RITMO UGDYMAS ŠOKIO PAMOKĖLĖSE L/D UGDYTINIAMS

TURINYS

ĮVADAS ………………………… 3

1. RITMIKA ………………………… 4

1.1. Ritmikos mokymas ……………………… 6

1.2. Ritmo ugdymas šokio pamokėlėje ………………… 9

2. KAI ŠOKIS TAMPA KŪRYBA …………………. 11

3. SKAIČIUOČIŲ PANAUDOJIMAS ŠOKIO PAMOKĖLĖSE …….. 12

4. TYRIMO ORGANIZAVIMAS (ANKETAVIMAS) …………. 13

5. TYRIMŲ REZULTATŲ ANALIZĖ ………………… 23

6. IŠVADOS ………………………… 25

7. LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………… 26

ĮVADAS

AKTUALUMAS. Šią temą pasirinkau, nes šiuolaikinėje mūsų visuomenėje yra svarbu vaikus mokyti, ugdyti. Tyrimo aktualumą atspindi toks probleminis klausimas kaip: tinkamai ugdyti ritmą vaikams šokių pamokėlėse. Atlikinėdama praktiką darželyje pastebėjau, kad mažai dėmesio yra sskiriama vaikų ritmui ugdyti. Ritmo ugdymas darželiuose turi būti svarbus kaip ir kiti dalykai.. Ritmas kaip žinome yra visur: gyvenime, muzikoje, šokyje. Ritmas pasireiškia kiekviename gamtos reiškinyje: ritmingai plaka širdis, ritmingai linguoja vėjo supamas medis, ritmingai banguoja jūra, ritmingai gieda lakštingala ir t. t. Ritmas – vienas iš trijų svarbiausių muzikos elementų (ritmas, melodija, harmonija). Jeigu melodija ir harmonija suvokiama ausimis, tai ritmą reikia pajusti visu kūnu.

TYRIMO OBJEKTAS. Tyrimo objektas: tai muzikos vadovių darbo organizavimo metodai ritmo lavinimui choreografinėje raiškoje ll/d ugdytiniams.

TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI.

Tyrimo tikslas:

 Išsiaiškinti ar tinkamai vaikai yra mokomi ritmikos darželiuose.

Uždaviniai:

 Atlikti muzikos vadovių, auklėtojų, bei tėvelių anketinę apklausą.

 Pateikti anketinės apklausos rezultatų duomenis.

 Sužinoti kokius ugdymo būdus naudoja ritmo ugdymui darželiuose.

TYRIMO METODAI. Savo tyrime naudojau anketas, kkurias daviau auklėtojoms, tėveliams bei muzikos vadovėms. Jų amžius nuo 30 iki 55 metų. Mano apklausoje iš viso dalyvavo dvidešimt penki asmenys. Visos jos moteriškos giminės atstovės. Tyrimas vyko Šiaulių darželiuose.

DARBO STRUKTŪRA. Kursinį darbą sudaro: įvadas, aštuoni skyriai ir du poskyriai, išvados, literatūros sąrašas.

RITMIKA

Muzika su judesiais yra viena seniausių žmogaus muzikinės veiklos rūšių. Ritmika (gr. Rhyhmikos – tolyginis) – mokslas apie ritmą, fizinių pratimų sistemą, kurios tikslas yra išugdyti ritmo pajautimą. Ritmiką, kaip muzikinio ugdymo metodą, pagrindė žymus šveicarų pedagogas E. Ž, Dalkroze. Jis rašė, kad be ritmo pajautimo kūnu negali būti atkurtas muzikinis ritmas. Lavinant ritmo pajautimą yra ugdomas vaiko meninis skonis bei emocinė kultūra.

Ritmas – tai organizuota laiko slinktis, pagrįsta pasikartojančiais muzikiniais akcentais, garsų kaita. Muzikos garsų ((natų) trukmė yra nevienoda, bet jų kaita dėsninga, darni. Nuo natų ilgio išdėstymo tvarkos, muzikinių akcentų sudėliojimo ir dėsningo pasikartojimo priklauso muzikos kūrinio ritminės ypatybės. Ritmas būna: paprastas, sudėtingas, ramus, banguojantis, trūkčiojantis, kampuotas, taškuotas. Ritmą organizuoja metras.

