ĖRIUKŲ DEZINTERIJA ,ENTEROTOKSEMIJA

REFERATAS

TURINYS

MORFOLOGIJA 3

TAKSONOMIJA 4

AUGIMAS TERPĖSE 4

ATSPARUMAS 4

ANTIGENINĖS SAVYBĖS 4

RŪŠINIS IDENTIFIKAVIMAS 4

PATOGENIŠKUMAS 4

BIOCHEMINĖS REAKCIJOS 5

VIRULENTIŠKUMO VEIKSNIAI 5

PATOLOGINIAI ANATOMINIAI POKYČIAI 5

LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA 6

SUKELIAMOS LIGOS 5

DIAGNOZĖ 6

GYDIMAS 6

LITERATŪROS SĄRAŠAS 7

N A U D O T I S U T R U M P I N I M A I:

Clostridium perfringens- C.perfringens-

Gram teigamos-dažymas pagal Gramą(nusidažo violetine spalva)- Gram+-

Kraujo agaras- KA-

Endosporas- Sporos

MORFOLOGIJA

Klostridinės enterotoksemijos yra ūminės, mirtinos intoksikacijos avims, ėriukams, paršeliams, retkarčiais kumeliukams.

Klosrtidijoms priklauso didelės (0,3-1,3×3-10µm) gram teigamos (gram+) anaerobinės, sporas (endosporas) gaminančios lazdelės. Sporos pasigamina lazdelės centre. Rėčiau gale. Visos patogeninės rūšys yra tiesios lazdelės, išskyrus C.spiroforme, kuri yyra spiralinės ar vingiuotos formos. Clostridium perfringens vienintelė rūšis ,kuri gamina kapsules gyvulio audiniuose ir yra nejudri. Daugelis kitų rūšių yar judrios –peritrichinis judėjimas.

Kolstridijos yra fermentuojančios, oksidazei ir katalazei neigiamos. Daugelio klostridijų kultivavimui reikalingos (dedama į mitybines terpias) amino rūgštys, angliavandeniai, vitaminai, kraujas ar serumas. Patogeninių klostridiju optimali augimo tempetatūra 37ºC. Daugelis patogeninių rūšių gamina egzotoksinus.

Ligos sukeliamos C.perfringens egzotoksinio (enterotoksinio) tipų B,C ir D kartais A,E. C.perfringens bacilos yra aerotolerantiškos, nejudrios audiniuose gamina kapsules. Tai yra stambios gram+ lazdelės (0,6-0,8×2-4µm). Sporos ovalios formos, susidaro netoli lazdelės galo.

Enerotoksinas yra identiškas sporos apvalkalui. Charakteringos reakcijos yra dviguba hemolizės zona KA, gumulėlių- krešulėlių susidarymas lakmuso pieno terpėje bei Naglerio reakcija. Organizme sutinkami penkių A-E tipų toksinai įvairiomis kombinacijomis.

Konijų dydis būna įvairus, vvienoje Petri lėkštelėje gali išaugti nevienodos. Kolonijos mažos ar vidutinio dydžio, tipiškos pilkos , pilkai geltonos spalvos, beveik peršviečiamos. Kaikurios kolonijos lygios(S), išgaubto pavidalo kraštais,o kitos šiurkščiais, skiautėtais kraštais(R), yra ir plokščių netaisiklingų siulinių formų.

C.perfringens neproteolitinės ir nepasižymi aitriu kvapu.

Lėkstelėje su kraujo agaru peršviečiama šviesos. Kolonijos yra apsuptos dviguba hemolizės zona, kuri susideda is vidinės ir neaiškios zonų.

TAKSONOMIJA

Anaerobinė dizenterija yra tipiška intoksikacija iš žarnyno (enterotoksemija), kuri išsivysto žarnyne labai greitai besidauginant B tipo Cl. perfringens baciloms. Mikrobas sukelia nekrozę, todėl žarnų sienelėse atsiranda opų ir nekrozės židinių. Dėl tokio žarnų sienelės pažeidimo, mikrobai ir audinių irimo toksinai lengvai patenka į visus organus bei audinius ir sukelia viso organizmo intoksikaciją. Inkubacijos periodas trunka kelias valandas. Neretai jauniklis suserga per 8-10 h ppo gimimo. Liga prasideda viduriavimu. Išmatos skystos, geltonos, vėliau sutirštėja, patamsėja. Tuomet jose neretai randama kraujo. Ypač ūmiais atvejais išmatos būna kruvinos. Sergantis ėriukas ir paršiukas apatiškas, beveik nereaguoja į aplinką, nustoja žįsti, visą laiką guli. Ligos pradžioje pakyla temperatūra iki 41 °C, padažnėja pulsas ir kvėpavimas. Jaunikliai gaišta dėl progresuojančio nusilpimo ir išliesėjimo.

