J. Haidnas

JOZEFAS HAIDNAS

(1732—1809)

XVIII amžius, vadinamas sviečiamuoju, reikšmingas muzikai: tada atsirado simfonijos žanras (kartu su juo ir kiti sonatines-ciklines formos kūriniai), susiformavo vadinamoji Vienos klasikių mokykla. Jos pir-masis atstovas — austrų kompozitorius Jozefas Haidnas.

BIOGRAFIJA. Jozefas Haidnas gimė 1732 m. kovo 31 d. viename Austrijos kaimelyje, karietų meistro šeimoje. Dar budamas mažas, jis giedojo baznytiniame chore Vienoje, mokesi groti klavesinu ir smuiku.Bet štai atejo laikas,kai Haidno balsas ėmė keistis ir jis nebegalėjo dainuoti. Pašalintas iš kapelos, berniukas klaidžiojo Vienos gatvėmis, kol rado prieglaudą aankštame draugo kambarėlyje. Jausdamas žinių trūkumą, Haidnas pradėjo dirbti italų kompozitoriaus ir dainavimo mokytojo N. Porporos akompaniatoriumi.Tiesa, jam teko eiti ir tarno pareigas-valyti įžymiojo maestro batus, tvarkyti kambarius, taciau kartais jis išgirsdavo naudingų patarimų, mokesi kompozicijos teorijos. Ištisus 30 metų (nuo 1761 m.) Haidnas buvo vengrų kunigaikščio P. Esterhazio orkestro kapelmeisteriu. Jis ne tik vadovavo orkestrui, bet ivairių svenčių progomis turejo rasyti simfonijas, styginius kvartetus ir kitus kūrinius. Be to, Haidnas privalejo: nuo pat ryto sėdėti kunigaiksščio priimamajame kambaryje ir llaukti jo nurodymų; reikalauti is orkestrantų disciplinos, įrasyti vėluojanciujų pavardes į pabaudų knygą; saugoti instrumentus, gaidas ir t. t. Tokioje žeminančioje padėtyje buvo atsidurę ir daugelis kitų to meto kompozitorių.

Haidnas kūrė daug. Pirmaisiais tarnybos pas Esterhazį metais jis parašė tris nnedideles programines simfonijas, pavadintas ,,Rytas“, ,,Vidurdienis“ ir ,,Vakaras“, o po desimties metų sukurta ,,Atsisveikinimo“ simfonija buvo jau 45-oji! Kada kunigaikštis pastate naujus rūmus — vasaros rezidenciją su teatru, Haidno pareigos tapo dar atsakingesnes — teko rašyti operas, zingšpylius. Kompozitoriaus vardą išgarsino 6 ,,Paryziaus“ simfonijos, pirma, kartą atliktos Paryžiuje 1786 m., ir kelionė į Angliją, kur jis parasė 12 ,,Londono“ simfonijų. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Haidnas praleido Vienoje,kur ir mirė 1809m. geguzės 31d. Geriausi to laikotarpio kūriniai- oratorijos: „Pasaulio sutvėrimas“ (biblijos siuzetu) ir ,,Metu laikai“; jose jauciama Hendelio įtaka.

KŪRYBOS APŽVALGA. Haidno kųrybinį palikimą sudaro 104 simfonijos, apie 70 divertismentų ir kitų kūrinių orkestrui, 50 koncertų, įvairiems instrumentams su orkestru, 83 styginiai kvartetai ir beveik tiek pat kitų kamerinių ansamblių, 33 sonatos ffortepijonui (klavesinui), operos ir kt. Ypač dideli Haidno nuopelnai instrumentinei muzikai, pirmiausia simfonijai ir styginiam kvartetui. Sių žanrų kūriniuose formuo-jasi ciklinė struktūra — keturios kontrastingos dalys bei atskirų dalių muzikinės formos ypatumai. Haidno kūryba glaudžiai susijusi su įvairių, tautų muzika, jis dažnai naudoja liaudies melodijas, sumaniai jas plėtodamas. Ryšys su liaudies menu apsprende ir muzikos pobūdį: joje nėra liūdesio, dominuoja giedra, šviesi nuotaika, gyvenimo džiaugsmas.

