Deguonies tiekimo raumenims bei audiniams ir medžiagų apykaitos ypatumai atliekant fizinius pratimus

Deguonies tiekimo raumenims bei audiniams ir medžiagų apykaitos ypatumai

atliekant fizinius pratimus

Turinys

Įvadas…………………………3

Tikslas…………………………4

Uždaviniai…………………………4

1. Kvėpavimo sistema………………………..5

1.1. Kvėpavimo sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių pratimų

metu……..5

2. Širdies ir kraujagyslių sistema……………………6

2.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių

pratimų metu…6

2.2. Deguonies pernaša į raumenis ir jo vartojimas raumenyse………..7

2.3. Kraujo biomechaniniai pokyčiai, atsiradę dirbant raumenims

………..8

3. Medžiagų apykaita…………………………9

3.1. Medžiagų apykaitos ypatumai fizinių pratimų metu…………..9

3.1.1. Glikolizės bei glikogenolizės efektyvumas fizinių pratimų

metu……..10

3.1.2. Fizinių pratimų poveikis lipidų apykaitai ……………..11

3.1.3. Fizinių pratimų poveikis baltymų ir aminorūgščių

apykaitai………11

Įvadas

Žmogaus gyvenime deguonis vaidina labai svarbų vaidmenį. Dujų pasikeitimas

tarp organizmo ir aplinkos vyksta visą parą. Atliekant fizinius pratimus

širdis bei plaučiai turi dirbti intensyviau, kad suaktyvėtų deguonies

prisotinto kraujo apykaita kūne ir daugiau jo pritekėtų į raumenis ir kitus

audinius. Dėl gero aprūpinimo deguonimi spartėja regeneraciniai procesai,

intensyvėja medžiagų apykaitos procesai, taip pat aktyvėja audinių mityba.

1. Kvėpavimo sistema

Kvėpavimas – dujų apykaita tarp organizmo ir aplinkos. Deguonį iš

plaučių į audinius, o anglies dioksidą iš audinių į plaučius perneša

kraujas.

Kvėpavimo aktas susideda iš šių procesų:

1. išorinio kvėpavimo, dujų apykaita vykstanti plaučiuose tarp organizmo

ir aplinkos.

2. vidinio kvėpavimo, apima procesus vykstančius ląstelėse.

3. dujų pernešimo krauju, t.y., kraujas perneša deguonį iš plaučių į

audinius ir anglies dioksidą –– iš audinių į palučius.

Deguonies praėjimas pro plaučius ir kapiliarų membranas vadinamas

difuziniu procesu. Deguonis iš alveolių oro pereina į plaučių kapiliarų

kraują, o anglies dioksidas iš kapiliarų į alveolių orą. Didžiulė dujų

apykaita vyksta taip pat ir audiniuose tik priešinga kryptimi, nei

plaučiuose: kraujas atneša deguonį ir atiduoda audiniams, o iš jų paima

anglies dioksidą. Pagrindinė jėga, sąlygojanti dujų difuziją ir jos kryptį

audiniuose, tai dujų parcialinių slėgių skirtumas tarp kraujo ir audinių.

1. Kvėpavimo sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių pratimų metu

Fizinio krūvio metu įvairios sistemos efektyviai įsisavina deguonį

ir pateikia jį dirbantiems raumenims ir audiniams. Atliekant fizinius

pratimus intensyvi plaučių ventiliacija leidžia paimti didelį deguonies

kiekį. Geras organizmo aprūpinimas deguonimi priklauso ne tik nuo kvėpavimo

dažnumo, bet ir nuo jo gilumo.

Ramybės būklėje, kai kvėpuojama paviršutiniškai, plaučių kvėpavimo

plotas sumažėja, o kuo gilesnis kvėpavimas, tuo organizmas dar geriau

aprūpinamas deguonimi, nei dažnas, bet paviršutiniškas.

