Paganinio Biografija

1782 m. spalio 27d. gimė Nikolas Paganinis , neprilygstamas dieviškų garsų meno meistras. Jo tėvas buvo Antonijus Paganinis , o jo žmona ir Nikolo motina, Tereze Bočordo, buvo miela, švelni ir nuolanki moteris. Kai Nikolą krikštijo, klebonui, drebančia ranka vedžiojusiam šv. Rašto eilutes, nė į galvą neatėjo, kad žymi istorinę datą ir pirmą kartą rašo pavardę, kurios neištrins žiaurūs laikai ir neįtrauks tamsi užmaršties bedugnė. Antonijus Paganinis matė, kokį įspūdį daro muzika sūneliui, pastebėjo puikią jo klausą. Jis nnet tikėjosi, kad Nikolas taps puikiu, garsiu muziku, kokiu pats negalėjo tapti. Nuo pat kūdikystė Nikolas išgirdęs muziką ,,stiebdavosi kaip pumpurėlis į pirmą saulės spindulį“, ir ,anot žmonių, jo akys keistai spindėdavo.

Vieną naktį Tereza(Nikolo mama) regėjo stebuklingą sapną, kuriame pasirodęs angelas ir pasakęs, kokią malonę ji norėtų gauti iš Dievo, o ji dangaus paprašiusi, kad Nikolas taptu garsiu muziku. Gal dėl šio pranašiško sapno, gal dėl kitų paskatų Antonijus ėmė mokyti berniuką skambinti mandolina, o paskui ir griežti smuiku. NNikolui tada tebuvo tik devyneri metai. Jis tuo labai džiaugėsi, bet neilgai, nes greitai pajuto kad smuikas- ne žaislas, o griežimas- ne pramoga, kaip iš pradžių buvo manęs. Jį tėvas labai spaudė, Nikolas labai nuvargdavo, bet tėvas buvo kietas. Kiauras ddienas laikydavo jį uždaręs kambaryje ir neišleisdavo nė pažaisti su vaikais. O jei matydavo, kad sūnus mažai dirbo, neatliko, kas buvo liepta, jei sužinodavo, kad jis užuot mokęsis, žaidė uoste ar panašiai, negailestingai lupdavo. Jo geroji ir šventoji motina žegnojos ir aikčiojo, žiūrėdama į mylimo vaikelio išblyškusį veiduką, įdubusius skruostus ir nesveikai blizgančias, įkritusias akis. Ir kai jam buvo ketveri metai, jis susirgo raudonike, dėl kurios jį ištiko katalipsijos priepuolis. Tada jis gulėjo visą dieną be jokio gyvybės ženklo ir buvo atšalęs kaip numirėlis. Tėvai pamanė, kad Nikolas mirė. Tada jie kūnelį suvyniojo į drobulę ir jau buvo beguldą į karstą, bet laimei berniukas krustelėjo. Jis dar po to ne kartą sirgo ir ne viena liga nepraeidavo be sunkių komplikacijų. <

Ilgai jo tėvas nemokė muzikos, nes suprato, kad negali sūnaus išmokyti nieko naujo ir nusprendė jį atiduoti geram mokytojui, kuris padėtų rimtus pagrindus tolimesnei muzikos karjerai. Netrukus Nikolas pradėjo smuikuoti sekmadieniais bažnyčioje. Būdamas dar vaikas, Nikolas ne vien griežė smuiku, bet ir kūrė.

Dabar genijaus Nikolo Paganinio muzikos mokykloje saugomas nepaprastai vertingas XVIII amžiaus bažnytinių kūrinių rinkinys. Jau greit buvo rašoma apie koncertus ir žmonių simpatiją jam laikraščiuose. Nikolas pradėjo po truputį garsėti.