AUGIMAS TERPĖSE

Gerai auga visose terpėse, naudojamose anaerobams augti. Gali augti 16-50ºC temperatūroje. Mažiau reikli anaerobinių sąlygų atžvilgiu.

Kepenų buljoną jau per 4-6 val. sudrumščia, susidaro daug dujų ((intensyviausiai dujos gaminasi 14-16 augimo valandą ). Po 48-56val. buljonas praskaidrėja, dugne susidaro nuosedos.

Ant kraujo-gliukozės agaro sudaro sagos pavidalo iškilusias kolonijas, kurios vėliau pasidaro nešvariai rudos arba žalsvos. Apie kolonijas susidaro nešvari, rusva , lyg šokoladas, zona.

Pieną sukrešina per 8-10 val. Krešulys iškilęs į paviršių, pripildytas dujų, lyg kempinė. Želatiną skystina, smegenų košelės nepajuodina.

Raugina (pasigamina rūgštys ir dujos ) gliceriną, gliukozę, galaktozę, levuliozę, sacharozę, laktozę ir maltozę.

ATSPARUMAS

Vegetatyvinės formos išorės veiksniams- neatsparios . Sporos virinant žūva per 8-90 min. Iš chemikalų aktyviausiai veikia vandenilio peroksidas, sidabro nitratas, karbolio rūgštis.

ANTIGENINĖS SAVYBĖS

C.perfringens sudaro visą grupę bakterijų, kurios skiriasi antigeninėmis savybėmis, toksinų gamyba ir patogeniškumu. Yra 6 tipai:A,B,C,D ir E.

RŪŠINIS IDENTIFIKAVIMAS

Clostridium perfringens toksinai

Bacila gamina visą eilę egzotoksinų, kurie skiriasi savo cheminia sudėtimi, antigeninėmis savybėmis ir toksiškumu. Vieni toksinai yra bendro veikimo –letaliniai, kiti specifiški: hemotoksinai veikia eritrocitus , neurotoksinai – nervų sistemą , nekrotoksinai – odą ir raumenis.

Toksinai yra termilabilūs, 70ºC temperatūroje juos suardo, paveikti formalinu virsta anatoksinais.

Be to , bacila gamina keletą fermentų: lecitinazę, proteinazę, fibrinoliziną, kologenazę, hialuronidazę ir kitus, kurie veikia įvairaus organizmo audinius, ardo juos.

PATOGENIŠKUMAS

B tipas sukelia ėriukų, rečiau kumeliukų anaerobinia dizenteriją, C tipas avių, veršialių ir paršelių enerotoksemija.

Iš laboratorinių gyvunėlių jautriausi: jūros kiaulytės, triušiai, baltosios ppelytės, katės ir balandžiai.

Diagnoziai dažniausiai užkrėčiamos jūros kialytės, kurios krinta po 12-24val. Skiepijimo vietoje išslenka plaukai, oda pasidaro rausvai žalsva, drėgna, greitai plyšta, lengvai atsiskiria nuo poodinių audinių. Paodis infiltruotas nešvariu rudu skysčiu, kuriame yra daug dujų burbuliukų, raumenys atrodo lyg išvirti, žarnos labia išsipūtusios, pakraujavusios, netvirtos.

BIOCHEMINĖS REAKCIJOS

Auginant klostridijas ant kiaušinio trynio agaro, pastebimas lecitinazės aktyvumas. Dėl fermentų veikimo į lecitiną, atsiranda opalescencija aplink kolonijas. C.perfringens pasėję į lakmuso pieną, terpėje pastebima klasikinė reakcija. Susidaro krešuliai ir gumulėliai. Kai C. perfringens fermentuoja laktozę, susidaro rūgštis, kuri koaguliuoja kazeiną ir pakeičia spalvą nuo mėlynos iki rožinės. Rūgštiniai gumulėliai suskaidomi, išsiskiria dujos.

