Joninės

Joninės (senuosiuose istoriniuose XIV–XVII a. šaltiniuose vadinamos Rasos, Kupolių vardu), atėjusios iš tolimų pagonybės amžių, yra viena didžiausių kalendorinių švenčių. P. Dundulienė mano, kad ši šventė atsirado pirmykštės visuomenės laikais ir galutinai susiformavo pradėjus verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Tai šviesiausias žmogus, saulės, žemės, vandens, augalų žydėjimo šventė. Pirmykštės jos apeigos glaudžiai susijusios su darbo papročiais bei mitologiniais vaizdiniais. Švenčiama, kai dienos ima labai sparčiai ilgėti, maždaug gegužės mėnesio pabaigoje. Daukantas rašo, kad Rasos šventė buvo švenčiama 14 dienų. Kai kkur švęsdavo nuo birželio 24 iki 29 dienos (Petrinių). Tai saulės solsticijos metas. Tačiau yra ir kita, sunkiau pastebima priežastis. Rasa švenčiama, kai rasoja rugiai, kitaip sakant, – aukščiausiame augalo suvešėjimo taške – kupoje, kai augalas subręsta naujos gyvybės pradėjimu. Nuo šio momento tas pats augalas pereina į nykimo fazę. Mūsų platumose augalijos kupa sutampa su vasarovidžio naktimi.

Didžiosios šventės apeigos dar suisijusios su žemiškais, kasdieniniais momentais. Naudojantis šios dienos ypatingumu buvo bandoma apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų ddvasių, raganų. Toks žemdirbio rūpinimasis pasėliais nebuvo be pagrindo. Birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros, perkūnija su kruša, liūtys su vėtra, kurios dažnai javus sunaikindavo. Norint atitolinti nesėkmes, reikėjo atiduoti duoklę dievams, visų pirma Didžiajai gimdytojai deivei Ladai. Nuo gegužės pabaigos vvisą birželį vyrai ūždavo karčemose, o moterys ir merginos eidavo šokti ir dainuoti į pievas Dižiajai Ladai, kad apsaugotų javus nuo perkūnijos ir krušos. Jos garbei vandens šaltinius kaišė medžių šakomis ir gėlėmis. Deivė Lada – viso gyvojo pasaulio gimdytoja, senovėje žmonių buvo suvokiama kaip didinga kosminė būtybė, duodanti gyvybę ir gyvenimą visam gyvajam pasauliui. Ji buvo vaizduojama kaip dangaus, žemės, vandens, atmosferos, ugnies valdovė, visokios nesibaigiančios pasaulio energijos, gyvybės jėgos, ritmo davėja bei reguliuotoja, žmonių gyvenimo tvarkytoja, moralės saugotoja. Didžiojoje deivėje gimdytojoje, kaip ir „gyvybės medyje“, buvo susikaupusi visokios gyvybės pradžia ir nesibaigianti tąsa. Neveltui aplink apeiginį šventės laužą buvo šokama iškėlus rankas į viršų, matyt, norėta mėgdžioti pačią Ladą, kuri kartais vaizduojama liaudies meninkų kūryboje iškėlusi rankas aukštyn, llyg prašytų dangaus palaimos augančiam ir bręstančiam derliui.

P. Dundulienės nuomone, didžiosios vasaros šventės vardas – Kupolė, atėjęs iš akmens amžiaus maisto rankiojimo ir medžioklės laikų. Kupole, Kaupole ar Kopole buvo vadinama mitinė būtybė arba deivė, lemianti augalijos vešėjimą. Seniausių žinių apie Kupolę rašytiniuose šaltiniuose randama Ipatjevo metraštyje (1262 m.). Vėliau Kupolės vardas minimas Lietuviškoje postilėje (1573 m. ). M. Pretorijus (XVII a.) rašo apie Kaupolę arba Kupolę, kurią sugretina su javų mitinės būtybės Kurchės (Gurche) kultu. Per Jonines garbinima ddeivė Rasytė greičiausia buvo Kaupolės duktė. Jos paskirtis buvo sidabro rasomis gaivinti suklestėjusią augmeniją. Taigi Rasa – vegetacijos gaivintoja.

Aktyvus tomis dienomis ir Perkūnas. Tai vienas pačių ryškiausių baltų mitologijos dievybių, nesukrikščionintu pavidalu išlikęs ligi šiol. Perkūnas – teisingumo Dievas. Tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas ir jo bijoma. Be reikalo negalima minėti jo vardo. Perkūnas kartu yra žemės vaisintojas, valąs nuo jos blogumus, išvaręs žiemos jėgas. Perkūną žmonės įsivaizdavo žilą senį, sėdintį ratuose, greitai dundantį per geležinius tiltus. Iš po to ratų skyla ugnys – žaibai. Perkūnas – tai visų galingųjų jėgų įsikūnijimo simbolis. Su juo galima sieti vyrų ristynes, žmogaus jėgos demonstravimą Rasos šventės metu. Į Perkūną kreipiai, kad jis gelbėtų nuo baisios drugio ligos. Buvo sakoma, kad ilgiausią vasaros dieną reikia kepti duoną ir ją valgyti saulei dar netekėjus taip kalbant : „Saulės vardu, Perkūno griausmu, tau, drugy, insakau, tavi varau nuog žmonių“. Užkalbant pirmiausia kreipiamasi į Saulę, kuri tuo metu yra aktyviausia.

Saulė ne tik buvo laikoma dangaus ir Dievo ugnimi, vėliau, metalo amžiuje – Žibintu , nukaltu dangaus kalvio, Dievo Kalvelio ir pakabintu danguje, kad šviestų žmonėms, bet ir suasmeninta deive Saule, dangaus šeimininke. Prūsų senkapyje (VI a.) ant surastos urnos Saulės vežimas pavaizduotas su keturiais rratais, pakinkytas pora arklių. Jį lydi keturi žmonės, kurių vienas stovi ant vežimo ir ranka laiko skritulį – Saulę, o antrasis ranka ją prilaiko iš kitos pusės.

