tai yra savotiški socialinės

padėties simboliai.

Prisilietimai. Prisilietimai – tai vienas ankstyviausių ir

paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Ilgainiui prisilietimų reikšmė

kito. Kai kuriose šiuolaikinėse kultūrose prisilietimų vengiama: jie yra

savotiški tabu, kadangi neišvengiamai pažeidžia mūsų asmeninę erdvę.

Atlikti bandymai rodo, jog prisilietimai ypač stipriai išryškina kultūros

skirtumus. Pavyzdžiui, vieno tyrimo metu stebėtojai registravo, kiek kartų

žmonės, sėdintys kartu ir besišnekučiuojantys kavinėje, prisiliečia vienas

prie kito. Štai šio tyrimo rezultatai (registruotas prisilietimų skaičius

per valandą).

San Chuanas (Puerto Rikas) 180

Paryžius (Prancūzija) 110

Florida (JAV) 2

Londonas (Didžioji Britanija) 0

Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos

pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių.

Pavyzdžiui, prisilietimai, kuriuose patiriame perpildytame autobuse,

stovėdami eilėje ar patekę į spūstį, dažniausiai nėra malonūs, tačiau jie

toleruojami, priimami kaip neišvengiama būtinybė. Prisilietimo teisę

pripažįstame tam tikrų profesijų žmonėms: gydytojams, kirpėjams, siuvėjams,

masažuotojams ir pan. Prisilietimas laikomas normaliu reiškiniu daugumoje

judriųjų žaidimų: krepšinyje, futbole, rankinyje, imtynėse. Be to,

kiekvienos visuomenės socialiniame gyvenime egzistuoja tam tikros

ceremonijos – vedybų, įšventinimo, sveikinimosi, ir kt. – kurioms būdingi

prisilietimai. Atsižvelgdamas į šią įvairovę, psichologas R. Heslinas (R.

Heslin) skiria penkis pagrindinius situacijų, kuriose naudojami

prisilietimai, tipus:

Funkcinis/profesinis – tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie ligonio

per medicinos apžiūrą.

Socialinis/mandagumo – rankos paspaudimas pasisveikinant.

Draugiškas/šiltas – patapšnojimas per petį, apkabinimas.

Meilės/intymumo – pabučiavimas.

Seksualinis.

Kaip matyti, prisilietimais dažniau reiškiami teigiami jausmai.

Prisilietimas neretai naudojamas prašant pagalbos arba ją suteikiant,

atsidėkojant, maldaujant malonės ir pan. Psichologiniai stebėjimai rodo,

jog į pagalbos prašymą reaguojama labiau, kai prašantysis prisiliečia prie

prašomojo. Pavyzdžiui, vieno yrimo metu moteris prašė praeivių monetos

paskambinti telefonu, tais atvejais, kai moteris prisiliesdavo prie

praeivių, monetą davė 51% prašomųjų. Tais atvejais, kai moteris

neprisiliesdavo – tik 29%.

Egzistuoja tam tikros lyčių bei socialinio statuso ypatybės,

sąlygojančios prisilietimus. Pavyzdžiui, pastebėta, jog vyrai dažniau linkę

liesti moteris, negu moterys – vyrus. Aukštesnio statuso žmonės dažniau

liečia žemesnio statuso žmones, negu šie – juos.

Garsiniai būdai. Garsams skleisti geriausiai pritaikytas žmogaus

gerklinis aparatas, nors galime garsus išgauti ir kitais būdais,

pavyzdžiui, plodami rankomis ar trypdami kojomis. Gerklinis aparatas gali

sukelti galybę įvairiausių garsų. Bendravimas su kalba nesusijusiais

garsais vadinamas paralingvistiniu bendravimu. Tai – juokas, verksmas,

kosėjimas, žiovavimas ir kt. Prie paralingvistinio bendravimo priskiriamos

ir pauzės tarp žodžių ar sakinių, tačiau ne pauzės tarp žodžių ar sakinių,

bet apskritai kalbos pauzės, t.y. tylėjimas. Paralingvistinis bendravimas

itin svarbus užmezgant ir palaikant kontaktą su kūdikiais, dar nemokančiais

kalbėti. Motina neretai gali pasakyti, kada kūdikis alkanas, piktas ar

tiesiog pasiilgo mamos, vien pagal jo verksmo toną.

