Dziazas

Džiazas – savitas muzikos žanras, pradėjęs formuotis XIX a. pabaigoje JAV Pietuose. Svarbiausias tuo meto džiazo muzikos centras buvo Naujasis Orleanas, tada labai margos nacionalinės sudėties miestas. Vieni iš džiazo muzikos pradininkų – tai iš Afrikos atvežtų negrų vergų palikuonys, kurių Naujajame Orleane ir jo apylinkėse buvo labai daug. Dainavimas negrams vergams buvo beveik vienintelis prieinamas menas ir dainuodavo jie visur: medvilnės plantacijoje, uostuose, gatvėse ir namuose.

Taip per dešimtmečius susiformavo savitas dainos žanras – bliuzas. Tai liūdnos nuotaikos, paprastai vienbalsė ddaina. Bliuzais negrai apdainuodavo savo sunkią dalią, kančias, gimtųjų kraštų ilgesį ir viltis. Juose gausu dejonių ir pykčio šūksnių, improvizavimo, glisandavimo, rečitatyvų ir “slidinėjančių” garsų, kuriuos sunku net užrašyti natomis. Dainuojantiesiems nerūpėjo balsas, jis galėjo būti ir negražus, užkimęs, tačiau dainuodavo visuomet išraiškingai ir nuoširdžiai. Garsiausi bliuzų atlikėjai – B. Smit, E. Ficdžerald, L. Armstrongas. Pastarasis visame pasaulyje žinomas ir kaip garsiausias džiazo kornetininkas.

Viena ryškiausių bliuzo savybių yra chromatikos – garsų slinkčių pustoniais – gausumas. Tokias slinktis žymi chromatiniai ženklai: ddiezas, bemolis, bekaras..

Ilgainiui negrams būdingas vienbalsumas susipynė su europietiška harmonija, daugiabalsiu dainavimu, ir gimė spiričiuelis. Spiričiueliai – religinio turinio daugiabalsės giesmės bei dainos, dažniausiai paremtos polifonine improvicazija ir negrų dainų intonacijomis bei ritmais. Žinoma, toks džiazinis giedojimas, o dar bažnyčiose, mmums ir dabar atrodo neįprastai.

Spiričiuelių turinys labai įvairus ir demokratiškas: malda Dievui dažniausiai susipina su kadienės buities problemomis, žmonių džiaugsmais ir vargais, nesvetima jiems ir gyva, netgi linksma nuotaika.