Saulė – nuotaka nešioja karūną arba vainikėlį. Per Jonines, saulėgrįžos metu, Saulė išteka už paties Dievo. Tada ji užvis gražiausiai, išsipuošusi spindi dangaus spalvomis, ant galvos paparčių žiedų vainikas, ant kojų aukso ar sidabro kurpaitės. Tautosokoje ją sutiksim ilgais lininiais ar auksiniais plaukais, dėvinčią linų žiedų vainiką, kurį nusipynusi pati arba jai nupynęs Mėnulis. Saulė – ir gyvybės deivė, ne tik atnešanti gyvybę, bet ir palaikanti ją. Saulei šviečiant retai pasirodančios blogos dvasios – demonai. Vasaros solsticijos metu Saulė išvyksta vežimu, pakinkytu trimis arkliais – sidabro, aukso, deimantų – į svečius pas savo vyrą Mėnulį, o važiuodama šoka ratuose.

A. Patackas paskutiniuose savo darbuose lyg ir abejoja dėl Saulės garbinimo senojoje Rasos šventėje. Pagal jį, Saulės garbinimas, t. y. astronominių reiškinių įtaka Rasos pasaulėjautai yra perdėta ir kvepia mitologijos suliteratūrinimu. Saulė greičiau nujaučiama kaip fonas, kuriame vyksta šventės misterija.

Saulei nusileidus, prasideda trumpiausios nakties tamsiųjų jėgų veikla. Vienos pagrindinių stebuklingos nakties veikėjų – Raganos. Tai seniausių laikų žiniunės, magijos veiksmų atlikėjos, kosmoso, žmonių ir gyvūnų tvarkytojos, lunarinės nakties būtybės. (Vardas susijęs su žodžiais „„ regėti“, „žinoti“.) Raganoms buvo priskiriama antgamtinė galia rikiuoti ir regeneruoti ne tik gyvojo pasaulio, bet ir Visatos reiškinius.

Didžiausia raganų veikla būdavusi per vasaros saulėgrįžą, kai augalijos ir gyvūnijos vešėjimas pasiekia kulminaciją. Tada jos savo galia stengdavosi tai sustabdyti. Ragana – tai žiniuonė, turinti aiškiaregystės galią. Ji galinti būti ir nepaprasto grožio, ir labai baisi, susivėlusiais plaukais, ilgais nagais. Ragana – ir labai pavojinga – gali užleisti ligas, sumaišyti protą, paversti jaunuosius vilkais, vyrus – arkliais ir juos užvaikyti. Naktį ji galinti nukirpti avims vilnas, atimti karvėms pieną. Ragana sugeba daug kuo pasiversti, brt dažniausiai rupūže, kurioje įsikūnija piktoji dvasia. Pasivertusios rupūžėmis Rasos šventės naktį jos skrenda į Raganų susirinkimus. Šios nakties veiksmais Raganos dar kartą primena gyvenimo realybę: nra nieko amžino, kiekvienoje gyvybėje glūdi mirties grėsmė, kas gimė, turi mirti.

Aktyvios šią naktį ir Laumės. Tai dvilypės būtybės: nuostabios darbininkės, bet ir kenkėjos. Jos gražios, ilgais geltonais plaukais, paprastai nuogos, labai patrauklios. Jos susijusios su vandens sfera, gyvena prie vandens ir akmenų, iš ten ir jų magiškoji galia. Rasa – ir vandens šventė, todėl ir laumės joje dalyvauja. Rasos šventės patamsyje Laumės dažniausiai maudosi upėse ar ežeruose, plauko valtimis ir vilioja į savo mirtiną glėbį mirtinguosius. Žmonės jų

vengė, griebdavosi įvairiausių burtų, kad išvengtų jų nemalonės.

Visos Europos slaviškuose kraštuose Rasos šventėje aptinkama erotikos, palaidų papročių pėdsakų. Lietuvoje to aptikti nepavyko. Atvikščiai krinta į akis skaista, dora, kaip pagrindinis šios šventės motyvas. Gausu apsivalymo, išskaistinimo ugnimi ir vandeniu papročių. Net ugnis gesinama tyru šaltinio vandeniu ir uždegama nauja skaisčiu ir šventu būdu, trinant medį į medį arba sumedėjusias vaistingo augalo šaknis. Užrašyti papročiai iš kai kurių Lietuvos aylinkių, kai Joninių išvakarėse jaunimas žaisdavo „vestuves“. Tačiau tuose žaidimuose nėra nnepadorių užuominų. Paslaptingas saulėgrįžos metas, anot S. Daukanto, „rodos šventino tą šventę minavonei įkūrimo arba sutvėrimo, šio pasaulio ir visos šeimynos“. Buvo atliekamos apeigos, kurių tikslas – gėriu paveikti šeimyninį gyvenimą. Antalieptėje jaunuoliai, ganydami arklius, atsinešdavo gėrimų ir užkandžių. Išsirinkę iš savo tarpo „nuotaką“ bei „jaunikį“, žaisdavo vestuvių papročius. Jaunimas stebi, kaip elgiasi jaunieji. Jei viskas klojasi sklandžiai, be pykčių, galima tikėtis gerų metų. Iškilus nesusipratimui, tikimasi nesėkmių. Buvo manoma, kad šią naktį susidraugavusi pora susituoks.

Tikslią vidurvasario šventės datą –– birželio 24 d. – nustatė krikščionybė suteikdama globėją Joną Krikštytoją. Pranašas Jonas, Kristaus pirmtakas, Zakarijo ir Elzbietos sūnus, ilgą laiką gyvenęs atsiskyręs tyruose, davęs nazariečio įžadus – nekirpti plaukų, negerti vyno ir kitų svaigalų, gyventi skaistybėje. Krikštydamas žmones Jordano uupėje, pranašas Jonas siekė reformuoti ne tik žmonių dvasią, bet ir kvietė ruoštis Mesijo karalystei. Jonas yra Jėzaus krikštytojas. Jo veikla – tai krikščionybės pradžia, pradžia naujo pasaulio žmogaus, kuriam pažadėtas nemirtingumas.