KLASIKINES SIMFONIJOS RAIDA. Simfonijos žanras ilgai formavosi įvairių tautų kompozitorių kūryboje, tačiau jo apibendrintoju, pagrindėju laikomas JJ. Haidnas. Čia reikia prisiminti italų operos uvertiūrą (kurios skirtingo tempo epizodų priešpastatymas turejo poveikio simfonijos dalių kontrastui), kompozitorių D. Skarlatį, nustačiusį vadinamąją senovinę sonatinę formą, J. S. Bacho sūnų kūrybą. Simfonijai formuotis padėjo ir italai A. Vivaldis, L. Bokerinis (1743—1805). Simfonijose ir kituose to meto kūriniuose įsigali homofoninis stilius, taciau polifo-nijos elementai neišnyksta, jie papildo, paryškina homofoninę muziką.

Klasikinę simfoniją paprastai sudaro keturios dalys. Pirmoji, pati reiksmingiausia dalis yra sonatos formos ir vadinama sonatiniu allegro. Ji paremta dviejų (ir daugiau) kontrastingų temų gretinimu. Simfonija dažniausiai prasideda įžanga, po kurios seka veržlaus pobūdžio pagrindinė pirmosios dalies tema. Po tarpinio epizodo (jungiamosios partijos) pasigirsta antroji, šalutinė tema (daininga, lyrinė) ir baigiamasis epizodas. Visa tai sudaro pagrindinę sonatos formos dalį, vadinamą ekspozicija. Jos paskirtis — parodyti svarbiausias kūrinio temas (kad klausytojas geriau jas įsimintų, ekspozicija neretai kartojama). Ekspoziciją pakeičia temų plėtojimo epizodas, kuriame pasigirsta klausytojui jau pazįstamos melodijos. Jos skaidomos į trumpesnes frazes ir motyvus, dramatizuojamos, dar labiau priešpastatomos viena kitai. Ekspozicijoje vyrauja dvi tonacijos, o čia jų daug. Tonacijų nepastovumas, savotiškas ,,klaidžiojimas“ suteikia muzikai intensyvumo, įtampos. Po temų perdirbimo seka repriza ir koda.

Antroji simfonijos dalis lėta, tarsi perkelia klausytoją į kitą pasaulį. Jai būdingas ramus, lyrinis muzikos pobūdis, melodingumas, paprastesnė forma.

Trečioji ddalis — menuetas — šokis, savo pobūdžiu artimas liaudies muzikai. Menueto viduryje yra trio. Šis pavadinimas išliko iš tų laikų, kai kųrinio vidurinysis epizodas buvo atliekamas trimis instrumentais.

Finalas apibendrina visą kurinį. Jis yra greito tempo, giminingas pirmajai daliai. Tipiškiausia finalo forma — rondo — neretai turi rondo ir sonatinio allegro bruožų.

Kontrastingos simfonijos dalys sudaro vieningą kurinį. Jas, išskyrus antrąją, sieja viena tonacija ir intonaciniai-melodiniai ryšiai, t. y. bendri įvairių temų intervalai, panašios melodinės atkarpos, ritmika. Klasikinė simfonija atkuria gyvenimo vaizdus: priesiškų jegų susidūrimą, dramatizmą (I dalis), lyriką (II dalis), žanrinius-buitinius paveikslus (menuetas ir finalas). Jos atskirų dalių forma ir ciklo struktūra iš esmės nepasikeitė iki mūsų dienų.

Haidno simfonijos. 104 Haidno simfonijos nėra lygiavertes: vienos jų labai artimos siuitoms ir divertismentams, kitose kompozitoriaus stilius tik formuojasi. Haidno kurybos viršūnė — 12 ,,Londono“ simfonijų, kurios, ypač Es-dur (Nr. 103) ir D-dur (Nr. 104), pasižymi šviesia, optimistine nuotaika, kompozitoriui būdingu jumoru ir šokių ritmais.

Kai kurios Haidno simfonijos turi programinius pavadinimus, dažnausiai duotus ne autoriaus, o klausytojų. Šiuo atžvilgiu iš ,,Londono“ simfonijų išsiskiria,,Kariškoji“ ir ,,Laikrodis“, iš ankstyvesniųjų — „meška“, ,,Višta“, ,,Karalienė“. Šie pavadinimai nenusako kūrinių turinio, o nurodo kai kuriuos jų programinius-vaizdinius epizodus, pavyzdžiui laikrodžio tiksėjimo imitavimą, kariską triūbos signalą.

