Wolfgangas Amadėjus Mocartas

Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos

Istorijos darbas

WOLFGANGAS AMADĖJUS MOCARTAS

2ag klasės mokinė

Martyna Šataitė

Pasvalys

2004-05-31

TURINYS

1. Įvadas…………………………3

2. Kaip Volfgangas Amadėjus Mocartas tapo kompozitoriumi………4

3. Pasakojimai apie Mocartą…………………………5

4. Mocarto kelionės…………………………6

5. Gyvenimas ima rodyti nagus………………………10

6. Mocartas – masonas…………………………12

7 Mitai apie didijį menininką………………………..13

8. Volfgango Amadėjaus Mocarto svarbiausi kūriniai……………15

9,Volfgango Amadėjaus Mocarto svarbiausios gyvenimo datos ir kūriniai…16

10. Pabaiga…………………………17

11. Naudota literatūra…………………………18

ĮVADAS

Mocartas gimė 1756m. visuomenėje, kur viskas buvo tvarkinga ir nusistoję. Tačiau per visą jo trisdešimt penkerių metų gyvenimą pasaulį sukrėtė iš pradžių Amerikos nepriklausomybės karas 1770m., o vėliau – Prancūzijos didžioji revoliucija.

Mocartas buvo žymus to meto kompozitorius. Mane šis žmogus labai patraukė savo įdomia gyvenimo istorija, juk ne kiekvienas kompozitorius kurti pradeda sulaukęs vos keturių metų. Šią temą taip pat pasirinkau galvodama, kiek daug Volfgangas Amadėjus Mocartas davė ateinančioms kompozitorių kartoms.

Mocartas neeilinė asmenybė. Jo muzika – kupina džiaugsmo ir šviesos. Joje iki šiol gyvena gyva menininko siela. Mocartas – genialiausias klasikos atstovas!

KAIP VOLFGANGAS AMADĖJUS MOCARTAS TAPO KOMPOZITORIUMI

Wolfgangas Amadeus Mozartas (Volfgangas Amadėjus Mocartas) buvo antrasis austrų kompozitorius, kuriam likimas lėmė ggyventi ir kurti Vienoje.apie Mocartą kalbama, kaip apie fantastinių sugebėjimų žmogų. Sklando legendos apie nepaprastą jo klausą ir muzikinę atmintį, apie stebinančią kūrybos galią.

Mocartas gimė 1756 metais Zalcburge. Tuo metu tai buvo nedidelis Austrijos miestas. Jo tėvas, Leopoldas MMocartas, buvo žymus smuikininkas ir kompozitorius, griežęs arkivyskupo rūmų kapeloje. Po tarnybos jis mokydavo turtingų miestelėnų vaikus. Mažasis Volfas turėjo vyresnę seserį Mariją – Anną, kurią namiškiai vadino Nanerle. Dažnai pasakojamas Mocarto vaikystės epizodas, bylojantis apie ypatingą būsimojo kompozitoriaus potraukį muzikai. Kartą, mažyliams besikapstant smėlyje, pro tėvo kabineto langą pasigirdo graži alto melodija. Volfas, metęs žaidimus, ėmė prašyti seserį eiti namo. Tačiau tėvas tučtuojau išprašė nekviestus „svečius“ laukan. Mažylis pravirko. Bet, pro langą išgirdęs muziką, kaip mat nusiramino ir nušvito iš džiaugsmo.

Kai Nanerlei sukako septyneri metai, tėvas ėmė ją mokyti. Ji buvo labai gabi ir greitai išmoko skambinti klavesinu. Nė minutėlei nuo sesers neatsitraukdavo ir mažasis Volfgangas. Kartą jam labai pasisekė. Tėvams išėjus pasivaikščioti, sesuo leido jam paliesti klavišus, oo pati nuėjo žaisti su lėlėmis. Berniukas ilgai bandė išgauti gražius garsus. Tuomet jis tebuvo trijų metų. Tėvas, pradėjęs jį mokyti, labai stebėjosi, kad berniukas labai greitai išmoksta naujus kūrinius. Netrukus visas Zalcburgas kalbėjo apie vunderkindą (t.y. stebuklingą vaiką), augantį Mocertų namuose.

Šešerių metų Mocartas kūrė puikius menuetus, netrukus smuiko sonatas ir kitokius, kaskart vis sudėtingesnius kūrinius. Tėvas suprato, kad jo sūnus turėjo ne tik nepaprastų muzikinių gabumų, o kažko dar daugiau. Argi buvo kitas tokio amžiaus vaikas, kuris taip ssusivoktų muzikoje, kaip suaugęs?