Šv. Jono kultas krikščioniškame pasaulyje ypač išplito nuo IV amžiaus. Šv. Jonui, atlikusiam krikštytojo misiją, dedikuota daugybė bažnyčių ir koplyčių. Visų pasaulio bažnyčių galva Loterano bazilika Romoje irgi šventinta Jono Krikštytojo vardu. Apie šio šventojo populiarumą byloja daugybė bendravardžių visame krikščioniškame pasaulyje. Išlaikiusi daugybę senųjų ikikrikščioniškų momentų, vidurvasario šventė priėmė Joninių vardą, kuris gretai prigijo, užgoždamas senesniuosius.

Ilgiausios dienos – saulėgrįžos – apeigos niekada neapseidavo be vandens. Tik jis galėjo apvaisinti žemę, suteikti jai jėgų auginti vaisius. Šios šventės apeigos daugiausia buvo atlikinėjamos prie vandens. Tai buvo tarsi bbendravimas, susijungimas su dievybe, kurioje žinioje yra šis gamtos stebuklas, atbaidantis piktybes, gaivinantis ir atnaujinantis. Joninių išvakarėse arba anksti rytą prieš saulės užtekėjimą ligoniai traukė prie upių ar ežerų maudytis, tikėdamiesi pasveikti, apsisaugoti nuo ligų, sustiprėti. S. Daukantas rašo: „Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus praustis bei mazgotis, idant jaunais taptų, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas rodęsis viena valanda didžiai išmintingu ir galėjęs regėti piktus žmones, žavėtininkus ir raganas.

Paliegėliai ankstų šventės rytą mmaudėsi upėse, kad atgautų sveikatą, o sveikieji – kad išvengtų ligų.

Merginos būriais bėgo prie upių, ežerų. Įsibridusios išsipindavo kasa, ilgai jas šukuodavo, paskui velėjo marškinius, tikėdamos, kad tame vandenyje ir laumės šią naktį maudosi, todėl jis turi stebuklingų savybių jauninti ir skaistinti veidą, padėti greičiau ištekėti. Mėtydavo vainikus į vandenį. Vainiko sąlytis su vandeniu – tai ritualinis veksmas, turintis išpranašauti ateitį. Joninių šventės rytą, saulei tekant, į upę buvo metami du rūtų vainikėliai. Jei vainikėliai plaukdami susieina, tais metais galima tikėtis ištekėti.

Archaiškas šios šventės pavadinimas – Rasa. Skambiu rasos vardu vadinamas sidabrinis vandens lašelis, kurio galia sentėviai dižiai tikėjo. Juk ji po kaitrios vasaros dienos ateidavo atgaivinti žemės. P. Dundulienė užsimena, kad mitologijoje žinoma deivė Rasa. Jos kultas galėjo išplaukti iš pastebėjimo, jog iškritus rasai, vasaros karščių nuvarginti javai, žolės atsigauna. Rasa – vegetacijos gaivintoja.

Kad laukuose viskas geriau derėtų, Joninių rytą, prieš saulės patekėjimą, žmonės, apžergę šaką, apjodavo ratu aplink pasėlių lauką, nukrėsdami rasą, kad apsaugotų javus nuo visokių blogybių. Kiti išbraidydavo rugių lauką, krėsdami sodrią nakties rasą, kad derliu gausus būtū. Juo didesnė Joninių rytą rasa, tuo geresnio tikėjosi derliaus. Rasos lašelis, dar vadinamas Saulės ašara, buvo vos ne gyvybės vandeniu laikomas. Prieš aušrą žmonės eidavo į sodrias pievas rrasoje išsivolioti. Buvo manoma, kad tai pirmas vaistas nuo odos ligų. Ritantis nuo rasotų kalvų, norėta atsikratyti šlakų, inkštirų, veidą bjaurojančių spuogų. Merginos prausėsi rasa veidą, kad jis skaistus būtų, nesusiraukšlėtų. Ypač veidą skaistino nuo rugių lauko nubraukta rasa.

Rasa tarnavo ir pranašystėms. Merginos nepatingėdavo vėlai nakčia atsikelti, susivilgyti veidą rasa ir nenusišluosčius atsigulti. Naktį turėjo prisisapnuoti vaikinas, nešantis veidui nusišluostyti rankšluostį. Už jo buvo tikimasi ištekėti. Buvo manoma, kad rasa – slėpiningos gausos šaltinis. Kaimo žiniuonės, vilkdamos rankšluostį rasai surinkti, prieš saulėtekį, slapčia išbraidydavo pievas. Paskui rankšluostį milžtuvėn išgręždavo ir savo karvėms sugirdydavo, kad daugiau pieno duotų. Kitur buvo tikima, kad Joninių nakties rasa, raganų ir laumių apkerėta, gali atimti karvių pieną, todėl karves išgindavo tik nukritus rasai.

Vandens sakralumo nepaneigė ir krikščionybė. Su vandeniu susijusios šv. Jono Nepomuko ir Jono Krikštytojo skulptūros. Ilgą laiką jos buvo statomos prie upių, ežerų ir šaltinių tarsi sergėti, kad nepabustų pagoniškojo tikėjimo piktosios vandens jėgos.

Dar vienas svarbus Rasos šventės komponentas – ugnis. Tai šviesa, šiluma, judėjimas ir gyvybė. Stebuklinga ugnis įsikūnijusi šviesos kamuolyje – Saulėje, gyvybės bei šilumos šaltinyje.

Per Rasos šventę Saulė baigia įkopti į patį aukščiausią dangaus tašką ir pavargusi stabteli. Laužo kūrenimas – tai pagelbėjimas saulei šviesti, pagarba jai ir linkėjimas ssugrįžti. Laužams parinkdavo gražiausią apylinkėje vietą: ant kalnelio, paežerėje ar paupyje. Uždegdavo juos saulei leidžiantis. Žmonės, ypač jaunimas, leisdavo prie jų laiką per naktį iki pirmųjų gaidžių ar net iki saulėtekio. Laužų gausybe stebėjosi beveik prieš 600 metų į Vilniaus apylinkes per šventę užklydęs kryžiuočių pasiuntinys Kyburgas: „(.) ant kalnų ir klonyse pamatėme daugybę salašių, palapinių bei besikūrenančių ugnių (.) Toliau tarp kalnų atradome labai dailų kloniuką, kurio vidury liepsnojo didelis malkų laužas (.) Tarnai žibino su vaškiniais dūliais. Dar kitas kalnas atrodė lipsnojęs ugnimi, smalos statinės ir drėvėtos malkos maitino tą ugnį, svaidančią aukštai kibirkštis“.