Choreografijoje ritmas yra tada, kai šokio judesio pradžia ir pabaiga sutampa su muzikos kūrinio pradžia ir pabaiga.

Daugelis autorių nagrinėja ritmo ugdymo klausimą, tačiau nėra pabrėžiama ar tinkamai darželiuose yra mokomas šis dalykas. Be to, kiek ir kaip muzikos vadovės pateikia šokio mokymosi medžiagą aautoriai neaprašo.

Ritmikos negalima išmokti tik iš knygų, svarbiausias dalykas yra muzika, nes tik ji gali atskleisti kūno plastiškumą, judesių įvairovę bei emocinius išgyvenimus. Mokant ritmikos būtina atsižvelgti į kiekvieno vaiko psichofizinius ypatumus. Pasak E. Ž. Dalkroze, ritmika grindžiama improvizavimu. Ritmikos pagrindinis tikslas – lavinti ritmo jausmą, gebėjimą išreikšti muzikos kūrinio nuotaiką judesiais, sudaryti sąlygas vaikų saviraiškai.

Ritmas glaudžiais siejasi su judesiu, kuris yra smegenų veiklos vidinės raiškos rezultatas. Muzikos ritmas ir plastikos (išraiškos) ritmas yra labai susiję – juos vienija judesys. Ritmikos turinį darželyje sudaro:

a) ritminiai pratimai;

b) žaidinimai;

c) žaidimai su muzika – rateliai;

d) didaktiniai muzikos žaidimai;

e) šokiai.

Žaisdamas, šokdamas ar atlikdamas ritminius pratimus vaikas panaudoja įvairius judesius. 4 – 5 metų vaikai sugeba ritmiškiau eiti, bėgti, rodo daugiau aktyvumo. Šio amžiaus vaikai įtvirtina tuos judesius, kuriuos išmoko būdami jaunesni, be to, palaipsniui išmoksta naujų, sudėtingesnių judesių. Pravartu tokioje grupėje pratinti vaikus greičiau keisti judesius pagal pasikeitusios muzikos nuotaiką (nuo lengvo ėjimo į greitą, ryžtingą bėgimą ir atvirkščiai). Reaguodami į pasikeitusią muziką (tempas, dinamika, registras), vaikai gali pavaizduoti įvairius personažus (meška – lėtai eina, muzika lėta; kiškučiai ritmas greitas, muzika greita; paukšteliai – ritmas vidutinis, muzika lengva ir t. t.).

Kaip pastebime šioje grupėje daug dėmesio skiriama ritmui ugdyti – pradėti eiti, bėgti kartu su muzikos pradžia aarba sustoti, nebejudėti pasibaigus muzikai.

Per metus vaikai darželiuose yra išmokomi 6 – 7 ratelių bei šokių su įvairiais judesiais: ėjimas, bėgimas, šokinėjimas pagal ritmą, pakaitinis žingsnis, savarankiškas ratuko sudarymas, judėjimas ratuku ir sukiniai po vieną ir poromis, įvairūs rankų judesiai.

5 -6 metų vaikus mokant ritmikos liaudies šokyje svarbiausia yra judesių ritmiškumas ir raiškumas. Labai svarbu taisyklinga vaikų laikysena, kuri, jeigu reikia, taisoma, koreguojama. Būtinas judesio ir muzikos derinimas. Judesių mokymas prasideda nuo jų demonstravimo, kuris turėtų būti labai išraiškingas. Judesius gali parodyti pedagogas. Svarbu stebėti kiekvieną vaiką, kad judesiai ir kūno laikysena atitiktų reikalavimus.

Mokant ritmikos keliami tokie uždaviniai:

 išmokyti vaikus suvokti nesudėtingus muzikos vaizdus ir suderinti judesius pagal muzikos pobūdį, ritmiškai ir išraiškingai atlikti judesius;

 ugdyti liaudies šokio ritmo pajautimą;

 vaikas turi skirti muzikines sąvokas (greitas, lėtas, vidutiniškas tempas);

 mokyti judesių išraiškingumo, gražios laikysenos, judesių plastiškumo žaidžiant šokant;

 ugdyti vaikų kūrybinius gebėjimus; pratinti juos savarankiškai derinti ritmikos žinias, mokėjimus ir įgūdžius naudoti savarankiškoje veikloje.