Tėvas Leopoldas Mocartas dabar suprato, kad sūnui reikia paaukoti viską. Nuo to meto tėvas savo darbą ėmė laikyti ne taip jau svarbiu. Jis jau nebegalvojo apie save, apie tai, ko galėtų pasiekti, dabar visą savo gyvenimą jis pašventė vienam tikslui – reikėjo duoti sūnui kuo geresnį išsilavinimą. Nė vienas tėvas taip nepasiaukojo dėl sūnaus.

PASAKOJIMAI APIE MOCARTĄ:

Pasakojamas įdomus atsitikimas, kaip Volfgango tėvas pastebėjo nepaprastą sūnaus muzikalumą. Kartą grįžęs su draugu namo, jis rado Volfgangą sėdint prie rašomojo stalo ir vedžiojant natas. Tėvas paklausė, ką jis darąs. Volfgangas išdidžiai ir nerūpestingai atsakė, jog rašąs koncertą klavyrui, tik jis dar nebaigtas. Ir iš tiesų, berniukas jau buvo nemažai prirašęs natų, nors šito jo dar niekas nebuvo mokęs. Volfgangui tebuvo dar tik ketveri.

Prieš paduodamas tą lapą tėvui, berniukas norėjo jį nudžiovinti ir užpylė sauso smėlio. Tačiau tada jis pagalvojo, kad būsią paprasčiau nušluostyti alkūne. Taip popierius virto tikra teplione. Tada Volfgangas užlipo ant kėdės prie klavyro ir paskambino “savąjį koncertą”. Tai buvo labai žavi melodija.

Kitą kartą, kai tėvas ruošėsi su draugais namie pamuzikuoti, pritrūko smuikininko. Tada Volfgangas paprasčiausiai paėmė smuiką ir grojo kartu su visais. Kaip reikia teisingai groti smuiku, dar niekas jam nebuvo rodęs. Todėl jjis, žinoma, darė klaidų su pirštais. Tačiau kiekvieną kartą berniukas prisiderindavo prie kitų. Taip Volfgangas, net nesimokęs, sugebėjo komponuoti, skambinti klavesinu, groti smuiku, trumpai tariant – viską, kas buvo susiję su muzika.

MOCARTO KELIONĖS

Visai suprantama, kad Leopoldas Mocartas panoro visą pasaulį supažindinti su nuostabiais savo sūnaus gabumais. Viena ir kiti dideli miestai turėjo išgirsti grojant Volfgangą ir Nanerlę. Koncertuodamas ir Volfgangas daug ko išmoksiąs. Jis susipažinsiąs su geriausiais orkestrais, susitiksiąs su žymiausiais to meto kompozitoriais ir tapsiąs didžia asmenybe.

Nana nedaug komponavo, tačiau ji buvo virtuozė pianistė. Taigi tėvas Mocartas galėjo pasauliui parodyti iš karto du vunderkindus.

Tėvas Mocartas su savo vaikais išsiruošė į kelionę po Europą. Pirmiausia, trumpam, tik mėnesiui, jie užsuko į Miuncheną. Vaikai čia pasirodė kunigaikščiui Maksimiljanui ir buvo dosniai apdovanoti.

Labiausiai Mocartams, žinoma, rūpėjo nuvykti į Vieną, nes imperatorienė turėjo būti sužavėta abiem Zalcburgo vunderkindais. Tačiau greit pasirodė, kad kelionės turi ir karčiųjų pusių. Lince abu vaikai susirgo. Vos tik pakilę iš patalo, keliavo toliau.

Vienoje Mocartai iš tikrųjų greitai buvo pakviesti į Šenbruno rūmus. Volfgangas ir Nanerlė koncertavo su dideliu pasisekimu. Volfgangas parodė viską, ką mokėjo, puikiai skambino klavyru, nors jo rankos buvo uždengtos skraiste, kad negalėtų matyti klavišų. Klausytojams paprašius, berniukas bet kokį kūrinį ttuoj pat transponuodavo į nurodytas tonacijas. Ir iš lapo jis be klaidų pagrodavo sunkius kūrinius, tarsi tai būtų niekų darbas. Imperatoriui pageidaujant, mažasis Mocartas paskambino melodiją vienu pirštu.

Pamatęs, kad imperatorienė susižavėjo, Volfgangas užšoko jai ant kelių ir pabučiavo. Kartą, bėgdamas per salę, bermukas paslydo ant išblizginto parketo. Viena princesė jį pakėlė. Tai buvo Marija Antuanetė, vėliau tapusi Prancūzijos karaliene ir Prancūzijos revoliucijos metais žuvusi ant ešafoto. Mocartas to nesulaukė, nes princeses mirties momentu jo jau nebuvo gyvųjų tarpe.