Treniruojantis plaučių gyvybinė talpa (deguonies kiekis, kurį žmogus

po normalaus kvėpavimo gali maksimaliai iškvėpti) didėja. Taip pat didėja

ir plaučių ventiliacija (nuolatinis oro pasikeitimas tarp plaučių ir

aplinkos). Ventiliacija didėja tokia pat proporcija, kaip treniruotės

intensyvumas. Ramybės būklėje ventiliacija yra 6 – 8 litrai per minutę, o

dirbant ji pakyla iki 120 litrų. Dirbant raumenims, padažnėja kvėpavimas,

stiprėja kvėpavimo judesiai. Daugiau sunaudojama deguonies ir daugiau

išskiriama anglies dioksido. Žmogui įprastomis sąlygomis rreikia iki 350 ml,

dirbant raumenims iki 4000 – 5000 ml deguonies per minutę.

Audiniai atneštą deguonį įsisavina ne visą. Treniruojantis deguonies

utilizacijos (naudingo panaudojimo) koeficientas, palyginti su ramybės

būsena padidėja 50 – 60 (. Organizmo sugebėjimas įsisavinti didelį

deguonies kiekį – vienas treniruotumo bruožų. Treniruojantis žmonių plaučių

paviršius padidėja, tad gilaus įkvėpimo ir iškvėpimo metu dujų apykaita

tarp alveolių oro ir kraujo paspartėja. Kai fizinis krūvis didelis,

organizmui reikia daugiau deguonies, dėl to į plaučius per minutę turi

patekti nuo 5 iki 20 kartų daugiau oro.

Gerai veikianti kvėpavimo sistema aprūpina deguonimi visas dirbančio

žmogaus organizmo ląsteles, tarp jų ir galvos smegenų ląsteles, kurios

sunaudoja deguonies daugiau negu kitos. Net nuo lengvų fizinių pratimų

organizme deguonies padaugėja 4 kartus, gali padaugėti net iki 10 kartų.

Treniruotas žmogus sugeba įkvėpti daugiau oro, o tai sąlygoja geresnį

organizmo aprūpinimą deguonimi.

Visus šiuos didelius pakitimus, atsirandančius dirbant raumenims,

reguliuoja nervų sistema.

2. Širdies ir kraujagyslių sistema

Viena iš kraujo funkcijų yra deguonies tiekimas ląstelėms ir anglies

dioksido pašalinimas iš jų. Taip pat kraujas aprūpina ląsteles ir maisto

medžiagomis, bei pašalina iš jų irimo produktus. Susitraukinėdama širdis

veikia kaip siurblys ir varinėja kraują, kuris sudaro sąlygas normaliai

organų veiklai. Kraujas pernešdamas maisto medžiagas bei deguonį teka be

pertrūkių arterijomis, venomis ir kapiliarais. Pagrindinis deguonies

pernešėjas organizme yra forminiai kraujo elementai – eritrocitai. Viena

sudedamųjų eritrocitų dalių – hemoglobinas. Kraujas su hemoglobinu

tekėdamas pro plaučius prisijungia deguonį ir sudaro nepatvarų junginį

vadinamą oksihemoglobinu. Atidavęs deguonį audiniams, hemoglobinas

prisijungia anglies dioksidą ir susidaro junginys – karbohemoglobinas.

2.1. Širdies ir kraujagyslių sistemos ypatumai tiekiant deguonį fizinių

pratimų metu

Kvėpavimo pakitimas glaudžiai susijęs su kraujo apytakos pakitimu.

Atliekant fizinius pratimus padažnėja pulsas, padidėja minutinis širdies

tūris. Kuo intensyviau dirbama, tuo stipriau ventiliuojami plaučiai ir tuo

didesnis minutinis tūris. Kai padaugėja deguonies, kraujyje padaugėja

hemoglobino, dėl to, kad padaugėja eritrocitų, o ekstra atvejais – dėl to

kad iš blužnies į bendrą kraujo apytaką išstumiama kraujo.

Hemoglobinas pasižymi deguonies trauka. Ši trauka padidėja kai

kraujas netenka anglies dioksido. Fizinių pratimų metu išauga deguonies

poreikis audiniams, keičiasi ir anglies dioksido kiekis kraujyje, dėl to

dirginami kvėpavimo, bei kraujo apytakos centrai ir sustiprėja jų veikla.