Šie uždaviniai gali būti sėkmingai įgyvendinami, jeigu tinkamai bus parinktas šokių repertuaras.

Šokių mokymo etapiškumas:

1. Supažindinti vaikus su muzika ir judesiais, kad vaikai susidarytų mokomo liaudies šokio vaizdą. Pedagogas leidžia vaikams išklausyti muzikinį kūrinį (šokį), pademonstruoja svarbiausius judesius (rodymas turėtų būti emocionalus, kad vaikams sužadintų norą jo išmokti), po tto papasakoja turinį, parodo atskirus judesius.

2. Atkreipti dėmesį į judesių raiškingumą, ritmiškumą.

3. Tobulinti judesių ir muzikos derinimą, skatinti vaikus savarankiškai juos atlikti.

Vieno liaudies šokio mokymas gali trukti 4 – 6 pamokėles. Šokių judesių vaikai išmoksta kūno kultūros valandėlių metu (gražios kūno laikysenos, ėjimo, liuoksnių, bėgimo).

Ikimokyklinio amžiaus vaikams ritmikai ugdyti labiausiai tinka visi žaidimai – rateliai, lietuvių liaudies šokiai, kurie yra labai turtingi judesiais, kiekvienas turi savitą charakterį, turinį, nuotaiką, jungia žodį, melodiją, judesį. Šiais trimis raiškos komponentais vaikas gali perteikti nuotaiką, išreikšti savo jausmus, išgyvenimus. Visi šie kūrinėliai, pereinantys iš kartos į kartą, yra nesudėtingi tiek melodiniu, tiek turinio atžvilgiu. Juose atsispindi tautos istorija, jos darbas, gyvūnijos pasaulis. Liaudies kūryba padeda aiškiau suvokti vieno ar kito laikotarpio liaudies papročius, siekius, džiaugsmus ir sielvartus. Kūrinėliai vaikams kupini liaudies išminties, fantazijos, poetiškumo. Vaikai iš jų perima savo tautos tradicijas, melodijų intonacines struktūras.

Ritmikos mokymas

Vaikams darželyje yra reikalingas choreografinis mokymas, kad jie būtų visapusiškai išsilavinę, suteiktų džiaugsmo sau ir kitiems. Ritminis paruošimas yra gero, meistriško šokio pagrindas. Nepaprastai svarbu yra parinkti tinkamą melodiją. Muzika turi atitikti šokio charakteristiką. Vaikams turi būti parenkama linksma muzika, kad vaikams patiktų ir greičiau įsitrauktų į šokio mokinimąsi. Choreografijoje yra skiriamos tokios mokomojo darbo rūšys:

 ritminiai pratimai;

 paruošiamieji šokių pratimai;

 ritminiai (muzikiniai)

žaidimai.;

 gimnastikos pratimai.

Visos šios choreografijos darbo rūšys yra sudarytos vieningu muzikos ir judesio principu, jos yra labai artimos viena kitai. Čia svarbu, kad judesys būtų atliekamas ritmiškai, teisingai ir dailiai.

Ritminiais pratimais siekiama ne vien raumenų jėgos, bet lavinti vaiko kūną. Ritminiai pratimai lavina vaiko erdvės pajutimą, judesio santykį su erdve. Šiais pratimais siekiama, kad vaikai išmoktų pradėti judėti kartu su muzika, judėti suprantant muzikos charakterio savitumą.

Paruošiamieji pratimai naudojami tada, kai norima vaikus išmokyti atskirų šokių, bei jų elementus.

Ritminiai (muzikiniai) žaidimai ppadeda vaikams sukaupti dėmesį, reakciją, o tai yra labai svarbu šokio pamokėlėje. Kaip žinome žaidimai yra pagrindinė vaikų veikla ypač mažesnių amžiaus vaikų, todėl šie ritminiai žaidimai padeda vaikams įsisąmoninti muziką, vysto judesių koordinaciją, dėmesį.

Gimnastikos pratimai padeda lavinti vaikų kūnus. Atliekant įvairius gimnastikos pratimus vaikai išmoksta laikyti pusiausvyrą, judesiai grakštūs ir pan.