Iš Vienos Mocartai išvyko į Presburgą. Ten vaikai vėl susirgo. Šį kartą tai buvo skarlatina, viena pavojingiausių to meto ligų. Per tokias ligas išeidavo visi pinigai, gauti už koncertus. Todėl vos tik vaikai atsistodavo ant kojų, tekdavo keliauti toliau.

Išvyka į Vieną buvo tokia sėkminga, kad tėvas Mocartas ryžosi užsimoti plačiau. Jei kas tada norėdavo kuo nors tapti, privalėjo pabuvoti Paryžiuje. Volfgangui dabar buvo septyneri. Jis jau pajėgė atskirti gėrį nuo blogio ir iš visko pasimokyti. Tėvas užsakė kelionei karietą, ir vieną gražų 1763 metų sekmadienį jie išvyko.

Miuncheną Mocartai jau buvo matę, todėl nuvyko į Augsburgą, kur tada buvo gaminami geriausi klavyrai, ir į Manheimą, į tą visapusiškai menišką miestą. Sekanti stotis buvo Frankfurtas. Volfgango koncerto

ten, tarp kita ko, klausėsi vienuolika metų už jį vyresnis Johanas Volfgangas Getė. Šis vėliau savo prisiminimuose aprašė, kaip jį sužavėjo tas muzikalus berniukas.

Per Briuselį Mocartai atkeliavo į Paryžių. Būti pripažintam pasaulinės reikšmės mieste buvo nelengva. Tačiau Mocartai, laimė, rado gerų draugų ir rėmėjų. Vaikai greitai buvo pakviesti į rūmus. Tai buvo itin svarbu, nes, kas grojo karaliui ir karalienei, tą kviesdavo ir kiti kilmingieji didikai.

Paryžiuje buvo išspausdintas pirmasis Volfgango Amadėjaus Mocarto kūrinys. Tai buvo smuiko sonata. Berniukas, bbe abejo, buvo sujaudintas, perskaitęs savo pavardę pirmąkart išspausdintą.

Paskui jie išvyko į Londoną. Čia gyveno Christijanas Bachas, jauniausias Tomo bažnyčios kantoriaus sūnus. Jis susibičiuliavo su Volfgangu ir davė jam daug vertingų patarimų kompozicijos klausimais. Per Olandiją Mocartas ruošėsi grįžti atgal. Tačiau tada vaikai vėl susirgo ir šį kartą taip sunkiai, kad tėvas net kvietė kunigą. Tačiau po to jie vis dėlto tiek atsigavo, kad galėjo keliauti toliau.

Sunkius susirgimus, be abejo, sukėlė nuolatinė nepaprastai didelė įtampa. Juk vaikai niekada nneidavo laiku miegoti, iki vėlyvos nakties grodavo visokiems klausytojams. Užuot rytą nors truputį ilgiau pamiegoję, jie turėdavo keltis iš lovos, nes anksti atvykdavo pašto karieta ir reikėdavo keliauti toliau. Niekada jie neturėjo laiko pažaisti su kitais vaikais.

Šios kelionės praturtino VVolfgangą žiniomis, tačiau ir nemažai pakenkė, pakirsdamos jo sveikatą. Tikriausiai tokia milžiniška įtampa vaikystėje ir buvo ankstyvos mirties priežastis.

Po trejų su puse metų Mocartai grįžo į Zalcburgą. Jie buvo laimingi, pamatę gimtojo miesto bokštus. Pagaliau Volfgangas galės pailsėti. Nereikės rengtis išeiginiais drabužiais ir rodytis visuomenei kaip vunderkindui. Nereikės laikytis etiketo, kalbėti prancūziškai, jis galės tauškėti Zalcburgo tarme, ką tik norės.

Tačiau pailsėti tiek, kiek tikėjosi, jam nepavyko. Vos tik paplito žinia, kad Mocartai sugrįžę, pasirodė pirmieji užsakovai. Volfgangui reikėjo parašyti oratoriją pagal sunkų tekstą ,,Dievo pirmojo įsakymo prievolė“.

Paskui Volfgangas gavo užsakymą parašyti laidotuvių muziką, ir pagaliau jam atnešė mokyklinę dramą lotynų kalba, kurios berniukas visai nemokėjo. Šį kartą Zalcburge jie išbuvo dešimt mėnesių. Tada vėl išvyko.

Dar kartą ppatraukė į Vieną, kur daug ko tikėjosi. Tačiau kelionėje vaikai ir vėl susirgo. Šį kartą raupais. Devynias dienas Volfgangas buvo aklas. O laikas buvo suskaičiuotas, nes Vienoje publika jau laukė šio nuostabaus jaunojo kompozitoriaus.