Kraujo apytakos sistema aprūpina visas besitreniruojančio kūno

ląsteles deguonimi, maisto medžiagomis, apvalo jas nuo medžiagų apykaitos

produktų. Širdis, dirbant raumenims, suintensyvina kraujo apytaką visame

organizme. Susitraukinėdama širdis į aortą išstumia nuo 60 iki 80 ml

kraujo, tačiau intensyviai sportuojant gali jo išstumti iki 200 ml. Kuo

didesnis kraujo kiekis “prabėgs” per laiko vienetą, tuo didesnis kiekis

deguonies bus pernešamas iš plaučių į dirbančius raumenis, tuo bus didesnė

ATP resintezė, tuo mažiau susidarys pieno rūgšties raumenyse.

Treniruojantis raumenis reikalauja didesnio kraujo kiekio.

Periodiškai susitraukinėdami ir atsipalaiduodami veikia kaip siurblys ir

sustiprina veninio kraujo pritekėjimą į širdį. Padidėjęs spaudimas

tuščiavidurėse venose refleksiškai didina skilvelių susitraukimą sistolėje

ir jų prisipildymą diastolės metu, todėl priklausomai nuo fizinio darbo

didėja sistolinis ir minutinis širdies tūriai ir padažnėja pulsas.

Treniruotė didina kapiliarų skaičių, susidaro nauji, o buvusieji tampa

talpesni, elastingesni. Kartu didėja ir cirkuliuojančio kraujo kiekis,

kraujas teka lėčiau, vadinasi ir kraujo kontaktas su funkcionuojančiu

raumeniu tampa didesnis ir ilgesnis.

Sportuojant gerėja deguonies pernešimas krauju, audiniai geriau

paima deguonį iš kraujo, aktyvėja įvairių sistemų, dalyvaujančių dujų

apykaitoje veikla.

2.2. Deguonies pernaša į dirbančius raumenis ir jo vartojimas raumenyse

Deguonies pristatymo į raumenis greitis – vienas iš svarbiausių

raumenų aprūpinimo energija veiksnių, nes ATP resintezės greitis

mitochondrijose, kur susidaro apie 90 ( visos reikiamos energijos,

priklausomos nuo deguonies koncentracijos ląstelėje. Esant nedideliam

metabolizmui, kai raumuo nedirba, deguonies pristatymo greičio pokyčiai

neturi reikšmės ATP resintezės greičiui. Tačiau, kai deguonies slėgis (pO2)

ląstelėse tampa mažesnis už kritinį lygį, tuomet ATP resintezės greitis

gali būti palaikomas adoptacinių ląstelinio metabolizmo pokyčio dėka. Tai

padidina deguonies pristatymą į raumenis ir jo suvartojimą mitochondrijose.

Maksimalus deguonies suvartojimo greitis raumenų mitochondrijose gali būti

palaikomas tik iki tam tikros kritinės pO2 reikšmės ląstelėse, sudarančios

0,5 – 3,5 mm Hg.

Jeigu metabolinio aktyvumo lygis raumenyse darbo metu viršija

maksimalų ATP aerobinės resintezės reikšmes, tai padidėjęs energijos

poreikis gali būti kompensuojamas anaerobinės ATP resintezės sąskaita.

tačiau anaerobinės

metabolinės kompensacijos diapazonas gana siauras ir

tolesnis ATP sintezės greičio didinimas dirbančiuose raumenyse, kaip ir jų

funkcionavimas, tampa nebeįmanomas. Kad deguonies slėgis būtų palaikomas

virš kritinės ribos mitochondrijose, jis turi siekti 15 – 20 mm Hg. Raumenų

veiklai palaikyti deguonies slėgis arterijose, kuriomis kraujas patenka į

raumenis turi siekti 40 mm Hg, o magistralinėse arterijose – 80 – 90 mm Hg.

Deguonis prasiskverbia į kraują per plaučių alveolių kapiliarų sieneles dėl

deguonies dalinio slėgio skirtumo. Tik nedidelė į kraują patenkančio

deguonies dalis ištirpsta plazmoje, o didžiąją dalį prisijungia eritrocitai

ir hemoglobinas. Hemoglobino gebėjimui prisijungti deguonį reikšmės turi

kraujo temperatūra ir pH jonų koncentracija: kuo žemesnė temperatūra ir

didesnis pH, tuo daugiau deguonies hemoglobinas gali prisijungti.