1935 metais J.Dovydaitis, aprašydamas to meto Joninių šventę, pastebi, kad pirmiausia krenta į akis nepaprasta ugnies reikšmė. „Visi, kas tik gali skuba į paežeres, kuria laužus, kelia į medžius aukštas, smaluotas, pakuluotas kartis ar tošis apsuktus beržus, degina juos, kad jie šviestų kuo ilgiausiai, per visą naktį, kol patekės saulė ir būtų matyti iš toli“ Laužus buvo stengiamasis įkurti kuo aukštesnius, nes buvo tikima, kuo didesnį plotą atpšvies apeigų ugnis, tuo blogiau bus piktosioms dvasioms, derliaus ir žmonių gerovės kenkėjoms. Kadangi ugniai buvo suteikiama ypatinga apvalomoji, piktųjų dvasių išvaikymo ir atnaujinimo galia, žemdirbiai šventėje ieškojo ir praktiškos naudos. Jie laužus kurdavo ant būsimojo savo rugių

lauko, ganyklose. Tikėjo kad ugnis sąlygos gerą javą, sveikus, veislius gyvulius. Kad būtų tikriau, aplink ugniakurą varinėdavo gyvulius – ligos nepuls, pikti žyniai ir raganos neužburs. Įbedę į dirvą šventiniam lauže uždegtą baslį, tikėjosi geresnio derliaus sulaukti. Pakišę nuodėgulį po namo stogu, buvo ramūs, kad tais metais išvengs gaisro. Manyta, kad suanglėję malkų gabaliukai, išimti iš Joninių ugniakuro, pilni gydančios galios. Nešdavo juos į trobas ir laikydavo vaistams. Nuodėgulius ir pelenus plačiai išbarstydavo po laukus ir pievas, kad viskas gražiai žžaliuotų, sausra laukų neišdegintų. Apdegusiais šakaliais kaišė net arklus, kad javai geriau derėtų. Kad kiaulės būtų sveikos ir gerai ėstų, bėrė į ėdalą šviežių laužo pelenų. Kad nekiltų epidemijos ir nebūtų derlių naikinančių sausrų, kad neiškristų kruša ir netrenktų žaibai, į degančią ugnį mėtė kiaušinius. Aukodavo net gyvulius, prašydami Dievų palaiminimo. Vėliau gyvulių aukas pakeitė šiaudinės lėlės. Saulėgrįžos ugnis gydė ir žmones. Prie laužo atvesdavo ligonius, paliegėlius, sergančius vaikus tikėdamiesi, kad laužo ugnis apšvarins jų sielas ir kūną, išbaidys ligas.

Prie ddegančių laužų linksminosi ir senas, ir jaunas. Plačiai žinomas šokinėjimas per šventinį laužą. Šokinėdavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnieji, norėdami pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems sunkiems vasaros žemdirbystės darbams. Kartais poros šokinėjo susiėmę už rankų. Tai reiškė, kad ppora susijungė ilgam, tikėjosi vestuvių.

Ne tik laužai degė per Jonines, bet ir auštos kartys su jų viršūnėse įtvirtintais ratais arba jų stebulėmis. Tokias pakulomis apsuktas smaluotas kartis kėlė į medžių viršūnes. Žinomas paprotys nuo kalnų ritinti degančius lankus. Tai galėjo būti saulės rato įvaizdis. Mitologijoje minimą išplaukiančią saulę galėjo reikšti dažnai sutinkamas paprotys Joninių naktį plaukioti upėse ar ežeruose gėlėmis ir vainikais išpuoštomis valtelėmis, kuriose būdavo kurenama ugnis.

Joninių išvakarėse gesinami namų židiniai ir iš naujo įkuriami Joninių laužo žarijoms tikint, kad ši ugnis apsaugos nuo piktų dvasių, atneš šeimai sveikatą ir santarvę. Ypač tiko stebuklingos nakties laužo ugnis jaunavedžiams. Tokia šeima bus palaiminta, gyvens turtingai ir santarvėje.

Stebuklingo laužo ugnis dažnai ir įkuriama nepaprastai. Šventesnė kibirkštis išskelta iš ąžuolo medienos, įįkurta garbaus žynio. M. Valančius rašo, kad žemaičiai sisirinkdavo beržynuose ar ąžuolynuose, atsinešdavo sudžiūvusių berželių, kuriais per Dievo kūno šventę būdavo puošę savo namus, ir iš jų sukurdavo didelę ugnį. Lietuviai ir senprūsiai Joninių išvakarėse laužo kurdavo po liepomis.

Joninių naktis – raganų šėlimo naktis. Norėdami jas išvaikyti, linksmai pramogai jauni vyrai užsiimdavo raganų deginimu. Darė taip: ant aukštos karties užtaiso smaluotą statinę, prikiša medžių pjuvenų ir gerai užbarsto druska, kad ugnis spragsėtų. Dainuojant ir žaidžiant statinė uždegama. Arba buvo nuplėšiama jjauno beržo žievė, susukama į triūbą, pririšama prie ilgos karties ir uždegus keliame kuo aukščiau. Apie kartį vėlgi šokiai ir dainavimai

Senajai šventei būdingas vandens ir ugnies garbinimas. Nežiūrint jų priešingumo, vanduo ir ugnis mitologijoje siejami su gyvybe ir su mirtimi, su vyriškuoju ir moteriškuoju pradu, gydančiomis, švarinančiomis ir iš kitos pusės – su griaunančiomis, naikinančiomis galiomis. Tai visai suprantama, jei prisiminsime, kad Rasa – aukščiausias gamtos suvešėjimo taškas – kartu yra ir slenkstis, kai vyksta esminis lūžis iš gyvenimo į atmirimą.

Archaiškasis vasarvidžio didžiosios šventės pavadinimas – Kupolė. Seniausių žinių apie Kupolę rašytiniuose šaltiniuose randama Ipatjevo metraštyje (1262 m.). Vėliau Kupolės vardas minimas Lietuviškoje postilėje (1573 m.). M. Pretorijus (XVII a.) rašo apie Kaupolę arba Kupolę, kurią sugretina su javų mitinės būtybės Kurchės (Gurcho) kultu. Dabartiniai tautosakos tyrinėtojai mano, kad senasis šventės vardas Kupolė kilęs nuo žodžio „kūpėti“ – gerai augti, vešėti. Tai pilnaties, brandos, kupos metas, maksimali gyvybinių jėgų sankaupa, palankiausia naujos gyvybės pradėjimui.