Volfgangui buvo pavesta sukurti ištisą operą. Tai buvo ,,Apsimestas naivumas“. Tam, žinoma, daug kas prieštaravo. Pavyduliautojai tvirtino, kad dvylikametis berniukas jokiu būdu negalės parašyti operos.

Tai iš tiesų buvo neįveikiama, net jaunajam Mocartui. Tačiau greitai atsirado išeitis. Vienoje tuo metu gyveno gana originalus daktaras. Jis gydė ligonius ttokiais būdais, kokių žmones iki tol nebuvo girdėję.

Daktaras buvo kažką išradęs. Tą kažką jis gaudavo puoduose su visokiomis rūgštimis ir perduodavo viela. Tas daiktas vadinosi elektra ir turėjo žmones gydyti nuo reumatizmo ir kitokių ligų. Šis daktaras, pavarde Mesmeris, vadino tai magnetizmu.

Savo parke Mesmeris turėjo mažytį teatrą. Jame ir buvo pastatyta pirmoji Volfgango Mocarto opera. Ji vadinosi ,,Bastijanas ir Bastijenė“. Tai linksma istorija apie mylimųjų porą, kuriuos nuo pavyduliavimo išgydė vienas burtininkas.

Be to, Mocartas tada sukūrė šešias simfonijas ir mišias iškilmingam našlaičių prieglaudos atidarymui, kurias netgi ir pats dirigavo. Visa tai padarė vos per vieną metų ketvirtį. Taigi, neskaitant ligos, jam tekdavo dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties.

Šį kartą Zalcburge Mocartai prabuvo devynis mėnesius. Tada gimė nauji planai. Juk dar vienos šalies Volfgangas Amadėjus Mocartas nebuvo matęs – muzikos gimtinės Italijos.

Štai ten ir reikėjo nukakti. Volfgangas Zalcburge tuo metu jau buvo pakeltas į rūmų koncertmeisterius. Tai skambėjo gražiai, tačiau iš tikrųjų nedaug ką tereiškė, nes negaudavo už tai jokio atlyginimo. Jis, savaime aišku, negalėjo jo ir reikalauti, nes vėl ruošėsi ilgesniam laikui išvykti su tėvu, kuriam taip pat reikėjo prašyti atostogų.

Kai jie su savo kelionės karieta pravažiavo Alpes ir atvyko į Milaną, viskas klostėsi ssėkmingai. Volfgangas tuoj pat gavo užsakymą parašyti operą. Taip buvo pasiektas pagrindinis kelionės tikslas.

Operos libretas dar nebuvo baigtas, tad Mocartas turėjo laiko ir galėjo susipažinti su Italija.

Romoje tuo metu buvo dažnai giedamas ,,Miserere“, kurio grožis žavėjo visą pasaulį. Buvo žinoma, kad tai Gregorijaus Alegrio kūrinys. Tačiau niekas nebuvo matęs jo natų. Bažnyčia jokiu būdu nenorėjo, kad šis kūrinys būtų girdimas kur nors kitur. Jei tikintieji norėjo jį išgirsti, turėjo atvykti į Romą.

Volfgangas Amadėjus Mocartas klausėsi ausis pastatęs. Grįžęs namo, jis užrašė visą kūrinį iš atminties. Kitą kartą jis nuėjo į bažnyčią pasiklausyti, ar kur nesuklydo. Tačiau viskas buvo užrašyta kuo tiksliausiai, vos kelias klaidas tesurado.

Romoje Volfgangas Amadėjus buvo nepaprastai pagerbtas. Popiežius įteikė jam Auksinio Pentino ordiną. Tai buvo didžiausias įvertinimas, kokio galėjo tikėtis kuris nors kompozitorius.

Keturiolikmečio Mocarto opera ,,Mitridatas“ Milane turėjo milžinišką pasisekimą. Gavę užsakymą vėl parašyti kūrinį Milanui, tėvas ir sūnus laimingi grįžo į Zalcburgą.

1772 metų rudenį Mocartams vėl teko vykti į Italiją statyti šios naujos operos –“Askanijas Alboje”. Volfgangas tuo metu Zalcburge buvo sukūręs dar aštuonias naujas simfonijas. Beje, jis dabar ėmė gauti nedidelį rūmų koncertcmeisterio atlyginimą.

