Opera

· 1795 m. politiniai įvykiai atnešė Lietuvai ilgiau negu ištisą amžių trukusią Rusijos nelaisvę. Didikai, rusų vis daugiau slegiami, ilgainiui didesnių teatrinių ansamblių nebepajėgė išlaikyti, todėl mirė ir vad. Dvaro teatras. XIX a. rimtesnio pobūdžio teatrai gyvavo tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Gardine. Tačiau ir jie daugiausia laikėsi tik italų, vokiečių ir lenkų operų trupių gastrolėmis.

· To meto operinio gyvenimo centras buvo Vilnius. 1805 m. Vilniaus universitetan profesoriauti buvo pakviestas dr. J. Frankas, kurio žmona buvo gabi dainininkė. J. HHaydnas, kurdamas savo oratoriją “Pasaulio sutvėrimas”, soprano partiją parašė Frankienei. Kng. M. K. Oginskis jai dedikavo savo polonezą, drauge muzikai pritaikydamas poetinį tekstą. Be operų, simfoninių ir kamerinių koncertų, pats reikšmingiausias prof. J. Franko, kaip vaidinimų rengėjo, nuopelnas buvo J. Haydno oratorijos “Pasaulio sutvėrimas” pastatymas Vilniuje. Pastatyme dalyvavo apie 100 artistų orkestras, didelis choras ir solistai. Soprano partiją atliko Frankienė. Vėliau tą Haydno oratoriją lietuviškai išvertė kun. S. Gimžauskas, 1876 m. Vilniaus kun. seminarijos rektoriaus pavestas. Vertimą buvo užsakęs grafas RR. Tyzenhauzas, kurio namuose Vilniuje tą ir kitas kompozicijas atliko klierikų choras.

· 1840 m. Vilniuje apsigyveno kompozitorius Stanislovas Moniuška (Moniuszko, 1819-1872), lenkų tautinės operos pradininkas. Vilnius jam, kaip Lietuvos bajorų kilmės vyrui, buvo savas miestas. Čia jis gyveno ir dirbo 11840-1858 m. Drauge su vilniečių kompozitoriumi V. Kažynskiu, Vilniaus muzikiniame gyvenime St. Moniuška per 18 m. išvarė platų barą, pasireikšdamas kaip kompozitorius, dirigentas, mokytojas ir net aktyvus visuomenės veikėjas. Vilniuje pirmą kartą buvo pastatyta iki šiol scenoje tebesanti gyva jo opera “Halka”: 1847 m. buvo atlikta koncertinėje formoje, o 1854 m. įvyko jos premjera Vilniaus operos teatre. Iš viso Moniuška parašė 14 operinių veikalų, iš kurių vienas kitas buvo pastatytas ir Vilniuje.

· 1854 m. Rotušės rūmuose atidarytame Vilniaus miesto teatre greta St. Moniuškos rengiamų koncertų ir jo “Halkos” pastatymo buvo vaidinami ir kt. vilniečių kompozitorių operiniai veikalai ir nemaža operečių. V. Kažynskis (1812-1870) parašė 4 operas, vaidintas Vilniuje; C. Cui (1835-1918) yra autorius 7 operų, iš kurių viena kita taip ppat buvo vaidinta Vilniaus scenoje; kybartietis E. Mlynarskis (1870-1935) sukūrė komišką operą “Vasros naktis”, K. Galkauskas (1875-1963) parašė operą “Čigonai”, Vilniuje statytą 1908 m. Teatras turėjo solistų, 24 muzikantų orkestrą ir chorą. Visi operiniai veikalai buvo atliekami lenkų kalba.

· 1862 m., Lietuvoje prasidėjus neramumams, caro administracija Vilniaus miesto teatrą uždarė. Jis vėl buvo atidarytas 1864 m. pabaigoje, tačiau visi operiniai vaidinimai jau turėjo būti atliekami rusų kalba. 1865 m. vietinės operinės jėgos pastatė porą veiksmų iš V. Bellini operos “Norma” iir porą veiksmų iš G. Donizetti operos “Lucia di Lammermoor”. Valdžios neremiamas ir cenzūruojamas, Vilniaus operos teatras pradėjo skursti ir nykti. Užtat prasidėjo vis dažnesni ir dažnesni rusų dainininkų pasirodymai. Pirmoji kregždė buvo rusų operos solistė D. Leonova (1867). Ryškesnė atgaiva į Vilniaus operos teatrą atėjo 1872 m. Ją atnešė, meniniu požiūriu nepajėgi, Croti vad. Italų operos trupė, Vilniaus scenoje pastatydama G. Rossini “Sevilijos kirpėją”, G. Verdi “Traviatą”,”Rigolettą”, “Trubadūrą”, “Ernani” ir kt. Visi veikalai buvo dainuojami italų kalba. Paskui Leonovą vėliau pasekė ir kt. žymūs rusų operos solistai. Tiesa, antroje pusėje XIX a. Vilniaus neaplenkdavo ir patys iškiliausi italų operos dainininkai, kaip A. Mazzini, M. Batistini ir kt. Savo jėgomis, bet rusų kalba, 1872 m. buvo pastatyta V. Bellini opera “Norma”, šį kartą ištisai. Tokio vokališkai sunkaus veikalo pastatymas rodo, kad ir tuo metu Vilnius turėjo pajėgių operos solistų. Oficiozinis Vilniaus laikraštis “Vilenskij Vestnik” 1866 m. rašė: ”Teatras šiame krašte yra viena pačių veiksmingiausių priemonių čia skiepyti rusiškiesiems pagrindams”. Tiems pagrindams stiprinti 1880 m. Vilniaus operos teatro scenoj buvo pastatyta rusų opera – A. Verstovskio “Askoldo kapas”. 1885 m. toje pačioje scenoje pirmą sykį buvo vaidinama M. Glinkos “Ivanas Susaninas”. Greta rusiškų operinių veikalų 1880-1890 m. Vilniuje buvo statomos ir VV. Europos operos, pvz. Bizet “Carmen”, Verdi “Aida”, “Otello” ir kt.

· Vilniaus operos teatro rusų kalba meninis lygis ypač pakilo 1887 m., kai tam teatrui ėmėsi vadovauti prityręs antrepreneris A. Kartanovas. 1890-1891 m. Vilniaus operos teatro dirigentu buvo V. Sukas, vėliau ilgą laiką buvęs Maskvos Didžiojo Operos Teatro dirigentas. Jis sukomplektavo operos orkestrą, pasirūpino solistų atranka ir choru. Nuo 1887 m. iki XX a. pradžios Vilniaus operos teatro veikla buvo itin gyva. Pvz., 1887-88 m. sezono metu buvo suvaidinti 84 operiniai spektakliai, kurių tarpe A. Rubinšteino “Demonas” 18 kartų, Bizet “Carmen” 12, Moniuškos “Halka” 10, Glinkos “Ivanas Susaninas” 9 kartus. 1897 m. Vilniuje pirmą kartą buvo pastatyta P. Čaikovskio “Pikų dama “, o 1898 m. buvo paruoštos net keturios rusų operų premjeros – M. Glinkos “Ruslanas ir Liudmila”, E. Napravniko “Dubrovskis”, A. Borodino “Kunigaikštis Igoris” ir P. Čaikovskio “Opričnikas”.