Šios mokomojo darbo rūšys yra papildomos mokomojo darbo būdais, jie yra:

 vizualinis mokymo būdas;

 jutiminis mokymo būdas;

 garsinis mokymo būdas;

 kalbinis mokymo būdas;

 žaidybinis mokymo būdas.

Vizualinis mokymo būdas – tai pirminė rritmikos mokymo forma. Pradedant mokyti tam tikro šokio choreografijos vadovas siūlo vaikams šokio, kurio elementų nori išmokyti, melodiją. Geriausiai, kad visą šokio melodijos ritmą vadovas padiriguotų, muštų taktą kartu su visais vaikais, kad jie geriau įsisavintų šokio muzikos charakteristiką. Be tto, vaikai muzikos taktą gali mušti su delniukais, su kojytėmis, su įvairiais muzikos instrumentais ir pan.

Jutiminis mokymo būdas yra labai geras tiems vaikams, kurie nespėja, yra lėtesnio būdo. Šiems vaikams geriau, kai šokio vadovas garsiai komentuoja arba skaičiuoja ritmą, tada vaikams yra lengviau pajusti muzikos ritmą. Tokiu būdu sėkmingai vaikai išmoksta ritmo.

Garsinis mokymo būdas pagrindas – ritmikos mokymas, pasitelkiant garsą. Dažniausiai tai yra daroma plojimais. Šokio vadovas aiškindamas atskiro šokio ritmą, pirmiausiai jis išploja jį delnais. Nuo pat pradžių yra svarbu mokyti vaikus suprasti ritminę atskiro šokio struktūrą. Mokant ritmo labai geras būdas yra ploti rankomis arba skaičiuoti kiekvieną taktą su muzika. Geriausias ritmikos mokymo būdas – tai sakyti vaikams, kad jie šoktų ir plotų vienu metu kartu ssu šokio vadovu.

Kalbinis mokymo būdas. Skirtingi žodžiai ir įvairesni paaiškinimai skirtingai veikia vaikus. Muzikos vadovas prieš pradėdamas mokyti šokio jis pirmiausiai gali trumpai vaikams paaiškinti žodžiu viską apie šokį, kurį jis ruošiasi vaikus išmokyti, bei apie pačią šokio muziką trumpai kokia tai muzika, koks jos ritmas ir pan.

Žaidybinis mokymo būdas. Šis būdas vaikams yra linksmiausias. Šokio vadovas sugalvoja kokius nors žaidimus, kuriuos ypač maži vaikai mėgsta. Šia žaidybine forma yra pasiekiama daugiau geresnių rezultatų negu mokantis sausai. Mažiems vaikams llabai patinka žaisti žaidimą „Mašinėlė“, kuriame yra tam tikros taisyklės. Šiame žaidime svarbiausias rodiklis vaikams yra šviesoforas. Šiame žaidime galioja tokios taisyklės:

 žalia spalva dega – tai judėti galima;

 geltona spalva – tai reikia vaikams pasiruošti judėti;

 raudona spalva – tai stop ženklas, kuris draudžia judėti.

Tokiu būdu vaikai mokomi ritmo. Žaisdami šį žaidimą vaikai supranta, kada jiems galima „važiuoti“, o kada negalima. Šiame žaidime yra naudojama muzika judėjimui ir stovėjimui. Jeigu groja muzika tai reiškia, kad jie gali laisvai „važiuoti“, jeigu muzika nutyla vaikai turi sustoti.

Žaidybinių momentų galima įvesti mokant atskirų judesių. Tokiu būdu vaikai geriau įsisavina visus judesius, ar kokias šokio figūras.

RITMO UGDYMAS ŠOKIO PAMOKĖLĖJE

Daug judėti – biologinis vaiko poreikis, be šito jis negalėtų normaliai augti. Kita vertus, šokio mokymasis, verčiantis kūną būti visada pasirengusiam, vaikui yra nelengvas. Be to, vaiko kūrybinę veiklą choreografijos srityje sunkina tai, jog raiškos priemonės yra labai sudėtingos: mokantis šokio, daug kartų kartojami tie patys elementai, todėl vaikai dažnai pradeda tik kopijuoti, mėgdžioti, dėl tos priežasties meninės veiklos būdai ir priemonės lieka nuošalyje. Negalima tenkintis vien tik mokėjimų ir įgūdžių ugdymu. Meninių pratybų sistema, grįsta tik vaikų technikos treniravimu, slopina jų emocijas. Šokio judesys, nesukeliantis grožio pajautimo, nepalieka jokio pėdsako vaiko sieloje, nedaro teigiamo poveikio jjo asmenybei.