Primiršus pirminę žodžio prasmę, kupolėmis pradėta vadinti žolynai, žydintys kaip tik tuo metu ir turintys ypatingų savybių. Buvo tikima, kad šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią, gydo įvairias ligas, atneša laimę, išburia ateitį. Mielckės ir Kuršaičio žodynai kupolėmis laiko jonažoles. Šiaurės Lietuvoje kupoliai – lauko ggėlės, žydinčios geltonai ir mėlynai. Niemi Sabaliausko dainose minima – „kukolė rožė“. J. Basanavičius mano, kad paprastoji ramunė joninių naktį tapdavo kupole. Švenčionių apskrityje, Jocūnų kaime kupoliavimo dainose minima stebuklingas žolynas su trimis šakomis, kurių viena žydinti „kaip saulė teka“, kita „kaip mėnulis rieda“, trečia „kaip žvaigždelė žyba“.

Dažnai kupolių vardu vadinami visi per Jonines pražydę augalai mėlynos ir geltonos spalvos. Tokių gėlių tatosakoje priskaičiuojama nuo devynių iki dvylikos rūšių. Tautosakininkas J. Trinkūnas išvardina tokias kupoles: jonažolė (hypericum perfarotum), vaistinė ramunė (matricaria chamomilla), mėlynmargis (melampyrum nemorosum), bajorėlis, Jonio žolė, kunigažolė (žydinti mėlynais ir geltonais žiedais) širdažolė (centaurium). Kupolinių naktį raganos renka širdažoles ir apeigų kalne verda košelę. Iš jos įgauna sugebėjimų skraidyti – kuo smarkiau žolės verda, tuo aukščiau žmogus skrenda. Su širdažolės pagalba galima iššaukti pageidaujamą žmogų. Smolensko krašte šią žolę vadina raganų žole, pasiutusia žole ar tirličio žole. Latviai per Lygo šventę kvapnųjį ajerą (acorus calamus) kaišioja po stogu, smulkiai pjausto ir barsto gryčioje ir lauke prieš duris. Buvo manoma, kad šio augalo panašumas į kardą atbaido raganas. Latviai kaišo namus kiečiais (artemisia vulgaris). Merginos jais susijuosia liemenį, kad apsisaugotų nuo piktų dvasių. Čiobrelis (thymus serpyllum) turi daug gydomųjų savybių, todėl buvo naudojamas šventės apeigose smilkymui. Dilgėlė (urtica urens) –– apsaugo nuo raganų. Joninių nakties pieną perpila per dilgėlių vainiką, kad karvių neapkrėstų. Saulašarė (drosera rutundifolia) – atbūrimo, atkerėjimo žolė.

Kaimyninėje Latvijoje kupolėmis laikomos įvairios žolės, kurios sužydi saulės solsticijos (saulėgrįžos) metu. Kuržemėje, Žiemgaloje Joninių šventėje buvo labai populiarus lipikas (galium), latviškai madara. Vidžemėje buvo paplitęs diemedis ir bitkrėslė, Ogrės krašte – aguonos, Latgalėje – jonažolė. Visoje Latvijoje trumpiausią naktį kaip kupoles rinko kiečius, dobilus ir valerijoną.

A. Kirkoros knygoje „Živaja starina“, išleistoje 1882 m., rašoma, kad Kupolės žolė turi ypatingų galių, o labiausia papartis – Perkūno gėlė. Padavimas porina, kad vidurnaktį ant paparčio nusileidžia Perkūno ugnis ir suliepsnoja ryškiu, nepaprasto grožio žiedu.

Kupole kadaise vadino ir apeiginį kartį, papuoštą gėlėmis. Mažosios Lietuvos merginos per Jonines apipindavo vainikais kartį, vadinamą kupole, prie jos pririšdavo plevėsuojančių kaspinų, tarsi būtū moteriška dievybė, pastatydavo kaimo gale, netoli rugių lauko ar prie vartų, pro kuriuos vežami javai, ir saugodavo, kad iki šventės pabaigos, t. y. dvi naktis ir vieną dieną, jos nepavogtų vaikinai. Besaugodamos kupolę, merginos dainuodavo kupolinių dainas, o išsaugotas gėles nuo karties nuimdavo ir lygiom dalim pasidalindavo. Buvo tikima, kad tie žolynai turi didelę gydomąją galią, jais esą galima apsisaugoti nuo piktų dvasių raganų. Tilžės, Įsrutės ir kitose apylinkėse per Kupolines lietuvės

moterys surinktus žolynus surišdavo į kaupolę drauge su pundeliu dilgėlių, užmaudavo ant smailos ir ilgos karties, pastatydavo kieme. Kitą dieną kaupolei su dilgėlėmis susmukus žemyn, šeimininkė sakydavo, kad ragana jojo ant kaupolių žolių, bet išsidilgino užpakalį. Nusmukusius žolynus vėl užmaudavo ant karties smaigalio, kur jos stovėdavo iki Petrinių (birželio 29 d.). Pasvalio apylinkėse puošdavo kaupolę – šakotą kartį, ant kurios merginos mesdavo rūtų vainikėlius.

Lazdijų apylinkėje, Sutrės kaimelyje buvęs burtininkas, pavarde Kibelka, kuris gydė žolelėmis ir užkalbėjimais. Žiniuonė buvo ir jo dduktė. Joninių naktį susirinkdavo šios apylinkės burtininkai miške ant kalno netoli Seirijų ir užsiimdavo „juodais“ darbais. Šio kaimo merginos tuo pat metu suėjusios į krūvą prisilaužydavo klevo ir šermukšnio šakelių, eidavo per ūlyčią ir surinktomis šakelėmis puošdavo kiekvienos sodybos langus ir vartus, vis dainuodamos dainelę „kupolę“. Savo apeigas jos baigdavo prie burtininkų Kibelkų vartų.