Aptariant lingvistinio arba su kalba susijusio bendravimo ypatybes,

pirmiausia reikia pabrėžti, jog mūsų kalba turi būti suprantama. Kalbėti

reikia pakankamai garsiai, kad pašnekovas girdėtų, ir pakankamai aiškiai,

kad suprastų, ką mes sakome. Kalbama turi būti tinkamu tempu, kad žmogus

spėtų suprasti, apie ką šnekame. Labai svarbu pauzės tarp žodžių ir

sakinių, dažnai pasakančios ne mažiau negu patys žodžiai. Daugelis pauzių

nėra vienaprasmės. Pavyzdžiui, vieniems žmonėms pauzė esti kaip priemonė

savo žodžių reikšmingumui pabrėžti, kitiems,

priešingai, rodo abejonę tuo,

kas sakoma.

Daug ką sako kalbėjimo garsumas. Paprastai garsiau šneka drąsesni,

labiau savimi pasitikintys žmonės. Garsiau taip pat kalbama norint

išreikšti stiprius jausmus – baimę, pyktį ir pan. Tyliau kalba ramesni,

drovesni žmonės. Tylesniu balsu reiškiamos ir subtilesnės emocijos.

Pagarsiname arba patyliname savo šneką tuomet, kai norime ką nors pabrėžti.

Skiriasi ir kalbant vartojamų garsų aukštumas. Esame patyrę, kad vyrai

kalba žemesniu balsu, o moterys – aukštesniu. Žemesnis balsas taip pat

dažnai suvokiamas kaip dominuojantis, aukštesnis – kaip paklūstantis.

Tačiau beveik kiekvienas žmogus gali ddaugiau ar mažiau keisti savo balso

aukštį. Kada balso variacijų negirdime, t.y. kai žmogus viską sako vienodu,

monotonišku balsu, galime manyti, jog jis jaučiasi prislėgtas, apimtas

depresiškos nuotaikos. Ir atvirkščiai, kai pašnekovas vartoja labai

intensyvią ir variacijų gausią šneką, galime spėti, jog tai – aktyvaus ir

dominuojančio žmogaus tipas. Tačiau tai anaiptol nėra griežta taisyklė.

Būna, kai sutrikęs ir susijaudinęs žmogus pradeda šnekėti greitai ir

impulsyviai. Gali būti, jog panašia kalbėjimo maniera stengiamasi paslėpti

drovumą.

Bendravimo sistemos. Mes aptarėme pagrindinius nežodinio bendravimo

būdus. Juos būtų galima sujungti į kelias ssvarbiausias bendravimo sistemas.

Priklausomai nuo to, kokį pagrindinį kriterijų pasirinksime, bendravimo

sistemos gali šiek tiek skirtis. Žemiau pateikiame dažniausiai

pasitaikančią bendravimo būdų klasifikaciją:

Geriausiai žinomas ir paprastai svarbiausiu laikomas bendravimo būdas

yra bendravimas žodžiais, arba kalbėjimas.

Žodinio bendravimo būdai. Psichologai yra tyrę žodinio bendravimo

turinį, t.y. apie ką žmonės dažniausiai šnekasi. Jų manymu, galima išgirsti

penkis pagrindinius bendravimo būdus, apimančius apie 80% viso mūsų žodinio

bendravimo laiko. Šia prasme bendravimas gali būti:

1. įvertinamasis

2. aiškinamasis

3. palaikomasis

4. tyrinėjamasis

5. suprantamasis

Taip pat pastebėta, jog tuomet, kai apie 40 viso žmogaus bendravimo

vyksta kuriuo nors iš šių būdų, aplinkiniams pradeda atrodyti, jog tai

vienintelis būdas, kuriuo žmogus sugeba bendrauti. Tai svarbu žinoti,

kadangi dėl šio bendravimo dėsningumo aplinkiniai gali susikurti apie mus

ne visiškai teisingą nuomonę. Antra vertus, ir mes tuo pačiu, vertindami

pašnekovą, galime būti ne visiškai objektyvūs.

Įvertinamasis bendravimas reiškia, jog kalbėdami mes įvertiname kokį

nors daiktą ar reiškinį: išsakome, geras jis ar blogas, teisingas ar

neteisingas, tinkamas ar netinkamas. Dažnai mes išsakome savo pašnekovui,

kaip jam, mūsų nuomone, derėtų ar nederėtų elgtis. Pavyzdžiui,

įvertinamasis bendravimas dažnai būdingas tėvų ir vaikų santykiams, kai

tėvai įįvertina vaiko elgesį: “Meluoti negražu, “Sutikus pažįstamą, privalu

sveikinti”, “Tavo elgesys svečiuose man nepatiko” ir pan.

Aiškinamasis bendravimas. Šiuo atveju mes pasakome pašnekovui, ką,

mūsų manymu, reiškia vienas ar kitas reiškinys, ta ar kita situacija.