Ugdymas šokiu turi įtakos ne tik fizinei, bet ir psichinei vaiko raidai, nes reikalauja įvairių vaiko psichinių funkcijų derinimo, sensorinių (lot. sensorium – juntamasis, susijęs su pojūčiais, jutiminis) ir motorinių veiksmų koordinacijos, kitaip vadinamos sensomotorika (lot. sensus – pojūtis + lot. motor – judintojas) – procesų, apimančių pojūčius ir atsakomąjį judesį, visuma. Šokis neįmanomas be vaikui pavaldžios kūno koordinacijos, t.y. orientacijos erdvėje, judėjimo reakcijos greičio ir tikslumo, judesio sinchroniškumo, pusiausvyros jutimo, ritmo. Ugdant šokiu, svarbu, kad judesys visada sutaptų su melodijos ritmu, o tai nėra lengvas uždavinys.

Ritmo ugdymas šokio pamokoje iš esmės nesiskiria nuo muzikos pamokai keliamų uždavinių, tik choreografijos salėje susidaro geresnės darbo sąlygos: pakankama erdvė, leidžianti didinti ritmiškų judesių amplitudę, galimybė judėti įvairiomis kryptimis, jungti šokio elementus, naudoti liaudies choreografiją.

Svarbu ne tik lavinti vaiko klausos organus, bet ir išmokyti valdyti kūno judesius: padėti vaikui bendrauti su bendraamžiais, kad jis suvoktų save kaip bendravimo partnerį. Siekiant šio nelengvo tikslo, nemažas vaidmuo priklauso ritmikai.

Išgirdę muziką vaikai spontaniškai reiškia savo emocijas – laksto, liuoksi, mojuoja rankomis, tačiau nemoka sujungti judesio su muzika. Šioje vietoje vaikams turi padėti muzikos vadovas, choreografas. Jeigu pas vaiką neišvystyta orientacija, netobula judesių koordinacija visa tai riboja vaikų ritmiško judėjimo galimybes. Tai matydamas muzikos vadovas tturi tinkamai tai ugdyti, padėti vaikams koordinuoti muziką ir judesį.

Aktyvi, ritmiška veikla – tai skambančios muzikos palytėjimas ritmingais garsais arba judesiais. Plačiai paplitęs yra ritmiškas plojimas, trepsėjimas ir kiti įvairūs garsai.

Geriausi ritmo pagalbininkai – žodis ir judesys. Jie padeda greičiau pajusti verčių santykius, laiko pulsą. Vaikai stengiasi suderinti judesį su dainuojamu skaičiumi. Tai padeda derinti judesį su tekstu ir melodijos ritmu, paskatina vienodo tempo pajutimą, išmoko kartu su draugais atlikti judesius, formuoja įgūdžius.

Nevienodą tempo pajautimą lemia ilgo bei trumpo garso suvokimas. Jau muzikos pamokėlėje vaikai yra supažindinami su dviejų verčių natomis: „ta“ ir „ti – ti“. Pritaikę šį metodą ritmiškam judėjimui pasiekti, meškos ėjimą galime apibūdinti kaip ta ta. Prie to paties pridedame, kad vaikai turi eiti lėtai, sunkiai. O jeigu mes pasakome eina meškutė, tai ritmas bus ti – ti. Visų pirma šiuos abu pratimus vaikai atlieka visi drauge. O po to, kai šiuos ritmus vaikai įsisavina užduotį galime pasunkinti.

Taip palaipsniui rankų ir kojų koordinavimo pratimai sudėtingėja. Toliau vaikai mokomi įvairių kitų ritmikai lavinti pratimai.