1794m. liepos 31d. berniukas, kuris beveik turėjo 13m., bbuvo pasirengęs pirmą kartą gyvenime griežti gausiems klausytojams tikrame teatre. Per 1794 metų karnavalą ,,Son Agostino” teatre buvo nušvilpti anglų kontradansai, kurie scenoje šoko baleto trupė ir publika parteryje pati pradėjo šokti pagal ,, Karmonjelės“ melodiją. Mažasis Paganinis, matyt tėvo pamokytas, nusprendė pasinaudoti prancūzų populiarumu ir į programą įtraukė savo varijacijas ,, Karmonjelės“ tema. Tai buvo puiki mintis: muzikoje dvelkiantis froidos vėjas ir berniuko virtuoziškumas sukėlė neregėtą publikos entuziazmą. Tai buvo pirmas Paganinio triumfas. Pirmas iš nesuskaičiuojamos galybės. Yra manoma, kad tą patį vakarą jis sudarė sutartį su kitu koncerto dalyviu , nors nematomu ir neapčiuopiamu, bet jį visur lydinčiu- su smuiko dvasia. Ne sau, ne kitiems, vien jai iki mirties ir per amžių amžius. Tokios sąlygos buvo tos nebilios sutarties, sudarytos 1794m. liepos 31-osios vakarą, kai berniukas mainais už triumfą ir šlovę pardavė smuiko dvasiai savo sielą.

Kartą Umbrijos vienuolyne jam pasirodė velnias ir jis pats teigė, kad sapne sudarė su velniu sutartį. Mainais už sielą , jis prižadėjo daryti tai, ką pats Nikolas įsakys. To sapno dėka Nikolas mano kad sukūrė geriausią, kokį tik yra parašęs per visą gyvenimą kūrinį. Ir šį kūrinį pavadino ,,Velnio trelėmis“. Vieną kartą Vaininis pasakė šios žodžius: ,,Reikia pačiam stipriai jausti, kad priverstum jjausti kitus“. Šie kompozitoriaus žodžiai bus neužmirštami taip, kaip ir jo muzika. Čia ir yra visa paslaptis. Šiuo laikotarpiu į smuikininko gyvenimą įeina žmogus, kuris vėliau bus vadinamas ,,Paganinio mecenatu“,- markizas Džonas Karlas di Negras. Paganinio variacijas ,, Karmonjelės“ tema markizui labai patiko ir jis įsigeidė jaunajį muziką globoti. Už koncertus gautos pajamos papildė lėšas, reikalingas kelionei į Parmą. Drauge su tėvu Paganinis išvyko į šį miestą pas Alesandrą Rolą, garsų smuikininką. Sukūrė dvidešimt keturias fūgas keturiems balsams. Jis kurdamas šiuos kūrinius išsivertė be jokio instrumento, naudojosi vien rašalu ir plunksna. Apie 1799m. jaunasis Paganinis gyveno ir koncertavo tik savo gimtinėje.

Kad pasiektų savo užsibrėžtą tikslą, įkoptų į svaiginančias aukštumas , Nikolas grieždavo aštuonias, dešimt ar net dvylika valandų per dieną. Tik visiškai nusikamavęs krisdavo leisgyvis į lovą. Jis visada mėgo kraštutinumus. Tiek dvasinis, tiek fizinis santūrumas bei saikas buvo svetimi jo prigimčiai. Be to Paganinis turėjo puikią klausą,kokia gali pasigirti tik nebent nakties gyvūnai. Jis galėjo vos vos švelniai palietęs stygas suderinti smuiką, būnant nors ir dideliam trukšmui.

Jis 1801m. rugsėjo pradžioje jau buvo išvažiavęs į Luko. Išsipildė tai, ko jis norėjo-,, išvažiuoti iš tėvo globos“.Devyniolikmetis Paganinis 1801m. rugsėjo 14d. pirmąsyk išvydo Luką, ir jame išgyveno ketverius metus. Nikolas jjau būdamas Lukoje laikėsi savo devizo: ,,Didelių nebijau, mažų neniekinu!“.

Vieną kartą jis buvo smairkiai prasilošęs . Buvo sutikęs su draugo pasūlymu eiti lošti ir ant lošimo stalo stalo metė paskutinius pinigus. Bet jis išlošė ir suprato, jog ,, lošėjas- niekingiausias pasaulio žmogus“, ir nuo to vakaro jis visam laikui atsisakė šios pražūtingos aistros.