· XX a. pradžioje Vilniuje sumažėjo italų operinių trupių gastrolės: iš 13 gastroliuojančių sambūrių 1901-1915 m. tik 3 buvo italų. Iš 1903-1913 m. Vilniaus operos teatre pastatytų 13 premjerų, devynios buvo rusų kompozitorių. Greta operų, 1865- 1914 m. didelę Vilniaus miesto teatro repertuaro dalį sudarė Offenbacho, J. Strausso, R. Planquetto, F. Suppe, E. Kahlmano, F. Leharo ir kt. autorių operetės, atliekamos daugiausia vvietinių jėgų. 1874 m. Vilniuje gastroliavo prancūzų operetės trupė, daugiausia vaidinusi Offenbacho veikalus. Anot J. Gaudrimo,”Carinis režimas užgniaužė bet kokią lietuvių nacionalinės operos ir kitų sceninių žanrų iniciatyvą. Dar daugiau – Lietuvos sostinėje nebuvo leidžiama statyti net kitataučių kompozitorių operų, parašytų lietuviškais siužetais” (Iš Lietuvių muzikos istorijos I 68). Iš tikro, Vilniuje nebuvo leista statyti A. Ponchielli operos “Lietuviai”, dar kitaip vadinamos “Aldona”, kuri XX a. pradžioje buvo vaidinama Petrapily. Nors buvo dedama pastangų, nebuvo leista Vilniuje statyti ir H. Jareckio operos”Mindaugas, Lietuvos karalius”, kurios premjera įvyko 1880 m. Lvovo operos teatre. To paties likimo sulaukė S. Lazzari opera “Le Sauteriot” (libretas, sukurtas pagal E. von Kayserlingo veikalą “Ein Fruehlingsopfer”, vaizduoja lietuvių kaimiečių buitį) ir V. Gavronskio (g. 1868 m. Seimonyse, Trakų aps. – 1913 m.) opera ”Pajauta”, kurios siužetas susietas su lietuvių mitologija.

· Kiti Lietuvos miestai nuolat veikiančių operos teatrų tada neturėjo. Retkarčiais Vilniaus operos teatras surengdavo gastroles Kaune. Pirmos tokios gastrolės čia įvyko 1861 m.; buvo parodyta Moniuškos “Halka”, V. Bellini “Sonnambula”, G. Donizetti “Pulko duktė” ir kt. Gardinas, Šiauliai, Panevėžys ir kt. Lietuvos miestai tenkindavosi kamerinės muzikos koncertais ar nedažnais atskirų operos solistų pasirodymais.

Lietuviškos operos pradžia

· XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje lietuvių tautai atkutus, pradėta

rūpintis lietuviškos muzikinės kultūros, o taip pat ir lietuviškos operos meno ugdymu. Tuo metu Lietuvoje gimė vadinamasis klojimų teatras, (ar vad. Lietuviški vakarai), kurių programą dažniausiai sudarydavo chorų dainos ir vieno kurio scenos veikalėlio vaidinimas. XIX a. pabaigoje tie vakarai dar būdavo slapti, o į viešumą išėjo tik nuo 1904 m., atgavus spaudą. Klojiminio teatro laikotarpyje ypač daug reikšmingų darbų atliko kompozitorius Stasys Šimkus (1887-1943), organizuodamas chorus, rengdamas lietuviškus vakarus ir visa gaivalinga energija skatindamas muzikinės kultūros ugdymą beveik visoje LLietuvoje. Lietuvių tautinės operos pradininkas yra kompozitorius Mikas Petrauskas (1873-1937). Jo opera – melodrama ”Birutė” mėgėjų pastangomis buvo pastatyta Vilniuje 1906 m. lapkričio 6 d. “Birutės” libretą parašė Žemkalnis. Birutės jaunesniojo brolio vaidmenyje pasirodė Kipras Petrauskas, vėlesnysis Petrapilio Marijos teatro ir Lietuvos Valstybinio Operos teatro pirmaeilis tenoras. Birutės vaidmenį atliko M. Piaseckaitė-Šlapelienė, senąjį vaidilą vaidino G. Žemkalnis, o kitus vaidmenis žinomi to meto lietuvių kultūrininkai: dailininkas A. Žmuidzinavičius, K. Piuda, St. Audėjus, P. Gaidelionis, V. Putramentas, J. Ūsas, J. Pleirys, EE. Gališauskaitė, G. ir Z. Landsbergytės ir kt. Tik pradedančio, jauno kompozitoriaus M. Petrausko melodrama “Birutė” dar nebuvo aukšto meninio lygio operos veikalas, bet savo istoriniu lietuvišku turiniu, lietuvių liaudies dainų melodijomis pagrįsta muzika to veikalo pastatymas yra itin reikšmingas įįvykis lietuvių operos teatro istorijoje.

· 1909 m. M. Petrausko “Birutė” buvo pastatyta Palangoje, įjungus į ją jauno kompozitoriaus J. Tallat – Kelpšos sukurtą baleto paveikslą “Kęstučio vestuvės”. 1919 m. vasarą, operos meno mėgėjų pastangomis, J. Tallat-Kelpšai diriguojant, “Birutė” buvo pastatyta Kauno teatro scenoje. Lietuvos meno kūrėjų draugijos operos teatre pirmą kartą ji buvo vaidinama 1921 m., bet greta statomų didžiųjų operos veikalų jau nedarė to įspūdžio, kuris lietuvius jaudino 1906 ir 1909 m.

· Rusų žandarų persekiojamas, M. Petrauskas 1906 m. pabaigoj buvo priverstas slapčia išvykti į užsienį ir 1907-1927 m. su mažomis pertraukomis gyveno JAV. Čia jis organizavo lietuvių išeivių chorus bei vaidinimus, parašė apie 20 operečių, kurių viena kita (“Consilium facultatis”, “Apvesdinkite ir mane”, “Kaminkrėtys ir malūnininkas”) lietuvių teatro mmėgėjų scenose iki šiol tebėra vaidinamos. JAV M. Petrauskas 1918 m. sukūrė ir savo didžiausią operos veikalą “ Eglę, žalčių karalienę”. Remdamasis žinoma liaudies pasaka ir A. Fromo-Gužučio scenos veikalu, jis pats parašė ir tos operos libretą. “Eglės” muzikoje skamba lietuvių liaudies dainų melodijos, kurių temomis autorius grindžia svarbiųjų veikėjų arijas, solistų ansamblius ir gausius “Eglės” chorus. Paties M. Petrausko rūpesčiu ir pastangomis “Eglė, žalčių karalienė”, pirmą kartą buvo pastatyta Bostone 1924 m. gegužės 20 d. Orkestro partiją atliko Bostono ssimfonijos orkestras, dirigavo Bostono muzikos konservatorijos direktorius Mr. Mason. Pats M. Petrauskas dainavo Žilviną, o Eglės vaidmenį atliko Aldona Putvinskaitė. “Eglės, žalčių karalienės” pastatymas buvo pats reikšmingiausias įvykis to meto JAV lietuvių kultūriniame gyvenime. 1924 m. buvo išspausdintas ir tos operos klavyras.

· Po “Birutės” pastatymo 1906 m. Vilniuje iki I pasaulinio karo pradžios, lietuvių muzikinė veikla savoje žemėje reiškėsi daugiausia chorų, instrumentinės muzikos ir operos solistų koncertų rengimu. Toje veikloje ypač pasireiškė Č. Sasnauskas Petrapilyje, J. Naujalis Kaune, St. Šimkus beveik visoje Lietuvoje, M. K. Čiurlionis Vilniuje, J. Tallat-Kelpša Vilniuje, P. Adomavičius Vilniuje, J. Bendorius, V. Nacevičius, smuikininkas M. Leškevičius, operos solistai K. Petrauskas, J. Babravičius, St. Audėjus ir kt. J. Tallat – Kelpša, dar būdamas Vilniaus muzikos mokyklos mokinys, 1907 m. sukomponavo muziką tai pačiai A. Fromo-Gužučio “Eglei”, bet tas jo darbas ir liko tik bandymu.