Skirtingai nuo įvertinamojo bendravimo, čia mes nieko negiriame ir

nepeikiame, nieko nenurodinėjame, tik aiškiname: “Klasėje toks triukšmas,

matyt, todėl, kad dar neatėjo mokytoja”, “Mažylis darosi irzlus –

greičiausiai pavargo” ir pan.

Palaikomojo bendravimo atveju siekiame parodyti aplinkiniams, kad

norime jiems gero, stengiamės padėti. Mes tarsi patvirtiname, jog

neketiname palikti jų vienų, paskendusių rūpesčiuose: “Nesirūpink, mes tau

padėsime rengtis egzaminui”, “Aš palaikysiu tavo pasiūlymą klasės

susirinkime” ir pan.

Tyrinėjamasis bendravimas – tai siekimas gauti daugiau informacijos.

Neretai, norėdami daugiau sužinoti, mes skatiname diskusiją mums rūpimu

klausimu: “Ką tu manai apie šio stiliaus muziką?”, “Koks laisvalaikio

užsiėmimas šioje šalyje populiariausias?” ir pan.

Suprantamasis bendravimas – tai toks bendravimo būdas, kai stengiamės

geriau suprasti, ką kitas žmogus sako ar jaučia. Neretai tai gali būti

tiesiog atkartojimas to, ką pasakė mūsų pašnekovas – galbūt kiek kitais

žodžiais, tačiau nekeičiant esmės: “Man susidarė įspūdis, jog ši nesėkmė

tave labai slegia”, “Iš tavo žodžių supratau, jog norėtum išmokti dar vieną

užsienio kalbą” ir pan.

Aiškumo dėlei imkime konkretų pavyzdį. Štai draugas nusipirko naujos,

dar niekam negirdėtos grupės kasetę. Grupės muzikavimas nė vienam iš draugų

nepatiko, tačiau į įvykį jie reaguoja skirtingai. ŠŠtai įvairių bendravimo

būdų iliustracijos:

Įvertinamasis bendravimas – “Aš tau iš pat pradžių sakiau, kad ši

grupė niekam tikusi”.

Aiškinamasis bendravimas – “Manau, jog tu paskubėjai – juk pirkai

kasetę tarsi katę maiše”.

Palaikomasis bendravimas – “Nenusimink, aš tau padovanosiu ką nors iš

savo kolekcijos”.

Tyrinėjamasis bendravimas – “O kokios grupės tau patinka?”

Suprantamasis bendravimas – “Matau, šis nenusisekęs pirkinys tave

gerokai nuliūdino.”

Patys savaime šie bendravimo būdai nėra nei geri, nei blogi.

Netinkamais juos gali paversti pernelyg dažnas ar tiesiog nevykęs kurių

nors iš jų vartojimas. Jei mes vien tik aiškinsime ir vertinsime,

greičiausiai tuo atstumsime nuo savęs kitus žmones. Priešingai, nuolat

palaikydami kitus ir bandydami juo suprasti, pelnysime aplinkinių

palankumą. Tyrinėjamasis bendravimas taip pat dažniausiai sutinkamas

palankiai – daugumai žmonių malonu suvokti, jog kažkam rūpi jų nuomonė

vienu ar kitu klausimu. Išimtį sudarytų tokios situacijos, kai tyrinėjimas

darosi pernelyg įkyrus. Kita vertus, visi bendravimo būdai tarpasmeniniuose

santykiuose pasitaiko pakankamai dažnai – vadinasi, visi jie reikalingi.

Vertinamasis ir aiškinamasis bendravimo būdai labiausiai tiks tuomet, kai

tarp pašnekovų vyraus abipusis pasitikėjimas. Jeigu tikrai žinosime, jog

mūsų bendravimo partneris nori mums tik gero, tai daug palankiau žiūrėsime

į jo išsakomus aiškinimus ir vertinimus. Tuomet kritines pastabas suvoksime

ne kaip asmeninius išpuolius prieš mus, bet kaip norą mums padėti.

Bendraujant visuomet reikalingas lankstumas, taigi geriausia naudoti

įvairius bendravimo būdus. Tai patvirtino ir psichologiniai tyrimai,

parodę, jog daug sėkmingiau bendrauja tie žmonės, kurie, užuot naudoję tik

vieną ar du jiems įprastus būdus, lanksčiai taiko visus žinomus bendravimo

būdus.

Naudota literatūra

1. Rimantas Želvys “Bendravimo psichologija” 1995 Vilnius

2. Aleksandras Jacikevičius “Siela. Mokslas. Gyvenimas” 1996 Vilnius

3. J. Almontienė “Bendravimo psichologija” 2001