Milane perspektyvos buvo puikios. Mocartas vėl gavo užsakymą parašyti operą, vadinamą skritura. Tuo jis įsipareigojo sukurti operą, nnežinodamas libreto. Libretas turėjo būti parašytas atskirai ir atsiųstas kompozitoriui vienai dienai. Šį tekstą Mocartas turėjo įkomponuoti į savo operą, nežiūrint ar tam jis tiks, ar ne.

Taigi Volfgangui teko trečią kartą vykti į Milaną 1772-1773 metų žiemą. Tačiau šį kartą jam blogiau sekėsi. Jo opera “Liučija Sila“ nelabai patiko, ir todėl kompozitorius daugiau niekada negrįžo į Italiją.

GYVENIMAS IMA RODYTI NAGUS

Taip Volfgangas Amadėjus aplankė visas svarbiausias Europos vietoves, išmoko visko, ko iš viso buvo galima išmokti. Dabar jau reikėjo pagalvoti apie tarnybą. Vunderkindo amžius praėjo – Volfgangui sukako septyniolika metų. Vėl leisdamasis į kelionę, jis jau nei norėjo, nei galėjo stebinti savo fortepijoniniais kūriniais. Jis norėjo užsakymo didesniam darbui. Tačiau čia kompozitoriui teko patirti daug karčių akimirkų.

Pirmiausia darbo ieškoti, žinoma, pabandė Vienoje. Juk nieko nebūtų geriau, kaip šiame imperatoriškajame mieste gauti tarnybą. Savaime aišku, ir rūmai turėtų jį prisiminti. Atrodė, kad su tokiais įvairiapusiais sugebėjimais tinkamą postą susirasti bus nesunku.

Mocartas susitiko su imperatoriene Marija Terezija. Nežinia, ar kompozitorius nepakankamai aiškiai savo pageidavimą išreiškė, ar imperatorienė nenorėjo jo suprasti, tačiau Mocartas grįžo į Zalcburgą nieko nepasiekęs.

Panašiai klostėsi jam ir Miunchene, kur 1774-1775 metų žiemą pastatė puikią operą ,,Tariamoji sodininkė“. Tai buvo ir rimtas, ir linksmas kūrinys apie meilę ir pavyduliavimą. Jis

tada visiems labai patiko. Tačiau kuklūs jo klausinėjimai, ar čia neatsirastų jam kokia vieta, buvo praleisti pro ausis. Taip pat nebuvo pasiūlyta parašyti operą kitiems metams.

Vėl teko Volfgangui Amadėjui nieko nepešus grįžti į Zalcburgą. Čia jis galėjo pustrečių metų praleisti gana ramiai. Grojo arkivyskupo kapeloje ir uoliai komponavo. Per šiuos dvejus metus Mocartas sukūrė apie aštuoniasdešimt kūrinių. Jų tarpe buvo tokios vertybės, kaip ,,Hafnerio serenada“ – vakaro muzika Zalcburgo burmistrui Hafneriui ir opera ,,Karalius piemuo“, iš kurios arija su ssolo smuikui dar šiandien dažnai atliekama. Be to, šiuo metu Mocartas rašė simfonijas, serenadas ir daug ką kita.

Taip Volfgangas Amadėjus Mocartas sulaukė dvidešimt vienerių metų. Dabar jau buvo pats laikas susirasti gerą tarnybą, nes dirbti koncertmeisteriu Zalcburgo arkivyskupo kapeloje jam nepatiko. Nepasisekus Vienoje ir Miunchene, reikėjo išbandyti laimę kur nors kitur. Gal būt, pavyks Paryžiuje.

Tėvas šį kartą kartu vykti negalėjo. Jau perdaug dažnai ir perdaug ilgam. jis išvykdavo iš Zalcburgo. Šį kartą su Volfgangu turėjo važiuoti motina. Ji niekada nebuvo bbuvusi svetur nemokėjo prancūziškai ir dabar turėjo susivokti Paryžiuje. Visose kitose srityse Volfgangui Amadėjui teko pasikliauti vien savo sugebėjimais.

Kur jis beėjo ir kaip sumaniai jis beprisistatinėjo, niekur negalėjo susirasti tarnybos. Jau iš Miuncheno tėvui pranešė, kad čia jokių perspektyvų nėra. MManheime buvo tas pats.

Mocartas čia pamatė pirmą vokišką operą ir susižavėjo nepaprastu manheimiečių orkestru. Tačiau visą kitą laiką praleido tuščiai su savo pussesere Tekla ir, keliaudamas po Vokietiją, kelis kartus susipainiojo meilės reikaluose. O visos viltys gauti tarnybą sužlugo greičiau, negu jos buvo atsiradusios.