Lietuvos opera 1920-1944

· Lietuvos muzikinis, kaip ir visas kultūrinis gyvenimas, atgijo po I pasaulinio karo, atsikūrus nepriklausomai valstybei. 1920 m. balandžio 16 d. prie Lietuvos meno kūrėjų draugijos buvo įsteigta Muzikos sekcija. Netrukus tarp dainininkų kilo sumanymas statyti scenoje atskiras operos ištraukas. Iš pradžių pasirinkti atskiri paveikslai iš A. Rubinšteino “Demono” ir P. Čaikovskio “Eugenijus Onegino”. Vokaline dalimi patikėta rūpintis Al. Kačanauskui, muzikiniu apipavidalinimu iir operos orkestro organizavimu – J. Tallat-Kelpšai. 1920 m. iš JAV į Lietuvą grįžo M. Petrauskas ir solistas A. Sodeika. Prisijungę prie K. Petrausko, jie apsigyveno Vilniuje, rengė koncertus Lietuvos miestuose ir didesniuose miesteliuose, o Vilniuje pradėjo organizuoti Liaudies operą. Kauniečiai muzikai Vilniun neskubėjo, bet rinko dainininkus ir kt. muzikus, tinkamus operos teatrui, tarp kurių ypač veikli buvo operos solistė V. Grigaitienė.

· 1920 m. spalio 5 d. Steigiamojo Seimo švietimo komisija patvirtino teatrui steigti sąmatą, kuri siekė 110. 000 auksinų. 1920 m. spalio 9 d. tariamam Lenkijos maištininkui generolui Želigovskiui Vilnių nuo Lietuvos atplėšus, į Kauną atvyko abu broliai Petrauskai ir A. Sodeika. M. Petrauskas netrukus vėl išvyko į JAV, o K. Petrauskas su A. Sodeika prisijungė prie Kaune gyvenusių operos artistų. Tuoj buvo sudaryta Lietuvos Operos taryba, į kurią įėjo K. Petrauskas, St. Šilingas, J. Tallat – Kelpša ir J. Žilevičius, tuometinis L. M. K. D. – jos žinioje esančio Kauno miesto teatro administratorius. Taryba parinko G. Verdi operą “Traviatą”, nes visiems tos operos vaidmenims atlikti užteko savų dainininkų. Julius Štarka buvo pakviestas išmokyti savo chorą “Traviatos” chorinę partiją. Ypač su dideliais sunkumais susidurta, kai reikėjo organizuoti operos orkestrą. Tuo metu Kaune gyvenusių instrumentalistų neužteko, reikėjo ieškoti kariuomenės pulkų oorkestruose. Tokiu būdu sudarytame operos orkestre tebuvo 24 orkestrantai. Operos koncertmeisteriu iš pat pradžių buvo pianistas L. Hofmekleris. Karo metu labai nukentėjusių teatro rūmų sutvarkymu itin rūpinosi teatro administratorius J. Žilevičius. “Traviatai” parinktos dekoracijos buvo sulopytos ir restauruotos, o solistų ir choro drabužiai buvo paprasti išeiginiai, nes stilingiems pasiūdinti nebuvo nei lėšų, nei medžiagų.

· “Traviatos” premjera lietuvių kalba įvyko Kaune 1920 m. gruodžio 31 d. Spektaklio dirigentas buvo J. Tallat – Kelpša, pastatymu rūpinosi K. Petrauskas, režisierius K. Glinskis, chormeisteris J. Štarka, rež. pad. J. Stumbras, muz. sufleris J. Žilevičius. Violetos vaidmenį atliko Ad. Nezabitauskaitė – Galaunienė, Alfredo K. Petrauskas, Tėvo A. Sodeika, Floros V. Podėnaitė, Aninos J. Vencevičaitė, Barono J. Bieliūnas, Markizo ir Daktaro P. Oleka, Gastono V. Marcinkus. Premjera susilaukė apie 1000 žiūrovų, kurie spektaklį sutiko griausmingomis ovacijomis ir džiaugsmo ašaromis. Nors nestigo trūkumų (menkas orkestras, paprasti išeiginiai drabužiai, dalis nepatyrusių solistų). “Traviatos“ premjera, ypač K. Petrausko dėka, vokaliniu, muzikiniu ir vaidybiniu požiūriu išsilaikė profesinio operos teatro aukštumoje.

· Kauno miesto gyventojai operos teatrą visokeriopai rėmė ir gausiai jį lankė. Tai teatrui padėjo sparčiai augti. Po penkerių darbo metų operos orkestras jau buvo beveik pilno sąstato, paūgėjo solistų šeima ir choras, įsigyta namaža teatrinio turto (stilingų drabužių, dekoracijų, baldų

ir butaforijos), tuo tarpu kai 1921-1922 m. operos teatro etatus sudarė 1 dirigentas, 1 chormeisteris, 10 solistų, 24 orkestrantai, 20 choro artistų ir tik 4 balerinos, O. Dubeneckienės vadovaujamos.

· Lietuvos Operos teatras, dar būdamas L MK draugijos žinioje, pastatė (be “Traviatos”): M. Petrausko “Birutę” 1921 m. vasario 16 d., A. Rubinšteino “Demoną” 1921 m. birželio 16 d. ir G. Verdi “Rigolettą” 1921 m. lapkričio 3 d.

· 1922 m. I operos teatras buvo suvalstybintas ir perėjo švietimo ministerijos žinion. Pirmojo dirigento ppareigoms eiti laikinai buvo paskirtas operos solistas A. Sodeika.

· Valstybinis Operos teatras, turėdamas tvirtą materialinį pagrindą, tiesiog šuoliais ėmė kilti į menines aukštumas. Jo repertuare nepriklausomos Lietuvos laikais buvo šie veikalai: Gaunod Faustas 1922 03 16, Leoncavallo Pajacai 1922 09 23, Gluecko Pavasario karalaitė 1922 09 23, Čaikovskio Eugenijus Oneginas 1923 09 23, Bizet Carmen 1924 02 07, Rossini Sevilijos kirpėjas 1924 04 12, Puccini Madam Butterfly 1924 09 25, Puccini Tosca 1924 10 28, Mascagni Cavalleria Rusticana 1925 01 221, Gaunod Romeo ir Julija 1925 02 11, Čaikovskio Pikų dama 1925 05 22 , Offenbacho Hoffmanno pasakos 1925 11 12, Wagnerio Lohengrinas 1926 03 03, Thomas Mignon 1926 10 01, Verdi Kaukių balius 1926 10 30, Halevy Žydė 1927 003 06, Puccini Bohema 1927 05 26, Verdi Aida 1927 11 10, D’Alberto Pakalnė 1928 02 21, Nicolai Vinzoro kūmutės 1928 05 15, Wolf – Ferrari Madonos brangenybės 1928 11 17, Napravniko Dobrovskis 1929 02 07, Ponchielli La Gioconda 1929 05 02, Verdi Trubadūras 1929 11 14, Mussorgskio Borisas Godunovas 1930 02 27, Giordano André Chenier 1930 09 21, Wagnerio Tanhäuseris 1930 10 26, Massenet Verteris 1931 01 02, Offenbacho Pericola 1931 04 09, Saint – Saenso Samsonasir Dalila 1931 05 08, Aubero Fra Diavolo 1931 09 23, Meyerbeerio Hugenotai 1932 01 22, Rimskij – Korsakovo Caras Saltanas 1932 03 12, Planquetto Kornevilio varpai 1932 04 29, Charpantier Luiza 1932 11 09, Puccini Skraistė, Sesuo Angelika ir Jonas Schicchi 1933 001 13, J. karnavičiaus Gražina 1933 02 16, Mozarto Don Žuanas 1933 12 03, Smetanos Parduotoji nuotaka 1934 03 07, Delibo Lakmė 1934 04 14, J. Strausso Čigonų baronas 1934 10 16, Borodino Kunigaikštis Igoris 1935 02 09, Wolf – Ferrari Keturi storžieviai 1935 04 26, Flotowo Marta 1935 09 15, A. Račiūno Trys talismanai 1936 03 19, Donizetti Don Pasquale 1936 10 23, Rimskij – Korsakovo Kitežas 1936 12 22, J. Karnavičiaus Radvila Perkūnas 1937 02 15, Dvožako Undinė 11937 12 12, Schuberto Meilės daina 1938 03 19, Verdi Otello 1938 10 15, Humperdincko Jonukas ir Gretutė 1938 12 23, M. Petrausko – J. Dambrausko Eglė 1939 09 15, Massenet Manon 1939 11 11, Mozarto Figaro vestuvės 1940 , D’Alberto Mirusios akys 1940 06 09.

· Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, 1940 11 07 Valstybiniame Operos teatre buvo pastatyta pirmoji sovietinė opera – J. Dzeržinskio “Ramusis Donas”. 1941 – 44, hitlerinės Vokietijos okupacijos laikotarpyje, buvo pastatyta oroginalinė St. Šimkaus 4 veiksmų opera “Pagirėnai”, Leharo operetės “Grafas Liuksemburgas”, “Linksmoji našlė” ir atnaujinta keletas senų operų pastatymų.

· Nuo 1920 12 31 iki 1944 06 15 Lietuvos Valstybinis Operos teatras pastatė 66 operinius veikalus (įskaitant keletą operečių) ir suvaidino apie 2700 spektaklių. Muzikiniame pasaulyje plačiau pažįstami veikalai nepriklausomoje Lietuvoje turėjo didelį pasisekimą ir buvo vaidinami po keliasdešimt kartų. Valst. operos teatra, švęsdamas savo darbo dešimtmetį, jau turėjo 3 nuolatinius dirigentus, 2 režisierius, daugiau negu patrigubėjusį solistų sąstatą, apie 50 asmenų profesionalinį chorą (reikalui esant, papildomą mėgėjais), pilno sąstato simfoninį orkestrą, savo dekoracijų ir scenos padargų dirbtuves, drabužių siuvyklą, gerai suorganizuotą teatro ir scenos administraciją. Per antrąjį darbo dešimtmetį operos teatro meno personalas padidėjo skaičiumi, meniniu požiūriu augo, žiūrovą imponavo muzikine ir vaidybos kultūra.

· Dar ttuo metu, kai operos teatras buvo LMKD žinioj, apie metus laiko teatro direktoriaus pareigas ėjo Vaclavas Biržiška, o teatro administratorius buvo J. Žilevičius. Teatrą suvalstybinus, nuo 1922 02 23 iki 1925 meniniais ir administraciniais teatro reikalais rūpinosi Operos meno taryba (A. Sodeika, J. Tallat-Kelpša ir J. Bieliūnas). 1925 m. Švietimo ministerija sudarė Valst. Teatro direkciją, kurios pirmininku buvo L. Gira, o nariai A. Rucevičius ir A. Kernius. 1926-1928 m. Valstybinio teatro direktorius buvo A. Sutkus, 1928-1930 m. – Jurgis Savickis, kaip teatro darbų tvarkytojas ir jo kultūros ugdytojas, palikęs itin gilius pėdsakus. 1930 m. Valstybinio teatro direktorius buvo paskirtas iš Maskvos grįžęs Andrius Oleka-Žilinskas, kuris nepriklausomos Lietuvos teatre pagarsėjo kaip gilios teatrinės kultūros režisierius, aktorius ir administratorius. Jam 1933 m. pabaigoj pasitraukus, kaip laikinas direktorius teatrą valdė Švietimo ministerijos referentas Vaclovas Kasakaitis, o nuo 1935 m. iki bolševikų okupacijos (1940 06 15) direktorius buvo muzikas Viktoras Žadeika, o po jo – Antanas Juška. Pirmojo bolševikmečio (1940 -1941) Valst. teatro direktorius. buvo aktorius Juozas Grybauskas, o vokiečių okupacijos metu (1941 -1944) – operos solistas Vladas Ivanauskas. 1922-1944 m. teatro administratorium buvo Juozas Vizgirda.

· Pirmasis Valst. operos teatro dirigentas buvo Juozas Tallat-Kelpša. Teatre jis tebedirbo ir antrą kartą Sovietų Rusijai Lietuvą okupavus. 11924 m. operos dirigentu buvo pakviestas Juozas Gruodis. Jis žymiai pakėlė operos teatro muzikinę kultūrą, bet dirigavimo nemėgo ir 1927 m. iš teatro pasitraukė. Tada kaip meno vadovas ir vyr. dirigentas pradėjo dirbti Mykolas Bukša (1869-1953), aiškių, klasikinių mostų dirigentas akademikas. Grįžęs iš Rusijos, jis visu dideliu patyrimu ir gilia muzikine kultūra įsijungė į liet. Tautinio operos teatro kultūros ugdymą. Jis dirigavo ir pirmąsias lietuvių kompozitorių operas: J. Karnavičiaus “Gražiną” ir “Radvilą Perkūną”, A. Račiūno “Tris talismanus” ir St. Šimkaus “Pagirėnus”. Didžiausi M. Bukšos nuopelnai – operos orkestro muzikinio lygio pakėlimas, solistų kultūros ugdymas, rūpestingas operų pastatymų paruošimas. 1927-1932 m. keletą operų spektaklių dirigavo (pvz. Verdi “Aidą”) St. Šimkus. L. Hofmekleris (nacių auka 1941 m.), nuolatinis baleto dirigentas, sėkmingai yra dirigavę sir keletą operinių veikalų. 1933 m. dirigentų gretoj pasirodė nauja pajėga – Vytautas Marijošius. Po pasisekusio debiuto, dar porą metų dirigavimo meną studijavęs Prahoje, V. Marijošius, 1936-1944 m. muzikiniu požiūriu yra paruošęs puikiai pasisekusių premjerų (pvz. Verdi “Otello”) ir davęs eilę operinių atnaujinimų. 1941 -44 m. jis buvo Valst. Operos teatro meno vadovas. Greta liet. dirigentų nepriklausomos Lietuvos Valst. Operos teatre yra atskiras operas statę, ar tik kaip gastrolieriai pasirodę, ir būrys žinomų užsienio dirigentų, kurių tarpe minėtini Em.

Cooper, Scherchen, N. Malko, A. L. Wolff, I. Dubroven, A. Coates, F. v. Hoesslin, D. Titelberg ir kt.

· Valst. Op. Teatro chormeisteriu nuo 1920 12 31 iki 1944 06 15 buvo kompozitorius Julius Štarka (1894 – 1960). Jo vadovaujamas choras per keletą metų pasiekė aukštos chorinio dainavimo kultūros ir buvo laikomas vienas pačių geriausių operinių chorų Pabaltijy. J. Štarkos pavaduotoju, o drauge ir operos muz. sufleriu, ilgą laiką buvo Jonas Dambrauskas.

· Po vieną kitą op. veikalą pastatė režisieriai K. Glinskis, AA. Sutkus, A. Rūsteikis, B. Dauguvietis, A. Oleka – Žilinskas, St. Dautartas, A. Zauka, J. Stumbras nuo pat pradžios buvo nepakeičiamas rež. padėjėjas. Greta savų režisierių, atėjusių iš dramos teatro ir neturėjusių patyrimo op. statymo darbe, ilgesnį laiką Lietuvoj dirbo kviestiniai režisieriai, daugaisia rusai emigrantai : N. Viekovas, N. Tichomirovas, D. Arbeninas ir T. Pavlovskis. Pastarasis be eilės pasaulinių op. veikalų, nepaprastai stilingai pastatė A. Račiūno operą “Trys talismanai”. Greta T. Pavlovskio nuo 1931 m. nuolatinis operos režisierius buvo Petras OOleka, ypač liet. autorių operų pastatymuose bandęs ieškoti savaimingų lietuvių vaidybos formų.

