Liudvikas Reza

Liudvikas Rėza LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ TYRINĖJIMAS

L.Rėza – lietuvių tautosakos mokslo pradininkas. Jis išleido pirmąjį lietuvių tautosakos (dainų) rinkinį ir parašė pirmąją mokslinę studiją apie lietuvių tautosaką (liaudies dainas), tuo padėdamas pagrindą lietuvių folkloristikai. Dainų rinkinį L.Rėza sudarė apie 1815m. Rengdamasis jį plėsti, susirašinėjo su J.W.Goethe. Tačiau rinkinį, pavadinimu „Dainos oder Littauische Volkslieder“, savo lėšomis L.Rėza išleido tik 1825m. Šį pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį sudaro 85 dainos (lietuvių ir vokiečių kalbomis), 7 dainų melodijos, vokiški paaiškinimai ir platus straipsnis „„Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas“.

Leisdamas dainas, L.Rėza turėjo tuos pačius tikslus, kaip ir skelbdamas K.Donelaičio kūrybą. Leidinys taip pat buvo skirtas lietuviškai nemokančiai šviesuomenei, jis turėjo reprezentuoti jau nebe individualųjį (kaip K.Donelaičio „Metai“), o kolektyvinį tautos genijų, pabrėžti visos tautos kūrybingumą, jos dvasinės kultūros turtingumą ir savitumą.

Straipsnyje L.Rėza apžvelgė dainų grupes, jų tematiką, meninę išraišką. Ypač išskyrė meilės (erotines bei vestuvines) dainas, kurių esą yra daugiausia, pabrėžė nepaprastą jų temų ir emocijų įvairumą. L.Rėza taip pat atkreipė dėmesį į vvietos ir laiko koloritą dainose, į mitologines dainas, sukurtas „seniausiais pagonybės laikais“ (nors tų dainų autentiškumas yra abejotinas). L.Rėza plačiai aptaria dainų eilėdarą, ją visą aiškina silabotonikos sąvokomis, siekia parodyti jos turtingumą, metrinį įvairumą, apgailestauja, kad K.Donelaitis rašė hegzametru, o nne kuriuo ilgesniu dainos metru. Suprasdamas subtiliųjų, gaidomis neperteikiamų muzikinių niuansų vaidmenį dainoje, L.Rėza kaip pavyzdžiu pateikia tik septynių dainų melodijas. Straipsnyje platokai nušviečiama lietuvių dainų publikavimo bei vertinimo istorija, išvardijami L.Rėzos tautosakinio darbo talkininkai, suminimos įvairių autorių užuominos apie istorines lietuvių dainas (deja, neišlikusias). Svarbiausia L.Rėzos tyrinėjime yra skelbiamų dainų psichologinio bei etinio turinio apibūdinimai, jų savitumo iškėlimas. L.Rėza pabrėžia lietuvių dainų natūralumą ir paprastumą, jom reiškiamų jausmų švelnumą ir nuoširdumą. Dainoms būdingas sukauptas skausmas, švelni melancholija. Gaubianti jas „palaimingu liūdesio šydu“. Ypač jautriai ir subtiliai reiškiami dainose meilės jausmai. L.Rėza pabrėžia aukštas etines ir moralines lietuvių dainų savybes. Dainose vyrauja skaisti dorovė, pagarba padorumui. Aukštas moralinis jautrumas, atsiskleidžiantis dainose, rodęs pačios tautos būdo taurumą. Būdama „tyriausias tautos sielos pperlas“, daina yra nenykstanti dvasinė vertybė. Galutinė išvada tokia: „Jei tauta žūna, dažnai ji dar gyvena savo dainose“. Lietuvių dainų savitumo iškėlimas, jų ryšio su tautos charakteriu pabrėžimas, jų moralinio vertingumo akcentavimas, jų emocinio turinio apibūdinimas rodo glaudų L.Rėzos folkloristinių pažiūrų ryšį su preromantizmo bei osianizmo epocha, su J.Herderio kultūrologinėmis bei estetinėmis idėjomis. Liudvikas Reza (1776 – 1840)

Pavardės variantai: Rehza, Rėsa, Reza, Rėža, Rhesa, Louis Rhesa, Rhėsa, Rheza.