Nors pačioje jaunystėje Paganinį lydėjo sėkmė ir triumfas dėl vienos istorijos, kokių apstu didžiųjų menininkų gyvenime, smuikas staiga liovėsi jam teikęs pasitenkinimą,kaip anksčiau. Kalta čia buvo aukštuomenės dama, kurią meistras beprotiškai įsimylėjo. Meilė pasirodė abipusė, ir jie išvyko į Toskoną. Dama meistriškai skambino gitara ir savo pomėgiu užkrėtė Nikolą, kuris šiam instrumentui kaip kadaise smuikui, atsidavė kūnu ir siela. Netrukus draugės padedamas, sukūrė naują skambinimo gitara techniką ir beveik trejus metus bandė perprasti šį instrumentą. Tuo laiku jis parašė dvylika sonatų gitarai ir smuikui, kuriuos sudaro jo 1 ir 3 opusus.

Bet netrukus Paganinio širdy meilė išblėso. Ir vieną dieną jis vėl į rankas paėmė smuiką., nusprendė pakeliautu po pasaulį. 1804m-ų. gale, grįžęs į Genują, kelis mėnesius atsidavė kūrybai. Sprendžiant iš visų paliktų duomenų romanas su aukštuomenės dama truko nuo 1802-ųjų. pradžios iki 1804-ųjų. pabaigos. Ištrūkęs iš negailestingų aistros nagų- moterų ir lošimų- vos dvidešimt metų sulaukęs

jaunikaitis jau buvo mažuma pavargęs. Vėliau Paganinis ilgam neprisirišdavo prie vienos moters. Kaip žmogus širdies gilumoje jis buvo vienišas, o kaip menininkas- amžinai sujungtas su savo smuiku. Kartą Paganinis savo širdies damai prižadėjo per savo artimiausią koncertą padaryti ,,muzikinį siurprizą“, kuris būsiąs tarsi ,,užuomina“ į jų ,,draugystę ir meilę“. Ir jis tada liepė pranešti, jog yra parašęs naują muzikinę pjesę ,,Meilės scena“. Visa publika buvo nustebusi , kai įėjus Paganiniui , pamatė jo smuiką tik su dviem stygom- sol ir ccantino. Viena iš jų turėjo reikšti merginos jausmus, antra- vaizduoti aistringo jos mylimojo balsą. Po tokio įspūdingo koncerto kažkas net paklausęs: ,, Gal tokiam virtuozui būtų gana ir vienos stygos?“. Paganinis nė nemirktelėjęs prižadėjo pamėginti. Po kelių savaičių jis sukūrė ,, Napoleoną“- sonatą vieninteliei ketvirtai stygai. Laikui bėgant Paganinis pradėjo mėgdžioti įvairiausius garsus. 1808-1810m.- laikotarpiu publikos prašomas Paganinis mielai sutikdavo mėgdžioti paukščių čiulbėjimą ir smuiku išdarinėdavo įvairiausius triukus. Šie koncertai ir duodavo daug pelno.

Vienas žmogus po koncerto šit kaip aatsiliepė: ,, Jokiais žodžiais negalima išreikšti įspūdžio, kurį sukelia taurus jo griežimas. Niekas nedrįso nė svajoti apie tai, ką dabar visi girdi savo ausimis. Kai į jį žiūri, jo klausaisi, imi arba verkti, arba juoktis, arba galvoti apie antgamtines jėgas. SSu kitais smuikininkais jis turi bendrą tik smuiką ir stryką. Jame viskas nauja, negirdėta; iš savo instrumento jis moka išgauti tokius efektus, kokių iki šiol nė įsivaizduoti nebuvo įmanoma; trūksta žodžių nupasakoti, tai ką iš tiesų jauti jo klausydamasis. Kiti smuikininkai grieždami stengėsi įveikti didžiausius sunkumus, tik ne Paganinis! Šis absoliutus savo instrumento valdovas, šis burtininkas grieždamas smuiką staiga paverčia arfa ir kairės rankos pirštais pažeria sidabrinę trelę. Bet jūs patys turėtumete jį jūs išgirsti ir pamatyti; tikuosi, kad greit jums atsiųsiu šį mūsų laikų stebuklą- Nikolą Paganininį“. Kompozitoriui būdavo malonu demonstruoti kone antgamtiškus triukus, kuriuos publika laikė velnio išmonėmis. Pasakojama, kad sykį mokytojas Rolas smuikininkui davė naują savo koncertą, kai jau šis ėjo į sceną. Maestro paėmė natas ir iišsiblaškęs padėjo jas ant piupitro atbulai. Tada, lyg niekur nieko, kuo ramiausiai ėmė griežti, skaitydamas natas iš atvirkščio lapo. O juk šį kūrinį matė pirmą kartą! Taip buvo ir kitą sykį, griežiant bažnyčioje. Jis pakėlė nukritusias natas ir padėjo ant piupitro atbulai, bet atliko kūrinį iki galo be jokios klaidelės.