Ir kompozitoriui nieko daugiau neliko, kaip keliauti toliau, į Paryžių. Gal čia jis suras laimę. Tačiau Paryžiuje jį ištiko baisus smūgis – staiga mirė mylima motina. Volfgangui teko ją palaidoti svetimoje Paryžiaus žemėje. Pirmame laiške tėvui jis nedrįso tikrą tiesą pasakyti. Motina serganti, labai serganti. Tik vėliau ryžosi pranešti, jog ji niekada daugiau nesugrįš į Zalcburgą.

Taip Mocartas liko vienut vienas. Deja, dabar jau nerado tokių palankių mecenatų, kaip tada, kai pirmą kartą svečiavosi Paryžiuje. Jis tegavo užsakymą pparašyti keletą kūrinių, kurie jam labai pavyko. Šiose kompozicijose prasiveržė sielvartas, netekus mylimos motinos (Didžioji sonata fortepijonui a-moll ir kt.). Iš to meto Mocarto kūrinių matyti, kad kompozitorius į gyvenimą ėmęs žiūrėti daug rimčiau. Tačiau pasilikti Paryžiuje neatsirado jokios galimybės.

Pagaliau Mocartas iš tikrųjų pamatė, kad tolimesnis buvimas Paryžiuje beprasmis. Nieko kito nebeliko, kaip tik ruoštis atgal į Zalcburgą. Kompozitoriui vis atrodė, kad pašto karieta rieda per greitai. Jis naudojosi kiekviena proga, kur nors ilgiau pakeliui apsistoti.

Miunchene dabar suspindo mažas šviesos sspindulėlis: gavo užsakymą parašyti operą. Tai buvo rimtas, tragiškas kūrinys itališkosios operos stiliaus. Tokios rūšies kūriniai tada būdavo vadinami ,,opria seria“, t. y. ,,rimtąja opera“. Su šia opera – “Idomenėjumi” – kompozitorius sulaukė didelio pasisekimo Miunchene.

Ir vėl Mocartas grįžo į Zalcburgo tarnybą, kurios taip nemėgo. Čia jis buvo tarp liokajų, virėjų ar kamerdinerių, su jais prie vieno stalo valgydavo. Išgirdęs jų nešvankius anekdotus, Mocartas tartum suakmenėdavo, pasitraukdavo į kambario gilumą ir mintyse kurdavo.

Po kelerių sėkmės metų Vienoje Mocartui atsirado finansinių sunkumų. Daug lėšų reikėjo gydyti žmonai Konstancijai, o kai kas tvirtina, kad jis, nors ir daug uždirbdamas, didžiąją dalį pinigų pralošdavo. Ėmė nebeužbaigti užsakytų kūrinių, o jo pareiškimus dėl nuolatinės tarnybos arba planuojamų labdaringų koncertų (tuo metu tai buvo įprastas būdas prasimanyti pinigų) vis atmesdavo. Paskutiniais gyvenimo metais Mocartas buvo priverstas siuntinėti laiškus draugams ir prašinėti pinigų. Kai 1791m., gruodžio mėnesį Mocartas mirė, jį palaidojo, kaip niekam nežinomą elgetą, nepažymėdami kapo.

MOCARTAS – MASONAS

Mocartas buvo katalikas ir sukūrė daugybę mišių bei kitokios bažnytinės muzikos. Tačiau giliai širdyje jis tikėjo ne griežta religija, o masonyste, kuri buvo grindžiama žmonių savitarpio palankumu ir supratimu. Kaip masonas Mocartas buvo lygus su kitais , kurių daugelis buvo Vienos aristokratai. Masonu jis tapo 1784m. ir nnuo tada sukūrė daugybę kūrinių masonų ceremonijoms, tarp jų kantatų bei instrumentinių kūrinių, kaip nuostabioji Masonų laidotuvių muzika. Kadangi masonų organizacija slapta, joje gausu simbolių ir emblemų. Opera „Užburtoji fleita“, kurią Mocartas sukūrė 1791m., siejasi su slaptomis stojimo į mosonų draugiją apeigomis, ir joje daugybe tokių slaptų simbolių. Anuomet masonams muzika buvo labai svarbi. Skaičius trys buvo itin reikšmingas jų apiegose, tad ir muzika dažniausiai būdavo trijų dalių metro. O kadangi visi masonų ložių nariai buvo vyrai, choriniai kūriniai būdavo skirti vien vyrų balsams.

MITAI APIE V.A.MOCARTĄ

Garsus vokiečių pianistas bei dirigentas prof. Justus Frantz mėgina paaiškinti V.A.Mocarto genialumą bei paneigti kai kuriuos mitus apie didį menininką

Genijus, beprotis, vunderkindas, nepasotinamas meilės vergas, muzikos dievas, skolininkas ar amžinas vaikas? J.Frantz nuomone, visi apibūdinimai teisingi, nes Mocartas buvo spalvinga ir savita asmenybė.