Žolininkais per Jonines tampa visi. Ypač moterys plačiai pasklinda po laukus kupoliaudamos. Stebuklingos dienos augalija geriems žmonėms padeda apsaugoti gyvulius nuo blogų kėslų. Rūpestingi šeimininkai sutemus rraktų skyles užkamšo pavakary surinktomis devyneriopomis žolėmis. Ties stakta kabina šermukšnio šaknų ir kiečių. Tomis šakomis perbraukiamos karvės, kad jokie kerėjimai joms nepakenktų. Šermukšnis – stebuklingas, piktąsias dvasias nuvaikantis medis, juo kaišė ir dėl lapelių smulkumo. Kol piktosios dvasios juos ssuskaičiuos, išauš rytas ir jų burtininkavimo laikas baigsis. Pietų Lietuvoje žinomas paprotys stebuklingomis žolėmis (jonažolėmis, šermukšniais, kiečiais, pelynais ir kt.) kaišyti namų pastoges, čiukurus, aukštinius ir visokius plyšius, pro kuriuos galėtų įlysti laumės – deivės ir piktosios dvasios. Šios žolės apsvilina joms nagus. Žmonės žolėmis bandė nuo juodų negandų apginti namus, šeimą, atspėti savo ir artimųjų ateitį.

Surinktų kupolių dalį moteriškės iki vidurnakčio sušerdavo gyvuliams, kad sergėtų nuo apkerėjimo, kitas užkišdavo už šventųjų paveikslų ir stebėdavo kaip džiūsta. Jei ilgai nedžiūdavo, tai buvo manoma, kad tie metai bus laimingi. Žoles laikė iki šv. Kalėdų – žiemos saulės grįžtmečio, tada sušerdavo karvėms, kad būtų sveikos ir pieningos. Džiovintomis žolėmis smilkydavo susirgus žmogui ar gyvuliui. Mažojoje Lietuvoje ištekėjusios moterys, suskynusios devyneriopų žolių puokštes ppo saulėlydžio, nepratardamos nė žodžio parsineša į savo kiemą ir meta per galvą ant namo stogo, kad apsaugotų namus nuo nelaimių. Gerai, jei gėlių žiedai guli į viršų, blogiau, kai gėlės krinta atvirkščiai. Dar didesnę galią turi žolynai, surinkti prieš saulės patekėjimą nuo septynių lauko ežių. Devynerių žolių glėbeliai nuo Joninių iki kalėdų laikomi tvartuose.

M. Pretorijus rašo, kad šeimininkė iš surinktų žolių atrinkdavo tiek žolynų, kiek yra šeimoje narių ir užkišdavo už balkio palubėje. Kuriam skirtas žolynas žydėdavo, tas tikėjosi iilgai gyventi, o greitai nuvytęs pranašavo mirtį.

Jaunos mergaitės Kupolinių naktį ne tik rasa veidą prausė,– maudėsi tekančiam vandeny, kasas išpynusios šukavosi ir marškinius skalbė, kad gražios ir laimingos būtų. Kai ryški laužų liepsna ant kalnelių pradėdavo gesti, pranašaudama greitą saulės patekėjimą, merginos nedideliais pulkeliais pasklisdavo po miškus ir palaukes stebuklingų žolynėlių pasirankioti.

Žolynai turėjo dar šiais metais joms piršlybas išburti arba nors išrinktąjį parodyti. Pynė vainikus tikint, kad vainikas sukaupia amžino, nesibaigiančio gyvenimo jėgų. Vainikas – tai saulės ženklas, meilės ir skaistumo simbolis.

Viena iš vainiko funkcijų – būrimas, t. y. ritualiniai veiksmai, susieti su ateities pranašavimu.

Čia pat palaukėj mergaitės iš devynerių rūšių gėlių, nepratardamos nė vieno žodžio, be siūlo nusipina vainikėlius ir tylėdamos per galvą meta ant šakotesnio medžio (dažniausiai obels, žilvičio). Iš pirmo karto užkibęs už šakos vainikas reiškė, kad dar šiais metais mergaitė ištekės. Tą patį vainikėlį pasidėjus po pagalve, tikėjosi susapnuoti savo išrinktąjį.

Kitur pina vainikus iš septynerių rūšių gėlių, surinktų septyniuose laukuose ir traukia jį ant siūlo pro langą į vidų, deda po pagalve – kurį vyriškį susapnuos, už to ištekės. Vainikus mergaitės leisdavo ir upe. Paleidžia ir stebi, kuris bernelis jos vainiką pagaus. Nuplauks vainikas nepagautas – dar metus teks mergauti.

Kupolės šventės kulminacija – paparčio ppražydėjimas.

Sakmė apie nakties glūdumoje pražystantį stebuklingą paparčio – kuris niekada nežydi – žiedą yra ne tik šviesos šventės pasaulėžiūrinis raktas, bet ir esminis baltų pasaulėvaizdžio mitas.