Paganinis galvojo apie gastroles anapus Alpių: garbės troškimas jį skatino išbandyti laimę užsienyje, užkariauti tenykštės publikos simpatiją, gurkštelėti svaiginančio triumfo gėrimo už Italijos ribų. Bet viską sugadino sveikata, smarkiai sušlubavusi pprieš penkerius metus Turine, ir jis kol kas turėjo atsisakyti ilgos kelionės po svetimas šalis. Sergantį Nikolą kankino depresija ir kopochondrija.

Būtent Paganinis pradėjo solinius virtuozo instrumentalistų koncertus. Ir Nikolas, šis despotiškas herojus ir nepakenčiąs prieštaravimų ,,Viešpats“, jau galėjo sakyti: ,, Ponai, koncertas- tai aš“. Jis buvo naujo stiliaus ir naujos epochos pradžia.

1824m. išėjusioje knygoje ,, Rosinio gyvenimas“ Stendalis taip aprašė Paganinį; ,,Paganiniui, giarieusiam Italijos ir tikriausiai šiaurės kraštų smuikininkui, dabar trisdešimt penkeri. Šis dar jaunas, skvarbių juodų akių, karštos širdies ilgaplaukis vyras tokį didį meistriškumą pasiekė ne ilgus metus atkakliai mokydamasis konservatorijoje, o sėdėdamas kalėjime, į kurį pateko per meilės klaidą. Daugybę dienų ir naktų jis praleido vienutėje, sukaustytas grandinėmis ir visų užmirštas. Didžiausia jo paguoda buvo smuikas, kuriuo grieždamas išliedavo savo širdgėlą ir ilgainiui tobulai įvaldė šį jausmų reiškimo būdą.“

Trisdešimt dviejų metų smuikininkas dar nebuvo toks liesas ir paniuręs kaip vėliau. Pažvelgę į jo portretą, pieštą apie 1814-uosius, matome skaistų, vyrišką, išraiškingų bruožų veidą, ilgą, bet nepanašią į lenktą paukščio snapą nosį, nes skruostai su juodomis tankiomis žandenomis dar apvalūs. Šiame portrete smuikininko žvilgsnis rimtas, įdėmus ir skvarbus, lūpos dar gana putlios, ne tokios pašaipios kaip vėlesniuose jo atvaizduose. Smakras su duobute, kurią, anot senovės romėnų, pirščiuku įspaudusi Venera,- žženklas, kad žmogus keistas ir užgaidus.

1816m. spalio mėnesį Paganinis atvyko į Veneciją ir ten išbuvo iki kitų metų liepos. Kaip tik šiame mieste maestro tada sutiko moterį, kuriai jo gyvenime buvo lemta suvaidinti gana svarbų vaidmenį. Ne tiek kaip meilužei, kiek kaip vienintelio jo sūnaus motinai. Antonija Bjanki, kukli ,,San Samuelės”teatro statistė. Sužinojęs, jog Antonija taps motina, paganinis daugiau su ja nesiskyrė, nors jie abu ėmė nesutarti.

Nors moterims Paganinis buvo neištikimas, savo motiną jis, reikia pasakyti, labai mylėjo. Visuose savo laiškuose vis ją mini, rūpinasi jos sveikata, teiraujasi, ar jai netrūksta pinigų. Bet apie tėvą, mirusį 1817metais, beveik niekad nekalba. Paganinis savo mamai 1820metais paskirs trijų tūkstančių lyrų rentą iki gyvos galvos ir perkraustys į namą Sarcano aikštėje, daug patogesnį už tą, kuriame iki šiol gyveno .