Pereinant iš ramybės būsenos prie intensyvios raumenų veiklos

deguonies poreikis išauga daugelį kartų, tačiau jis tuoj pat negali būti

patenkintas. Reikia laiko, per kurį sustiprėtų kvėpavimo ir kraujotakos

sistemų veikla, kad kraujas prisotintas deguonimi, atkeliautų į dirbančius

raumenis. Kai visų sistemų aktyvumas padidėja, pamažu išauga ir deguonies

suvartojimas dirbančiuose raumenyse. Pagrindinis darbingumą ribojantis

veiksnys raumenyse yra mitochondrijų gebėjimas utilizuoti deguonį ir

oksidacinių fermentų ggebėjimas panaudoti deguonį dirbančiuose raumenyse.

Maksimalus deguonies suvartojimas negali ilgai užtrukti: ilgai trunkančio

darbo metu jis sumažėja dėl bendro ir vietinio nuovargio.

Deguonies kiekis, kurio reikia organizmui, kad būtų visiškai

patenkinti energijos poreikiai, vadinamas deguonies poreikiu. Intensyvaus

darbo metu realus deguonies suvartojimas sudaro tik nedidelę deguonies

poreikio dalį. Skirtumą tarp deguonies poreikio ir realiai suvartojamo

deguonies kiekio vadiname deguonies trūkumu. Esant dideliam jo trūkumui,

suaktyvėja anaerobinės ATP resintezės reakcijos, organizme susikaupia

daugiau iki galo nesuoksiduotų anaerobinės apykaitos produktų.

Išnaudotiems energiniams substratams papildyti ir ne iki galo

oksiduotiems produktams pašalinti reikalingas papildomas deguonies kiekis,

todėl po darbo kurį laiką jo poreikis ir suvartojimas yra padidėjęs. Šis

papildomas suvartojamo deguonies kiekis vadinamas deguonies skola. Ji

visuomet būna didesnė už deguonies trūkumą ir kuo didesnis darbo

intensyvumas bei trukmė, tuo didesnis šis skirtumas.

2.3. Kraujo biocheminiai pokyčiai, atsiradę dirbant raumenims

Intensyviai dirbant raumenims labai pasikeičia kraujo biocheminės ir

fiziologinės funkcijos. Kraujo kūneliai ir neląsteliniai elementai rodo

biocheminius ir fiziologinius pokyčius, atsiradusius ne tik raumenyse, bet

ir įvairiose audiniuose ir organuose.

Viena pagrindinių kraujo funkcijų – pernešimo funkcija – užtikrina

įvairių medžiagų pernešimą, kuris fiziškai dirbant raumenims labai

suintensyvėja. Didžiausią reikšmę turi deguonies patekimas iš plaučių į

dirbančius raumenis, o anglies dioksido – iš dirbančių raumenų į plaučius.

Ilgai dirbant dideliu ir vidutiniu intensyvumu, darbingumą gali riboti

deguonies pernašos į dirbančius raumenis nepakankamumas dėl nedidelio

hemoglobino kiekio kraujyje.

Visi žmogaus organizmo audiniai net ramybės būsenoje nuolat

reikalauja deguonies ir jį vartoja, o dirbant tas poreikis dešimt kartų

išauga. Eritrocitų hemoglobinas, plaučiuose prisijungęs deguonies

molekules, jas nuneša į audinius, kur deguonis panaudojamas medžiagų

aerobinės oksidacijos reakcijose. Iš plaučių alveolių per kapiliarų

sieneles į kraują patekęs deguonis ištirpsta plazmoje, pereina per

eritrocitų membraną ir jungiasi su hemoglobinu, 1 g hemoglobino prisijungia

1,34 ml deguonies. Prisijungęs prie hemoglobino deguonies kiekis rodo

kraujo deguonies talpą. Ji daugiausia priklauso nuo hemoglobino kiekio

kraujyje. Raumenyse yra gaminama kraujo hemoglobinui medžiaga –

mioglobinas. Jis padeda oksihemoglobinui atsipalaiduoti nuo deguonies ir iš

kraujo kapiliarų perneša deguonį. Kapiliaruose prisijungęs deguonį

mioglobinas neša jį mitochondrijų ir taip palengvina deguonies įsijungimą į

oksidacijos reakcijas. Raumenų darbo metu padidėjęs deguonies suvartojimas

mitochondrijose ir oksihemoglobinas atiduoda joms savo deguonies atsargas.