1772 m. sukurta ,,Atsisveikinimo“ ssimfonija (Nr. 45, fis-moll) priklauso prie tų retų Haidno kūrinių, kuriuose džiugią nuotaiką pakeičia liūdesys, nerimas. Šią simfoniją kompozitorius parašė, suzinojęs, jog kunigaikštis Esterhazis ruošiasi atleisti visus orkestrantus. Keturios pirmosios dalys sudaro tarsi savarankišką kurinį, kuriame vyrauja susijaudinimas, ilgesys. Po audringo Presto (IV d.) prasideda lyrinis, liūdnas Adagio. Pragrojęs kartu su visais, valtornistas atsikelia, pasiima natas ir,užpūtęs savo žvakę, nueina. Juo paseka fagotistas, obojistas, stygininkai. Pagaliau scenoje lieka du smuikininkai, kurie tyliai ir beveik tamsoje baigia simfoniją. Ši muzika taip sujaudino kunigaikštį, kad jis atsisakė savo ketinimų.

Haidno simfoniniai kūriniai parašyti nedidelės sudėties orkestrui, kurį sudaro fleitos, obojai, fagotai, valtornos, triūbos (visų po du), timpanai ir styginiai (I ir II smuikai, altai, violončelės ir kontrabosai). Tik paskutiniosiose simfonijose orkestras papildomas klarnetais.Varinių instrumentų vaidmuo Haidno orkestre menkas, jie tik paryškina harmoniją. Panašus uždavinys tenka violončelėms ir kontrabosams, kurių partijos labai dažnai nesiskiria.

Oratorija ,,Metų laikai“ – vienas svarbiausių Haidno vokalinių-instrumentinių kurinių. Kompozitorius ne pirmas ėmėsi šios temos (prisiminkime Vivaldį), tačiau jam labiau rūpėjo nupiešti ne muzikinius peizažus, o zmonių gyvenimo vaizdus.“Metų laikai“- tai valstiečių buities muzikinis metraštis. Oratorija parašyta orkestrui, mišriam chorui ir trims solistams, suside iš rečitatyvų, arijų, ansambių,chorų bei instrumentinių epizodų. Solistai dainuoja senojo artojo Simono, jo dukters Hanos ir

jauno valstiečio Luko partijas. Ir jie, ir choras (t. y. valstiečiai) pasakoja apie savo gyvenimą. Kūrinio dalys pavadintos metų laikų vardais. Kiekviena jų prasideda programine simfonine įžanga: I dalies įžanga vaizduoja ,,perėjimą iš žiemos į pavasarį“, II-,,auštantį rytą“, III-,,žemdirbio, nuėmusio nuo laukų gausų derlių, džiaugsmą“ ir IV-,,artėjančios žiemos rūkus“. Įžangų muzika yra apibendrinančio pobūdžio, o kiti epizodai nuoširdesni, labiau susiję su liaudies melodijomis. Oratorijoje nevengta ir iliustraciniu momentų: galima išgirsti gaidžio giedojimą, šunų lojimą medžioklėje, griaustinį, verpstės dūzgimą. ,,Metų laikų“ ddalys kontrastingos: ,,Pavasaris“ piešia bundančią gamtą, ,,Vasara“-vaizduoja kaitrią dieną, ,,Ruduo“-medžioklės sceną, o ,,Žiema“- niūrų šalčio sukaustytos gamtos paveikslą bei vakaronę kaimo pirkioje. Šalia chorų, kurie oratorijoje ypač svarbūs, pažymėtinos dvi Simono arijos. Pavasarį jis džiaugiasi sužaliavusia gamta ir, ardamas lauką, linksmai dainuoja.

Skirtingo pobūdžio yra IV dalies Simono arija. Čia jo lūpomis tarsi kalba kompozitorius, apibendrindamas kūrinį. Senojo artojo mintis tokia: panašiai, kaip metų laikai, keičiasi ir žmogus-po vaikystės ateina jaunystė, veliau-subrendimo metai, pagaliau senatvė. Ir tik tada negaila skirtis su ggyvenimu, jeigu jis buvo prasmingas, jeigu jį lydejo darbas, suteikiantis žmonėms laimę.