7 mitai apie kompozitorių

1. Jis mirė skurde.

2. Jo kapas yra tikras.

3. Jis buvo nunuodytas.

4. Sau pačiam sukūrė laidotuvių muziką (Requiem).

5. Jo mirtinas priešas buvo kaizerio kompozitorius Salieri.

6. Filme “Amadeus” (pelniusiame 8 “Oskarus”) viskas yra tiesa.

7. Mocartas nebuvo laimingas.

Kodėl kompozitorius mirė sulaukęs vos 35?

Volfgangas Amadėjus Mocartas (1756-1791) pradėjo kurti muziką būdamas penkerių, o mirė 35-erių, palikdamas apie 640 kūrinių!

V.A.Mocartas nuo gimimo dažnai sirgo, bbuvo labai jautrus ir nuolatos pervargęs, tačiau sugebėjo per šį trumpą laiką tiek daug nuveikti. Sulaukęs 21-erių, neišvaizdus jaunuolis pradėjo audringą seksualinį gyvenimą. Bijodamas užsikrėsti sifiliu, gėrė gyvsidabrį. Galbūt šie nuodai labai žalojo jo ir taip gležną organizmą?

Istoriniai šaltiniai byloja, kad nežinomas asmuo užsakė Mocartui sukurti garsųjį Requiem, lemtingąjį kūrinį, atėmusį iš kompozitoriaus paskutines jėgas. Kompozitorius labai sirgo: sutinusios kojos, drebančios rankos, karščiavimas. Vienišas, kankinamas reumato bei alpulį sukeliančių priepuolių, Mocartas užgeso rašydamas paskutinįjį savo muzikos darbą.

Vienoje yra jo kapas, bet jis tuščias. Mirties liudijime įrašyta: mirties priežastis – karščiavimas (yra šimtas jo mirties teorijų). Dėl siautėjančio maro Mocartą palaidojo bendroje duobėje su dar šešiais žmonėmis. Lininiame maiše, be kryželio, be pavardės, be garbės.

Ar jis buvo turtingas?

Mocartas mėgo lošti. Daug uždirbdavo, daug pralošdavo. Jo gyvenimas buvo audringas, bet genijus kūrė be atokvėpio – netgi žaidžiant biliardą ar kėgliais. Jis visiškai nesureikšmindavo pinigų. Mocarto pasaulis buvo nematerialus. Ir jis buvo laimingas.

Jei didysis muzikos virtuozas gyventų šiandien, būtų multimilijonierius, “Oskarų” laimėtojas bei muzikos gigantas. Kompozitorius gyveno netaupydamas, ištaigingai. Kompozitoriaus metinės pajamos siekdavo 3000 guldenų – t.y. gero gydytojo atlyginimas (tarnaitė per metus gaudavo tik 12 guldenų). Už vieną savo operų Mocartas gavo 450 guldenų (pianinas kainuodavo 180

guldenų).

Ar Mocartas buvo seksualiai iškrypęs?

Ne. Muzikoje jis buvo genijus, o gyvenime amžinas vaikas, trokštantis moterų dėmesio. Muzika jam reiškė muziką, o seksas malonumą. Jis turėjo 10 meilės romanų ir apie 100 mažų aferų. Jis flirtuodavo, suvedžiodavo ir mylėdavo, gerdavo ir pralošinėdavo. Bet širdimi liko ištikimas savo žmonai. Ji atleisdavo vyro paklydimus, manydama, jog tai nerimta. Mocartas mylėjo savo žmoną, o ši už tai nebegalėdavo ant jo pykti.

Genijus nuo vaikystės?

Būdamas 4-erių, berniukas galėjo groti iš natų bei jjas užrašyti. Sulaukęs 5-erių, sukūrė savo pirmąjį menuetą. Mocartas buvo išskirtinai gabus vaikas, jis galėjo groti užrištomis akimis. Namuose mokėsi kompozicijos ir matematikos, mokėjo italų, prancūzų, anglų bei lotynų kalbas. V.A.Mocartas niekada nelankė mokyklos.

Tai, ką Mocartas per tokį trumpą laiką sukūrė, laikoma amžiaus stebuklu. Jis kiekvieną melodiją turėjo savo atmintyje, ir niekada neužmiršdavo nė vienos, kurią išgirsdavo.

J.Frantz manymu, Mocarto kūryba yra dieviška. Jo muzikoje viltis, troškimai ir galimybė ieškoti savyje atsakymo į būties klausimus. Mocartas – genialiausias klasikos aatstovas.

