elektrines gitaros

Elektrinės gitaros

Be elektrinės gitaros neįmanoma įsivaizduoti roko bei populiariosios muzikos raidos.Garsų nuėmėjo dėka prasidėjo gitaros atgimimas.Praėjusiais šimtmečiais gitara paplito Ispanijoje, Lotynų Amerikoje, Filipinuose, XIX a. Tapo madingu instrumentu Vakarų Europoje bei Rusijoje, o XX a. „elektrinis“ jos variantas tapo populiariausias visame pasaulyje.

Elektriniu būdu pastiprinus natūraliai tylų ir švelnų gitaros garsą ir jį transformavus, jis įgavo galios tarsi nevaldoma garsų lavina pripildyti milžiniškas koncertų sales

Naujosios gitaros kūrimo ir tobulėjimo centras buvo JAV. Geriausios elektrinių gitarų gamintojos – amerikiečių firmos „Gibson“ bei „„Fender“- žinomos ne tiktai roko muzikos atlikėjams, bet ir šios muzikos gerbėjams.

4-ojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečių išradėjai nusprendė sukurti naują gitaros atmainą. Naudodamiesi elektriniais garso nuėmėjais, atsisakyti įprastinio gitaros korpuso, atliekančio rezonatoriaus funkciją.Naujosios gitaros korpusas buvo kietas, visas iš medžio ar kitokios kietos medžiagos, kad rezonuojančio oro pripildyta erdvė nebebuvo reikalinga.Tokio korpuso gitara buvo vadinama solidbody (angl. tiktai kietas korpusas) .

Tada, amerikietis P. Bigspijus, pademonstravo savo gitarą, pagamintą iš paprasto tiesaus medžio gabalo, prie kurio buvo pritvirtinti du garsų nuėmėjai ir sstygų laikiklis.Nežiūrint į vėlesnius konstrukcijų patobulinimus, šis principas išliko. Tokį solidbody instrumentą sudaro tik grifas ir prie jo prijungta nepaprastos formos lenta. Forma- trapecija, nesimetriška, aštriais kampais – rodo šiuo instrumentu atliekamos muzikos neįprastumą, naujoviškumą.Ši muzika dažnai esti agresyvi, ekstravagantiška iir iššaukianti- apie tai byloja ir pačių gitarų forma.

Mūsų laikais egzistuoja labai daug elektrinių gitarų variantų,besiskiriančių forma, stygų bei grifų skaičiumi- dviem ir netgi trim grifais.

Perpratus elektrines gitaras, grojant iškart buvo imta naudoti įvairias garso transformacijos priemones, kad būtų išgauti specialieji efektai. Tai tapo įmanoma garsų parametrus keičiant tuo metu, kai garsas jau egzistuoja elektrinio signalo forma. Tam buvo sumanyti specialieji įrengimai- stiprintuvai, filtrai, moduliatoriai ir t.t., kurių pagalba galima reguliuoti skambėjimo garsą, tembro atspalvius, sukelti reverbavimą (aido efektą) bei išgauti papildomus garsus. Šie įrengimai gali būti įtaisyti gitaros korpuse arba sukurti kaip atskiri prijungiamieji aparatai,valdomi mygtukų, jungiklių ar pedalų pagalba.

Gitaros elektrifikavimas- išties suformavęs naują muzikos instrumentų klasę- sukūrė ištisą aibę naujų grojimo technikos būdų, pradedant įvairiais sudavimais per stygas, sstygų garso nutylinimais , stygos tampymu ir baigiant minėtosiomis specialiųjų efektų priemonėmis.

Elektrinė gitara yra gitaros tipas, kuri stygų vibracijas paverčia elektros impulsais. Elektros impulsai yra įvariai filtruojami norint išgauti įvairių efektų. Magnetinis daviklis

Dažniausiai naudojami magnetiniai stygų stygų virpesių davikliai. Stygos paprastai įmagnetinamos braukiant per jas magnetu ar pritvirtinus greta stygų nuolatinį magnetą. Žemiau stygų tvirtinama indukcinė ritė. Virpant įmagnetintoms stygoms, ritėje sužadinama stygos virpesių dažnį atitinkanti srovė. Ji sustiprinama ir nukreipiama į garso efektų kūrimo modulį, o iš jog (per ggalutinį stiprintuvą) į garsiakalbius. Stengiantis padidinti signalo stiprumą, naudojama keletas ričių (pateikiamoje iliustracijoje – po keturias kiekvienai stygai). Atskira ritė kiekvienai stygai nebūtina, tačiau tokiu atveju (heksafoninis daviklis) stygoms galima taikyti nepriklausomus garso efektus. Senesnio tipo davikliai turėjo vieną ritę visoms šešioms stygoms.

Ritę galima pritvirtinti ir įprastinei gitarai, taip paverčiant ją elektrine gitara. Specializuotos elektrinės gitaros jau nebesukuria muzikinio skambesio be reikiamos elektroninės įrangos. Pjezoelektrinis daviklis

Naudojami taip pat pjezoelektriniai garso davikliai, neretai irgi montuojami paprastoms gitaroms. Tokios gitaros skambesys labai skiriasi nuo gitaros su magnetiniu davikliu, gerai atkuriami aukštesni garsai, daviklis nejautrus 50 Hz elektros tinklo kintamosios srovės fonui (magnetiniam davikliui tai rimta problema). Kai kurios gitaros turi ir magnetinį, ir pjezoelektrinį daviklį

Optinis daviklis

Optiniai davikliai aptinka stygos virpesius pagal jai virpant uždengiamą šviesos srautą. Būdami absoliučiai nejautrūs magnetiniams trukdžiams, jie taip pat turi labai geras garso charakteristikas (signalo stiprumas nepriklauso nuo dažnio).

Gitara – sintezatorius

Gitaros – sintezatoriaus davikliai stygų virpesius naudoja ne muzikos garsams išgauti, o sintezatoriui (paprastai klavišinis muzikos instrumentas) valdyti. Kitaip tariant, gitara pakeičia sintezatoriaus klaviatūrą, o garsą kuria elektroninė jo dalis. Taip galima gauti įdomų skambesį, imituoti daugelį kitų muzikos instrumentų, tačiau sintezatorius paprastai sugeba atkurti tik dalį grojant gitara naudojamų metodų. Sintezatoriaus sistema gali būti sujungta ssu įprastine gitara ir įjungiama tik prireikus.