Pagninio šlovė jau peržengė tėvynės sienas. Ir tai, kad 1816-1817metais į Italiją atvyko su juo susitikti du muzikai iš užsienio- vokietis ir lenkas, – daug ką sako. Pirmasis- Liudvikas Šporas, geriausias Vokietijos smuikininkas ir žinomas kompozitorius. Antrasis- Juzefas Lipinskis, gimęs 1790m. ir laikomas vienu geriausiu Lenkijos smuikininku.

Priverstas saugoti sveikatą ir ,, gyventi beveik kaip stoikas“, Kompozitorius guodėsi kurdamas muziką. Retkarčiais vargšas Paganinis taip piktindavosi medikais ir jų vaistais, kad jam net pritrūkdavo kantrybės. ,,, Laimingas tas, kuriam lemta keliauti į aną pasaulį be daktarų“,- rašė Paganinis. ,, Sifilis“-nėra abejonės kad maestro sirgo šia baisia liga, tuo metu ji buvo nepagydoma. Plaučių liga, kaip matysime, irgi smuikininką ėdė, pamažu alino jo organizmą, kol galų gale jis pradėjo kosėti kraujais ir numirė. Sifilis tyliai ir klastingai ardo smuikininko sveikatą. Paganinis vis labiau niursta, jaučia, kaip senka jėgos. Juk jam dar tik keturiasdešimt.

,, Kartą Paganinis sėdėjo už stalo didelėje draugijoje. Nors pietūs buvo tik įpusėję, jis staiga pašoko ir ėmė lyg paklaikęs šaukti: ,, Gelbėkite mane, ponai, gelbėkite nuo šios dvasios! Kada ji liausis mane persekiojiusi? Štai vėl grasine tuo pačiu kruvinu durklu, kuruo ją nužudžiau. Ji mane mylėjo. ir buvo nekalta. Dieve, Dieve! Argi dveji metai kalėjimo galėjo išpirkti mano kaltę? Mano kraujo ji trokšta, mano kraujo iki paskutinio lašo!“ Tai sakydamas , jis griebė nuo stalo peilį ir ėmė juo badyti orą. Išsigandę ir sutrikę stalo kaimynai skubiai atėmė iš jo peilį. Maestro greit nusiramino ir ėmė valgyti bei gerti, lyg nieko nebūtų atsititikę. Tik vėliau visi sužinojo , kad šitaip jis norėjo pasišaipyti iš tų, kurie apie jį pasakodavo nebūtus dalykus.

1822m. liepos penktąją, po trylikto koncerto Vienoje, patyrusio neregėtą triumfą, Paganiniui išsprūsta pagyrūniški

žodžiai; jis ištarė juos jam visai nebūdingu tonu, nes apie save ir savo meistriškumą visada kalbėdavo gan santūriai, nors puikiai žinojo, ko yra vertas. ,, Niekad nedings noras manęs klausytis. Kaip tu manai, kiek Paganinių yra pasaulyje?“

Gimus Nikolo sūnui, kurį pavadino Akile, maestro galvojo tik apie jį. Sūnus buvo šviesos spindulys jo gyvenime, jo būties prasmė ir tikslas. Maestro jį neapsakomai lepino,užvertė žaislais, o kartą net padovonojo mažytį smuikelį ir išmokė griežti keletą paprastų, tylių melodįjų.

Nors tėvas sūnų dievinte dievino iir viską jam leido, Akilė buvo geras vaikas. Žinoma, kartais jis ožius varinėdavo, bet tėvą mylėjo ir buvo jam dėkingas. Vaikas augo doras ir gero būdo . Paganinis taip prisirišo prie sūnaus, kad nerasdavo vietos, jeigu jo nebūdavo šalia. ,, Naktį, kai pabundu,- sakydavo jis,- pirmiausia imu galvoti apie jį. Jeigu Akilės netekčiau negalėčiau gyventi“.