Ritmo pojūtį ugdo šnekamoji kalba. Įsimenant kokį nors žodį savaime įstringa ir jo ritmas. Tai yra akivaizdu per šokio pamokėlėse panaudojus skaičiuotes. Skaičiuočių pagrindas – aiškus ritmas. Kartu, ritmingai kartodami skaičiuočių žodžius, vaikai

pajunta ritmo pulsą. Pradedantiesiems geriausia tinka nesudėtingos, lengvai ištariamos, vieno ritminio modelio skaičiuotės, išsiskiriančios aiškia ritmine intonacija.

Mokantis skaičiuotės, reikėtų atkreipti dėmesį į vienodą tarimo tempą akcentuojant kiekvieną ketvirtinę ir tik tada pradėti atlikti rankomis ir kojomis tam tikrus palydimuosius judesius, paryškinančius ritmo pradą.

KAI ŠOKIS TAMPA KŪRYBA

Šokis – meno forma, suteikianti galimybę bendrauti išreiškiant savo jausmus ir mintis judesiu. Šokis – tai vienas iš galimų žmonių bendravimo, tautos istorijos, kultūros, tradicijų perdavimo būdų. Šokio raiškos priemonė yra kūnas, todėl kkiekvienas žmogus, nepaisant fizinio sudėjimo ir skirtingų gebėjimų, gali patirti šokio meno teikiamą džiaugsmą. Vaikams nebūtina iš anksto fiziškai pasirengti, kad jie galėtų išreikšti džiaugsmą linksmai šokinėdami, skambant nuotaikingai muzikai.

Iš pradžių reikėtų lavinti vaikų koordinuoto judėjimo įgūdžius, mokyti pajausti erdvės ir laiko vienovę, garso ir judesio, vaizduotės ir kūno ryšį. Vaikams įgijus tam tikrų judėjimo įgūdžių, pažadinus jų vaizduotę, galima pradėti mokyti konkrečių, tam tikro žanro šokių.

Sveikas, natūralus, nesuvaržytas vaiko noras judant labiau pažinti savo kūną ir jo galimybes tturi būti skatinamas. Natūralius judesius: ėjimą, bėgimą, sukimąsi, spyruokliavimą galima kuo įvairiausiai panaudoti kaitaliodami greitį, erdvę, ritmą – tai suteiktų pradžią pirmosioms šokio improvizacijoms. Eksperimentavimas, lydimas vaizduotės, jausminio stimulo, turėtų teikti vaikams džiaugsmą ir norą ieškoti, mokytis. Siedami vaizduotės ir kkūno lavinimo procesus, vaikams suteikiame galimybę natūraliai norėti išmokti pašokti aukščiau, greičiau ir įdomiau, sugalvoti, kaip ką nors pavaizduoti ar sukurti.

Tokie svarbūs šokio elementai kaip laikas, energija, erdvė, ne visada akcentuojami kalbant apie šokį. Tačiau turime vaikus supažindinti su šiomis sampratomis šokyje.

Dirbant su vaikais, labai svarbu, kad jie šokį suvoktų ne vien kaip paprastą judėjimą muzikos ritmu pamėgdžiodami muzikos vadovą. Vaikas pats išbandęs įvairius šokio procesus (improvizavimą, šokimą) greičiau suvoks jų prasmę ir teikiamas galimybes.

SKAIČIUOČIŲ PANAUDOJIMAS ŠOKIO PAMOKĖLĖSE

Žaidimas – tai pagrindinė vaikų veikla jaunesniame amžiuje. Žaidimas skatina vaikų motyvaciją, leidžia jiems atsipalaiduoti, skatina dalyvauti bendroje veikloje. Todėl šokio pamokėlėse yra naudojamos skaičiuotės. Visos skaičiuotės yra linksmos, nuotaikingos. Kai kurie šokių vadovai šokių moko vaikus be muzikos pritarimo, žingsnelius mokosi pplojant, skaičiuojant. Tokiu būdu vaikai pavargsta, jiems neįdomu tokiu būdu mokytis šokių. Keletas skaičiuočių pavyzdžių ritmikos lavinimui:

Viens, du, trys, _____ Plojama.

Višta ir gaidys. _____ Šoniniai žingsniai.

Aš viščiukas, _____ Tūpsniai.

Tu gaidžiukas. _____ Stiebiniai.

Viens, du, trys. ______ Plojama.