Liudvikas Gediminas Martynas Rėza – žymiausias XIX amžiaus pradžios lietuvininkų ((Mažosios Lietuvos lietuvių) kultūros veikėjas, apibendrinęs lietuvininkų kultūros pasiekimus iki XIX amžiaus ir padėjęs pagrindus XIX amžiaus lietuvių kultūrai. Jis buvo tarpininkas tarp lietuvininkų ir lietuvių kultūros (tarp Karaliaučiaus ir Vilniaus), tarp lietuvių ir Europos (daugiausia vokiečių) kultūros, tarp religinės ir pasaulietinės kultūros. L.Rėza buvo labiausiai išsimokslinęs XIXa. pradžios lituanistas – Karaliaučiaus universiteto profesorius, todėl buvo pavyzdys bei autoritetas kitiems to meto lietuvių kultūros puoselėtojams. Pas jį į Karaliaučių vykdavo tartis bei konsultuotis lituanistai iš Didžiosios Lietuvos, jo darbai greit pasklisdavo Lietuvoje, paskatindami čia kultūrinės veiklos pagyvėjimą.

L.Rėza gimė 1776m. Kuršių nerijoje, Karvaičių kaime, pajūrio sargo šeimoje. Anksti netekęs tėvų, buvo globojamas giminaičių. Mokėsi Kaukėnų mokykloje, vėliau atsidūrė beturčių namuose Karaliaučiuje. Čia gyvendamas 1791-1794m. lankė lotyniškąją Lebenichto mokyklą, vertėsi privačiomis pamokomis. 1795-1799m. Karaliaučiaus universitete studijavo teologiją (pagrindinis studijų objektas), antikines ir orientalistines kalbas, filosofiją, istoriją, retoriką. Įtakingiausi jo profesoriai buvo I.Kantas, Ch. Krausas ir J.Hasse. Baigęs universitetą, 1800 – 1816m. buvo kariuomenės pamokslininkas Karaliaučiaus įgulose. Napoleono karų metu dalyvavo Prūsijos kariuomenės žygiuose, pabuvojo daugelyje Europos valstybių. Kartu intensyviai dirbo mokslinį darbą. 1807m. gavo teologijos, vėliau ir filosofijos daktaro laipsnį. 1809m. L.Rėza paskirtas Karaliaučiaus universiteto lietuvių kalbos Seminaro inspektoriumi, privatdocento teisėmis pradėjo dėstyti Rytų kalbas, kai kurias teologijos disciplinas. 1816m. atsisakė kkariuomenės pamokslininko pareigų ir atsidėjo akademiniam bei moksliniam darbui. Jis buvo paskirtas Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriumi, o 1928m. – Teologijos fakulteto dekanu. Nuo 1829m. L.Rėza tapo Karaliaučiaus konsistorijos patarėju ir garbės nariu. L.Rėza mirė 1840m. Karaliaučiuje.

Būdamas kunigu, L.Rėza intensyviai rūpinosi religine literatūra. Jis parengė trečiąjį (1816m.) ir ketvirtąjį (1824m.) lietuviškosios Biblijos leidimą, išleido (vokiškai) „Lietuviškosios Biblijos istoriją“ (1816m.), „Filologines kritines pastabas dėl lietuviškosios Biblijos“ (2d., 1846 ir 1824m.).

Tačiau L.Rėzai rūpėjo ne vien tikybinė literatūra. Jis buvo ir vienas žymiausių pasaulietinės lietuvių kultūros puoselėtojų. Remdamasis tos kultūros tradicijomis, jis gynė lietuvių tautos teises, jos prestižą, siekė jos lygiateisiškumo su aukštos kultūros tautomis.

Reprezentuodamas individualųjį lietuvių tautos genijų, L.Rėza 1818m. pirmą kartą išleido ir išvertė į vokiečių kalbą K.Donelaičio „Metus“, parašė leidiniui įvadinį straipsnį. 1824m. kartu su savo verstomis Ezopo pasakėčiomis, jis paskelbė ir šešias išlikusias K.Donelaičio pasakėčias.

Reprezentuodamas kolektyvinį lietuvių tautos genijų, L.Rėza 1825m. išleido pirmąjį lietuvių tautosakos rinkinį „Dainos“ (85 tekstai ir 7 melodijos) su vertimu į vokiečių kalbą ir plačia studija apie lietuvių dainas.

L.Rėza ir pats rašė eilėraščius – išleido 2 jų rinkinius vokiečių kalba, pavadintus „Prutena“ (1809 ir 1825m.).