Paganinis buvo tarsi sudėtinga, sunkiai išsprendžiama lygtis: pirma, menininkas; antra, žmogus su įdomis ir dorybėmis, su prieštaravimais ir kraštutinumais. Nereikia pamiršti, kad jo būdą labai veikė ssuirusi nervų sistema, nualinta klajokliško gyvenimo ir dažnų koncertų. Maestro nebuvo nei dangaus,nei pragaro esybė, nors jo muzika klausantiems žmonėms gal atrodė panašus kartais į angelą, o kartais į velnią. Jis buvo tik žmogus.

1829m. gegužės 19-ąją Paganinis surengė koncertą Poznanėje, oo 23-iąją griežė Varšuvoje. Pilnutėlėje teatro salėjė tarp miesto įžymybių, muzikų, meno gerbėjų buvo ir aukštas, išblyškęs, subtilių veido bruožų, aristokratiško profilio jaunuolis- devyniolikmetis Šopenas. Susižavėjęs Paganinio grojimu, jis parašė keletą variacijų fortepijonui, jas pavadino ,,SOUVENIRS de PAGANINIS“ ir visą gyvenimą širdy nešiojo šio koncerto prisiminimą ir fantastiškus muziko kerus.“

Roane 1832m. spalio17-ąją aktorius Valmoras išėjo į sceną ir smuikininko garbei padeklamavo eilėraštį, o jo bičiulė Marselina Debord Valmor greitosiomis sukūrė šį lyrišką posmelį:

Tous les baisers du ciel sont dans ton harmonė.

Oui, d‘une flamme a‘ part cette ame fut formee,

Oui, Dieu la soupira, ce fut sa bien-aimee,

Oui, mille oiseaux d‘amaur mur murent dans ton sein.

Vertimas:

Tavo muzikoje- dangaus bučinių saldumas.

Taip, ši siela iš ypatingos ugnies,

Taip, į Dievo geidžiama ir numylėta,

Taip, puikiai meilės ppaukščių čiulba tavyje.

1840-ieji m., paskutinieji maestro gyvenimo metai. Sunykęs jo kūnas, iš kurio teliko oda ir kaulai, dėl to nebegalėjo jis sušilti. Paūmėjus ligai, jį apėmė liūdna nuotaika, ir jis norėjo pasitarti su daktaru Gvaskoniu iš Genujos. Deja, plaučių liga greitai ir negailestingai progresavo. daktaras Gvaskonis atsiuntė jam vaistų. Negelbėjo jokie vaistai.

Sudie. Paganinis gyveno paskutines dienas šiame pasaulyje. Jis buo visai silpnas, bet nenorėjo visai pasiduoti.

Tačiau prieš mirdamas dar sykį pagriežė smuiku- bent tai tvirtina Mari ir Leonas Eskiudjė. Kartą vvakare sėdėjo Paganinis miegamajame prie lango. žvilktelėjęs pro langą į žmones, maestro pakėlė akis į nuostabų Lordą Bairono paveikslą, kabantį virš lovos. Didysis poetas, jo genialumas, šlovė ir nelaimės, įkvėpė smuikininką, ir jam ausyse suskambo kerinti melodija. Tai buvo muzikinė poema, gražiausia iš visų, kurias kada nors sukūrė jo vaizduotė. Nuskambėjo šios paskutinės dramos frazė, ir strykas ūmai apmirė tarp stingstančių smuikininko pirštų. Paskutinė įkvėpimo liepsna sudegino jam smegenis.

Paganinis, gimęs 1782 metų spalio 27dieną, išgyveno penkiasdešimt septynerius metus ir septynis mėnesius. Visą šį laiką jis, galima sakyti, neturėjo nei poilsio, nei ramybės. Bet nenumaldomas likimas dar penkiasdešimt šešerius metus jį persekiojo, ir tik nuo 1896-ųjų maestro palaikai galėjo ilsėtis ramybėje.

Antrąsyk smuikininko karstas buvo iškastas po trijų metų,1896m., ir perkeltas į naująsias Parmos kapines. Ant kapo stovi didingas mauzoliejus, panašus į nedidelę šventyklą. Jis pastatytas iš granito nuo Madžiorė ežero krantų.