Šoko kiškis per virvutę ________ Žengiami paprastieji žingsniai.

Ir įkrito į balutę. _________ Plojama.

Bėk, bėk, paskubėk. _________ Bėgama ratu.

Lipk iš balos jam padėk. _________ Plojama.

Šių skaičiuočių judesius kartas nuo karto galima keisti. Kad vaikams neatsibostų galima naudoti įrašus. Skaičiuotės – linksmas mokymo būdas, kuriuo metu vaikai aatsipalaiduoja. Tokiu būdu vaikai geriau semiasi žinių, vaikams palengvina mokymąsi, suteikia vaikučiams mokymosi motyvaciją. Be to, tokiu būdu vaikai yra skatinami dalyvauti bendroje veikloje. Kaip matome pačios skaičiuotės yra linksmos, trumpos.

IŠVADOS

Taigi, parašius teoriją ir patikrinus ją praktiškai duomenys skiriasi. Ikimokykliniu laikotarpiu vaikui ypač aktuali žaidimais, rateliais, judėjimu, šokiais grindžiama veikla. Ji apima ne tik judesius, bet ir jų atlikimo įgūdžius, jų prasmę. Ši patirtis apima ir muzikai reikšmingas žinias pavyzdžiui, ritmo, tempo. Vaikas mokydamasis ritmo šokiuose jis praturtina savo turimas žinias. Šokio pamokėlės turi būti pasirinktos tam, kad vaikui apskritai būdingas intensyvus judėjimas, judesiais pagrįsta žaidimų pobūdžio veikla.

Šokių pamokėlių veikla yra grindžiama kaip žinome judesiu. Judesiai vaiko veikloje užima labai didelę dalį.

Dalis vaikų darželiuose nesugeba suderinti šokių žingsnių ir muzikos ritmo bei tempo. Priežastys gali būti: šokti pagal muziką jiems dar sudėtinga, nejaučia ritmo. Kad šitaip nebūtų reikia nuolat tobulinti ritmo atlikimo įgūdžius.

Panagrinėjus teoriją supratau, jog vaikus mokyti ritmo yra palankios sąlygos tik tada, kai patys šokių vadovai tinkamai pasiruošia šiai disciplinai. Be to jie turi žinoti vaikų psichofizines galias, kad vaikams neužkrautų per didelio krūvio. Šokių vadovai turėdami daug teorinių žinių turi tinkamai jas pritaikyti praktikoje su vaikais. Be to iš anketos rezultatų matyti, kkad šokių vadovai žino visus tinkamiausius ritmo ugdymui lavinti metodus. Dar kartą pasikartosiu, kad teorija nuo praktikos labai skiriasi. Tai matosi sulyginus teorines ir praktines žinias.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Poškaitis K. Apie choreografijos regioninį savitumą. –Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2002.

2. Poškaitis K. Liaudies choreografija: choreografijos kilmės ir lietuvių liaudies choreografijos bruožų klausimai. –Vilnius, 1992.

3. Poškaitis K. Šokio aprašymas. –Vilnius, 1992.

4. Piličiauskas A. Muzikavimas, ritmika, improvizavimas. –Vilnius, 1972.

5. Kazlauskas S. Choreografija pradinėse klasėse. –Šiauliai, 2002.

6. Uogintas A. Ritmas gamtoje ir mene.-Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2005.

7. Akelaitienė B. Laisvos ir kūrybingos asmenybės ugdymas mokant šokio//Žvirblių takas, 2000, Nr.1(29), p. 54 – 60.

8. Banevičiūtė B. Kai šokis tampa kūryba//Žvirblių takas, p. 48 – 51.

9. Kisielienė L. Ritmo ugdymas šokio pamokoje//Žvirblių takas, 2002, Nr.2 p. 35 – 38.

10. Riekumas A. Ritmikos ugdymas//Šokių žinios, 1999, Nr.18, p. 6.

11. Norkuvienė D. Skaičiuotės šokio pamokoje//Žvirblių takas, 1998, Nr. 6, p. 46 – 49.

12. Šokis//Gama, 1998, Nr.19, p. 15 – 18.

13. Gaučaitė R., Kievišas J. Vaiko veikla meninio ugdymo procese. –Šiauliai, 2000.