Mioglobinas chemiškai jautresnis deguoniui už kraujo hemoglobiną, o tai

garantuoja greitą oksihemoglobino susidarymą ir pristatomo su krauju

deguonies geresnį panaudojimą audiniuose.

3. Medžiagų apykaita

Būtina gyvybei sąlyga yra medžiagų ir energijos apykaita. Maisto

medžiagos svarbios ne vien kaip statybinė medžiaga; jos svarbų vaidmenį

atlieka ir kaip energijos šaltinis. Iš aplinkos patenkančių medžiagų

apykaita prasideda, kai į organizmą patenka vanduo ir maisto produktai.

Pagrindinės dalyvaujančios medžiagų apykaitoje maisto medžiagos yra

baltymai, angliavandeniai ir riebalai. Nemažas vaidmuo medžiagų apykaitoje

tenka vandens ir mineralinių druskų apytakai.

Baltymai – pagrindinė ląstelių statybinė medžiaga. Nuo jų priklauso

daugelis gyvybinių funkcijų – deguonies perdavimas, imuniniai procesai,

raumenų susitraukimas.

Angliavandeniai – organizmui labai svarbios medžiagos, nes jie yra

pagrindinis energijos šaltinis.

Riebalai – tai energetinė medžiaga.

3.1. Medžiagų apykaitos ypatumai fizinių pratimų metu

Fiziniais pratimais galima paveikti riebalų, baltymų, arba

angliavandenių apykaitą. Atliekant fizinius pratimus organizmas daugiau

sunaudoja energijos, sudegina daugiau angliavandenių ir riebalų. Jėgos

pratimai turi didesnę įtaką baltymų apykaitai.

Dirbančiuose raumenyse ir kitose ląstelėse vyksta biocheminiai

procesai – energijai daugiausiai panaudojami angliavandenių ištekliai.

Energijai naudojami riebalai ir baltymai prieš sudegant jie skaldomi iki

angliavandenių. Energetinių medžiagų degimas (oksidacija) organizme – labai

sudėtingas procesas, jame dalyvauja įvairios skaidančios medžiagos –

fermentai.

Treniruočių metu raumenų energija gaunama, skaldant organizmo

angliavandenius glikogeną į pieno rūgštį ir dalį jos sudeginant į vandenį,

bei anglies dioksidą. Dalis pieno rūgšties vėl virsta glikogenu. Šiems

procesams reikalingas deguonis, kurį kraujas atneša iš plaučių (aerobinė

oksidacija). Tačiau raumens energija gali būti ir skaldant glikogeną be

atnešamo iš plaučių deguonies (anaerobinė oksidacija). Kad šie procesai

vyktų greičiau labai padeda fermentai. Kuo intensyvesnis fizinis darbas,

tuo organizmas labiau stokoja deguonies ir tuo jam reikia daugiau fermentų

anaerobinei oksidacijai.

3.1.1. Glikolizės bei glikogenolizės efektyvumas fizinių pratimų metu

Anaerobinių fizini pratimų metu griaučių raumenyse vykstanti

glikolizė labai priklauso nuo glikogeno, kuris teikia gliukozę glikolizės

reakcijoms, atsargų dydžio. Apie 80 ( ar net daugiau gliukozės glikolizės

reakcijoms gaunama skylant glikogenui, ir glikogeno atsargų išeikvojimas

gali sukelti nuovargį.

Po darbo atsigaunančiuose raumenyse gliukozė naudojama glikogeno

sintezei. Maksimalaus intensyvumo pratimų metu raumenyse glikogenas ir nuo

jo atskelta gliukozė naudojami intensyviai glikolizei palaikyti. Ilgų,

didelio ir vidutinio intensyvumo pratimų metu raumenų glikogenas, kraujo

gliukozė ir kepenų glikogenas gali teikti energetinį kurą (gliukozę)

raumenų glikolizei.