VIRULENTIŠKUMO VEIKSNIAI

kologenazė dezoksiribonukliazė enterotoxinas

gamina dujas hemolysinai

hyaluronidase

lecitinazė letalinis nekrotizuojantis toksinas proteinazė

PATOLOGINIAI ANATOMINIAI POKYČIAI

Nugaišusio ėriuko ir paršiuko lavone labiausiai būna pakitusios žarnos. Vienais atvejais būna hemoraginis viso žarnyno gleivinės uždegimas. Kitais atvejais sienelėje randamos iki 6 µm skersmens hemoraginio uždegimo zona apribotos opos. Esant lėtinei ligos eigai gleivinė nekrozuota. Kai kuriais atvejais gleivinė būna tik paraudusi, saito limfiniai mazgai padidėję, sultingi, hiperemiški. Kepenys dažnai būna padidėjusios, dreblios, hiperemiškos. Inkstai dreblūs, pjūvio sluoksniai nesiskiria. Širdiplėvės maišelyje daug gelsvo skysčio, širdies raumuo dreblus, jame daug taškinių kraujosruvų.

SUKELIAMOS LIGOS

Ėriukų anaerobinė dizenterija (Dysenteria anaerobica) dažniausiai serga 1-5 dienų amžiaus ėriukai. Įvairiais metų laikais gali susirgti visa banda arba pavieniai gyvuliai. Kai kuriuose ūūkiuose liga kartojasi kasmet .

Infekcijos sukelėjas laikosi apkrėstose avidėse ir jų teritorijose ant įvairių daiktų, kur ėriuojasi avys arba laikomi ėriukai. Profiziškai viduriuojančių ėriukų išmatose būna labia daug ligos sukelėjų .Jie patenka ant kraiko, apyvokos daiktų, inventoriaus ir kitur. Infekcijos sukelejo šaltinis gali būti ir sveikos suaugusios avys, kurių žarnose neretai būna C. perfringens.

Ėriukai apsikrėčia per os nuo minėtų daiktų arba žįsdami nešvarius (mikrobais apkrestus,mėšlu suterštus ) avių spenius. Dizenerija predisponuoja neracionalus patelių šėrimas, prieauglio peršalimas. Peršalus sutrinka tarpaudininė medžiagų apykaita, ir susilpnėja imunobiologinės apsauginės organizmo funkcijos. Šalčiui ir ligos sukelėjui veikiant, jaunikliai gali susirgti pirmomis gyvenimo valandomis.

Enerotoksemija serga įvairaus amžiaus ir lyčių avys .Yra pastebėta ,kad jautresnės ligai laktuojančios ir atvedusios ėriukus avys. Su sergančių avių išskyromis , iš enterotoksemija sirgusių avių lavonų ir su sveikų avių –mikrobų nešiotojų –išskyromis mikrobai patenka į aplinka, užteršia dirvą ir vandenį. Bacilų sporos į avių virškinimo trakta patenka su žole ir vandeniu.

LABORATORINĖ DIAGNOSTIKA

Tiksli enterotoksemijos ir dezinterijos diagnozė paremta toksinu nustatymu ir identifikavimu plonosiose žarnose. Tam naudojamos baltosios pelytės ir jūrų kiaulytės (neutralizacijos reakcija).

Tepinėliai ruošiami iš ką tik nugaišusių gyvulių plonųjų žarnų gleivinės. Jei gyvulys gaišta nuo enterotoksemijos, tepinėlyje matoma daug gram+ lazdelių .Sveikų gyvulių žarnose randama tik keletas klostridijų.

Toksinų nustatymui plonosiose žarnose, paimama 20-30ml. klubinės žarnos turinio. Toksinas yar labilus, todėl mėginį reikia paimti kuo greičiau ir vežti į laboratoriją. Turinys centrifuguojamas,skystis nupilamas ir nustatomi toksinai. Toksinų nustatymai 0,4ml gauto skysčio suleidžiama baltoms pelytėms į veną. Jei pelytės gaišta po5 min. tai atsitinka dėl šoko. Nuo toksinio šoko gaišta per 10val.

DIAGNOZĖ

Ligą diagnozuojant butina atkreipti demesį į klinikinius požymius, patologinius anatominius pokyčius ir epizootinius duomenis. Tačiau svarbiausias yra bakteriologinis tyrimas. Siunčiama tik sviežia patologinė medžiaga. Infekcinė enterotoksemiją rreikia atskirti nuo juodligės, bradzoto ir pastereliozes.

GYDIMAS

Kadangi liga žaibine ar ūminė, todel gyvulius gydyti tenka labai retai. Ligos pradžioje galima gydyti bivalentiniu serumu nuo anaerobinės dizenterijos ir enterotoksemijos. Tinka vartoti simptomiškai veikiančius vaistus, antibiotikus, biomiciną, teramiciną, sintomiciną. Sintomiciną geriau duoti į vidų, o kitus leisti į raumenis.