· Nepriklausomoje Lietuvoje Valst. Operos teatre visi veikalai buvo dainuojami lietuvių kalba. Išimtį sudarydavo tik solistai gastrolieriai, kuriems būdavo leidžiama dainuoti savo ar operos originalo kalba. Kaip operinių libretų vvertėjai nusipelnė F. Kirša, B. Sruoga, K. Binkis, M. Vaitkus, A. Sidabraitė (E. Žalinkevičiūtė), A. Kutkus ir kt. 1934 – 1942 m. nuolatinis operų vertėjas buvo Stasys Santvaras.

· Dekoratyviniu menu, be vienos kitos išimties (Bizet “Carmen” dekoravo Benoit, Rimskij – Korsakovo “Carą Saltaną” Gončarova, Gradą Kitežą Korovinas, Verdi Aidą, Saint – Saenso Samsoną ir Dalilą Liberts), rūpinosi V. Didžiokas, V. Dubeneckis (1920 – 1925), M. Dobužinskis (1925 – 1939), A. Galdikas, P. Kalpokas, O. Dubeneckienė – Kalpokienė, A. Varnas, S. Kudokas, J. Gregorauskas (dekoracijų dirbtuvės vedėjas), K. Šimonis; vėliau jaunesnieji dailininkai V. Andriušis, L. Truikys, V. Dobužinskis, S. Ušinkas, Č. Janušas, Š. Želmanavičius ir kt. Savo kultūra ir talentu liet. operos teatro dekoratyviniam menui ypač didelių nuopelnų turi M. Dobužinskis, ssukūręs dekoracijas P. Čaikovskio “Pikų damai”, W. A. Mozarto “Don Žuanui”, R. Wagnerio “Lohengrinui”, Massenet “Verteriui” ir kt. Talentingi jo mokiniai buvo L. Truikys (A. Račiūno “Trijų talismanų”, Verdi Otello, D’Alberto Mirusių akių dekoratorius), V. Andriušis (daugiau dekoracijų davęs beleto teatrui), V. Palaima (Klaipėdos ir Vilniaus teatrų dekoratorius) ir kt.

· Lietuvių tautinis operos teatras savo darbą pradėjo tik su 10 operos solistų, kurių dauguma dainavimo studijas buvo baigę Rusijoje. Ilgainiui į teatrą atėjo dirbti Kauno ir Klaipėdos konservatorijas baigę dainininkai. NNemaža jų dalis studijas gilino Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. 1920 12 31-1940 06 15 operos solistų šeimą sudarė šie solistai (vyresniškumo tvarka): koloratūriniai sopranai – A. Nezabitauskaitė – Galaunienė, E. Kardelienė, E. Mickūnaitė (JAV lietuvaitė, dainavusi tik 1931-1932 m. sezone), M. Žilinskienė – Bručkuvienė, J. Jasaitytė; lyriniai sopranai – J. Dvarionaitė, O. Pocienė (JAV lietuvaitė, trumpą laiką tedainavusi), G. Matulaitytė, A. Dambrauskaitė, A. Staškevičiūtė, E. Kalesevičienė, J. Augaitytė, P. Radzevičiūtė, P. Zaniauskaitė, E. Mažrimaitė, R. Mainelytė, R. Vilčiauskaitė; dramatiniai sopranai – V. Polovinskaitė – Grigaitienė, V. Podėnaitė, M. Rakauskaitė (JAV lietuvaitė, Valst. Op. teatre dirbusi 1922 – 44 m.), A. Dagelytė, I. Motiekaitienė, B. Darlys – Drangelienė (JAV lietuvaitė, dirbusi teatre 1938 – 40 m.), A. Karaliūtė, P. Kaupelytė; mezzo – sporanai – J. Vencevičaitė, V. Jonuškaitė, M. Lipčienė, A. Dičiūtė, O. Kaskas – Katkauskaitė (JAV lietuvaitė, Lietuvoj tedainavusi 1931 m. ; vėliau buvo Metropolitan operos solistė Niujorke), V. Nainytė, A. Kalvaitytė, S. Adomaitienė, S. Kudokienė, A. Arnastauskienė, F. Pupėnaitė, S. Nasvitytė, A. Augustinavičienė; tenorai – K. Petrauskas, A. Kutkus, J. Byra, J. Babravičius, J. Kudirka, S. Dautartas, V. Ivanauskas, K. Orantas, S. Santvaras, A. Sprindys, K. Gutauskas; baritonai – A. Sondeika, A. Kačanauskas, J. Bieliūnas, L. Šulginas, A. Bručkus, JJ. Mažeika, J. Būtėnas (JAV lietuvis), V. Baltrušaitis, Stepas Sodeika, S. Liepas; bosai – P. Oleka, V. Puškorius, J. Katelė, Stasys Sodeika, S. Audėjus, A. Kučingis, I. Nauragis, J. Likanderis.

· Kiekvieną pavasarį, kaip tradicija , Valst. Operos teatre būdavo rengiamos užsienio solistų (latvių, estų, vokiečių, prancūzų, italų, rusų ir kt.) gastrolės. 1934 m. buvo atvykęs F. Šaliapinas ir suvaidino Mussorgskio Borisą Godunovą, Borodino Kng. Igorį, Gaunod Fausto Mefistofelį, Rossini Sevilijos kirpėjo Don Basilijų. Savo ruožtu Lietuvos Valst. Operos teatro solistai vykdavo gastrolių į užsienį. Tradiciniai pasikeitimai operos dainininkais buvo įsigalėję Pabaltijo kraštuose. Ypač dažni svečiai Rygoje būdavo tenorai K. Petrauskas ir A. Kutkus. Estijoje ir Latvijoje yra dainavusios V. Grigaitienė, V. Jonuškaitė, A. Dambrauskaitė ir kt. A. Kutkus dainavo Leoncavallo Pajacus ir Mascagni Cavalleria RusticanaStockholmo Karališkame Operos teatre. V. Jonuškaitė turėjo gastroles Paryžiaus Opera Comique, A. Kučingis dainavo Kecalio vaidmenį (B. Smetanos Parduotojoje nuotakoje) Prahoj, Narodni Divadlo teatre, I. Nauragis pasirodė Puccini Vardo teatre Milane, J. Mažeika gastroliavo Vienoje, V. Grigaitienė ne kartą dainavo Vokietijoje. 1936 m. į Buenos Aires buvo išvykę gastroliuoti V. Jonuškaitė, K. Petrauskas, J. Mažeika, I. Nauragis ir rež. P. Oleka, žinomame Colon teatre pirmaeilius vaidmenis atlikę 3 – ose rusų operose, kurias dirigavo E. Cooper. KK. Petrauskas 1937 m. atliko Rimskij – Korsakovo operą Grad Kitež Kutermos vaidmenį Milano teatro alla Scala scenoje, susilaukęs puikių operos kritikos atsiliepimų.

· Beveik visi didieji operiniai veikalai turi baleto intarpas. Tačiau nelengva buvo problema Traviatos baletinius intarpus pastatyti scenoje 1920 12 31, kai savų baleto šokėjų beveik nebuvo. Darbo ėmėsi O. Dubeneckienė, parinkusi keletą operos choro merginų ir vargais negalais baletinius šokius paruošusi. Netrukus prie Valst. teatro buvo įsteigta baleto studija, kurios dėka jau 1925 12 04 buvo pastatyta Delibo Coppelia. Tokiu būdu gimė lietuvių tautinis baleto teatras, kuris šalia atskirų baleto veikalų statymo atlikdavo ir visus didžiųjų operų baletinius intarpus.

· Kaune tebuvo vieni teatro rūmai, kurių scenoje, be operos dirbo dar dramos ir baleto teatrai. Toks susigrūdimas trukdė darbą vieniems ir kitiems. Valst. Operos teatras vidutiniškai per vieną sezoną paruošdavo 3 premjeras.