Esant laktato pernašos tarp ląstelių mechanizmui, vienoje ląstelėje

vykstanti glikogenolizė gali teikti kurą oksidacijai kitose ląstelėse.

Griaučių raumenų ląstelės yra ne tik vieta, kur laktotas susidaro, bet ir

jo šalinimo vieta. Be to, dalis dirbančiuose raumenyse susidariusio laktato

ten pat yra suvartojama ir nepatenka į veninį kraują. Kadangi

submaksimalaus ir iš dalies didelio intensyvumo pratimų metu, dėl

intensyvios glikolizės griaučių raumenyse vyksta laktato gamyba,

gliukoneogenezė (gliukozės sintezė iš neangliavandenių), vykstanti

kepenyse, yra efektyvus būdas neutilizuoti gliukozės produktus, kad kuo

ilgiau būtų išlaikyta kraujo gliukozės homeostazė ir prailginta raumenų

glikolizės trukmė. Kepenyse iš naujo pasigaminusi gliukozė gali vėl patekti

į kraujotakos sistemą, sugrįžti į raumenis ir sintezuotis į glikogeną. Kai

glikolizės galingumas didelis ir reakcijos vyksta labai greitai, o

mitochondrijose aktyvumas mažas ar jų pajėgumas bei reguliacija blogesni už

glikolizės, pradeda gamintis pieno rūgštis (laktatas). Kraujas tekėdamas

per raumenis, paima laktotą iš dirbančių raumenų ir nuneša į kitus audinius

– kepenis, inkstus. Šie organai pasisavina laktatą ir gliukoneogenezės

reakcijoje paverčia jį gliukoze. Deja, laktato ekstrakcija iš kraujo

limituoja kepenų, bei inkstų gebėjimas jį pasisavinti į gliukoneogenezės

reakcijas. Nepasisavintas laktotas pradeda kauptis kraujyje. Griaučių

raumenyse laktatas gaminasi nuolat, bet sunkiai dirbant jo gamyba raumenyse

ir kiekis kraujyje gerokai padidėja.

3.1.2. Fizinių pratimų poveikis lipidų apykaitai

Lipidus dirbantys raumenys sėkmingai gali panaudoti kaip medžiagą

ATP resintezei. Energetiniams tikslams dirbantys raumenys gali panaudoti

tik

laisvąsias riebalų rūgštis, todėl lipidų utilizacijos procesas yra

gerokai lėtesnis už angliavandenių. Nors lipidų katabolizmo eiga lėta, jų

panaudojimas ATP resintezei ilgai trunkančių fizinių pratimų metu yra

begalo svarbus, nes neleidžia visiškai išsekti angliavandenių atsargoms.

Jeigu angliavandenių katabolizmas gali vykti ir be deguonies (anaerobinė

glikolizė), tai lipidų (triacilglicerolių) katabolizmas yra grynai

aerobinis procesas, geriausia pasireiškiantis miokarde ir raudonuosiuose

griaučių raumenų skaidulose. Naudojant lipidus kaip energetinį kurą ATP

resintezei ilgai trunkančių fizinių pratimų metu yra apsaugoma

angliavandenių (glikogeno) atsargos nuo išsekimo. Tačiau reikia pažymėti,

kad lipidų ir angliavandenių apykaita yra tarpusavyje labai tampriai

susijusi. Lipidai (laisvosios riebiosios rūgštys) yra svarbus energijos

šaltinis ilgų vidutinio intensyvumo pratimų metu. Jų utilizacija yra

sudėtingas procesas, kuris paprastai prasideda vienoje vietoje

(riebaliniame audinyje), o baigiasi kitoje (griūčių raumenų

mitochondrijose).