VOLFGANGO AMADĖJAUS MOCARTO SVARBIAUSI KŪRINIAI:

1) Simfonijos 41

2) Koncertai: fortepijonui 27

smuikui 6

fleitai 2

klarnetui 4

fagotui 4

valtornai 4

fleitai ir arfai 1

3) „Koncertinė simfinija smuikui ir altui“

4) „Serenada trylika pučiamųjų instrumentų“

5) Kvintetai: styginiams 6

klarnetui ir styginiams 1

6) KKvartetai: styginiams 27

fortepijonui ir styginiams 2

obojui ir styginiams 1

7) Trio: fortepijonui ir stygianiams 8

8) Sonatos: smuikui ir fortepijonui 28

fortepijonui 18

9) Operos 23

10) Mišios 19

SVARBIAUSIOS VOLFGANGO AMADĖJAUS MOCARTO GYVENIMO IR KŪRYBOS DATOS

1756 sausio 27 – Zalcburgas, gimimas.

1762 – pirmieji kūriniai: menuetai ir alegro klavyrui; koncertinė kelionė į Vieną.

1763 – koncertinė kelionė po Europą; pirmosios sonatos klavyrui, pirmosios simfonijos.

1768 – Viena, pirmosios operos: „Tariamoji neišmanėlė“, „Bastienas ir Bastiena“.

1769 – 1772 – kelionės į Italiją; pirmasis styginis kvartetas; operos „Mitridatas“, „Askanijos Alboje“, „Liučijus Sila“.

1772 – Zalcubrgas, opera „Scipiono sapnas“.

1774 – Miunchenas – opera „Tariamoji sodininkė“.

1775 – 1777 – Zalcburgas, opera „Karalius – piemuo“; Zalcburgo koncertai smuikui, serenados, divertismentai, Zalcburgo koncertai klavynui, bažnytinė muzika.

1777 – 1778 – Miunchenas, Augsburgas, Manheimas, sonatos kklavyrui, sonatos smuikui, vokaliniai kūriniai; pažintis su Veberių šeima.

1778 – Paryžiaus simfonijos, baletas „Niekučiai“; motinos mirtis.

1779 – grįžimas į Zalcburgą.

1781 – 1782 – Miunchenas, „Idomenėjus“; Viena, nesantarvė su arkivyskupu; „Pagrobimas iš serialo“; vedybos su Konstanca Veber.

1782 – 1786 – koncertinė veikla; fantazijos klavyrui; haidnui paskirti kvartetai; Vienos klavyriniai koncertai; opera „Teatro direktorius“; „Figaro vedybos“.

1787 – kvintetai; tėvo mirtis; Praha, „Don Žuanas“.

1788 – Viena, trys didžiosios simfonijos: mi-bemol mažorinė, sol minorinė ir do mažorinė.

1790 – „Visos jos tokios“.

1791 – „Užburtoji fleita“; PPraha, „Tilto gailestingumas“; Viena, „Rekviem“.

1791 gruodžio 5 – mirtis.

Gruodžio 6 – laidotuvės Vienos švento Marko kapinėse.

Mocarto kapas ūsmingose, tankiai užžėlusiose švento Marko kapinėse dingo be žinios. Tačiau Mocarto vardas ne tik nedingo be žinios laiko glūdumoje, o kasmet darėsi vis garsesnis – Austrijoje, Europoje, visame pasaulyje. Jo garbė augo it sniego lavina. Nepraėjo nė keli dešimtmečiai nuo kompozitoriaus mirties, o jo muzika jau skambėjo net pačiuose tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

Sunku rasti kitą tokį kompozitorių, kuris būtų pelnęs šitokią visų meilę. Meilė jo šviesiam genijui vienija įvairiausių laikų ir tautų, pačių skirtingiausių skonių, polinkių bei kūrybinių krypčių žmones. Bethovenas ir Rosinis, Vagneris ir Šopenas, Bramsas ir Guno, Stendalis ir Šou, Turgenevas ir Gercanas, Gribojedovas ir Tolstojus buvo vienodai karšti Mocarto gerbėjai.

Reto talento kompozitoriaus muzika kupina džiaugsmo ir šviesos. Joje gyvena tyra menininko siela.

NAUDOTA LITERATŪRA:

1. V. Umbrasienė „ Muzikos literatūra Iid.“

2. Keitih Spence „Muzika“

3. B. Kremniovas „Volgangas Amadėjus Mocartas“

4. http://arzinai.lt

5. http://www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&aid=19027

6. http://milijonas.projektas.lt/biblioteka/barokas/b5.html