· Operos solistų tarpe beveik visą laiką buvo jaučiama Kipro Petrausko (1886 – 1968) įtaka. Pats jisai, dar prieš I pasaulinį karą (1910 m.) pradėjęs dainuoti Petrapilio Marijos teatre, buvo pagarsėjęs kaip nepaprasto balso (lirico – spinto) tenoras ir retų vaidybinių gabumų autorius. Jo dainavimas ir vaidyba buvo tokie gyvi pavyzdžiai, kurie daugelį lietuvių solistų skatino temptis ir kilti į aukštą operinio meno lygį. Operos teatro solistų

trupė ilgainiui jau buvo tokia pajėgi, jog nebūdavo didelio vargo ir sunkiausiam operiniam veikalui scenoje pastatyti.

· Valst. operos teatro sezonas būdavo gana ilgas: nuo rugsėjo 15 d. ligi kitų metų birželio 15, taigi tęsdavosi ištisus 9 mėn. Be eilinių vaidinimų ir anksčiau pastatytų veikalų kartojimo ar atnaujinimo, kiekvienai naujai premjerai paruošti būdavo skiriama apie 3 mėn. laiko.

· Valst. Op. teatro darbus teigiamai vertino ne tik liet. muzikinė kritika, bet ir atsilankę kitų kraštų operos meno žinovai. Savo darbais per palyginti ttrumpą laiką liet. tautinis operos teatras įsirikiavo į pirmaeilių Europos teatrų gretą. Jo pastatymai muzikiniu ir teatriniu požiūriu būdavo puikūs, stilingi, vokališkai ir vaidybiškai gerai atliekami.

· Valst. Op. teatras kasmet dviem savaitėm išvykdavo gastrolių į Klaipėdą. Gastrolės buvo rengiamos ir į kitus Lietuvos miestus : Tauragę, Telšius, Šiaulius, Biržus, Panevėžį, Ukmergę, Uteną ir kt., į kuriuos vykta su lengvesnio pobūdžio veikalais, kaip Rossini Sevilijos kirpėjas, Verdi Traviata ir pan. Kai 1939 m. buvo atgautas Vilnius, netrukus ir ten buvo surengti VValst. Op. teatro vaidinimai. Be gastrolių Valst. Op. teatras Kaune dar rengdavo papigintomis kainomis dieniniu sspektaklius gimnazijų mokiniams, universiteto studentams ir atskirų organizacijų nariams ar tų organizacijų suvažiavimams. Tokiu būdu operos menas nepriklausomoje Lietuvoje buvo aprėpęs gana plačias klausytojų mases, bbuvo mėgstamas ir gausiai lankomas, pvz. 1936 – 37 m. sezono metu Valst. teatre, greta dramos ir baleto spektaklių, buvo suvaidinti 29 operos veikalai 127 kartus. Klausytojų į teatrą atėjo 68 198, pajamų gauta 193. 764. 70 Lt.

· Aukuro d-ja (žr. LE I 441) buvo padėjusi pastangų įsteigti operos teatrui Klaipėdoje. 1934-1935 m., pasikvietus iš Kauno talkon K. Petrauską ir dar porą solistų, vietinės muzikos mokyklos pajėgomis buvo pastatyta ir 7 kartus suvaidinta Gounod opera Faustas. Pastatymo dirigentas buvo komp. J. Kačinskas, rež. S. Dautartas, chormeisteris S. Sodeika, baletmeisterė J. Juškevičiūtė. Švietimo m – jai paskyrus lėšų, Faustas dar buvo vaidinamas 1935-1936 m. sezono metu. Klaipėda tenkinosi Valst. Op. teatro gastrolėmis, kurios ten buvo rengiamos kiekvieną sezoną, kol 1939 m. hhitlerinė Vokietija Klaipėdos kraštą vėl prijungė prie Reicho.

· II pas. karui įsisiūbavus ir nacinei Vokietijai okupavus Lietuvą, 1941 m. pabaigoje buvo įsteigtas operos teatras Vilniuje, kurin iš Kauno persikėlė solistai: J. Augaitytė, S. Adomaitienė, J. Jasaitytė – Gutauskienė, E. Mažrimaitė, F. Pupėnaitė, V. Baltrušaitis, K. Gutauskas, S. Liepas, rež. A. Zauka ir baletmeisteris V. Germanavičius. Op. steigimą Vilniuje palengvino tai, kad ten jau vekė Filharmonijos orkestrasir choras. Pirmoji Vilniuje pastatyta opera buvo Gounod Faustas. Paskui ją netrukus sekė Puccini Butterfly, GGounod Romeo ir Džiuljeta, Rossini Sevilijos kirpėjas, Verdi Traviata ir Rigoletto. Iš Kauno vykdavo dirigentai M. Bukša ir V. Marijošius, tačiau nuolatinis Vilniau Op. teatro dirigentas buvo J. Kačinskas, o chormeisteris – B. Budriūnas. Kiek vėliau į Vilnių persikėlė vyr. kartos op. solistai J. Vencevičaitė ir A. Kutkus. Teatro dir. buvo V/Alantas. Teatras išsilaikė nuo 1941 iki 1944 m. vasaros, kai Lietuvą vėl okupavo Sov. Rusija.

Pirmosios orginalios lietuvių operos

· Liet. originalinių operų (po M. Petrausko Birutės) Valst. Op. teatre buvo pastatytos penkios. Pirmoji buvo Jurgio Karnavičiaus (1884 – 1941) Gražina, kurios libretą pagal A. Mickevičiaus poemą parašė Kazys Inčiūra. Teigiamieji tos operos bruožai : muzikos liaudiškumas (operoje panaudota daugiau negu 40 rinktinių liet. liaudies dainų melodijų, kaip Siuntė mane motinėlė, Motulė mane barė, Ant kalno gluosnys ir kt.), puiki instrumentacija ir meistriškas kompozitoriaus darbas. Gražina buvo pastatyta 1933 02 16, lankytojų labai pamėgta ir teatro repertuare išsilaikė iki bolševikų okupacijos.

· Antra J. Karanavičiaus opera Radvila Perkūnas, Valst. operos teatre pastatyta 1937 02 15, savo žanru daugiau panaši į muzikinę dramą. Joje ypač išryškintasvaidybinis pradas ir puikiai apmesti veikainčių asmenų charakteriai. Libreto autorius B. Sruoga. Šis Karnavičiaus darbas akivaizdžiai liudijo pažangą operų kūryboj, bet scenoje tokio pasiekimo kaip Gražina neturėjo. Abi KKarnavičiaus operas scenoje statė dirigentas M. Bukša, režisierius P. Oleka, chormeisteris J. Štarka, dailininkai A. Galdikas (Gražina) ir M. Dobužinskis (Radvila Perkūnas).

· Jei abi J. Karnavičiaus operos savo turiniu atsirėmė į Lietuvos praeitį, tai Antano Račiūno (g. 1905) Trys talismanai nugrimzdo į liet. liaudies pasakų bei legendų pasaulį. Libreto autorius K. Inčiūra neaprėpė pasakos paprastumo ir pasinėrėį miglotumą bei mistiką, todėl Trys talismanai savo siužetu yra statiški, jų idėja eiliniam žiūrovui nelengvai išlukštenama. Tačiau toje operoje apstu talentingai sukurtos muzikos, melodingų arijų, skambių chorų ir spalvingų scenų. Trijų talismanų pastatyman (op. premjera – 1936 03 19) ypač daug širdies įdėjo dirigentas M. Bukša ir režisierius T. Pavlovskis. L. Truikys Trijų talismanų dekoratyviniu apipavidalinimu pasireiškė kaip savaimingas ir stiprus scenografas.

· M. Petrausko – J. Dambrausko Eglė pastatyta 1939 11 11, diriguojant pačiam operos atnaujintojui J. Dambrauskui, kuris ne tik restauravo Eglės muziką, parašė tirštą veikalo orkestraciją, bet pats vienas stengėsi perkurti ir operos libretą. 1940-1941 m. sezono metu nauja teatro vadovybė (jau sovietinė) sudarė komisiją M. Petrausko Eglei perkurti. S. Santvaras parašė visai naują 7 paveikslų Eglės libretą. Į operos komponavimą kibo J. Karnavičius, iki savo mirtis (1941 m.) tespėjęs sukurti 5 paveikslus.