Gyvendami gamtoje, žmonės žinojo, kad visi, net, patys mažiausi, kukliausi augalai atsiranda iš sėklos. Jie auga, žydi, ir veda vaisius – sėklas, taip pratęsdami savo giminę. Papartis – vešlus, žalias gražuolis, sparčiai besidauginantis augalas, kurio nei žiedų, nei sėklų niekas nėra matęs. Galėjo mūsų protėviai manyti, kad papartis auga iš „perkūno sėklos“, kurią žaibo „paperta“ ir supurenta žemė dosniai augina. Šis augalas nepaprastas savo gajumu. Tai vienas seniausių žemės augalų, augęs mūsų laukuose dar prie ledynus. Paparčio spora išlieka gyvybinga per 20 metų. Jis daugiaamžis, augimvietės papartyno amžius siekia nuo 75 iki 800 metų. Dėl tam tikrų paparčio išskiriamų medžiagų gyvūnai jo neėda, po jais ir šalia jų kitiems augalams nėra vietos. Ir paplito spėjimai apie slėpiningąjį paparčio žiedą, pražydusį vidurvasario šventėje, ikūnijantį subtiliausias žmogaus svajones. Paparčio žiedas galėjo sietis ir su grįžtančia saule – svarbiausiu gamtos įvykiu. Tikima, kad paparčio žiedą – didžiausios laimės simbolį – gali surasti tik labai stiprios valios, ryžtingas, pasiekęs psichinę ir fizinę brandą žmogus. Stebuklingąjį augalą jo pražydėjimo metu saugo piktosios dvasios, baidyklės ir velniai. Kas žiedą atranda, supranta ppaukščių ir gyvulių kalbą, supranta viso pasaulio žmonių kalbas, skaito mintis, mato pakastus turtus. Paparčio žiedas panašus į blizgantį rausvą vaivorykštinį žiburėlį. Kitų nuomone, šis augalas pražysta ugniniu Perkūno žiedu. Pasakojama, kad jį saugojančias piktąsias dvasias galima nubaidyti šermukšnine lazdele arba šventintu sidabriniu daiktu. L. A. Jucevičius rašė: : „Norįs turėti paparčio žiedą, privalo vidurnaktį pats vienas nueiti į miško gylę, taip toli, kad gaidžio giedant nesigirdėtų. Nuėjus į tą vietą, kur paparčiai auga, reikia šermukšnio lazda apibrėžti ratą ir tame rate atsisėsti. Kai tik žiedą pamatai ir nuraškai, tuoj sulekia viso pragaro baidyklės ir visokiais būdais stengiasi jį atimti: prašo, grasina keršyti, o kai tas negelbsti, ima baisiai klykti ir kelti pragarišką siautulį. Turįs paparčio žiedą, neprivalo išeiti iš užbrėžto rato, į kurį baidyklės įžengti negali, bet ramiai laukti aušrinės patekėjimo, tada baidyklės išnyksta“.

1949 m. Julija Andrulienė iš Užvenčio parapijos pasakojo, kaip jų kraštuose stebuklingo žiedo ieškodavo. Reikia per Velykas ar per Sekmines su šakaliais bežibinant, kad iš netyčių šakalio antras galas užsidegtų, tai tą šakalį užgesinus, abu galu pasikavoti ir laikyti ligi prireikiant. Šv. Jono naktį nueiti į papartyną, kur juodom pašaknėm, tada atsisėdus su tuo šakaliu aplink save apibrėžti ratą, kiek tik užsieki su ranka. Taip per

tą ratą nieks nepraeis. Šilikinę skarą sau pasitiesti ant kelių ir tris adynas laukti. Ateis kokia norint baisybė, kaip didelis kalnas, arba koks mūras ir sugrius ant tavęs, tai jau bus tas žiedas. Tik nereik nusigąsti, nereik bėgti. Nueinant ir pareinant reikia, kad nieks nežinotų ir nieko nesutiktum.

Šv. Jono naktį ne tik papartis, bet ir amžinai žalias, daugybėje dainų pagerbtas diemedis pražysta.

Jau minėtoji Julija Andrulienė pasakoja: „Žinai, šv. Jono naktį diemedys pražysta. Tas diemedys turi būti dvylikos metų. Tai ttu pasitiesk juodą šilkinę skepetą po juo, pasiimk šv. Ignacijušo lazdą ir apibrėžk ratą, pasiimk knygą ir skaityk, nepakelk nė akių. Jei tu pakelsi akis, visokios piktybės lįs, norės pagaut. Kad tu nepakelsi akių, žiedas nukris ant tos skaros, tu jį įsidėk po ranka, tai viską galėsi žinoti.

Metams bėgant Joninių augalai prarado pirmykštę stebuklingą prasmę. Užuot kupoliavusios, puošusios gėlėmis kartis ir pynusios vainikėlius, merginos šios šventės žolynais kaišė kryžius, šventas koplytėles.

Naudota literatūra: Nijolė Marcinkevičienė „Rasos Joninės Kupolės“.

Rasos

Joninės

Kupolės

Edgaras Krukauskas,

Ernestas Krukauskas

Renesansas

(atgimimas) (XV-XVI a.)

Renesansas (prancūzų „renaissance“ – „atgimimas“) – tai Vakarų ir centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės minties raidos epocha – pereinamasis nuo viduramžių prie naujųjų amžių kultūros laikotarpis (Italijoje XIV-XVII a., daugelyje kkitų šalių – XV-XVI a.).

Europoje susikūrė stambios monarchijos, susiformavo nacionalinės valstybės. Tuo metu vyko visos visuomenės kultūros atgimimas. Renesansui būdinga ryškus mokslo ir meno pakilimas, jų pasaulietinimo tendencijos, vadavimasis iš katalikų bažnyčios ideologinio ir moralinio diktato, antikos kultūros tradicijų gaivinimas. Renesanso menui būdinga aiškios, ramios formos, harmoningos proporcijos, tikėjimas žmogaus protu.

Prekybos augimas, jūrų kelionės, naujos turtingųjų klasės – buržuazijos – atsiradimas iš nekilmingų miestiečių luomo lėmė veiklios, sumanios asmenybės, užimančios reikšmingą padėtį visuomenėje, didėjimą. Formavosi nauja pasaulėžiūra, kurios pagrindiniai principų kūrėjai ir skleidėjai vadinosi humonistai, norėdami pabrėžti, kad jų studijų ir veiklos objektas yra žmogus, jo sukurtos vertybės. Žmogus, kurio dvasinių vertybių grožis glaudžiai siejasi su fiziniu grožiu.

Architektūroje atsiranda naujo tipo statiniai: miestų rūmai, užmiesčio vilos, municipalitetų pastatai, universitetai, našlaičių pprieglaudos namai, ligoninės, sandėliai, turgavietės, buvo naudojami antikiniai orderiai ir konstrukcinės sitemos – įvairių tipų arkos, cilindriniai, kryžminiai skliautai, stogai plokštesni, lygūs, vietoj bokštų – kupolai, kolonos, piliastrai. Pastatų kompozicijai būdinga simetrija, horizontalumas, saikingos dekoratyvinės formos, taisyklinga, šviesi vidaus erdvė. Buvo stengiamasi, kad pastatų proporcijos atitiktų žmogaus proporcijas ir poreikius.

Renesansas susiformavo Italijoje, XV a. ypač klestėjo Florencijoje, XVI a. – Venecijoje ir Romoje. Pradėta taisyklingai planuoti ir statyti miestų aikščių ansamblius, rajonus ir visą miestą.