3.1.3.Fizinių pratimų poveikis proteinų ir aminorūgščių apykaitai

Iš 3 pagrindinių maisto medžiagų (riebalų, baltymų ir

angliavandenių) grupių tik proteinai gali būti panaudoti organizmų

struktūrinių komponentų ir fermentų sintezei. Aminorūgštys svarbios ne tik

kaip raumenų baltymų struktūrinis elementas, bet ir kaip energijos šaltinis

dirbantiems raumenims, bei kaip neogliukogenezės substratas, naudojamas

gliukozės sintezei. Su maistu gaunami proteinai virškinamajame trakte yra

suskaidomi iki savo sudedamųjų dalių (aminorūgščių). Raumenyse yra apie 50

( laisvų aminorūgščių, kurios gali įsijungti į energijos apykaitos

reakcijas fizinių pratimų metu. Kad aminorūgštis būtų galima naudoti

energetiniams tikslams, jų amino funkcinė grupė turi būti pašalinta. Iš

aminorūgščių azotas šalinamas 2 būdais: 1) oksidacinio deaminimo ir 2)

peraminimo.

Išvados

• Reguliariai atliekant fizinius pratimus, padidėja plaučių ventiliacija

ir gyvybinė talpa.

• Dirbant raumenims, kvėpavimas padažnėja, stiprėja kvėpavimo judesiai

ir kvėpavimo raumenys.

• Padidėja deguonies naudingo panaudojimo koeficientas.

• Pratimo atlikimo metu širdis pradeda plakti dažniau ir teikia

raumenims ir audiniams daugiau kraujo.

• Kraujyje padaugėja hemoglobino, eritrocitų, dėl to pagerėja arterinio

kraujo įsisotinimas deguonimi.

• Fizinių pratimų metu išauga deguonies poreikis audiniams.

• Fiziniai pratimai stiprina širdies raumenį, gerėja jo susitraukimo ir

atsipalaidavimo greitis, dėl to padidėja sistolinis ir minutinis

tūriai.

• Raumenyse susidaro nauji kapiliarai, kurie geriau aprūpina juos

deguonimi.

• Sportuojant pagerėja deguonies pernešimas krauju.

• Gerėja kraujotaka raumenyse ir kituose audiniuose, dėl to jie geriau

aprūpinami deguonimi ir maisto medžiagomis.

• Fizinių pratimų dėka intensyvėja medžiagų apykaita.

• Darant pratimus, organizmas sunaudoja daugiau energijos.

• Pereinant iš ramybės būsenos prie intensyvios raumenų veiklos

deguonies poreikis išauga daug kartų.

• Dirbant raumenims pasikeičia biocheminės ir fiziologinės kraujo

funkcijos pakitimai, kurie atsiranda ne tik raumenyse, bet ir

įvairiose audiniuose ir organuose.

• Raumenyse gaminasi mioglobinas, kuris padeda oksihemoglobinui nuo

deguonies.

• Ilgų, didelio ir vidutinio intensyvumo pratimų metu raumenų

glikogenas, kraujo gliukozė ir kepenų glikogenas gali teikti

energetinį kurą raumenų glikolizei.

• LLipidų katabolizmas yra grynai aerobinis procesas.

• Lipidų ir angliavandenių apykaita yra tampriai susijusi.

• Tik proteinai gali panaudoti organizmo struktūrinių komponentų ir

fermentų sintezei.

Naudota literatūra

1. Balšaitis J. Į startą. – Kaunas: Mokslas, 1988. – 11 p.

2. Banevičienė R. Žmogus. Pažinkime savo kūną.

3. Dzenis V., Labanauskas K., Palaima J. Sportinė treniruotė. – Vilnius:

Mintis, 1965. – 74 – 75 p.

4. Gailiūnienė A., Milašius K. Sporto biochemija. – Vilnius: Lietuvos

informacijos centras, 2001. – 71 – 76 p., 79 – 81 p., 89 – 94 p.

5. Jankauskas J. Gydomoji kūno kultūra. – Vilnius: Mokslas, 1990. – 14 p.

6. Karoblis P. Sportininkų ištvermės ugdymas. – Vilnius: LTOK, 1996. – 28 –

34 p.

7. Kazlauskas V. Darbingumo ir sveikatos šaltiniai. – Vilnius: Mintis,

1988. – 4 – 8 p.

8. Maukosianas A. Fiziologija. – Vilnius: Mokslas,1975. – 22 p., 29 p., 80

p., 93 p.

9. Valaitis S. Sveikatos šaltiniai. – Vilnius: Mokslas, 1989. – 4 – 5 p.