· Stasio Šimkaus 4 veiksmų opera Pagirėnai buvo baigta kkomponuoti 1939 m. Pagirėnų libretą parašė S. Santvaras. Gyvendamas JAV, S. Šimkus buvo norėjęs kurti operą pagal Jono Jonilos (J. Žiliaus) Vestuves. 1924 m. B. Sruoga, atsirėmęs į tą kompozitoriaus mintį, liaudies dainų stiliumi parašė apie 10 chorinių dainų, iš kurių S. Santvaras panaudojo tik keletą, atitinkamai jas perkurdamas ir įjungdmas veiksmo eigon.

· Sovietų iš Maskvos į Valst. teatrą atsiųsti valdininkai Volkovas, Stoliarovas ir Lopuchovas Pagirėnuose įžvelgė sau naudingą propagandinį elementą, nes veikale vaizduojami 1900 m. kaimo ir dvaro santykiai, atkuntančio liet. kaimiečio siekiai ir nuo savo tautos atitrūkusių bajorų dvasinė menkystė. Tačiau tokia opera, kokia buvo libretisto irS. Šimkaus sukurta, okupanto agentams nepatiko. Pagaliau Pagirėnai, perkrikštyti į Kaimą prie dvaro, buvo paskelbti dekadine liet. opera, parodytina pačioje Maskvoje, bet tai neįvyko dėl iškilusio Sovietų – Vokiečių karo.

· Pagirėnai Valst. operos teatre buvo pastatyti 1942 06 23. Vokiečių okupacinė valdžia pastatymo netrukdė. Dirigavo M. Bukša, režisavo P. Oleka. Pati opera yra didelio masto muzikinis veikalas. Ji prasideda įdomia skerdžiaus balade, turi lyrinių melodingų arijų, veiksmingų, įdomių buitinių scenų, šokių ir žaidimų, kandžios satyros prieš dvarininkus, realistinių ir senovės vestuvinių (apeiginių) dainų. Ypač nepaprastas savo muzikine forma talkininkų choras Saulė motina pakilo. Nors visa Pagirėnų muzika dvelkia liet. liaudies dainų dvasia

ir skambumu, bet iš tikro tai yra autentiška, savaiminga S. Šimkaus sukurta muzika.

Antrojoje Sovietų okupacijoje

· Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, operos teatras buvo atskirtas nuo dramos ir pavadintas Valstybiniu operos ir baleto teatru. 1948 m. jis buvo perkeltas iš Kauno Vilniun. 1954 m. po Maskvoje įvykusios liet. literatūros ir meno dekados jis gavo Akademinio operos ir baleto teatro vardą (beje, akademiniais vadinami keli rusų teatrai Maskvoje).

· Raudonajai armijai 1944 m. vėl užimant Lietuvą, didžioji operos solistų dalis pasitraukė į VVakarus. Tad teatro svarbus uždavinys buvo prisiauginti naujų dainininkų. Be vieni kito vyr. kartos solisto (K. Petrausko, A. Sodeikos, A. Kučingio ir kt.), dainavusių dar kurį laiką, iškilo būrys jaunų solistų : V. Adamkevičius , M. Aleškevičiūtė, E. Čiudakova, V. Česas, V. Daunoras, J. Indra, I. Ylienė, I. Jasiūnaitė, E. Kaniava, A. Lietuvninkas, V. Noreika, z. paulauskas, E. Saulevičiūtė, R. Siparis, J. Stasiūnas, R. Tumalevičiūtė, J. Urvelis, H. Zabulėnas , I. Žukaitė ir kt. Kaip dirigentai iš pradžių dar dirbo MM. Bukša ir J. Tallat – Kelpša, o šalia ir vėliau iškilo jaunesnieji J. Aleksa, I. Altermanas, R. Geniušas, A. Kalinauskas,V. Viržonis,A. Žiūraitis ir kt.

· Pagrindinis teatro rūpestis taip pat buvo repertuaro atkūrimas : buvo atnaujinami senieji pastatymai ir rengiami nnauji. Pirmoji premjera, V. Muradelio Didžioji draugystė, pastatyta 1947 m. Šalia įvairių (ypač rusų komp. operų) ilgainiui buvo pastatyta ir eilė liet. originalinių operų : 1953 m. A. Račiūno Marytė (A. Venclovos ir kitų libretasapie komunistų partizanę M. Melnikaitę), 1956 m. Vytauto Klovos Pilėnai (J. Mackonio libretas apie žinomąjį liet. kovų su kryžiuočiais epizodą), 1958 m. V. Klovos Vaiva (J. Gustaičio libretas pagal V. Krėvės apsakymą Perkūnas, Vaiva ir Straublys), 1959 m. Balio Dvariono Dalia (J. Mackonio libretas pagal B. Sruogos Apyaušrio dalią), 1960 m. V. Klovos Duktė (J. Gustaičio libretas apie komunistų partizanus Lietuvoje II pas. karo metu), 1965 m. A. Račiūno Saulės miestas (J. Mackonio libretas apie XVIII a. Lietuvos ateistą K. Liščinskį), 1966 m. V. Klovos Du kkalavijai (arba Žalgiris; J. Mackonio libretas), 1967 m. V. Paltanavičiaus Kryžkelėje (G. Astrausko ir K. Šilgalio libretas), 1967 m. V. Laurušo Paklydę paukščiai (E. Matuzevičiaus ir A. Kalinausko libretas), 1967 m. V. Baumilo Rožės žydi raudonai (J. Lapašinsko libretas pagal A. Bieliausko romaną).

· 1957 m. Spalio revoliucijos keturiasdešimtmečiui buvo rengiamasi pastatyti J. Juzeliūno Sukilėlius (A. Liobytės libretas pagal V. Mykolaičio – Putino romaną), bet spektaklis neįvyko, komunistų cenzoriams prisikabinus prie libreto).

· Kauno muzikiniame dramos teatre buvo pastatytos šios liet. operos :: 1958 m. V. Baumilo Paskenduolė (I. Mikšytės libretas pagal Vienuolio apsakymą) ir 1959 m. B. Gorbulskio Frank Fruk (V. Grivicko ir P. Rasčiaus libretas pagal P. Cvirkos romaną); be to, operetės: 1955 m. A. Belazaro Auksinės marios ir trys B. Gorbulskio operetės – 1960 m. Meilė ir skarda , 1965 m. Laikas pamilti, 1967 m. Trys vakarai.

· Klaipėdos operos teatre 1960 m. buvo pastatytos Abelio Klenickio opera Prie Nemuno (B. Dauguviečio, St. Ylos ir J. Mackonio libretas apie komunistų partizanus Lietuvoje).

Lietuvių opera užsienyje

· Operos teatro mene jau iš seniau gana stipriai reiškėsi ir lietuviai išeiviai JAV. I pas. karo metu čia viešėjęs St. Šimkus, koncertinėje formoje pastatė ištraukas iš savo pirmo operos bandymo Čigonų, M. Petrauskas Amerikoje rašė ir statė operetes. Žymiausias operos teatro įvykis buvo M. Petrausko Eglės pastatymas 1924 05 20 Bostone. JAV lietuvaitės Polina Stoska (Apolonija Stoškutė) ir Anna Kaskas (Ona Katkauskaitė) ir Algirdas Brazis buvo patekę į garsų JAV Metropolitan operos teatrą Niujorke. Dramatinis sopranas P. Stoska buvo ypač pajėgi Wagnerio operų dainininkė, prieš II pas. karą kurį laiką dainavusiBerlyno vst. Op. teatre, o mezzo – sopranas A. Kaskas daugiau pasireiškė Verdi operose. Greta jų Amerikos muzikiniame gyvenime plačiau pasireiškė P. Petraitis, R. Juška, V. PPetrauskaitė – Suppa ir kt. Iš jaunesnių JAV lietuvių dainininkų daugiau pagarsėjo Z. Griškaitė, kurį laiką dainavusi Miuncheno operoje Vokietijoje. Daug veiklumo parodė Čikagoje Pirmyn choras, vadovaujamas K. Steponavičiaus ir pastatęs 1936 02 09 P. Mascagni op. Cavalleria Rusticana, 1937 m. Donizetti op. Meilės eleksyrą, 1939 m. Bolfés op. Bohemijos mergaitę ir Bizet Carmen, 1941 11 30 Flotowo Martą, 1956 04 22 vėl Mascagni Cavalleria Rusticana.