Renesanso epochos kostiumas įvairiuose kraštuose turėjo ssavo skiriamuosius bruožus; madą diktavo Italija ir Ispanija. Medžiagų ornamentuose buvo galima įžvelgti tulpių, ananasų, granatų, vynuogių kekių formą, taip pat paukščių ir gyvulių figūras. Spalvų gama ryški: nuo šaltos raudonos, žydros, mėlynos, žalios iki auksinės, geltonos. Nuo XV amžiaus madingi nėriniai, kuriais apsiūdavo rankovių ir baltinių apačią. Drabužių siluete pastebimos didelės apimtys, proporcijos, kas primindavo pagrindines architektūros kompozicijos linijas. Populiarūs būdavo įvairių formų apsiaustai. Vyrišką kostiumą papildydavo patogi, minkšta odinė avalynė „meškos pėda“ arba „karvės galvos dalis“.

Dailei būdinga dėmesys žmogui ir žemiškoms realijoms, gyvenimo meilė, tikėjimas žmogaus galia, protu, orientacija į antikos dailę.

Kulto pastatų interjeruose buvo statomi renesansiniai skulptūriniai antkapiniai paminklai. Tuo laikotarpiu buvo statomos Vilniaus universitetas, Kražių ir Pašiaušės kolegijų ansambliai.

Senosioms Europos kultūroms, turinčioms istorinę atmintį, Renesansas reiškė atgimimą, sugrįžimą prie ištakų. O naujoms, besiformuojančioms tautinėms kultūroms tas pats Renesansas dažnai reiškė tiesiog gimimą.

Edgaras Krukauskas 9M

Naudota literatūra: Benedikta Žemaitytė, Dalia Papaurėlienė „Įvairių amžių architektūra ir buities reikmenų stiliai“

Renesanso humanizmas

Viena reikšmingiausių kultūros ir meno epochų Vakarų civilizacijoje buvo Renesansas (pranc. renaissance – atgimimas) – Europos civilizacijos periodas, aprėpęs laikotarpį nuo Viduramžių iki Naujųjų laikų. Italijoje prasidėjo XIV a., Šiaurės Europoje išplito XV a. viduryje–XVI a. pabaigoje. Svarbiausias bruožas – dėmesys klasikiniam mokslui, menui bbei vertybėms.

Intelektinis pasauliečių inspiruotas humanizmo sąjūdis buvo bendriausia Renesanso kultūros ypatybė.

Humanizmas turėjo keletą svarbių bruožų. Pirmiausia jo dėmesio cenre buvo ne antgamtinės idėjos, bet žmogaus prigimtis ir jo galimybės, kūrybinė veikla. Humanizmas siekė suderinti tikėjimo ir mokslo tiesas, sutaikyti religiją su filosofija, taigi ieškojo vieningo pažinimo, harmoningos pasaulėjautos. Trečia, humanizmas išaukštino žmogų, teigė jo žemiškojo gyvenimo vertę. Viduramžių askezės, pasaulio atsižadėjimo etiką humanizmas pakeitė žmogaus aktyvios, kūribingos, visuomenei naudingos veiklos etika. Žmogus turi pažinti pasaulį ir save, jis pats turi būti savo prigimties šeimininkas ir savo gyvenimo kūrėjas. Todėl humanistams buvo labai svarbi dvasingo ir išmintingo žmogaus idėja.

Humanizmo sąjūdis prasidėjo Italijoje ir yra siejamas su Renesanso pirmatakais Dante, Frančesku Petrarka, Marsilijo Fičino, Piko dela Mirandola ir kitais iškiliais Italijos mąstytojais. Itališkasis Renesansas itin pasižymėjo laisvamanybe ir „pagoniškomis“ bei eretiškomis tendencijomis. Iš Italijos Renesanso idėjos pasklido į Šiaurės Europą, išplatindamos Antikos kultūros palikimą ir humanizmo idėjas. Žymiausias Šiaurės humanistas buvo Erazmas Roterdamietis, kurio veikalas „Pagiriamasis žodis kvailybei“ (1509) tapo moralinių humanistinių idėjų apibendrinimu. Šiaurėje humanizmas paskatino Reformacijos sąjūdį: XVI a. pabaiga Europoje yra žymi visų pirma dėl reformatorių ir kontrreformatorių kovos, pasiekusios ir Lietuvos gyvenimą (pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“ – taip pat atsirado Renesanso ir humanistinio judėjimo įtakoje).

Tačiau llabiausiai Renesanso ir humanizmo idėjos išryškėjo mene, kuris buvo laikomas savarankiška pažinimo šaka, galinčia tyrinėti Dievo būtį, pasaulio sąranga ir paties žmogaus gyvenimą. Renesanso meno centre iškilo žmogus kaip ypatingos vertės objektas – svarbiausias Dievo kūrinys ir pats kūrėjas. Kai kurių meninkų požiūriu, pvz., Leonardo da Vinči, menas buvo mokslo rūšis, prisidedantis prie didžiųjų gamtos tyrinėjimų bei atradimų. Meno metodai reikalavo objektyviai stebėti pasaulį ir jį vaizduoti pagal matematinius harmonijos, perspektyvos, simetrijos ir kitus principus. Šiais metodais rėmėsi tapytojai Andželikas, Sandras Botičelis, Perudžinas, Rafaelis, Ticianas ir kiti; skulptoriai Donatelas, Gibertis, Mikelandželas, taip pat kitų dailės žanrų ir architektūros meno atstovai, padarę didžiulę įtaką Europos menų raidai. Vienas žymiausių Šiaurės Europos vėlyvojo Renesanso meninkų buvo Albrechtas Diureris (1471–1528), universalus kūrėjas – dailininkas, poetas.

Taigi Renesanso filosofinė mintis nusigręžė nuo abstrakčių tiesų aiškinimo ir perėjo prie praktiškesnių, konkretesnių temų: to meto mąstytojams rūpėjo pilietinės visuomenės gyvenimas ir politika, žmogaus prigimties paslaptys, pasaulio sandara, gamtos dėsniai.

Ernestas Krukauskas 9M

Naudota literatūra: „Literatūra XI–XII klasei“