· Valst. op. teatro solistai, 1944 m. pasitraukę nuo bolševikų okupacijos Vokietijon, 1947 02 23 ir 27 d. Detmondo Casino teatre pastatė G. Rossini Sevilijos kirpėją. Pastatymo muzikine dalimi rūpinosi dirigentas A. Kučiūnas, vaidybine A. Kutkus, stilingas dekoracijas ir kostiumus sukūrė V. Andriušis, op. statymo finansavimu ir administracija rūpinosi J. Kapočius. Abu premjeriniai spektakliai buvo palydimi simfoninio orkestro. Pagrindinius vaidmenis atliko E. Kardelienė, J. Vencevičaitė, V. Baltrušaitis, A. Kutkus, I. Nauragis, V. Puškorius ir V. Bražėnas. Su spektakliu buvo aplankyta keliolika didžiųjų liet. tremtinių stovyklų Vokietijoje. Kur orkestro nebuvo galima gauti, spektaklį fortepijonu palydėjo S. Paleček – Levickienė.

· Daugumui liet. tremtinių iš Vokietijos D. P. stovyklų persikėlus į JAV, ilgainiui susiorganizavo Čikagos liet. op. teatras. V. Baltrušaitis, ėmęs vadovauti Čikagos liet. vyrų chorui ir jį išprusinęs, ėmėsi iniciatyvos pastatyti G. Verdi Rigolettą. Op. dirigentu buvo ppakviestas A. Kučiūnas, sceniniu pastatymu rūpinosi pats V. Baltrušaitis, režisūra K. Oželis, choru A. Gečas, baletiniais intarpais S. Velbasis, dekoracijomisV. Virkau. Rigoletto buvo pastatytas 1957 03 30 ir 31 , o 05 17 spektaklis buvo pakartotas Toronte. Pagrindinį Rigoletto vaidmenį vaidino V. Baltrušaitis ir A. Brazis, o Džildos vaidmenyje pasirodė J. Krikštolaitytė.

· Pirmajam op. spektakliui gerai pasisekus, po to Čikagoje kasmet rengti liet. op. pastatymai, diriguojami A. Kučiūno. Juose be vieni kito buv. Lietuvos op. solisto dainavo jau Vokietijos liet. tremtinių stovyklose ar Amerikoje iškilę solistai S. Baras, P. Bičkienė, A. Brazis, S. Citvaras, A. Giedraitienė, M. Kripkauskienė, N. Linkevičiūtė, J. Liustikaitė, R. Mastienė, D. Mongirdaitė, S. Stankaitytė, S. Stempužienė, L. Šukienė (nuo 1966 m. dainuojanti Niujorko Metropolitan operoje), J. Vaznelis, A. Vokietaitis ir kt. Liet. op. valdybos pirm. Dešimtį metų nuo įsteigimo buvo V. Radžius, o nuo 1967 m. vasaros V. Juška. Antrajam Čikagos liet. op. spektakliui buvo pasirinkta G. Bizet Carmen, pastatyta 1958 m. ; 1959 m. G. Verdi Trubadūras; 1961 m. dėl Čikagoje vykusios liet. dainų šventės op. spektaklio neparengta; 1962 m. G. Verdi Aida, 1963 m. P. Mascagni Cavalleria Rusticana ir R. Leonvallo Pajacai , 1964 m. G. Verdi Requiem (o drauge ir B. Markaičio kantataVilniaus

varpai), 1966 m. G. Verdi Traviata, 1967 m. J. Karnavičiaus Gražina, 1968 m. L. van Bethoveno Fidelio. Be to, Čikagoje dar pastatytos dvi D. Lapinsko (g. 1934 m.) vienaveiksmės operos Lokys 1966 m. (Pasaulio liet. jaunimo kongreso metu) ir Maras (tekstai K. Bradūno) 1967 m. (Liet. kultūros kongreso metu). Rengiamasi pastatyti ir dvi orginalines liet. op. : Kazimiero V. Banaičio Jūratę ie Kastytį (baigtą 1956 m. ; B. Buivydaitės žodžiai) ir J. Gaidelio Daną (baigtą 1967 m. ; S. Santvaro žžodžiai).

Lietuvos operos meno pradžia siekia XVII-jojo amžiaus pradžią. Vos 36 metams praėjus nuo operos žanro atsiradimo Florencijoje, 1636 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų teatre įvyko pirmosios operos – dramaturgo Virgilio Puccitelli ir nežinomo kompozitoriaus opuso „Elenos pagrobimas“ premjera. Operos meno idėją iš Florencijos perėmė Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza.

Nuo XVIII a. antrosios pusės iki XIX a. muziką, tuo pačiu operą ir baletą Lietuvoje globojo įžymūs didikai Oginskiai, Radvilos, Tyzenhauzai ir kkiti, išlaikę artistų trupes.

1785 m. Vilniuje bei Klaipėdoje buvo įkurti viešieji Miesto teatrai. Nuo 1795 m. iki XX a. pradžios Vokietijos, Lenkijos ar Rusijos okupuotoje Lietuvoje buvo gniaužiama tautinė kultūra; tuo metu veikė nuolatinės lenkų, vokiečių, italų, rusų trupės. <

1904 m. panaikinus spaudos draudimą, 1906 m. sceną išvydo pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio Žemkalnio „Birutė“.

1918 m. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau, lenkams okupavus Vilniaus kraštą, laikinąja sostine tapo Kaunas, sutelkęs pažangiausius kultūros bei mokslo žmones. Todėl čia 1920 m. įsikūrė vadinamoji Operos ir dramos vaidykla, prie kurios 1925 m. prisijungė baleto trupė – dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.

Pirmoji premjera – G.Verdi opera „Traviata“ – įvyko 1920 m. gruodžio 31 d. Šiame spektaklyje dainavo Kipras Petrauskas ir Adelė Galaunienė, dirigavo Juozas Tallat-Kelpša. Nuo tų metų LNOBT tapo didžiausiu operos ir baleto menus puoselėjančiu teatru Lietuvoje.

Šiuo metu teatro operos trupę sudaro 31 solistas, atskiriems vaidmenims dainuoti kviečiami solistai – teatro svečiai, dažnai ssulaukiame gastrolierių.

Daugelis operos solistų yra tarptautinių konkursų laureatai, dainuojantys įvairiuose pasaulio teatruose.

Operos spektakliuose dalyvauja teatro choras (choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas), orkestras, baleto artistai.

Sezono metu (rugsėjis-birželis) operos trupė rodo maždaug 15 pavadinimų spektaklius, parengia vidutiniškai keturias premjeras. Per mėnesį rodoma vidutiniškai 10 operų.

„Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meistriškumas – šimtaprocentinis“, „orkestras, choras, bei dauguma solistų – tarptautinio lygio, nė kiek nenusileidžiantys Sidnėjaus ir Vienos valstybinės operos kolektyvams“, „geriausias pasirodymas iš visų pastaraisiais metais Taivaną aplankiusių trupių“ &– tokie spaudos vertinimai lydėjo LNOBT gastroles Taivanyje 2000 m. vasarą.